Ačiū Dievui už žiniasklaidą, nors kartais ir tenka raudonuoti iš gėdos dėl pornografinių nuotraukų ar įvairaus plauko dvasinių šarlatanų produkcijos.
O dar pikčiau būna, kai randi straipsnius apie būrimą ar baltosios magijos specialistų patarimus, kaip gyventi, ką valgyti, kurioje kambario vietoje statyti lovą…
Kai okultistai tvirtina, kad jų mokymas švarus, galima jiems pasakyti, kad benzinas, kurio oktaninis skaičius aukštesnis, lyginant jį su kitais, irgi sąlyginai švarus, tik ar gersi jį?
Kristaus mokslas nedviprasmiškai įspėja apie okultizmo pavojų, – nekaupti namuose dvasinio purvo: laikraščių su horoskopais, jau nekalbant apie būrimo knygas, sapnininkus, amuletus laimei, pasagas sėkmei nešti. Tokius dalykus reikia kuo greičiau išmesti, o ką galima, ir sudeginti!
Kadangi daug keliavau po Lietuvą nešdamas Evangelijos žinią, teko apsistoti įvairiuose namuose, – vienuose dvasinė aplinka rami, o pas kitus net stebėtis nebegali, kaip žmonės nesupranta elementarių dalykų...
Tekdavo net pakovoti dėl tiesos! Vienų bute buvo apsčiai šlykščių žurnalų. Kai savo kambary, kuriame miegojau, sudraskiau žurnalą su pornografinėm nuotraukom ir būrimo pamokymais, išgirdau iš šeimininko, tikinčio žmogaus, repliką: „kodėl suplėšei, ar tavo?“
– „Į dvasinę nešvarą kaip mėšlamusės sulekia demonai, todėl tavo namuose tiek barnių ir kivirčų“, – paaiškinau. Ir pridūriau: „O neatsiklausiau todėl, kad apsaugočiau mudviejų santykius“. Ačiū, Dievui, jis suprato…
Dar pasakysiu tai, ką Šventoji Dvasia man atvėrė. Kartą mane pakvietė kalbėti į radiją. Meldžiausi ir gavau žodį iš Kunigų knygos 14 skyriaus. Dievas per Aaroną ir Mozę kalbėjo žydų tautai, kad atėjus į Pažadėtąją žemę stebėtų, jog namuose ant sienų neatsirastų žalsvos ar rusvos spalvos taškų. O jei atsirasdavo, vadinasi, kad pastato viduje yra „nešvarūs“ daiktai: amuletai, statulėlės su barbarų dievybių atvaizdais, kuriuos garbino prieš tai čia gyvenusių tautų žmonės, nepažįstantys gyvojo Dievo.
Statulėles, artėjant žydų kariams, gyventojai suslėpdavo net į namo pamatus, tarp akmenų, ir kai izraelitams apsigyvenus užkariautuose namuose, ant sienos atsirasdavo tokios dėmės, jie kviesdavosi kunigą, kuris kartais liepdavo namą sugriauti iki pamatų. Bet tai Senojo Testamento laikų patyrimas.
Naujojo Testamento raupsai, tai įvairi makulatūra: laikraščiai su horoskopais ir įvairiom būrimo technikom, sapnininkai, pornografinė literatūra, įvairios Rytų religijų ir filosofinės knygos. Kai kurie pseudo intelektualai itin pamėgo Kastanedos knygas – ryškesnių už šį okultinės pakraipos asmenį kažin ar yra pagimdęs pasaulis, ir šis žmogus – vienas mėgstamiausių indų, kurį naudojo piktasis…
O kas iš mūsų numanome, kad S. Lazarevo ,,Karmos diagnostika", ezoterinės literatūros ,,šedevras", itin noriai naudojamas šiuolaikinių New Age judėjimo apologetų, yra ne kas kita, o dar vienas piktojo mums užmestų masalų, skirtų ne tik tam, kad sulaikyti mus nuo dvasinio augimo Kristuje, bet dar blogiau, – mums įkopus į Viešpaties šlovės kalną, nuo jo numesti, kad kritimas būtų kuo skaudesnis! Štai viena ,,nuostabių" citatų: ,,Pilnaverčio žmogaus egzistavimo sąlyga yra nuolatinis dvasinis augimas, kurio esmė turėtų būtų meilė Visatai"...
O kas iš mūsų numanome, kad S. Lazarevo ,,Karmos diagnostika", ezoterinės literatūros ,,šedevras", itin noriai naudojamas šiuolaikinių New Age judėjimo apologetų, yra ne kas kita, o dar vienas piktojo mums užmestų masalų, skirtų ne tik tam, kad sulaikyti mus nuo dvasinio augimo Kristuje, bet dar blogiau, – mums įkopus į Viešpaties šlovės kalną, nuo jo numesti, kad kritimas būtų kuo skaudesnis! Štai viena ,,nuostabių" citatų: ,,Pilnaverčio žmogaus egzistavimo sąlyga yra nuolatinis dvasinis augimas, kurio esmė turėtų būtų meilė Visatai"...
Nė žodžio apie Visatos Kūrėją Kristų, bet užtat apstu visokio paistalo apie kažkokią abstrakčią meilę Visatai...
Jei mes laiku neatgailausim už šitokį okultinį palikimą, suteiksime šansų šėtonui mus vėl ir vėl parklupdyti, nes nors jis ir be dantų, bet tebeslankioja ,,aplinkui kaip riaumojantis liūtas, tykodamas kurį praryti" (1 Petro 5, 8).
***
Dar vienas velniškas užkratas, prasiskverbęs į mūsų visuomenę, tai „Urantijos knyga“. Urantija, – kažkieno sugalvotas, ,,kosminis“ mūsų Žemės pavadinimas. Šią velnišką knygą 1935 metais išleido grupė kontaktuotojų, panorusių likti nežinomais. Kontaktuotojai – tai tie patys mūsų jau įvardinti mediumai – spiritistai arba mirusiųjų dvasių iššaukėjai. Ši knyga, tai žymios mistikės ir okultistės (mediumės) Jelenos Blavatskajos pasekėjų produktas, gautas bendradarbiaujant su pragaro jėgom. Pati J. Blavatskaja garsėjo ne tik mediumo sugebėjimais, bet ir lesbijietišku potraukiu! Tai rimtas perspėjimas kai kuriems mūsų visuomenėje susikūrusių grupelių nariams, sekantiems šios damos pėdomis!
Jei mes laiku neatgailausim už šitokį okultinį palikimą, suteiksime šansų šėtonui mus vėl ir vėl parklupdyti, nes nors jis ir be dantų, bet tebeslankioja ,,aplinkui kaip riaumojantis liūtas, tykodamas kurį praryti" (1 Petro 5, 8).
***
Dar vienas velniškas užkratas, prasiskverbęs į mūsų visuomenę, tai „Urantijos knyga“. Urantija, – kažkieno sugalvotas, ,,kosminis“ mūsų Žemės pavadinimas. Šią velnišką knygą 1935 metais išleido grupė kontaktuotojų, panorusių likti nežinomais. Kontaktuotojai – tai tie patys mūsų jau įvardinti mediumai – spiritistai arba mirusiųjų dvasių iššaukėjai. Ši knyga, tai žymios mistikės ir okultistės (mediumės) Jelenos Blavatskajos pasekėjų produktas, gautas bendradarbiaujant su pragaro jėgom. Pati J. Blavatskaja garsėjo ne tik mediumo sugebėjimais, bet ir lesbijietišku potraukiu! Tai rimtas perspėjimas kai kuriems mūsų visuomenėje susikūrusių grupelių nariams, sekantiems šios damos pėdomis!
Taip pat noriu perspėti galimus ,,Urantijos knygos“ skaitytojus – chaosas ir sumaištis, tai būdingi šiai knygai požymiai. Teko kartą kalbėti su Meno Akademijos profesoriumi, bandžiusiu ją perskaityti, ir jis nusiskundė neigiamu šios knygos poveikiu protui. O kas yra sumaišties autorius, to matyt, aiškinti nereikia…
Tapytojo N. Rericho paveikslai, kuriuos kai kurie įvardija kaip dieviškus, yra ne kas kita, kaip budizmo ir Rytų religinio misticizmo kratinys, taip būdingas dabartiniam okultiniam New Age judėjimui, kuriame nėra nė kruopelytės Kristaus dvasios...
Tapytojo N. Rericho paveikslai, kuriuos kai kurie įvardija kaip dieviškus, yra ne kas kita, kaip budizmo ir Rytų religinio misticizmo kratinys, taip būdingas dabartiniam okultiniam New Age judėjimui, kuriame nėra nė kruopelytės Kristaus dvasios...
Kai kas Lietuvoje domisi, kaip atsirado neo nacistinės grupuotės, atvirai demonstruojančios savo agresyvumą, užpuldinėdamos pavienius kitos rasės asmenis. Jei mieste yra draugijos propaguojančios tokias idėjas, kaip J. Blavatskajos teosofinė kūrinijos teorija, tapatinanti dabartinę mūsų ,,šakninę rasę“ kaip penktąją iš septynių – arijų rase – kuri išsivystė iš ketvirtosios, ,,žinomos“ kaip atlantų rasė, – tai tų grupelių susirinkimai ir tampa ta vieta, pritraukiančia panašaus pobūdžio dvasias, kurios yra kaip gripo bacilos, plintančios aplinkui!
Būtent J. Blavatskajos teosofiniai teiginiai apie arijų rasinį pranašumą ir žydų religijos – judaizmo ,,netinkamumą“ tapo geru masalu nacizmui! Brangieji, rasizmas, – tai demoniškų jėgų pastatyta bendruomeninė tvirtovė žmonių protuose, kad sunaikintų sąžinę, gailestingumą ir Dievo mums suteiktą galimybę vertinti vienas kitą!
O kiek mūsų numanome, kad rasizmas ir nacionalizmas, tai dvasinės homoseksualizmo šaknys? Elitarizmas arba užsisklendimas inicijuotųjų rateliuose taip pat veda į „žydrą“ pasaulį!
Beje, J. Blavatskaja savo knygose pirmoji pradėjo naudoti ezoterinius simbolius, kurių tarpe yra trikampiai ir svastikos. Rasizmo demonai noriai naudoja panašios rūšies simbolius, – šie elementai yra sudėtinė dalis tos terpės, kurioje jie itin gerai jaučiasi. Garbinantys žmonių veiksmai bei perdėtas dėmesys demonus maitina, nuo ko jie pučiasi ir įgauna jėgų. Dėl to kai kurioms mūsų šalies partijoms ypač derėtų atkreipti dėmesį į savo simboliką!
Mes, krikščionys turime garbinti vien tik Jėzų Kristų. Kai būdami bažnyčios susirinkime garbiname mūsų Viešpatį, sukuriame garbinimo atmosferą, į kurią ateina Jėzus ir pradeda vykti ženklai ir stebuklai! Juk niekas kitas neateis iš Dangaus antrą kartą, tik Jėzus Kristus, tai ir garbinkime vien tik Jį, o ne dar kažką. Jeigu mes Lietuvoje garbintume tik Viešpatį Jėzų, tai Jis ateitų ir neužtruktų, ir mes jau dabar turėtume savo šalyje Dievo Karalystę!
***
Taip pat kažkieno dovanoti simboliai: amuletai, pasagos ,,laimei'' nešti, ar septyni drambliukai, atvežti iš už jūrų marių. Ką jie neša: laimę ar nelaimę? Šventajame Rašte skaičius septyni yra tobulumo, dieviško išbaigtumo skaičius, magijoje – laimingas, sėkmę nešantis skaičius.
Azijoje – valdžios ir išminties simbolis, Afrikoje – jėgos, laimės ir ilgo gyvenimo. Mūsuose dažnuose namuose galima pamatyti šį septynetą drambliukų, nuo mažiausio iki didžiausio – tik kažin kokiu tikslu jie nukeliavo tokį tolį iš Afrikos iki Lietuvos…
Arba arklio pasaga – senovėje skirtingos tautos arklį garbino ir tikėjo, kad pasaga gerąsias arklio savybes perduoda žmogui. O dar ir geležis buvo laikoma šventu metalu, kaip ir kalvės liepsna, todėl pasaga vien dėl to buvo ir kai kam tebėra dvigubai „palaiminta“…
Tokių ir panašių „laimę nešančių" talismanų turbūt yra ne vienuose namuose. Dvasinė nešvara yra viena iš priežasčių, dėl kurių daugelio šeimų namai vietoj ramios užuovėjos yra tapę kivirčų ir barnių arena.
Manau, kad visiems prietarams čia išvardinti neužtektų nė keliasdešimties tomų, bet turime prisiminti, kad prietarai – kaip kirminai, kurie lenda iš mirusio tikėjimo kapo – tai ta pati, mūsų jau minėta buitinė magija!
Kiek mūsų dar suduodame į nedažytą medį; klausomės gegutės kukavimų skaičiaus, kad gauti ir sulaukti tiek pat pinigų ar gyvenimo metų, o maldą „Tėve mūsų“ esame padarę mechaniška formule, kartojamą be prasmės daugelį kartų, taip pereidami į magijos sferą?
Kiek dar bijome, kad iš ryto pirmas sutiktas žmogus bus moteris, arba rengiamės sėkmę nešančiais, o dar blogiau – seksualumą pabrėžiančiais rūbais… Kiek mūsų garbiname šventas vietas, šventus daiktus, nors vienas Dievas yra šventas, vertas gyriaus ir garbės!
Dar vienas senas liaudies prietaras teigia, kad čiaudint siela trumpam palieka kūną… Ir siekiant apsaugoti ją nuo velnio, buvo sakoma: „…į sveikatą!“
***
Šis namų, kuriuose viešėjau, šeimininkas kartą manęs paklausė apie vieno straipsnio heroję, televizijos laidos vedėją, kurios laida buvo tiek persunkta okultizmo smarve, kad joje žmonės net buvo mokomi burti Taro kortomis. O juk Taro kortos naudojamos satanistinėse bažnyčiose! Be to, Taro kortos yra aiškiaregių neatskiriamas atributas, panašiai, kaip raganų – šluota ir katė, tik šiuolaikinės raganos vietoj šluotos labiau pripažįsta „mersą“, o vietoj katės – nešiojamą kompiuterį...
Draugas tęsė: „ar manai, kad žurnalistai kompetentingi rašyti apie dvasinius pasireiškimus, tokius, kaip būrimai, spiritizmas, hipnozė ir kitus?“
– Jei straipsniai nepritariantys ir kritikuojantys, tada tegu – atsakiau, – nes jei mes tylėsim – akmenys šauks!
Šeimininkas iš džiaugsmo net šoktelėjo: „gavau atsakymą!“ Pasirodo, jis suprato, ką reiškia Biblijoje žodžiai „akmenys šauks…“ (Luko 19, 40).
Aišku, šios eilutės kontekstas yra visai kitoks, nes mokiniai šlovino Dievą už Jo stebuklus, bet, manau, jei kas rašo prieš mus užplūdusią okultinę bjaurastį, taip pat pašlovina Viešpatį tiesa. Ir labai džiaugiuosi, kad ir Bažnyčia, oficiali ir neoficiali, jau keli metai nebetyli ir kalba prieš okultizmą.
...Vienam mieste okultistai surengė šalies mastu konferenciją, kurioje dalinosi „patirtimi“. Save jie įvardino indukuoto mąstymo specialistais. Manau, dar geriau juos apibūdino vienas žymus Lietuvos mokslininkas, pavadinęs šiuos okultistų gildijos atstovus kaip indikuoto pamišimo specialistus!
O dar rūsčiau juos apibūdina Šventasis Raštas. Šie dvasiniai nusikaltėliai prilyginami žmogžudžiams, tėvažudžiams ir motinžudžiams (1 Tim 1, 9). O šalia išvardyti homoseksualistai, vagys, melagiai…
Ar tai nerimtas įspėjimas tiems, kurie mano, kad gali daryti ką nori ir kur nori?
Mano brangieji! Prakeikimas iki ketvirtos kartos lydi šią veiklą, ir pasireiškia jis kasdieniame gyvenime nediagnozuojamomis ligomis, skyrybų daugėjimu, taip pat nusikalstamumo, narkomanijos, alkoholizmo, savižudybių skaičiaus didėjimu miestuose, o dabar ir kaimuose.
Tas, kuris eina pas ekstrasensą, burtininką ar astrologą sužinoti ką nors apie save ir savo artimųjų ateitį, yra tiek pat kaltas, kaip ir tas, kuris jį konsultuoja. Nežinojimas nuo kaltės neatleidžia!
Apie kaltę ir jos atlygį galime pasiskaityti ir kitoje Švento Rašto vietoje. Apreiškimo knygoje 22, 15 parašyta: „o lauke (už dangaus vartų, pragare, amžinose kančiose) lieka šunys (pikti darbininkai Evangelijos laukuose, kurių vaisius – nuosavas teisumas, smerkimas, religinis pasipūtimas, neteisingi kaltinimai, šmeižtai, bet kas svarbiausia: neteisingas bei iškreiptas Rašto mokymas, pataikaujantis klausytojų skoniui), burtininkai (būrėjai, ekstrasensai, hipnotizuotojai ir tie, kurie pas juos ieško patarimo), ištvirkėliai, žudikai, stabmeldžiai ir visi, kurie mėgsta melą ir jį daro“. Tikiuosi, kad niekas nenorėtų būti tokioje dvasinių nusikaltėlių ir melagių plejadoje…
Žinia, kad melo tėvas yra velnias. Ir eiti pas tokį „specialistą“, reiškia spjauti ne tik į savo, bet ir savo vaikų likimą.
O mūsų Tėvas iš meilės žūstantiems žmonėms atidavė savo viengimį Sūnų Jėzų, kad mes, Juo tikintys, dovanai gautume amžinąjį gyvenimą, o ne amžiną pražūtį liepsnojančioje ugnyje (Jono 3:15, 16).
Jėzus Kristus yra tas, į kurį reikia kreiptis dėl savo ir savo vaikų likimo. Jis yra kompasas daugelio gyvenimo kely.
Ir baisiausia, kas gali įvykti šiame gyvenime, – tą kompasą pamesti!
Ir baisiausia, kas gali įvykti šiame gyvenime, – tą kompasą pamesti!
Eilėraštis apie meškiukus
Jo nepadeklamavau, nes taip bijojau pasirodyti prieš žmones, kad apsimečiau, jog sunkiai sergu. Tada buvau aštuonerių metų, mokiausi antroje klasėje ir tokia buvo mano reakcija į mokytojos prašymą padeklamuoti eilėraštį tėvų dienos proga.
Ši gėdos arba baimės prieš žmones problema yra viena didžiausių krikščionių gyvenime, – ką apie mane pagalvos, jei aš ne taip pasakysiu, arba kokia bus žmonių reakcija, jei kalbėdamas suklysiu – kas bus, jeigu bus. Todėl daugelis Dievo vaikų it suparalyžiuoti, supančioti šių gėdos, baimės ir melagingos kaltės demonų, kaip gimęs kūdikis bambagysle, negali dvasioje nei prasiveržti, nei užimti jiems priderančių pozicijų... Nuo klaidų niekas neapsaugotas!
Ši žmonių baimė mane lydėjo visą gyvenimą, kol nepažinau Dievo. Bet tik sutikęs Kristų, pradėjau po truputį atsikratyti to smaugiančio jausmo. O jį nugalėti padėjo Viešpats Jėzus skelbiant Evangeliją: „Ir jie nugalėjo jį (velnią) Avinėlio krauju ir savo liudijimo žodžiu. Jie nebrangino savo gyvybės net iki mirties“(Apr 12, 11).
Pradėjau nuo mažiausio – liudijimų vaikams kieme, kuriame gyvenau, aplinkinių mokyklų mokiniams.
Sekantis žingsnis buvo liudijimai paaugliams gatvėse, gitaros studijų užsiėmimuose, kuriuos rengiau savo namuose apie trejus metus. Ne tik mokiau vaikus, jaunimą ir suaugusius groti gitara, bet meldžiausi už juos ir su jais kartu. Daugelis priėmė Kristų į savo širdis – pradedant vaikais ir baigiant jų tėvais bei seneliais.
Kitas etapas, nelengvas, bet naudingas mano dvasiniam augimui ir klausytojams, buvo turistų grupių evangelizavimas, – dešimtys žmonių autobusuose, su mokiniais ir suaugusiais iš įvairių miestų miestelių bei užsienio šalių. Daugelis po liudijimų dėkodavo. Teko liudyti ir lėktuvuose!
Taip po truputį augant patirčiai, augo ir pasitikėjimas Viešpačiu. Nuolat jausdavau antgamtinį Jo angelų buvimą. Įsimintinas buvo vienas atvejis, kai priėjęs prie maždaug penkiasdešimties korėjiečių grupės, paliudijau jiems Kristų. Koks buvo mano nustebimas, kai po liudijimo sužinojau, kad jie – krikščionys. O ėjau prie jų manydamas, kad jie budistai. Bet argi Evangelijos būna kada per daug?
Teko liudyti šalies aukščiausiojo valdžios ešelono vyrams, politinių partijų vadovams, žymiausiems šalies chirurgams ir daktarams, aukštųjų mokyklų vadovams, dvasininkams, pramogų ir šou verslo žvaigždėms.
Didelę patirtį girdėti Šventosios Dvasios balsą ir būti Jos vedamam aš įgijau liudydamas užsienio estrados ir pop muzikos atlikėjams. Kiekvienu atveju tekdavo prasibrauti pro žmonių minią ir daryti tikslius „ėjimus“, – priimti sprendimus, padedančius prieiti kad ir prie tokio rango atlikėjų, kaip Vanessa Mae ar prancūzų estrados žvaigždė Patricija Kaas.
Dainininkei P. Kaas padovanojau Keneto Kouplendo tarnavimo žurnalą „Victory“ su nuostabiu balandžiu, simbolizuojančiu Šventąją Dvasią, viršelyje.
Kitai pop muzikos žvaigždei, Vanessae Mae, paliudijęs, palaiminau ją Jėzaus Kristaus vardu.
Žymios amerikiečių dainininkės Bonie Tyler vyrui, kuris yra ir jos menedžeris, padovanojau K. Kouplendo knygutę apie finansinį klestėjimą, su atgailos malda paskutiniame puslapyje.
Per „Scorpions“ autobuso vairuotoją grupės muzikantams perdaviau kalendorių su Biblijos ištraukomis vokiečių kalba. O vienas „Chip and Dale“ šokėjas, paklaustas apie savo tikėjimą ir prisipažinęs, kad jis tikintysis, perskaitęs mano jam duotą brošiūrą apie tikėjimo ir seksualinių nuodėmių nesuderinamumą, buvo taip stipriai apkaltintas dvasioje, kad susimėtė ir paraudo.
Italų dainininkė Sabrina po liudijimo pravirko, o „Santa Esmeraldos“ ansamblio lyderis po pirmų mano žodžių pakvietė kitas savo koleges, tad paliudijau visiems trims.
Nors ansamblis „Slade“ susikūrė kalėjime, bet kalbėdamas su grupės solistu supratau, kad jų agresija – tik įvaizdis. Šiaip jis buvo malonus pašnekovas, Evangelijos neatmetė...
Kito ansamblio, „Uriah Heep“, muzikantui po mano liudijimo paklausus, kam jis galėtų paaukoti pinigų, nurodžiau tuometinės bažnyčios, kurią lankiau, adresą. Po kelių metų sužinojau, kad vienas jų yra atgimęs iš aukšto!
Kai kurie žymūs muzikantai iškart po mano liudijimo pakviesdavo Kristų į savo širdį. Net tokia džiaz roko muzikos žvaigždė – All Jerou, Sporto rūmų užkulisiuose išpažino Jėzų kaip savo Gelbėtoją ir dar pacitavo Šventojo Rašto ištrauką iš Evangelijos pagal Morkų 16, 15: „Eikite į visą pasaulį ir skelbkite Evangeliją visai kūrinijai“.
Geriausiu, 1999 metų muzikantu savo šalyje pripažintas, italas Zucchero pakvietė Jėzų į savo širdį prie Sporto rūmų durų, Vilniuje.
Patikėkit, nelengva būdavo kai kada net prieiti prie tų žmonių, bet pasiryžus, pasisekdavo. Kartais atrodydavo lyg patys angelai atvesdavo juos prie manęs.
Rusijos žvaigždė A. Rozenbaumas po liudijimo pakvietė mane į savo koncertą.
„Akvariumo“ lyderis B. Grebeščikovas priėmė Jėzų tuoj po savo pasirodymo Kongresų rūmuose.
Įdomi buvo Rusijos iliuzionisto I. Kio reakcija į mano liudijimą apie Jėzaus Kristaus atliktą žygdarbį bei Jo padarytus stebuklus…
Alai Pugačiovai per asmens sargybinį perdaviau knygutę „Amžinybės perlas“ rusų kalba su įrašu: „Rusijos estrados perlui nuo Amžinybės Perlo“. Taip, neapsirikot, nuo Amžinybės Perlo, kuris iš meilės mirė už ją ir mus visus.
Visų muzikos ir estrados grandų, kuriems liudyta, čia nevardinsiu, bet paminėsiu dar kelis. Ansamblio „Apocalyptica“ nariams padovanojau keletą K. Kouplendo tarnavimo žurnalų „Victory“, ansambliui „Boney’M“ – analogiškus žurnalus apie tikėjimą anglų kalba.
Liudyta ir lenkų grupės „Czervony gitary“ bosistui su viltimi, kad jis tuo, ką išgirdo, pasidalins su kolegom… Tikiu, kad šios mano pastangos neliks bevaisės ir vieną dieną matysiu rezultatus!
O juk šalia šitų žvaigždžių ir žvaigždučių dar buvo šimtai, tūkstančiai sutiktų paprastų, „eilinių“ Lietuvos žmonių, kurie taip pat išgirdo evangelinius liudijimus!
Todėl džiaugiuosi, kad ir savo krašto žmonėms nepagailėta laiko – liudyta Lietuvos kariuomenės vadams, generolams, policijos komisarams, konstitucinio teismo nariams, teisėjams ir advokatams, universitetų profesoriams, mokyklų direktoriams ir mokytojams, Kovo 11-osios Akto signatarams. Kalbėjau Lietuvos Seimo konferencijų salėje žymiausiems šalies žmonėms apie abortų, darvinizmo ir homoseksualizmo žalą visuomenei, valstybei ir jos pagrindinei ląstelei – šeimai, tad Dievo Žodis skambėjo ir aukščiausiose valdžios institucijose!
Liudijau ir sąvartyne – benamiams, vėžininkams ligoninėse; liudijau ir meldžiausi tuberkulioziniuose dispanseriuose, senelių namuose. Grojau ir kalbėjau apie Jėzų nuteistiesiems kalėjimuose – žmogžudžiams ir vagims.
Stovėjau prieš žymiausius šalies vyrus, dalyvavau TV laidose, televizijos forumuose, radijo laidose, liudijau visiems Lietuvos prezidentams ir meldžiausi su jais – visi jie priėmė Jėzų iš mano rankų; pagrindinių politinių partijų lyderiams. Liudijau Jėzų Kristų ir Ispanijos karaliui Chuanui Karlosui I–jam. Pasirodo, kad karaliams taip pat kai kada reikalinga paguoda (jo žmona Sofija, skirtingai nei karalius, lankosi masoniškos pakraipos Bilderbergerio klube), nes... ir jie neapsaugoti nuo savo žmonų užgaidų!
Liudijau užsienio šalių generolams bei kariniams atašė. Kalbėjau apie Jėzų vestuvėse ir laidotuvėse, banketuose ir furšetuose. Ir visur Viešpats duodavo jėgų ir noro liudyti, o svarbiausia – savo malonės.
Evangelija reikalinga kiekvienam – senam ir jaunam, dideliam ir mažam. Ir nesvarbu, kas tu, kokias pareigas užimi, bet jei gyveni be Evangelijos – tu prie lovio. „Krikščionis, kuris nėra didvyris, yra kiaulė“ – sakė Leon Bloy.
Ši gėdos arba baimės prieš žmones problema yra viena didžiausių krikščionių gyvenime, – ką apie mane pagalvos, jei aš ne taip pasakysiu, arba kokia bus žmonių reakcija, jei kalbėdamas suklysiu – kas bus, jeigu bus. Todėl daugelis Dievo vaikų it suparalyžiuoti, supančioti šių gėdos, baimės ir melagingos kaltės demonų, kaip gimęs kūdikis bambagysle, negali dvasioje nei prasiveržti, nei užimti jiems priderančių pozicijų... Nuo klaidų niekas neapsaugotas!
Ši žmonių baimė mane lydėjo visą gyvenimą, kol nepažinau Dievo. Bet tik sutikęs Kristų, pradėjau po truputį atsikratyti to smaugiančio jausmo. O jį nugalėti padėjo Viešpats Jėzus skelbiant Evangeliją: „Ir jie nugalėjo jį (velnią) Avinėlio krauju ir savo liudijimo žodžiu. Jie nebrangino savo gyvybės net iki mirties“(Apr 12, 11).
Pradėjau nuo mažiausio – liudijimų vaikams kieme, kuriame gyvenau, aplinkinių mokyklų mokiniams.
Sekantis žingsnis buvo liudijimai paaugliams gatvėse, gitaros studijų užsiėmimuose, kuriuos rengiau savo namuose apie trejus metus. Ne tik mokiau vaikus, jaunimą ir suaugusius groti gitara, bet meldžiausi už juos ir su jais kartu. Daugelis priėmė Kristų į savo širdis – pradedant vaikais ir baigiant jų tėvais bei seneliais.
Kitas etapas, nelengvas, bet naudingas mano dvasiniam augimui ir klausytojams, buvo turistų grupių evangelizavimas, – dešimtys žmonių autobusuose, su mokiniais ir suaugusiais iš įvairių miestų miestelių bei užsienio šalių. Daugelis po liudijimų dėkodavo. Teko liudyti ir lėktuvuose!
Taip po truputį augant patirčiai, augo ir pasitikėjimas Viešpačiu. Nuolat jausdavau antgamtinį Jo angelų buvimą. Įsimintinas buvo vienas atvejis, kai priėjęs prie maždaug penkiasdešimties korėjiečių grupės, paliudijau jiems Kristų. Koks buvo mano nustebimas, kai po liudijimo sužinojau, kad jie – krikščionys. O ėjau prie jų manydamas, kad jie budistai. Bet argi Evangelijos būna kada per daug?
Teko liudyti šalies aukščiausiojo valdžios ešelono vyrams, politinių partijų vadovams, žymiausiems šalies chirurgams ir daktarams, aukštųjų mokyklų vadovams, dvasininkams, pramogų ir šou verslo žvaigždėms.
Didelę patirtį girdėti Šventosios Dvasios balsą ir būti Jos vedamam aš įgijau liudydamas užsienio estrados ir pop muzikos atlikėjams. Kiekvienu atveju tekdavo prasibrauti pro žmonių minią ir daryti tikslius „ėjimus“, – priimti sprendimus, padedančius prieiti kad ir prie tokio rango atlikėjų, kaip Vanessa Mae ar prancūzų estrados žvaigždė Patricija Kaas.
Dainininkei P. Kaas padovanojau Keneto Kouplendo tarnavimo žurnalą „Victory“ su nuostabiu balandžiu, simbolizuojančiu Šventąją Dvasią, viršelyje.
Kitai pop muzikos žvaigždei, Vanessae Mae, paliudijęs, palaiminau ją Jėzaus Kristaus vardu.
Žymios amerikiečių dainininkės Bonie Tyler vyrui, kuris yra ir jos menedžeris, padovanojau K. Kouplendo knygutę apie finansinį klestėjimą, su atgailos malda paskutiniame puslapyje.
Per „Scorpions“ autobuso vairuotoją grupės muzikantams perdaviau kalendorių su Biblijos ištraukomis vokiečių kalba. O vienas „Chip and Dale“ šokėjas, paklaustas apie savo tikėjimą ir prisipažinęs, kad jis tikintysis, perskaitęs mano jam duotą brošiūrą apie tikėjimo ir seksualinių nuodėmių nesuderinamumą, buvo taip stipriai apkaltintas dvasioje, kad susimėtė ir paraudo.
Italų dainininkė Sabrina po liudijimo pravirko, o „Santa Esmeraldos“ ansamblio lyderis po pirmų mano žodžių pakvietė kitas savo koleges, tad paliudijau visiems trims.
Nors ansamblis „Slade“ susikūrė kalėjime, bet kalbėdamas su grupės solistu supratau, kad jų agresija – tik įvaizdis. Šiaip jis buvo malonus pašnekovas, Evangelijos neatmetė...
Kito ansamblio, „Uriah Heep“, muzikantui po mano liudijimo paklausus, kam jis galėtų paaukoti pinigų, nurodžiau tuometinės bažnyčios, kurią lankiau, adresą. Po kelių metų sužinojau, kad vienas jų yra atgimęs iš aukšto!
Kai kurie žymūs muzikantai iškart po mano liudijimo pakviesdavo Kristų į savo širdį. Net tokia džiaz roko muzikos žvaigždė – All Jerou, Sporto rūmų užkulisiuose išpažino Jėzų kaip savo Gelbėtoją ir dar pacitavo Šventojo Rašto ištrauką iš Evangelijos pagal Morkų 16, 15: „Eikite į visą pasaulį ir skelbkite Evangeliją visai kūrinijai“.
Geriausiu, 1999 metų muzikantu savo šalyje pripažintas, italas Zucchero pakvietė Jėzų į savo širdį prie Sporto rūmų durų, Vilniuje.
Patikėkit, nelengva būdavo kai kada net prieiti prie tų žmonių, bet pasiryžus, pasisekdavo. Kartais atrodydavo lyg patys angelai atvesdavo juos prie manęs.
Rusijos žvaigždė A. Rozenbaumas po liudijimo pakvietė mane į savo koncertą.
„Akvariumo“ lyderis B. Grebeščikovas priėmė Jėzų tuoj po savo pasirodymo Kongresų rūmuose.
Įdomi buvo Rusijos iliuzionisto I. Kio reakcija į mano liudijimą apie Jėzaus Kristaus atliktą žygdarbį bei Jo padarytus stebuklus…
Alai Pugačiovai per asmens sargybinį perdaviau knygutę „Amžinybės perlas“ rusų kalba su įrašu: „Rusijos estrados perlui nuo Amžinybės Perlo“. Taip, neapsirikot, nuo Amžinybės Perlo, kuris iš meilės mirė už ją ir mus visus.
Visų muzikos ir estrados grandų, kuriems liudyta, čia nevardinsiu, bet paminėsiu dar kelis. Ansamblio „Apocalyptica“ nariams padovanojau keletą K. Kouplendo tarnavimo žurnalų „Victory“, ansambliui „Boney’M“ – analogiškus žurnalus apie tikėjimą anglų kalba.
Liudyta ir lenkų grupės „Czervony gitary“ bosistui su viltimi, kad jis tuo, ką išgirdo, pasidalins su kolegom… Tikiu, kad šios mano pastangos neliks bevaisės ir vieną dieną matysiu rezultatus!
O juk šalia šitų žvaigždžių ir žvaigždučių dar buvo šimtai, tūkstančiai sutiktų paprastų, „eilinių“ Lietuvos žmonių, kurie taip pat išgirdo evangelinius liudijimus!
Todėl džiaugiuosi, kad ir savo krašto žmonėms nepagailėta laiko – liudyta Lietuvos kariuomenės vadams, generolams, policijos komisarams, konstitucinio teismo nariams, teisėjams ir advokatams, universitetų profesoriams, mokyklų direktoriams ir mokytojams, Kovo 11-osios Akto signatarams. Kalbėjau Lietuvos Seimo konferencijų salėje žymiausiems šalies žmonėms apie abortų, darvinizmo ir homoseksualizmo žalą visuomenei, valstybei ir jos pagrindinei ląstelei – šeimai, tad Dievo Žodis skambėjo ir aukščiausiose valdžios institucijose!
Liudijau ir sąvartyne – benamiams, vėžininkams ligoninėse; liudijau ir meldžiausi tuberkulioziniuose dispanseriuose, senelių namuose. Grojau ir kalbėjau apie Jėzų nuteistiesiems kalėjimuose – žmogžudžiams ir vagims.
Stovėjau prieš žymiausius šalies vyrus, dalyvavau TV laidose, televizijos forumuose, radijo laidose, liudijau visiems Lietuvos prezidentams ir meldžiausi su jais – visi jie priėmė Jėzų iš mano rankų; pagrindinių politinių partijų lyderiams. Liudijau Jėzų Kristų ir Ispanijos karaliui Chuanui Karlosui I–jam. Pasirodo, kad karaliams taip pat kai kada reikalinga paguoda (jo žmona Sofija, skirtingai nei karalius, lankosi masoniškos pakraipos Bilderbergerio klube), nes... ir jie neapsaugoti nuo savo žmonų užgaidų!
Liudijau užsienio šalių generolams bei kariniams atašė. Kalbėjau apie Jėzų vestuvėse ir laidotuvėse, banketuose ir furšetuose. Ir visur Viešpats duodavo jėgų ir noro liudyti, o svarbiausia – savo malonės.
Evangelija reikalinga kiekvienam – senam ir jaunam, dideliam ir mažam. Ir nesvarbu, kas tu, kokias pareigas užimi, bet jei gyveni be Evangelijos – tu prie lovio. „Krikščionis, kuris nėra didvyris, yra kiaulė“ – sakė Leon Bloy.
***
Teko liudijant ir siaubo patirti – atsidurti nelengvose situacijose. Viena jų buvo ypač nemaloni, kai įsėdau į pakeleivingą automobilį, kuriame sėdėjo du vyrai, kaip vėliau išaiškėjo – nusikaltėliai, ir didžiulis vilkinis šuo. Kadangi atsisėdau į priekį, šuo, tupėjęs ant užpakalinės sėdynės, visą kelią nuo Vilniaus iki Elektrėnų alsavo man į ausį. Patikėkit, – jausmas tikrai ne koks!
Vienas vyrų pasiūlė man užvažiuoti pas juos į namus ir pasakė tokius rusiškus žodžius: ,,zajedim pokušat“, kas nusikaltėlių žargonu reiškė – taip bent jie man paaiškino savo ketinimus ir motyvus – ,,mes tave norim apiplėšti ir nužudyti!“ Čia ant manęs nužengė Šventoji Dvasia ir aš pradėjau jiems liudyti Kristų. Baigdamas pasakiau, kad tegul net nebando padaryti to, ką sumanė, nes vietelė pragare jiems paruošta, jei neatgailaus!
O baigėsi ši kelionė taip, – prieš man išlipant iš automobilio, vairuotojas paprašė manęs pasimelsti už jį, na ir finale abu meldėsi atgailos malda! Aleliuja! Ties Elektrėnų miesteliu jie noriai sustojo ir išlipau iš automobilio laimėjęs dvi sielas Viešpačiui!
…Ir, oi kaip nelengva kai kada imti ir nešti savo kryžių. Komforto zona patraukli savo neveiklumu, dažnai kūnas nenori mirti, „ego“ priešinasi Dvasios norams. Bet tenka nugalėti save ir tada ateina pergalės!
Taip einame iš šlovės į šlovę nešdami vaisių ir išlikdami savo pašaukime, augame dvasiškai.
Pabandyk, nenusivilsi…
Teko liudijant ir siaubo patirti – atsidurti nelengvose situacijose. Viena jų buvo ypač nemaloni, kai įsėdau į pakeleivingą automobilį, kuriame sėdėjo du vyrai, kaip vėliau išaiškėjo – nusikaltėliai, ir didžiulis vilkinis šuo. Kadangi atsisėdau į priekį, šuo, tupėjęs ant užpakalinės sėdynės, visą kelią nuo Vilniaus iki Elektrėnų alsavo man į ausį. Patikėkit, – jausmas tikrai ne koks!
Vienas vyrų pasiūlė man užvažiuoti pas juos į namus ir pasakė tokius rusiškus žodžius: ,,zajedim pokušat“, kas nusikaltėlių žargonu reiškė – taip bent jie man paaiškino savo ketinimus ir motyvus – ,,mes tave norim apiplėšti ir nužudyti!“ Čia ant manęs nužengė Šventoji Dvasia ir aš pradėjau jiems liudyti Kristų. Baigdamas pasakiau, kad tegul net nebando padaryti to, ką sumanė, nes vietelė pragare jiems paruošta, jei neatgailaus!
O baigėsi ši kelionė taip, – prieš man išlipant iš automobilio, vairuotojas paprašė manęs pasimelsti už jį, na ir finale abu meldėsi atgailos malda! Aleliuja! Ties Elektrėnų miesteliu jie noriai sustojo ir išlipau iš automobilio laimėjęs dvi sielas Viešpačiui!
…Ir, oi kaip nelengva kai kada imti ir nešti savo kryžių. Komforto zona patraukli savo neveiklumu, dažnai kūnas nenori mirti, „ego“ priešinasi Dvasios norams. Bet tenka nugalėti save ir tada ateina pergalės!
Taip einame iš šlovės į šlovę nešdami vaisių ir išlikdami savo pašaukime, augame dvasiškai.
Pabandyk, nenusivilsi…
Pilypas iš kanapių
Tik dabar, praėjus keliolikai metų po mano įtikėjimo, pradedu suprasti šį liaudišką posakį...
Apaštalų darbų knygoje minimas vienas iš apaštalų, Pilypas, per kurį galingai veikė Dievas: „Minios vieningai klausėsi Pilypo žodžių, girdėdamos ir matydamos, kokius jis darė stebuklus“ (Apaštalų darbų 8, 6).
Tikiu, kad apaštalų darbai nesibaigė mūsų laikais, apaštalų darbų knyga teberašoma kaip Danguje, taip ir žemėje.
Mūsų laikų misionierių, evangelistų R. Bonkės ar išėjusio pas Dangiškąjį Tėvą, Smito Vigelsvorto tarnavimai, argi jie ne šlovingi? Kokius ženklus ir stebuklus Dievas darė per juos ir tebedaro per daugelį kitų, kurie šiais laikais atsidavę tarnauja Viešpačiui skelbdami Evangeliją.
Toliau, Apaštalų darbų knygos 8 skyriaus 39 eilutėj skaitome: „Išėjus iš vandens, Viešpaties Dvasia pagavo Pilypą...“ Ir 40 eilutėj: “Pilypas atsidūrė Azote; iš ten keliaudamas skelbė Evangeliją visuose miestuose…“ Buvo kelyje iš Jeruzalės į Gazą, ir staiga atsirado Azoto mieste... Tai būtų apie dvidešimt mylių, arba mūsų masteliu skaičiuojant – tridešimt du kilometrai.
Apie biblinius perkėlimus laike ir atstumu… Žinomas evangelistas Džonas Leikas 1912 metais tarnavo Johanesburge.
Kartą, maldos metu, jis buvo perkeltas Dvasioje virš Keiptauno, Šv. Elenos salos, kurioje palaidotas Napoleonas, ir nukeliavęs į Velsą meldėsi už moterį psichiatrinės ligoninės palatoje, sirgusią psichine liga, kad ligos demonas išeitų. Ir moteris pasveiko! Aleliuja! Na, o po maldos, Dvasia grąžino jį atgal į Johanesburgą.
Kita tikinčių sutuoktinių pora liudijo, kad užėjus stipriam lietui ir audrai, jiems grėsė rimtas pavojus. Tik staiga jie atsirado savo garaže, kartu su mašina…
Žymus šių laikų Dievo vyras, Kenetas Kouplendas viešėjo Jamaikoje ir jam dar bepamokslaujant mirė pastoriaus, kurio bažnyčioje jis tarnavo, duktė, o namas, kuriame gyveno pastoriaus šeima, stovėjo ant aukštos kalvos. Ir Kenetas iš kalvos apačios buvo perkeltas tiesiai į namo vidų, kalvos viršuje… Bet svarbiausia, kad mergaitę prikėlė iš numirusiųjų! Štai kam reikalingi bibliniai stebuklai šiomis dienomis – gailestingumo darbams.
Dievui nėra nieko negalimo, tad būdami šviesos vaikai (Efeziečiams 5, 8) nenustebkime, jei tektų ir pakeliauti šviesos greičiu.
Šių laikų evangelistė Billi Brim, kelionės po Rusiją metu susipažino su žmogumi, kurį Dievas antgamtiškai naudojo ir dažnai perkėlinėjo Dvasioje. Kadangi jo žmona buvo be kojos, B. Brim, vedina žmogiško gailestingumo, už 11 000 dolerių nupirko jiems mašiną. Tuometinėje Rusijoje tokia suma buvo astronominė. Kaip bebūtų paradoksalu, bet žmogus tos mašinos nekentė labiausiai. Kodėl? Nagi todėl, kad Dievas jo daugiau nebeperkėlinėjo...
Arba kitas pavyzdys iš Šventojo Rašto: „Dvasia pakėlė mane ir nunešė į vidinį kiemą…“ (Ezechielio 43, 5).
Buvo ir man toks atsitikimas. Nuėjęs ne vieną kilometrą, buvau taip išsekęs, kad nebegalėjau toliau eiti. Artėjo vakaras, bet lauke dar buvo šviesu.
Stovėjau pavargęs, netoli miškelio, miesto pakrašty, tik staiga mane ištiko dvasios pagava, ir aš atsidūriau visai kitoje vietoje, keleto kilometrų atstumu, bet buvo jau tamsu, aplink degė šviesos daugiabučiuose…
Išėjusio iš daugiabučio žmogaus paklausiau, koks ten triukšmas ir klegesys jų name. Atsakė, kad Lietuvos mokytojų konferencijos pabaiga, banketas.
Pagalvojau, kad štai dėkinga proga paliudyti Kristų. Man jau teko kalbėti didelėse auditorijose, rodos patirties turiu…
Bet štai ką noriu akcentuoti. Jei tu dirbi Viešpaties darbus, Jis dėl tavęs dar ne tiek padarys, bet ne tam, jog pasigirtum, o kad būtų paskelbta Evangelija žūstantiems.
Mes įtraukti į žūtbūtinį karą už žmonių sielas, kur jos praleis amžinybę, – amžinose kančiose, ar Tėvo namuose, pilnuose džiaugsmo ir laimės.
Ir todėl kare naudotinos visos kovos ir transporto priemonės...
Nakties smaugikai
Kartą pas mane atėjo vieno populiaraus žurnalo redaktorė su sūneliu mokytis groti gitara.
Išsikalbėjęs su vaiku sužinojau, kad mama su dukra, jo sese, žaidė adatėlėmis, t.y. užsiiminėjo spiritizmu, ir ne vieną kartą. Po vieno tokio seanso motina iš ryto rado dukrą su smaugimo žymėmis ant kaklo.
Aš nedelsdamas paaiškinau, kuo jų žaidimai gali baigtis ir meldžiausi už jų išlaisvinimą iš šių spiritistinių dvasių. Tai yra demonų rūšis, kurie apsimeta mirusiais artimaisiais ir imituoja jų balsus. Ypač aktyvūs jie būna naktį per sapnus, kai žmonės miega, ir ne tik…
Tai rimta grėsmė žmonėms, kurie įsipainioję tokiuose žaidimuose. O ištrūkti iš šių spąstų galima atgailaujant už panašaus pobūdžio veiklą ir ją nutraukiant.
Taip pat yra pavojus, jei tu kalbini mirusiuosius, neši maistą prie kapo. Atnešame prie kapo valgį ir dialogas su „mirusiuoju“ arba gyvu velniu prasidėjo. Tai yra pagoniški ritualai, neturintys nieko bendro su krikščionybe bei pagarba mirusiems. Viešpats Jėzus nėra mirusiųjų Dievas, bet gyvųjų Dievas (Morkaus 12, 27).
Kiek kartų teko melstis už tokias nekaltas aukas kaip šios, kurios dėl nežinojimo įsivelia į panašius eksperimentus, dažnai pasibaigiančius tragiškai.
Demonų valdomi žmonės naudoja spiritizmą, kaip medžiotojai masalą gyvūnams įvilioti į savo spąstus, o piktosios dvasios skatina įvairias spiritizmo formas ir atmainas, kad galėtų kontroliuoti žmones, taip atitraukdami jų sielas nuo išgelbėjimo ir nuo Dievo. Tam pasitelkiama aibė priemonių, lyg ir padedančių žmogui sužinoti ateitį; kaip elgtis ar panašiai: kerai, apžavai, mediumų apklausinėjimas, horoskopai, astrologija ir daugelis kitų. Trumpai sakant, lyg ir geranoriški ketinimai, bet...
Beje, o kuo gi skiriasi astrologija nuo astronomijos? Astrologija – tai įsivaizdavimų ir iliuzijų sistema, teigianti, kad žmonės ir planetos yra dievų valdomos ir lemia žmonių, tautų ir valstybių likimą bei gamtos reiškinius.
Astronomija – mokslas apie Visatos materijos pasiskirstymą, judėjimą, fizinę sandarą ir raidą.
Viena yra demonų valdoma sritis, o kita – valstybės aprobuota ir Dievo neatmesta mokslo šaka. Astronomija – normalus mokslas, astrologija – paranormalus.
Mūsų šalyje okultizmo lygis ir propagavimas tapo nebevaldomi. Dažnai net tikintys, tiek katalikai, tiek protestantai eina pas būrėjas, ekstrasensus ir klausinėja jų nuomonės.
Ir net dvasininkai nebeatskiria, kas yra okultizmas ir dar patys toleruoja panašius pasireiškimus savo gyvenimuose ir bendruomenėse.
Teko eiti ir pas žinomą būrėją, įsitaisiusią didžiuliame prekybos centre, – aišku, nepasiburti, bet kad išprašyti ją iš savo rajono. O ji tiesiai šviesiai ir sako: ,,pas mane kunigai ateina burtis". Še tau boba devintinės…
Tiesa jų nebetraukia, nes ji reikalauja paklusnumo. Žymiai paprasčiau patenkinti puikybę ir pabendrauti su „mirusiais“, būrėjomis ar „ufonautais“. Deja, dažnai būna per vėlu, nes bendravimo su demonais pasekmės – liūdnos. Šėtonas, gudriai maskuojasi, brukdamas žmonėms melą, kad jis neegzistuoja.
Dabar net televizija pradėjo rodyti laidas apie dvasių apsėdimus, žmonių susidūrimus su demonais, ir spaudoje vis dažniau pasirodo straipsnių apie egzorcistų veiklą Lietuvoje. O kad vaizdas, kas yra kas, būtų dar įtikinamesnis, pacituosiu ištrauką iš straipsnio „Lietuvos ryto“ laikraštyje apie demonų išvarymą:
„Demonai neretai apsėda tuos, kurie užsiima spiritizmu, lankosi pas būrėjas, ekstrasensus“, – teigė jau apie du šimtus egzorcizmo apeigų atlikęs viename Lietuvos miestelyje dislokuotos įgulos kapelionas.
Dar viena ištraukėlė iš to paties straipsnio: „Iš pradžių apsėstasis nereagavo į egzorcisto maldas, bet kiek vėliau maldos žodžiai ėmė veikti.
‘Žmogaus audiniai tiesiog akyse išsipūtė ir jis pakilo kelis centimetrus nuo žemės. Atrodė taip, lyg kas oro būtų į jį pripumpavęs’, – pasakojo įvykių liudininkė…“
Dabar aišku, kieno pagalba vyksta (joginė levitacija) jogų levitaciniai pakylimai nuo žemės sėdint lotoso poza, kuriuos taip išreklamavo transcendentinės meditacijos propaguotojai visame pasaulyje ir Lietuvoje – demonai vis dar ieško naujų aukų.
Štai tokia yra realybė, nepagražinta ir nenudailinta, nes mes kovojame ne su kiškiais morkų laukuose ar nykštukais jų olose, bet su „šio amžiaus tamsybių valdovais ir dvasinėmis blogio jėgomis…“ Efeziečiams (6, 12).
Kai kurie medios siužetai pasakoja apie ekstrasensus, neva turinčius galią išvaryti piktąsias dvasias. Deja, tai laikina iliuzija. Aukštesnio rango magas iškrapšto žemesnio rango dvasią. Po kiek laiko to žmogaus gyvenimas pradeda griūti nuo ligų, alkoholizmo, arba jis nusižudo. Prakeikimo autorius šėtonas turi teisę į neatgimusio žmogaus gyvenimą, ypač jei žmogus lankosi pas būrėjas (arba pats buria) ar užsiiminėja kažkokia Dievo uždrausta veikla.
Vienas mano pažįstamas, už kurį teko melstis, sakė, kad po apsilankymo pas ekstrasensą – radiestezininką, jį apėmė nesuvaldoma aistra azartiniams žaidimams.
Tas pats ekstrasensas vienos radijo laidos metu, visai Lietuvai girdint pasigyrė, kad iššaukia mirusias dvasias. O žmonės ir toliau plūsta pas šarlataną…
Aš negiriu ir televizijos, – kai kuriose laidose žmonės mokomi net satanizmo pradžiamokslio, nekalbant jau apie rytinį horoskopų srautą per valstybinę TV. Brangieji, šitokia, nežinia kieno įvesta mada, ar kaip ją pavadinti, yra ne kas kita, o valstybiniu mastu įteisintas okultizmas!
Ir apaštalas Paulius ne dviprasmiškai rašo, kad paskutiniaisiais laikais daugelis pasiduos klaidinantiems demonų mokymams, (1Timotiejui 4, 1). Raštas įspėja, kad pakėlęs akis į dangų ir pamatęs saulę, mėnulį, žvaigždes, nepaklystum ir jų negarbintum… (Pakartoto Įstatymo 4, 19).
Astrologijos kilmės šalyje Mesopotamijoje prieš 2500 metų Saulės orbita buvo padalinta į dvyliką sektorių, pavadintų pagal ten į akis krintantį žvaigždžių vaizdą. Taip atsirado vadinamieji gyvūnų rato ženklai.
O mokslininkai tvirtina, jog pagrindinę priešpriešą šiandieninei astrologijai sudaro tai, kad žemės sukimosi aplink savo ašį dėka gyvūnų rato ženklai šiandien nebesutampa su anuometiniais žvaigždžių vaizdais. Žvaigždės, kurios prieš 2000 metų buvo vienoje trajektorijoje, dabar yra kitoje. Ten, kur buvo Liūtas, dabar randasi Mergelė. Ten, kur buvo Avinas, dabar yra Žuvys, – išties beribiai žmogiškos fantazijos vingiai ir patiklumas. Net iki pamišimo...
O mokslininkai tvirtina, jog pagrindinę priešpriešą šiandieninei astrologijai sudaro tai, kad žemės sukimosi aplink savo ašį dėka gyvūnų rato ženklai šiandien nebesutampa su anuometiniais žvaigždžių vaizdais. Žvaigždės, kurios prieš 2000 metų buvo vienoje trajektorijoje, dabar yra kitoje. Ten, kur buvo Liūtas, dabar randasi Mergelė. Ten, kur buvo Avinas, dabar yra Žuvys, – išties beribiai žmogiškos fantazijos vingiai ir patiklumas. Net iki pamišimo...
Dar šis tas apie astrologiją... Ji remiasi M. Ptolemėjaus sistema, pagal kurią Saulė sukasi aplink žemę ir yra mokslo priešingybė jau vien dėl to, kad ne saulė, o žemė sukasi aplink Saulę!
Velnias naudojasi horoskopais, kad atitrauktų žmones nuo tikėjimo Dievu ir paralyžiuotų jų valią. Toks žmogus netenka iniciatyvos ir leidžiasi valdomas determinuojančio (determinizmas – filosofijos teorija, teigianti esant visuotinį dėsningą ir objektyvų tikrovės reiškinių priežastinį sąlygotumą) fatalizmo, lyg viskas jo gyvenime iš anksto nulemta ir nieko pakeisti nebegali…
Astrologija, – tai dar vieni subtilūs velnio spąstai mūsų sieloms pagauti! Tūkstančiai žmonių jau yra pagauti ir: ,,…nesąmoningai surišti ‘savo zodiako ženklo’ charakteristikų bei silpnybių. Ieškant savo tapatumo, šis apgaulingų faktų bei įliuzijų mišinys įsigėrė į žmonių sielas, pasilikdamas ten iki šios dienos ir būdamas visiškai priešingas Dievo keičiančiam darbui“ – Francis Frangipane.
Fatalizmas nepalieka vietos Dievo malonei, nes jis sako, – jei Dievas nenori manęs gelbėti, tai ir negelbėja… Tai yra melų melas! Kokiu tada tikslu Jėzus ėjo ant kryžiaus, jei negelbėti žmonijos?!
Padedančiam sau ir Dievas padeda, todėl turim ir patys neapsileisti, mąstyti, o kai reikia, ir ryžtingai veikti!
Šv. Augustinas tvirtino: „Jėzus atėjo ne tam, kad mums atskleistų, kaip juda dangus, bet tam, kad parodytų kelią, kaip galima nueiti į dangų“.