Pakaitalai, pakaitalai… ar standartai?
Liaudyje sakoma – namai pragarai, be namų negerai… Tokiu pavadinimu kažkada buvo spausdinami šmaikštūs feljetonai kažkokiame lietuviškame žurnale. Truputis kritikos, ironijos, nedrąsių pašmaikštavimų apie valdžią ir drąsesnių – apie orus.
Saugi namų aplinka žmogui yra nepaprastai svarbi – apsaugo nuo oro permainų, triukšmo ir kitų priešiškų išorės veiksnių. Bet vien perdėtas pasitikėjimas aplinka taip pat nėra gerai, nes namai gali pavirsti kalėjimu, kuris nėra ir niekada nebus ideali tvirtovė nuo negandų ir įvairių baimių. Tokia tvirtovė gali būti tik žmogaus širdis arba dvasia. Tai ir pakalbėkime apie kitokius žmogaus namus, kuriuose gyvena nematomi ir kartais tarpusavyje labai priešiški gyventojai – ramybė ir nesantaika, karas ir taika, meilė ir baimė. Tie namai – tai žmogaus širdis.
Baimė yra vienas didžiausių mūsų gyvenimo priešų, nes ji slopina svajones, norus, sveikas fantazijas. O nuo nesveikų geriausiai apsaugo Šventasis Raštas. Senojo Testamento istorijos su visais jo žiaurumais, didvyriais ir niekšais tinka ir jaunam, ir senam, bet itin svarbios – vaikams. 
Vaikų dvasia žino, kad pasaulyje yra blogis. ,,Puiki literatūra vaikams yra K. S. Liuiso ,,Narnijos kronikos“, H. Bičer Stou ,,Dėdės Tomo trobelė“ ar M. Tveno ,,Tomo Sojerio ir Heklberio Fino nuotykiai“ su visais jų plėšikais ir vagimis. Tokios istorijos nupiešia vaikų vaizduotėje tai, ką jie žino esant, ir saugioje namų aplinkoje moko mus susidoroti su nežabotomis gyvenimo aistromis. Kiek iš mūsų prisimena, kaip gyvai mūsų vaizduotė piešė skaitomų knygų scenas, kol televizija visa tai išstūmė. O dabar tai daro dar ir kompiuteriai. Kompiuteriniai pakaitalai galutinai išstūmė vaizduotę. Televizija ir vaidybiniai filmai yra siaubingos priemonės, kurias reiktų gerokai apvalyti. Šeimos, nepriklausančios Dievo Bažnyčiai, dažnai nesuteikia savo vaikams nei meilės, nei Biblijos pagrindų, todėl jiems labai dažnai atrodo, kad filmai ir televizija rodo, koks turėtų būti gyvenimas! Jų gyvenimo supratimą formuoja žmonių kūryba. O gyvenimas dažniausiai neturėtų toks būti“, – rašo krikščionys šeimų konsultantai Džonas ir Polė Sandfordai.
Vietoj knygų gavome televiziją: ,,Vagis ateina tik vogti, žudyti, naikinti“ (Jn 10, 10). Taip apvagiami vaikų vaizduotės turtai.
Didysis Einšteinas, kuris kaip asmenybė susiformavo tik brandžiame amžiuje, yra pasakęs, kad vaizduotė yra kur kas svarbesnė už žinias. Pakaitalai, pakaitalai… Vietoj sutaikymo maldos – skubūs skyrybų procesai, tapę verslu kaip greičiau išsiskirti – ,,skyrybos per tris dienas“. Ačiū! Verčiau susitaikymas per tris dienas. Kartais susidaro toks įspūdis, kad vertybė Lietuvoje – būti nuolat kritiškam bei nepatenkintam. Vietoj padrąsinančio žodžio, pakaitalas – kritika, visur ir visada, tapusi vos ne tradicija.
Įvairūs ,,specialistai“ siūlo raudoną vyną, kuriame tarsi yra reikalingų žmogaus sveikatai antioksidantų. Raudonųjų vynuogių sultyse, kuriose nėra alkoholio bei rizikos, kad bus pažeistos kepenys ar centrinė nervų sistema, antioksidantų gerokai daugiau, nei raudoname vyne.
Ir dar daug kas siūloma… Pavyzdžiui, Ispanijoje įteisintos gėjų vestuvės, todėl kai kurie, darvinizmo pagrindu išauklėti, mūsuose jau reklamuoja gėjų bei lesbiečių įžymybių gyvenimo būdą – kažkokios aktorės mėgaujasi ,,šeimynine laime“. Normalių šeimų jau nebe pakanka, pasenę. Pakaitalai…
***
***
Bet didysis pakaitalas, kurį atnešė žmonijos priešas, yra tas, kad žmogaus siela nuolat painiojama su jo dvasia.
Yra du požiūriai, vertinantys žmogų kaip dvasią ir kūną. Šie požiūriai formuoja elgesio standartus, kuriuos į mūsų prigimtį įskiepija kultūra. Jie veikia visą mūsų gyvenimą, nesvarbu, ar žinome apie juos, ar ne. ,,Pirmasis yra judaistinis – krikščioniškas. Antrasis yra antikristiškas. Judaistinis – krikščioniškas tvirtina, kad dvasia ir kūnas egzistuoja ir gyvena vienybėje. Ir abu, dvasia ir kūnas, yra gerbtini. Pilnatvė yra tada, kai dvasia laisvai reiškiasi kūne ir materijoje“, – Dž. ir P. Sandfordai.
Antikristiniu požiūriu dvasia yra gėris, o materija – blogis. Kūną reikia numarinti, užgesinant jo aistras ir grįžtant į tyros dvasios būtį. Kitaip sakant, kūno aistros sutepa dvasią. Toks mąstymas priešingas krikščioniškajam troškimui pasiekti pilnatvę kūne. Taigi seksas yra didelis Dievo palaiminimas, bet tik santuokos rėmuose. Santuokoje seksas krikščioniui yra Dievo dovana, šventas ir jaudinantis dvasios bei kūno išsiliejimas.
O juk net islamas kategoriškai pasisako prieš homoseksualizmo nuodėmę!
***
Kitas pakaitalas – homoseksualizmas, tai nuodėmė, kurią visaip bandoma apvilkti kuo baltesniais drabužiais ir prastumti visuomenės apžiūrai kaip pačią nekalčiausią nuotaką. Homoseksualizmas, arba dar kitaip, liaudiškai, vadinama ,,Sodomos nuodėmė“ – tai vienos lyties asmenų (nesvarbu, vyrai ar moterys) tarpusavio lytiniai santykiai.
Šiais laikais atpildas už seksualines nuodėmes neateina taip greit kaip Senojo Testamento laikais. Bet tai nereiškia, kad bausmės už jas amžinybėje bus švelnesnės, nes pritaikytos šalies Konstitucijai. Pakanka pažvelgti į AIDS aukas, kad suprastum seksualinių nuodėmių rimtumą. Teko lankytis pažįstamoje šeimoje, kurios vienas iš sutuoktinių paklydo gyvenimo kelyje ir dabar guli ligos patale. Diagnozė – AIDS! Tad negi dar neaišku, kad Fredžio Merkurio paskutinės dienos – tai rimčiausias įspėjimas paskutinių dienų Sodomos nuodėmės kultivuotojams!
Antropologas J. D. Unwinas išanalizavo aštuoniasdešimt aštuonias pasaulyje egzistavusias civilizacijas: ,,Visos kultūros turėjo panašų gyvenimo ciklą – prasidėdavo griežta morale, o baigdavosi visiška sekso laisve. Pasak jo, kiekviena visuomenė, kurioje vyraudavo sekso laisvė, greit žlugdavo. Ir nebūdavo jokių išimčių… Dievas uždraudė neatsakingą seksualinę laisvę ne tam, kad atimtų malonumą ir pasitenkinimą, bet tam, kad apsaugotų nuo klaikių pasekmių! Tie žmonės ir tos tautos, kurios paniekino šį įsakymą, labai brangiai sumokės.“
Ir dar vienas pakaitalas, kurį vis dar norima prastumti vietoj Šeimos politikos koncepcijos – partnerystės įstatymas, tai valstybės pamatų griovimas. Per lytinių partnerių kaitą ne tik ligos ateina, bet ir kraujomaiša! Ant kiekvieno kampo „šopai“: ,,Padėvėtų nuotakų parduotuvė“, ,,Naudotų jaunikių supirktuvė“ – taip ir maišosi nacija. Šlepečių keitimo variantas – nusidėvėjusias pakeisiu kitomis… Anksčiau paleistuvės slėpdavosi viešnamiuose, o dabar išėjo į gatves, visuomenę ir vaikšto, reikalaudamos dėmesio! Ne partnerystės įstatymas, bet įteisinta paleistuvystė – štai ką norima įtvirtinti dar vienu pagonišku valdžios dekretu!
Tik kam tai į naudą? Kodėl ŽIV progresuoja? Dėl nesupratimo, kad žmogus yra dvasinė būtybė. Iš čia ir nuolatinė partnerių kaita arba nežabotumas seksualiniame gyvenime, t. y. besaikis kūno norų tenkinimas.
Imdamas padėvėtą nuotaką, imi ir jos buvusių vyrų nuodėmes kaip kraitį, ir atvirkščiai – tekėdama už padėvėto jaunikio, gauni jo kraitį su kaupu. Štai kodėl reikalingas pastovumas ir ištikimybė, kad tokios vestuvės vietoj laimės netaptų nelaime – matomų ir nematomų problemų priežastimi! Juk ir medikai pripažįsta, kad daugelio ligų priežastis – negaluojanti žmogaus dvasia. Ar serganti šeima atsilaikys? Gal paklausit, prieš ką reikia atsilaikyti? Kad ir prieš gyvenimo audras, tokias kaip ginčai, jausmų atšalimas, nuomonių neatitikimas, gal ir pasibarimas… Ir ar tokia valstybė, kupina nesveikų šeimų, atsilaikys? Ir manau, kad nebereikia klausti, prieš ką.
Jei vadinamės krikščioniška šalimi, tai ir valdžia tebūna išties krikščioniška, be pagoniškų priemaišų – okultinių džinų dresuotojų ir šluotų transporto specialisčių, feminizmo apologečių su paleistuvišku kvapeliu.
O štai dar į kokį pakaitalą vietoj Kristaus mokslo noriu atkreipti dėmesį – į plintančius Lietuvoje Rytų mokymus, 330 milijonų Indijos dievybių miglą… Hinduistai tiki, kad žmonija įkliuvo į kūno spąstus, į ,,dharmos“ ir ,,karmos“ ciklus. Kiekvienas žmogus turi nuolat persikūnyti, kol dvasia apsivalys nuo kūniškų priedų ir taps tyra ir bekūnė. Hinduistų viltis – ištrūkti iš kūno, o ne pasiekti jame pilnatvę. Todėl krikščionys neturi turėti nieko bendra su Rytų misticizmu ir mistikais, mokančiais meditacijos, nes jų tikslas – užblokuoti visus jausmus ir mintis. Tai perskelia gyvenimą pusiau. Krikščionio kelias veda į vienybę ir pilnatvę, ir tai reiškia gyvenimo gausą, o ne jo atsižadėjimą.
…Vietoj astronomijos turime astrologiją ir nežinia kieno aprobuotą etnokosmologiją, persipynusią su magija ir pavojingai besiribojančią su okultizmu.
Vietoj Kristaus mokslo į visuomenę bando įslinkti New Age judėjimas – įvairiausių religinių pažiūrų konglomeratas bei ,,Scientology“ Bažnyčia. Noriu atkreipti dėmesį, kad New Age judėjimas bei ,,Scientology“ Bažnyčia su jos apologetu L. R. Habardu priešakyje, yra vieni destruktyviausių ir pavojingiausių reiškinių, nukreiptų visuomenės moralei bei tautos dvasiniams pagrindams griauti! ***
Nuolat neteisingai vartodami terminus, o ir jų gerai nežinodami – niekas nemokė, nes buvo diegiami darvinizmo pagrindai, kurie nieko bendra neturi su žmogumi, gal tik tiek, kad aktyviai padeda nužmogėjimo procese, nuolat painiojame kairę su dešine, tiesą su melu. Todėl žmogus ir nesupranta, kad homoseksualizmas – itin pavojinga žmogaus, kurį valdo piktasis, būsena.
Tad kaip atskirti tiesą nuo melo?! Kas yra ir iš ko sudarytas žmogus, koks skirtumas tarp fizinės ir dvasinės širdies?
Jei paklaustum medikų, kaip išsaugoti širdį ir ilgiau ją išlaikyti sveiką ir darbingą, jie nurodytų tris veiksnius: a) teisinga mityba, b) ramybė, c) sveika gyvensena. Panagrinėkim punktą a) teisinga mityba. Iš tiesų manau, kad maitindami savo vaiką nededam į maistą žiurkių nuodų. Turbūt ir patys nei garnyrą, nei desertą „nepagardintume“ tokiais priedais… O jei panašų maistą vartotojas nusipirktų parduotuvėje, tai kiltų toks skandalas, kad parduotuvės neišgelbėtų nei piniginės baudos, nei taisyklingai kalbančių advokatų plejados. Deja, mes tokį, tik dvasinį, maistą vartojame kasdien – sąmoningai ar nesąmoningai. Neseniai mūsų vos neapmokestino prieš mūsų valią – turiu galvoje priverstinį mokestį už Lietuvos televizijos laidas, kurių metu skaitomi horoskopai, demonstruojami filmai, vyksta diskusijos, propaguojančios okultizmą. Ir tai ne tik per valstybinę televiziją!
Namų šeimininkėms leidžiami maisto gaminimo vadovėliai, kuriuose nurodomi sveikatai naudingi produktai. Einantiems į mišką grybautojams išleistos kišeninio formato knygutės, kurias išsitraukęs iš kišenės miške gali nustatyti, kuris grybas nuodingas, kuris – ne…
Dvasinis maistas taip pat gali būti nuodingas arba ne… O kuo užpildyti tuščią dvasios nišą neturintiems Kristaus?
Biblija yra pagrindinis dvasios maisto šaltinis, nes tik ji yra Dievo Žodis. Beveik visur, išskyrus Bibliją ir krikščionybę, teigiama, kad žmogus yra dvilypis, t. y. sudarytas iš dviejų dalių. Psichiatrai, psichologai ir filosofai tvirtina, kad žmogus susideda iš dviejų dalių: kūno ir sielos. Jų nuomone, yra išorė ir vidus. Tai, kas matoma, ir tai, kas nematoma. O Biblija, Dievo žodis moko, kad žmogų sudaro trys dalys. Žmogus Šventajame Rašte įvardytas kaip trijų matmenų būtybė – dvasia, siela ir kūnas (1 Tes 5, 23). Bet dvasios terapija (krikščioniška), kur ji? Jos pakaitalai yra psichologija ir psichoterapija. Te nesupyksta gerbiami medikai, tarp kurių aš turiu ir giminių, bet seniai laikas atskirti dvasią nuo sielos, nes tokia jų samplaika – nemokšiškumas. Jokia psichologija (nebent krikščioniška) neatstos kvalifikuoto dvasininko pagalbos…
Turime suprasti, kad neįmanoma gyventi pergalingai ir visaverčiai be aiškaus supratimo apie visą žmogaus asmenybę – apie jo dvasią, sielą ir kūną. Aš ne prieš psichologiją, jei už jos stovi moralus asmuo. Ir ne prieš psichoterapiją, bet tai sferos, tiriančios ir atsakančios į žmogaus reikmes sielos lygmeniu. Pavyzdžiui, kaip psichologas gali įvertinti egzorcisto seansą? Niekaip! Nes tai yra vertinama dvasiškai. Teko skaityti brolio Kristuje mintis viename savaitraštyje apie jo atliekamus egzorcizmo seansus. Bet straipsnio pabaigoje ,,apibendrinantys“ psichologo komentarai sukėlė mažų mažiausiai nusivylimą. Laikraščiuose pilna psichologių patarimų paaugliams apie saugų nesantuokinį seksą ir dar daugiau…
Leisti psichologui nekrikščioniui komentuoti egzorcizmo seansą – tai tas pat, kas leisti kaminkrėčiui komentuoti ginekologo darbo subtilybes. Tik Kristaus dvasios kupinas tarnautojas gali suteikti tinkamą dvasinę pagalbą. Psichologija padeda susigaudyti savo jausmuose, mintyse… Bet ką ji gali padaryti prieš piktąją dvasią – nematomą būtybę, pašauktą žmogui kenkti ir jį pražudyti? Šventojo Rašto mokslas nėra stalo žaidimas ,,Pažaiskime Dievą“ arba pasakų knyga!***
Graikų kalba žodis ,,psyche“ reiškia protą, sielą. Ir psichologija, ir psichoterapija yra gerai, bet kai reikia gydyti žmogaus dvasią, kas padės? O dvasios (gr. pneuma) mokslas vadinasi pneumologija. Dvasios, bet ne sielos! Negi nėra skirtumo tarp žodžių ,,psyche“ ir ,,pneuma“? Viešpats išskleidė dangų, padėjo pamatus Žemei ir sukūrė žmogaus dvasią (ST, Zch 12, 1). Laiške Hebrajams Paulius dar kartą pabrėžia sielos ir dvasios skirtumą, mokydamas, kad Dievo Žodis prasiskverbia iki sielos ir dvasios atšakos, iki sąnarių ir kaulų smegenų (Hbr 4, 12).
Todėl, kad pas mus tebepainiojami dvasios ir sielos terminai, ir turime tiek sielos bei dvasios ligonių, o mus vadina savižudžių tauta. Tik teisingai suprasdami žmogų – kas jis yra, iš ko susideda (ne vien kaulai, mėsa ir smegenys), suvoksime visų žmonijos problemų esmę bei apčiuopsime jų šaknis. Toks supratimas – tai vienintelis kelias teigiamai reformuoti visuomenę.
Dėl šio nežinojimo, o gal ir nenoro žinoti, tebekuriamos įvairios televizijos laidos, maitinančios kūrėjų išdidumą ir keliančios reitingus TV žiūrovų akyse. Žmogaus akys ir ausys yra sielos vartai. Ką mes praleidžiame pro tuos vartus, ką žiūrime, ko klausomės, tai formuoja mūsų esybę, vidinį žmogų – mūsų dvasią. Maitindami vien savo kūną – žmogaus esybės apvalkalą, namą, kuriame gyvena siela ir dvasia, – užmirštame apie savo namų vidų: sielą ir dvasinę širdį. Reikia ir jas maitinti, bet tik ne ezoteriniu šlamštu!
Ne vienas matėme plakatus su juose pavaizduotomis širdimis: viena – negro, kita – baltojo, o trečia – homoseksualisto su užrašu ,,Mūsų širdys vienodos!“ Fizinės – taip, tik ne dvasinės! Ir ne fizinės širdys stos teismo dieną prieš Teisėją, o dvasinės.
Tai kas gi yra toji antroji, nematoma dvasinė širdis?
***
Kiekvienas žmogus turi fizinę širdį, kurios paskirtis aprūpinti vidaus organus krauju. Taip pat kiekvienas turime dvasinę širdį. Žmogaus dvasia – tai tarsi pieštuko ar morkos šerdis, tik nematoma. Kai kas žmogaus dvasią vadina pasąmone. Tai ne visai teisinga: sakyčiau, kad dvasinė širdis – tai lyg dovana, iš išorės supakuota didesniu ar mažesniu popieriaus kiekiu, viduje kartoninė dėžutė, o dėžutėje glūdi kažkas, kas taip svarbu mums.
...Dvasinė širdis, tai lyg persiko kauliuke esantis branduolys. Persiko minkštimas – tai kūnas. Kauliukas minkštime – siela. O branduolys kauliuko viduje ir yra mūsų dvasia, vidinis žmogus, mūsų sąžinė ir, jeigu norit, intuicija. Žmogaus dvasia yra svarbiausia jo dalis, kuri turi sugebėjimą pažinti Dievą, mylėti Jį ir Jam tarnauti. Tai žmogaus dalis, turinti sąžinę, kuriai padedant jis pažįsta Aukščiausiąjį Dievą, jam tarnauja ir Jį garbina.
Vienas žmogus, kuris labai gerai pažinojo, kas yra žmogaus širdis, parašė: ,,Pats ramybės Dievas iki galo jus tepašventina ir teišlaiko jūsų dvasią, sielą ir kūną nepeiktiną mūsų Viešpaties Jėzaus atėjimui“ (1 Tes 5, 23). Tas žmogus, apaštalas Paulius, parašęs didžiąją Naujojo Testamento (Biblijos) dalį, neabejojo, kad žmogus susideda iš trijų dalių: dvasios, sielos ir kūno.
Jei pažeidi vidinę moralės normą, sąžinė sukelia kaltės jausmą. Taip pat sąžinė nukreipia žmogų reikiamu keliu. O kas geriausia žmogui, t. y. kas iš Dievo, o ne iš piktojo, suvokia tik atgimusio iš naujo žmogaus dvasia (žr. Jn 3, 7). Deja, daugelio žmonių tai ignoruojama, iškeliant tobulo kūno privalumus, pabrėžtinai gerbiant jo norus. Iš čia ir tokia įvairių ,,izmų“ gausa… Geriausias žmogaus vertinimo kriterijus yra ne turtas, ūgis, užimamos pareigos ar proto aštrumas. Mes turime pažinti žmogų pagal dvasią. Ir nesvarbu, ar jis kiek keistokas, o gal nelabai kultūringas…
Mes tenkiname savo sielos reikalavimus nuolat sakydami ,,taip“ jos norams, todėl siela valdo mūsų kūnus, lyg mažytis vairas didžiulį tanklaivį, pavyzdžiui, ,,Titaniką“. Tarp sielos ir gyvuliško prado ir yra mūsų tikrasis ,,aš“ – mūsų dvasia. Ir daugelio bėda vis dar tebėra ta, kad neatskiriame sielos nuo dvasios. Sielos išsikerojimą arba visišką atsidavimą sielai žymūs krikščionys – Tomas Kempietis, šv. Augustinas nuo seno laikė pagrindine žmogaus problema. Jei leisime protui, jausmams ir ,,laisvai“ valiai mums vadovauti, būsime lyg tas žmogus, per audrą snaudžiantis laivo stiebo viršūnėje...
Siela daug ką gali – pastatyti Eifelio bokštą, nuskraidinti žmogų į kosmosą. Tačiau ji bejėgė dvasios sferoje. Mūsų siela turi būti nuolatiniame sutarime su atgimusia dvasia ir leisti Dievui kiekvieną dieną nukreipti žingsnius Jo norima linkme! O kūnas tėra tik dulkės: ,,Viešpats Dievas padarė žmogų iš žemės dulkių ir įkvėpė jam į šnerves gyvybės alsavimą…“ (ST, Pr 2, 7). Žmogaus kūnas buvo molio gabalas, kurį Dievas atgaivino – taip žmogus tapo gyva siela.
Pakartosiu. Mūsų sielą sudaro keli elementai: protas, valia ir jausmai. Ja mes priimame atsakomybę už asmeninius sprendimus – į protą ateina mintis, ir jis pareiškia – ,,aš manau“. Paskui mintis, prisiauginusi svorio, pajudina valią, kuri sako – ,,aš noriu“, ir kūnas pajuda link norų išsipildymo vietos ar geidžiamo objekto. Įsijungia juslingumo svertai ,,aš noriu“, ,,man gera“ ir panašiai. Juk retas kuris iš mūsų žinome, iš kur tos mintys atėjo. O mintys turi įsčias! Nemąstant apie dvasios norus, ignoruojant vidinio žmogaus balsą ir vykdant vien tik kūno norus, kartais ir nueinama tiesiausiu keliu link tokios nuodėmės kaip homoseksualizmas.
Taigi, dabar jau žinome, kad dažną iš mūsų kontroliuoja trys sielos sritys: valia, protas, jausmai. Kontroliuojamas sielos norų žmogus tėra tik marionetė to paties pavadinimo (marionečių) teatre. Kodėl? Todėl, kad žmogus nuo pat gimimo – nuodėmingas. Ir tai yra pirmojo žmogaus, Adomo, padarytos nuodėmės pasekmė. Mūsų sielos nuo tada yra maištininkės: ,,Jūs buvote mirę savo nusikaltimais ir nuodėmėmis, kuriuose kadaise gyvenote, laikydamiesi šio pasaulio papročių, paklusdami kunigaikščiui, viešpataujančiam ore, dvasiai, veikiančiai neklusnumo vaikuose. Tarp jų kadaise ir mes visi gyvenome, sekdami savo kūno geismais, vykdydami kūno ir minčių troškimus, ir iš prigimties buvome rūstybės vaikai, kaip ir kiti“ (Ef 2, 1–3).
Kol žmogaus dvasią kontroliavo Dievas, dvasia kontroliavo sielą ir vadovavo kūnui, ir tai buvo gerai. Mūsų esybės dalis – siela, atskirta nuo kūno, gali jausti, girdėti, kalbėti ir mąstyti, bet negali egzistuoti be fizinio apvalkalo, kūno. Mums mirus, fizinis kūnas palaidojamas, o mūsų siela ir dvasia tuoj pat keliauja į Dangų, kur stos prieš Teisėją garbų, ,,prieš Kristaus teismo krasę“. Todėl mes, tikintieji Jėzumi, norėtume ,,verčiau palikti kūną ir būti kartu su Viešpačiu“ (žr. 2 Kor 5, 8. 10). Bet būti kartu su Viešpačiu Jėzumi neišeis be susitaikymo su Dievu.
O susitaikyti su Dievu žmogus gali tik tikėjimu į Jėzų Kristų. Susitaikiusi, arba naujai atgimusi dvasia ima vadovauti sielai ir kūnui taip, kaip tai buvo nuo sukūrimo pradžios. Pabrėžiu, kito kelio pas Tėvą, kaip tik per Viešpatį Jėzų Kristų, nėra: ,,Ir nėra niekame kitame išgelbėjimo, nes neduota žmonėms po dangumi kito vardo, kuriuo galėtume būti išgelbėti“ (Apd 4, 12).
Kristaus mokslas ir krikščionybė – Bažnyčia, kunigai ir pastoriai, kalba apie sielos nemirtingumą, tad jei mes pripažįstame, jog Šventasis Raštas – krikščionybės pagrindas – yra Dievo Žodis, tai ar galima išmesti ir ignoruoti Jėzaus mokinių žodžius apie žmogų kaip dvasinę būtybę?!
Tie, kurie akli dėl nežinojimo, kurie atsisako keistis pamindami savo sąžinę dėl savo įgeidžių: gobšumo ir juos užvaldžiusio ištvirkimo bei paleistuvystės, tai tie, kurie labiau mylėjo tamsą nei šviesą, kurie, neapkęsdami šviesos, patys neina į šviesą ir kitų neleidžia (žr. Jn 3, 19–20).
Atsisakyti tiesos dėl melo, atsisakyti Evangelijos mums duoto mokymo, nepaisyti Golgotoje Kristaus paaukoto kraujo, tai tas pats, kaip atsisakyti vandens, duonos, oro, šviesos ir gyvenimo.
Todėl manau, kad tik Naujojo Testamento dėstymas mokyklose atneš tuos rezultatus, kurių taip tikisi lietuvių tauta.
***
Mums bekeliaujant link pažinties su Biblija, dar daug įdomybių laukia, nes kuo giliau į mišką, tuo daugiau medžių.
,,Biblija mums buvo duota ne mūsų žinioms praplėsti, o gyvenimui pakeisti“ – (D. L. Moody, evangelistas, 1837–1899).
2008 11 29
