Gimiau pačiu laiku...
(priešvelykinis esė)
(priešvelykinis esė)
,,Jei kas nors man įrodytų, kad Kristus nėra tiesa, ir iš tikrųjų būtų, kad tiesa – ne Kristuje, tai man labiau norėtųsi pasilikti su Kristumi, negu su tiesa“ – F. Dostojevskis.
Kokioje santvarkoje mes gyvename, ar savo eroje, o gal ne savo laiku ir ne savo vietoje? Laiką, kuriame esame, vadiname era po Kristaus. Skaičiuojame laiką nuo Kristaus ir turime tikėjimą, kurį vadiname krikščionybe. Pasaulyje įvairių tikėjimų begalė, apie 6000. Juos vadiname religijomis. Tikime Dievu, kurio net vardo nežinome, kai kurie tikime Buda, Mahometu… Dėl jų kovojama, kariaujama, kartais ir žūstama. O jei nėra iškilios dievybės, tada ieškome tarp savų, gyvųjų, arba sugalvojame ir sudieviname.
Na, tarkim, gimėm pačiu laiku… Bet kaip patikrinti vertybes ir tradicijas, kurios mus supa ir daro mums įtaką? Viena tokių tradicijų, pretenduojančių į vertybes, – laidotuvės. Bet laidotuvės laidotuvėms nelygu. Yra ir kitokios rūšies laidotuvių – neregimų dalykų…
Palaidojus sąžinę ir priėmus liberalius įstatymus, leidžiančius abortus, gėjų santuokas, eutanaziją ir kitas ,,buitines“ paslaugas, Respublikos likimui iškiltų rimtų padarinių pavojus. Mes, lietuviai, – gerbiama tauta, ir to niekam nereikia įrodinėti, – turime tradicijas, siekiančias gerokai anksčiau, nei Renesanso epocha, tad pamatai yra, tik nereiktų to pamiršti ir neapgalvotai eksperimentuoti. Nes mes – ne prancūzų Respublika su bedieviškomis insinuacijomis ar panašiai. Turbūt ne visi žino, kad šaipūno bedievio Voltero bute po mirties buvo įrengtas krikščioniškas knygynas. O dabar tarp visų pasaulio skaitomiausių knygų pirmą vietą užima Biblija.
Tačiau jei valdžia uždaryta Dievo Žodžiui, ji bus atvira okultizmui! O tai pavojinga simbiozė, iš kurios kyla totalitarinės sistemos ir autoritariniai režimai!
Kartą žymus jėgos struktūrų pareigūnas paklausė, ką daryti, kad nusikaltimai ir žiaurumas apleistų mūsų visuomenę. Tada aš surengiau keletą paskaitų visuomenei apie okultizmo žalą – ,,Blogis didmiesčiuose“. Bet ką reiškia toks lašas jūroje? Visuomenę formuoti ir reformuoti įmanoma turint bent jau programą minimum. Mokiniams, jaunimui reikia naujo, rimto moralinio pagrindo, nes tėvai, nors jie tikrai dar neprarasta karta, daug ko negirdėjo, o ir jų niekas nemokė to, apie ką čia noriu pakalbėti. Apie ką?
***
Laidoti šiukšles sąvartyne – gerai. Laidoti numirėlį taip pat gerai, geriau, nei melstis už jau mirusį, nes gal būtų ilgiau gyvenęs jei melstumėm už jį tada, kai dar buvo gyvas.
Bet yra dalykų, kurių laidoti nevalia. Vienas jų – Biblija. Jei mes palaidosim Dievo įstatymus kertiniais žmogaus gyvenimo klausimais, bus rimta! Ir jie vis tiek kalbės garsiau net už nužudyto Abelio kraują, – juk ir po šiai dienai jo kraujas kalba garsiau nei bet kurio kito.
O jei bandysim Bibliją laidoti, tai palaidosim ir paskutinę viltį ką nors pakeisti tautos gyvenime. Tautos ateitis – augantys vaikai! Čia ne karas keliuose (nors ir tai be galo svarbu!), ši kova už tai, kas yra brangu kiekvieno žmogaus, kiekvieno lietuvio, kiekvieno tėvo ir motinos širdžiai, – kova už savo ir savo vaikų amžinybės vietą.
Rugsėjo 11 –osios įvykiai Niujorke parodė, kad Dievo malone žaisti nevalia. Tauta, tiek daug gavusi Šventojo Žodžio dėka, negalėjo atsilaikyti prieš teroristų atakas. Nėra atgailos už Biblijos ir maldų eliminavimą iš valstybinių įstaigų, mokyklų, universitetų, ir… priešas jau ant tavo namų slenksčio. Gamta nemėgsta vakuumo.
Ar mes kada nors turėjome Šventojo Rašto studijas mokyklose? Ne! Šiek tiek Senojo Testamento. Jei mes įdiegsime Naująjį Testamentą mokyklose, mūsų vaikai gaus aukščiausios prabos mokslą, kuris yra amžinojo gyvenimo vertės ir už kurį sumokėta aukščiausia valiuta visatoje – Kristaus krauju!
Kokių dar naujų programų mums reikia? Sakome: ,,kasdienis Dievo Žodžio skaitymas…“ Na, jei Dievo, tai ar nežinome, kad Jo Žodis užrašytas Šventajame Rašte? Tad ir mokykimės Dievo, o ne velnio.
Kai kas sako, kad Biblija – tai Vakarų produktas, ir mes nieko bendra su ja neturime. Patikėkit – Biblija nėra Vakarų pasaulio kūrybos rezultatas ar Amerikos slaptasis ginklas, kaip bando pavaizduoti krikščionybės oponentai! Biblija yra Rytų išminties knyga, o jei dar tiksliau, dieviškos moralės knyga. Naujasis Testamentas yra geriausia priemonė auklėti jaunąją kartą mokyklose, taip pat ir visuomenei teigiamai (re)formuoti. Naujasis Testamentas, tai Viešpaties Jėzaus mokslas bei etinių gairių knyga, duota žmonijai, mąstančiai kūrinijos daliai, perleista per Rytų šalių žmonių sąmonę bei jų rankomis užrašyta mūsų širdims suvokti, nes Dievo mintys – ne mūsų mintys, ir Jo keliai – ne mūsų keliai!
Net Napoleonas, – o jo įžvalgos apie Šventos Onos bažnyčią Vilniuje visai neprastos – perskaitęs Evangeliją pagal Joną, pasakė, kad jei Jėzus nebuvo Dievo Sūnus, tuomet Juo buvo tas, kuris užrašė šią Evangeliją!
Viso to – Kristaus mokslo – reikia ne tik dvasiai, bet ir sielai, juk žmogus ne vien tik dvasinė būtybė, bet dar siela ir kūnas. Jei būsi superdvasinis, gali tapti fariziejumi – sausuoliu ištįsusiu veidu, kuriam svetimi džiaugsmas ir meilė.
Vien tik siela vadovaudamasis tapsi sentimentaliu verksniu, serialų a la ,,vergė Izaura“ žiūrėtoju… Na, o jei tik kūno norams paklusi, tai jau tragedija. Iš jo kilę visi pasaulio ,,izmai“ ir dar daugiau.
Tik visų trijų sferų – dvasios, sielos ir kūno (1 Tes 5, 23; Hebr 4, 12) – balansas padės tapti visaverte asmenybe. O kokia asmenybe tapsim, priklauso nuo mūsų atsidavimo trečiajam Trejybės Asmeniui, Šventajai Dvasiai: mūsų Guodėjui, Užtarėjui ir Globėjui, kuris atėjo iš Dangaus vietoj Jėzaus, nes tik lygiavertis Asmuo galėjo užimti Kristaus vietą. Daugelis net nesupranta, kad Šventosios Dvasios lietus lyja ant blogų ir ant gerų, ant raugių ir ant kviečių. Kodėl? Gal tarp tų raugių išaugs geras želmuo, ir dar todėl, kad Dievas labai myli žmogų, kuris, beje, sutvertas pagal Jo atvaizdą ir vienintelis Žemėje yra dvasinė būtybė. Galite kai kurie dabar niekinti Kristų, vadinti neprideramais vardais, bet Jis vis tiek myli visus...
Ir su kuo gyvu dar Viešpats yra sudaręs bent vieną sandorą, jei ne su žmogum, negi su gyvuliu? Ir iš tos sandoros yra išplaukęs žmonijos Atpirkimas. Jėzus iš Tėvo gavo kur kas prakilnesnę tarnystę nei pirmoji Sandora, nes antroji Sandora (Naujasis Testamentas), kurios Tarpininkas Jis yra, tobulesnė ir besiremianti svaresniais pažadais (žr. Hbr 8, 6). O pirmoji (ST) turėjo trūkumų ne todėl, kad Dievas neapskaičiavo, bet dėl anų laikų žmogaus netobulumo ir barbariškumo.
***
Daug kas ieškojo ir šiomis dienomis tebeieško atsakymų, kaip paveikti visuomenės raidą teigiama linkme. Bet dažniausiai apsiribojama vien kritika, neparodant jokios išeities iš padėties.
Viktoras Cojus, Vladimiras Visockis dainavo, kalbėjo apie tai, kas neteisinga, bet išeities nenurodė. Viena yra kalbėti, o kita – gyventi taip, kaip kalbi. O kaip gyventi, jei aplink tiek purvo ir neteisybės...
Kaip? Tikėjimu, štai kaip! Juk Kristus nemirė, prisikėlė, tai ko liūdėti? Pagrindas džiaugtis yra toks galingas, daug galingesnis už bet kokią branduolinę bombą. Mirtis nugalėta, belieka šį faktą įsisąmoninti ir toliau tuo gyventi, o ne tuo, kas bus, jeigu bus. Kas bus, tą ir krikštysim, nes kitaip paranoja prikibs.
Beje, apie bombas. Jei mūsų šalies sieną peržengtų agresoriaus batas, noriu paklausti, negi mes mažesnių darinių – šeimos, buto teritorijos – neginame? Tas pats sveikas vyriškumas ir Tėvynės meilė reikalauja turėti visokeriopai pajėgią kariuomenę. Nei JT, nei ES šiais klausimais nepasikeis ir nepadės, nes šios institucijos – viso labo tik ,,šnekyklos“. Sprendinius turime daryti mes patys, o ne NATO, nes ji seniai pareiškė savo nuomonę. O dėl kariuomenės būtinumo, tai ar nepamenat, kad Jėzus nepasakė Jį klausiantiems kariams demobilizuotis, ne taip kaip kai kurie Lietuvos atstovai, kvestionuojantys NATO pajėgų buvimą mūsų šalyje, bet pamokė, kaip tarnaujant teisingai elgtis: ,,Nė iš vieno nespauskite pinigų, neįdavinėkite norėdami pasipelnyti, tenkinkitės savo alga“ (Lk 3, 14). Viešpats ne prieš kariuomenę ir šalies gynybą!
Mažiau bijokime – kas bus, jeigu bus!!! Mūsų baimės gali mus įkalinti labiau, nei įsivaizduojame.
***
Kartą vienas lenkas man ilgesingai pasiguodė dėl ekonominės krizės įveikimo galimybių – anksčiau turėjome uniją... Brangieji, tikroji unija galima tik Danguje, ten ji bus tobuliausia.
Anos unijos laikai praėjo, bet sąžinės prekeiviai ir toliau rezga sąmokslą – ,,Wilno nasze!“ Priešvalstybinių jėgų keliamos riaušės, neramumai ir skundai yra labai pavojingi, nes skaldo valstybę iš vidaus; taip be paliovos drumsčiamas vidaus gyvenimas ir ardoma piliečių vienybė bei pakertamos šaknys taikiam Lietuvos gyventojų bendradarbiavimui. Tokie neramumai ir skundai valstybei sunkina tarptautinę Lietuvos padėtį ir didina prieštaravimus tarp tautos ir Vyriausybės, leidžiančius tautinėms mažumoms kelti vis daugiau neteisėtų reikalavimų, silpninančių lietuvių tautą ir valstybę. O valdžios ištroškę girtuokliai komunistų partiją naudoja kaip platformą turtams įgyti, nors tą patį daro ir lietuvių, ir kitų tautų kolaborantai. Nemanykime, kad ,,jedinstvininkai“ miega žiemos miegu...
Rasizmo apraiškos gali būti ir labai subtilios. Yra ir vadinamasis dvasinis rasizmas. Visko materialaus ištakos yra nematomame pasaulyje, kuris dažnai kalba garsiau už matomąjį. Ar ne dvasinis rasizmas laikyti kitą žmogų prastesniu už save? Arba vieną tautą blogesne už kitą? Bet tokius dalykus mes pastebime ne pirmą dešimtmetį, tik šį kartą ne iš rusų… Iš ko? Nagi iš lenkų. Noriu priminti popiežiaus Jono Pauliaus II pasakytus žodžius, kad nėra lenkų Lietuvoje, o yra tik lenkų kilmės lietuvių. Štai taip...
Teko girdėti, kad Vatikane laikant pamaldas priekinėse eilėse sėdi vien lenkai, o lietuviai – niekada... Brangieji, čia juk ne laidojimo kripta, ir negali būti pirmenybės nei lenkui, nei graikui, nei žydui – Dievas į asmenis neatsižvelgia, jam priimtinos visos tautos ir žmonės, kurie gyvena teisingai ir dievobaimingai.
Įstatymai ir įsakymai nėra reliatyvūs; kuo jie mažiau keičiasi ar keičiami, tuo išlieka didesnis stabilumo garantas tiek žmonėms, tiek valstybei. Tarp tokių prioritetų ir turi būti Šventojo Rašto mokslas. Jo įstatymai turėtų būti tvirčiausia valiuta šalyje!
***
O jei ne, tai kur ir ko mes tada gyvename? Kokia yra vertybių skalė ir ar ji yra? Nuolat kalbame apie savo žemę, pabrėždami jos sakralumą, bet ar šalies įstatymai atitinka Dievo Žodžio standartus? Juk ir eidami į valdžią prisiekiame Dievo vardu…
Taigi, išeities taškas mūsų vertybėms, arba matas, turėtų būti nenuginčijamas faktas, kad Kristus prisikėlęs. Ir jei yra kitaip, tai ką mes tuomet veikiame Bažnyčioje per Valstybės ir kitas šventes… Veidmainiaujame? Kam kviečiame kunigus šventinti namus, santuokas, kam krikštijame vaikus… Veidmainiaujame? Ir jei netikime Kristaus prisikėlimu, tai ką mes čia visi kartu šioje šalyje, šioje kultūroje veikiame?
Ko tada verta Renesanso dailė, Mikelandželo ir kitų kūryba, sakralinė muzika, jei Jis neprisikėlė? Ar visa tai – tik fantazijų, iliuzijų sfera? Kokia tuštybė, jei visa, apie ką mes mąstėme, rašėme ir kūrėme, tik fikcija.
Arba Vatikano atsiprašymas už Jano Huso nužudymą – klaidos atitaisymas, kam jis? Nuolatiniai teismai, karai tarp protestantų ir katalikų? Raganų medžioklė… Ko tada vertas mūsų tikėjimas, jei Tas, kuriuo tikime, miręs?
O jei prisikėlęs, tai kas davė teisę visus ir viską niekinti?! Užpuldinėti tautas, deginti gruzinų kaimus Pietų Osetijoje?! Savo namuose iš pradžių išsikuopkite! Etninis valymas? Bet tai jau buvo…
Jei nėra Dievo baimės, nebėra ko bijoti ir viskas galima? Negalima! O jei net ir būtų taip, kad Kristus neprisikėlė, tai rusų rašytojo, filosofo ir humanisto F. Dostojevskio mintis: ,,Jei kas nors man įrodytų, kad Kristus nėra tiesa, ir iš tikrųjų būtų, kad tiesa – ne Kristuje, tai man labiau norėtųsi pasilikti su Kristumi, negu su tiesa“, – verta didžiausio dėmesio ir įvertinimo.
Buda buvo princas, vienuolis, Konfucijus – valstybės veikėjas, Mahometas – generolas, o Jėzus Kristus yra Dievo Sūnus. Trys buvo, o vienas – yra! Kuris iš jų prisikėlė, kurio kapas tuščias? Ar prisikelti iš numirusiųjų ne stebuklas?
Jei tikime tik iš dalies, tai ir mylime iš dalies, dirbame iš dalies, neatiduodam savęs visiškai, kuriame tik iš dalies. Dalinis kapitalizmas (susimaišęs su neišnaikinto komunizmo sėklomis ir šaknimis). Todėl ir rezultatas dalinis, pasiekimai daliniai, meilė dalinė. Todėl, kad iš dalies, – žvejojama viena koja vienoje valtyje, kita kitoje, užėjus audrai, užpakalis nuolat šlapias, ir laimikis nei žuvis, nei mėsa. O mūsų tikėjimas – tai jau tikrai opiumas liaudžiai, neklusniųjų drausminimui.
Tada ir Dievas – kaip Judas, atidavė Sūnų mirti ir tiek, jei Kristus neprisikėlęs… Ir jei Kristus neprisikėlė, tai ar verta dalyvauti šiame kaukių baliuje, – čia domino, ten domino! Ko tada verta Europos Reformacija, Martynas Liuteris, Jonas Kalvinas, didžioji kova už tų šalių vertybes? Klausimai, be abejo, retoriniai. O jeigu ne retoriniai, tada nieko vertos nei mūsų tradicijos, nei Bažnyčios, nei kai kurios partijos, nei šis tuščias mūsų tikėjimas su netikromis šventėmis, butaforiniais apsireiškimais, atlaidais ir visa kita. Tada ir Šventasis Raštas visai nešventas, ir verčiau surenkime didžiąsias laidotuves, nes ši tradicija tūkstantmečiais nepakito, pati stabiliausia, visi juk kada nors mirsime…
Arba paskelbkime išparduotuves. Parduokim viską, tai turėsim pinigų. Parduokim žemę, kas puls derėtis? Pardavę motiną, tėvą, parduokim viltį, dainą, orumo liekanas… Už saują grašių. Ir nebeliks nieko, dėl ko turėtume stengtis gyventi. Jei nebuvo Prisikėlimo, tai ir blogis – geroji išeitis, neteisybė saldesnė už teisybę, o grožis – bjaurastis.
***
Bet taip nėra, nes Kristus prisikėlė – tokia yra daugelio viltis! O jeigu taip, tai kokia iš to darytina išvada? Kad padedančiam sau ir Dievas padės. Ir nereikia visko Dangui suversti, kažką ir patys turime daryti. Dėl ko? Dėl Tėvynės – jei pasižadame Tėvynei, tai turime ją ir saugoti. Tik jokiu būdu ne iš centralizuoto centro, nesvarbu, kur jis būtų: ar Maskvoje, ar Briuselyje. Niekas mūsų bėdų nesupras ir su jomis nesusidoros, tik mes patys.
Tad su šia didžiąja Prisikėlimo viltimi ir kibkime į darbą: kraukime į šalies, kurioje gyvename, aruodus. Rūpinkimės krašto gynyba, verslu, ekonomikos kėlimu – auklėkime vaikus Kristaus dvasia, nes iš čia ir vaikų pagarba tėvams: ,,Gerbk tėvą ir motiną, kad ilgai gyventum su pažadu, kad tau gerai sektųsi.“ Tai bene svariausias įsakymas su meile, nuo kurio pareina ir teigiamas visuomenės formavimas. Priešas sako: ,,Atrėžk atžagariai tėvui, motinai, kaimynui...“ O tu elgiesi pagarbiai, atleidi, nes taip Kristaus mokslas elgtis prisako. Ir nauda akivaizdi, nes juk nori, kad tau viskas sektųsi, o ne atvirkščiai.
Viskas, tai ir yra viskas, ką prieš tai išvardijom, ir dar daugiau, jei kas begali būti brangiau už tėvus ir Tėvynę. Iš tokių vertybių kils ir pagarba valdžiai, kuri tada, nori ji to ar ne, turės keistis, ir kareivių būrio vadui, mokytojams, seneliams, kitataučiams.
Mirties geluonis prieš 2000 metų buvo išrautas ir Prisikėlimas tebėra didžiausia žmonijos viltis! Tad sėk pasėlio grūdą, o broli, kol jaunas, ir kol dar yra laiko.
Kai vyriausybė nulenks kelius prieš Jėzaus Kristaus vardą, tada šalis bus krikščioniška, nes kitaip būti negali, todėl kad karalių Dievas anksčiau ar vėliau tampa ir karalių tautų Viešpačiu. Ir tada, kai valstybės įstatymai nebesikirs su visatos Konstitucija, keisis nacijos veidas, politinis ir dorovinis klimatas, ir kaip toj dainoj – ,,keisis miestai ir veidai“, tik į gerąją pusę.
2008 10 18
