(informacija apmąstymui)
Dažniausiai į klausimą, iš ko sudarytas žmogus, atsakome, kad žmogų sudaro 80% vandens – priklausomai nuo amžiaus: vaiko 80 %, o suaugusio nuo 52 – 60 % vandens (apie 60–70 procentų). O visa kita – kaulai ir mėsa. Tai negi todėl, kad jame yra vandens, tai jis kaip vandenynas ar jūra turi reaguoti į mėnulio fazes? Ar dar geriau, kartu su Tuziku ar Mopsiku naktį kaukti užsilipęs ant stogo...
Apibūdindami žmogų dar apie jį sakome: kūnas, smegenys (protas,) kaulai. Tai materialios dalys, ir kai kurios pas kai kuriuos apčiuopiamos dar šioje žemėje…
Apibūdindami žmogų dar apie jį sakome: kūnas, smegenys (protas,) kaulai. Tai materialios dalys, ir kai kurios pas kai kuriuos apčiuopiamos dar šioje žemėje…
Taip pat kalbėdami apie žmogų mes nuolat tokius vartojame žodžius, kaip:
a) jausmai;
b) valia;
c) sąžinė;
d) sąmonė ir pasąmonė;
e) siela ir dvasia.
Kas sieja punktus a, b, c, d ir e..?
a) jausmai;
b) valia;
c) sąžinė;
d) sąmonė ir pasąmonė;
e) siela ir dvasia.
Kas sieja punktus a, b, c, d ir e..?
***
Norėdami apibūdinti žmogų plačiau, apie jį sakome: turintis gilius jausmus arba neturintis – jausmingas arba bejausmis; turintis valią – valingas; turintis sąžinę – sąžiningas ir t.t. Turintį stambius kaulus pavadiname stambiu. Tik kūną mes matome, o kaulų žmoguje – ne, nors žinome, kad žmogus turi kaulus, kuriuos galime apčiuopti liečiant, bet nei jausmų, nei valios, nei juo labiau sąžinės, mes pamatyti ar paliesti negalime, kad ir kaip norėtume... Tad kas bendra tarp visų mano išvardintų punktų!? Tarp a ir b, b ir c, c, d ir e?
Bendra tai, kad šie bruožai ar žmogaus asmenybės sudėtinės dalys – nematomos, jų nepasversi ir metru neišmatuosi. Bet egzistuoja!
O gal įmanomas toks fenomenas – sąžinės svėrimas bezmenu (liaudiškai turgaus svarstyklėmis)? Jei taip, tada įmanomas ir minčių gaudymas samteliu drugeliams gaudyti...
Apie žmogaus sąžinę sakoma: arba ji yra pas žmogų, arba ne! ,,O jei yra, tai parodykit kaip ji atrodo?“ – pasakys koks gudročius.
– Neparodysit?
– Ne!
– Tada jos nėra! – pasakys ir nueis sau.
Bet ar ji – žmogaus sąžinė – kai kada nekalba taip garsiai, kad ne tik miegoti, bet ir ramiai gyventi nebegali? Kalba, ir kai kada garsiau už įjungtą visu garsu televizorių ar radijo imtuvą! Ir egzistuoja. Čia tai bent paradoksas?!
O kas dar nematomas kalba taip garsiai, kad net norisi kai kada užčiaupti? Mintys!!!
***
Iš nematomų dalykų (impulsų) egzistuoja elektromagnetinės bangos. Patį trumpiausią bangos ilgį (didžiausią dažnį) turinčios elektromagnetinės bangos yra vadinamos gama spinduliais.
Infraraudonieji spinduliai yra ilgesnių bangų diapazone. Šie spinduliai yra svarbūs, nes perduoda šilumą, kurią skleidžia saulė.
Radijo bangos priklauso ilgųjų bangų diapazonui, jos dažniausiai yra naudojamos belaidžiam ryšiui sklisti – šiomis bangomis mus pasiekia radijo ir televizijos transliacijos.
1 mm – 30 cm radijo bangų ruožas dar vadinamas mikrobangomis. Šios bangos plačiausiai sutinkamos buityje – retoje virtuvėje nerasime maisto šildymui naudojamos mikrobangų krosnelės.
Taigi turime – elektromagnetines, radijo bangas, kurios prakalbina nematerialius, tokius bedvasius objektus kaip televizorius, telefonas, faksas ir t.t. Juos prakalbina mūsų minėtos nematomos bangos. Turime ir mobilųjį ryšį.
O ar tikėjimas gali pretenduoti į mūsų minėtų nematomų impulsų ar bangų sąrašą?
Į šį klausimą pabandysime atsakyti kiek vėliau...
Televizoriai, radijo aparatai turi antenas, kuriomis priima elektromagnetines – radijo bangas. Vienų antenos nustatytos klausytis FM, kitų – Jazz FM. Dar vienų priima Ostankino ar Radijo centro stoties bangas ir t.t.
Žmogus taip pat turi savotiškas antenas, jeigu galima būtų taip pavadinti mūsų akis ir ausis, na ir smegenis. Prie fiziškai apčiuopiamų smegenų nuolat sukasi fiziškai neapčiuopiamos mintys, kurios ilgainiui priverčia materializuoti norus, idėjas, fantazijas. Ir kas pasakys, kad iškalbėti žodžiai netampa kūnu – juk mintys materializuojasi... Tai, kas neapčiuopiama ir nematoma yra žymiai stipriau ir galingiau, nei tai kas matoma: radijo ir įvairios kitos bangos, perskaitytų knygų turinys, žmogaus sąžinė, jausmai, valia, protas.
***
O koks skirtumas tarp bedvasių radijo bangų ir negyvą materiją gebančių išjudinti bei pakeisti tikėjimo bangų? Ar gali būti tikėjimo bangos? Ir ar tikėjimas gali pretenduoti į mūsų minėtų impulsų ar bangų sąrašą? Manau, kad taip. Tikėjimas yra substancija. Taip kaip ištartas žodis, išgautas garsas nedingsta atmosferoje, taip ir tikėjimo mintys formuoja aplinką, kurioje mes gyvename ir tikimės pokyčių, ir be abejo, teigiamų! Taigi, matome kad tikėjimo ,,bangos" daug ką gali!
Beje, – kai apie žmogų prakalbome, sąžinę ne atsitiktinai prisiminėm – kaip ji garsiai kalba, jei ką ne taip padarome... O juk ji – nematoma! Ir prisidirbus eiti miegoti su neramia sąžine, tai tas pats, kas gulti į lovą su drambliu.
Psichologai ir daktarai sako, kad mes kūne turime dar ir sielą. O kas sudaro žmogaus sielą? Kūną sudaro kaulai, mėsa, vanduo… O sielą? Sielą sudaro jausmai, valia ir protas.
Bet apart sielos mes turime ir dar kažką!?! Tas kažkas, tai mūsų nemateriali širdis – dvasia.
Bendri pastebėjimai apie žmogų
(arba iš ko sudarytas žmogus)
* Fizinė ir dvasinė širdis *
* Fizinė ir dvasinė širdis *
Jei paklaustum medikų, kaip išsaugoti širdį ir ilgiau ją išlaikyti sveiką ir darbingą, jie nurodytų tris faktorius:
a) teisinga mityba;
b) ramybė;
c) sveika gyvensena.
Panagrinėkim punktą a) – teisinga mityba. Iš tiesų manau, maitindami savo vaiką, nededam į maistą žiurkių nuodų. Turbūt ir patys nei garnyrą, nei desertą „nepagardintume“ tokiais priedais… O jei panašų maistą vartotojas nupirktų parduotuvėje, tai kiltų toks skandalas, kad parduotuvės neišgelbėtų nei piniginės baudos, nei taisyklingai kalbančių advokatų plejada.
Deja, mes tokį, tik dvasinį, maistą vartojame kasdien sąmoningai ar nesąmoningai. Neseniai mūsų vos neapmokestino prieš mūsų valią – turiu omeny priverstinį mokestį už respublikinės Lietuvos televizijos laidas, kurių metu skaitomi horoskopai, demonstruojami filmai, vyksta diskusijos, propaguojančios okultizmą. Ir tai per valstybinę televiziją… Jei tai rodoma per LRT, tai nėra net ką kalbėti apie tai, kas rodoma per nevalstybines TV.
Šiandien daugelio žmonių neišprusimu pasinaudojo dvasinių nusikaltėlių gildijos atstovai – astrologai, būrėjos, bioenergetikai-virgulininkai, ekstrasensai ir t.t. Jie masiškai užplūdo miestų sales, televizijos ekranus, demonstruodami savo „išprusimą“ bei brukdami dvasinius nuodus. Jiems mielai talkina televizijos laidų kūrėjai, kad praskaidrintų nykią kai kurių individų būtį prikurdami laidų, pilnų tokio konglomerato, nuo kurio mąstančiam žmogui darosi bloga: pagonybė sumišusi su krikščioniškom vertybėm, ir viską vainikuoja satanistiniuose ritualuose naudojama atributika, apie kurios paskirtį dažnas laidų kūrėjas ir vartotojas net neįtaria.
Namų šeimininkėms leidžiami maisto gaminimo vadovėliai, kuriuose nurodomi sveikatai naudingi produktai. Einantiems į mišką grybautojams išleistos kišeninio formato knygutės, kurias išsitraukęs iš kišenės kur miške, gali nustatyti, tas ar anas grybas nuodingas ar ne.
O kaip mums nustatyti, kuris maistas – dvasinis maistas – nuodingas, o kuris ne! Štai apie tai mes ir ketiname pakalbėti...
***
Kaip jau minėjau, televizoriai, radijo aparatai turi antenas, kuriomis priima elektromagnetines – radijo bangas. Žmogaus antenos į pasaulį yra jo akys ir ausys – sielos vartai. Ką mes praleidžiame pro tuos vartus, ką žiūrime ir ko klausomės, tai ir yra mūsų esybė. Maitindami savo kūną, – o fizinis kūnas, su kuriuo daugelis save tapatina ir kuris tėra žmogaus esybės apvalkalas (namas, kuriame gyvena siela ir dvasia) – užmirštame apie savo namų vidų: sielą ir dvasinę širdį.
Žmogus Šventajame Rašte įvardintas kaip trijų dimensijų būtybė – dvasia, siela ir kūnas (1 Tesalonikiečiams 5, 23); (Hebrajams 4, 12).
Kasdien aplink matome ir nuolat susiduriame su trejybe, – daugelį dalykų sudaro skaičius trys: H2O – garai, ledas ir vanduo. Muzika: harmonija, melodija ir ritmas; atomas, trimatė matavimo sistema ir t.t.
Apie sielą beveik kiekvienas žinome, kad ji yra... O apie dvasią?!?! Žmogaus gyvenimas todėl nuolat griūna, kad jo dvasios antena arba sulūžusi, arba nustatyta priimti ne tas bangas ir ne iš to šaltinio! Siurbia informaciją iš kur gali ir nori... Ir dažniausiai tos bangos neša ydingą bei destruktyvią informaciją!!!
Įsivaizduokim šeimininkę, kuri cepelinus prifarširuoja mėsa. Tai kai kam gera šeimininkė... Kita cepelinus prikemša varške, dar kita grybais su kuo daugiau svogūnų. Ir tai dar nieko tiems, kurie tokį įdarą vertina. Bet jei šeimininkė prikimš cepelinus nuodingais grybais – musmirėmis? Bus nuodingi cepelinai! Ir mirs ne tik musės...
Tad kaip atskirti arba internetine kalba kalbant, išfiltruoti nepageidaujamą informaciją?
***
Kiekvienas žmogus turi fizinę širdį, kurios paskirtis – aprūpinti vidaus organus krauju. Taip pat kiekvienas turime dvasinę širdį. Tai lyg nematoma, pvz., pieštuko ar morkos viduje esanti šerdis. Arba įsivaizduokime persiką: iš išorės mėsingas apvalkalas, viduje kietu kevalu apsuptas branduolys. Tas branduolys, tai lyg mūsų dvasia, vidinis (tikrasis) žmogus.
O geriausiai tai kas iš Visatos Dievo, fiksuoja tik atgimusio iš aukšto (Jono 3– 3, 7) žmogaus dvasia. Deja, mūsų visuomenėje (dar vadinama ,,žinių visuomene“), ne kiekvienas žino, kad žmogų sudaro kūnas, siela ir dvasia. O ir daugelio žmonių tai ignoruojama, iškeliant tobulo kūno privalumus, pabrėžtinai gerbiant jo norus, nuo kurių ir atsiveria tiesiausias kelias link pačių šlykščiausių, Dievo ir didesnės visuomenės dalies nuomone, tokių ydų kaip homoseksualizmas, pedofilija etc...
Žymus amerikiečių dietologas, Polis Bregas apie kūną sako: ,,kūnas yra kvailas!“. Taip!
Žymus amerikiečių dietologas, Polis Bregas apie kūną sako: ,,kūnas yra kvailas!“. Taip!
Tad klausimas būtų toks: kas kam vadovauja: ar kūnas dvasiai, ar dvasia kūnui?! Kas būtų, jei narui po vandeniu pradėtų vadovauti skafandras? O skafandrui – aplink zujantys krabai ir moliuskai... Pvz., kūnas liepia narui pasikasyti nugarą (50 metrų gylyje) – bet prieš tai sąlyga: ,,nusiimk skafandrą..."
Arba pareini namo, o šuo tau ir sako: ,,šiandien aš miegosiu tavo lovoj, o tu miegosi ant kilimo šalia...“
Kitaip sakant, kūriniai vadovauja Kūrėjui, puodukai Puodžiui, ir dar nurodinėja ką ir kaip lipdyti...
Kitaip sakant, kūriniai vadovauja Kūrėjui, puodukai Puodžiui, ir dar nurodinėja ką ir kaip lipdyti...
Mes tenkiname savo sielos reikalavimus nuolat sakydami taip jos norams, todėl siela valdo mūsų kūnus, kaip mažytis vairas didžiulį tanklaivį, pvz., Titaniką. Mūsų siela turi būti nuolatiniame sutarime su atgimusia dvasia (Jono 3, 7) ir leisti Dievui kiekvieną dieną nukreipti žingsnius Jo norima linkme.
O kūnas tėra tik dulkės. Viešpats Dievas padarė žmogų iš žemės dulkių ir įkvėpė į jo šnerves gyvybės kvapą… (Pradžios 2, 7). Žmogaus kūnas buvo molio gabalas, kurį Dievas atgaivino – taip žmogus tapo gyva siela.
***
Taigi dabar žinome, kad mūsų sielą sudaro keli elementai: protas, valia ir jausmai – emocijos. Ja (siela) mes priimame atsakomybę už asmeninius sprendimus – į protą ateina mintis ir jis pareiškia – aš manau. Po to mintis, prisiauginusi svorio, pajudina valią, kuri sako: ,,aš noriu", ir kūnas pajuda link norų išsipildymo vietos ar geidžiamo objekto. Įsijungia juslingumo svertai – aš noriu, man gera ir panašiai.
Nemąstant apie dvasios norus, ignoruojant vidinio žmogaus balsą ir vykdant vien tik kūno norus, kartais nueinama tiesiausiu keliu link tokios nuodėmės, kaip homoseksualizmas ar pedofilija…
Juk retas mūsų žinome, iš kur tos mintys atėjo?.. Mintys turi įsčias!
Kontroliuojamas sielos norų žmogus tėra tik marionetė to paties pavadinimo (marionečių) teatre. Kodėl? Todėl, kad žmogus nuo pat gimimo – nuodėmingas. Ir tai yra pirmojo žmogaus, Adomo, įvykdytos nuodėmės pasekmė. Mūsų sielos nuo tada yra maištininkės: ,,…Jūs buvote mirę nusikaltimais ir nuodėmėmis, kuriuose kadaise gyvenote pagal šio pasaulio būdą, paklusdami kunigaikščiui, viešpataujančiam ore, dvasiai, kuri dabar veikia neklusnumo vaikuose.
Tarp jų kadaise ir mes visi gyvenome, sekdami savo kūno geiduliais, vykdydami kūno ir minčių troškimus, ir iš prigimties buvome rūstybės vaikai, kaip ir kiti'' (Efeziečiams 2:1, 3).
Kol žmogaus dvasią kontroliavo Dievas, o dvasia kontroliavo sielą ir vadovavo kūnui, tai buvo gerai. Mūsų esybės dalis, – siela, jei atskirti ją nuo kūno, gali jausti, girdėti, kalbėti ir mąstyti, bet negali egzistuoti be fizinio apvalkalo – kūno. Mums mirus, fizinis kūnas yra palaidojamas, o mūsų siela ir dvasia tuoj pat keliauja į Dangų, kur stos prieš Teisėją garbų, prieš Kristaus teismo krasę. Todėl mes, tikintieji Jėzumi, norėtume verčiau palikti kūną ir būti kartu su Viešpačiu (2 Korintiečiams 5, 8). Bet būti kartu su Viešpačiu nepavyks be susitaikymo su Dievu.
O susitaikyti su Dievu žmogus gali tik tikėjimu į Jo Sūnų, Viešpatį Jėzų Kristų.
Ir tada susitaikiusi arba naujai atgimusi dvasia (dvasinė širdis – šerdis) ima vadovauti sielai ir kūnui, taip kaip buvo nuo Sukūrimo pradžios. Pabrėžiu, kito kelio pas Tėvą, kaip tik per Viešpaties Jėzaus Kristaus auką, nėra: ,,Ir nėra niekame kitame išgelbėjimo, nes neduota žmonėms po dangumi kito vardo, kuriuo turime būti išgelbėti“ (Apaštalų darbai 4, 12).
Ir tada susitaikiusi arba naujai atgimusi dvasia (dvasinė širdis – šerdis) ima vadovauti sielai ir kūnui, taip kaip buvo nuo Sukūrimo pradžios. Pabrėžiu, kito kelio pas Tėvą, kaip tik per Viešpaties Jėzaus Kristaus auką, nėra: ,,Ir nėra niekame kitame išgelbėjimo, nes neduota žmonėms po dangumi kito vardo, kuriuo turime būti išgelbėti“ (Apaštalų darbai 4, 12).
***
Kaip sako vienas Dievo žmogus (parengęs pirmąjį pokario Lietuvoje Biblijos vertimą), K. Burbulis: ,,Viešpatį ir artimą suprasti protu yra išmintis, o suprasti jausmais – meilė".
Ne veltui Dievas davė savo išrinktajai tautai ir, apskritai, žmonijai įsakymus. Pirmasis: ,,mylėk Viešpatį, savo Dievą, visa širdimi, visu protu ir visomis jėgomis“. Antrasis: ,,mylėk savo artimą, kaip save patį…“ (Morkaus 12:30, 31).
Taigi, Viešpatį, žmones, ir visa, kas vyksta aplinkui, mes priimame dvasia (širdimi), protu, valia ir jausmais – visomis savo jėgomis.
Bet kaip žinoti, kada mes teisingai mylime, o kada ne? Ar adekvačiai reaguojame į aplinkos ir žmonių mums metamus iššūkius? Kur ribos tarp gėrio ir blogio, ar tos ribos mums aiškios ir suprantamos? Sielvartas ir suspaudimas sielai kiekvieno žmogaus, kuris daro bloga. Ir šlovė, pagarba bei ramybė kiekvienam, kuris daro gera (Romiečiams 2, 9–10).
Dabar jau žinome, kad dažną mūsų kontroliuoja trys sielos sritys: valia, protas ir jausmai. Tad kas yra kas ir kaip atskirti gera nuo bloga?
Šiuo metu masinės informacijos priemonės, ypatingai televizija, itin daug kalba apie dvasinius reiškinius ir įvairius metafizinius pasireiškimus mūsų visuomenėje. Kadangi sieliškumas atvėrė duris demoniškiems, neregėtiems iki šiol dalykams, tik dvasinis, t.y. atgimęs iš naujo (Jono 3, 7) žmogus gali atskirti dieviškus pasireiškimus nuo demoniškų aplinkiniame pasaulyje, na, ir savo asmeniniame gyvenime.
Atgimti iš naujo – iš dvasios, tai kertinis atspirties taškas, norint pakeisti visuomenės DNR, teigiamai transformuoti visuomenės ateities matymą, mąstymą ir moralę, be kurių neįmanomas tolimesnis moralinis ir ekonominis šalies augimas.
Tik atgimęs iš naujo individas – t.y. mąstantis nesavanaudiškai, matantis šerdimi, suvokiantis aplinką ir jos poreikius vidiniu žmogumi (tiems, kurie dar nesuprato, kas yra atgimimas iš naujo ir vidinis žmogus – intuicija), klausantis sąžinės, kuri savo ruožtu turi ryšį su Visatos Kūrėju Kristumi, – tik toks žmogus gali teigiamai keisti aplinką savo terpėje ir visuomenėje. Kadangi žmogus yra dvasinė būtybė, todėl be Kristaus – Kūrėjo – dvasios žmogus – vyras ir moteris tėra vien patinas ir patelė. Deja...
Štai tokie žmonės nori sukurti naują partiją, naują šeimą, naują valstybės politiką. Bet mirusios dvasios žmogus – ką jis gali? Veikiau, ko negali...
O negali jis nevogti, nemeluoti, nepaleistuvauti... Nes jis negirdi pagrindinio – Dievo balso, kuris žmogui bando prakalbėti per artimą, per sąžinę, per ženklus. Dievas kalba žmogui į jo dvasią, bet mirusi dvasia yra kaip sugedusi radijo antena – priima daugybę bangų, tik ne tas, kurių reikia.
Tad kol visuomenė neįsisąmonins, jog žmogus – visų pirma dvasinė būtybė, tol progreso, kurio trokštame, nė vienas nematysime.
Šis tas apie save...
...Gyvenime teko padirbėti daugelyje vietų. Kai man buvo 15 metų, laimėjau konkursą lietuviško meninio filmo ,,Posūkis“ vienam pagrindinių vaidmenų. Dėl ligos nebaigiau filmuotis dar viename lietuviškame filme ,,Kai aš mažas buvau...“, kur filmavausi kartu su V. Kernagiu. Beje, V. Kernagį groti gitara išmokiau aš, dar jaunystėje, kai besimokydami mokykloje buvom įkūrę ansamblį ,,Aisčiai“.
Vėliau grojau ir dainavau valstybinės Filharmonijos estradiniame ansamblyje, vadovaujamame kompozitoriaus M. Suraučiaus. Apvažiavom visą Lietuvą, didžiausius Latvijos miestus. Apkeliavom Vidurinės Azijos šalis, – buvome Kirgizijoje, Uzbekistane, Turkmėnijoje, Kazachstane, – o didžiuosiuose šių šalių miestuose teko koncertuoti. Teko būti kelių ansamblių vadovu.
Kiek anksčiau mokiausi skulptūros meno pas žymiausius šalies skulptorius, tapybos, piešimo meno europinio masto meistrus: profesorių K. Bogdaną, N. Petrulį, R. Daugintį, V. Pečiukonį ir kt. Buvau ir bedarbiu, tad žinau ką reiškia būti atmestam. Tai buvo mano gyvenimo universitetai.
Manau, kad būtent tokie universitetai ir palieka giliausią antspaudą žmogaus gyvenimo pase, nes juose dėstytojais tampa kas tik nori, arba jie pernelyg dažnai keičiasi – nesimokai tikruose universitetuose, tenka mokytis pogrindiniuose. O po grindimis, žinia, kas veisiasi... Kai žmonės pradeda ieškoti paslėptos tikrovės, apeidami tiesos Autorių, pačią Tiesą, tos paieškos jiems gali liūdnai baigtis. Tiesa – tai Asmuo. Tas Asmuo – Viešpats Jėzus Kristus, Dievo Žodis.
***
Bet… Iki 1995 metų pergyvenau septynias operacijas.
Vieną vakarą, būsimos operacijos (mikrooperacijos) išvakarėse, stoviu septinto aukšto koridoriuje ir girdžiu žodžius, lyg koks žmogus man kalbėtų: ,,šok iš balkono, nebijok, juk nebaisu... Užtat nejausi skausmo, kai operuos, viskas baigsis, kančios irgi..."
Na ir einu žvilgtelėti, koks ten vaizdas nuo to balkono..? Apsidairau, o aplinkui nė vieno žmogaus nematyti, tuščia, lyg iššluota. Kas tai pasakė? Kieno šita „auksinė“ mintis, rodanti lyg ir išeitį, tik neaišku, kur vedančią?
...Einu, einu, bet prie balkono turėklų prieiti negaliu, lyg kokia jėga trukdo – nematoma, bet kartu valdinga, sulaikanti nuo baisaus žingsnio ir švelni, nesukelianti nei skausmo, nei nemalonių pojūčių.
Taip ir neiššokau... Kitą dieną nuvežė mane į operacinę ir prasidėjo – į skrandį sukišo japonišką zondą, į zondą – vielą, su kurios pagalba turi išžvejoti tariamai iš tulžies pūslės iškritusius akmenukus. Chirurgas vis klausia, ar man neskauda ir ką jaučiu... O ką gali jausti pusantros valandos išgulėjęs be narkozės ant operacinio stalo su viela pilve?
Pagaliau daktarams pavyko įstatyti kažkokį vamzdelį, kuris sujungė mano kasos ir kepenų latakus. Bet staiga…
Kaip vėliau pasakojo skyriaus vedėjas, chirurgas, mūsų šeimos pažįstamas, stebėjęs šią procedūrą kompiuteryje, tas vamzdelis nei iš šio, nei iš to, prieštaraudamas man žinomiems fiziniams dėsniams, bet kaip vėliau supratau, neprieštaraudamas dvasiniams, lyg kulka išlėkė iš mano pilvo. Chirurgai taip nieko ir nesuprato, nes įvyko antgamtinis dalykas – vamzdeliai šiaip nei iš šio, nei iš to neskraido iš pilvų! O šitą išmetė ne kas kitas, bet Viešpaties angelas.
Paklausit, kodėl? Todėl, kad nesišaukiau Viešpaties Jėzaus! Žinau, kad dvasiniame pasaulyje vyko didžiulė kova dėl mano sielos, kadangi iki įtikėjimo buvau įklimpęs okultizmo liūne: būrimas kortomis, žaidimas adatėlėmis (spiritizmas) bendraamžių vakarėliuose, čigonės pranašavimas, delno vingių tyrinėjimas arba chiromantija, kompiuterio sudaryta prognozė mano gyvenimui, hipnozės seansai bei kasdieniai prietarai, susipynę su horoskopų skaitymu ir t.t. Visa ši okultinė praeitis, o Lietuvoje ją turi kas antras trečias, leido šėtonui reikalauti mano gyvenimo.
...Štai ėjom, ėjom ir priėjom.
***
Apie šėtoną. Daugelis kalba, kad tokio nėra, kad tai tik kažkoks Užgavėnių bildukas ir t.t.
Štai kaip aprašo savo patirtį Ernestas Moderzonas, vokiečių kunigas, 40 metų skyręs sielovadai: ,,Po atsivertimo (Jono 3, 3–7) aš ėmiau kitaip žiūrėti į tuos dalykus. Dabar sužinojau, kad iš įvairių spiritizmo reiškimosi formų aiškiai pavojingiausios tos, kur ,,pranešimai“ priimami per rašymo ir kalbėjimo mediumus ir pasinaudojus abėcėle. Iš esmės visa tai yra vienas ir tas pats: velnio apgaulė. Šią didžiausią klastą, kurią ir aš patyriau, jis panaudoja, kiek man žinoma, taip dažnai, kiek tik gali; jis atsistoja po nematoma kepuraite ir nuduoda, tarsi jo apskritai čia nebūtų; jis įkalba savo aukoms: juk nėra jokių piktųjų dvasių. Juk nėra jokių velnių.
Taip, tai yra jo didžiausia klasta, ir šiandien jai pasiduoda daug žmonių. Tada šie vargšai apgauti žmonės su dideliu, daugiausia ,,moksliniu“ pranašumu ir pasitikėjimu sako: tai ne kokios nors dvasios, o tik sielos jėgos, kaip magnetizmas, kurios dar nėra ištirtos“ – (E. Moderzonas Velnio pinklėse, leidykla Jona).
Žmonėms, įsitraukusiems į panašią veiklą, gręsia nepaprastas pavojus.
Žmonėms, įsitraukusiems į panašią veiklą, gręsia nepaprastas pavojus.
Brangieji! Kaip minėjau, mes gyvename dvasinio pasaulio apsupty – atminkim, kad aplink mus yra nematoma galybė angelų. Ir kiek yra aprašytų atvejų, kai žmogus, turėjęs tuoj pat žūti, lieka gyvas... Ir kiek yra užfiksuota atvejų, kai angelai pasirodo žmonėms. Ir ne tik Šventajame Rašte.
Angelų yra dviejų rūšių: vieni jų tarnauja Dievui Tėvui ir Jėzui Kristui. Gerieji angelai saugo žmones. Paminėsiu kelis atvejus apie angelų pasirodymą žmonių tarpe kritiškais periodais, užrašytus Biblijoje anksčiau.
Pvz., angelas Gabrielius pasirodė Mergelei Marijai ir pasakė, kad jai gims pasaulio Gelbėtojas. Argi nenuostabu? Arba sapne angelas įspėjo Jėzaus tėtį Juozapą bėgti į Egiptą, kad apsaugotų mažąjį Jėzų nuo mirties.
Kiti tarnauja blogiui (blogio dievaičiui šėtonui) ir kenkia žmonėms atnešdami jiems ligas, nelaimes, spendžia žmonėms spąstus ir pinkles.
Taip kaip miške ar džiunglėse gyvena žvėrys – vilkai, lūšys, tigrai – kurie medžioja: užpuola ne tik silpnesnius miško žvėrelius, bet ir naminius gyvulius, o kartais ir žmones, taip ir aplink mus yra kitoks – dvasinis miškas (džiunglės), kuriame taip pat yra žvėrys – grobuonys, kurie, jei mes negyvename pagal Dievo įstatymus ir vidinį sąžinės liudijimą, įgauna teisę mus pulti ir visaip mums kenkti, net kankinti! Jie sukelia avarijas, karus, nelaimingus atsitikimus ir t.t.
Šitie piktieji angelai nuolat medžioja: įsidėmi buriančių žmonių vardus ir metodiškai veda juos į pražūtį. Kaip žmonės augina ir maitina gyvulius skerdimui, taip blogi angelai ir jų tarnai – žmonės: būrėjos, astrologės, ekstrasensai ir t.t. maitina patikliuosius – tik ne sumuštiniais ar cepelinais, bet horoskopais ir įvairių būrimo salonų, transcendentinės meditacijos centrų, tokių kaip ,,Kosmo centras“ ar ,,Gyvenimas jūsų rankose“, produkcija, kurių meniu yra visko, ko geidžia siela (savo pražūčiai,) bet nieko, kas gelbėtų sielą į amžinybę...
Blogieji angelai (demonai) vaikus moko žaisti kortomis iš pinigų, keiktis, žiūrėti neleistinus filmus, ištisai žaisti kompiuterinius smurtinius žaidimus, vogti ir meluoti, sukčiauti ir apgaudinėti tėvus, neklausyti mokytojų, praleidinėti pamokas...
Šitie šėtono tarnai – angelai (piktosios dvasios, demonai) vilioja ir mus, suaugusiuosius, kad žaistume azartinius žaidimus, burtume kortomis ar neva juokais – žaisdami, kviestume mirusiuosius. Tokį žmogų piktieji angelai įsidėmi ir daugiau nebepaleidžia iš savo gniaužtų. Iš čia ir tiek savižudybių mūsų tautoje!
***
...Prieš kiek laiko visuomenę sukrėtė toks skandalas – moteris nužudė savo vaiką, mat taip padaryti ją paskatinusi jos ,,mirusi motina‘‘. Tai – nekromantija (spiritizmo forma) arba kontaktai su mirusiuoju – buvusiu artimu žmogumi apsimetusia piktąja dvasia (demonu), dar vienas kelias į fizinę, o po to ir į dvasinę, amžiną mirtį. Šių kontaktų priežastis gali būti ir tos šeimos dvasinis paveldas, kuris gali būti panaikintas tik pakviečiant, kol dar nevėlu, į savo gyvenimą Viešpatį Jėzų.
Toks vienas guru, R. Moudis (apie jį rašiau strp. ,,Pasaulių sankirtoje“), yra išleidęs ne vieną knygą apie gyvenimą po mirties, kuriose nė kiek nesiremiama Šv. Rašto mokslu. Tose knygose yra įvairūs pliurpalai apie veidrodžių ,,galią“ – mitas, ir, beje, ne toks jau nekaltas. Jokios galios ar įtakos žmogui joks veidrodis neturi, nebent jeigu jis prifarširuotas gyvsidabrio. Atseit: ,,demonai neturi sielos, todėl jie neatsispindi veidrodyje!?''
Piktosios dvasios dėl to ir vadinamos dvasiomis, tad kaip jos gali atsispindėti? Ar vėją tu matai? O savo sielą? O gal, kaip kai kurie guru, gali ją pasverti, išmatuoti metru? Dvasios yra mąstančios būtybės, t.y. turi intelektą, kas yra sielos prerogatyva. Gali ir materializuotis.
Kaip jau minėjau, žmonėms, įsitraukusiems į panašią veiklą, gręsia neišpasakytas pavojus. O mūsų vaikai (suaugusieji taip pat) ir toliau vedami į pražūtį. Kaip ir kodėl? Todėl, kad jiems nebuvo skelbiama Evangelija, pagaliau ir todėl, kad egzistuoja visokie būrimo bei spiritizmo salonai bei laisvai reiškiasi visokio plauko ezoterijos ,,specialistai“ ir panašiai. Visko nebūtina net vardinti... Būtų gerai, jei turėtume kokią TV ar radijo laidą kaip atsvarą okultizmui, iš biblinės pusės paneigiančią įvairius astrologinius bei kitus ezoterinius pliauškalus.
Štai dėl to okultizmas net prieš 3500–3000 metų buvo uždraustas vaisius izraelitams... Juk tik žmonėms tai ir kenkia, nes žmonės vieninteliai Žemėje yra dvasinės būtybės, sukurti pagal Dievo atvaizdą, todėl tamsos jėgos ir puola žmogų, o ne jaunesniuosius žmogaus ,,brolius“ – šunis ir kates, ar jo ,,pusbrolius“ – bulves ir pomidorus...
***
Todėl kaip tėvai moko vaikus, kad negerai peršalti, negerai žiemą eiti į kiemą be batų, taip tikintys (ir netikintys) tėvai turėtų ne tik kad patys neskaityti, net nežiūrėti horoskopų, magijos knygų, sapnininkų ir pan., bet ir namuose jokiu būdu nelaikyti tokios ezoterinės literatūros. O taip pat neiti spėti ateities pas būrėjas ir savo vaikus saugoti nuo to! Kodėl?!!
Nes nuo to priklauso ne tik paskiro individo dvasinis ir fizinis stovis, bet daugelio šeimų ir visos Tautos. O ką turime..?
Vietoj tikėjimo - agnosticismas arba ateizmas, t.y. netikėjimas Dievu kaip Kūrėju.
Vietoj susivaldymo – girtavimas, narkotikai, hipnozė ir įvairūs okultiniai užsiėmimai.
Vietoj dorumo – lytiniai iškrypimai, nepadorumas, pornografija.
Vietoj Meilės – neatlaidumas, pavydas, neapykanta ir galų gale – žmogžudystė arba savižudybė.
Visi šitie neigiami bruožai priklauso žmogui, kuris neatgimęs iš naujo, kurio širdyje nėra Jėzaus. Žmogaus, kuris geria iš dvokiančio šaltinio. O šioje žemėje yra tik du žinių šaltiniai!!!
***
Ką daro žmogus, kai jį nužiūri ar nelaimės be perstojo beldžiasi į namus: ligos, finansiniai nepritekliai, nesibaigiančios artimųjų girtuoklystės, ankstyvos mirtys bei savižudybės? Ir tai tęsiasi iš kartos į kartą!?
Pas ką jis ieško atsakymo... Pas ką? Jei jis nepažįsta Dievo, tai eina pas įvairaus plauko būrėjus (okultistus–ezoterininkus). Jau minėjau, kad ezoterininkai yra mūsų visuomenės (dvasiniai) parazitai. Jie sulaiko žmones nuo Dievo ieškojimo, pakišdami jiems pakaitalą – transcendentinę meditaciją, spiritizmą, užkalbėjimus, Kabalą, hipnozę, būrimus ar astrologiją.
Štai dar kai kurie piktojo ir jo MO (modus operandi) veikimo būdai, tarp kurių bene pavojingiausi yra hipnozė bei spiritizmas – žaidimas su Ouija lentelėmis, lėkštutėmis ir adatėlėmis, būrimas įvairiomis runomis, taip pat Taro ar Lenormand kortomis, krištoliniai rutuliai, užkalbėjimai ir mediumų klausinėjimai.
Šias technikas noriai naudoja šie okultizmo bei ezoterikos guru: ekstrasensai, spiritistai–mediumai ir mirusiųjų iškvietėjai, virgulininkai–bioenergetikai (tie, kurie su lazdelėm ieško vandens telkinių po žeme, paslėptų lobių ir t.t. [nuoroda į Ezechielio 8, 17: ,,žiūrėk, jie laiko šakas prie savo nosių!“, A. Rubšio vert.]; astrologai, hipnotizuotojai (Kašpirovskis ir kt.), būrėjai iš arbatos ir kavos tirščių, telepatai, aiškiaregiai ir t.t. Prietarų vergai (tai yra buitinė magija), kurios arsenale tokie kasdieniai prietarai, kaip nusispjovimas per petį pamačius juodą katiną, keturlapio dobilėlio ar paparčio žiedo paieškos...
Taip pat okultinės praktikos: astrologija, virgulės – pseudo bioenergetika, būrimai Taro ir Lenormand kortomis, Rytų religijos, joga, Reiki, numerologija ir pagoniškos apeigos: šokinėjimas per degančius laužus, vaikščiojimas per įkaitintas žarijas – šiomis apeigomis bedievės tautos pašvęsdavo vaikus ir jaunimą demonų dvasioms: ,,Nebus tarp jūsų tokių, kurie leistų savo sūnų ar dukterį per ugnį, nei ateities spėjėjų (būrėjų), nei ženklų aiškintojų (astrologių), nei kerėtojų (hipnozė), nei burtininkų... (ST, Pak. Įst. 18, 10). Visi, kurie taip daro, yra pasibjaurėjimas Viešpačiui; už tokias bjaurystes Jis išnaikins tas tautas...“ (ST, Pak. Įst. 18, 12).
Be to daugybę negalių gali sukelti piktosios dvasios (demonai, šėtono angelai): artritus, vėžį, migreną, juosmens skausmus, infarktus, alergijas, astmą. Taip pat jos sukelia ir autoavarijas, nelaimingus atsitikimus, inicijuoja įvairius lytinius iškrypimus ir t.t.
Madam Lenormand kortos, tebeieškančios kelių mūsuose, yra viena iš aiškiaregystės formų, okultizmo tarnaitė, nusinešusi ir tebenešanti ne vieną sielą į pražūtį, demonų glėbį, kol dienraščiuose tebenagrinėjama vaiduoklių ir dvasių egzistavimo tema...
Štai – dar kartą – kai kurios piktųjų dvasių (demonų) itin kuruojamos socialinės žmonių veiklos sritys: paleistuvystė, narkomanija, homoseksualizmas, alkoholizmas, pedofilija, skyrybos šeimose, smurtas visuomenėje, visi lytiniai iškrypimai, nuolatiniai finansiniai nepritekliai, dažnai pasikartojantys nelaimingi atsitikimai ir t.t.
Apaštalai, Jėzaus mokiniai, labai daug žinojo apie dvasių pasaulį (demonų egzistavimą), nes Jis išsiuntė po du septyniasdešimt mokinių gydyti ligonius ir išvaryti piktąsias dvasias (žr. Mato 10, 1). Jėzus, Petras, Paulius ir kiti, gerai žinojo apie demonų egzistavimą ir apie tai, kokią milžinišką įtaką jie turi pasaulyje. Piktasis ir jo dvasios Naujajame Testamente minimi daugiau kaip 200 kartų.
***
Taigi (pamokantys) čia dėstomi dalykai yra tam, kad žmonės galėtų suvokti, iš kokio šaltinio ateina jų mintys, kas inspiruoja jų poelgius ir visa kita destruktyvaus jų gyvenimuose, ir tam, kad daugelis būtų išlaisvinti iš žiaurios piktųjų angelų priespaudos, kuri dažnai nuveda žmogų žudytis! Yra tokia tiesa, kad savižudžiai eina tiesiai į... Kur? Į pragarą. Žmogus nepalieka sau, na, ir Dievui, jokios išeities – nuosprendis neatšaukiamas ir tuojau pat įvykdomas. Sau teisėjas ir budelis, ir, beje, labai negailestingas.
Bet Dievas yra gailestingas, ir negi Jis norėtų žmogaus mirties, jei už jį paaukojo tai, ką turėjo brangiausio – savo Sūnų? Tėvas dėl to ir pasiuntė Jėzų į Žemę pas žmones, kad visi Juo tikintys būtų išgelbėti nuo amžinos pražūties. Tai kodėl gi jie turėtų amžinai pražūti?
Apie pragarą (amžinąją pražūtį)
Kadangi savo liudijimo pradžioje norėjau papasakoti apie pragarą, tai dabar pora sakinių apie tai… Taip, aš mačiau pragarą. Dvi valandas mano siela buvo atsiskyrusi nuo kūno. Ten, aname pasaulyje, aš mačiau ugnies apimtus degančius žmones aukštyn iškeltomis rankomis. Bet labiausiai mane sukrėtė nevilties pilnos jų akys… Amžinybė kančiose, kurios niekada nesibaigs! Aš dar paklausiau: Jėzau, kodėl tiek mažai parodei? Atsakymas buvo: ,,kad neišeitum iš proto…"
Po to, kai regėjimą apie pragarą papasakojau kai kuriems Lietuvos dvasininkams, buvau pakviestas pasidalyti savo regėjimu ir tikėjimu su ,,Mažosios studijos“, ,,Marijos radijo“ klausytojais. O ne už ilgo pradėjau rengti ir paskaitas prieš okultizmą.
Kokia iš viso to seka išvada? Evangelijoje pagal Joną parašyta: ,,Dievas taip pamilo pasaulį, jog atidavė savo viengimį Sūnų, kad kiekvienas, kuris Jį tiki, nepražūtų, bet turėtų amžinąjį gyvenimą“ (Jono 3, 16).
Nuo ko nepražūtų? Nuo persivalgymo? Nuo persigėrimo? Nuo barnių?.. Ne!!! Iš amžinų kančių vietos – pragaro, štai nuo ko mus išgelbėjo ir brangia savo kraujo auka išpirko Jėzus!
Arba kas nors pasakytų, jog Buda, – beje, Buda mirė prisivalgęs nuodingų grybų (še tau, kad nori Dievas), ar Konfucijus gyveno anksčiau ir kalbėjo tariamai protingiau nei Jėzus? Argi dėl to Dievas atidavė savo Sūnų tokioms baisioms kančioms!?
Tai, kad Jėzus tikrai yra tas Asmuo, kokiu Jį vaizduoja Biblija, įrodo daugybė archeologinių, bibliografinių ir istorinių dokumentų.
Jo gimimas, mirtis už mūsų nuodėmes ir prisikėlimas – nenuginčijami faktai! Budos, Mahometo, Konfucijaus ir daugelio kitų filosofų ar veikėjų žodžiai, pamokymai taip ir liko žodžiais, moralizavimu. Vienintelis Jėzus Kristus – Žodis, kuris tapo kūnu ir gyveno tarp mūsų (Jono 1, 14) ir Jam šlovė ir garbė per amžių amžius!
Jo gimimas, mirtis už mūsų nuodėmes ir prisikėlimas – nenuginčijami faktai! Budos, Mahometo, Konfucijaus ir daugelio kitų filosofų ar veikėjų žodžiai, pamokymai taip ir liko žodžiais, moralizavimu. Vienintelis Jėzus Kristus – Žodis, kuris tapo kūnu ir gyveno tarp mūsų (Jono 1, 14) ir Jam šlovė ir garbė per amžių amžius!
***
Kai kas klausia, negi tada piktieji angelai galingesni už žmogų ir mes nepajėgūs atsilaikyti prieš juos? Atsakysiu – turinčiam Kristų širdyje jie nepavojingi, nes Kristaus vardo jie, oi kaip bijo. O ir nėra geresnio ginklo, nei Jėzaus vardas, kad atskirti tiesą nuo melo, kuris kartais taip panašus į tiesą, kad net įgudusiai akiai sunku atskirti. ,,Aš (Jėzus Kristus) esu tiesa, kelias ir gyvenimas“ (Jono 14, 6).
Todėl norėdami saugiai gyventi, išsivalykim ne tik savo namus nuo dvasinio purvo, bet ir širdis. Ne tik nuo fizinių šiukšlių, bet ir dvasinių, kad nesusirgtume nei fiziniais, nei dvasiniais raupsais.
Tad ar egzistuoja šiais laikais dvasiniai raupsai..? Taip. Gal kas pasakys, kad tai visokie gripai – paukščių, kiaulių ar koks maras ir t.t.
Ne! Tai ne kūno ligų sukėlėjai, ne mikroskopu matomos bacilos ar mikrobai – tai žymiai pavojingiau! Kas tai?
Mūsų laikų raupsų (dvasinių) sukėlėjai arba nešiotojai, tai kai kurie žmonės ir jų mėgstami laisvalaikio užsiėmimai, o kai kurių ir darbo sfera: būrimas kortomis, žaidimas adatėlėmis su tikslu iškviesti mirusiųjų dvasias – spiritizmas; horoskopų skaitymas; astrologija – ateities spėjimas pagal žvaigždžių išsidėstymą; chiromantija – būrimas iš delno vingių, kortų ir t.t.
Naujojo Testamento raupsai, tai ir tam tikra literatūra mūsų namuose: įvairūs sapnininkai, horoskopų pilni laikraščiai, būrimo – magijos knygos, įvairūs ezoteriniai žurnalai, tokie kaip ,,Būrėja“ ir kiti. Ir net toks žurnalas vaikams ,,Mergaitė“ ar jaunuolėms ,,Panelė“ jau prikaišioti burtų bei įvairaus dvasinio purvo.
Daugelyje šeimų namai pilni raupsų, nes juose ,,žaidžiami“ šie žaidimai, todėl ten vyrauja – vietoj ramybės – nuolatiniai barniai, ligos bei finansiniai nepritekliai, o jei ir yra pinigų, tai jie neužsibūna, nes dvasiniai raupsai pritraukia atitinkamas viską naikinančias tamsos jėgas.
Du šaltiniai
Yra tik du dvasinių žinių šaltiniai šioje žemėje. Kokie? Pirmasis, tai – Kūrėjo išmintis, surašyta Biblijoje. Tai Viešpaties Jėzaus Kristaus mokslas, Naujasis Testamentas. Jei mes įtrauktume šį mokslą kaip pamatinį į mokyklų programą, matytume didžiulius pokyčius šalies moralėje ir ekonomikoje, sveikatos apsaugos sferoje, moksle ir kitur. Žmogus keičiasi tik žiūrėdamas arba klausydamas ko nors. Ar ne Kūrėjo Žodis turėtų būti tas veidrodis, į kurį žiūrėdamas pasikeistum tu ir aplinkiniai?
Antrasis šaltinis yra iš piktojo ir jo jėgų inspiruotas: tai ezoterika, evoliucijos teorija, Urantijos knyga, įvairūs būrimai, Rytų religijos, NEW AGE, sąlyginai nauja politikos srovė – genderizmas ir t.t.
Yra ir trečiasis – tai žmogaus žinios, kurias kai kas vadina neutraliomis, nors jos gaunamos iš pirmojo arba antrojo šaltinio. Tam, kad gauti žinias iš Dievo, tiesos, meilės ir šviesos šaltinio, reikia gimti iš naujo (Jono 3, 7) – tai esminė sąlyga norint tapti Dievo vaiku, būti Jo šeimoje ir, aišku, girdėti Tėvo balsą, suprasti aplinką, kurioje gyveni ir augti dvasiškai.
Du šaltiniai nuolat kunkuliuoja mumyse. Vienas jų – baimė. Visų fobijų šaltinis yra mirties baimė. Bet kadangi Dievas davė mums ne baimės dvasią, bet meilės, tikėjimo ir savitvardos dvasią (1 Timotiejui 2, 7), gimstant iš naujo baimę mūsų dvasioje pakeičia kitas šaltinis, – ten apsigyvena tikėjimas Dievo Žodžiu. Tad kaip vienas šaltinis negali duoti sūraus ir saldaus vandens, taip baimė ir tikėjimas negali sugyventi tarpusavyje. Tad nebūtina ir gerti iš dviejų šaltinių – sveiko ir užnuodyto.
Pabaigai... Netikintys taip pat yra Kristaus įvykdyto Atpirkimo (žmonijos išgelbėjimo) dalininkai, nes už juos sumokėta brangiu Kristaus krauju, bet jie tokiais taps tik priimdami Kristų (tikėjimu) kaip savo asmeninį Gelbėtoją. Tai Dievo Tėvo sąlyga, ne žmogaus. Dėl to Jis paaukojo savo Sūnų.
***
O pas ką tu eini? Kuo tiki tavo konsultantas? Ar jis tiki Kristumi? Daugelio žmonių problemų šaknys glūdi giliai dvasiniame pasaulyje ir jų autorius tikrai ne Kristus. O jei ne Jėzus Kristus, tai kas? Jeigu ne Dievas, tai kas?
Vienintelis, ką mums reikia daryti, tai šauktis Jo vardo. Jei tu atgailauji, t.y. atsiprašai Dievo ir daugiau nebesielgi blogai, tada tu išgelbėtas (ir išgydytas), nes Viešpats Jėzus tau atleidžia ir tave apsaugo (apvalo savo brangiu krauju).
Visas šis tamsos jėgų sukeltas šleifas gali būti panaikintas tik vienu būdu, atsižadėjimo – atgailos malda. Ir jei jūs kada nors dalyvavote tokiuose, prieš tai išvardytuose žaidimuose, siūlau jums pasimelsti tokia malda:
,,Dangiškasis Tėve, tavo Sūnaus Jėzaus Kristaus vardu, atsižadu šių okultinių nuodėmių – būrimo, chiromantijos, horoskopų skaitymo ir astrologinių prognozių savo gyvenimui (išvardink visas, kurias prisiminsi). Taip pat atsižadu bet kokio lankymosi pas ekstrasensus, hipnozės ir ypač spiritizmo seansų poveikio – žaidimų su adatėlėm, pokalbių su mirusiaisiais ir visų rūšių prietarų!
Taip pat atsižadu nuo galimos neigiamos psichinės ir psichologinės įtakos tų žmonių, kurie atėjo į mano gyvenimą su netyrais motyvais. Jėzau Kristau, įeik į mano gyvenimą ir tapk mano Viešpačiu. Amen!“
***
Jei mes atmesime Dievo nuomonę, išreikštą Biblijoje ir Jo žmonių pateiktą, mes prarasime ne tik išorinį neutralitetą, bet maitinsimės (ir maitinsim priešą) šalies viduje riaušėmis ir smurtu, nes jokia valdžia, einanti prieš Dievo Žodį, neturi ir neturės ateities.
Jei mes atmesime Dievo nuomonę, išreikštą Biblijoje ir Jo žmonių pateiktą, mes prarasime ne tik išorinį neutralitetą, bet maitinsimės (ir maitinsim priešą) šalies viduje riaušėmis ir smurtu, nes jokia valdžia, einanti prieš Dievo Žodį, neturi ir neturės ateities.
Tad mes, tėvai, būkime budrūs, kol mūsų vaikai šunkeliais nenuėjo – tegu mūsų vaikai eina vien takais dorybės, mina kelią pas Viešpatį, o ne pragaištin...
...Didysis reformatorius Martynas Liuteris yra pasakęs, kad institucija, kuri kasdien nenagrinėja Dievo Žodžio, yra pasmerkta morališkai žlugti. Todėl, dėstydami Darvino evoliucijos teoriją vidurinėse ir aukštosiose mokyklose, nesistebėkime, kad mūsų vaikai ir jaunimas elgiasi gatvėse kaip primatai...
P. S. Šiame pasaulyje jokio neutralumo, kurio taip kai kas tikisi, nėra. Priminsiu, kad blogis – tamsa šiais, paskutiniaisiais laikais, kaip niekada buriasi ir tirštėja bei tampa neprognozuojamas!!!
Aleksandras Kavoliūnas
2011 02 16
