Šventosios Dvasios krikštas
Kas tai yra – Šventosios Dvasios krikštas? Gal tada reikėtų paminėti ir Sekmines. Kokia tai šventė – Sekminės? Senovėje Izraelio tauta, judėjai, šventė derliaus ir Pirmųjų vaisių šventę praėjus septynioms savaitėms arba penkiasdešimčiai dienų po Paschos ir Neraugintos duonos šventės (ST, Pak. Įst. 16, 1; 16:8–10). Jų metu buvo sunešama dar daugiau pirmųjų vaisių (Kun 23:15–17).
Šios šventės metu buvo dėkojama Dievui Jahvei už pirmąjį, ankstyvąjį metų derlių žmonėms. Abi šventės yra Kristaus ir Jo Bažnyčios provaizdžiai. Pirmasis rodė į Kristų, nukryžiuotą per Paschą (Velykas) ir tapusį prisikėlimo pirmąvaisiu (1 Kor 15, 23).
Mums, Naujojo Testamento tikintiesiems, Jo malonėje esantiems Kristaus mokiniams, Sekminių diena primena pirmąjį, galingą Šventosios Dvasios išsiliejimą pirmiesiems krikščionims, laukusiems Jos jėgos išsiliejimo Jeruzalėje (Apd 1, 4). Tai yra antrasis, Bažnyčios, provaizdis – mokiniai, Naujojo Testamento pirmieji vaisiai (Jok 1, 18), pripildyti Šventosios Dvasios būtent per Sekmines. Sekminės, be abejo, pabrėžia Šventosios Dvasios reikšmę Bažnyčios ir kiekvieno tikinčiojo gyvenime!
Už šią brangią dovaną ir palaimą, Šventosios Dvasios atsiuntimą, mes turime būti dėkingi tik Tėvui – Dievui. „Jonas krikštijo vandeniu, o jūs po kelių dienų būsite pakrikštyti Šventąja Dvasia“ (Apd 1, 5).
Jono Evangelijoje parašyta: „Aš paprašysiu Tėvą ir Jis duos jums kitą Guodėją, kad Jis liktų su jumis per amžius, Tiesos Dvasią…“ Jono (14:16–17)“.
Ši Tiesos Dvasia yra Trečiasis Trejybės Asmuo, Šventoji Dvasia, Viešpats Dievas ir Guodėjas (Jn 14, 26).
Juk tik lygiavertis Asmuo galėjo užimti Viešpaties Jėzaus vietą, ar taip? Ir Jėzus siųsdamas mokinius į pasaulį skelbti Evangeliją, sakė: „…eikite ir padarykite Mano mokiniais visų tautų žmones, krikštydami juos Tėvo, ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios vardu…“ Mato (28, 19).
Tris Asmenis mini ši įkvėpta, nuostabi Rašto vieta. Trys lygiaverčiai Asmenys – Šventoji Trejybė. Dar viena Rašto vieta liudija apie Šventąją Trejybę: ,,Mat yra trys liudytojai danguje: Tėvas, Žodis ir Šventoji Dvasia; ir šitie trys yra viena“ 1 Jono (5, 7).
Tėvas – Dievas, Žodis – Jėzus Kristus ir Šventoji Dvasia! Manau, kad nebelieka daugiau jokių abejonių dėl to, kad Dievas yra trijuose asmenyse – Šventoji Trejybė!
Dar viena vietoje, Mato 3–16, 17, parašyta: ,,Pakrikštytas Jėzus tuoj išbrido iš vandens. Ir štai Jam atsivėrė dangus, ir Jis pamatė Dievo Dvasią…“
,,Ir štai balsas iš dangaus prabilo: ,,Šitas yra mano mylimas Sūnus, kuriuo Aš gėriuosi“ (17). Šioje ištraukoje matome tris Asmenis: Jėzų, Šventąją Dvasią ir Tėvą (balsas, kuris prabilo).
***
***
Šventoji Dvasia pirmuosiuose krikščionyse degė kaip ugnis. Ji duodavo jiems kryptis dėl Evangelijos skelbimo – į vieną šalį siuntė, į kitą draudė eiti. Sakydavo, ką ir kaip išpildyti. Turbūt pamenat tą Rašto vietą, kur Dvasia pasakė Pilypui: „Prieik ir laikykis greta šio vežimo“ (Apaštalų darbai 8, 29).
Ta pati Dvasia, kuri prikėlė Kristų iš numirusiųjų, perskrosdama pragaro tamsą, pakėlė Jį iki Dangaus ir pasodino Tėvo dešinėje, dabar atėjo į žemę vietoje Jėzaus ir Sekminių dieną apgaubė Viešpaties mokinius jėga iš aukštybių: „Staiga iš dangaus pasigirdo ūžesys, tarsi pūstų smarkus vėjas. <…>. Visi tapo kupini Šventosios Dvasios ir pradėjo kalbėti kalbomis, kaip Dvasia davė jiems prabilti“ Apaštalų darbai (8:9–13).
Dievas Sekminių dieną (praėjus 7 savaitėms, 50 dienų po Velykų) išliejo Šventosios Dvasios sroves tikintiesiems, jie buvo Ja pripildyti ir pakrikštyti: „…Jis krikštys jus Šventąja Dvasia ir ugnimi“ Mato (3, 11). Net burtininkai ir magai, matydami apaštalų daromus ženklus ir stebuklus, įtikėjo Kristų ir leidosi pakrikštijami (Apd 8, 13).
Šventosios Dvasios krikštas davė galingą vaisių ir Kristaus trejų metų žemiškame tarnavime. Ir šis Dvasios išsiliejimas dabar, praėjus 2000 metų, nepasibaigė, bet pildosi tai, kas buvo pasakyta per pranašą Joelį: „Paskutinėmis dienomis, – sako Dievas, – Aš išliesiu savo Dvasios kiekvienam kūnui, ir jūsų sūnūs bei dukterys pranašaus, jūsų jaunuoliai matys regėjimus, o senieji sapnuos sapnus“ (Apd 2, 17).
***
Gal ir dabar yra bendruomenių, kurios, kaip Samarijos tikintieji, yra priėmę Žodį, bet nepatyrė Šventosios Dvasios krikšto… Tai žinokit, kad Dievas ir šiandien tebekrikštija tikinčiuosius, nes „Jėzus yra tas pats vakar, šiandien ir per amžius“ (Hbr 13, 8). Pats Jėzus neatsisakė Šventosios Dvasios krikšto, kuri ant Jo nužengė kūnišku pavidalu tarsi balandis (Lk 3, 22). Juk būtent Šventoji Dvasia įgalino Jėzų atlikti tuos stebuklus, kurie aprašyti Evangelijose.
Ta pačia Šventąja Dvasia, kurios deginanti ugnis priverčia demonus ir piktąsias dvasias palikti apsėstuosius, ta pačia Šventąja Dvasia Jėzus tebekrikštija ir šiandien. Dievas savo dovanas dalija veltui, ir būtų kvaila atsisakyti to, ką duoda Tėvas: ,,Kai Paulius uždėjo rankas, ant jų nužengė Šventoji Dvasia ir jie ėmė kalbėti kalbomis ir pranašauti'' (Apd 19, 6).
Jėzus pūtė į mokinius ir sakė: ,,Priimkite Šventąją Dvasią" (Jn 20, 22). Apaštalai dėjo rankas… Šventoji Dvasia nužengia ir šiandienos šventųjų tarnavimuose krikštydama tūkstančius! Pavyzdžiui, vokiečių kilmės evangelisto Rainhardo Bonkės tarnavimuose Afrikoje ir kitų evangelistų tarnavimuose.
Jėzus pasakė „Aš išeinu, nes jei neišeičiau, pas jus neateitų Guodėjas…“ (Jn 16, 7). Šventoji Dvasia yra ir Mokytojas, mokantis, kaip atsilaikyti šiame piktame pasaulyje prieš pragaro ordas, o atsilaikius, pagelbėti ir išvaduoti pavergtuosius iš vergystės pančių, išvaryti demonus ir išgydyti ligonius. Paklausite, ar mes galime? Galite, nes Viešpats neprašė, bet įsakė visiems, kurie Jį įtikės: „Eikite į visą pasaulį ir skelbkite Evangeliją visai kūrinijai. <…> mano vardu jie išvarinės demonus… <…> Jie dės rankas ant ligonių, ir tie pasveiks“, Morkaus (16:15; 17–18).
Ir dar užtvirtino, sakydamas, kad: „kas Mane tiki, darys darbus, kuriuos Aš darau, ir dar už juos didesnių darys…“ (Jn 14, 12).
Būtent Šventosios Dvasios krikštas ir įgalina tikinčiuosius tarnauti Dievui pilna jėga su ženklais ir stebuklais. Ir Šventoji Dvasia nėra Dievo veiklioji jėga, kaip tvirtina nuklydę į šalį broliai protestantai – Septintosios dienos adventistai arba nei broliai, nei krikščionys Jehovistai – Jehovos liudytojai. Apie atskilusias nuo Kristaus mokslo ar visai Jo nepažįstančius, bet bandančius vadintis Kristaus mokiniais, kalbėsime kituose straipsneliuose.
Be Šventosios Dvasios, kaip Asmens pažinimo, apskritai nėra jokios krikščionybės arba ji įgauna religinę išvaizdą, imituojančią tikėjimą, bet tikėjimas be darbų – miręs.
Šventumas – gerai, bet šventumas dėl šventumo, tai – šventeiviškumas. Apaštalas Paulius įspėja savo jaunąjį brolį Kristuje net šalintis tokių žmonių, turinčių dievotumo išvaizdą, bet atsižadėjusių Jo jėgos (2 Tim 3, 5). O kad mumyse išryškėtų tikras šventumas ir nuolankumas, matuojamas ne ilgais iki kulnų drabužiais ar pabrėžtinai trumpais kostiumėliais, bet širdies rūbais apdengtas neapsimestinis nuolankumas, – reikia daug druskos išragauti su Viešpačiu…
Okultizmui ir feminizmui lipant ant Dievo aukuro, Bažnyčioje pasirodė
šarlatanų su įvairiomis Viešpaties fizinių kančių imitacijomis, pavyzdžiui, stigmomis. Nepamirškim, kad yra ir velnio stebuklų…
,,O nuo šiol <…> savo kūne nešioju Jėzaus žymes“ (Gal 6, 17). Tai apaštalo Pauliaus atsakymas į žydų paprotį apipjaustyti berniukus, ir ne tik... Apsisprendimas tarnauti Kristui, mirtis sau, savo „ego“ – žymės, glūdinčios vidiniame apsisprendime, kuris matosi ir išorėje, – štai dvasinės stigmos, kurios yra vertos Viešpaties akyse, o ne išorinis pamaldumas, ištisę veidai, o viduje, lyg pabalintuose grabuose, supūvę kaulai...
Sutikime, kad be Šventosios Dvasios mes labai prasti kovotojai ne tik Viešpaties kariaunoje, bet ir kasdieniame gyvenime. Taip pat be Šventosios Dvasios pagalbos nepažinsime ir Jėzaus kaip Asmens taip gerai, kaip norėtume, ir kaip norėtų pats Viešpats. „Bet kai ji ateis, Tiesos Dvasia, jus Ji įves į visą tiesą…“ (Jn 16, 13). Kadangi Jėzus sakė: „Aš esu tiesa, kelias ir gyvenimas“ (Jn 14, 6), į tą tiesą, bendrystę su Viešpačiu – Tiesa, ir įves mus Šventoji Dvasia.
Šiuo metu mes turime viską, ką turėjo savo tarnavimo metu Jėzus, ir žymiai daugiau, nei bet kuris Senojo Testamento didvyris. Ar pajėgiat tai suprasti?
Jėzus pasakė „Aš išeinu, nes jei neišeičiau, pas jus neateitų Guodėjas…“ (Jn 16, 7). Šventoji Dvasia yra ir Mokytojas, mokantis, kaip atsilaikyti šiame piktame pasaulyje prieš pragaro ordas, o atsilaikius, pagelbėti ir išvaduoti pavergtuosius iš vergystės pančių, išvaryti demonus ir išgydyti ligonius. Paklausite, ar mes galime? Galite, nes Viešpats neprašė, bet įsakė visiems, kurie Jį įtikės: „Eikite į visą pasaulį ir skelbkite Evangeliją visai kūrinijai. <…> mano vardu jie išvarinės demonus… <…> Jie dės rankas ant ligonių, ir tie pasveiks“, Morkaus (16:15; 17–18).
Ir dar užtvirtino, sakydamas, kad: „kas Mane tiki, darys darbus, kuriuos Aš darau, ir dar už juos didesnių darys…“ (Jn 14, 12).
Būtent Šventosios Dvasios krikštas ir įgalina tikinčiuosius tarnauti Dievui pilna jėga su ženklais ir stebuklais. Ir Šventoji Dvasia nėra Dievo veiklioji jėga, kaip tvirtina nuklydę į šalį broliai protestantai – Septintosios dienos adventistai arba nei broliai, nei krikščionys Jehovistai – Jehovos liudytojai. Apie atskilusias nuo Kristaus mokslo ar visai Jo nepažįstančius, bet bandančius vadintis Kristaus mokiniais, kalbėsime kituose straipsneliuose.
Be Šventosios Dvasios, kaip Asmens pažinimo, apskritai nėra jokios krikščionybės arba ji įgauna religinę išvaizdą, imituojančią tikėjimą, bet tikėjimas be darbų – miręs.
Šventumas – gerai, bet šventumas dėl šventumo, tai – šventeiviškumas. Apaštalas Paulius įspėja savo jaunąjį brolį Kristuje net šalintis tokių žmonių, turinčių dievotumo išvaizdą, bet atsižadėjusių Jo jėgos (2 Tim 3, 5). O kad mumyse išryškėtų tikras šventumas ir nuolankumas, matuojamas ne ilgais iki kulnų drabužiais ar pabrėžtinai trumpais kostiumėliais, bet širdies rūbais apdengtas neapsimestinis nuolankumas, – reikia daug druskos išragauti su Viešpačiu…
Okultizmui ir feminizmui lipant ant Dievo aukuro, Bažnyčioje pasirodė
šarlatanų su įvairiomis Viešpaties fizinių kančių imitacijomis, pavyzdžiui, stigmomis. Nepamirškim, kad yra ir velnio stebuklų…,,O nuo šiol <…> savo kūne nešioju Jėzaus žymes“ (Gal 6, 17). Tai apaštalo Pauliaus atsakymas į žydų paprotį apipjaustyti berniukus, ir ne tik... Apsisprendimas tarnauti Kristui, mirtis sau, savo „ego“ – žymės, glūdinčios vidiniame apsisprendime, kuris matosi ir išorėje, – štai dvasinės stigmos, kurios yra vertos Viešpaties akyse, o ne išorinis pamaldumas, ištisę veidai, o viduje, lyg pabalintuose grabuose, supūvę kaulai...
Sutikime, kad be Šventosios Dvasios mes labai prasti kovotojai ne tik Viešpaties kariaunoje, bet ir kasdieniame gyvenime. Taip pat be Šventosios Dvasios pagalbos nepažinsime ir Jėzaus kaip Asmens taip gerai, kaip norėtume, ir kaip norėtų pats Viešpats. „Bet kai ji ateis, Tiesos Dvasia, jus Ji įves į visą tiesą…“ (Jn 16, 13). Kadangi Jėzus sakė: „Aš esu tiesa, kelias ir gyvenimas“ (Jn 14, 6), į tą tiesą, bendrystę su Viešpačiu – Tiesa, ir įves mus Šventoji Dvasia.
Šiuo metu mes turime viską, ką turėjo savo tarnavimo metu Jėzus, ir žymiai daugiau, nei bet kuris Senojo Testamento didvyris. Ar pajėgiat tai suprasti?
Senojo Testamento laikais Šventoji Dvasia tik retkarčiais nužengdavo ant atskirų žmonių, o mūsų laikais Ji apsigyvena pas kiekvieną, prašantį Jos pas Tėvą ir tikintį Jo Sūnaus atlikta auka ant kryžiaus: ,,Kuris iš jūsų, būdamas tėvas, duonos prašančiam vaikui duotų akmenį?! <...> Jei tad jūs, būdami blogi, mokate savo vaikams duoti gerų daiktų, juo labiau jūsų Tėvas iš dangaus duos Šventąją Dvasią tiems, kurie Jį prašo“ (Lk 11–11. 13).
Tai atsakymas tiems, kurie sako, kad ir piktasis gali duoti tai, ko jie prašo pas dangiškąjį Tėvą. Tikėjimas koncentruojasi į tai, ką gali padaryti Dievas, o ne šėtonas, kitaip tai yra jau nebe tikėjimas, bet baimė ir, jei norit, netikėjimo nuodėmė – nepasitikėjimas Tėvu... O ar gali nepasitikėjimas gailestingu Dievu atnešti Jam šlovę?..
***
…Ir mažiausiai, ką mes galime šiais laikais, yra žymiai daugiau, nei kai kam Senojo Testamento laikais…
…Ir mažiausiai, ką mes galime šiais laikais, yra žymiai daugiau, nei kai kam Senojo Testamento laikais…
Šiame pasaulyje, kuriame klesti okultizmas, burtai ir netikros religijos; kai Naujojo Amžiaus judėjimas skverbiasi į Bažnyčią, kai pasaulį lyg išsiveržusio vulkano dūmais apdengė netikėjimas ir žmonių nukankinta Žemė spjaudosi vulkanų dūmais, nėra kada ilsėtis komforto zonoje. Hedonizmas, epikūrizmas apraizgęs jaunąją kartą, bando įtraukti mūsų vaikus į paleistuvystės, alkoholizmo ir narkotikų liūną.
Prašykime Dievo dvasinių dovanų, kad tarnautume vieni kitiems ir pasauliui, kuris kenčia labiau, nei mes įsivaizduojame, ir tenebūna tarp mūsų inicijuotųjų, nes dovanos yra skirtos visiems, kas jų trokšta artimo labui.
1 laiške Korintiečiams išvardintos Dvasios dovanos, bet viena jų yra itin svarbi, – tai dvasių skyrimo dovana – nors ir kitos nepaprastai svarbios (1 Kor 12, 8–10). Prašykime Dievo dvasių skyrimo dovanos, kad galėtume atpažinti, kokia dvasia randasi už žmonių kalbų ir veiksmų. Ši dovana ypač vertinga Bažnyčioje atskiriant avis nuo vilkų avies kailyje. Išlaisvinimo tarnavimas irgi nepelnytai pamirštas…
Kontempliatyvių maldų, atskiestų pavojingu misticizmu, dėka į bažnyčias priėjo okultinių dvasių, o blogiausia, kad kai kurie dvasininkai patys eina pas būrėjas ir nesibodi jų paslaugų. Buvau kartą „Akropolio“ prekybos centre, kad iškrapštyčiau iš ten susisukusios gūžtos būrėją, o ji tiesiai šviesiai ir sako – pas mane jūsų kunigai ateina burtis… Še tau, boba, devintinės...
Šventoji Dvasia yra tas Mokytojas, Padėjėjas, nukreipiantis mūsų žingsnius teisinga linkme, duodantis patarimus, padedantis atskirti gyvenime slypinčius pavojus einant tikėjimo keliu su Viešpačiu: „Aš esu kelias, tiesa ir gyvenimas…“ (Jn 14, 6). Bet... vienas pastebėjimas – Šventoji Dvasia visados rodo į Jėzų tam, kad pašlovintų Jį ir tik Jį vieną: „Ji (Šventoji Dvasia) pašlovins mane (Jėzų), nes ims iš to, kas mano, ir jums tai paskelbs“ (Jn 16, 14).
***
Šiame pasaulyje tiek šėtoniškų pinklių ir spąstų, kad tik Šventosios Dvasios ugnimi uždegti krikščionys galės atlikti tai, ką Viešpats Jėzus mums numatė: „Minios vieningai klausėsi Pilypo žodžių, girdėdamos ir matydamos, kokius jis darė stebuklus. Iš daugelio apsėstųjų baisiai šaukdamos išeidavo netyrosios dvasios, išgydavo daug paralyžiuotųjų ir luošų“ (Apd 8–6, 7).
Šiame pasaulyje tiek šėtoniškų pinklių ir spąstų, kad tik Šventosios Dvasios ugnimi uždegti krikščionys galės atlikti tai, ką Viešpats Jėzus mums numatė: „Minios vieningai klausėsi Pilypo žodžių, girdėdamos ir matydamos, kokius jis darė stebuklus. Iš daugelio apsėstųjų baisiai šaukdamos išeidavo netyrosios dvasios, išgydavo daug paralyžiuotųjų ir luošų“ (Apd 8–6, 7).
Tik Šventoji Dvasia ir įgalino Jėzų bei Jo mokinius padaryti tuos stebuklus, kurie aprašyti Evangelijose ir Apaštalų darbuose. Gal paklausit, kokius stebuklus?..
Apsėstojo išgydymas, (Morkaus 1:23, 28).
Raupsuotojo išgydymas: „Viešpatie, jei nori, Tu gali mane padaryti švariu“ (Mato 8:2,4). Anais laikais raupsuotojo išgydymas būvo tas pats, kas mums – mirusiojo prikėlimas. Jei kam neteko matyti, kaip atrodo toks nelaimėlis, tai pasakysiu – gana ne koks vaizdas – pūvanti mėsa, trupantis ir irstantis kūnas gyvam esant…
Lozoriaus prikėlimas, (Jono 11:1, 45). Ar keturias dienas negyvu išbuvusio, dvokiančio numirėlio prikėlimas, – ne stebuklas? Ta pati Dvasia per Jėzų prikėlė ir Lozorių: „Aš esu prisikėlimas ir gyvenimas. Kas tiki mane, nors ir mirtų, bus gyvas…“ (Jono 11, 25).
Ir daugybę kitų, vienas už kitą nuostabesnių stebuklų padarė Jėzus po Šventosios Dvasios krikšto.
Lozoriaus prikėlimas, (Jono 11:1, 45). Ar keturias dienas negyvu išbuvusio, dvokiančio numirėlio prikėlimas, – ne stebuklas? Ta pati Dvasia per Jėzų prikėlė ir Lozorių: „Aš esu prisikėlimas ir gyvenimas. Kas tiki mane, nors ir mirtų, bus gyvas…“ (Jono 11, 25).
Ir daugybę kitų, vienas už kitą nuostabesnių stebuklų padarė Jėzus po Šventosios Dvasios krikšto.
***
Ta pati Šventoji Dvasia mūsų dienomis prikėlė iš numirusiųjų ir pastorių iš Nigerijos – Danielių Ekečiukvu. Tris dienas prabuvęs Danguje, matęs pragarą, grįžęs į žemę, jis liudijo apie Dievo šlovę. Bet vienas jo pastebėjimas apie santykius šeimoje itin vertas dėmesio. Jis pasakė – nesiginčykit, nusileiskit vienas kitam, jau geriau užsidaryti kur, bet tik nesiginčyti… Ginčai – tai dvasia. Gal paklausit, kas yra tas žmogus? Jis buvo bažnyčios pastorius, kai įvyko autokatastrofa. Ligoninėje jam konstatavo mirtį, paguldė į karstą, prieš tai pakeitę kraują fiziologiniu skysčiu, uždėjo baltas kojines, pirštinaites… Bet jo žmona nesutiko su šiuo faktu ir priminė Dievui Jo pažadus (Heb 11, 35). Galų gale, neapsikentusi su pralaimėjimu, paėmė karstą su tris dienas išgulėjusio vyro palaikais ir nuvežė jį į netoliese, kitame mieste, vienoje iš bažnyčių, vykusį Evangelisto Rainhardo Bonkės tarnavimą. Ten jai liepė nunešti karstą su numirėliu į rūsį, o salėje tebevyko malda…
Ir štai, tas pastorius, Danielius Ekečiukvu, atsisėdo karste ir paprašė stiklinės šalto vandens. Štai taip, o kam įdomu, gali įsigyti video kasetę, bet… Yra vienas ,,bet" – reikia bent norėti pamatyti, o pamačius pradėti tikėti tuo, ką Dievas daro šiomis dienomis. Tam reikia išlįsti iš savo kiauto ir pažvelgti į pasaulį tikėjimo akimis.
Šventoji Dvasia tebedaro stebuklus ir veikia tikinčiųjų gyvenime, tų – kurie atsidavę Jam ir seka Juo, palikę savo tikslus ir ambicijas. Dievo Karalystė yra ne kalboje, bet jėgoje, tiek moralinėje – šventume, tiek išgydymų bei stebuklų darymo sferoje. Laikas pradėti demonstruoti Karalystės jėgą, kaip tai darė Jėzus ir Jo mokiniai. „Yra daug kitų dalykų, kuriuos Jėzus padarė. Jeigu juos visus atskirai aprašytume, manau, kad visas pasaulis nesutalpintų knygų, kurios būtų parašytos. Amen.“ (Jn 21, 25).
Ir šių dienų tikinčiųjų Jėzumi tarnavimuose stebuklai ir ženklai tebesitęsia. Kas nori sužinoti ir pamatyti, gali susirasti įvairių video kasečių su išgydymais ir žmonių liudijimais – ataugusios galūnės, ištiesinti stuburai, antgamtiškai išspjauti vėžiniai augliai, praregėję aklieji, pradėję girdėti kurtieji. Vien tik Kinijoje kas mėnesį pas Viešpatį ateina 1 200 000 tūkstančių nusidėjėlių, Indijoje – 1 000 000 žmonių gimsta kas mėnesį iš naujo, į Viešpaties Kristaus karalystę!
Ir tai tik maža dalis to, kas vyksta šio prabudimo metu įvairiose pasaulio šalyse. Bet svarbiausia ne rankos ir kojos, bet ištiesinti žmonių keliai, šimtai tūkstančių pakeistų gyvenimų, likimų, širdžių.
Laikraščiai ir masinės informacijos priemonės jums apie tai nepraneš, ir nieko ten nesužinosite, nes pasaulis pavergtas piktojo, bet žinokite, „nota bene“, kad mūsų Dievas „vis dar“ Dievas, ir Jam nėra nieko neįmanomo.
***
Šios dienos pareikalaus iš mūsų visko, tad viską ir atiduokime be rezervų, ir neatmeskime to, ką duoda Dievas, ir tegul krikštas Šventąja Dvasia, o dar svarbiau – jūsų bendradarbiavimas su Trečiuoju Trejybės Asmeniu būna kuo sėkmingesnis.
Paprašyk, kad Tėvas krikštytų tave Šventosios Dvasios krikštu, ir tu pradėsi naują, nepakartojamą kelionę su Trečiuoju Trejybės Asmeniu, tikinčiųjų Mokytoju ir Guodėju, Šventąja Dvasia. Biblijoje Ji dar vadinama Patarėju, Padėjėju, Užtarėju ir Gynėju.
Krikštas Šventąja Dvasia duoda karališką valdžią ir atrakina Dangų, – nėra aukštesnio ordino! Jei, mielas skaitytojau, trokšti visos pilnatvės tikinčiojo gyvenime, jei nori Šventosios Dvasios krikšto, tada melskis šia malda:
,,Dangiškasis Tėve, savo Žodyje Tu sakai, kad kas prašo, tas gauna. Taip pat Žodis sako, kad, kuris iš jūsų, būdamas tėvas, duonos prašančiam vaikui duotų akmenį?! Arba prašančiam kiaušinio – duotų skorpioną?
Jei tad mes, būdami blogi, mokame savo vaikams duoti gerų daiktų, juo labiau Tu, Tėve, duosi mums iš Dangaus Šventąją Dvasią. Krikštyk mane Šventąja Dvasia su pradiniu išoriniu kalbėjimu kitomis kalbomis. Ačiū Tau, Tėve, už šią dovaną. Amen!“
Tu turi fonetinį aparatą – tai tavo kalbos padargai: lūpos, liežuvis, balsas ir balso stygos. Pradėk kalbėti tau duota kalba, kurią supranta tik Dievas – tai Dangaus kalba, kuria tu šlovinsi ir garbinsi Dievą Tėvą ir kalbėsi Jam paslaptis (1 Kor 14, 2), nes žinia, kas kalbama artimam asmeniui, nebūtina žinoti aplinkiniams, o tuo labiau šėtonui ir pragaro ordoms.
Tad dabar turėdami viską, ko reikia Švento Rašto studijoms, ir leiskimės pažintinėn kelionėn Biblijos puslapiais! O po to, įgavę tam tikrą dvasinį imunitetą, galėsim toliau keliauti ir po dvasines džiungles, bet ne vieni, o su Jėzumi Kristumi, ir telaimina mus Viešpats. Nors šitame kelyje daug pavojų, bet su mūsų Viešpačiu mes ne tik nepaklysime, bet ir nepražūsime.
Neatgimęs iš naujo žmogus negali vaikščioti po dvasines džiungles be pavojaus sau ir aplinkiniams.
Neatgimęs iš naujo žmogus negali vaikščioti po dvasines džiungles be pavojaus sau ir aplinkiniams.
B.d.
