Bibliniai atsakymai į žmogaus gyvenimo nesėkmių, ligų ir nelaimių priežastis
(Knyga skirta ir tam, kad kuo daugiau žmonių liktų gyvais dar šiame gyvenime ir išsigelbėtų į amžinybę!)
Pratarmė
Šią knygą skiriu savo tautai, kuri iškentėjusi tiek nuopolių istorijos kryžkelėse, tikiu, prisikels naujam gyvenimui ir nusipurčiusi dvasinius voratinklius, aukštai iškėlusi galvą ir ištiesinusi pakumpusius pečius, pakeis savo istorinį kelelį į tiesų ir aiškų doros kelią, kurio kryptį rodys vienintelis ir neklystantis Dievo Žodžio kompasas.
Įvadas
Įvairiais laikais žmonės ieškojo laimės rakto. Rakto, kuriuo atrakinus spyną už durų rastų lobius…
Deja, tokių durų pasaulyje labai maža. O ir už jų rasti lobiai – dažniausiai materialūs – niekam laimės neatnešė. Gal kiek džiaugsmo kažkuriam laiko tarpui… Bet ramybės, išliekančio vidinio džiaugsmo pinigais nenusipirksi.
Mano raktas pataikė į tokių durų spyną, kurias atrakinus aš radau Amžinybės Perlą. Šio Perlo vertės negalima išreikšti jokiais pinigais, nes visi pasaulio nuliai yra beverčiai be vieneto prieš juos. O tas vienetas ir yra Jėzus Kristus, Amžinybės Perlas!
Tai, ko ieškojau visą gyvenimą, radau akimirksniu. Ir kuo ilgiau laikau Jį arty širdies, juo labiau Jis tviska visom vaivorykštės varsom, skleisdamas neišmatuojamus išminties ir meilės spindulius, kurių buvime neįmanoma išlikti egoistišku, piktavaliu, kvailu ar nesąžiningu žmogumi...
AKLIEJI
Beveik 2000 metų krikščionybė buvo pagrindinė, gyvenimus keičianti jėga pasaulyje. Pripažįstant savo skaudžias silpnybes, liūdnas nesėkmes ir neatleistinus poelgius, Kristaus bažnyčia buvo ir tebėra pagrindinis civilizacijos ramstis ir ryškiausia visuomenės sąmonės šviesa, o krikščionybė – vienintelė jėga, kuri grumiasi su totaline šėtono įtaka žmonijai, jos veiklai ir gyvenimui.
Iš esmės krikščionybė yra mokslas. Praėjusių 2000 metų istorija, tai Kristaus mokslo raidos etapas. Bet dabar žinodami, kad žmogus ne tik kuria, bet ir nusikuria, suprantame, kad ir krikščionybė, ne tik vaistai, ar kai kurie kiti mokslo atradimai, buvo naudojami kaip priedanga piktiems darbams atlikti.
O kiek visokių mokslų atsirado atėjus į pasaulį Kristui, kiek piktų jėgų norėjo šį naujagimį sunaikinti. Vieni ginklu, kiti – žodžiu. Iš čia ir tokia ideologijų, priešiškų krikščionybei, gausa. Kadangi Jėzus pasakė, kad Jis yra kelias, tiesa ir gyvenimas, – nenuostabu, kad priešas pakely prisėjo tiek piktžolių…
Ir manau, kad daugelis sutiks su teiginiu, jog labiausiai visuomenės moralę griaunančios jėgos yra susijusios su krikščionybei priešiškomis ideologijomis. Tik vienos jų – pasyvios, o kitos – agresyvios.
Ypatingą vaidmenį žmonių moralės normų griovime ir bedugnės tarp Dievo ir žmogaus gilinime pragaro jėgos skyrė okultizmui, astrologijai ir rytų religijų mokymams.
Viliodami žmones nuo Kristaus meilės mokslo – krikščionybės, šie mokymai padarė žmonijai daugiau žalos negu visi karai kartu sudėjus. Taip daugeliui durys į išsigelbėjimą buvo uždarytos…
***
Šiandien dažnas ieško atsakymų į nuolat iškylančius klausimus dėl sveikatos, gyvenimo problemų, atities perspektyvų. Milijonai žmonių visame pasaulyje gyvena ko nors ieškodami: garbės, pasisekimo, malonumų, turtų.
Daugelis suranda, ko ieško, ir būna patenkinti. Bet vėliau jiems paaiškėja, jog dar kažko trūksta. Garbė, moksliniai laipsniai, darbas, malonumai patenkina tam tikrą laiką ir tik iš dalies. Ir vėl viduje atsiranda tuštuma – nepasitenkinimas, neviltis, gyvenimas tampa beprasmis… Vėl nesibaigiantys klausimai – kas, kodėl? Neradę atsakymų pas medikus, bažnyčios tarnus, jų ieško pas ,,netradicinius“ dvasios darbuotojus: šamanus, žolininkus – kerėtojus, raganas, būrėjas, ekstrasensus-radiastezininkus, užkalbėtojas, burtininkus, bioenergetikus ir kitus.
Žmogus ieško durų, už kurių tikisi rasti tiesą ir pakliūna į melo pinkles, nes ten, ne už tų durų, jo laukia ezoterinio melo brukėjai. Eidamas melo keliu, žmogus praranda darbą, sveikatą, ramybę, džiaugsmą ir galiausiai žūva dvasiškai, o po to ir fiziškai.
Todėl, ir ne tik todėl, neseniai pirmavome Europoje savižudžių skaičiumi, – mus net vadino savižudžių tauta. Vadinamės krikščionimis, savo šalį krikščioniška, bet susidomėjimas okultizmu šalyje milžiniškas, – paskutiniai atsisakę pagonybės bei paskutiniai priėmę krikščionybę, vis dar sunkiai atsisakom su pagonybe susijusių reliktų. Taro jų yra ir okultizmas, viena baisiausių savo forma ir turiniu pragaro religijų. Ši religija tuo patraukli, kad joje nėra atsakomybės už savo veiksmus ir padarytus darbus. Paibūrei, nori, eik paleistuvauk, nori – girtauk, ir t.t. Beribė interpretacija morale, dorove ir net Dievo Žodžiu... Ir tai mes vadiname savastimi, tautiškumu?
Šiek tiek dėl mūsų tautos savasties, apie kurią sukurti ir tebekuriami mitai, rašomi ditirambai ir visaip liaupsinama praeitis, žavimasi protėvių gyvenimo būdu, kažkodėl vadinamu tautos savastimi… Mes niekada neturėjom jokios savasties (nieko savo), dėl to Lietuvos žmonės ir buvo tremtyje, todėl ir boluoja tėvų ir senelių kaulai Sibiro platybėse; dėl to Lietuvos kariuomenė be šūvio pasidavė 1941 metais raudoniesiems.
Savastis yra tada, kai tautoje nebėra partinių, nesibaigiančių rietenų; kai mažėja savižudybių skaičius; kai vaikai gerbia savo tėvus taip, kaip moko Kristaus mokslas, ir pagaliau, kai vyriausybė vykdo moralią politiką, neskatinančią trečdalį tautos palikti savo Tėvynę... Tikroji savastis, tai Kristaus mokslo principai – pradedant morale, kultūra ir baigiant ekonomika – tautoje ir valstybėje.
Būtent pagonybė, o ne kas kita, ir yra skurdo, nelaimių priežastis šeimose, tautoje. Pagonybė ima, krikščionybė duoda. Sėja ir pjūtis – krikščionybės esmė, o ne vien tik pjūtis ir pjūtis. Vien tik pjaunant žemė nualinama ir lieka bevaisė...
M. Mažvydas prieš 450 metų rašė: „Taigi, meldžiu jus – pasvarstykite, koks pasibaisėtinas dalykas yra Dievo nepažinimas, koks baisus sielų maras stabmeldystė (pagonybė), koks pašėlimas siautėjančio velnio, sėjančio vis naują stabmeldystę ir ydingus prietarus“.
Cituoju toliau: „Ne be didelio širdies skausmo tatai miniu – kokia nekultūringa ir tamsi palyginti su kitomis tautomis, nepažįstanti jokio pamaldumo ir krikščioniškos religijos yra mūsų tauta. <…>
Negana to, – ir tatai dar baisiau girdėti, – daugelis dar ir dabar laikosi stabmeldystės (pagonybės) ir viešai ją išpažįsta: vieni garbina medžius, kiti upes, vieni – žalčius, kiti dar ką nors, šlovindami tarsi dievus. Yra tokių, kurie Perkūnui duoda įžadus, kiti dėl pasėlių garbina Laukosargą, dėl gyvulių – Žemėpatį. Tie, kurie linkę į piktus darbus, savo dievais išpažįsta aitvarus ir kaukus (demonus, piktąsias dvasias). Tačiau nedaugelis tesusimąsto, kokią Dievo rūstybę užsitraukia dėl tokių piktadarybių: juk dieviškasis Paulius skelbia, jog vienodai kalti tiek tie, kurie nesipriešindami jas palaiko, tiek tie, kurių kaltumą įrodo aiškūs nusižengimai“.
Čia M. Mažvydas kalba ir apie pagoniškus ritualus, kurie yra okultizmo sudėtinė dalis. Atkreipdamas dėmesį į okultizmo apologetų veiklą, jis neapeina ir aukų atsakomybės. Šventas Raštas įspėja: „O lauke lieka šunys, burtininkai, <…> stabmeldžiai ir visi, kurie mėgsta melą ir jį daro“ (Apreiškimo 22, 15).
,,Stabmeldžiai“, – pagoniškų ritualų ir tradicijų puoselėtojai ir skleidėjai, bei juos palaikantys. „Mėgsta melą ir jį daro“, – manantys, kad žino tiesą, neatsivertę, bedieviai žmonės, besidedantys dvasiniais vadovais, bei jų pasekėjai.
Todėl tikiu, kad ši knyga pasitarnaus ne tik tiems, kurie jau seniai tikėjimo kelyje, bet ir tiems, kurie jau pradėjo žengti pirmuosius, tikėjimo Viešpačiu Jėzumi Kristumi, žingsnius.
***
Dievas prieš 450 metų suteikė Lietuvai galimybę pakeisti istorinį kelią. Ši galimybė atėjo su tautos raštijos paminklu – M. Mažvydo “Katekizmu”.
“Katekizmas” – tai pirmoji lietuviška knyga, išleista 1547 metais. Tai ne pasakų rinkinys ar panašiai, tai Dievo Žodis. “Katekizmas” – Evangelijos mokymas. Jame yra dešimt Dievo įsakymų, pora psalmių, ištraukos iš Evangelijų ir apaštalų laiškų.
Evangelija – tai antgamtinė žmonių ir tautų gyvenimus keičianti jėga. ,,Imkit ir skaitykit“, dabar Bibliją ant puikaus popieriaus, vertimai iš graikų ir hebrajų kalbų. Bet ne… Vėl klimpstama į pseudo tautinę savimonę su pagoniškais labirintais ir raganiška trobelių ant vienos kojos teologija ant pagonybės liūno kranto.
Pagonybė jau buvo, pailsėkim. O krikščionybė – tikroji? Ar išbandėm? Ar Evangelijos vėjai jau praūžė Lietuvoje? Negi mums nieko neliudija reformacijos patirtis Europoje – J. Husas, Dž. Viklifas, U. Cvinglis, M. Liuteris, J. Kalvinas, Č. Finėjas... Tai vardai, aukso raidėmis įrašyti į amžinąją Dievo knygą. Turim ir Lietuvoje iškilių vardų, tokių kaip M. Mažvydas, M. Daukša, K. Donelaitis, S. Daukantas, A. Baranauskas, J. Tumas–Vaižgantas, M. Valančius ir kt.
Per daugelį amžių Lietuvos žemė buvo gausiai aplaistyta, lyg tai ir dėl Dievo, užjūrio priešų pralietu mūsų protėvių krauju. Bet tai nebuvo Dievo darbas mūsų tautoje. Tikėjimo, moralės reikaluose turi būti laisva valia. Prievarta mylimas nebūsi ir mylėti nepriversi nei kito žmogaus, nei žmogaus Dievą. Tai buvo prasta sėja mūsų tautoje…
Todėl paėmę Dievo Žodžio kalaviją eikime ten, kur Dievas mus siunčia. Nei nafta, nei ekonomika pasaulio nenustebinsime ir nepakeisime nei savęs, nei kitų. Tik Dievo Žodžio sėkla duos tą sėjos rezultatą, apie kurį mes svajojame visą atgimimo laikotarpį.
Tik Evangelija bei mūsų požiūris į ją, yra kelias Lietuvai į dorą, moralę ir tautos išlikimą. Ir neapsigaukime – Lietuvos laisvė, tai Dievo dovana mūsų tautai, asmeniška.
Tad pradėkime sėti šias amžinybės sėklas – meilę, ištikimybę, gerumą, gailestingumą, nes tai išliekančios, dangiškąjį skonį turinčios vertybės. Bet prieš tai išsikuopkime savo namuose…
Bendri pastebėjimai apie žmogų
(arba iš ko sudarytas žmogus)
* Fizinė ir dvasinė širdis *
Jei paklaustum medikų, kaip išsaugoti širdį ir ilgiau ją išlaikyti sveiką ir darbingą, jie nurodytų tris faktorius:
a) teisinga mityba;
b) ramybė;
c) sveika gyvensena.
Panagrinėkim punktą a) – teisinga mityba. Iš tiesų manau, maitindami savo vaiką nededam į maistą žiurkių nuodų. Turbūt ir patys nei garnyrą, nei desertą „nepagardintume“ tokiais nuodais… O jei panašų maistą vartotojas nupirktų parduotuvėje, tai kiltų toks skandalas, kad parduotuvės neišgelbėtų nei piniginės baudos, nei taisyklingai kalbančių advokatų plejada.
Deja, mes tokį, tik dvasinį, maistą vartojame kasdien sąmoningai ar nesąmoningai. Neseniai mūsų vos neapmokestino prieš mūsų valią – turiu omeny priverstinį mokestį už respublikinės Lietuvos televizijos laidas, kurių metu skaitomi horoskopai, demonstruojami filmai, vyksta diskusijos, propaguojančios okultizmą. Ir tai per valstybinę televiziją… Jei tai rodoma per LRT, tai nėra ko net kalbėti apie tai, kas rodoma per nevalstybines TV.
Šiandien daugelio žmonių neišprusimu pasinaudojo dvasinių nusikaltėlių gildijos atstovai – astrologai, būrėjos, bioenergetikai, ekstrasensai ir t. t. Jie masiškai užplūdo miestų sales, televizijos ekranus, demonstruodami savo „išprusimą“ bei brukdami dvasinius nuodus. Jiems mielai talkina televizijos laidų kūrėjai, kad praskaidrintų nykią kai kurių individų būtį prikurdami laidų, pilnų tokio konglomerato, nuo kurio darosi bloga mąstančiam žmogui: pagonybė susimaišiusi su krikščioniškom vertybėm, ir viską vainikuoja satanistiniuose ritualuose naudojama atributika, apie kurios paskirtį dažnas laidų kūrėjas ir vartotojas net neįtaria.
Namų šeimininkėms leidžiami maisto gaminimo vadovėliai, kuriuose nurodomi sveikatai naudingi produktai. Einantiems į mišką grybautojams išleistos kišeninio formato knygutės, kurias išsitraukęs iš kišenės kur miške, gali nustatyti, tas ar anas grybas nuodingas ar ne.
Dvasinis maistas taip pat gali būti nuodingas arba ne. Žmogus Šventame Rašte įvardintas kaip trijų dimensijų būtybė – dvasia, siela ir kūnas (1 Tesalonikiečiams 5, 23); (Hebrajams 4, 12).
Kas yra kas, dėl šio nežinojimo, o gal ir nenoro žinoti, yra kuriamos tokios televizijos laidos, kurios maitina kūrėjų išdidumą ir kelia reitingus TV žiūrovų akyse. Žmogaus akys ir ausys yra sielos vartai. Ką mes praleidžiame pro tuos vartus, ką žiūrime ir ko klausomės, tai yra mūsų esybė. Maitindami savo kūną, – o fizinis kūnas, su kuriuo daugelis save tapatina ir kuris tėra žmogaus esybės apvalkalas (namas, kuriame gyvena siela ir dvasia) – užmirštame apie savo namų vidų, sielą ir dvasinę širdį.
Kiekvienas žmogus turi fizinę širdį, kurios paskirtis – aprūpinti vidaus organus krauju. Taip pat kiekvienas turime dvasinę širdį. Tai lyg nematoma, pvz. pieštuko ar morkos viduje esanti šerdis. Kai kas žmogaus dvasią – širdį vadina pasąmone, tai ne visai teisinga, – sakyčiau, kad dvasinė širdis, tai lyg dovana, iš išorės supakuota didesniu, ar mažesniu popieriaus kiekiu – viduje kartoninė dėžutė, o dėžutėje glūdi kažkas, kas taip svarbu mums. Tas kažkas yra mūsų dvasia, tikrasis vidinis žmogus.
O geriausiai, tai kas iš Dievo, fiksuoja tik atgimusio iš aukšto (Jn 3, 3-7) žmogaus dvasia. Deja, daugelio žmonių tai ignoruojama, iškeliant tobulo kūno privalumus, pabrėžtinai gerbiant jo norus. Mes tenkiname savo sielos reikalavimus nuolat sakydami „taip“ jos norams, todėl siela valdo mūsų kūnus, kaip mažytis vairas didžiulį tanklaivį. Mūsų siela turi būti sutarime su atgimusia dvasia ir leisti Dievui kiekvieną dieną nukreipti žingsnius Jo norima linkme!
O kūnas tėra tik dulkės. „Ir Viešpats Dievas padarė žmogų iš žemės dulkių ir įkvėpė į jo šnerves gyvybės kvapą…“ Pradžios (2, 7). Žmogaus kūnas buvo molio gabalas, kurį Dievas atgaivino – taip žmogus tapo gyva siela.
Mūsų sielą sudaro keli elementai: protas, valia ir emocijos. Ja mes priimame atsakomybę už asmeninius sprendimus – į protą ateina mintis ir jis pareiškia: „aš manau“. Po to mintis, prisiauginusi svorio, pajudina valią, kuri sako – „aš noriu“ ir kūnas pajuda link norų išsipildymo vietos ar geidžiamo objekto. Įsijungia juslingumo svertai „aš noriu“, „man gera“ ir panašiai.
Nemąstant apie dvasios norus, ignoruojant vidinio žmogaus balsą ir vykdant kūno norus, kartais nueinama tiesiausiu keliu link tokios nuodėmės, kaip homoseksualizmas…
Juk ne visi žinome, iš kur tos mintys atėjo?.. O mintys turi įsčias! Kontroliuojamas sielos norų žmogus tėra tik marionetė to paties pavadinimo (marionečių) teatre. Kodėl? Todėl, kad žmogus nuo pat gimimo – nuodėmingas. Ir tai yra pirmojo žmogaus, Adomo, įvykdytos nuodėmės pasekmė. Mūsų sielos nuo tada yra maištininkės: „…Jūs buvote mirę nusikaltimais ir nuodėmėmis, kuriuose kadaise gyvenote pagal šio pasaulio būdą, paklusdami kunigaikščiui, viešpataujančiam ore, dvasiai, kuri dabar veikia neklusnumo vaikuose.
Tarp jų kadaise ir mes visi gyvenome, sekdami savo kūno geiduliais, vykdydami kūno ir minčių troškimus, ir iš prigimties buvome rūstybės vaikai, kaip ir kiti“ Efeziečiams (2, 1-3).
Kol žmogaus dvasią kontroliavo Dievas, dvasia kontroliavo sielą ir vadovavo kūnui, ir tai buvo gerai. Mūsų esybės dalis, – siela, jei atskirti ją nuo kūno, gali jausti, girdėti, kalbėti ir mąstyti, bet negali egzistuoti be fizinio apvalkalo – kūno. Mums mirus, fizinis kūnas yra palaidojamas, o mūsų siela ir dvasia tuoj pat keliauja į Dangų, kur stos prieš Teisėją garbų, prieš Kristaus teismo krasę. Todėl mes, tikintieji Jėzumi, „norėtume verčiau palikti kūną ir būti kartu su Viešpačiu“ (žr. 2 Korintiečiams 5, 8). Bet būti kartu su Viešpačiu nepavyks be suistaikymo su Dievu.
O susitaikyti su Dievu žmogus gali tik tikėjimu į Jo Sūnų, Viešpatį Jėzų Kristų. Susitaikiusi arba naujai atgimusi dvasia ima vadovauti sielai ir kūnui, taip kaip buvo nuo sukūrimo pradžios. Pabrėžiu, kito kelio pas Tėvą, kaip tik per Viešpaties Jėzaus Kristaus auką, nėra: „Ir nėra niekame kitame išgelbėjimo, nes neduota žmonėms po dangumi kito vardo, kuriuo turime būti išgelbėti“ Apaštalų darbai (4, 12).
Kaip sako vienas Dievo žmogus, K. Burbulis: „Viešpatį ir artimą suprasti protu yra išmintis, o suprasti jausmais – meilė“.
Dievas davė savo išrinktai tautai ir, apskritai, žmonijai įsakymus. Pirmasis: „mylėk Viešpatį, savo Dievą, visa širdimi, visu protu ir visomis jėgomis”. Antrasis: „mylėk savo artimą, kaip save patį…“ Morkaus (12, 30-31).
Taigi, Viešpatį, žmones, ir visa, kas vyksta aplinkui, mes priimame dvasia, protu ir jausmais – visomis savo jėgomis. Bet kaip žinoti, kada mes teisingai mylime, kada ne? Ar adekvačiai reaguojame į aplinkos ir žmonių mums metamus iššūkius? Kur ribos tarp gėrio ir blogio, ar tos ribos mums aiškios ir suprantamos? Sielvartas ir suspaudimas sielai kiekvieno žmogaus, kuris daro bloga. Ir šlovė, pagarba bei ramybė kiekvienam, kuris daro gera, rašoma laiške Romiečiams (2, 9-10).
Dabar jau žinome, kad dažną mūsų kontroliuoja trys sielos sritys: valia, protas, jausmai. Tad kas yra kas ir kaip atskirti gera nuo bloga?
Šventajame Rašte yra vartojami žodžiai, apibūdinantys žmones po Adomo nuopolio: juslinis, pasaulietiškas, nedvasinis, sielinis, kūniškas. Kokiam gi žmogui skiriami šie nelabai malonūs ausiai žodžiai? Žmogui, nesusitaikiusiam su Dievu, – nusidėjėliui, štai kam. Ir ne tik. Beje, toks žmogus gali ir bažnyčią lankyti.
Šiuo metu masinės informacijos priemonės, ypatingai televizija, itin daug kalba apie dvasinius reiškinius ir įvairius metafizinius pasireiškimus mūsų visuomenėje. Kadangi sieliškumas atvėrė duris demoniškiems, neregėtiems iki šiol dalykams, tik dvasinis, t. y. tikintis Jėzumi Kristumi ir atgimęs iš aukšto, žmogus gali atskirti dieviškus pasireiškimus nuo demoniškų aplinkiniame pasaulyje, na, ir savo asmeniniame gyvenime.
Ir kol visuomenė neįsisąmonins kad žmogus visų pirma – dvasinė būtybė, tol progreso, kurio trokštame, nė vienas nematysime.
Didysis reformatorius Martynas Liuteris yra pasakęs, kad institucija, kuri kasdien nenagrinėja Dievo Žodžio, yra pasmerkta morališkai žlugti. Todėl, dėstydami Darvino evoliucijos teoriją vidurinėse ir aukštosiose mokyklose, nesistebėkime, kad jaunimas elgiasi gatvėse kaip primatai.
1776 metų JAV Nepriklausomybės deklaracijoje aiškiai įvardyta, kad tikėjimas Kūrėju, prieš kurį atsakingi visi, netgi valstybė – yra būtinas deramai vyriausybei. Jei turėsime tokias nuostatas visuomenėje, asmeniniuose gyvenimuose, tada, tikiu, elektoratas, atėjus eiliniams rinkimams, neberinks Tėvynės išdavikų, o žmonių atrankos kriterijai bus aiškūs.
Tada nebus svarstymų, ar vienos lyties žmonių santuokas registruoti, ar ne…
Tada nebus katastrofiškos emigracijos, nes pastačius teisingus moralinius pamatus, ekonomikos pastatas išstovės esant bet kokioms vėtroms ir audroms, ir nebereikės gerovės ieškoti užjūrio šalyse…
Tada nebebus tiek skyrybų ir santuokos taip dažnai nesubyrės, nes bus klausiama savo Tėvo nuomonės, ar antra pusė tinkama, ar ne…
Tada pastačius šeimos centre Dievo Žodį, šeimos sutvirtės, pakils gimstamumas, suklestės valstybė. Todėl norėdami sukurti gerovę ir ją apsaugoti, mes turėtume nuolat žvelgti į kelio ženklus ir mūsų kompasą – Bibliją, Dievo Žodį.
Mums bekeliaujant link pažinties su Biblija, norėčiau papasakoti vieno žmogaus istoriją, kaip jis susitaikė su Dievu, – tik nepamirškim, kad svarbiausia kiekvienam, tai susitaikyti su Dievu asmeniškai! Ne kolektyvui, bet individui skirta amžinybė!
O susitaikyti su Dievu žmogus gali tik tikėjimu į Jo Sūnų, Viešpatį Jėzų Kristų. Susitaikiusi arba naujai atgimusi dvasia ima vadovauti sielai ir kūnui, taip kaip buvo nuo sukūrimo pradžios. Pabrėžiu, kito kelio pas Tėvą, kaip tik per Viešpaties Jėzaus Kristaus auką, nėra: „Ir nėra niekame kitame išgelbėjimo, nes neduota žmonėms po dangumi kito vardo, kuriuo turime būti išgelbėti“ Apaštalų darbai (4, 12).
Kaip sako vienas Dievo žmogus, K. Burbulis: „Viešpatį ir artimą suprasti protu yra išmintis, o suprasti jausmais – meilė“.
Dievas davė savo išrinktai tautai ir, apskritai, žmonijai įsakymus. Pirmasis: „mylėk Viešpatį, savo Dievą, visa širdimi, visu protu ir visomis jėgomis”. Antrasis: „mylėk savo artimą, kaip save patį…“ Morkaus (12, 30-31).
Taigi, Viešpatį, žmones, ir visa, kas vyksta aplinkui, mes priimame dvasia, protu ir jausmais – visomis savo jėgomis. Bet kaip žinoti, kada mes teisingai mylime, kada ne? Ar adekvačiai reaguojame į aplinkos ir žmonių mums metamus iššūkius? Kur ribos tarp gėrio ir blogio, ar tos ribos mums aiškios ir suprantamos? Sielvartas ir suspaudimas sielai kiekvieno žmogaus, kuris daro bloga. Ir šlovė, pagarba bei ramybė kiekvienam, kuris daro gera, rašoma laiške Romiečiams (2, 9-10).
Dabar jau žinome, kad dažną mūsų kontroliuoja trys sielos sritys: valia, protas, jausmai. Tad kas yra kas ir kaip atskirti gera nuo bloga?
Šventajame Rašte yra vartojami žodžiai, apibūdinantys žmones po Adomo nuopolio: juslinis, pasaulietiškas, nedvasinis, sielinis, kūniškas. Kokiam gi žmogui skiriami šie nelabai malonūs ausiai žodžiai? Žmogui, nesusitaikiusiam su Dievu, – nusidėjėliui, štai kam. Ir ne tik. Beje, toks žmogus gali ir bažnyčią lankyti.
Šiuo metu masinės informacijos priemonės, ypatingai televizija, itin daug kalba apie dvasinius reiškinius ir įvairius metafizinius pasireiškimus mūsų visuomenėje. Kadangi sieliškumas atvėrė duris demoniškiems, neregėtiems iki šiol dalykams, tik dvasinis, t. y. tikintis Jėzumi Kristumi ir atgimęs iš aukšto, žmogus gali atskirti dieviškus pasireiškimus nuo demoniškų aplinkiniame pasaulyje, na, ir savo asmeniniame gyvenime.
Ir kol visuomenė neįsisąmonins kad žmogus visų pirma – dvasinė būtybė, tol progreso, kurio trokštame, nė vienas nematysime.
Didysis reformatorius Martynas Liuteris yra pasakęs, kad institucija, kuri kasdien nenagrinėja Dievo Žodžio, yra pasmerkta morališkai žlugti. Todėl, dėstydami Darvino evoliucijos teoriją vidurinėse ir aukštosiose mokyklose, nesistebėkime, kad jaunimas elgiasi gatvėse kaip primatai.
1776 metų JAV Nepriklausomybės deklaracijoje aiškiai įvardyta, kad tikėjimas Kūrėju, prieš kurį atsakingi visi, netgi valstybė – yra būtinas deramai vyriausybei. Jei turėsime tokias nuostatas visuomenėje, asmeniniuose gyvenimuose, tada, tikiu, elektoratas, atėjus eiliniams rinkimams, neberinks Tėvynės išdavikų, o žmonių atrankos kriterijai bus aiškūs.
Tada nebus svarstymų, ar vienos lyties žmonių santuokas registruoti, ar ne…
Tada nebus katastrofiškos emigracijos, nes pastačius teisingus moralinius pamatus, ekonomikos pastatas išstovės esant bet kokioms vėtroms ir audroms, ir nebereikės gerovės ieškoti užjūrio šalyse…
Tada nebebus tiek skyrybų ir santuokos taip dažnai nesubyrės, nes bus klausiama savo Tėvo nuomonės, ar antra pusė tinkama, ar ne…
Tada pastačius šeimos centre Dievo Žodį, šeimos sutvirtės, pakils gimstamumas, suklestės valstybė. Todėl norėdami sukurti gerovę ir ją apsaugoti, mes turėtume nuolat žvelgti į kelio ženklus ir mūsų kompasą – Bibliją, Dievo Žodį.
Mums bekeliaujant link pažinties su Biblija, norėčiau papasakoti vieno žmogaus istoriją, kaip jis susitaikė su Dievu, – tik nepamirškim, kad svarbiausia kiekvienam, tai susitaikyti su Dievu asmeniškai! Ne kolektyvui, bet individui skirta amžinybė!
* Krikščionio tikėjimo credo *
XIX amžiuje žymus rusų rašytojas Fiodoras Dostojevskis buvo nuteistas myriop. Prieš nuosprendžio įvykdymą keletas minučių buvo skirta atgailai ir F. Dostojevskis mąstė: ”O kas būtų, jei nereikėtų mirti? Jeigu viską grąžinti atgal... Kokia amžinybė!!! Ir visa tai būtų mano – kiekviena minutė, valanda, diena.. Nieko veltui neišeikvočiau!”
Ir atsitiko taip, kad Dievo malonės dėka jo buvo pasigailėta! Paskutinę minutę mirties bausmę pakeitė katorga iki gyvos galvos. Grįžęs į tvirtovę toliau kalėti. F. Dostojevskis rašė broliui: ,,Gyvenimas – dovana, gyvenimas – laimė, kiekviena minutė galėtų tapti amžinybe, pilna laimės! Aš pasikeisiu, antrąkart gimsiu ir pasikeisiu gėriui! Tai visa mano viltis ir paguoda!”
Būtent po šių įvykių F. Dostojevskis tapo žinomas kaip rašytojas – krikščionis ir humanistas – filosofas. Rašytojas daugiau niekada gyvenime nesiskyrė su Biblija. Ir skaitė ją iki paskutinės savo gyvenime šioj žemėj valandos.
...Ir aš remiuosi bibliniu pažinimu. Tarybinis kosmonautas J. Gagarinas sakė, kad skraidė stratosferoje, bet Dievo nematė...
Iki 42 metų aš taip pat nemačiau Dievo, o gal ir nenorėjau Jo matyti ir girdėti. Nors šiaip, tai tikėjau viskuo, kas tik įmanoma – sniego žmogumi, Loch Nesės pabaisa, NSO, ateiviais ir t. t.
Dėl ateivių iš kosmoso, tai kažkam reikėtų tuoj pat nustoti gerti alkoholinius gėrimus, jau nekalbant apie psichotropinių medžiagų ar narkotikų vartojimą. Vienas kunigas per televiziją karštai pasakojo apie ufonautus, kuriuos jis regėjęs, o po kažkiek laiko paaiškėjo, kad jis girtuoklis...
Alkoholis yra tiesiausias kelias žmogui morališkai žlugti! Kai kas gali paklausti, kas yra toji moralė? Visų pirma moralė yra mokslas. Manau, kad moralė yra Naujojo Testamento, Kristaus mokslo, esmė, pamatas ar fundamentas. Man patinka žodis “fundamentas”. Dievo Žodis yra tas fundamentas, kuris atlaiko Visatos svorį, galaktikas ir neleidžia nė vienai žvaigždei be leidimo pakeisti savo trajektorijos. Juo sutverta visa, kas yra danguje ir žemėje, kas regima ir neregima. Dievo Žodis, Jėzus, yra pirma visų daiktų ir visa Juo laikosi (žr. Kolosiečiams 1–16, 17).
Kartais pagalvoju, kad žvaigždės paklusnesnės už žmones, nors jos ir bedvasės. Žmonės seka savo dievais, vienų dievas – alkoholis, kitų – politika, trečių – turtas, ketvirtų – žmona ir t.t.
O kas tavo Dievas, skaitytojau? Pyktis, barniai, apkalbos, nepasitenkinimas? Kas tave motyvuoja, tavo poelgius, sprendimus. Iš ko semiesi gyvenimo stiprybės, kokio šaltinio vandenį tu geri? Iš TV laidų ,,realybės šou“ apgaulingo spindesio, „Olialia“ panelių leksikono bei manierų, kruopščiai užtušuotų grimuotojų spec. makiažu? Kelios minutės ramybės, o po to kelios valandos keiksmažodžių ir įvairios bjaurasties, kurią valandų valandas gėrei iš TV ekranų… Kas yra tavo fundamentas? Kas yra tavo tikėjimo credo?
Dievo Žodis, Visatos Konstitucija, skelbia, kad „iš žmonių širdies išeina pyktis, vaidai, pavydas, neapykanta...“ (Morkaus 7, 21). Neparašyta, kad iš kaminkrėčių išeina blogi sumanymai, o iš prezidentų – geri. Parašyta, kad, apskritai, iš žmonių širdies išeina, nepriklausomai nuo amžiaus, lyties ar socialinės padėties.
Šventajame Rašte parašyta, kad ,,nėra teisaus, nėra nei vieno“, (Romiečiams 3, 10). Ir toliau – „nes visi nusidėjo ir stokoja Dievo šlovės“ (Romiečiams 3, 23).
Ši Rašto vieta skirta ne krikščionims, o pagonims, dvasiškai akliems, netikintiems Kristumi, žmonėms. Netikintys Kristumi žmonės tokie ir yra – pilni aukščiau išvardintų charakterio bruožų, gal kiek maskuojamų, bet atėjus ekstremaliems pokyčiams, staigiai ir bekompromisiškai išlenda dvasinės širdies turinys. Ir nėra ko stebėtis, nes argi galima iš mirusios širdies laukti gyvybės ženklų? Neatgimusi širdis, tai neatgimusi ir mirusi dvasia.
***
Ir tik Jėzus Kristus galėjo įkvėpti gyvybę į tokio žmogaus, kaip aš, sielą.
...Kai buvau jaunas ir mokiausi skulptūros meno, ir ne tik, domėdamasis tuo “ne tik”, aptikau flamandų dailininko P. Breigelio vyresniojo paveikslą “Aklieji”. Pamatęs jį abejingas nelikau, ir todėl dabar, praėjus daugeliui metų, pasirinkau šito paveikslo idėją, kaip išeities tašką tam, ką noriu išdėstyti šioje knygoje, kurią kaip priešpriešą ekstrasensų mokymams noriu pateikti visuomenei ir savo mylimai lietuvių tautai, kurią sudaro įvairių tautybių gyventojai: rusai, lenkai, žydai, totoriai, karaimai, baltarusiai ir kiti.
Taigi, paveikslas ,,Aklieji". Atvirai prisipažinsiu, jis mane sukrėtė, aklas aklą veda, o kas pabaigoje? Gerai, kad tik būtų pamazgų duobė... O jeigu žvelgti į viską amžinybės akimis? Tai kas nematoma, dar nereiškia, kad to nėra – juk Šventasis Raštas aiškiai kalba apie dangų ir amžiną kančių vietą. Tikėjimas materializuoja tai, ko viliamės ir parodo tai, ko nematome (žr. Žydams 11, 1).
Beje, fizinis aklumas dar nereiškia dvasinio aklumo. Ir geriau nebūti dvasiškai aklam. Toks kai kurių pasirinktas (dvasinio aklumo) credo gali per brangiai kainuoti...
Ir atsitiko taip, kad Dievo malonės dėka jo buvo pasigailėta! Paskutinę minutę mirties bausmę pakeitė katorga iki gyvos galvos. Grįžęs į tvirtovę toliau kalėti. F. Dostojevskis rašė broliui: ,,Gyvenimas – dovana, gyvenimas – laimė, kiekviena minutė galėtų tapti amžinybe, pilna laimės! Aš pasikeisiu, antrąkart gimsiu ir pasikeisiu gėriui! Tai visa mano viltis ir paguoda!”
Būtent po šių įvykių F. Dostojevskis tapo žinomas kaip rašytojas – krikščionis ir humanistas – filosofas. Rašytojas daugiau niekada gyvenime nesiskyrė su Biblija. Ir skaitė ją iki paskutinės savo gyvenime šioj žemėj valandos.
...Ir aš remiuosi bibliniu pažinimu. Tarybinis kosmonautas J. Gagarinas sakė, kad skraidė stratosferoje, bet Dievo nematė...
Iki 42 metų aš taip pat nemačiau Dievo, o gal ir nenorėjau Jo matyti ir girdėti. Nors šiaip, tai tikėjau viskuo, kas tik įmanoma – sniego žmogumi, Loch Nesės pabaisa, NSO, ateiviais ir t. t.
Dėl ateivių iš kosmoso, tai kažkam reikėtų tuoj pat nustoti gerti alkoholinius gėrimus, jau nekalbant apie psichotropinių medžiagų ar narkotikų vartojimą. Vienas kunigas per televiziją karštai pasakojo apie ufonautus, kuriuos jis regėjęs, o po kažkiek laiko paaiškėjo, kad jis girtuoklis...
Alkoholis yra tiesiausias kelias žmogui morališkai žlugti! Kai kas gali paklausti, kas yra toji moralė? Visų pirma moralė yra mokslas. Manau, kad moralė yra Naujojo Testamento, Kristaus mokslo, esmė, pamatas ar fundamentas. Man patinka žodis “fundamentas”. Dievo Žodis yra tas fundamentas, kuris atlaiko Visatos svorį, galaktikas ir neleidžia nė vienai žvaigždei be leidimo pakeisti savo trajektorijos. Juo sutverta visa, kas yra danguje ir žemėje, kas regima ir neregima. Dievo Žodis, Jėzus, yra pirma visų daiktų ir visa Juo laikosi (žr. Kolosiečiams 1–16, 17).
Kartais pagalvoju, kad žvaigždės paklusnesnės už žmones, nors jos ir bedvasės. Žmonės seka savo dievais, vienų dievas – alkoholis, kitų – politika, trečių – turtas, ketvirtų – žmona ir t.t.
O kas tavo Dievas, skaitytojau? Pyktis, barniai, apkalbos, nepasitenkinimas? Kas tave motyvuoja, tavo poelgius, sprendimus. Iš ko semiesi gyvenimo stiprybės, kokio šaltinio vandenį tu geri? Iš TV laidų ,,realybės šou“ apgaulingo spindesio, „Olialia“ panelių leksikono bei manierų, kruopščiai užtušuotų grimuotojų spec. makiažu? Kelios minutės ramybės, o po to kelios valandos keiksmažodžių ir įvairios bjaurasties, kurią valandų valandas gėrei iš TV ekranų… Kas yra tavo fundamentas? Kas yra tavo tikėjimo credo?
Dievo Žodis, Visatos Konstitucija, skelbia, kad „iš žmonių širdies išeina pyktis, vaidai, pavydas, neapykanta...“ (Morkaus 7, 21). Neparašyta, kad iš kaminkrėčių išeina blogi sumanymai, o iš prezidentų – geri. Parašyta, kad, apskritai, iš žmonių širdies išeina, nepriklausomai nuo amžiaus, lyties ar socialinės padėties.
Šventajame Rašte parašyta, kad ,,nėra teisaus, nėra nei vieno“, (Romiečiams 3, 10). Ir toliau – „nes visi nusidėjo ir stokoja Dievo šlovės“ (Romiečiams 3, 23).
Ši Rašto vieta skirta ne krikščionims, o pagonims, dvasiškai akliems, netikintiems Kristumi, žmonėms. Netikintys Kristumi žmonės tokie ir yra – pilni aukščiau išvardintų charakterio bruožų, gal kiek maskuojamų, bet atėjus ekstremaliems pokyčiams, staigiai ir bekompromisiškai išlenda dvasinės širdies turinys. Ir nėra ko stebėtis, nes argi galima iš mirusios širdies laukti gyvybės ženklų? Neatgimusi širdis, tai neatgimusi ir mirusi dvasia.
***
Ir tik Jėzus Kristus galėjo įkvėpti gyvybę į tokio žmogaus, kaip aš, sielą.
...Kai buvau jaunas ir mokiausi skulptūros meno, ir ne tik, domėdamasis tuo “ne tik”, aptikau flamandų dailininko P. Breigelio vyresniojo paveikslą “Aklieji”. Pamatęs jį abejingas nelikau, ir todėl dabar, praėjus daugeliui metų, pasirinkau šito paveikslo idėją, kaip išeities tašką tam, ką noriu išdėstyti šioje knygoje, kurią kaip priešpriešą ekstrasensų mokymams noriu pateikti visuomenei ir savo mylimai lietuvių tautai, kurią sudaro įvairių tautybių gyventojai: rusai, lenkai, žydai, totoriai, karaimai, baltarusiai ir kiti.
Taigi, paveikslas ,,Aklieji". Atvirai prisipažinsiu, jis mane sukrėtė, aklas aklą veda, o kas pabaigoje? Gerai, kad tik būtų pamazgų duobė... O jeigu žvelgti į viską amžinybės akimis? Tai kas nematoma, dar nereiškia, kad to nėra – juk Šventasis Raštas aiškiai kalba apie dangų ir amžiną kančių vietą. Tikėjimas materializuoja tai, ko viliamės ir parodo tai, ko nematome (žr. Žydams 11, 1).
Beje, fizinis aklumas dar nereiškia dvasinio aklumo. Ir geriau nebūti dvasiškai aklam. Toks kai kurių pasirinktas (dvasinio aklumo) credo gali per brangiai kainuoti...
(ištrauka iš knygos ,,Aklieji")
Tęsinys
Mano liudijimas
Gyvenime teko padirbėti daugelyje vietų. Laimėjau konkursą lietuviško meninio filmo “Posūkis” vienam pagrindinių vaidmenų. Dėl ligos nebaigiau filmuotis kitame lietuviškame filme “Kai aš mažas buvau...”
Epizodiškai dirbau vieno rajoninio laikraščio neetatiniu korespondentu. Parašiau keletą novelių, kurias išspausdino tame pačiame laikraštyje. “Vagos” leidykla išleido mano verstą iš rusų kalbos knygutę vaikams.
Valstybinėje Filharmonijoje grojau ir dainavau estradiniame ansamblyje, vadovaujamame kompozitoriaus M. Suraučiaus. Apvažiavome visą Lietuvą, didžiausius Latvijos miestus. Apkeliavom Vidurinės Azijos šalis, – buvome Kirgizijoje, Uzbekistane, Turkmėnijoje, Kazachstane, – o didžiuosiuose šių šalių miestuose teko koncertuoti. Teko būti ir kelių ansamblių vadovu...
Mokiausi skulptūros meno pas žymiausius šalies skulptorius, tapybos – pas europinio masto meistrus, piešimo meno – pas asų asus. Buvau ir bedarbiu, tad žinau ką reiškia būti atmestam. Tai buvo mano gyvenimo universitetai.
Manau, kad būtent tokie universitetai ir palieka giliausią antspaudą žmogaus gyvenimo pase, nes juose dėstytojais tampa kas tik nori, arba jie pernelyg dažnai keičiasi. Vieni į tavo gyvenimą įeina manipuliuodami apgaule, kiti – vedini savanaudiškų tikslų. Dar kiti kaip vienadienės plaštakės, užsidega aistra kažkokiam tavo talentui, bet greit perdega, arba tu juos sužeidi...
Ko tik tie mokytojai nemokė. Vaikystėje vogti, paauglystėje – maištauti, jaunystėje – neapkęsti ir visaip tą neapykantą išreikšti.
Savo vietos gyvenime ir tikslo paieška – tai pačios skausmingiausios patirtys, tai kelias, pilnas klaidų, atradimų ir praradimų. Sakoma, kad kas nenori mokytis iš tautų istorijos ar kitų klaidų, tesimoko iš savų! Taip kelias dar pailgėja, prisideda keletas kursų ar keliolika. Nesimokai tikruose universitetuose, tenka mokytis pogrindiniuose. O po grindimis, žinia, kas veisiasi...
Kai žmonės pradeda ieškoti paslėptos tikrovės, apeidami tiesos Autorių, pačią Tiesą, tos paieškos jiems gali liūdnai baigtis. Tiesa – tai Asmuo. Tas Asmuo – Viešpats Jėzus Kristus, Dievo Žodis.
...Bet kiek reikėjo nukeliauti, kiek kelio ženklų pakelėse nulaužti, kol sutikau Tiesą, veikiau, Tiesa leidosi atrandama. Bet yra ir dar viena kelionėje link Tiesos patirtis – labiausiai ir daugiausia malkų priskaldo „nuoširdūs“ tiesos ieškotojai. Kažkas išsireiškė, vardan tiesos pasaulyje kilo baisiausi karai. Gal ir taip... Aš dar pridurčiau – vardan „savo“ tiesos.
Žinau ir vietą, kur bus daugiausia tokios tiesos ieškotojų ir klausimo „kodėl“ mėgėjų. Ta vieta – pragaras. Klausimas „kodėl“, nuolat kylantis itin uoliai tiesos ieškantiems, išpučia išdidumą ir dažnai nuveda į pražūtį. Į devynis klausimus „kodėl“ ateina toks dešimtas ,,todėl", kad nebežinai, kaip atsitiesti. Taigi, dabar mano tikėjimo credo – išpažinimas ir kai kurie prisipažinimai.
***
Ne visada buvo lengva. Einant gyvenimo keliu išgyvenau septynias operacijas, kurios pakeitė mano gyvenimą. Keturios iš jų buvo su „krauju” – tulžies, bicepso ir kojos. Lygioje vietoje lūžo koja – dvigubas kulkšnelių lūžis. Bekeliant nesunkų stalelį trūko bicepsas, nors mėtant dvipūdę viskas būdavo gerai. O prieš tai gulėjau keturiose ligoninėse vien tik dėl kepenų būklės, mat bekoncertuodamas po Lietuvos miestus, susirgau hepatitu.
O kur dar toksikomanija, gatvės muštynės, širdies ligos, mintys apie savižudybę, alkoholis ir nuotykiai, kurių pasėkoje depresija ir beprasmybė. Pinigai manęs nebepatenkindavo, juos šimtais mėtydavau...
Be to, persekiojo baisios mintys, sapnai. Kažkas iš nematomo pasaulio, apsirėdęs baltais rūbais, vieną naktį užėjo į mano kambarį ir išnyko. Buvau gilioj depresijoj, bet to, įėjusiojo, žodžiai išblaivė ir paliko mano širdyje tokią ramybę, kokios niekada nebuvau patyręs.
Kadangi nesilioviau eksperimentuoti savo sveikata, susirgau kasos uždegimu, kitaip sakant, pankreatitu. Vėl ligoninė, vėl palatos sienos be tapetų, vaistų kvapas.
Kraujyje bilirubino kiekis viršijo 200. Bilirubinas – tai tulžies pigmentas, susidaręs organizme yrant hemoglobinui, rudi kristalai. Mano akių baltymai paraudonavo ir net nagų spalva pakito.
Daktaras sako, kad reikia pašalinti dalį kepenų ir nereikia bijoti. Nieko tokio, aišku, jei nekreipsi dėmesio į tai, kad palatos draugas akyse mirė nuo tokios pat ligos. Prieš tai gulėjęs kažkurio skyriaus vedėjas mirė nuo kasos uždegimo, nepadėjo net aukšta padėtis. Bet grįškim į palatą...
...Dirgina keistas artimųjų elgesys – ašaros, nutylėjimai ir chirurgo žodžiai, ištarti po savaitės badavimo, paprašius suvalgyti bent mažą obuoliuką – „valgyk, jei nori, kad tave priekin kojomis išneštų...“
Vieną vakarą, būsimos operacijos ar mikrooperacijos išvakarėse, stoviu septinto aukšto koridoriuje ir girdžiu žodžius, lyg koks žmogus man kalbėtų – „šok iš balkono, nebijok, juk nebaisu... Užtat nejausi skausmo, kai operuos, viskas baigsis, kančios irgi...“
Na ir einu žvilgtelėti, koks ten vaizdas nuo to balkono... Apsidairau, o aplinkui nė vieno žmogaus nematyti, tuščia, lyg iššluota. Kas tai pasakė? Kieno šita „auksinė“ mintis, rodanti lyg ir išeitį, tik neaišku, kur?
...Einu, einu, bet prie balkono turėklo prieiti negaliu, lyg kokia jėga trukdo – nematoma, bet kartu valdinga, sulaikanti nuo baisaus žingsnio ir švelni, nesukelianti nei skausmo, nei nemalonių pojūčių.
Taip ir neiššokau... Kitą dieną nuvežė mane į operacinę ir prasidėjo – į skrandį sukišo japonišką zondą, į zondą – vielą, su kurios pagalba turi išžvejoti tariamai iš tulžies pūslės iškritusius akmenukus. Chirurgas vis klausia, ar man neskauda ir ką jaučiu... O ką gali jausti pusantros valandos išgulėjęs be narkozės ant operacinio stalo su viela pilve?
Pagaliau daktarams pavyko įstatyti kažkokį vamzdelį, kuris sujungė mano kasos ir kepenų latakus. Bet staiga…
Kaip vėliau pasakojo skyriaus vedėjas, chirurgas, mūsų šeimos pažįstamas, stebėjęs šią procedūrą kompiuteryje, tas vamzdelis nei iš šio, nei iš to, prieštaraudamas man žinomiems fiziniams dėsniams, bet kaip dabar suprantu, neprieštaraudamas dvasiniams, lyg kulka išlėkė iš mano pilvo. Chirurgai taip nieko ir nesuprato, nes įvyko antgamtinis dalykas – vamzdeliai šiaip nei iš šio, nei iš to, neskraido iš pilvų! O šitą išmetė ne kas kitas, bet Viešpaties angelas.
Paklausit, kodėl? Todėl, kad nesišaukiau Viešpaties Jėzaus! Manau, dvasiniame pasaulyje vyko didžiulė kova dėl mano sielos, kadangi iki įtikėjimo buvau įklimpęs okultizmo liūne: būrimas kortomis, žaidimas adatėlėmis (spiritizmas) bendraamžių vakarėliuose, čigonės pranašavimas, delno vingių tyrinėjimas arba chiromantija, kompiuterio sudaryta prognozė mano gyvenimui, hipnozės seansai bei kasdieniai prietarai, susipynę su horoskopų skaitymu ir t. t. Visa ši okultinė praeitis, o Lietuvoje ją turi kas antras trečias, leido šėtonui reikalauti mano gyvenimo.
Bet dabar, būdamas tikintis, atgimęs iš aukšto žmogus, žinau, kad jis (šėtonas) – liūtas be dantų, nes juos jam prieš 2000 metų išmušė kitas liūtas iš Judo giminės – Jėzus Kristus. Galiu ir vietą nurodyti, kur vyko ši didžiausia visų laikų kova – tai Golgotos kalno ringas. Pranašumas buvo akivaizdus, velniui laimėti Jėzus nepaliko jokių šansų!
***
Taigi, grįžtu prie asmeninio liudijimo. Į mano gyvenimą okultinė praeitis atnešė prakeikimą, kuris visada lydi tokio pobūdžio veiklą. Būtent dėl to ir patyriau tokius organizmo stresus lygiose, neutraliose vietose. Taip prasidėjo netikrų dievų laidotuvės.
Pirmas iš tų dievų buvo mano raumenų tvirtovė. Štanga, dvipūdė ir veidrodis. Tuštybių tuštybė ir pabaiga panaši. Po bicepso ir dvigubo kojos kulkšnelių lūžio operacijos turėjau ir toliau šeimą aprūpinti. Teko eiti dirbti ten, kur niekada neičiau, jei būčiau neoperuotas ir fiziškai sveikas. Ta vieta – Gariūnų turgus. Pasitvirtino liaudies išmintis „nespjauk į šulinį, nes gali tekti iš jo pačiam gerti“. Taip palaidojau pirmą netikrą dievą – raumenų tvirtovę.
...Kaip bebūtų keista, bet per pora metų prekiaudamas praturtėjau tiek, kad padėjau atliekamus dolerius į firmą didelėms palūkanoms gauti. Kadangi tuo metu Lietuvoje buvo daug aferizmo, kaip dažnai būna šalyse pereinamuoju laikotarpiu, tos firmos savininkas ėmė ir pabėgo į kitą šalį su visais pinigais ir „didelėm“ palūkanom. Taip mirė antras netikras dievas mano gyvenime – finansinis saugumas.
Tada pasinėriau į gyvenimo „malonumus“ – alkoholis, draugų kompanijos – ir pradėjau sparčiai ristis į bedugnę, kaip kitaip pasaulis siūlo reaguoti į tuštybės laidotuves?
Dažniasiai žmonių gyvenimuose dominuoja netikusios, laikinos atramos – pinigai, valdžios troškimas, epikūrizmas – „kol jaunas, linksminsiuos, o atėjus laikui atgailausiu, ir viskas bus gerai...“
Ne, ne bus gerai, nes iliuzijos greitai išsisklaido ir neatlaikys nei gyvenimo, nei laiko patikrinimo. Vienintelis pamatas, atrama mūsų gyvenime – charakteris. Tikinčiojo gyvenime jis formuojamas bendraujant su Viešpačiu Jėzumi Kristumi.
Žinia, išgėrus nors ir nedidelę dozę alkoholio, ar tai būtų alus, ar vynas, norisi dar. Ne paslaptis, kad išgėrus susilpnėja žmogaus moralinis imunitetas, žmonės tampa mažiau atsparūs įvairiems gundymams. Blogi dalykai, kaip ir geri, turi tendenciją augti, didėti ir prasideda iš pažiūros labai nekaltai.
Alkoholis, nikotinas ir narkotikai – tai broliai trynukai. Tai piktosios dvasios, turinčios misiją nuodyti mūsų kūną, kuris pagal Šventą Raštą yra Šventosios Dvasios šventovė – „Juk jūs esate gyvojo Dievo šventykla...“, 2 Korintiečiams (6, 16).
Mes būsime teisiami, t.y. duosime apyskaitą Viešpačiui už savo talentų panaudojimą bei kūno priežiūrą kaip ūkvedžiai ir prievaizdai. Juk kūnas yra mums Jo patikėtas turtas šioje žemėje!
...Begarbinant trečią netikrą dievą – malonumų ieškojimą – progresavo geltligė, išsivystė kasos uždegimas. Kai kas sakė, kad tai vėžys. Prisidėjo dar ir tulžies akmenligė. Visa ši velnio gėlyčių – ligų puokštė neatsirado be priežasties. Beprekiaudamas turguje, aš dar grojau gitara kavinėse ir restoranuose, taip uždirbdamas šeimai. O dar daugiau pradirbdamas, kol vėl atsiduriau ligoninėje.
Taip mirė trečias dievukas, kurio vardas – malonumų ieškojimas, arba kaip dabar madinga vartoti tarptautinius žodžius – epikūrizmas. Postmodernistinėje eroje itin propaguojamas šis nevaržomas naudojimasis gyvenimu. Nors ir neturėtų stebinti, – apie šį laiką parašyta Biblijoje, mes ir gyvename paskutiniais laikais. Apaštalas Paulius rašė, kad užeis sunkūs laikai, nes žmonės bus savimylos, pinigų mylėtojai, pagyrūnai, išdidūs, piktžodžiautojai, neklusnūs tėvams (2 Tim 3, 1–2). Toliau vardijamos dar kelios žmonių savybės: nešventi, šmeižikai, išdavikai, šiurkštūs ir nekenčiantys to, kas gera. Bet svarbiausia, kad sunkūs laikai ateis ne dėl maisto stokos, ar gamtos stichijų, cunamių ir tornadų, bet dėl žmonių tarpusavio santykių, – „nes žmonės bus…“
***
...Noriu padaryti dar vieną mažytį ekskursą į praeitį. Grojimas man atnešė nemažai finansų. Įsigijau trijų kambarių butą, pilnai aprūpindavai žmoną ir vaikus viskuo būtiniausiu. Žinau, kad jiems nieko netrūko, jei kam materialūs dalykai svarbiausi gyvenime...
Ir dar kai ką noriu paminėti tiems, kurie skaitys šį liudijimą, nes aš turėjau mirti, o likau gyvas. Ir ne dėl savo gerumo ar kažkokių nuopelnų dėka, bet iš Dievo malonės. Jėzus ant kryžiaus sumokėjo už mano ir už tavo, brangus skaitytojau, kaltes ir nuodėmes, Jėzaus žaizdomis mes esame išgydyti ir Jo krauju atpirkti.
Gal šie prisiminimai primins mane kai kam ir padės padaryti išvadas savo gyvenime, nes mane pažinojo daugelis. Dauguma mano bendraamžių jau mirę, kiti gyvena be Dievo, ir nors turi laikinų turtų, tik vegetuoja…
1965 metais, išmokęs pagrindinius akordus gitara, parodžiau juos keliems mokyklos bei klasės draugams, ir susibūrę keli jaunuoliai, tarp kurių buvo visiems gerai žinomas, bet deja, jau anapilyn išėjęs, V. Kernagis, sukūrėm ansamblį “Aisčiai”. Grojom mokyklos šokiuose, pasisekimas buvo nepaprastas. Teko groti ir už mokyklos ribų, net banketuose, o tais laikais tai buvo gana didelis pasiekimas. Priedo – mūsų repertuare buvo tautinė daina pagal Maironio žodžius ,,Trakų pilis“, sukurta ansamblio ,,The Animals“ dainos ,,Rising sun“ pagrindu. Šią dainą begrojant ne vienas tautietis nusišluostydavo riedančią ašarą...
Kiek vėliau mane pakvietė groti bosine gitara į tuo metu labai populiarų VISI ansamblį “Geležinis vilkas”. Tik Dievas žino, kaip tokį pavadinimą toleravo ano meto valdžia.
Netrukus mano draugas ir kolega V. Kernagis įkūrė ansamblį “Rupūs miltai”, į kurį groti pakvietė ir mane. Na, o tuo metu dar sudalyvavau Kęstučio Antanėlio statomoje rok operoje “Jesus Christ – Superstar”, kurioje atlikau Poncijaus Piloto ariją, be to pridainavau back ground vokale.
Iš tiesų įdomūs gyvenimo vingiai – nuo sielinio operos personažo, pasmerkusio mirti Jėzų ant kryžiaus iki antgamtinio, realaus susitikimo su Kristumi, tik ne kaip operos personažu, bet visatos Viešpačiu.
Visą šią informaciją pateikiau todėl, kad visai neseniai, užsukęs į muzikos prekių parduotuvės “Tamsta” koncertų salę ant laiptinės sienų surengtoje nuotraukų retrospektyvoje, radau savo pavardę paminėtą trijų ansamblių sudėtyje. Tai buvo netikėtas kalėdinis siurprizas man.
Išbandęs visų trijų dievukų draugystę, buvau paguldytas į Vilniaus Greitosios pagalbos ligoninę. Diagnozė – ūmus kasos uždegimas, pankreatitas.
...Tad kur aš baigiau pirmos mikro operacijos aprašymą? Pamenat, kaip vamzdelis iššovė iš pilvo, tiksliau – Dievo angelas išmetė? Ir dideliam mano nusivylimui sužinojau, kad po savaitės reiks vėl atlikti tą pačią procedūrą. Štai kaip.
Prabėgo savaitė, ir vėl ta pati operacinė, vėl visi tie patys rakandai pilve, tik chirurgo ir asistentės dialogas kiek kitoks: „...Kas čia per ligoninė, kada mes pagaliau turėsime geresnę aparatūrą?“ O mano ausys dydžio, kaip drambliuko: „Na gi pasakykit ką nors gero, paguodžiančio...“
Begulėdamas ant operacinio stalo išgirdau savo viduje klausiant – „kur aš praleisiu amžinybę?“ Lyg mano siela paklausė, lyg kažkas manęs paklausė.
Ir čia pat pamačiau savo gyvenimo „filmą“ – kadras po kadro, vieną gyvenimo epizodą po kito. Tai įvyko antrą kartą per paskutinius kelis mano gyvenimo metus. Pirmą kartą, 1991 metais sausio įvykių metu, kai M. Mažvydo bibliotekoje greitomis įrengtame Raudonojo kryžiaus punkte budėjom naktį, laukdami galimų aukų. Bet Dievas buvo gailestingas, rusų tankai pravažiavo nepalietę mūsų Parlamento.
Tas pats pasikartojo ir ligoninėje, ir šįkart Dievas man buvo gailestingas – po valandos ir keturiasdešimties minučių aš neištvėriau vielos keliamo buko skausmo, tos baimės ir tyliai pravirkau: „Jėzau, ateik į mano širdį. Leisk man užauginti vaikus, o po to kaip nori...“
Tik aš ištariau šiuos, iš širdies gelmės išsiveržusius žodžius, daktaras iš paskos sušuko: „Į palatą jį! Operacija pavyko!“
Kodėl daktaras, kuris pusantros valandos „švelniai“ keikė ligoninę ir aparatūrą, taip staigiai pasikeitė… Kodėl? Todėl, kad Jėzus atėjo, štai kodėl! Ir į širdį, ir į operacinę!
Mano širdyje, – taip Biblijoje vadinama žmogaus dvasia, – įvyko lūžis, kurį aš suvokiau ir įvertinti galėjau tik po kokių poros mėnesių. Mano dvasia atgimė, prisipildė Dievo gyvybės ir ramybės, – aš gimiau iš aukšto!
O po mėnesio manęs laukė dar viena operacija, šįkart, kaip aš vadinu, su krauju – man turėjo išpjauti dalį kepenų, kaip prieš operaciją pasakė daktaras – ,,nebijok, Aleksandrai. Mes išpjausim kepenų gabalą...“ Tačiau to daryti nebereikėjo, nes po operacijos, kurios metu man išpjovė tulžį, daktaras su nuostaba konstantavo, kad mano kepenys kaip jauno žmogaus! Argi tai maža Dievo dovana – išgydyti kepenys?!
Po operacijos visos dienos buvo stebuklų ir antgamtiškumo liudijimas. Gydytojų konsiliumas į mane žiūrėjo kaip į gyvą stebuklą. Mano nuotaika buvo puiki. Ant spintelės atsirado Naujasis Testamentas ir krūva prirašytų lapų, kuriuose bandžiau rašyti okultizmo tema cituodamas Šventąjį Raštą, nors jį savo gyvenime buvau laikęs rankose tik kokius tris kartus.
Beje, Dievas į ligoninę atnešė man ir kitų dovanų, – aš pradėjau kurti dainas, ačiū Viešpačiui, nes niekada nebuvau sukūręs nieko doro, nors ir grojau įvairiuose ansambliuose. Taip pat pradėjau melstis už ligonius, traukėsi net vėžiniai susirgimai. Ir už tai tik Jam garbė ir šlovė!
***
Okultinė praeitis, pasikartosiu, ir buvo visų šių destruktyvių įvykių mano gyvenime priežastis. Daugelis mano pažįstamų vyrų ir moterų kenčia nuo tebesitęsiančių, kažkada buvusių okultinių praktikų, pasekmių, ir dažniausiai dėl gilios, nuoširdžios atgailos už šią veiklą, nebuvimo.
Tarnaudamas daugeliui malda dažnai susiduri su žmonėmis, kurie niekaip negali atsikratyti savo ydų. Ypač daug tarp jų buvusių kalinių ir narkomanų, kurie kartas nuo karto grįžta prie savo žalingų įpročių. Ir tai vyksta dėl nenukirstų okultinių šaknų, bet tam reikalingas patepimas – jas galima atkirsti tik atgailaujant ir nuodėmių atsižadant Jėzaus Kristaus vardu, nes kitaip ilgai teks kuopti tai, ką pasėjom, kai kuriose šeimose net iki ketvirtos kartos!
Dvasiniame pasaulyje vyksta žūtbūtinė kova už kiekvieno žmogaus sielą, kur ji praleis amžinybę – Danguje ar pragare... „Didelė kaina už sielos išpirkimą – tiek niekada neturėsi...“ Psalmių (49, 8).
Todėl primygtinai įspėju, žengti į šią Dievo uždraustą sferą, okultizmą, ir ten eksperimentuoti bei smalsauti – tai anksčiau ar vėliau leisti tom jėgom pražudyti savo šeimą ir pražūti pačiam.
Dėl nuodėmės ne tik žmogaus amžius trumpėja. Net gamtos – gėlių, medžių lapų spalva išblukusi. Nuodėmė išblukina ne tik spalvas gamtoje, ji išblukina ir žmogaus sąžinę. Nors ji nematoma, bet kaip garsiai kalba, kada mes nusižengiame ar ką nors ne taip padarom... O tam kad ne tik nenusižengti sąžinės balsui, bet ir suprasti, ką Dievas kalba ir nori padaryti tavo gyvenime, reikia tapti Dievo šeimos nariu – gimti iš naujo (Jn 3, 3– 7).
Gimti iš naujo
Savo liudijime minėjau, kad vienos operacijos metu pakviečiau į savo širdį Jėzų Kristų. Taip pat minėjau, kad žmogus apart fizinės, turi ir taip vadinamą dvasinę širdį (šerdį) – tai žmogus dvasia.
Kam teko kalbėti su krikščionimis, tas turbūt pastebėjo tam tikrus besikartojančius jų kalboje žodžius: atsivertęs, gimęs iš naujo, dvasinis gimtadienis, atgimimas iš aukšto...
Jei paklaustum krikščionio, kaip susitaikyti su Dievu, nes aistros užvaldė ir gyvenimas tapo nepakeliama našta – ligos, rūkalai, alkoholis, skolos, magija kaip girnapusė ant kaklo traukia į dugną, jis atsakytų, kad turi gimti iš naujo! Dabar pasaulyje yra maždaug milijardas žmonių, kurie žino kas tai yra. Ir šis skaičius sparčiai auga.
Ne vienas matėme televizijos laidą “Grožio fabrikas”, kur žmonėms atliekamos plastinės chirurgijos operacijos, ištaisant kūno ar veido defektus, po kurių pacientai grįžta į savo šeimas, į darbo kolektyvus lyg naujai atgimę, linksmi, pasikeitusiais veido bruožais, atjaunėję... Aišku, tas atjaunėjimas ir pasiketimai tik išoriniai.
Viena mergina po kreivos nosies korekcijų taip ir pasakė: ”Aš gimiau iš naujo!” Ir tai nuostabūs ir džiuginantys faktai, kad mūsų plastinės chirurgijos specialistai daro tokius stebuklus. Ar nenuostabu matyti pakeistus, ištaisytus, anksčiau buvusius sudarkytus ir deformuotus veido bruožus – nosį, ausis ar kitas kūno dalis?
Bet patikėkit – dar nuostabiau pamatyti buvusio nusikaltėlio, vagies ar narkomano pasikeitusius charakterio bruožus – nuolankumą, paslaugumą, meilę ir gailestingumą vietoj buvusių bjaurių būdo bruožų – išdidumo, žiaurumo, egoizmo, nekalbant jau apie fizinius nusikaltimus…
Ar ne stebuklas – gero būdo žmogus!? Tokia metamorfozė, gimti iš naujo, galima tik pakviečiant Jėzų Kristų į savo širdį. Todėl nesistebėkit, jog sakau: „…jums būtina gimti iš naujo“ Jono (3, 7). Taip vienam žmogui, vardu Nikodemas, prieš du tūkstančius metų gyvenusiam tokiu pačiu vardu Izraelio mokytojui, pasakė Visatos Viešpats, Jėzus Kristus. Tas pats Jėzus, anuo metu gyvenęs ir buvęs paprastu žmogumi, tokiu, kaip jūs ir aš, tik daręs nepaprastus darbus – prikeldavęs mirusiuosius, išgydydavęs raupsuotuosius, ataugindavęs kūno dalis, tik daręs tai be chirurginio skalpelio…
Sakydamas, kad „jums reikia gimti iš naujo“, Jėzus turėjo omeny gimimą į nematomą dvasinį pasaulį mums dar būnant šiame mirtingame kūne. Gimimas iš naujo, tai ne bilietas į TV šou “Kelias į žvaigždes“, ar dar kur nors. Šis gimimas, tai kelio į amžinybę pradžia; tai bilietas, ant kurio užrašytas klausimas – „kur tu praleisi amžinybę?“ Ir į šitą klausimą tu turi atsakyti dar būdamas šioje gyvenimo skaistykloje, vardu Žemė.
Ar tikrai šis klausimas toks svarbus? Jėzus sakė: „Jei tavo ranka traukia tave nusidėti, – nukirsk ją!“ Bum! Rankos nebėra.
,,,Jei ir tavo koja traukia tave nusidėti, – nukirsk ją!“ Bum! Kojos nebėra.
,,Ir jei tavo akis traukia tave nusidėti, – išlupk ją, nes geriau tau vienaakiui įeiti į Dievo Karalystę, negu su abiem akim būti įmestam į ugnies pragarą…“ Morkaus (9, 43; 45; 47).
Ir patikėkit, Jėzus ne tik gerai žinojo, ką sakė, bet pats buvo visiems pavyzdžiu. Tikrai, kad geriau eiti be kojos, rankos ar be akies, bet į dangų, nei išdailintu, išpuoselėtu kūnu į pragarą, kur po penkių minučių suprastum, kas yra kas, bet, deja, bilietas tik į vieną pusę…
Gimti iš aukšto, tai esminė sąlyga, norint tapti Dievo vaiku, būti Jo šeimoje ir aišku, girdėti Tėvo balsą, suprasti aplinką, kurioje gyveni ir augti dvasiškai.
Pirmasis žmogaus gimimas – fizinis, kai žmogus gimsta iš motinos įsčių, ir tai nusisukęs nuo Dievo, – tokia visų žmonių pradžia, bet yra ir pabaiga. O tarp pradžios ir pabaigos yra raidos etapas – kelias, kuriuo žmogus turi praeiti.
,,Taigi, mano mylimieji, <…>, – atbaikite savo išgelbėjimą su baime ir drebėdami“ Filipiečiams (2, 12). Todėl taip svarbu keliauti teisinga kryptim!
O kas eina be Jėzaus, tas aklas ir eina prakeikimo keliu, nes gimstame prakeikti, tai Adomo nuodėmės pasekmė: „Todėl, kaip per vieną žmogų nuodėmė (mirtis) įėjo į pasaulį <…>, taip ir mirtis (nuodėmės pavidalu) pasiekė visus žmones…“ Romiečiams (5, 12).
Tą dieną, kai Adomas nepakluso Dievo įsakymui nevalgyti nuo medžio pažinimo gero ir blogo, turbūt, kad įtiktų Ievai, jis mirė dvasiškai. Atpildas už nuodėmę – mirtis, (Romiečiams 6, 23).
Amžiną gyvenimą, kuris buvo duotas Adomui nuo jo sukūrimo pradžios, pakeitė dvasinė, o po to ir fizinė mirtis. Taip Adomas, įgavęs šėtoniškų bruožų, perdavė juos žmonijai.
Ir tai dar ne viskas – žmogui mirus, jo fizinis kūnas supūva. O siela ir dvasia, kaip su jomis? Jos nemirtingos, štai kas svarbiausia! Ir keliai po kūno mirties tik du – į dangų pas Tėvą arba į pragarą, į amžiną ugnį.
Antrasis gimimas – gimimas iš naujo, iš Dvasios per Jėzų Kristų, tai perėjimas iš prakeikimo į palaiminimą – kas negims iš naujo, negalės regėti Dievo Karalystės, Jono (3, 3). Tai Jėzaus ištarti ir Jo mylimiausio mokinio, Jono, užrašyti žodžiai, kuriais verta tikėti.
Biblinis atgimimas, tai – žmogaus perėjimo iš mirties į gyvenimą, – procesas. Ir šis atgimimas iš naujo neįvyksta per vieną dieną, pakvietus Jėzų į širdį. Tai viso žmogaus gyvenimo maratono tikslas ir trokštamas tikinčiojo Kristumi, rezultatas – nevystantis vainikas, (1 Korintiečiams 9, 24–25).
Iki naujo atgimimo Kristuje žmogaus dvasia Dievui yra labai tolima, ji – mirusi dėl to, kad mirtis yra at(si)skyrimas nuo gyvenimo ir Dievo. Žmogaus dvasia mirusi ir dėl to nesugeba bendrauti su Dievu. Tokią dvasią valdo arba siela, pavergusi ją jausmais, idėjomis ir įsivaizdavimais (iliuzijomis), arba ją stimuliuoja (tokią mirusią dvasią) ir veda į vergystę aistros bei kūniški įpročiai.
Žmogaus dvasia turi būti atgaivinta jau vien dėl to, kad gimsta negyva, kaip neišnešiotas kūdikis. Gimimas iš naujo, apie kurį kalbėjo Kristus su Nikodemu (Jono 3, 1–10), yra naujas žmogaus dvasios gimimas. Ir, aišku, tai ne tai ne fizinis gimimas, apie kurį galvojo Nikodemas, ir ne sielinis. Šis naujas gimimas įlieja į žmogaus dvasią Dievo gyvybę. Kadangi Kristus išpirko mūsų sielą ir sugriovė kūniškos tvirtovės principus, mes, susijungę su Juo, tampame Kristaus Prisikėlimo dalyviais. Naujas gimimas įvyksta žmogaus dvasioje ir jis neturi nieko bendro su siela ir kūnu.
Žmogų Dievo tvarinių tarpe unikalų padaro ne tai, kad jis turi sielą, bet tai, kad jis turi dvasią, kuri sujungta su siela sudaro žmogų. Būtent šis derinys pastato žmogų į išskirtinę vietą Visatoje. Žmogaus siela tiesiogiai (nuosekliai) nesujungta su Dievu. Biblija tvirtina, kad tik dvasia bendrauja su Dievu. Dėl to, kad Dievas yra Dvasia, visi, garbinantys Jį, turi garbinti dvasioje ir tiesoje. Amen! Tik dvasia gali kontaktuoti su Dievu. Tik dvasia gali garbinti Dvasią. Biblijoje skaitome šias vietas: ,,kuriam tarnauju dvasia“ (Rom 1, 9; 7, 6; 12, 11); ,,Kas iš žmonių žino, <...> jei ne paties žmogaus dvasia?“ (1 Kor 2, 11); garbins (garbinti) dvasioje ir tiesoje (Jn 4, 23, 24; Fil 3, 3).
Kadangi Dievas kalba žmogui į jo dvasią, todėl žmogui labai svarbu kad jo dvasia nuolat budėtų, būtų pasiruošusi kontaktuoti su Dievu, ir kuo mažiau nuolaidžiautų jausmams, sielos norams, neaiškiems idealams ir keistoms inspiracijoms. Taip – nuolat nuolaidžiaujant – prarandamas dvasios aštrumas, gyvybiškumas ir bukinama dvasia praranda jautrumą dieviškiems apreiškimams ir pasireiškimams. Kada mūsų vidinį žmogų (mūsų dvasią) pradeda valdyti išorė, jis praranda kontaktą su Dievu ir dėl to kenčia (apmiršta). ,,Ir jūs buvote mirę nusikaltimais ir nuodėmėmis, kuriuose kadaise gyvenote... sekdami savo kūno geiduliais, vykdydami kūno ir minčių troškimus“, Efeziečiams (2, 1–3).
Neatgimusio žmogaus gyvenimą praktiškai valdo vien siela. Jis gali gyventi bijodamas, smalsaudamas, džiaugdamasis, nuolat sielodamasis. Būti kupinas išdidumo ir puikybės, nuostabos, nuolat gėdindamasis, kažko gailėdamas ar būdamas pakilios nuotaikos. Arba gali būti pilnas idealų, svajonių, prietarų, abejonių, nuojautų, ieškojimų, išvadų, analizių, potroškių ir t.t. Toks žmogus gali būti vedamas valdžios ir turtinių troškimų, pripažinimo visuomenėje, neribotos laisvės, padėties, šlovės, žinių, pagyrimų, priverčiančių jį priimti daugybę drąsių sprendimų ar užsispyrusiai išsakyti nuomonę, išpažinimus. Arba jis gali demonstruoti nuostabią valios stiprybę. Visa tai, ką paminėjau, yra tik trijų pagrindinių sielos funkcijų – emocijų, proto ir valios – pasireiškimai. Ar ne iš tokių dalelių susideda daugelio gyvenimo mozaika?
Visa tai nėra ir negali būti Atgimimo (gimimo iš naujo) pagrindas. Gailėjimasis dėl daromų nuodėmių, ašaros, ar net sprendimo priėmimas neatveda į naują gimimą. Taip pat ir išpažintis bei religinė veikla neveda į išgelbėjimą ir dvasios atgimimą. Racionalūs sprendimai, inteligentiškas ir protinis supratimas, gėrio, grožio ir tiesos ieškojimas, gerų darbų darymas, – visa tai tik sielos veikla, jei dvasia nepaliesta Viešpaties ir Jo nesužadinta... Žmogaus idealai, jo jausmai ir supratimai gali neblogai tarnauti žmogui kaip tarnai, bet ne šeimininkai, ir todėl atgimimo procese jie yra tik antraeiliai.
Biblija niekuomet netapatina gimimo iš naujo su rūsčiu elgesiu savo kūno atžvilgiu, kaip tai daro religiniai fanatikai Filipinuose, kaldami save ant kryžiaus, ar kai kurios konfesijos, versdamos žmones keliais ropoti iki Romos ar Pabradės, plakti save rykštėmis ir žodžiais ,,aš kaltas, labai kaltas“ ir t.t. Arba versti žmones atsisakyti gyvenimo susituokus, atsiskirti gyvenimui vienuolynų celėse tuo metu, kai žmonės pasaulyje žūna ir tūkstančiais eina į pragarą.
Gimimas iš naujo neturi nieko bendro su jausmų impulsyvumu, valios reikalavimais arba iki atgimimo vyravusių protinių nusistatymų pasikeitimu. Biblinis atgimimas įvyksta žymiai giliau nei sieloje ar žmogaus kūne, jis vyksta žmogaus dvasioje, kur ji priima Dievišką gyvybę per Šventąją Dvasią.
Patarlių autorius, Saliamonas, rašo, kad ,,žmogaus dvasia yra Viešpaties žiburys, tiriantis širdies gelmes“ Patarlių (20, 27). Gimimo iš naujo metu Šventoji Dvasia įeina į žmogaus dvasią ir ją atgaivina ,,uždegdama“ joje žiburį. Taip gimsta nauja dvasia, paminėta Ezechielio (36, 26). Gimstant iš naujo keičiasi širdis – sena ir mirusi dvasia atgimsta iš naujo Dieviškam gyvenimui.
***
Gimdamas iš naujo (Jono 3, 3-7) tu tampi Dievo vaiku, Jo šeimos nariu. Šioje šeimoje tu augi ir augdamas sužinai šeimos paslaptis ir planus. O aplink lieka kaimynai, dažnai negeranoriški, kai kada žiūrintys pro rakto skylutę, ar apkalbinėjantys ir šmeižiantys tai, ko patys neišmano. Nereikia įžeisti kitų žmonių, neturinčių širdyje Jėzaus Kristaus, neatgimusių iš naujo, bet tiesa tokia – jei tu ne Dievo vaikas, tai kieno tu vaikas?
O Dievo malonės dovana – amžinasis gyvenimas (Rom 6, 23). Pamenat, kaip buvo dovanota gyvybė F. Dostojevskiui, atleidžiant jį nuo mirties bausmės? Taip ir žmonėms atleista per Tėvo brangiausią dovaną – Jėzų Kristų, tiems, kurie tiki Jo brangia auka.
Šiuo meilės aktu Dievas pasigailėjo žmonijos, ir štai pažadas, kurį Jis mums davė – amžinasis gyvenimas (1 Jono 2, 25).
Tad kam to reikia – gimti iš naujo, koks šio pasikeitimo tikslas? Gimti iš naujo reikia tam, kad taptum Dievo Tėvo šeimos nariu, ir dar šioje žemėje pragyventum pilnavertį gyvenimą, kuriuo pašlovintum savo dangiškąjį karalių Karalių, Viešpatį Jėzų Kristų. Ir vienas Dievo tikslų, dėl kurių Jis pasiuntė savo Sūnų, buvo noras turėti žemėje šeimą, priartinti žmoniją prie savęs, na, ir kad būtume išgelbėti nuo pragaro, kuris yra realesnis nei karas Irane ar Irake, kurio metu, jei tau gyvam pjautų kurią nors kūno dalį be narkozės, ar matytum kaip tavo akyse žudomi tavo vaikai, tai šis baisumas, lyginant su amžinomis kančiomis pragare, būtų tik vaikų žaidimas.
Jono 3, 16 parašyta: „…Dievas taip pamilo pasaulį, jog atidavė savo viengimį Sūnų, kad kiekvienas, kuris Jį tiki, nepražūtų, bet turėtų amžinąjį gyvenimą“. Nuo ko ir kur nepražūtų? Nepražūtų pragaro ugnyje, ir tai ne ugnies ir pramogų parkas Druskininkuose, ten nėra šokių ir žaidimų… Tai ugnies ir sieros ežeras, kuriame kančios nesibaigia nei dieną, nei naktį (Apr 20, 10).
Kažkas gali paklausti: “O kam man tas atgimimas iš aukšto (naujo)? Gal kitam gyvenime aš būsiu laimingesnis ir be atgimimo iš aukšto… Čia turima omeny reinkarnacijos teorija, ačiū Dievui, mūsuose dar netapusi populiari.
Arba kitas: „aš vaikystėje krikštytas…“
Ir trečias: „aš esu praktikuojantis katalikas…“
Ketvirtas: „aš vaikštau į bažnyčią kiekvieną sekmadienį“.
Ir penktas: „aš giedu bažnyčios chore, o mano brolis kunigas…“
***
Kokia rimtų argumentų gausa, ar taip?
Apie reinkarnaciją. O jei reinkarnuosis savo išgalvoto dievuko dėka į kiaulę? Ir tave kitame gyvenime suvalgys?
Dar kartą apie vandens krikštą. Jėzus sakė: „kas negims iš vandens ir Dvasios, negalės įeiti į Dievo Karalystę“, (Jono 3, 5). ,,O kas įtikės ir bus pakrikštytas, bus išgelbėtas“ Morkaus (16, 16). Čia minimas gimimas iš vandens, tai vandens krikštas. Asmeniškai aš tikiu, kad vandens krikštas turi būti ne kūdikystėje, kai žmogutis nemąstantis, t.y. neatsakingas už save ir savo poelgius, bet užaugęs ir sąmoningas. Pasirinkimus darome patys, o ne kas nors vietoje mūsų. Išsigelbėjimas nėra bendruomeninis...
Kaip Bažnyčia pakeitė savo mokymą apie “Limbus infantum” vietą, taip gali pakeisti ir vaikų krikštą kūdikystėje į krikštą brandžiame amžiuje. Aš mačiau žymiai daugiau žmonių, suklupusių savo gyvenimo kelyje ir tragiškai jį baigusių, kurie buvo pakrikštyti kūdikystėje, nei tų, kurie sąmoningai pasikrikštijo brandžiame amžiuje savanoriškai pasišvęsdami Viešpačiui.
Krikštas turi būti savanoriškas aktas ir prievarta čia nepadės. Lietuvos krikštas ir buvo toks – prievartinis ir nesąmoningas, todėl ir nevykęs. Kai kurie M. Mažvydo žodžiai, parašyti prieš keturis šimtus penkiasdešimt metų, tebelieka aktualūs, – pagonybė vis dar gaji, bet, tikiu, neilgam…
Atsakymas trečiam – dėl praktikavimo ir posakio “praktikuojantis katalikas” arba krikščionis... Praktikuoti, tai taikyti įgytas žinias darbe ir gyvenime. Kokias žinias ir kur įgytas? Gal teologines?
Mano ir visų atgimusių iš aukšto Dievas – Jėzaus Kristaus Tėvas. Tikintys Jėzumi Kristumi yra gyva šeima – Tėvas ir Jo vaikai. O ar bendravimo su savo tėvais išmokstama iš pedagogikos vadovėlių, seminarijose ir koledžuose?
Ar galimas mokslas apie tėvo, motinos pažinimą, nebendraujant su jais iš lūpų į lūpas, iš širdies į širdį? Teorija be praktikos... Dievas Tėvas yra gyvas Asmuo, todėl manau, kad su gyvais artimaisiais tik bendraujant galima vienas kitą pažinti:
– Aš praktikuoju tėvąmylystę...
– O tu ką? Aš praktikuoju motinmylystę...
– O ką tu darai? Na... Valandų valandas skaitau ir rašau.
– Ar bent pakalbi su jais?
– ???
***
Atsakymas ketvirtam. Jei manę paklaustų, kuri bažnyčia gali išgelbėti, aš atsakyčiau, kad nei Romos katalikų, nei pravoslavų ar protestantų, nei bet kuri kita bažnyčia negali išgelbėti nei tavęs, nei tavo uošvės... Išgelbėti gali tik Viešpats Jėzus Kristus, o ne katalikybė, pravoslavybė ar protestantizmas. Tūkstančiai protestantų nėra išgelbėti, nors jie vadina save krikščionimis: „Ir štai nuo daugelio paslėpta, kiek vardų ištrinta iš gyvenimo knygos, – tų, kurie tikisi, kad jie išgelbėti“, – šiuos žodžius Dievo Dvasia išsakė vokiečių kilmės pamokslininko E. Štegeno lūpomis 1988 metais Kijeve, rusų kalba, kurios jis net nemoka...
Atsakymas penktam. Tu gali visą savo gyvenimą giedoti bažnyčios chore ir eiti į pragarą – išsigelbėjimas nėra perduodamas giminystės ryšiais, testamentu ar juo labiau – genetiškai.
Krikščionių tarpe klesti rūkalai, alkoholis, pinigų geismas, narkotikai, magija ir okultizmas, yda seka ydą ir maskuojasi Kristumi… Apkalbos, nuosavas teisumas, nejautrumas vienas kito atžvilgiu, vienas kitą suvedžioja – brolis girdo brolį. Jau geriau girnapusė ant kaklo tam, kuris silpnesnį už save nuo siauro ir tiesaus kelio pas Kristų nuvilioja.
***
Bet štai po „negausaus“ ydų sąrašo išvardijimo, išgelbėjimo ratas skęstantiems: “Ir nėra niekame kitame išgelbėjimo, nes neduota žmonėms po dangumi kito vardo, kuriuo turime būti išgelbėti” Apaštalų darbų (4, 12).
Nei katalikų kunigo, nei pravoslavų batiuškos, nei protestantų pastoriaus, bet ,,Jėzaus Kristaus vardą Tu duosi, nes Jis išgelbės Savo tautą…“ Mato (1, 21).
Štai dabar mes žinome Vardą, kuriuo galime būti išgelbėti, o apie kitus vardus kalbėsime kituose skyriuose, nes būtent tam ši knyga ir skirta – parodyti kelius ir klystkelius dvasinėje piligrimo kelionėje.
Tad, mielas skaitytojau, jei „lūpomis išpažinsi Viešpatį Jėzų ir širdimi tikėsi, kad Dievas Jį prikėlė iš numirusių, būsi išgelbėtas, nes kiekvienas, kuris šaukiasi Viešpaties vardo, bus išgelbėtas“ Romiečiams (10, 9–13). Dabar prašau, kurie tikite tuo kas čia parašyta, pasimelskime šia malda, tikėdami ką kalbate, nes Jis girdi mus, o svarbiausia, – mus besąlygiškai myli:
,,Dangiškasis Tėve, aš visa širdimi tikiu, kad Jėzus Kristus mirė už mano nuodėmes ir trečią dieną prisikėlė. Jėzau Kristau, įeik į mano širdį ir tapk mano Gelbėtoju, mano gyvenimo Viešpačiu. Aš tikiu, kad Tu mane išvaduoji iš nuodėmės, atgimdai ir padarai Dievo vaiku. Dėkoju Tau, Dangiškasis Tėve, Tavo Sūnaus, Jėzaus Kristaus vardu. Amen!"
***
Štai tu dabar, gavęs dovanai amžiną gyvenimą – „kas tiki Sūnų, turi amžinąjį gyvenimą…“ (Jono 3, 36), gali paklausti, o ką toliau daryti? Nagi, saugok savo širdį, kalbą ir liežuvį, protą ir akis nuo pragaro kultūros – pornografijos, horoskopų ir astrologijos, apsimetusios nekenksminga baltąja magija, nors tėra ta pati juodoji, tik pabalinta. Šalinkis ydų, kurios turi savybę pragraužti ne tik metalą, bet ir sielą, nes „lašas po lašo ir akmenį pratašo“, taip byloja lietuvių liaudies patarlė, tik patvirtindama Šventąjį Raštą. Nuolat skaityk Bibliją, kad apsaugotum savo protą nuo dvasinių teršalų – TV reklamų srauto, sekso, smurto scenų ir t. t. Bet geriausia išeitis – nežiūrėti ir nesiklausyti pragaro kultūros laidų.
Aišku, čia ne tik pagrindinės kelio į išsigelbėjimą taisyklės, bet ir rimtas įspėjimas, kad saugotum savo širdį nuo dvasinio purvo! Išmok bent jau atsirinkti, ką žiūri ir ko klausai.. O tau patarti gali ir dvasiškai vyresni, brandesni krikščionys. Bet geriausia kreiptis į Dievo atsiųstą Vietininką šioje žemėje – Šventąją Dvasią. Prisipažinsiu, mano gyvenime štai jau šešiolikti metai geriausias Draugas – Šventoji Dvasia.
***
Tad sveikinu visus, atvykusius į Tėvo – Dievo šeimą ir Jo Sūnaus, Jėzaus Kristaus, Karalystę! Džiaukimės ir dėkokime Jam visi Jo vaikai, nes Jis atpirko mus savo brangiu krauju, išlaisvino mus iš tamsybių valdžios ir perkėlė į šviesos karalystę! Amen!
Epizodiškai dirbau vieno rajoninio laikraščio neetatiniu korespondentu. Parašiau keletą novelių, kurias išspausdino tame pačiame laikraštyje. “Vagos” leidykla išleido mano verstą iš rusų kalbos knygutę vaikams.
Valstybinėje Filharmonijoje grojau ir dainavau estradiniame ansamblyje, vadovaujamame kompozitoriaus M. Suraučiaus. Apvažiavome visą Lietuvą, didžiausius Latvijos miestus. Apkeliavom Vidurinės Azijos šalis, – buvome Kirgizijoje, Uzbekistane, Turkmėnijoje, Kazachstane, – o didžiuosiuose šių šalių miestuose teko koncertuoti. Teko būti ir kelių ansamblių vadovu...
Mokiausi skulptūros meno pas žymiausius šalies skulptorius, tapybos – pas europinio masto meistrus, piešimo meno – pas asų asus. Buvau ir bedarbiu, tad žinau ką reiškia būti atmestam. Tai buvo mano gyvenimo universitetai.
Manau, kad būtent tokie universitetai ir palieka giliausią antspaudą žmogaus gyvenimo pase, nes juose dėstytojais tampa kas tik nori, arba jie pernelyg dažnai keičiasi. Vieni į tavo gyvenimą įeina manipuliuodami apgaule, kiti – vedini savanaudiškų tikslų. Dar kiti kaip vienadienės plaštakės, užsidega aistra kažkokiam tavo talentui, bet greit perdega, arba tu juos sužeidi...
Ko tik tie mokytojai nemokė. Vaikystėje vogti, paauglystėje – maištauti, jaunystėje – neapkęsti ir visaip tą neapykantą išreikšti.
Savo vietos gyvenime ir tikslo paieška – tai pačios skausmingiausios patirtys, tai kelias, pilnas klaidų, atradimų ir praradimų. Sakoma, kad kas nenori mokytis iš tautų istorijos ar kitų klaidų, tesimoko iš savų! Taip kelias dar pailgėja, prisideda keletas kursų ar keliolika. Nesimokai tikruose universitetuose, tenka mokytis pogrindiniuose. O po grindimis, žinia, kas veisiasi...
Kai žmonės pradeda ieškoti paslėptos tikrovės, apeidami tiesos Autorių, pačią Tiesą, tos paieškos jiems gali liūdnai baigtis. Tiesa – tai Asmuo. Tas Asmuo – Viešpats Jėzus Kristus, Dievo Žodis.
...Bet kiek reikėjo nukeliauti, kiek kelio ženklų pakelėse nulaužti, kol sutikau Tiesą, veikiau, Tiesa leidosi atrandama. Bet yra ir dar viena kelionėje link Tiesos patirtis – labiausiai ir daugiausia malkų priskaldo „nuoširdūs“ tiesos ieškotojai. Kažkas išsireiškė, vardan tiesos pasaulyje kilo baisiausi karai. Gal ir taip... Aš dar pridurčiau – vardan „savo“ tiesos.
Žinau ir vietą, kur bus daugiausia tokios tiesos ieškotojų ir klausimo „kodėl“ mėgėjų. Ta vieta – pragaras. Klausimas „kodėl“, nuolat kylantis itin uoliai tiesos ieškantiems, išpučia išdidumą ir dažnai nuveda į pražūtį. Į devynis klausimus „kodėl“ ateina toks dešimtas ,,todėl", kad nebežinai, kaip atsitiesti. Taigi, dabar mano tikėjimo credo – išpažinimas ir kai kurie prisipažinimai.
***
Ne visada buvo lengva. Einant gyvenimo keliu išgyvenau septynias operacijas, kurios pakeitė mano gyvenimą. Keturios iš jų buvo su „krauju” – tulžies, bicepso ir kojos. Lygioje vietoje lūžo koja – dvigubas kulkšnelių lūžis. Bekeliant nesunkų stalelį trūko bicepsas, nors mėtant dvipūdę viskas būdavo gerai. O prieš tai gulėjau keturiose ligoninėse vien tik dėl kepenų būklės, mat bekoncertuodamas po Lietuvos miestus, susirgau hepatitu.
O kur dar toksikomanija, gatvės muštynės, širdies ligos, mintys apie savižudybę, alkoholis ir nuotykiai, kurių pasėkoje depresija ir beprasmybė. Pinigai manęs nebepatenkindavo, juos šimtais mėtydavau...
Be to, persekiojo baisios mintys, sapnai. Kažkas iš nematomo pasaulio, apsirėdęs baltais rūbais, vieną naktį užėjo į mano kambarį ir išnyko. Buvau gilioj depresijoj, bet to, įėjusiojo, žodžiai išblaivė ir paliko mano širdyje tokią ramybę, kokios niekada nebuvau patyręs.
Kadangi nesilioviau eksperimentuoti savo sveikata, susirgau kasos uždegimu, kitaip sakant, pankreatitu. Vėl ligoninė, vėl palatos sienos be tapetų, vaistų kvapas.
Kraujyje bilirubino kiekis viršijo 200. Bilirubinas – tai tulžies pigmentas, susidaręs organizme yrant hemoglobinui, rudi kristalai. Mano akių baltymai paraudonavo ir net nagų spalva pakito.
Daktaras sako, kad reikia pašalinti dalį kepenų ir nereikia bijoti. Nieko tokio, aišku, jei nekreipsi dėmesio į tai, kad palatos draugas akyse mirė nuo tokios pat ligos. Prieš tai gulėjęs kažkurio skyriaus vedėjas mirė nuo kasos uždegimo, nepadėjo net aukšta padėtis. Bet grįškim į palatą...
...Dirgina keistas artimųjų elgesys – ašaros, nutylėjimai ir chirurgo žodžiai, ištarti po savaitės badavimo, paprašius suvalgyti bent mažą obuoliuką – „valgyk, jei nori, kad tave priekin kojomis išneštų...“
Vieną vakarą, būsimos operacijos ar mikrooperacijos išvakarėse, stoviu septinto aukšto koridoriuje ir girdžiu žodžius, lyg koks žmogus man kalbėtų – „šok iš balkono, nebijok, juk nebaisu... Užtat nejausi skausmo, kai operuos, viskas baigsis, kančios irgi...“
Na ir einu žvilgtelėti, koks ten vaizdas nuo to balkono... Apsidairau, o aplinkui nė vieno žmogaus nematyti, tuščia, lyg iššluota. Kas tai pasakė? Kieno šita „auksinė“ mintis, rodanti lyg ir išeitį, tik neaišku, kur?
...Einu, einu, bet prie balkono turėklo prieiti negaliu, lyg kokia jėga trukdo – nematoma, bet kartu valdinga, sulaikanti nuo baisaus žingsnio ir švelni, nesukelianti nei skausmo, nei nemalonių pojūčių.
Taip ir neiššokau... Kitą dieną nuvežė mane į operacinę ir prasidėjo – į skrandį sukišo japonišką zondą, į zondą – vielą, su kurios pagalba turi išžvejoti tariamai iš tulžies pūslės iškritusius akmenukus. Chirurgas vis klausia, ar man neskauda ir ką jaučiu... O ką gali jausti pusantros valandos išgulėjęs be narkozės ant operacinio stalo su viela pilve?
Pagaliau daktarams pavyko įstatyti kažkokį vamzdelį, kuris sujungė mano kasos ir kepenų latakus. Bet staiga…
Kaip vėliau pasakojo skyriaus vedėjas, chirurgas, mūsų šeimos pažįstamas, stebėjęs šią procedūrą kompiuteryje, tas vamzdelis nei iš šio, nei iš to, prieštaraudamas man žinomiems fiziniams dėsniams, bet kaip dabar suprantu, neprieštaraudamas dvasiniams, lyg kulka išlėkė iš mano pilvo. Chirurgai taip nieko ir nesuprato, nes įvyko antgamtinis dalykas – vamzdeliai šiaip nei iš šio, nei iš to, neskraido iš pilvų! O šitą išmetė ne kas kitas, bet Viešpaties angelas.
Paklausit, kodėl? Todėl, kad nesišaukiau Viešpaties Jėzaus! Manau, dvasiniame pasaulyje vyko didžiulė kova dėl mano sielos, kadangi iki įtikėjimo buvau įklimpęs okultizmo liūne: būrimas kortomis, žaidimas adatėlėmis (spiritizmas) bendraamžių vakarėliuose, čigonės pranašavimas, delno vingių tyrinėjimas arba chiromantija, kompiuterio sudaryta prognozė mano gyvenimui, hipnozės seansai bei kasdieniai prietarai, susipynę su horoskopų skaitymu ir t. t. Visa ši okultinė praeitis, o Lietuvoje ją turi kas antras trečias, leido šėtonui reikalauti mano gyvenimo.
Bet dabar, būdamas tikintis, atgimęs iš aukšto žmogus, žinau, kad jis (šėtonas) – liūtas be dantų, nes juos jam prieš 2000 metų išmušė kitas liūtas iš Judo giminės – Jėzus Kristus. Galiu ir vietą nurodyti, kur vyko ši didžiausia visų laikų kova – tai Golgotos kalno ringas. Pranašumas buvo akivaizdus, velniui laimėti Jėzus nepaliko jokių šansų!
***
Taigi, grįžtu prie asmeninio liudijimo. Į mano gyvenimą okultinė praeitis atnešė prakeikimą, kuris visada lydi tokio pobūdžio veiklą. Būtent dėl to ir patyriau tokius organizmo stresus lygiose, neutraliose vietose. Taip prasidėjo netikrų dievų laidotuvės.
Pirmas iš tų dievų buvo mano raumenų tvirtovė. Štanga, dvipūdė ir veidrodis. Tuštybių tuštybė ir pabaiga panaši. Po bicepso ir dvigubo kojos kulkšnelių lūžio operacijos turėjau ir toliau šeimą aprūpinti. Teko eiti dirbti ten, kur niekada neičiau, jei būčiau neoperuotas ir fiziškai sveikas. Ta vieta – Gariūnų turgus. Pasitvirtino liaudies išmintis „nespjauk į šulinį, nes gali tekti iš jo pačiam gerti“. Taip palaidojau pirmą netikrą dievą – raumenų tvirtovę.
...Kaip bebūtų keista, bet per pora metų prekiaudamas praturtėjau tiek, kad padėjau atliekamus dolerius į firmą didelėms palūkanoms gauti. Kadangi tuo metu Lietuvoje buvo daug aferizmo, kaip dažnai būna šalyse pereinamuoju laikotarpiu, tos firmos savininkas ėmė ir pabėgo į kitą šalį su visais pinigais ir „didelėm“ palūkanom. Taip mirė antras netikras dievas mano gyvenime – finansinis saugumas.
Tada pasinėriau į gyvenimo „malonumus“ – alkoholis, draugų kompanijos – ir pradėjau sparčiai ristis į bedugnę, kaip kitaip pasaulis siūlo reaguoti į tuštybės laidotuves?
Dažniasiai žmonių gyvenimuose dominuoja netikusios, laikinos atramos – pinigai, valdžios troškimas, epikūrizmas – „kol jaunas, linksminsiuos, o atėjus laikui atgailausiu, ir viskas bus gerai...“
Ne, ne bus gerai, nes iliuzijos greitai išsisklaido ir neatlaikys nei gyvenimo, nei laiko patikrinimo. Vienintelis pamatas, atrama mūsų gyvenime – charakteris. Tikinčiojo gyvenime jis formuojamas bendraujant su Viešpačiu Jėzumi Kristumi.
Žinia, išgėrus nors ir nedidelę dozę alkoholio, ar tai būtų alus, ar vynas, norisi dar. Ne paslaptis, kad išgėrus susilpnėja žmogaus moralinis imunitetas, žmonės tampa mažiau atsparūs įvairiems gundymams. Blogi dalykai, kaip ir geri, turi tendenciją augti, didėti ir prasideda iš pažiūros labai nekaltai.
Alkoholis, nikotinas ir narkotikai – tai broliai trynukai. Tai piktosios dvasios, turinčios misiją nuodyti mūsų kūną, kuris pagal Šventą Raštą yra Šventosios Dvasios šventovė – „Juk jūs esate gyvojo Dievo šventykla...“, 2 Korintiečiams (6, 16).
Mes būsime teisiami, t.y. duosime apyskaitą Viešpačiui už savo talentų panaudojimą bei kūno priežiūrą kaip ūkvedžiai ir prievaizdai. Juk kūnas yra mums Jo patikėtas turtas šioje žemėje!
...Begarbinant trečią netikrą dievą – malonumų ieškojimą – progresavo geltligė, išsivystė kasos uždegimas. Kai kas sakė, kad tai vėžys. Prisidėjo dar ir tulžies akmenligė. Visa ši velnio gėlyčių – ligų puokštė neatsirado be priežasties. Beprekiaudamas turguje, aš dar grojau gitara kavinėse ir restoranuose, taip uždirbdamas šeimai. O dar daugiau pradirbdamas, kol vėl atsiduriau ligoninėje.
Taip mirė trečias dievukas, kurio vardas – malonumų ieškojimas, arba kaip dabar madinga vartoti tarptautinius žodžius – epikūrizmas. Postmodernistinėje eroje itin propaguojamas šis nevaržomas naudojimasis gyvenimu. Nors ir neturėtų stebinti, – apie šį laiką parašyta Biblijoje, mes ir gyvename paskutiniais laikais. Apaštalas Paulius rašė, kad užeis sunkūs laikai, nes žmonės bus savimylos, pinigų mylėtojai, pagyrūnai, išdidūs, piktžodžiautojai, neklusnūs tėvams (2 Tim 3, 1–2). Toliau vardijamos dar kelios žmonių savybės: nešventi, šmeižikai, išdavikai, šiurkštūs ir nekenčiantys to, kas gera. Bet svarbiausia, kad sunkūs laikai ateis ne dėl maisto stokos, ar gamtos stichijų, cunamių ir tornadų, bet dėl žmonių tarpusavio santykių, – „nes žmonės bus…“
***
...Noriu padaryti dar vieną mažytį ekskursą į praeitį. Grojimas man atnešė nemažai finansų. Įsigijau trijų kambarių butą, pilnai aprūpindavai žmoną ir vaikus viskuo būtiniausiu. Žinau, kad jiems nieko netrūko, jei kam materialūs dalykai svarbiausi gyvenime...
Ir dar kai ką noriu paminėti tiems, kurie skaitys šį liudijimą, nes aš turėjau mirti, o likau gyvas. Ir ne dėl savo gerumo ar kažkokių nuopelnų dėka, bet iš Dievo malonės. Jėzus ant kryžiaus sumokėjo už mano ir už tavo, brangus skaitytojau, kaltes ir nuodėmes, Jėzaus žaizdomis mes esame išgydyti ir Jo krauju atpirkti.
Gal šie prisiminimai primins mane kai kam ir padės padaryti išvadas savo gyvenime, nes mane pažinojo daugelis. Dauguma mano bendraamžių jau mirę, kiti gyvena be Dievo, ir nors turi laikinų turtų, tik vegetuoja…
1965 metais, išmokęs pagrindinius akordus gitara, parodžiau juos keliems mokyklos bei klasės draugams, ir susibūrę keli jaunuoliai, tarp kurių buvo visiems gerai žinomas, bet deja, jau anapilyn išėjęs, V. Kernagis, sukūrėm ansamblį “Aisčiai”. Grojom mokyklos šokiuose, pasisekimas buvo nepaprastas. Teko groti ir už mokyklos ribų, net banketuose, o tais laikais tai buvo gana didelis pasiekimas. Priedo – mūsų repertuare buvo tautinė daina pagal Maironio žodžius ,,Trakų pilis“, sukurta ansamblio ,,The Animals“ dainos ,,Rising sun“ pagrindu. Šią dainą begrojant ne vienas tautietis nusišluostydavo riedančią ašarą...
Kiek vėliau mane pakvietė groti bosine gitara į tuo metu labai populiarų VISI ansamblį “Geležinis vilkas”. Tik Dievas žino, kaip tokį pavadinimą toleravo ano meto valdžia.
Netrukus mano draugas ir kolega V. Kernagis įkūrė ansamblį “Rupūs miltai”, į kurį groti pakvietė ir mane. Na, o tuo metu dar sudalyvavau Kęstučio Antanėlio statomoje rok operoje “Jesus Christ – Superstar”, kurioje atlikau Poncijaus Piloto ariją, be to pridainavau back ground vokale.
Iš tiesų įdomūs gyvenimo vingiai – nuo sielinio operos personažo, pasmerkusio mirti Jėzų ant kryžiaus iki antgamtinio, realaus susitikimo su Kristumi, tik ne kaip operos personažu, bet visatos Viešpačiu.
Visą šią informaciją pateikiau todėl, kad visai neseniai, užsukęs į muzikos prekių parduotuvės “Tamsta” koncertų salę ant laiptinės sienų surengtoje nuotraukų retrospektyvoje, radau savo pavardę paminėtą trijų ansamblių sudėtyje. Tai buvo netikėtas kalėdinis siurprizas man.
Bet didžiausi siurprizai laukė ateityje – atsiprašau skaitytojų už tokį laiko šuolį liudijime...
*** Išbandęs visų trijų dievukų draugystę, buvau paguldytas į Vilniaus Greitosios pagalbos ligoninę. Diagnozė – ūmus kasos uždegimas, pankreatitas.
...Tad kur aš baigiau pirmos mikro operacijos aprašymą? Pamenat, kaip vamzdelis iššovė iš pilvo, tiksliau – Dievo angelas išmetė? Ir dideliam mano nusivylimui sužinojau, kad po savaitės reiks vėl atlikti tą pačią procedūrą. Štai kaip.
Prabėgo savaitė, ir vėl ta pati operacinė, vėl visi tie patys rakandai pilve, tik chirurgo ir asistentės dialogas kiek kitoks: „...Kas čia per ligoninė, kada mes pagaliau turėsime geresnę aparatūrą?“ O mano ausys dydžio, kaip drambliuko: „Na gi pasakykit ką nors gero, paguodžiančio...“
Begulėdamas ant operacinio stalo išgirdau savo viduje klausiant – „kur aš praleisiu amžinybę?“ Lyg mano siela paklausė, lyg kažkas manęs paklausė.
Ir čia pat pamačiau savo gyvenimo „filmą“ – kadras po kadro, vieną gyvenimo epizodą po kito. Tai įvyko antrą kartą per paskutinius kelis mano gyvenimo metus. Pirmą kartą, 1991 metais sausio įvykių metu, kai M. Mažvydo bibliotekoje greitomis įrengtame Raudonojo kryžiaus punkte budėjom naktį, laukdami galimų aukų. Bet Dievas buvo gailestingas, rusų tankai pravažiavo nepalietę mūsų Parlamento.
Tas pats pasikartojo ir ligoninėje, ir šįkart Dievas man buvo gailestingas – po valandos ir keturiasdešimties minučių aš neištvėriau vielos keliamo buko skausmo, tos baimės ir tyliai pravirkau: „Jėzau, ateik į mano širdį. Leisk man užauginti vaikus, o po to kaip nori...“
Tik aš ištariau šiuos, iš širdies gelmės išsiveržusius žodžius, daktaras iš paskos sušuko: „Į palatą jį! Operacija pavyko!“
Kodėl daktaras, kuris pusantros valandos „švelniai“ keikė ligoninę ir aparatūrą, taip staigiai pasikeitė… Kodėl? Todėl, kad Jėzus atėjo, štai kodėl! Ir į širdį, ir į operacinę!
Mano širdyje, – taip Biblijoje vadinama žmogaus dvasia, – įvyko lūžis, kurį aš suvokiau ir įvertinti galėjau tik po kokių poros mėnesių. Mano dvasia atgimė, prisipildė Dievo gyvybės ir ramybės, – aš gimiau iš aukšto!
O po mėnesio manęs laukė dar viena operacija, šįkart, kaip aš vadinu, su krauju – man turėjo išpjauti dalį kepenų, kaip prieš operaciją pasakė daktaras – ,,nebijok, Aleksandrai. Mes išpjausim kepenų gabalą...“ Tačiau to daryti nebereikėjo, nes po operacijos, kurios metu man išpjovė tulžį, daktaras su nuostaba konstantavo, kad mano kepenys kaip jauno žmogaus! Argi tai maža Dievo dovana – išgydyti kepenys?!
Po operacijos visos dienos buvo stebuklų ir antgamtiškumo liudijimas. Gydytojų konsiliumas į mane žiūrėjo kaip į gyvą stebuklą. Mano nuotaika buvo puiki. Ant spintelės atsirado Naujasis Testamentas ir krūva prirašytų lapų, kuriuose bandžiau rašyti okultizmo tema cituodamas Šventąjį Raštą, nors jį savo gyvenime buvau laikęs rankose tik kokius tris kartus.
Beje, Dievas į ligoninę atnešė man ir kitų dovanų, – aš pradėjau kurti dainas, ačiū Viešpačiui, nes niekada nebuvau sukūręs nieko doro, nors ir grojau įvairiuose ansambliuose. Taip pat pradėjau melstis už ligonius, traukėsi net vėžiniai susirgimai. Ir už tai tik Jam garbė ir šlovė!
***
Okultinė praeitis, pasikartosiu, ir buvo visų šių destruktyvių įvykių mano gyvenime priežastis. Daugelis mano pažįstamų vyrų ir moterų kenčia nuo tebesitęsiančių, kažkada buvusių okultinių praktikų, pasekmių, ir dažniausiai dėl gilios, nuoširdžios atgailos už šią veiklą, nebuvimo.
Tarnaudamas daugeliui malda dažnai susiduri su žmonėmis, kurie niekaip negali atsikratyti savo ydų. Ypač daug tarp jų buvusių kalinių ir narkomanų, kurie kartas nuo karto grįžta prie savo žalingų įpročių. Ir tai vyksta dėl nenukirstų okultinių šaknų, bet tam reikalingas patepimas – jas galima atkirsti tik atgailaujant ir nuodėmių atsižadant Jėzaus Kristaus vardu, nes kitaip ilgai teks kuopti tai, ką pasėjom, kai kuriose šeimose net iki ketvirtos kartos!
Dvasiniame pasaulyje vyksta žūtbūtinė kova už kiekvieno žmogaus sielą, kur ji praleis amžinybę – Danguje ar pragare... „Didelė kaina už sielos išpirkimą – tiek niekada neturėsi...“ Psalmių (49, 8).
Mūsų proprosenelis Adomas nepakluso Dievo įsakymui. Bum! Bausmė... Nuodėmės alga – mirtis! Nepaklusnumo atlygis – mirtis dvasinė, o po to ir fizinė, nes „pasiduodami kam nors vergauti, jūs iš tiesų tampate vergais to, kuriam paklūstate: ar tai būtų nuodėmė, vedanti į mirtį, ar paklusnumas, vedantis į teisumą“ Romiečiams (6, 16).
Atmetęs Sukūrimo doktriną ir Dievo Žodį – Bibliją, žmogus vis dažniau renkasi okultinius „mokslus“ – dvasinę eutanaziją arba lėtą mirtį.Todėl primygtinai įspėju, žengti į šią Dievo uždraustą sferą, okultizmą, ir ten eksperimentuoti bei smalsauti – tai anksčiau ar vėliau leisti tom jėgom pražudyti savo šeimą ir pražūti pačiam.
Dėl nuodėmės ne tik žmogaus amžius trumpėja. Net gamtos – gėlių, medžių lapų spalva išblukusi. Nuodėmė išblukina ne tik spalvas gamtoje, ji išblukina ir žmogaus sąžinę. Nors ji nematoma, bet kaip garsiai kalba, kada mes nusižengiame ar ką nors ne taip padarom... O tam kad ne tik nenusižengti sąžinės balsui, bet ir suprasti, ką Dievas kalba ir nori padaryti tavo gyvenime, reikia tapti Dievo šeimos nariu – gimti iš naujo (Jn 3, 3– 7).
Gimti iš naujo
Savo liudijime minėjau, kad vienos operacijos metu pakviečiau į savo širdį Jėzų Kristų. Taip pat minėjau, kad žmogus apart fizinės, turi ir taip vadinamą dvasinę širdį (šerdį) – tai žmogus dvasia.
Kam teko kalbėti su krikščionimis, tas turbūt pastebėjo tam tikrus besikartojančius jų kalboje žodžius: atsivertęs, gimęs iš naujo, dvasinis gimtadienis, atgimimas iš aukšto...
Jei paklaustum krikščionio, kaip susitaikyti su Dievu, nes aistros užvaldė ir gyvenimas tapo nepakeliama našta – ligos, rūkalai, alkoholis, skolos, magija kaip girnapusė ant kaklo traukia į dugną, jis atsakytų, kad turi gimti iš naujo! Dabar pasaulyje yra maždaug milijardas žmonių, kurie žino kas tai yra. Ir šis skaičius sparčiai auga.
Ne vienas matėme televizijos laidą “Grožio fabrikas”, kur žmonėms atliekamos plastinės chirurgijos operacijos, ištaisant kūno ar veido defektus, po kurių pacientai grįžta į savo šeimas, į darbo kolektyvus lyg naujai atgimę, linksmi, pasikeitusiais veido bruožais, atjaunėję... Aišku, tas atjaunėjimas ir pasiketimai tik išoriniai.
Viena mergina po kreivos nosies korekcijų taip ir pasakė: ”Aš gimiau iš naujo!” Ir tai nuostabūs ir džiuginantys faktai, kad mūsų plastinės chirurgijos specialistai daro tokius stebuklus. Ar nenuostabu matyti pakeistus, ištaisytus, anksčiau buvusius sudarkytus ir deformuotus veido bruožus – nosį, ausis ar kitas kūno dalis?
Bet patikėkit – dar nuostabiau pamatyti buvusio nusikaltėlio, vagies ar narkomano pasikeitusius charakterio bruožus – nuolankumą, paslaugumą, meilę ir gailestingumą vietoj buvusių bjaurių būdo bruožų – išdidumo, žiaurumo, egoizmo, nekalbant jau apie fizinius nusikaltimus…
Ar ne stebuklas – gero būdo žmogus!? Tokia metamorfozė, gimti iš naujo, galima tik pakviečiant Jėzų Kristų į savo širdį. Todėl nesistebėkit, jog sakau: „…jums būtina gimti iš naujo“ Jono (3, 7). Taip vienam žmogui, vardu Nikodemas, prieš du tūkstančius metų gyvenusiam tokiu pačiu vardu Izraelio mokytojui, pasakė Visatos Viešpats, Jėzus Kristus. Tas pats Jėzus, anuo metu gyvenęs ir buvęs paprastu žmogumi, tokiu, kaip jūs ir aš, tik daręs nepaprastus darbus – prikeldavęs mirusiuosius, išgydydavęs raupsuotuosius, ataugindavęs kūno dalis, tik daręs tai be chirurginio skalpelio…
Sakydamas, kad „jums reikia gimti iš naujo“, Jėzus turėjo omeny gimimą į nematomą dvasinį pasaulį mums dar būnant šiame mirtingame kūne. Gimimas iš naujo, tai ne bilietas į TV šou “Kelias į žvaigždes“, ar dar kur nors. Šis gimimas, tai kelio į amžinybę pradžia; tai bilietas, ant kurio užrašytas klausimas – „kur tu praleisi amžinybę?“ Ir į šitą klausimą tu turi atsakyti dar būdamas šioje gyvenimo skaistykloje, vardu Žemė.
Ar tikrai šis klausimas toks svarbus? Jėzus sakė: „Jei tavo ranka traukia tave nusidėti, – nukirsk ją!“ Bum! Rankos nebėra.
,,,Jei ir tavo koja traukia tave nusidėti, – nukirsk ją!“ Bum! Kojos nebėra.
,,Ir jei tavo akis traukia tave nusidėti, – išlupk ją, nes geriau tau vienaakiui įeiti į Dievo Karalystę, negu su abiem akim būti įmestam į ugnies pragarą…“ Morkaus (9, 43; 45; 47).
Ir patikėkit, Jėzus ne tik gerai žinojo, ką sakė, bet pats buvo visiems pavyzdžiu. Tikrai, kad geriau eiti be kojos, rankos ar be akies, bet į dangų, nei išdailintu, išpuoselėtu kūnu į pragarą, kur po penkių minučių suprastum, kas yra kas, bet, deja, bilietas tik į vieną pusę…
Gimti iš aukšto, tai esminė sąlyga, norint tapti Dievo vaiku, būti Jo šeimoje ir aišku, girdėti Tėvo balsą, suprasti aplinką, kurioje gyveni ir augti dvasiškai.
Pirmasis žmogaus gimimas – fizinis, kai žmogus gimsta iš motinos įsčių, ir tai nusisukęs nuo Dievo, – tokia visų žmonių pradžia, bet yra ir pabaiga. O tarp pradžios ir pabaigos yra raidos etapas – kelias, kuriuo žmogus turi praeiti.
,,Taigi, mano mylimieji, <…>, – atbaikite savo išgelbėjimą su baime ir drebėdami“ Filipiečiams (2, 12). Todėl taip svarbu keliauti teisinga kryptim!
O kas eina be Jėzaus, tas aklas ir eina prakeikimo keliu, nes gimstame prakeikti, tai Adomo nuodėmės pasekmė: „Todėl, kaip per vieną žmogų nuodėmė (mirtis) įėjo į pasaulį <…>, taip ir mirtis (nuodėmės pavidalu) pasiekė visus žmones…“ Romiečiams (5, 12).
Tą dieną, kai Adomas nepakluso Dievo įsakymui nevalgyti nuo medžio pažinimo gero ir blogo, turbūt, kad įtiktų Ievai, jis mirė dvasiškai. Atpildas už nuodėmę – mirtis, (Romiečiams 6, 23).
Amžiną gyvenimą, kuris buvo duotas Adomui nuo jo sukūrimo pradžios, pakeitė dvasinė, o po to ir fizinė mirtis. Taip Adomas, įgavęs šėtoniškų bruožų, perdavė juos žmonijai.
Ir tai dar ne viskas – žmogui mirus, jo fizinis kūnas supūva. O siela ir dvasia, kaip su jomis? Jos nemirtingos, štai kas svarbiausia! Ir keliai po kūno mirties tik du – į dangų pas Tėvą arba į pragarą, į amžiną ugnį.
Antrasis gimimas – gimimas iš naujo, iš Dvasios per Jėzų Kristų, tai perėjimas iš prakeikimo į palaiminimą – kas negims iš naujo, negalės regėti Dievo Karalystės, Jono (3, 3). Tai Jėzaus ištarti ir Jo mylimiausio mokinio, Jono, užrašyti žodžiai, kuriais verta tikėti.
Biblinis atgimimas, tai – žmogaus perėjimo iš mirties į gyvenimą, – procesas. Ir šis atgimimas iš naujo neįvyksta per vieną dieną, pakvietus Jėzų į širdį. Tai viso žmogaus gyvenimo maratono tikslas ir trokštamas tikinčiojo Kristumi, rezultatas – nevystantis vainikas, (1 Korintiečiams 9, 24–25).
Iki naujo atgimimo Kristuje žmogaus dvasia Dievui yra labai tolima, ji – mirusi dėl to, kad mirtis yra at(si)skyrimas nuo gyvenimo ir Dievo. Žmogaus dvasia mirusi ir dėl to nesugeba bendrauti su Dievu. Tokią dvasią valdo arba siela, pavergusi ją jausmais, idėjomis ir įsivaizdavimais (iliuzijomis), arba ją stimuliuoja (tokią mirusią dvasią) ir veda į vergystę aistros bei kūniški įpročiai.
Žmogaus dvasia turi būti atgaivinta jau vien dėl to, kad gimsta negyva, kaip neišnešiotas kūdikis. Gimimas iš naujo, apie kurį kalbėjo Kristus su Nikodemu (Jono 3, 1–10), yra naujas žmogaus dvasios gimimas. Ir, aišku, tai ne tai ne fizinis gimimas, apie kurį galvojo Nikodemas, ir ne sielinis. Šis naujas gimimas įlieja į žmogaus dvasią Dievo gyvybę. Kadangi Kristus išpirko mūsų sielą ir sugriovė kūniškos tvirtovės principus, mes, susijungę su Juo, tampame Kristaus Prisikėlimo dalyviais. Naujas gimimas įvyksta žmogaus dvasioje ir jis neturi nieko bendro su siela ir kūnu.
Žmogų Dievo tvarinių tarpe unikalų padaro ne tai, kad jis turi sielą, bet tai, kad jis turi dvasią, kuri sujungta su siela sudaro žmogų. Būtent šis derinys pastato žmogų į išskirtinę vietą Visatoje. Žmogaus siela tiesiogiai (nuosekliai) nesujungta su Dievu. Biblija tvirtina, kad tik dvasia bendrauja su Dievu. Dėl to, kad Dievas yra Dvasia, visi, garbinantys Jį, turi garbinti dvasioje ir tiesoje. Amen! Tik dvasia gali kontaktuoti su Dievu. Tik dvasia gali garbinti Dvasią. Biblijoje skaitome šias vietas: ,,kuriam tarnauju dvasia“ (Rom 1, 9; 7, 6; 12, 11); ,,Kas iš žmonių žino, <...> jei ne paties žmogaus dvasia?“ (1 Kor 2, 11); garbins (garbinti) dvasioje ir tiesoje (Jn 4, 23, 24; Fil 3, 3).
Kadangi Dievas kalba žmogui į jo dvasią, todėl žmogui labai svarbu kad jo dvasia nuolat budėtų, būtų pasiruošusi kontaktuoti su Dievu, ir kuo mažiau nuolaidžiautų jausmams, sielos norams, neaiškiems idealams ir keistoms inspiracijoms. Taip – nuolat nuolaidžiaujant – prarandamas dvasios aštrumas, gyvybiškumas ir bukinama dvasia praranda jautrumą dieviškiems apreiškimams ir pasireiškimams. Kada mūsų vidinį žmogų (mūsų dvasią) pradeda valdyti išorė, jis praranda kontaktą su Dievu ir dėl to kenčia (apmiršta). ,,Ir jūs buvote mirę nusikaltimais ir nuodėmėmis, kuriuose kadaise gyvenote... sekdami savo kūno geiduliais, vykdydami kūno ir minčių troškimus“, Efeziečiams (2, 1–3).
Neatgimusio žmogaus gyvenimą praktiškai valdo vien siela. Jis gali gyventi bijodamas, smalsaudamas, džiaugdamasis, nuolat sielodamasis. Būti kupinas išdidumo ir puikybės, nuostabos, nuolat gėdindamasis, kažko gailėdamas ar būdamas pakilios nuotaikos. Arba gali būti pilnas idealų, svajonių, prietarų, abejonių, nuojautų, ieškojimų, išvadų, analizių, potroškių ir t.t. Toks žmogus gali būti vedamas valdžios ir turtinių troškimų, pripažinimo visuomenėje, neribotos laisvės, padėties, šlovės, žinių, pagyrimų, priverčiančių jį priimti daugybę drąsių sprendimų ar užsispyrusiai išsakyti nuomonę, išpažinimus. Arba jis gali demonstruoti nuostabią valios stiprybę. Visa tai, ką paminėjau, yra tik trijų pagrindinių sielos funkcijų – emocijų, proto ir valios – pasireiškimai. Ar ne iš tokių dalelių susideda daugelio gyvenimo mozaika?
Visa tai nėra ir negali būti Atgimimo (gimimo iš naujo) pagrindas. Gailėjimasis dėl daromų nuodėmių, ašaros, ar net sprendimo priėmimas neatveda į naują gimimą. Taip pat ir išpažintis bei religinė veikla neveda į išgelbėjimą ir dvasios atgimimą. Racionalūs sprendimai, inteligentiškas ir protinis supratimas, gėrio, grožio ir tiesos ieškojimas, gerų darbų darymas, – visa tai tik sielos veikla, jei dvasia nepaliesta Viešpaties ir Jo nesužadinta... Žmogaus idealai, jo jausmai ir supratimai gali neblogai tarnauti žmogui kaip tarnai, bet ne šeimininkai, ir todėl atgimimo procese jie yra tik antraeiliai.
Biblija niekuomet netapatina gimimo iš naujo su rūsčiu elgesiu savo kūno atžvilgiu, kaip tai daro religiniai fanatikai Filipinuose, kaldami save ant kryžiaus, ar kai kurios konfesijos, versdamos žmones keliais ropoti iki Romos ar Pabradės, plakti save rykštėmis ir žodžiais ,,aš kaltas, labai kaltas“ ir t.t. Arba versti žmones atsisakyti gyvenimo susituokus, atsiskirti gyvenimui vienuolynų celėse tuo metu, kai žmonės pasaulyje žūna ir tūkstančiais eina į pragarą.
Gimimas iš naujo neturi nieko bendro su jausmų impulsyvumu, valios reikalavimais arba iki atgimimo vyravusių protinių nusistatymų pasikeitimu. Biblinis atgimimas įvyksta žymiai giliau nei sieloje ar žmogaus kūne, jis vyksta žmogaus dvasioje, kur ji priima Dievišką gyvybę per Šventąją Dvasią.
Patarlių autorius, Saliamonas, rašo, kad ,,žmogaus dvasia yra Viešpaties žiburys, tiriantis širdies gelmes“ Patarlių (20, 27). Gimimo iš naujo metu Šventoji Dvasia įeina į žmogaus dvasią ir ją atgaivina ,,uždegdama“ joje žiburį. Taip gimsta nauja dvasia, paminėta Ezechielio (36, 26). Gimstant iš naujo keičiasi širdis – sena ir mirusi dvasia atgimsta iš naujo Dieviškam gyvenimui.
***
Gimdamas iš naujo (Jono 3, 3-7) tu tampi Dievo vaiku, Jo šeimos nariu. Šioje šeimoje tu augi ir augdamas sužinai šeimos paslaptis ir planus. O aplink lieka kaimynai, dažnai negeranoriški, kai kada žiūrintys pro rakto skylutę, ar apkalbinėjantys ir šmeižiantys tai, ko patys neišmano. Nereikia įžeisti kitų žmonių, neturinčių širdyje Jėzaus Kristaus, neatgimusių iš naujo, bet tiesa tokia – jei tu ne Dievo vaikas, tai kieno tu vaikas?
O Dievo malonės dovana – amžinasis gyvenimas (Rom 6, 23). Pamenat, kaip buvo dovanota gyvybė F. Dostojevskiui, atleidžiant jį nuo mirties bausmės? Taip ir žmonėms atleista per Tėvo brangiausią dovaną – Jėzų Kristų, tiems, kurie tiki Jo brangia auka.
Šiuo meilės aktu Dievas pasigailėjo žmonijos, ir štai pažadas, kurį Jis mums davė – amžinasis gyvenimas (1 Jono 2, 25).
Tad kam to reikia – gimti iš naujo, koks šio pasikeitimo tikslas? Gimti iš naujo reikia tam, kad taptum Dievo Tėvo šeimos nariu, ir dar šioje žemėje pragyventum pilnavertį gyvenimą, kuriuo pašlovintum savo dangiškąjį karalių Karalių, Viešpatį Jėzų Kristų. Ir vienas Dievo tikslų, dėl kurių Jis pasiuntė savo Sūnų, buvo noras turėti žemėje šeimą, priartinti žmoniją prie savęs, na, ir kad būtume išgelbėti nuo pragaro, kuris yra realesnis nei karas Irane ar Irake, kurio metu, jei tau gyvam pjautų kurią nors kūno dalį be narkozės, ar matytum kaip tavo akyse žudomi tavo vaikai, tai šis baisumas, lyginant su amžinomis kančiomis pragare, būtų tik vaikų žaidimas.
Jono 3, 16 parašyta: „…Dievas taip pamilo pasaulį, jog atidavė savo viengimį Sūnų, kad kiekvienas, kuris Jį tiki, nepražūtų, bet turėtų amžinąjį gyvenimą“. Nuo ko ir kur nepražūtų? Nepražūtų pragaro ugnyje, ir tai ne ugnies ir pramogų parkas Druskininkuose, ten nėra šokių ir žaidimų… Tai ugnies ir sieros ežeras, kuriame kančios nesibaigia nei dieną, nei naktį (Apr 20, 10).
Kažkas gali paklausti: “O kam man tas atgimimas iš aukšto (naujo)? Gal kitam gyvenime aš būsiu laimingesnis ir be atgimimo iš aukšto… Čia turima omeny reinkarnacijos teorija, ačiū Dievui, mūsuose dar netapusi populiari.
Arba kitas: „aš vaikystėje krikštytas…“
Ir trečias: „aš esu praktikuojantis katalikas…“
Ketvirtas: „aš vaikštau į bažnyčią kiekvieną sekmadienį“.
Ir penktas: „aš giedu bažnyčios chore, o mano brolis kunigas…“
***
Kokia rimtų argumentų gausa, ar taip?
Apie reinkarnaciją. O jei reinkarnuosis savo išgalvoto dievuko dėka į kiaulę? Ir tave kitame gyvenime suvalgys?
Dar kartą apie vandens krikštą. Jėzus sakė: „kas negims iš vandens ir Dvasios, negalės įeiti į Dievo Karalystę“, (Jono 3, 5). ,,O kas įtikės ir bus pakrikštytas, bus išgelbėtas“ Morkaus (16, 16). Čia minimas gimimas iš vandens, tai vandens krikštas. Asmeniškai aš tikiu, kad vandens krikštas turi būti ne kūdikystėje, kai žmogutis nemąstantis, t.y. neatsakingas už save ir savo poelgius, bet užaugęs ir sąmoningas. Pasirinkimus darome patys, o ne kas nors vietoje mūsų. Išsigelbėjimas nėra bendruomeninis...
Kaip Bažnyčia pakeitė savo mokymą apie “Limbus infantum” vietą, taip gali pakeisti ir vaikų krikštą kūdikystėje į krikštą brandžiame amžiuje. Aš mačiau žymiai daugiau žmonių, suklupusių savo gyvenimo kelyje ir tragiškai jį baigusių, kurie buvo pakrikštyti kūdikystėje, nei tų, kurie sąmoningai pasikrikštijo brandžiame amžiuje savanoriškai pasišvęsdami Viešpačiui.
Krikštas turi būti savanoriškas aktas ir prievarta čia nepadės. Lietuvos krikštas ir buvo toks – prievartinis ir nesąmoningas, todėl ir nevykęs. Kai kurie M. Mažvydo žodžiai, parašyti prieš keturis šimtus penkiasdešimt metų, tebelieka aktualūs, – pagonybė vis dar gaji, bet, tikiu, neilgam…
Atsakymas trečiam – dėl praktikavimo ir posakio “praktikuojantis katalikas” arba krikščionis... Praktikuoti, tai taikyti įgytas žinias darbe ir gyvenime. Kokias žinias ir kur įgytas? Gal teologines?
Mano ir visų atgimusių iš aukšto Dievas – Jėzaus Kristaus Tėvas. Tikintys Jėzumi Kristumi yra gyva šeima – Tėvas ir Jo vaikai. O ar bendravimo su savo tėvais išmokstama iš pedagogikos vadovėlių, seminarijose ir koledžuose?
Ar galimas mokslas apie tėvo, motinos pažinimą, nebendraujant su jais iš lūpų į lūpas, iš širdies į širdį? Teorija be praktikos... Dievas Tėvas yra gyvas Asmuo, todėl manau, kad su gyvais artimaisiais tik bendraujant galima vienas kitą pažinti:
– Aš praktikuoju tėvąmylystę...
– O tu ką? Aš praktikuoju motinmylystę...
– O ką tu darai? Na... Valandų valandas skaitau ir rašau.
– Ar bent pakalbi su jais?
– ???
***
Atsakymas ketvirtam. Jei manę paklaustų, kuri bažnyčia gali išgelbėti, aš atsakyčiau, kad nei Romos katalikų, nei pravoslavų ar protestantų, nei bet kuri kita bažnyčia negali išgelbėti nei tavęs, nei tavo uošvės... Išgelbėti gali tik Viešpats Jėzus Kristus, o ne katalikybė, pravoslavybė ar protestantizmas. Tūkstančiai protestantų nėra išgelbėti, nors jie vadina save krikščionimis: „Ir štai nuo daugelio paslėpta, kiek vardų ištrinta iš gyvenimo knygos, – tų, kurie tikisi, kad jie išgelbėti“, – šiuos žodžius Dievo Dvasia išsakė vokiečių kilmės pamokslininko E. Štegeno lūpomis 1988 metais Kijeve, rusų kalba, kurios jis net nemoka...
Atsakymas penktam. Tu gali visą savo gyvenimą giedoti bažnyčios chore ir eiti į pragarą – išsigelbėjimas nėra perduodamas giminystės ryšiais, testamentu ar juo labiau – genetiškai.
Krikščionių tarpe klesti rūkalai, alkoholis, pinigų geismas, narkotikai, magija ir okultizmas, yda seka ydą ir maskuojasi Kristumi… Apkalbos, nuosavas teisumas, nejautrumas vienas kito atžvilgiu, vienas kitą suvedžioja – brolis girdo brolį. Jau geriau girnapusė ant kaklo tam, kuris silpnesnį už save nuo siauro ir tiesaus kelio pas Kristų nuvilioja.
***
Bet štai po „negausaus“ ydų sąrašo išvardijimo, išgelbėjimo ratas skęstantiems: “Ir nėra niekame kitame išgelbėjimo, nes neduota žmonėms po dangumi kito vardo, kuriuo turime būti išgelbėti” Apaštalų darbų (4, 12).
Nei katalikų kunigo, nei pravoslavų batiuškos, nei protestantų pastoriaus, bet ,,Jėzaus Kristaus vardą Tu duosi, nes Jis išgelbės Savo tautą…“ Mato (1, 21).
Štai dabar mes žinome Vardą, kuriuo galime būti išgelbėti, o apie kitus vardus kalbėsime kituose skyriuose, nes būtent tam ši knyga ir skirta – parodyti kelius ir klystkelius dvasinėje piligrimo kelionėje.
Tad, mielas skaitytojau, jei „lūpomis išpažinsi Viešpatį Jėzų ir širdimi tikėsi, kad Dievas Jį prikėlė iš numirusių, būsi išgelbėtas, nes kiekvienas, kuris šaukiasi Viešpaties vardo, bus išgelbėtas“ Romiečiams (10, 9–13). Dabar prašau, kurie tikite tuo kas čia parašyta, pasimelskime šia malda, tikėdami ką kalbate, nes Jis girdi mus, o svarbiausia, – mus besąlygiškai myli:
,,Dangiškasis Tėve, aš visa širdimi tikiu, kad Jėzus Kristus mirė už mano nuodėmes ir trečią dieną prisikėlė. Jėzau Kristau, įeik į mano širdį ir tapk mano Gelbėtoju, mano gyvenimo Viešpačiu. Aš tikiu, kad Tu mane išvaduoji iš nuodėmės, atgimdai ir padarai Dievo vaiku. Dėkoju Tau, Dangiškasis Tėve, Tavo Sūnaus, Jėzaus Kristaus vardu. Amen!"
***
Štai tu dabar, gavęs dovanai amžiną gyvenimą – „kas tiki Sūnų, turi amžinąjį gyvenimą…“ (Jono 3, 36), gali paklausti, o ką toliau daryti? Nagi, saugok savo širdį, kalbą ir liežuvį, protą ir akis nuo pragaro kultūros – pornografijos, horoskopų ir astrologijos, apsimetusios nekenksminga baltąja magija, nors tėra ta pati juodoji, tik pabalinta. Šalinkis ydų, kurios turi savybę pragraužti ne tik metalą, bet ir sielą, nes „lašas po lašo ir akmenį pratašo“, taip byloja lietuvių liaudies patarlė, tik patvirtindama Šventąjį Raštą. Nuolat skaityk Bibliją, kad apsaugotum savo protą nuo dvasinių teršalų – TV reklamų srauto, sekso, smurto scenų ir t. t. Bet geriausia išeitis – nežiūrėti ir nesiklausyti pragaro kultūros laidų.
Aišku, čia ne tik pagrindinės kelio į išsigelbėjimą taisyklės, bet ir rimtas įspėjimas, kad saugotum savo širdį nuo dvasinio purvo! Išmok bent jau atsirinkti, ką žiūri ir ko klausai.. O tau patarti gali ir dvasiškai vyresni, brandesni krikščionys. Bet geriausia kreiptis į Dievo atsiųstą Vietininką šioje žemėje – Šventąją Dvasią. Prisipažinsiu, mano gyvenime štai jau šešiolikti metai geriausias Draugas – Šventoji Dvasia.
***
Tad sveikinu visus, atvykusius į Tėvo – Dievo šeimą ir Jo Sūnaus, Jėzaus Kristaus, Karalystę! Džiaukimės ir dėkokime Jam visi Jo vaikai, nes Jis atpirko mus savo brangiu krauju, išlaisvino mus iš tamsybių valdžios ir perkėlė į šviesos karalystę! Amen!
