2011 m. liepos 22 d., penktadienis

Iš Lietuvos kultūros istorijos


         
       Ne kartą vasaros metu esu buvęs viename gražiausių Lietuvos miestelių – Jurbarke. Ir ne tik kaip turistas – šiuose kraštuose dar turiu giminių. Neišdildomą įspūdį palieka ne tik nuostabios krašto vietos, visų upių tėvas senelis Nemunas, bet ir Mituva, ir į ją įtekanti mažytė Imstrė, o ypač Nemuno vingiai. Dar didesnį įspūdį palieka šio krašto žmonės. Jei jau upės turi senelius ar motinas, tai juo labiau žmonės. Šiuo atveju kalbėsiu ne apie kokios nors tolimos šalies giminaičius…
      Labai gerai, kai turime gyvus ne tik dėdes ar tetas, bet ir senelius. Ir liūdna, kai nebėra kai kurių tarp gyvųjų. O dar liūdniau, jei niekas jų nebeprisimena.
      Noriu pasidalyti kai kuriais prisiminimais apie savo šeimos narius. Gal kam bus įdomūs, sužadins šiltus atsiminimus ir jausmus.
      …Savo senelius, tiek iš tėvo, tiek iš motinos pusės prisimenu kuo puikiausiai. Ir tikrai gaila, kad jų niekada nematė mano, dabar jau suaugę, vaikai. Apie senelį iš motinos pusės, Teodorą Šuraviną, čia dabar ir noriu papasakoti. Pasidalyti prisiminimais mane paskatino neseniai spaudoje pasirodžiusi ištrauka iš Balio Sruogos romano ,,Dievų miškas“. Ši knyga išversta ir į kitas kalbas. Į rusų kalbą ją išvertė T. Šuravinas (mano senelis iš motinos pusės). Neseniai motina man pasakė, kad ,,Dievų miškas“ iš rusų kalbos išverstas dar ir į ispanų.
      Bet senelio norai neapsiribojo vien šiuo romanu. Troškimas, kad žymiausi lietuvių autorių kūriniai taptų žinomi ir rusų liaudžiai, nebuvo atsitiktinis – prieš šio romano vertimą jo ilgametė svajonė, kad nuostabios lietuvių pasakos pasklistų ir tarp rusiškai kalbančių tautų, buvo įgyvendinta.
   Žymus Jurbarko pedagogas Antanas Giedraitis Giedrius buvo surinkęs ir redagavęs lietuvių liaudies pasakas. T. Šuravinas išvertė jas į rusų kalbą ir ieškojo, kur atspausdinti knygutę. Gana įdomios, nors gal kiek ir tragiškos buvo kai kurios šios knygutės pasirodymo peripetijos.
    Paaiškėjo, kad kelią knygutės tiražui išspausdinti gali pastoti finansinės kliūtys. Mano mama prisipažino, kad senelis, nevilties apimtas, norėjo net nusižudyti… Ačiū Dievui, kad to nenutiko. Kodėl? Todėl, kad geri žmonės atėjo jam – ir lietuvių pasakoms – į pagalbą.
      Kaip viskas klostėsi toliau? Kas padėjo seneliui ,,likti“ gyvam? 1930 metais Kaune lankėsi žymus rusų poetas Konstantinas Balmontas – beje, jų santykiai nenutrūko, jie ir toliau susirašinėjo: Konstantino Balmonto laiškai T. Šuravinui yra surinkti į atskirą leidinį rusų kalba ,,Konstantinas Balmontas. Laiškai Teodorui Šuravinui“ (1937; Pavelo Lavrineco publikacija).
    Taigi, sužinojęs, kad mano senelis, T. Šuravinas yra išvertęs į rusų kalbą labai gražias lietuvių liaudies pasakas, Konstantinas Balmontas parašė knygos įžangą ir pasiūlė ją išleisti mūsų kaimynams latviams, Rygoje įsikūrusiai Vlado Butlerio leidyklai. Taip 1930 m. pasirodė T. Šuravino išverstos ,,Lietuvių liaudies pasakos“. Netrukus pasirodė šių pasakų vertimai ir į kitų tautų kalbas.
      O geri žmonės pasirodė esą Lietuvos žydai jurbarkiečiai – jie parėmė senelį, – paskolino reikiamą pinigų sumą. Už išleistą knygų tiražą reikėjo susimokėti – Lietuvoje knygų nesisekė parduoti. Ir įvyko taip, kad visą tiražą nupirko Latvija, ir skola buvo sumokėta.
      Kartais nežinai žmogus, iš kur tau ateis pagalba, bet kad iš Dangaus – žmonių dėka – tai tikrai!
      T. Šuravinas gimtosiomis laikė abi kalbas – rusų ir lietuvių. O kadangi jas labai gerai mokėjo, sėkmė paskatino jį ir toliau versti rusų autorius į lietuvių kalbą. 1932 m. pasirodė jo išversta ir Kazio Šimonio nuostabiai iliustruota Antono Čechovo ,,Kaštonė“. Vėliau T. Šuravinas išvertė į lietuvių kalbą Michailo Lermontovo ir Ivano Turgenevo kūrinių.
    Tačiau užteks sausos statistikos. Vaikystėje dažnai lankydavau senelius iš motinos pusės. Kadangi po karo jie gyveno Kaune, tai problemų aplankyti nebuvo – ir arti, ir kelionė nebrangi.
      Beskaitydamas Jurbarko įžymių žmonių istorijas, maloniai nustebau sužinojęs, kad mano senelis, būdamas moksleivis, nevengė ir scenos, buvo aktorius. Juk ir aš 1967 m. laimėjau konkursą lietuviško meninio filmo ,,Posūkis“ vienam pagrindinių jaunuolio vaidmenų. Paskui dar teko epizodiškai nusifilmuoti Algimanto Aramino filme ,,Kai aš mažas buvau“.
      Genai, genai… Kaip gera ir malonu, kai jie teigiami, ne nusikaltėlių ar žudikų, o kultūringų ir nusipelniusių savo Tėvynei žmonių.
      Teodoras Šuravinas kaip pedagogas paliko ryškų pėdsaką Jurbarko istorijoje. Į pagalbą mokytojams išleido knygą ,,Vaikų žaidimai. Pramogėlės ir darbeliai“. Švietimo ministerija ją pripažino tinkama mokomąja priemone ir rekomendavo visoms mokykloms.
      Mūsų šeimoje ne tik senelis buvo pedagogas. Mano mama, Elena Šuravinaitė – Kavoliūnienė, dirbo mokytoja net 54 metus! Šalia pedagoginio darbo, ji yra išvertusi ir ne vieną užsienio autorių knygą į lietuvių kalbą. O ir dabar, būdama 91 metų, redagavo ir padėjo  išleisti žinomam rašytojui Viktorui Ašmenskui tris knygas, tarp kurių daugeliui žinoma knyga ,,Didžiosios Tautos aukos...  
      Mano tėvas, Vladas Kavoliūnas, taip pat buvo neeilinė asmenybė. Žinomas operos dainininkas, pedagogas, kelių knygų autorius, iš kurių norėčiau paminėti knygą ,,Dainavimo meno pagrindai“, taip pat monografiją apie Kiprą Petrauską ,,Gyvenimas, pašvęstas dainai“.

***
      Sakoma, kad tėvai ne tie, kurie pagimdo vaiką, o tie, kurie jį užaugina. Ir privalu tokius tėvus bent gerbti, jau nekalbant apie meilę jiems.
      Kaip su svetimais vaikais šeimoje būna ir su kitataučiais šalyje, kurioje jie užauga. Daugelis jų, gyvenusių ir tebegyvenančių Lietuvoje, buvo ir yra tikri savo Tėvynės patriotai. Jurbarko krašto istorijoje parašyta, kad mano senelis gimęs Rusijoje, Kostromos gubernijos Batalovo kaime. Jo tėvas, mano prosenelis, buvo statybininkas Ivanas Šuravinas, caro valdymo laikais Jurbarke vadovavęs statybininkų brigadai. Dar ir dabar yra išlikęs jo statytas didelis raudonų plytų namas prie bažnyčios Jurbarke.
      Šis Šuravinas vedė lietuvaitę Eleną Utupaitę. Ji jam pagimdė 14 vaikų. Iš jų išaugo tik dešimt – keturi broliai ir šešios seserys. Visi Šuravinų vaikai gyveno Lietuvoje. Daugumos šios šeimos palikuonių pasuose dabar parašyta ,,lietuvis“. Svarbu, kaip tu elgiesi šalyje, kurioje gyveni, kurioje gimei ir kuri tau yra kaip motina gimtoji, ar bent kalbi jos kalba… O tie, kurie liko prie savo senojo tikėjimo, gražiai pritapo prie visuomenės, netapo penktaja kolona. Ir nereikia kitataučiams skųstis, kad juos lietuviai skriaudžia arba yra netolerantiški – tai melas! Apie daugelį panašiai kalbančių būtų galima taip pasakyti – patys muša, patys rėkia! Lietuva ir lietuviai yra kaip reta tolerantiški kitataučiams. Ir kas atėjo į šią žemę kaip draugas, toks ir liko!
      Mano seserys net neįsivaizduoja, kad galėtų būti ne lietuvės… O aš po 1990 metų Sausio įvykių tapau Šaulių sąjungos nariu. Mūsų kuopos paskirtis buvo saugoti įvairius objektus, bet didžiausią grėsmę kėlė ne kokie vagys, o aršūs jedinstvininkai. Jau vien pamačius, kaip kai kurie jų elgėsi kritišku Lietuvai metu, norisi tapti lietuviu, ir toks aš esu!
      Kartais verta pasidomėti giminės genealogija ir pasidžiaugti, kad kažkas nuveikė gero savo Tėvynės labui. Malonu širdžiai ir maga pačiam prisidėti – pasodinti kokį medelį.

***
      Bet dar maloniau prisiminus, kaip senelis mylėjo savo darbą. Kada tik užeidavau į jo kabinetą, vis matydavau sėdintį prie rašomojo stalo. O knygų lentynose – gausa ir storumas… Kai kurias jų tebeturiu – jos ne tik relikvijos, bet ir žinių lobynas. Matyt, ne veltui jis ir biblioteką 1937 metais Jurbarke K. Donelaičio gatvėje įkūrė. Nežinau, ar atsitiktinumas, bet kai mano seneliai persikėlė į Kauną, vieta, kurioje jie apsigyveno, taip pat buvo K. Donelaičio gatvė. Ir miręs senelius buvo pašarvotas Kaune, K. Donelaičio gatvėje esančioje bibliotekoje.
      Rūsčiais pokario metais T. Šuravinas dirbo parengiamojo skyriaus – Darbininkų fakulteto (rabfako – taip jis tada buvo liaudyje vadinamas) prie Kauno universiteto direktoriumi. Šiame skyriuje mokiniai – fakultetas padėdavo baigti vidurinio mokslo kursą nebaigusiems – per vienerius metus baigdavo dviejų klasių kursą.
      Senelis taip pat duodavo spausdinti savo kūrybą grįžusiems tremtiniams, kad šie galėtų užsidirbti. Jo kūrybinis darbas tuo nesibaigė – T. Šuravino dėka lietuvių rašytojų kūriniai buvo išversti į rusų kalbą ir taip tapo žinomi kitų tautų skaitytojams. Tarp jų Lazdynų Pelėdos, Žemaitės, B. Sruogos, A. Venclovos ir kitų mūsų rašytojų darbai. Jis daug nuveikė populiarindamas mūsų rašytojos Žemaitės kūrybą, – išvertė į rusų kalbą jos raštų tritomį.
    Lietuvos visuomenei T. Šuravinas buvo žinomas kaip vertėjas, lietuvių literatūros ir tautosakos populiarintojas tarp kitų, rusiškai kalbančių, tautų. Savo kūrinius T. Šuravinas pasirašinėjo T. Švarno arba Svajoklio slapyvardžiu. Taip pat jis buvo ir rusų kalbos vadovėlių ketvirtoms–septintoms klasėms autorius. Toks buvo jo darbas.
      Be vertimų, T. Šuravinas rašė originalias knygas jaunimui. Jo plunksnai priklauso penkiasdešimties pavadinimų originalių ir verstinių knygų.
       Pasirodo, kad tarp mano protėvių būta ir verslininkų – M. Šuravinienė Jurbarke turėjo restoraną. O mano mamos brolis, Aleksandras Šuravinas, karo pradžioje žuvo nuo vokiečių bombų Palangoje.
    Žuvo, tik ne nuo bombų, bet lėktuvo katastrofoje, ir mano teta, Liudmila Steponaitienė, puiki specialistė, pediatrė, Vilniaus universiteto profesorė. Tai įvyko 1973 m. gruodžio 16 d., mūsų šalies ir užsienio medikams vykstant į TSRS gydytojų simpoziumą.
   Ir tetą, ir ją supančią aplinką, prisimenu labai gerai, bet ypač docentą Petrą Baublį. Lyg vakar tai buvo – pamenu jo namą Žvėryne, namų atmosferą. Terariume gyveno vėžlys, tuometinis mano draugas, dar keli gyvūnėliai… Bet labiausiai menu P. Baublio širdies gerumą ir iš jos sklindančią šilumą. Kai susirgdavau, šeimos konsiliumas mane siųsdavo pas docentą, mat teta, nors ir buvo neeilinė gydytoja, gydyti savo artimųjų vaikus lyg ir ,,prisibijojo“. Yra tokia baimės rūšis, veikiau atsakomybė, – panašiai elgdavosi ir mano žmona, medicinos seselė, kuri, būdama labai gera specialistė, augant mūsų mažiems vaikams, pati vaistų neleisdavo, – juos sušvirkšdavau aš.

***
     O kiek žmonių susirinko, kai buvo laidojami žymiausi mūsų šalies pediatrai: prof. L. Steponaitienė, docentai P. Baublys, R. Lučinskas, O. Surplienė. Man tada buvo 22 metai. Atrodė, kad visa Lietuva susirinko į M. K. Čiurlionio gatvę ir joje buvusias Universiteto aktų salės patalpas, kur urnose, sudėtose į aklinai užkaltus cinkuotus karstus, ilsėjosi paslėpti nuo artimųjų akių žuvusiųjų palaikai.
      O milicijos gausa. Vienoj vietoj tiek dar neteko matyti, nebent Gegužės pirmosios demonstracijų metu. Kažin, ,,ko“ sovietai bijojo? Nors tai, ko bijojo, ir atsitiko. Parašyta, kad viskam yra laikas po dangumi: ,,.laikas gimti ir mirti; laikas sodinti ir rauti, kas pasodinta. Yra laikas verkti ir juoktis; laikas gedėti ir šokti. Laikas įgyti ir laikas prarasti, laikas laikyti ir išmesti (Ekl 3, 2. 4. 6). Yra laikas ir įvykti tam, kas turi įvykti…
      Ir kas turėjo įvykti, už ką meldėsi tūkstančiai lietuvių Sibiro platybėse – už Tėvynės laisvę savo šalyje ir po visą platųjį pasaulį – įvyko. Blogio genijai neturi šansų pakreipti tautos likimo, jei tauta eina tiesos ir doros keliu, be baimės ir su viltimi žvelgia į ateitį. Nes ne tik tikėjimas pritraukia, bet ir baimė. Bet tikėjimas gėriu niekada neapvilia, o baimės didelės tik akys…
     Žlugo sovietinė baimės ir blogio imperija, neseniai mirė Aleksandras Solženicynas, ją konfrontavęs, o gyvenimo pabaigoje bandęs glaustis prie diktatoriaus. Tėvynė, Tėvynė… Dėl jos galima daug ką atiduoti ir paaukoti, o kartais ir būtina! Tik geriau, jei ta auka protinga, pasverta ir pamatuota…
      Tėvyne tampa ta šalis, kuri tave priglaudė, kurioje tu gyveni. Tuo viskas pasakyta. Ir Lietuvoje yra viena tauta, kurią sudaro įvairių tautybių – lietuvių, lenkų, rusų, baltarusių, žydų, totorių ir karaimų – žmonės. Ir Žalgirio mūšis buvo laimėtas bendromis jėgomis.

***
      Kartos ateina ir išeina… Išeina ir ateina. Vienos palieka vienokį ženklą po savęs, kitos – kitokį. Tuos ženklus, nors jie gal kam ir neatrodo ypatingi, užfiksuoja ne tik žemiškos širdys, valstybės institucijos, bet ir Dangus.
      Ką apie mus kalbės vaikai, vaikaičiai? Apie savo tėvus ir senelius? Ką po savęs paliksim, kokias vertybes? Ar paskalų ir rietenų nustekentą kraštą, išgrobstytą ir parduotą šalį? Ar gerbiamą už savo principus tautą, ištiesiančią nelaimės metu ranką kitoms tautoms, kaip mes visai neseniai darėm – Moldavijai, Ukrainai, o dabar ir Gruzijai.
      Ir paduodančius viens kitam ranką, piliečius… Aš už tokią Lietuvą – mylinčią, gerbiamą ir gerbiančią kitus.
      Tad šių pamąstymų motto bei palinkėjimas ateičiai gal būtų toks – te dabartinis sielvarto slėnis kai kurių gyvenime pavirsta durimis į nesibaigiančią viltį.

2010 12 20