Kadaise – 1991m. (kovų už Lietuvos Nepriklausomybę metu) Seimo rūmuose vykę atsipalaidavimo seansai (autohipnozės), – ne pati geriausia išeitis. Kodėl? Todėl, kad hipnozė išteka ne iš to šaltinio – tai kartus vanduo. Saldus ir sveikas vanduo – tai Kristaus mokslas, gi hipnozė su savo vaikais: įtaiga ir saviįtaiga, autosugestija, autotreningais, kodavimais nuo priklausomybės alkoholiui, narkotikams, nikotinui ir panašiai, – tai sūrūs ir kartūs vandenys, neturintys nieko bendro su Kristaus teikiamu gyvybės vandeniu.
Daugelyje šeimų vyrai (ir ne tik jie) geria, o moterys, norėdamos kuo greitesnių blaivybės rezultatų, siunčia juos kur tik gali: pas burtininkes, būrėjas, ekstrasensus ar bobutes užkalbėtojas. Jau Daugiau kaip dešimtmetį Lietuvą lanko įvairūs ekstrasensai – koduotojai. Jų meniu yra receptai nuo alkoholizmo, rūkymo ar net persivalgymo. Tai yra ta pati hipnozės forma, kada operatorius lenda į tavo protą ir sąmonę. Tokiems žmonėms įteigiama baimė, kurios jie metų metais negali nusikratyti. O ,,tikroji“ hipnozė yra tada, kai asmuo įvedamas į hipnotinį transą, kuriame jo suvokimas nukreipiamas beveik išimtinai į savąjį vidaus pasaulį arba į hipnotizuotojo instrukcijas. Pvz., užhipnotizuota padori moteris griežtai atsisakys nusirengti, jei paliepimas bus tiesioginis. Tačiau, jei hipnotizuotojas įteigs, kad ji yra viena vonios kambaryje, moteris gali apsinuoginti publikos akivaizdoje.
,,Hipnozės ištakas galima užčiuopti jau pačioje žmonijos pradžioje. Juk visai galimas dalykas, kad Edeno sode žaltys užhipnotizavo Ievą taip, kaip gyvatė sukausto triušį savo skvarbiu žvilgsniu ir ritmingu judėjimu“ – rašo L. Samralas, pagarsėjęs užvaldytos moters išlaisvinimu iš demonų vergystės Maniloje, Filipinų sostinėje.
,,Galbūt savo velnišku žvilgsniu aptemdęs jos protą, jis sukėlė jai nerūpestingumo būseną, kurioje ji pamiršo Dievo įsakymą? Mes žinome, kad velnias jai melavo: ,,Jūs tapsite kaip dievai, o Dievas nenori, kad būtume panašūs į Jį. Todėl Jis ne viską jums pasako!“ Ieva, paklusdama gundytojo balsui, įvykdė jo nurodymą. Į žmoniją įėjo nuodėmė“ – L. Samralas, misionierius, taip pat ir 1991 m. įkūręs tarptautinį labdaros fondą ,,Pamaitinkime alkstančius“.
Hipnotizuotojas žmogų įveda į nenormalių minčių koncentravimo būseną, kuri tiksliai atitinka būseną žmogaus, apsėsto demonų. Gydytojai žino, kad hipnozė įneša pakitimų į žmogaus sugebėjimą sąmoningai suvokti aplinką. Sąmonė susiaurėja taip, kaip sapno ar regėjimo metu, bet užhipnotizuotas žmogus skiriasi nuo miegančio žmogaus. Jis arba ji gali vaikščioti, kalbėti, rašyti arba nieko nedaryti. Toks žmogus beveik visada paklūsta hipnotizuotojo duodamiems nurodymams.
Tad išvada tokia – hipnozė yra apgaulės forma, neturinti nė trupučio dieviškos gyvybės, kuri padarytų žmogų geresnį, švaresnį ar laimingesnį. Visa, ką ji gali padaryti – tai atverti sielos duris galimam demonų įsibrovimui.
Paskutinių laikų masalai (hipnozė)
Paskutiniais laikais, kurie dabar ir yra, piktasis ateis kaip šviesos angelas, kad suvedžiotų net išrinktuosius, Dievo vaikus. Tiesa ir ta, kad prie žmogaus nuo mažens yra Dievo angelai, bet jei žmogus atsitraukia nuo Kristaus ar vis labiau klimpsta į okultizmą, homoseksualizmą ir kitas nuodėmes, demonai įgauna vis daugiau jėgų ir valdžios to žmogaus gyvenime. Didelė bausmė ir neeilinės kančios laukia tų okultizmo guru, – dėl kurių kaltės tūkstančiai eina į pražūtį – jei jie neatsivers nuo savo piktų darbų ir nepriklaups prieš Kristų.
Satanistai ir spiritistai šėtoną vadina didžiuoju valdovu. Sutemų jėgos su jų vadovu priešaky gerai žinojo, kad mokslinių atradimų ir švietimo pažanga neišvengiamai peraugs į industrializaciją. O laikams baigiantis tai neišvengiamai paskatins galutinę kovą tarp gėrio ir blogio. Jau minėjau, kad Danieliaus knygoje (ST) yra pranašystė apie paskutinius laikus, – sumaištis ir mokslo pažanga. Tai ir bus laikas, kada geriausiai atskirti žmoniją nuo Kūrėjo. Tamsos jėgos nuosekliai planavo krikščionybės pabaigą: kad Kristus negrįš antrą kartą į žemę, ir atsižadės savo teisių į šią planetą, vardu – Žemė. Pirmasis velniško plano žingsnis buvo įtikinti žmoniją, kad jis ir jo demonai neegzistuoja.
Antroje plano dalyje buvo numatyta visiškai užvaldyti žmoniją pasitelkus hipnozę, teigiant, kad tai yra naujasis gydymo metodas.
Trečioje plano dalyje piktojo jėgos numatė sumenkinti Biblijos tiesas, nesunaikinant jos pačios. Piktasis norėjo ištrinti Dievo tiesas, priversdamas žmones patikėti evoliucijos teorija. Tam buvo pasitelktas austrų medikas Francas Mesmeris, kad šis užpatentuotų hipnozę, iki šiol buvusią viena iš okultizmo apeigų, kaip naują mokslo šaką. F. Mesmeris sukūrė taip vadinamąją kūnų magnetizmo teoriją. Jis ėmė tikėti, kad kažkoks keistas skystis prasiskverbia į žmogaus kūną ir leidžia konkretiems asmenims užvaldyti kitus. Jam mirus 1815–aisiais, hipnozė kaip anestetikas užsitarnavo daugelio Europos gydytojų pripažinimą. Jie suprato, kad jų medicininė praktika tapo žymiai efektyvesnė. Ir jie net nenutuokė, kad tai pragaro jėgos inspiravo jų veiklą. Taip okultizmas prasismelkė į elitą duodamas pradžią visuomenės okultavimui bei tamsos jėgų įsiviešpatavimui.
Bet gudriausias atrodė planas sumenkinti Biblijos tiesas, nesunaikinant jos pačios. Čarlzas Darvinas ir Tomas Henris Hakslis dar ankstyvoje vaikystėje patyrė demoniškų dvasių įtaką, nes gydytojai jiems kaip anestetiką taikė hipnozę. Piktojo planuose jie buvo numatyti kaip religijos, šiandien vadinamos evoliucijos teorija, plėtimo įrankiais. Susiejus ją su mokslo reforma, apskriejusia visą pasaulį, žmonės net nesuprato, kad tai nauja religija – religija, kuri pralenkė visas sektas ir įtraukė net ateistus. Štai taip.
Tad į klausimą, kas ,,įmetė“ evoliucijos teoriją į protą Č. Darvinui, kuris gyvenimo pabaigoje atgailavo už ją ir dienų dienas praleisdavo su Biblija rankose, atsakyta. Evoliucijos teorijos pagalba buvo ruošiamasi sunaikinti Biblijos pamatus. Štai kodėl ir reikalinga Evangelijos jėga, lydima ženklų ir stebuklų, demonų išvarymo ir išgydymų. Buvo norima paneigti biblinę Pasaulio sukūrimo teoriją, žmogaus Nuopolį ir Atpirkimą. Tai ir vyksta dabar. Prie to prisideda ir tam tikros jėgos Europoje, – juk tai jos yra prieš Kristaus vardą ir krikščioniškų vertybių įtraukimą į Lisabonos sutartį.
Knygos apie Harį Poterį yra dar vienas tamsos jėgų masalas užvaldyti mūsų vaikus ir jaunimą. Knygos autorė R. K. Rowling, jei kam įdomu, savo literatūrinius apreiškimus gavo spiritistiniu mediumistiniu būdu, padiktuotu jai iš žemiau… O kiek mūsuose jau parduota pragaro vadovėlių? Ne dovana, bet žiurkių nuodų briketas.
Piktasis ir jo pajėgos gali ir nežinomą žmogelį padaryti įtakingiausiu bei gerbiamu asmeniu. Jis gali prie valstybės veikėjo pristatyti okultistę, kad ji jam pranašautų. Gali ir į svarbų valstybės postą homoseksualų asmenį įtaisyti, jei tauta akių neprasikrapštys, o Bažnyčia tylės (anoniminiai signalai nepadės – turi būti oficiali ir aiški Bažnyčios pozicija nuodėmės atžvilgiu, jei kas yra žinoma). Mažiau baimių, daugiau aiškumo.
Kadangi dvasios numato ateitį, jos ir pasako, kas ir kuo bus ateityje. Taip yra diskredituojamos Dievo žmonių pranašystės ir stengiamasi nuslopinti Dievo žmonių įtaką visuomenėje, prakišant į priekį okultinius patarėjus. Taip buvo ir vienam mūsų prezidentui, kai okultinių džinų dresuotoja įvedė jį į dvasinę kontrolę. Tai Dievui nepatiko ir vyras išlėkė iš savo posto.
T. H. Hakslis tebuvo paprastas chirurgas laivyne, bet inspiruotas piktojo jėgų, tapo žinomu zoologu, lektoriumi ir rašytoju. Jis gerokai prisidėjo prie Č. Darvino teorijos, papildydamas ir padarydamas ją priimtiną visuomenei, kad žmonės išsivystė iš beždžionių. Pasakysiu tiesiai šviesiai – neįmanoma vienu metu tikėti Sukūrimu, Nuopoliu ir Atpirkimu, ir kartu pripažinti evoliucijos teoriją.
Apie spiritizmą
Kartą vieno populiaraus žurnalo redaktorė pas mane atvedė sūnelį mokytis groti gitara. Išsikalbėjęs su vaiku sužinojau, kad mama ir dukra, jo sesė, žaidė adatėlėmis ir lėkštute, t.y. užsiiminėjo spiritizmu, ir ne vieną kartą. Po vieno tokio ,,seanso“ motina iš ryto rado dukrą su smaugimo žymėmis ant kaklo. Klausimas, kas ją smaugė? Jos atsakymo neturėjo. Tada išsiaiškinom, kuo jų žaidimai gali baigtis ir meldėmės už išlaisvinimą iš šių spiritistinių dvasių. Tai yra demonų rūšis, kuri apsimeta mirusiais artimaisiais ir imituoja jų balsus – familiariosios dvasios. Ypač aktyvios jos būna naktį per sapnus, kai žmonės miega, ir ne tik…
Dar vienas vaikinas nuolat girdėjo, kaip balsas iš anapus reikalavo, kad jis pasmaugtų savo sugyventinę, o po to šoktų iš penkto aukšto. Jis taip ir padarė. Atsibudo ligoninėje be gabalo kiaušo. Bet baisiausia buvo tada, kai jis suvokė, ką padarė. Kaip vėliau jis liudijo, kad labiausiai bijojo ne paties veiksmo, bet to balso.
Tai rimta grėsmė žmonėms, įsipainiojusiems tokiuose hipnozės ir spiritizmo žaidimuose. O ištrūkti iš šių spąstų galima atgailaujant Jėzaus vardu už panašaus pobūdžio veiklą ir ją nutraukiant.
Kita moteris septynis metus kentėjo nuo depresijos ir norėjo nusižudyti – stovėjo ant tilto norėdama nušokti. Bet kažkas jos viduje jai sutrukdė. Tas kažkas, be abejo, buvo Dievas, nes ji tikėjo Viešpačiu, tik nemokėjo melstis. Bažnyčioje ją išmokė kaip maldoje kovoti su priešu, ir štai ji jau nebe pirmi metai visai laisva, nors prieš tai matydavo demonų siluetus prie lovos, ir tuo pat metu ją užvaldydavo mintys apie savižudybę.
Tiesa, dabar spiritizmas keičia savo formą ir prisidengdamas krikščionybės kauke, nuslepia labiausiai nepageidautinas savybes. Dabartinės spiritizmo formos yra žymiai pavojingesnės, nes tapo subtilesnės. Jeigu anksčiau spiritizmas atmetė Kristų ir Bibliją, tai dabar apsimetė, kad pripažįsta ir viena, ir kita. Tačiau Biblija yra aiškinama taip, kad patiktų neatsivertusiai širdžiai, t. y. pataikautų ydoms, o pačios didingiausios Biblijos tiesos taptų neveiksmingomis. Mažai kas susidaro teisingą nuomonę apie apgaulingą spiritizmo jėgą (tos pačios jėgos dalyvauja ir EMO judėjime) ir pavojų, gręsiantį dėl jo neigiamos įtakos.
Daugelis spiritizmu susidomi tik iš smalsumo, – iš tikrųjų netikėdami – bet išdrįsę žengti į uždraustą zoną, jie patenka galingo griovėjo valdžion, verčiančio juos prieš savo pačių valią daryti tai, kas jam patinka. Kartą paskatinti pavesti priešui savo valią ir sąmonę, jie tampa jo belaisviais ir savo pačių jėgomis nebegali išsivaduoti iš piktojo vilionių bei kerų. Niekas kitas, tik Dievo jėga per Jėzų Kristų gali išlaisvinti šias į pinkles įviliotas sielas.
Tie, kurie priešinasi spiritizmo mokymams, kovoja ne vien su žmonių erezijomis, bet ir su šėtonu bei jo angelais. Jie grumiasi su kunigaikštystėmis, su tamsybių pasaulio valdovais ir dvasinėmis blogio jėgomis. Vienintelis mūsų ginklas yra tiesos žodis – ,,parašyta“…
Daugelis susiduria ir dar susidurs su demonų dvasiomis, apsimetusiomis jų mylimais mirusiais artimaisiais ar draugais, ir skelbiančiomis pavojingiausias erezijas.
Toks pavojus yra ir tada, kai neturime ką veikti, kuo užsiimti, arba tiesiog nenorime tapti Kristaus sekėjais, nes moraliniai standartai atbaido. O gal troškimas kuo greičiau pinigų sumą namui užsidirbti, trukdo. Tada geriau kalbinti mirusius, vaikščioti pas ekstrasensus, burti, paleistuvauti, gyventi susidėjus…
Panašūs norai kyla dėl amžinos tuštumos žmogaus viduje, kurią užpildyti bandoma visokiais ezoteriniais mokymais, dvasiniais eksperimentais. Tam pasitelkiama aibė priemonių, ,,padedančių“ žmogui sužinoti ateitį, kaip elgtis krizinėje situacijoje ar panašiai: kerai, apžavai, mediumų apklausinėjimas, horoskopai, astrologija ir daugelis kitų. Lyg ir geranoriški ketinimai... Tarp jų yra ir hipnozė su savo išperomis.
Ar verta stebėtis...
Kai kas stebisi, kodėl ekstrasensai padaro tam tikrų stebuklų, ar pasako kas bus ateityje? Todėl, kad jiems pakužda tie, apie kuriuos aš jums ir kalbu. Daugelio (bet ne visų, turiu omeny psichikos ligas) nelaimių priežastys yra jie – piktojo angelai, o ne žmonės, – demonai, padangių piktosios jėgos, kurios kiekvieną dieną turi tik vieną tikslą – kuo labiau kenkti žmonėms ir juos pražudyti. Pikti žmonės tik laidininkai to, ką mums primeta demoniškos jėgos. Jei netiki, tai perskaityk visą Naująjį Testamentą nuo pradžių. O dar geriau, nueik į kokią tikėjimo konferenciją, ar pasiklausyk Dievo Žodžio. Juk to reikia ne man, o tau, brangus žmogau, kad nei tu, nei tavo šeima nepražūtumėte.
Kaip su jais – piktojo angelais ir jų inspiruotais žmonėmis kovoti? Aišku ne kumščiais, bet malda ir elgesiu. Nors besimanifestuojančiam galima ir vožtelėti kai reikia, arba jį ,,supakuoti“. Tai padeda. Yra ir visuomeninės institucijos – policija, kariuomenė, savanoriai, šauliai, prižiūrintys arba galintys prižiūrėti visuomeninę rimtį ir t. t. O ir įstatymai turi būti griežti ir nedviprasmiški Šventojo Rašto atžvilgiu.
Todėl reikia melstis ir nuolat budėti, o geriausiai priimti Kristų į širdį ir prašyti Šventosios Dvasios krikšto su Jos dovanom – išgydymų, dvasių skyrimo ir t. t. Šias dovanas vadiname charizmomis.
O jei kalbėti apie homoseksualizmą, tai jis yra dar viena nepaklusnumo Dievui forma (Dievo nustatytai seksualumo tvarkai šeimoje), o nepaklusnumas yra kaip burtininkavimas, kitaip – okultizmas.
101 kartą sakau – okultizmo propagavimas tautoje yra daugybės nelaimių ir mirčių priežastis. Jau rašiau, kad liūdnos mišios laukia daugelio, jei tauta nesusipažins su Evangelija, Kristaus mokslu.
Okultizmui ir judėjimui New Age taip pat priskiriamos Sergejaus Lazarevo knygos bei jo veikla. S. Lazarevo mokymas, kad magija ir okultizmas gali būti naudojami dieviškiems tikslams, tai šėtoniški patarimai... S. Lazarevas ne tik kad nepažįsta Jėzaus kaip savo asmeninio Gelbėtojo, bet veda savo pasekėjus tiesiai į pragarą.
Taip pat retas kuris iš mūsų naudotume A. Hitlerio citatas savo tikėjimo Kristumi credo pagrįsti... Nemažiau pavojinga cituoti ir tokių Naujojo Amžiaus apologetų kaip R. Habardas pasisakymus... Nors ir kaip teisingai jie skamba.
Okultizmui ir judėjimui New Age taip pat priskiriamos Sergejaus Lazarevo knygos bei jo veikla. S. Lazarevo mokymas, kad magija ir okultizmas gali būti naudojami dieviškiems tikslams, tai šėtoniški patarimai... S. Lazarevas ne tik kad nepažįsta Jėzaus kaip savo asmeninio Gelbėtojo, bet veda savo pasekėjus tiesiai į pragarą.
Taip pat retas kuris iš mūsų naudotume A. Hitlerio citatas savo tikėjimo Kristumi credo pagrįsti... Nemažiau pavojinga cituoti ir tokių Naujojo Amžiaus apologetų kaip R. Habardas pasisakymus... Nors ir kaip teisingai jie skamba.
Tie, kurie lankosi ekstrasensų paskaitose, Rytų religijų mokymuose, sako, kad Krišna yra tas pats vardas, Kristaus vardo modifikacija, tad galima ir juo naudotis.
Krišna reiškia ,,juodulys“ arba ,,tamsus debesis“, tad ką jis turi bendro su mūsų Viešpačiu, kuris yra Šviesa? Vardas turi jėgą.
Vienintelis patarimas, tai nebūti tokiose paskaitose, kur tauškiamos tokios nesąmonės! Nežinau, kaip labiau galėčiau įtikinti kurį nors, jog atsargiau elgtųsi su tokiais pareiškimais, kad Jėzus lygus Budai, Krišnai, ar net dabar gyvenančiam Sai Babai, kuris demonų pagalba materializuoja daiktus ir yra gyvas šios Rašto vietos pavyzdys: ,,Ano nedorėlio atėjimą šėtonui veikiant lydės visokios jėgos, ženklai ir netikri stebuklai“ (2 Tesalonikiečiams 2, 9).
Bet štai, kaip atsvara netikrų mesijų antplūdžiui, viena labai reikšminga vieta apie tikrąjį Mesiją: ,,Apspito mane šunys, nedorėlių gauja aplink mane. Jie pervėrė mano rankas ir kojas. Galiu suskaičiuoti visus savo kaulus. O jie žiūri ir stebi mane, drabužius mano dalijas, meta dėl mano apdaro burtą“ (ST, Psalmių 22, 16–18).
Šie pranašiški karaliaus Dovydo žodžiai buvo užrašyti daugiau kaip 1000 metų prieš nukryžiuojant Kristų, ir jie patvirtinami Naujajame Testamente: ,,Nukryžiavę Jį, pasidalijo Jo drabužius, mesdami burtą, kad išsipildytų, kas buvo per pranašą pasakyta: „Jie dalinosi mano drabužius ir dėl mano apdaro metė burtą“ (Mato 27, 35). Argi ši pranašystė ne labiau įkvepianti, nei Mikaldos? Šios – biblinės pranašystės jau išsipildė, tad nėra jokio pagrindo netikėti ir kitomis. Bet apie jas gal kitą kartą.
Naujo Testamento autentiškumas
Mes gyvename Naujojo Testamento laikais. Naujasis Testamentas – tai pagrindinis istorinių žinių šaltinis apie Jėzų, mūsų Viešpatį. Vienas žymiausių kada nors gyvenusių archeologų Wiljamas Ramsey tvirtina, kad daktaras Lukas, Evangelijos pagal Luką ir Apaštalų darbų autorius, yra žymiausias istorikas. Šios abi knygos parašytos I–o m. e. amžiaus viduryje, ir joms tenka svarbi vieta Naująjame Testamente.
Kristaus palikta, nors ir netiesiogiai, mūsų erai knyga yra Naujasis Testamentas. Naujasis ir reiškia, kad ne Senasis, – kad Testatorius paliko jį mums, prieš tai pakeitęs buvusį nauju. Ir šis Naujasis Testamentas yra galiojantis, tikras ir nekvestionuojamas. Jame esančios Evangelijos ir apaštalų laiškai bažnyčioms – tai Kristaus mokslas, Dangaus išmintis žmonijai. O žmogiškasis mokslas nieko negali paaiškinti dvasinėje sferoje. Mokslas tiki tuo kas matoma, dvasiniai žmonės – tuo, kas nematoma.
Šiuolaikinis tikslusis mokslas negali visko patikrinti, kad pagrįstų. Tikslusis mokslinis metodas, pagrįstas bandymais, kuriuos galima kontroliuoti. Bet kaip tada patikrinti faktą, ką jūs per pietus vakar ar užvakar suvalgėte ir apskritai, ar jūs pietavote?
Mokslo apibrėžimas. Mokslas yra tarpusavyje susijusi grandis sąvokų ir abstrakčios teorijos, kurie atsirado kaip eksperimentų ir stebėjimų rezultatas, ir kuriais galima remtis tolesniuose eksperimentuose bei stebėjimuose.
Yra ir istorinis – teisinis metodas. Skiriami trys parodymų variantai: žodiniai liudijimai, raštiški ir daiktiniai, pvz. pistoletas, šovinio tūta ar sąsiuvinio užrašai, archeologiniai radiniai.
Tikslųjį mokslinį metodą galima naudoti tik įrodant pasikartojančius įvykius. O dinozaurai, egzistavo ar ne, ar gyveno Buda, ir ką jis labiau mėgo – ryžius ar grybus – nelabai bepatikrinsi. Arba – žudė Neronas krikščionis, ar ne? Į šiuos klausimus negalima atsakyti remiantis tiksliojo – mokslinio metodo argumentais. Tai yra istorinio – teisinio metodo sfera! Šiuo metodu surinkti ir pateikti žmonijos sąžinei įrodymai nepalieka abejonių Kristaus gyvenimo faktais – Jo gimimu, mirtimi ir prisikėlimu iš numirusiųjų.
Net Koranas, labiausiai besipriešinantis krikščionybei, moko, kad Jėzus – gimęs iš mergelės, daręs stebuklus, buvęs Mesijumi, gyvenęs be nuodėmių, gyvas įžengęs į dangų ir pasaulio pabaigoje vėl ateisiąs į pasaulį.
Kai kas sako, kad Šventasis Raštas išgalvotas… Ne!!! Biblijos krikščionybė yra dokumentinė, o jos pamatinis, fundamentinis dokumentas, Šventojo Rašto kanonas, – tai unikumas tarp visų kitų religinių knygų pasaulyje.
Biblija – ne tik Dievo laiškas žmonijai apie tai, kas mes esam, kas buvom ir galėjom būti, jei Adomo nuodėmė prakeikimo pavidalu nebūtų įėjusi į mūsų žemę, bet Biblija taip pat yra aiškių Dievo ženklų ir kelio eismo taisyklių knyga, parodanti, kaip mums išeiti iš spąstų, apie kuriuos daugelis net neįtaria, – žmonijos Nuopolio narvo, kurio autorius ir sargas yra didysis melagis ir apgavikas šėtonas: ,,visas pasaulis yra piktojo pavergtas“ (1 Jono 5, 19).
Biblija – tai knyga Dievo įstatymų, kurie yra geranoriški tiems, kurie pametę išdidumą ir savus išvedžiojimus, ryžtasi eiti Tiesos keliu.
Biblija – knyga ne apie kitų galaktikų civilizacijas, o apie planetą, vardu Žemė, jos istoriją: praeitį, dabartį ir ateitį.
Naujojo Testamento centrinė ašis – Jėzus Kristus, Jo darbai, Jo mirtis ant kryžiaus ir prisikėlimas.
Svarbiausias...
Dievo tikslas, dėl kurio Jis pasiuntė savo Sūnų, buvo noras turėti šeimą, priartinti žmoniją prie Savęs. Tad svarbiausia Dangaus misija – sugrąžinti žmoniją savo dangiškajam Tėvui buvo patikėta Dievo Sūnui, Jėzui Kristui. Parašyta, kad ,,turi būti iškeltas Žmogaus Sūnus, kad kiekvienas, kuris Jį tiki, nepražūtų, bet turėtų amžinąjį gyvenimą“ (Jono 3, 14-15). Todėl Jėzus atėjo ne teisti, bet gelbėti žmogaus.
Ir be abejo, kad mylintis Tėvas saugo savo vaikų gyvybes ir jų gyvenimus nuo išorės priešo, bei padeda jiems visose gyvenimo sferose.
Meilė kuria ir gimdo. Nemeilė plagijuoja ir žudo, nes kur nėra meilės, ten – abortas. Tik neapykanta abortuoja viską ir visus iš eilės be išimčių.
Gi Jėzus neabortavo savo žemiškos misijos tikslo – Jis mirė už tave, nes Jis myli tave, Jis yra meilė. Meilė atlieka savo pareigą.
Toks Jis ir yra Naujojo Testamento tikintiesiems – asmeniškai pažįstamas Dievas. Todėl kiekvienas Jo vaikas stengiasi pažinti Tėvą asmeniškai per Sūnų Jėzų, nes neduota po dangumi kito vardo, kuriuo galime būti išgelbėti, na, ir pažinti Dievą. O su kokiu tėvu gali pabendrauti darvinistai… Negi jie nenusipelno normalių tėvų ir protėvių?
Du šaltiniai
Yra tik du dvasinių žinių šaltiniai šioje žemėje. Kokie? Pirmasis, tai – Kūrėjo išmintis, surašyta Biblijoje. Tai Viešpaties Jėzaus Kristaus mokslas, Naujasis Testamentas. Jei mes įtrauktume šį mokslą kaip pamatinį į mokyklų programą, matytume didžiulius pokyčius šalies moralėje ir ekonomikoje, sveikatos apsaugos sferoje, moksle ir kitur. Žmogus keičiasi tik žiūrėdamas į ką nors, arba klausydamas ko nors. Ar ne Kūrėjo Žodis turėtų būti tas veidrodis, į kurį žiūrėdamas pasikeistum tu ir aplinkiniai?
Antrasis šaltinis yra iš piktojo ir jo jėgų inspiruotas – tai ezoterika, evoliucijos teorija, Urantijos knyga, būrimai kortomis, Rytų religijos, NEW AGE, sąlyginai nauja politikos srovė – genderizmas ir t.t.
Yra ir trečiasis – tai žmogaus žinios, kurias jis gauna iš pirmojo arba iš antrojo šaltinio. Tam, kad gauti žinias iš Dievo, tiesos, meilės ir šviesos šaltinio, reikia atgimti iš naujo – tai esminė sąlyga norint tapti Dievo vaiku, būti Jo šeimoje ir, aišku, girdėti Tėvo balsą, suprasti aplinką, kurioje gyveni ir augti dvasiškai.
***
Du šaltiniai nuolat kunkuliuoja mumyse. Vienas jų – baimė. Visų fobijų šaltinis yra mirties baimė. Bet kadangi Dievas davė mums ne baimės dvasią, bet meilės, tikėjimo ir savitvardos dvasią, gimstant iš naujo baimę mūsų dvasioje pakeičia kitas šaltinis, – ten apsigyvena tikėjimas Dievo Žodžiu.
Tad kaip vienas šaltinis negali duoti sūraus ir saldaus vandens, taip baimė ir tikėjimas negali sugyventi tarpusavyje. Tad nebūtina ir gerti iš dviejų šaltinių – sveiko ir užnuodyto.
2009 03 14
