Pirmą kartą Evangeliją išgirdau 1993 metais, kai į Vilnių buvo atvažiavęs pamokslininkas iš Švedijos. Tų pačių metų vasarą kartu su savo vaikais – penkerių metų sūnumi ir septynerių metų dukra – išpažinome Jėzų Kristų kaip savo Gelbėtoją, pakvietėm Jį į savo širdis, prieš tai iš gėlių sudėlioję ratelį, visi trys priklaupę ant kelių aplink jį, susikabinę rankomis šaukėmės Viešpaties. Ir Jis atėjo…
Bet po to, iki 1995 metų, pergyvenau septynias operacijas. Manau, kad dvasiniame pasaulyje vyko didžiulė kova dėl mano sielos, kadangi iki įtikėjimo buvau įklimpęs okultizme: būrimas kortomis, čigonės pranašavimas, kompiuterio sudaryta astrologinė prognozė mano gyvenimui, kodavimai, hipnozė bei kasdieniai prietarai, susipynę su horoskopų skaitymu ir t. t.
Visa ši okultinė praeitis leido šėtonui reikalauti mano gyvenimo. Bet mes žinom, kad jis – liūtas be dantų, nes juos prieš 2000 metų jam išmušė kitas liūtas, – iš Judo giminės. Galiu net vietą nurodyti, kur vyko didžioji kova – Golgotos kalno ringe. Pranašumas buvo akivaizdus, velniui laimėti Jėzus nepaliko jokių šansų! Maža to, nužengęs į pragarą, nuplėšė priešui maršalo antpečius ir parodė, kas yra vienintelis Viešpats Danguje, Žemėje ir po žeme!
Taigi grįžtu prie asmeninio liudijimo. Pirmasis netikras dievas mano gyvenime buvo raumenys – štanga, dvipūdė ir veidrodis. Tuštybių tuštybė. Ir baigėsi analogiškai, nes okultinė mano praeitis atnešė prakeikimą, lydintį kiekvieną tokio pobūdžio veiklą: lygioje vietoje lūžo koja – dvigubas kulkšnelių lūžis. Ligoninėje paremontavo, įgręžė kojon septynias vinis ir paleido.
O po metų, keliant dviese su žmona nedidelį staliuką, trūko dešinės rankos dvigalvis raumuo (bicepsas), nors iki to laiko sportuojant nieko neatsitikdavo – kilnojau štangą, mėčiau dvipūdę. Tuo metu bicepsai buvo mano pasididžiavimas, ir būtent čia įvyko fiasko – mano raumenys neatlaikė! Taip mirė pirmas netikras dievas mano gyvenime – raumenų tvirtovė.
Ištvėręs šias operacijas netekau pasitikėjimo kai kuriomis savo gyvenimo atramomis. Kadangi šeimą reikėjo aprūpinti, teko eiti dirbti ten, kur niekada neičiau, jei ne fizinės traumos. Ta vieta tapo Gariūnų turgus. Pasitvirtino liaudies išmintis: ,,Nespjauk į šulinį, nes iš jo gali tekti pačiam gerti".
Ten, Gariūnuose, įvyko lemiami pokyčiai mano gyvenime. Susipažinau su tikinčiais prekiautojais, kurie man padovanojo Naująjį Testamentą. Tokiõs knygos, tarp tūkstančio kitų, dar nebuvau turėjęs. Todėl šiandien esu labai dėkingas už man parodytą dėmesį, nes nebuvau lengvai sukalbamas žmogus.
Ilgainiui turguje uždirbtus pinigus, kadangi gerai sekėsi, padėjau į firmą palūkanoms gauti – panorau tapti turtingu, kol vieną dieną sužinojau, kad firmos direktorius su mano ir kitų indėliais paspruko į užsienį. Taip mirė antras dievukas mano gyvenime, kurio vardas – finansinis saugumas!
Kur buvęs, kur nebuvęs, prisistatė trečias – malonumų ieškojimas. O kaip gi kitaip pasaulis siūlo reaguoti į tuštybės laidotuves? Alkoholis, draugų kompanijos ir panašiai… Gerai žinoma, kad išgėrus bet kokią alkoholio dozę sumažėja dorovinis imunitetas – žmogus tampa ne toks atsparus įvairioms pagundoms. Blogi dalykai, prasidedantys lyg ir labai nekaltai, kaip ir geri, turi tendenciją didėti. Kadangi buvau drovus, tai liko šie ,,džiaugsmai“: nesibaigiantys vakarėliai, lydimi alkoholio, nikotino ir vaistų nuo skausmo bei antidepresantai – broliai trynukai.
Dievo Žodis sako, kad mes būsim teisiami, t. y. duosim apyskaitą Viešpačiui, ne tik už savo talentų panaudojimą, bet ir už savo kūno priežiūrą kaip ūkvedžiai ir prievaizdai, kaip elgėmės su mums Jo patikėtu turtu šioje Žemėje!
Kadangi anksčiau, bekoncertuodamas Alytuje 1979 m., susirgau geltlige, tai nedaug reikėjo, kad išsivystytų kepenų ir kasos uždegimas bei tulžies akmenligė, – mat beprekiaudamas turguje, dar grojau vestuvėse, kavinėse ir restoranuose, taip uždirbdamas šeimai, o dar daugiau pradirbdamas. Buvau tiek pasinėręs į gyvenimo malonumus, kurie ne tik kad neatnešė nieko teigiamo, bet taip žlugdė, kad nieko nebemačiau aplink, tik save – šokinėjau nuo vieno kraštutinumo, prie kito… Nuo filmavimosi meniniuose filmuose – nusifilmavau viename pirmųjų lietuviškų filmų ''Posūkis'' – prie muzikos; nuo muzikos prie skulptūros (neakivaizdžiai mokiausi pas profesorių K. Bogdaną); nuo skulptūros prie žurnalistikos; nuo žurnalistikos prie teatro režisūros ir t.t.
Visais laikais netikintys žmonės gyvenime renkasi laikinas atramas – pinigai, valdžios troškimas ar epikūrizmas – kol jaunas, linksminkis, o atėjus laikui atgailausiu ir viskas bus gerai…
Ne, nebus gerai, nes iliuzijos greit išsisklaido ir neatlaikys nei gyvenimo, nei laiko patikrinimo. Vienintelis pamatas ir atrama mūsų gyvenime – charakteris. Tikinčiojo gyvenime jis formuojamas bendraujant su Viešpačiu Jėzumi Kristumi.
Šioje vietoje noriu padaryti mažytį ekskursą į praeitį… 1966 metais, išmokęs pagrindinius gitaros akordus, parodžiau juos draugams, tarp kurių buvo visiems gerai žinomas, bet deja, jau anapilin išėjęs, V. Kernagis, ir įkūrėm ansamblį ''Aisčiai''. Grojom mokyklos šokiuose, pasisekimas buvo nepaprastas. Teko groti ir už mokyklos ribų, net vestuvėse, o anais laikais tai buvo gana didelis pasiekimas…
Su V. Kernagiu suvalgėm ne vieną pūdą druskos, kol gyvenimas, veikiau moteris, pakoregavo savaip… O Vytą ir daugelį ansamblio ''Aisčiai'' narių groti išmokiau aš.
Kiek vėliau mane pakvietė groti bosine gitara į tuo metu labai populiarų VISI ansamblį ''Geležinis vilkas''. Tik Dievas žino, kaip tokį pavadinimą toleravo ano meto valdžia!
Netrukus mano draugas ir kolega V. Kernagis įkūrė ansamblį ''Rupūs miltai'', į kurį groti pakvietė ir mane. Na, o tuo metu dar sudalyvavau Kęstučio Antanėlio statomoje roko operoje ''Jėzus Kristus – superžvaigždė'', kur atlikau Poncijaus Piloto ariją, be to pridainuodavau ''back ground'' vokale.
Iš tiesų įdomūs žmogiškojo gyvenimo vingiai – nuo sielinio rok operos personažo, pasmerkusio mirti Jėzų ant kryžiaus, iki antgamtinio, bet realaus susitikimo su Kristumi ligoninėje, tik ne kaip operos personažu, bet Visatos Viešpačiu!
***
Apskritai, nors grojimas tais laikais man buvo naudingas finansiškai, bet didelio džiaugsmo neteikė. 1979 metais buvau pakviestas į Valstybinės filharmonijos ansamblį, vadovaujamą kompozitoriaus Miko Suraučiaus, kuriame grojau ir dainavau. Su ansambliu apvažinėjom visą Lietuvą, didesnius Latvijos miestus, koncertavom Vidurinės Azijos šalyse: Kirgizijoje, Turkmėnijoje, Kazachstane.
Tais pačiais metais viename Lietuvos mieste po koncerto pajutau silpnumą: veidrodyje pamačiau pageltusius akių baltymus, net rankų pirštų nagai pagelto. Kadangi ir temperatūra pakilo, buvau priverstas gulti į ligoninę. Ten nustatė geltą. Grįžęs į ansamblį, nenustojau lankyti vakarėlių, ir taip penkiolika metų, kol atėjo lemtingi 1995 metai.
Išbandęs visų trijų dievukų pagalbą, buvau paguldytas į Vilniaus greitosios pagalbos ligoninę. Diagnozė – ūmus kasos uždegimas, pankreatitas. Kraujo sudėtis organizme pakito, bilirubino (tulžies pigmentas, kuris susidaro organizme yrant hemoglobinui, rudi kristalai) kiekis viršijo 200 – gerokai daugiau nei leistina norma.
Bet įdomiausia buvo tai, kas vyko man gulint ligoninėje. Mane paguldė į septintą palatą septintam aukšte, o lemiama operacija, po kurios keliai į praeitį buvo galutinai atkirsti, įvyko gruodžio septintąją dieną. Tik vėliau, jau susipažinęs su Biblija, sužinojau, kad skaičius septyni – tai dieviškas išbaigtumo, Šventosios Dvasios skaičius.
Ir jeigu ne Šventoji Dvasia, tai nežinau, kaip būčiau vėl ir vėl gulęs ant operacinio stalo, ant kurio toje ligoninėje teko lipti net keturis kartus. Ir kiekvieną kartą Ji mane guodė, ramino. O prieš kepenų operaciją mintyse lyg spalvotame kine pamačiau kadrus, kaip vienas misionierius kelionėje sužeistas, bejėgis, už šimtų kilometrų nuo artimiausios gyvenvietės, gulėjo Pietų Amerikos džiunglėse, ir jo žaizdose šliaužiojo kirmėlės. O aš juk buvau ne vienas, aplink mane buvo medicinos seselės, daktarai, palatos draugai, lankė žmona, artimieji… Beje, to misionieriaus pavardė – Briusas Olsonas, jo parašytą knygą ''Briučka'' skaitė ne vienas.
Štai kokį Draugą ir Guodėją aš susitikau ligoninėje ir pasakysiu, kad ne vienai dienai, bet visam likusiam gyvenimui, ir šios draugystės trukmė bei stiprumas priklauso tik nuo manęs. Mes drauge jau daug metų ir nieks negali Jai prilygti, – be Šventosios Dvasios bendrystės net neįsivaizduoju savo gyvenimo. Ir žinokite, kad tikinčiojo, atgimusio iš aukšto žmogaus gyvenime viskas priklauso tik nuo jo bendradarbiavimo su Šventąja Dvasia!
***
…Bet grįžkim prie keturių operacijų, pergyventų toje ligoninėje. Trys iš jų buvo be kraujo, kitaip sakant – mikrooperacijos. Būtent jos ir buvo pačios baisiausios, nes be įprastos narkozės. Kadangi nesu medikas, tad visų niuansų nepasakosiu, tik noriu pasakyti, ką jaučia siela: begalinę baimę, mirties alsavimą ir klaikią nežinią dėl ateities, kur praleis amžinybę, jei mirs be Jėzaus…
Ko gero šie išgyvenimai ir pastūmėjo mane vėliau melsti Dievą, kad parodytų man pragarą ir aš efektyviau liudyčiau Evangeliją! Į šią maldą Viešpats atsakė maždaug po pusantrų metų, bet apie tai vėliau.
Pirmoji mikrooperacija truko apie valandą. Medikai specialiu vamzdeliu sujungė kasą ir kepenis. Kai tik tai pavyko padaryti, tas vamzdelis, prieštaraudamas visiems fiziniams dėsniams, bet neprieštaraudamas, kaip dabar gerai suprantu, dvasiniams, antgamtiška jėga buvo išmestas lauk. Kas jį išmetė ir kodėl? Tada dar nežinojau… Tik vėliau supratau, kad tai angelas išmetė, nes neatgailavau!
Po savaitės mane pakartotinai paguldė ant operacinio stalo. Operacijos metu daktaras vaikščiojo aplinkui, švelniai ,,keikdamas“ aparatūrą ir vis klausinėjo asistentės, ar ji ką nors mato… O kadangi ji nieko nematė, tad mano ausys, dydžiu panašios į drambliuko, tik ir laukė, kada gi jie pasakys ką nors gero?!
Šįkart, po valandos ir keturiasdešimt minučių, aš dužau širdyje, tyliai pravirkau ir ištariau šiuos žodžius: ,,Jėzau, ateik į mano širdį, leisk man užauginti vaikus, o po to kaip nori..."
Tik man ištarus tuos žodžius, kurie išėjo iš mano sielos gelmių, chirurgas sušuko: ,,O, aparatūra pradėjo veikt, į palatą jį…"
Po mėnesio man buvo atlikta paskutinė, ketvirta operacija. Kadangi mano šeimoje buvo ne vienas medikas: teta – žymi pediatrė, mokslų daktarė, Vilniaus universiteto profesorė L. Steponaitienė, 1973 m. gruodžio 16 d. žuvusi lėktuvo katastrofoje; žmona – medicinos seselė, sesuo – daktarė, tad numaniau, kas manęs laukia…
Prieš operaciją daktaras pasakė, kad nebijočiau, nes išpjaus tik gabalą kepenų, tačiau to daryti nereikėjo – po operacijos, kurios metu išpjovė tik tulžies pūslę, daktaras pasakė, kad mano kepenys kaip jauno žmogaus! Ar tai maža Dievo dovana – išgydyti kepenys?!
Po operacijos sekusios dienos buvo antgamtiškumo liudijimas. Gydytojų konsiliumas į mane žiūrėjo kaip į gyvą stebuklą. Mano nuotaika buvo puiki! Ant staliuko, palatoje, atsirado Naujasis Testamentas ir krūva prirašytų lapų, kuriuose bandžiau gvildenti okultizmo temą, nors patį Naująjį Testamentą laikiau rankose tik keletą kartų...
Dar gulint ligoninėje, išgirdęs žodžius ir muziką savo viduje, lyg kažkas kuždėtų, ką ir kaip rašyti, pradėjau kurti dainas. Beje, gulint ligoninėje, man atsivėrė dar viena dovana – meldžiantis už ligonius traukėsi net vėžiniai susirgimai.
* * *
Savo liudijimo pradžioje žadėjau papasakoti apie atsakymą į savo maldą apie pragarą, nes norėjau efektyviai skelbti Evangeliją su jos šviesiąja ir tamsiąja pusėmis… Taip, aš mačiau pragarą. Dvi valandas mano siela buvo atsiskyrusi nuo kūno. Ten, aname pasaulyje, aš mačiau ugnies apimtus degančius žmones aukštyn iškeltomis rankomis. Bet labiausiai mane sukrėtė nevilties pilnos jų akys… Amžinybė kančiose, kurios niekada nesibaigs! Aš dar paklausiau: Jėzau, kodėl tiek mažai parodei? Atsakymas buvo: ,,kad neišeitum iš proto..."
Kokia iš viso to išvada? Evangelijoje pagal Joną (Jono 3, 16) parašyta: ,,Dievas taip pamilo pasaulį, jog atidavė savo viengimį Sūnų, kad kiekvienas, kuris Jį tiki, nepražūtų, bet turėtų amžinąjį gyvenimą''.
Nuo ko nepražūtų? Nuo persivalgymo? Nuo persigėrimo? Nuo barnių?.. Ne!!! Iš amžinų kančių vietos – pragaro, štai nuo ko mus išgelbėjo ir brangia savo kraujo auka išpirko Jėzus!
Arba kas nors pasakytų, jog Buda ar Konfucijus gyveno anksčiau ir kalbėjo tariamai protingiau nei Jėzus? Argi dėl to Dievas atidavė savo Sūnų tokioms baisioms kančioms!?
Tai, kad Jėzus tikrai yra tas Asmuo, kokiu Jį vaizduoja Biblija, įrodo daugybė archeologinių, bibliografinių ir istorinių dokumentų. Jo gimimas, mirtis už mūsų nuodėmes ir prisikėlimas – nenuginčijami faktai! Budos, Mahometo, Konfucijaus ir daugelio kitų filosofų ar veikėjų žodžiai, pamokymai taip ir liko žodžiais, moralizavimu. Vienintelis Jėzus Kristus – Žodis, kuris tapo kūnu ir gyveno tarp mūsų, ir Jam šlovė ir garbė per amžių amžius!
J. Gagarinas išdidžiai pareiškė: ''Skraidžiau stratosferoje ir Dievo nemačiau...'' Taip sakydamas, Gagarinas tik parodė savo dvasinį aklumą, nes nežinojo, kad tikrasis Dievas – nematoma būtybė. Norint Dievą, apie kurį kalba kiekviena lauko žolelė ir kiekviena dangaus žvaigždė, išvysti ar bent Jį pajausti, reikia pirmiau dvasiškai praregėti.
***
Skridau ir aš, tik ne ant sparnų, ir mačiau tą vietą, kurioje niekam nelinkėčiau praleisti amžinybės. Po to, kai regėjimą apie pragarą papasakojau kai kuriems Lietuvos dvasininkijos hierarchams, buvau pakviestas pasidalyti savo tikėjimu su ''Mažosios studijos'', ''Marijos radijo'' klausytojais.
Kurį laiką rašiau dainas vaikams, jas transliavo krikščioniško radijo studija ''GNC'' per Žinių radiją. Groju įvairiuose renginiuose, dainų vakaruose – dalyvavau krikščioniškos muzikos festivalyje ,,Sielos 2005".
Rašau publicistinius straipsnius apie visuomenės aktualijas. Pagal juos ir parengta spaudai ši straipsnių knyga ''Apie Dievą, valstybę ir kasdienybę''.
Retkarčiais rengiu visuomenei paskaitas prieš okultizmą. Parašiau dvi knygas šia tema. Pirmoji vadinasi: ''Jei mes tylėsim, akmenys šauks! Gatvės evangelisto užrašai.'' Tai penkiolikos metų patirtys man bekeliaujant po Lietuvą ir toliau su Evangelijos žinia, misionieriško darbo ataskaita. Ši knyga jau galėtų pasirodyti, jei netrukdytų piniginiai reikalai.
Antroji knyga vadinasi ''Aklieji'', ji dar tik rengiama spaudai. Tai gana plati studija apie sektas ir okultizmo plitimą Lietuvoje, nukreipta prieš visuomenę apraizgiusias baltąją ir juodąją magijas.
Ir dar ką noriu pabrėžti: be Viešpaties Jėzaus aš nieko nebūčiau nei parašęs, nei sukūręs, bet seniai miręs ir degęs pragare!
2008 06 07
(ištrauka iš knygos ,,AKLIEJI")
Savo liudijime minėjau, kad vienos operacijos metu pakviečiau į savo širdį Jėzų Kristų. Taip pat minėjau, kad žmogus apart fizinės, turi ir taip vadinamą dvasinę širdį (šerdį) – tai žmogus dvasia.
Kam teko kalbėti su krikščionimis, tas turbūt pastebėjo tam tikrus besikartojančius jų kalboje žodžius: atsivertęs, gimęs iš naujo, dvasinis gimtadienis, atgimimas iš aukšto...
Jei paklaustum krikščionio, kaip susitaikyti su Dievu, nes aistros užvaldė ir gyvenimas tapo nepakeliama našta – ligos, rūkalai, alkoholis, skolos, magija kaip girnapusė ant kaklo traukia į dugną, jis atsakytų, kad turi gimti iš naujo! Dabar pasaulyje yra maždaug milijardas žmonių, kurie žino kas tai yra. Ir šis skaičius sparčiai auga.
Ne vienas matėme telvizijos laidą “Grožio fabrikas”, kur žmonėms atliekamos plastinės chirurgijos operacijos, ištaisant kūno ar veido defektus, po kurių pacientai grįžta į savo šeimas, į darbo kolektyvus lyg naujai atgimę, linksmi, pasikeitusiais veido bruožais, atjaunėję... Aišku, tas atjaunėjimas ir pasiketimai tik išoriniai.
Viena mergina po kreivos nosies korekcijų taip ir pasakė: ”Aš gimiau iš naujo!” Ir tai nuostabūs ir džiuginantys faktai, kad mūsų plastinės chirurgijos specialistai daro tokius stebuklus. Ar nenuostabu matyti pakeistus, ištaisytus, anksčiau buvusius sudarkytus ir deformuotus veido bruožus – nosį, ausis ar kitas kūno dalis?
Bet patikėkit – dar nuostabiau pamatyti buvusio nusikaltėlio, vagies ar narkomano pasikeitusius charakterio bruožus – nuolankumą, paslaugumą, meilę ir gailestingumą vietoj buvusių bjaurių būdo bruožų – išdidumo, žiaurumo, egoizmo, nekalbant jau apie fizinius nusikaltimus…
Ar ne stebuklas – gero būdo žmogus!? Tokia metamorfozė, gimti iš naujo, galima tik pakviečiant Jėzų Kristų į savo širdį. Todėl nesistebėkit, jog sakau: „…jums būtina gimti iš naujo“ Jono (3, 7). Taip vienam žmogui, vardu Nikodemas, prieš du tūkstančius metų gyvenusiam Izraelio mokytojui, pasakė Visatos Viešpats, Jėzus Kristus. Tas pats Jėzus, anuo metu gyvenęs ir buvęs paprastu žmogumi, tokiu, kaip jūs ir aš, bet daręs nepaprastus darbus – prikeldavęs mirusiuosius, išgydydavęs raupsuotuosius, ataugindavęs kūno dalis, tik daręs tai be chirurginio skalpelio…
Sakydamas, kad „jums reikia gimti iš naujo“, Jėzus turėjo omeny gimimą į nematomą dvasinį pasaulį mums dar būnant šiame mirtingame kūne. Gimimas iš naujo, tai ne bilietas į TV šou “Kelias į žvaigždes“ ar dar kur nors. Šis gimimas, tai kelio į amžinybę pradžia; tai bilietas, ant kurio užrašytas klausimas – „kur tu praleisi amžinybę?“ Ir į šitą klausimą tu turi atsakyti dar būdamas šioje gyvenimo skaistykloje, vardu Žemė.
Ar tikrai šis klausimas toks svarbus? Jėzus sakė: „Jei tavo ranka traukia tave nusidėti, – nukirsk ją!“ Bum! Rankos nebėra.
„Jei ir tavo koja traukia tave nusidėti, – nukirsk ją!“ Bum! Kojos nebėra.
„Ir jei tavo akis traukia tave nusidėti, – išlupk ją, nes geriau tau vienaakiui įeiti į Dievo Karalystę, negu su abiem akim būti įmestam į ugnies pragarą…“ Morkaus (9, 43; 45; 47).
Ir patikėkit, Jėzus ne tik gerai žinojo, ką sakė, bet pats buvo visiems pavyzdžiu. Tikrai, kad geriau eiti be kojos, rankos ar be akies, bet į dangų, nei išdailintu, išpuoselėtu kūnu į pragarą, kur po penkių minučių suprastum, kas yra kas, bet, deja, bilietas tik į vieną pusę…
Gimti iš aukšto, tai esminė sąlyga, norint tapti Dievo vaiku, būti Jo šeimoje ir aišku, girdėti Tėvo balsą, suprasti aplinką, kurioje gyveni ir augti dvasiškai.
Pirmasis žmogaus gimimas – fizinis, kai žmogus gimsta iš motinos įsčių, ir tai nusisukęs nuo Dievo, – tokia visų žmonių pradžia, bet yra ir pabaiga. O tarp pradžios ir pabaigos yra raidos etapas – kelias, kuriuo žmogus turi praeiti.
„Taigi, mano mylimieji, <…>, – atbaikite savo išgelbėjimą su baime ir drebėdami“ Filipiečiams (2, 12). Todėl taip svarbu keliauti teisinga kryptim!
O kas eina be Jėzaus, tas aklas ir eina prakeikimo keliu, nes gimstame prakeikti, tai Adomo nuodėmės pasekmė: „Todėl, kaip per vieną žmogų nuodėmė (mirtis) įėjo į pasaulį <…>, taip ir mirtis (nuodėmės pavidalu) pasiekė visus žmones…“ Romiečiams (5, 12).
Tą dieną, kai Adomas nepakluso Dievo įsakymui nevalgyti nuo medžio pažinimo gero ir blogo, turbūt, kad įtiktų Ievai, jis mirė dvasiškai. Atpildas už nuodėmę – mirtis, (Romiečiams 6, 23).
Amžiną gyvenimą, kuris buvo duotas Adomui nuo jo sukūrimo pradžios, pakeitė dvasinė, o po to ir fizinė mirtis. Taip Adomas, įgavęs šėtoniškų bruožų, perdavė juos žmonijai.
Ir tai dar ne viskas – žmogui mirus, jo fizinis kūnas supūva. O siela ir dvasia, kaip su jomis? Jos nemirtingos, štai kas svarbiausia! Ir keliai po kūno mirties tik du – į dangų pas Tėvą arba į pragarą, į amžiną ugnį.
Antrasis gimimas – gimimas iš naujo, iš Dvasios per Jėzų Kristų, tai perėjimas iš prakeikimo į palaiminimą – kas negims iš naujo, negalės regėti Dievo Karalystės, Jono (3, 3). Tai Jėzaus ištarti ir Jo mylimiausio mokinio, Jono, užrašyti žodžiai, kuriais verta tikėti.
Biblinis atgimimas, tai – žmogaus perėjimo iš mirties į gyvenimą, – procesas. Ir šis atgimimas iš naujo neįvyksta per vieną dieną, pakvietus Jėzų į širdį. Tai viso žmogaus gyvenimo kelio, o jei norit, tai ir maratono tikslas bei trokštamas tikinčiojo Kristumi, rezultatas – nevystantis vainikas, (1 Korintiečiams 9, 24–25).
Iki naujo atgimimo Kristuje žmogaus dvasia Dievui yra labai tolima, ji – mirusi dėl to, kad mirtis yra at(si)skyrimas nuo gyvenimo ir Dievo. Žmogaus dvasia mirusi ir dėl to nesugeba bendrauti su Dievu. Tokią dvasią valdo arba siela, pavergusi ją jausmais, idėjomis ir įsivaizdavimais (iliuzijomis), arba ją stimuliuoja (tokią mirusią dvasią) ir veda į vergystę aistros bei kūniški įpročiai.
Žmogaus dvasia turi būti atgaivinta jau vien dėl to, kad gimsta negyva, kaip neišnešiotas kūdikis. Gimimas iš naujo, apie kurį kalbėjo Kristus su Nikodemu (Jono 3, 1–10), yra naujas žmogaus dvasios gimimas. Ir, aišku, tai ne tai ne fizinis gimimas, apie kurį galvojo Nikodemas, ir ne sielinis. Šis naujas gimimas įlieja į žmogaus dvasią Dievo gyvybę. Kadangi Kristus išpirko mūsų sielą ir sugriovė kūniškos tvirtovės principus, mes, susijungę su Juo, tampame Kristaus Prisikėlimo dalyviais. Naujas gimimas įvyksta žmogaus dvasioje ir jis neturi nieko bendro su siela ir kūnu.
Žmogų Dievo tvarinių tarpe unikalų padaro ne tai, kad jis turi sielą, bet tai, kad jis turi dvasią, kuri sujungta su siela sudaro žmogų. Būtent šis derinys pastato žmogų į išskirtinę vietą Visatoje. Žmogaus siela tiesiogiai (nuosekliai) nesujungta su Dievu. Biblija tvirtina, kad tik dvasia bendrauja su Dievu. Dėl to, kad Dievas yra Dvasia, visi, garbinantys Jį, turi garbinti dvasioje ir tiesoje. Amen! Tik dvasia gali kontaktuoti su Dievu. Tik dvasia gali garbinti Dvasią. Biblijoje skaitome šias vietas: ,,kuriam tarnauju dvasia“ (Romiečiams 1, 9; 7, 6; 12, 11); ,,Kas < ... > žino... jei ne paties žmogaus dvasia?“ (1 Korintiečiams 2, 11); garbins (garbinti) dvasioje ir tiesoje (Jono 4, 23, 24; Fil 3, 3).
Kadangi Dievas kalba žmogui į jo dvasią, todėl žmogui labai svarbu kad jo dvasia nuolat budėtų, būtų pasiruošusi kontaktuoti su Dievu, ir kuo mažiau nuolaidžiautų jausmams, sielos norams, neaiškiems idealams ir keistoms inspiracijoms. Taip – nuolat nuolaidžiaujant – prarandamas dvasios aštrumas, gyvybiškumas ir bukinama dvasia praranda jautrumą dieviškiems apreiškimams ir pasireiškimamas. Kada mūsų vidinį žmogų (mūsų dvasią) pradeda valdyti išorė, jis praranda kontaktą su Dievu ir dėl to kenčia (apmiršta). ,,Ir jūs buvote mirę nusikaltimais ir nuodėmėmis, kuriuose kadaise gyvenote... sekdami savo kūno geiduliais, vykdydami kūno ir minčių troškimus“ Efeziečiams (2, 1–3).
Neatgimusio žmogaus gyvenimą praktiškai valdo vien siela. Jis gali gyventi bijodamas, smalsaudamas, džiaugdamasis, nuolat sielodamasis; būti kupinas išdidumo ir puikybės, nuostabos, nuolat gėdintis, kažko gailėtis arba būti pakilios nuotaikos. Arba gali būti pilnas idealų, svajonių, prietarų, abejonių, nuojautų, ieškojimų, išvadų, analizių, potroškių ir t.t. Toks žmogus gali būti vedamas valdžios ir turtinių troškimų, pripažinimo visuomenėje, neribotos laisvės, padėties, šlovės, žinių, pagyrimų, priverčiančių jį priimti daugybę drąsių sprendimų ar užsispyrusiai išsakyti nuomonę, išpažinimus. Arba jis gali demonstruoti nuostabią valios stiprybę. Visa tai, ką paminėjau, yra tik trijų pagrindinių sielos funkcijų – emocijų, proto ir valios – pasireiškimai. Ar ne iš tokių dalelių susideda daugelio gyvenimo mozaika?
Visa tai nėra ir negali būti Atgimimo (gimimo iš naujo) pagrindas. Gailėjimasis dėl daromų nuodėmių, ašaros, ar net sprendimo priėmimas neatveda į naują gimimą. Taip pat ir išpažintis bei religinė veikla neveda į išgelbėjimą ir dvasios atgimimą. Racionalūs sprendimai, inteligentiškas ir protinis supratimas, gėrio, grožio ir tiesos ieškojimas, gerų darbų darymas, – visa tai tik sielos veikla, jei dvasia nepaliesta Viešpaties ir Jo nesužadinta. Žmogaus idealai, jo jausmai ir supratimai gali neblogai tarnauti žmogui kaip tarnai, bet ne šeimininkai, ir todėl atgimimo procese jie yra tik antraeiliai.
Biblija niekuomet netapatina gimimo iš naujo su rūsčiu elgesiu savo kūno atžvilgiu, kaip tai daro religiniai fanatikai Filipinuose, kaldami save ant kryžiaus, ar kai kurios konfesijos, versdamos žmones keliais ropoti aplink pačių rankomis pasigamintus stabus, plakti save rykštėmis ir žodžiais ,,aš kaltas, labai kaltas“ ir t.t. Arba versti žmones atsisakyti gyvenimo susituokus, atsiskirti gyvenimui vienuolynų celėse tuo metu, kai žmonės pasaulyje žūna ir tūkstančiais eina į pragarą.
Gimimas iš naujo neturi nieko bendro su jausmų impulsyvumu, valios reikalavimais arba iki atgimimo vyravusių protinių nusistatymų pasikeitimu. Biblinis atgimimas įvyksta žymiai giliau nei sieloje ar žmogaus kūne, jis vyksta žmogaus dvasioje, kur ji priima Dievišką gyvybę per Šventąją Dvasią.
Patarlių autorius, Saliamonas, rašo, kad ,,žmogaus dvasia yra Viešpaties žiburys, tiriantis širdies gelmes“ Patarlių (20, 27). Gimimo iš naujo metu Šventoji Dvasia įeina į žmogaus dvasią ir ją atgaivina ,,uždegdama“ joje žiburį. Taip gimsta nauja dvasia, paminėta Ezechielio (36, 26). Gimstant iš naujo keičiasi širdis – sena ir mirusi dvasia atgimsta iš naujo Dieviškam gyvenimui.
Gimdamas iš naujo (iš aukšto) tu tampi Dievo vaiku, Jo šeimos nariu. Šioje šeimoje tu augi ir augdamas sužinai šeimos paslaptis ir planus. O aplink lieka kaimynai, dažnai negeranoriški, kai kada žiūrintys pro rakto skylutę, ar apkalbinėjantys ir šmeižiantys tai, ko patys neišmano. Nereikia įžeisti kitų žmonių, neturinčių širdyje Jėzaus Kristaus, neatgimusių iš naujo, bet tiesa tokia – jei tu ne Dievo vaikas, tai kieno tu vaikas?
O Dievo malonės dovana – amžinasis gyvenimas (Romiečiams 6, 23). Pamenat, kaip buvo dovanota gyvybė F. Dostojevskiui, atleidžiant jį nuo mirties bausmės? (Daugiau apie tai skyrelyje ,,Aklieji" - ,,Krikščionio tikėjimo credo"). Taip ir žmonėms atleista per Tėvo brangiausią dovaną – Jėzų Kristų, tiems, kurie tiki Jo brangia auka.
Šiuo meilės aktu Dievas pasigailėjo žmonijos, ir štai pažadas, kurį Jis mums davė – amžinasis gyvenimas (1Jono 2, 25).
Tad kam to reikia – gimti iš naujo, koks šio pasikeitimo tikslas? Gimti iš naujo reikia tam, kad taptum Dievo Tėvo šeimos nariu, ir dar šioje žemėje pragyventum pilnavertį gyvenimą, kuriuo pašlovintum savo dangiškąjį karalių Karalių, Viešpatį Jėzų Kristų. Ir vienas Dievo tikslų, dėl kurių Jis pasiuntė savo Sūnų, buvo noras turėti žemėje šeimą, priartinti žmoniją prie savęs, na, ir kad būtume išgelbėti nuo pragaro, kuris yra realesnis nei karas Irane ar Irake, kurio metu, jei tau gyvam pjautų kurią nors kūno dalį be narkozės, ar matytum kaip tavo akyse žudomi tavo vaikai, tai šis baisumas, lyginant su amžinomis kančiomis pragare, būtų tik vaikų žaidimas.
Jono 3, 16 parašyta: „…Dievas taip pamilo pasaulį, jog atidavė savo viengimį Sūnų, kad kiekvienas, kuris Jį tiki, nepražūtų, bet turėtų amžinąjį gyvenimą“. Nuo ko ir kur nepražūtų? Nepražūtų pragaro ugnyje, ir tai ne ugnies ir pramogų parkas Druskininkuose, ten nėra šokių ir žaidimų… Tai ugnies ir sieros ežeras, kuriame kančios nesibaigia nei dieną, nei naktį (Apreiškimo 20, 10).
Kažkas gali paklausti: “O kam man tas atgimimas iš aukšto? Gal kitam gyvenime aš būsiu laimingesnis ir be atgimimo iš aukšto… Čia turima omeny reinkarnacijos teorija, ačiū Dievui, mūsuose dar netapusi populiari.
Arba kitas: „aš vaikystėje krikštytas…“
Ir trečias: „aš esu praktikuojantis katalikas…“
Ketvirtas: „aš vaikštau į bažnyčią kiekvieną sekmadienį“.
Ir penktas: „aš giedu bažnyčios chore, o mano brolis kunigas…“ Kokia rimtų argumentų gausa, ar taip?
***
Apie reinkarnaciją. O jei reinkarnuosis savo išgalvoto dievuko dėka į kiaulę? Ir tave kitame gyvenime suvalgys?
Dar kartą apie vandens krikštą. Jėzus sakė: „kas negims iš vandens ir Dvasios, negalės įeiti į Dievo Karalystę“, Jono (3, 5). ,,O kas įtikės ir bus pakrikštytas, bus išgelbėtas“, Morkaus (16,16). Čia minimas gimimas iš vandens, tai vandens krikštas. Asmeniškai aš tikiu, kad vandens krikštas turi būti ne kūdikystėje, kai žmogutis nemąstantis, t.y. neatsakingas už save ir savo poelgius, bet užaugęs ir sąmoningas. Pasirinkimus darome patys, o ne kas nors vietoje mūsų. Išsigelbėjimas nėra bendruomeninis...
Kaip Bažnyčia pakeitė savo mokymą apie “Limbus infantum” vietą, taip gali pakeisti ir vaikų krikštą kūdikystėje į krikštą brandžiame amžiuje. Aš mačiau žymiai daugiau žmonių, suklupusių savo gyvenimo kelyje ir tragiškai jį baigusių, kurie buvo pakrikštyti kūdikystėje, nei tų, kurie sąmoningai pasikrikštijo brandžiame amžiuje savanoriškai pasišvęsdami Viešpačiui.
Krikštas turi būti savanoriškas aktas ir prievarta čia nepadės. Lietuvos krikštas ir buvo toks – prievartinis ir nesąmoningas, todėl ir nevykęs. Kai kurie M. Mažvydo žodžiai, parašyti prieš keturis šimtus penkiasdešimt metų, tebelieka aktualūs, – pagonybė vis dar gaji, bet, tikiu, neilgam…
Atsakymas trečiam – dėl praktikavimo ir posakio “praktikuojantis katalikas” arba krikščionis... Praktikuoti, tai taikyti įgytas žinias darbe ir gyvenime. Kokias žinias ir kur įgytas? Gal teologines?
Mano ir visų atgimusių iš aukšto Dievas – Jėzaus Kristaus Tėvas. Tikintys Jėzumi Kristumi yra gyva šeima – Tėvas ir Jo vaikai. O ar bendravimo su savo tėvais išmokstama iš pedagogikos vadovėlių, seminarijose ir koledžuose?
Ar galimas mokslas apie tėvo, motinos pažinimą, nebendraujant su jais iš lūpų į lūpas, iš širdies į širdį? Teorija be praktikos... Dievas Tėvas yra gyvas Asmuo, todėl manau, kad su gyvais artimaisiais tik bendraujant galima vienas kitą pažinti...
- Aš praktikuoju tėvąmylystę...
- O tu ką?
- Aš praktikuoju motinmylystę...
- O ką tu darai?
- Na... Valandų valandas skaitau ir rašau.
- Ar bent pakalbi su jais?
- ???
***
Atsakymas ketvirtam. Jei manę paklaustų, kuri bažnyčia gali išgelbėti, aš atsakyčiau, kad nei Romos katalikų, nei pravoslavų ar protestantų, nei bet kuri kita bažnyčia negali išgelbėti nei tavęs, nei tavo uošvės... Išgelbėti gali tik Viešpats Jėzus Kristus, o ne katalikybė, pravoslavybė ar protestantizmas. Tūkstančiai protestantų nėra išgelbėti, nors jie vadina save krikščionimis: „Ir štai nuo daugelio paslėpta, kiek vardų ištrinta iš gyvenimo knygos, – tų, kurie tikisi, kad jie išgelbėti“, – šiuos žodžius Dievo Dvasia išsakė vokiečių kilmės pamokslininko E. Štegeno lūpomis Kijeve, rusų kalba, kurios jis net nemoka...
Atsakymas penktam. Tu gali visą savo gyvenimą giedoti bažnyčios chore ir eiti į pragarą – išsigelbėjimas nėra perduodamas giminystės ryšiais, testamentu ar juo labiau – genetiškai.
Krikščionių tarpe klesti rūkalai, alkoholis, pinigų geismas, narkotikai, magija ir okultizmas, yda seka ydą ir maskuojasi Kristumi… Apkalbos, nuosavas teisumas, nejautrumas vienas kito atžvilgiu, vienas kitą suvedžioja – brolis girdo brolį. Jau geriau girnapusė ant kaklo tam, kuris silpnesnį už save nuo siauro ir tiesaus kelio pas Kristų nuvilioja.
***
Bet štai po „negausaus“ ydų sąrašo išvardijimo, išgelbėjimo ratas skęstantiems: “Ir nėra niekame kitame išgelbėjimo, nes neduota žmonėms po dangumi kito vardo, kuriuo turime būti išgelbėti” Apaštalų darbų (4, 12).
Nei katalikų kunigo, nei pravoslavų batiuškos, nei protestantų pastoriaus, „bet Jėzaus Kristaus vardą Tu duosi, nes Jis išgelbės Savo tautą…“ Mato (1, 21).
Štai dabar mes žinome Vardą, kuriuo galime būti išgelbėti, o apie kitus vardus kalbėsime kituose skyriuose, nes būtent tam ši knyga ir skirta – parodyti kelius ir klystkelius dvasinėje piligrimo kelionėje.
Tad, mielas skaitytojau, jei „lūpomis išpažinsi Viešpatį Jėzų ir širdimi tikėsi, kad Dievas Jį prikėlė iš numirusių, būsi išgelbėtas, nes kiekvienas, kuris šaukiasi Viešpaties vardo, bus išgelbėtas“ Romiečiams (10, 9–13). Dabar prašau, kurie tikite tuo kas čia parašyta, pasimelskime šia malda, tikėdami ką kalbate, nes Jis girdi mus, o svarbiausia, – mus besąlygiškai myli:
“Dangiškasis Tėve, aš visa širdimi tikiu, kad Jėzus Kristus mirė už mano nuodėmes ir trečią dieną prisikėlė. Jėzau Kristau, įeik į mano širdį ir tapk mano Gelbėtoju, mano gyvenimo Viešpačiu. Aš tikiu, kad Tu mane išvaduoji iš nuodėmės, atgimdai ir padarai Dievo vaiku. Dėkoju Tau, Dangiškasis Tėve, Tavo Sūnaus, Jėzaus Kristaus vardu. Amen!”
“Dangiškasis Tėve, aš visa širdimi tikiu, kad Jėzus Kristus mirė už mano nuodėmes ir trečią dieną prisikėlė. Jėzau Kristau, įeik į mano širdį ir tapk mano Gelbėtoju, mano gyvenimo Viešpačiu. Aš tikiu, kad Tu mane išvaduoji iš nuodėmės, atgimdai ir padarai Dievo vaiku. Dėkoju Tau, Dangiškasis Tėve, Tavo Sūnaus, Jėzaus Kristaus vardu. Amen!”
***
Štai tu dabar, gavęs dovanai amžiną gyvenimą – „kas tiki Sūnų, turi amžinąjį gyvenimą…“ (Jono 3, 36), gali paklausti, o ką toliau daryti? Nagi, saugok savo širdį, kalbą ir liežuvį, protą ir akis nuo pragaro kultūros – pornografijos, horoskopų ir astrologijos, apsimetusios nekenksminga baltąja magija, nors tėra ta pati juodoji, tik pabalinta. Šalinkis ydų, kurios turi savybę pragraužti ne tik metalą, bet ir sielą, nes „lašas po lašo ir akmenį pratašo“, taip byloja lietuvių liaudies patarlė, tik patvirtindama Šventąjį Raštą. Nuolat skaityk Bibliją, kad apsaugotum savo protą nuo dvasinių teršalų – TV reklamų srauto, sekso, smurto scenų ir t.t. Bet geriausia išeitis – nežiūrėti ir nesiklausyti pragaro kultūros laidų.
Aišku, čia ne pagrindinės kelio į išsigelbėjimą taisyklės, bet daugiau negu rimtas įspėjimas, kad saugotum savo širdį nuo dvasinio purvo! Išmok bent jau atsirinkti, ką žiūri ir ko klausai.. O tau patarti gali ir dvasiškai vyresni, brandesni krikščionys. Bet geriausia kreiptis į Dievo atsiųstą Vietininką šioje žemėje – Šventąją Dvasią. Prisipažinsiu, mano gyvenime štai jau šešiolikti metai geriausias Draugas – Šventoji Dvasia.
***
Tad sveikinu visus, atvykusius į Tėvo – Dievo šeimą ir Jo Sūnaus, Jėzaus Kristaus, Karalystę! Džiaukimės ir dėkokime Jam visi Jo vaikai, nes Jis atpirko mus savo brangiu krauju, išlaisvino mus iš tamsybių valdžios ir perkėlė į šviesos karalystę! Amen!
