Iš Lietuvos kultūros istorijos

         

       Ne kartą vasaros metu esu buvęs viename gražiausių Lietuvos miestelių – Jurbarke. Ir ne tik kaip turistas – šiuose kraštuose dar turiu giminių. Neišdildomą įspūdį palieka ne tik nuostabios krašto vietos, visų upių tėvas senelis Nemunas, bet ir Mituva, ir į ją įtekanti mažytė Imstrė, o ypač Nemuno vingiai. Dar didesnį įspūdį palieka šio krašto žmonės. Jei jau upės turi senelius ar motinas, tai juo labiau žmonės. Šiuo atveju kalbėsiu ne apie kokios nors tolimos šalies giminaičius…

      Labai gerai, kai turime gyvus ne tik dėdes ar tetas, bet ir senelius. Ir liūdna, kai nebėra kai kurių tarp gyvųjų. O dar liūdniau, jei niekas jų nebeprisimena.

      Noriu pasidalyti kai kuriais prisiminimais apie savo šeimos narius. Gal kam bus įdomūs, sužadins šiltus atsiminimus ir jausmus.

      …Savo senelius, tiek iš tėvo, tiek iš motinos pusės prisimenu kuo puikiausiai. Ir tikrai gaila, kad jų niekada nematė mano, dabar jau suaugę, vaikai. Apie senelį iš motinos pusės, Teodorą Šuraviną, čia dabar ir noriu papasakoti. Pasidalyti prisiminimais mane paskatino neseniai spaudoje pasirodžiusi ištrauka iš Balio Sruogos romano ,,Dievų miškas“. Ši knyga išversta ir į kitas kalbas. Į rusų kalbą ją išvertė T. Šuravinas (mano senelis iš motinos pusės). Neseniai motina man pasakė, kad ,,Dievų miškas“ iš rusų kalbos išverstas dar ir į ispanų.

      Bet senelio norai neapsiribojo vien šiuo romanu. Troškimas, kad žymiausi lietuvių autorių kūriniai taptų žinomi ir rusų liaudžiai, nebuvo atsitiktinis – prieš šio romano vertimą jo ilgametė svajonė, kad nuostabios lietuvių pasakos pasklistų ir tarp rusiškai kalbančių tautų, buvo įgyvendinta.

   Žymus Jurbarko pedagogas Antanas Giedraitis Giedrius buvo surinkęs ir redagavęs lietuvių liaudies pasakas. T. Šuravinas išvertė jas į rusų kalbą ir ieškojo, kur atspausdinti knygutę. Gana įdomios, nors gal kiek ir tragiškos buvo kai kurios šios knygutės pasirodymo peripetijos.

    Paaiškėjo, kad kelią knygutės tiražui išspausdinti gali pastoti finansinės kliūtys. Mano mama prisipažino, kad senelis, nevilties apimtas, norėjo net nusižudyti… Ačiū Dievui, kad to nenutiko. Kodėl? Todėl, kad geri žmonės atėjo jam – ir lietuvių pasakoms – į pagalbą.

      Kaip viskas klostėsi toliau? Kas padėjo seneliui ,,likti“ gyvam? 1930 metais Kaune lankėsi žymus rusų poetas Konstantinas Balmontas – beje, jų santykiai nenutrūko, jie ir toliau susirašinėjo: Konstantino Balmonto laiškai T. Šuravinui yra surinkti į atskirą leidinį rusų kalba ,,Konstantinas Balmontas. Laiškai Teodorui Šuravinui“ (1937; Pavelo Lavrineco publikacija).

    Taigi, sužinojęs, kad mano senelis, T. Šuravinas yra išvertęs į rusų kalbą labai gražias lietuvių liaudies pasakas, Konstantinas Balmontas parašė knygos įžangą ir pasiūlė ją išleisti mūsų kaimynams latviams, Rygoje įsikūrusiai Vlado Butlerio leidyklai. Taip 1930 m. pasirodė T. Šuravino išverstos ,,Lietuvių liaudies pasakos“. Netrukus pasirodė šių pasakų vertimai ir į kitų tautų kalbas.

      O geri žmonės pasirodė esą Lietuvos žydai jurbarkiečiai – jie parėmė senelį, – paskolino reikiamą pinigų sumą. Už išleistą knygų tiražą reikėjo susimokėti – Lietuvoje knygų nesisekė parduoti. Ir įvyko taip, kad visą tiražą nupirko Latvija, ir skola buvo sumokėta.

      Kartais nežinai žmogus, iš kur tau ateis pagalba, bet kad iš Dangaus – žmonių dėka – tai tikrai!

      T. Šuravinas gimtosiomis laikė abi kalbas – rusų ir lietuvių. O kadangi jas labai gerai mokėjo, sėkmė paskatino jį ir toliau versti rusų autorius į lietuvių kalbą. 1932 m. pasirodė jo išversta ir Kazio Šimonio nuostabiai iliustruota Antono Čechovo ,,Kaštonė“. Vėliau T. Šuravinas išvertė į lietuvių kalbą Michailo Lermontovo ir Ivano Turgenevo kūrinių.

    Tačiau užteks sausos statistikos. Vaikystėje dažnai lankydavau senelius iš motinos pusės. Kadangi po karo jie gyveno Kaune, tai problemų aplankyti nebuvo – ir arti, ir kelionė nebrangi.

      Beskaitydamas Jurbarko įžymių žmonių istorijas, maloniai nustebau sužinojęs, kad mano senelis, būdamas moksleivis, nevengė ir scenos, buvo aktorius. Juk ir aš 1967 m. laimėjau konkursą lietuviško meninio filmo ,,Posūkis“ vienam pagrindinių jaunuolio vaidmenų. Paskui dar teko epizodiškai nusifilmuoti Algimanto Aramino filme ,,Kai aš mažas buvau“.

      Genai, genai… Kaip gera ir malonu, kai jie teigiami, ne nusikaltėlių ar žudikų, o kultūringų ir nusipelniusių savo Tėvynei žmonių.

      Teodoras Šuravinas kaip pedagogas paliko ryškų pėdsaką Jurbarko istorijoje. Į pagalbą mokytojams išleido knygą ,,Vaikų žaidimai. Pramogėlės ir darbeliai“. Švietimo ministerija ją pripažino tinkama mokomąja priemone ir rekomendavo visoms mokykloms.

      Mūsų šeimoje ne tik senelis buvo pedagogas. Mano mama, Elena Šuravinaitė – Kavoliūnienė, dirbo mokytoja net 54 metus! Šalia pedagoginio darbo, ji yra išvertusi ir ne vieną užsienio autorių knygą į lietuvių kalbą. O ir dabar, būdama 91 metų, redagavo ir padėjo  išleisti žinomam rašytojui Viktorui Ašmenskui tris knygas, tarp kurių daugeliui žinoma knyga ,,Didžiosios Tautos aukos“...  

      Mano tėvas, Vladas Kavoliūnas, taip pat buvo neeilinė asmenybė. Žinomas operos dainininkas, pedagogas, kelių knygų autorius, iš kurių norėčiau paminėti knygą ,,Dainavimo meno pagrindai“, taip pat monografiją apie Kiprą Petrauską ,,Gyvenimas, pašvęstas dainai“.

***

      Sakoma, kad tėvai ne tie, kurie pagimdo vaiką, o tie, kurie jį užaugina. Ir privalu tokius tėvus bent gerbti, jau nekalbant apie meilę jiems.

      Kaip su svetimais vaikais šeimoje būna ir su kitataučiais šalyje, kurioje jie užauga. Daugelis jų, gyvenusių ir tebegyvenančių Lietuvoje, buvo ir yra tikri savo Tėvynės patriotai. Jurbarko krašto istorijoje parašyta, kad mano senelis gimęs Rusijoje, Kostromos gubernijos Batalovo kaime. Jo tėvas, mano prosenelis, buvo statybininkas Ivanas Šuravinas, caro valdymo laikais Jurbarke vadovavęs statybininkų brigadai. Dar ir dabar yra išlikęs jo statytas didelis raudonų plytų namas prie bažnyčios Jurbarke.

      Šis Šuravinas vedė lietuvaitę Eleną Utupaitę. Ji jam pagimdė 14 vaikų. Iš jų išaugo tik dešimt – keturi broliai ir šešios seserys. Visi Šuravinų vaikai gyveno Lietuvoje. Daugumos šios šeimos palikuonių pasuose dabar parašyta ,,lietuvis“. Svarbu, kaip tu elgiesi šalyje, kurioje gyveni, kurioje gimei ir kuri tau yra kaip motina gimtoji, ar bent kalbi jos kalba… O tie, kurie liko prie savo senojo tikėjimo, gražiai pritapo prie visuomenės, netapo penktaja kolona. Ir nereikia kitataučiams skųstis, kad juos lietuviai skriaudžia arba yra netolerantiški – tai melas! Apie daugelį panašiai kalbančių būtų galima taip pasakyti – patys muša, patys rėkia! Lietuva ir lietuviai yra kaip reta tolerantiški kitataučiams. Ir kas atėjo į šią žemę kaip draugas, toks ir liko!

      Mano seserys net neįsivaizduoja, kad galėtų būti ne lietuvės… O aš po 1990 metų Sausio įvykių tapau Šaulių sąjungos nariu. Mūsų kuopos paskirtis buvo saugoti įvairius objektus, bet didžiausią grėsmę kėlė ne kokie vagys, o aršūs jedinstvininkai. Jau vien pamačius, kaip kai kurie jų elgėsi kritišku Lietuvai metu, norisi tapti lietuviu, ir toks aš esu!

      Kartais verta pasidomėti giminės genealogija ir pasidžiaugti, kad kažkas nuveikė gero savo Tėvynės labui. Malonu širdžiai ir maga pačiam prisidėti – pasodinti kokį medelį.

***

      Bet dar maloniau prisiminus, kaip senelis mylėjo savo darbą. Kada tik užeidavau į jo kabinetą, vis matydavau sėdintį prie rašomojo stalo. O knygų lentynose – gausa ir storumas… Kai kurias jų tebeturiu – jos ne tik relikvijos, bet ir žinių lobynas. Matyt, ne veltui jis ir biblioteką 1937 metais Jurbarke K. Donelaičio gatvėje įkūrė. Nežinau, ar atsitiktinumas, bet kai mano seneliai persikėlė į Kauną, vieta, kurioje jie apsigyveno, taip pat buvo K. Donelaičio gatvė. Ir miręs senelius buvo pašarvotas Kaune, K. Donelaičio gatvėje esančioje bibliotekoje.

      Rūsčiais pokario metais T. Šuravinas dirbo parengiamojo skyriaus – Darbininkų fakulteto (rabfako – taip jis tada buvo liaudyje vadinamas) prie Kauno universiteto direktoriumi. Šiame skyriuje mokiniai – fakultetas padėdavo baigti vidurinio mokslo kursą nebaigusiems – per vienerius metus baigdavo dviejų klasių kursą.

      Senelis taip pat duodavo spausdinti savo kūrybą grįžusiems tremtiniams, kad šie galėtų užsidirbti. Jo kūrybinis darbas tuo nesibaigė – T. Šuravino dėka lietuvių rašytojų kūriniai buvo išversti į rusų kalbą ir taip tapo žinomi kitų tautų skaitytojams. Tarp jų Lazdynų Pelėdos, Žemaitės, B. Sruogos, A. Venclovos ir kitų mūsų rašytojų darbai. Jis daug nuveikė populiarindamas mūsų rašytojos Žemaitės kūrybą, – išvertė į rusų kalbą jos raštų tritomį.

    Lietuvos visuomenei T. Šuravinas buvo žinomas kaip vertėjas, lietuvių literatūros ir tautosakos populiarintojas tarp kitų, rusiškai kalbančių, tautų. Savo kūrinius T. Šuravinas pasirašinėjo T. Švarno arba Svajoklio slapyvardžiu. Taip pat jis buvo ir rusų kalbos vadovėlių ketvirtoms–septintoms klasėms autorius. Toks buvo jo darbas.

      Be vertimų, T. Šuravinas rašė originalias knygas jaunimui. Jo plunksnai priklauso penkiasdešimties pavadinimų originalių ir verstinių knygų.

       Pasirodo, kad tarp mano protėvių būta ir verslininkų – M. Šuravinienė Jurbarke turėjo restoraną. O mano mamos brolis, Aleksandras Šuravinas, karo pradžioje žuvo nuo vokiečių bombų Palangoje.

    Žuvo, tik ne nuo bombų, bet lėktuvo katastrofoje, ir mano teta, Liudmila Steponaitienė, puiki specialistė, pediatrė, Vilniaus universiteto profesorė. Tai įvyko 1973 m. gruodžio 16 d., mūsų šalies ir užsienio medikams vykstant į TSRS gydytojų simpoziumą.

   Ir tetą, ir ją supančią aplinką, prisimenu labai gerai, bet ypač docentą Petrą Baublį. Lyg vakar tai buvo – pamenu jo namą Žvėryne, namų atmosferą. Terariume gyveno vėžlys, tuometinis mano draugas, dar keli gyvūnėliai… Bet labiausiai menu P. Baublio širdies gerumą ir iš jos sklindančią šilumą. Kai susirgdavau, šeimos konsiliumas mane siųsdavo pas docentą, mat teta, nors ir buvo neeilinė gydytoja, gydyti savo artimųjų vaikus lyg ir ,,prisibijojo“. Yra tokia baimės rūšis, veikiau atsakomybė, – panašiai elgdavosi ir mano žmona, medicinos seselė, kuri, būdama labai gera specialistė, augant mūsų mažiems vaikams, pati vaistų neleisdavo, – juos sušvirkšdavau aš.

***

     O kiek žmonių susirinko, kai buvo laidojami žymiausi mūsų šalies pediatrai: prof. L. Steponaitienė, docentai P. Baublys, R. Lučinskas, O. Surplienė. Man tada buvo 22 metai. Atrodė, kad visa Lietuva susirinko į M. K. Čiurlionio gatvę ir joje buvusias Universiteto aktų salės patalpas, kur urnose, sudėtose į aklinai užkaltus cinkuotus karstus, ilsėjosi paslėpti nuo artimųjų akių žuvusiųjų palaikai.

      O milicijos gausa. Vienoj vietoj tiek dar neteko matyti, nebent Gegužės pirmosios demonstracijų metu. Kažin, ,,ko“ sovietai bijojo? Nors tai, ko bijojo, ir atsitiko. Parašyta, kad viskam yra laikas po dangumi: ,,.laikas gimti ir mirti; laikas sodinti ir rauti, kas pasodinta. Yra laikas verkti ir juoktis; laikas gedėti ir šokti. Laikas įgyti ir laikas prarasti, laikas laikyti ir išmesti (Ekl 3, 2. 4. 6). Yra laikas ir įvykti tam, kas turi įvykti…

      Ir kas turėjo įvykti, už ką meldėsi tūkstančiai lietuvių Sibiro platybėse – už Tėvynės laisvę savo šalyje ir po visą platųjį pasaulį – įvyko. Blogio genijai neturi šansų pakreipti tautos likimo, jei tauta eina tiesos ir doros keliu, be baimės ir su viltimi žvelgia į ateitį. Nes ne tik tikėjimas pritraukia, bet ir baimė. Bet tikėjimas gėriu niekada neapvilia, o baimės didelės tik akys…

     Žlugo sovietinė baimės ir blogio imperija, neseniai mirė Aleksandras Solženicynas, ją konfrontavęs, o gyvenimo pabaigoje bandęs glaustis prie diktatoriaus. Tėvynė, Tėvynė… Dėl jos galima daug ką atiduoti ir paaukoti, o kartais ir būtina! Tik geriau, jei ta auka protinga, pasverta ir pamatuota…

      Tėvyne tampa ta šalis, kuri tave priglaudė, kurioje tu gyveni. Tuo viskas pasakyta. Ir Lietuvoje yra viena tauta, kurią sudaro įvairių tautybių – lietuvių, lenkų, rusų, baltarusių, žydų, totorių ir karaimų – žmonės. Ir Žalgirio mūšis buvo laimėtas bendromis jėgomis.

***

      Kartos ateina ir išeina… Išeina ir ateina. Vienos palieka vienokį ženklą po savęs, kitos – kitokį. Tuos ženklus, nors jie gal kam ir neatrodo ypatingi, užfiksuoja ne tik žemiškos širdys, valstybės institucijos, bet ir Dangus.

      Ką apie mus kalbės vaikai, vaikaičiai? Apie savo tėvus ir senelius? Ką po savęs paliksim, kokias vertybes? Ar paskalų ir rietenų nustekentą kraštą, išgrobstytą ir parduotą šalį? Ar gerbiamą už savo principus tautą, ištiesiančią nelaimės metu ranką kitoms tautoms, kaip mes visai neseniai darėm – Moldavijai, Ukrainai, o dabar ir Gruzijai.

      Ir paduodančius viens kitam ranką, piliečius… Aš už tokią Lietuvą – mylinčią, gerbiamą ir gerbiančią kitus.

      Tad šių pamąstymų motto bei palinkėjimas ateičiai gal būtų toks – te dabartinis sielvarto slėnis kai kurių gyvenime pavirsta durimis į nesibaigiančią viltį.

2010 12 20 

 

Apie valstybių tipus - inkvizicinę (policinę), pliuralistinę etc...

  
 Šis bei tas apie teisingumą arba nepasimeskim tiesoje 

(šiuolaikiniai fariziejai ar tiesiog  niekadėjai?..) 
    

  Jeigu Dievo sosto pamatas yra teisingumas ir gailestingumas, tai kieno pasostė tada yra Lietuva?!

   Ar Lietuva – teisinė valstybė? Vienas protingas amerikiečių sociologas įvardijo keturis valstybių tipus: inkvizicinė (policinė); uždara (neteisinė); totalitarinė; pliuralistinė (teisinė).

 *** 

        De jure, de facto... Tiesa – melas, teisingumas – beteisiškumas...

     ...Ne per seniausiai prezidentė paskelbė metinį pranešimą: ,,Kviečiu priimti savo valstybę kaip savą, joje esančias problemas kaip savas, ir jas ryžtingai patiems išspręsti. Kviečiu kiekvieną Lietuvos pilietį atsakingai rinkti, teisingai reikalauti ir pačiam rodyti asmeninį pavyzdį! Tikiu, įveiksime visas krizes. Jeigu įveiksime savyje blogiausią – atsakomybės ir pasitikėjimo krizę“.

      Ir toliau: ,,Žmogus turi tapti prioritetu“, – sakė prezidentė, nuolat kartojusi, kad žmogus turi būti viršenybė visose politikos srityse – ir vidaus, ir užsienio.

      Taigi – teisingumas, tiesa, teisė...

***

      „Vieną kartą toleravus tokį piliečių elgesį, prasilenkiantį su teise, teisinis nihilizmas gali kartotis“ – Vilniaus miesto apylinkės teismas nustatė, kad ,,krizė nėra stichinė nelaimė, teisiškai tariant, nenugalima jėga (force majeure)“.

      Štai taip valstybinė institucija atsakė į savo piliečio prašymą atidėti kredito mokėjimus dėl pablogėjusios ekonominės situacijos ir su ja susijusiu savo verslu...

     Kas yra krizė? Ar Dievo teismas (gr. kalboje krisis – nuosprendis, sprendimas, sunki pereinamoji būklė) tam piliečiui, ar viso labo tik netikėta kliūtis jo kelyje? Be abejo, kad mūsų atveju tai nenumatyta kliūtis. Bet esmė net ne kliūtyje, o valdžios požiūryje į žmogų jo kelyje pasitaikius kliūčiai! Štai po tokio požiūrio ir suabejojama kai kuria kai kurių žodine ekvilibristika: ,,Valstybė stipri tiek, kiek žmonės tiki jos teisingumu“, – sakė D. Grybauskaitė. Teisingumas de jure, de facto...

      O jei žmonės nebetiki valstybėje vykdomu teisingumu? Kokio tada valstybė stiprumo? Jei negailestinga įstatymo raidė kabo virš gailestingumo dvasios? 

    Dvasia teikia gyvybę 

       (truputis teologijos...) 

    

        ,,Ne raidė gelbsti sielą. Daugeliu atvejų raidė žudo ir niekada neteikia gyvybės. Jei jūs tik kartosite raidę, būsite gundomi panaudoti ją kaip ginklą prieš tiesą, kaip tai darė fariziejai, ir raidės pažinimas gali maitinti jūsų išdidumą, o išdidumas veda į pražūtį. Tik dvasia, tikra vidinė prasmė, kuri įsiskverbia į sielą, palaimina ir pašventina. Dievo žodis permerkia mus tarsi dangiška rasa Gedeono ištiestą kailį, ir taip bus tik tada, jei priimsime jį į savo protą ir širdį (dvasią), priimsime jį kaip Dievo tiesą, suprasime jį ir juo gėrėsimės. Mes turime suprasti Dievo Žodį, o jei nesuprantame, vadinasi, neskaitėme taip, kaip turėjome skaityti“ – taip rašė didysis XIX a. Dievo vyras Č. Sperdženas.

      Kristaus laikais Rašto žinovai ir fariziejai uoliai skaitė įstatymą. Jie nuolatos tyrinėjo šventas knygas, susimąstydami apie kiekvieną žodį ir raidę. Jie užrašė gal ir nelabai reikšmingas, bet gana įdomias pastabas, pavyzdžiui: kuri eilutė yra pačiame Senojo Testamento viduryje, kuri eilutė žymi pusę iki vidurio, kiek kartų buvo pavartotas vienas ar kitas žodis ir net kiek kartų buvo pavartota kiekviena raidė. Jie pažymėdavo net raidės dydį ir jos ypatingą vietą. Jie paliko mums daugybę nuostabių užrašų apie kiekvieną paprasčiausią Šventojo Rašto žodį. Jie, žinoma, uoliai skaitė įstatymą, ginčijosi su Gelbėtoju dėl įstatymo dalykų ir, tarsi plėšrūs paukščiai nagais įsikibę į jį, buvo pasiruošę kovoti dėl kiekvienos jo raidelės.

       ...Kartą mūsų Viešpaties mokiniai nusiskynė keletą kviečių varpų ir trynė jas tarp delnų. Fariziejai aiškino, kad trinti kviečių varpas reiškia jas kulti, o kulti sabato dieną negalima (force majeure?). Todėl sutrinti tarp delnų vieną ar kitą varpą, net jei esi alkanas, sabato rytą yra labai blogai. Štai kaip jie argumentavo savo skundą, kai atėjo pas Kristų aiškintis dėl įstatymo apie sabatą.

         Gelbėtojas paprastai perkeldavo mūšį į priešo stovyklą, – tai Jis padarė ir šį kartą. Jis pasitiko juos jų pačių žemėje, klausdamas: „Ar neskaitėte?" Tai Rašto žinovams ir fariziejams buvo įžeidžiantis klausimas, nors jame ir nėra nieko akivaizdžiai aštraus. Jiems buvo užduotas labai teisingas ir tinkamas klausimas, tačiau pagalvokite, ką reiškė to klausti jų. „Ar neskaitėte?“ „Skaitėme! – maždaug taip galėjo atsakyti jie. – Mes daug kartų perskaitėme visą knygą. Mes nuolatos ją skaitome. Pro mūsų pastabias akis nepraslydo nė viena eilutė“.

    Įstatymas be dvasios – žudo!

       

      Senajam Testamente Įstatymas, tai taisyklės, kurias Dievas davė savo tautai, kad ji žinotų, kaip gyventi patinkant Dievui. Įstatymų yra kur kas daugiau nei dešimt. Įstatymai surašyti Toroje – pirmose penkiose Biblijos knygose. Jie skirstomi į ceremonialinius – skirtus konkrečiai hebrajams pagal jų gyvenimo sąlygas – bei universalius (tokius kaip ,,Nevok“, ,,Nežudyk“), skirtus visiems žmonėms.

     Tobulai laikytis Dievo įstatymo neįmanoma. Tik toks suvokimas ir padeda žmogui ateiti pas Jėzų – Gelbėtoją. Ir nors jie (fariziejai, tuometinės teisės žinovai) buvo patys uoliausi to meto įstatymo skaitytojai, tačiau mūsų Viešpats paklausia to dar kartą: ,,Ar neskaitėte?“, tarsi jie būtų neskaitę... Jis netiesiogiai davė jiems suprasti, jog iš tiesų jie nieko nesuprato, ir tada, lyg tarp kitko, atskleidžia jiems priežastį, kodėl Jis taip jų paklausė: „Jei būtumėte supratę, ką tai reiškia...“ 

       Jų akys praslydo pro žodžius, jie suskaičiavo raides, pažymėjo kiekvienos eilutės bei žodžio vietą, todėl jie sakosi žiną viską apie visas knygas, tačiau iš tiesų jie iki šiol neskaitė šventų knygų, nes neišmoko tikro skaitymo meno (skaityti širdimi). Jie nesuprato, ką skaitė, todėl galima sakyti, jog iš tiesų jie neskaitė. Jie skaitė Žodį tik paviršutiniškai, prabėgomis. Veikiau jie kalė viską atmintinai, be dvasios, be širdies ir meilės, be noro suprasti – kas ir kaip... 

       Ir vykdė žodį taip pat: be meilės, be gailesčio ir gailestingumo...

  ***

          Manau, kad štai ko labiausiai trūksta mūsų valdžiai – širdimi paremto teisingumo ir gailestingumo. Ekonomikos vadovėliai – tai viena, ES instrukcijos – kita, bet žmogus ir jo socialiniai poreikiai, tai prioritetų prioritetas.

         Kaip gali premjeras neatsiklausęs iš žmogaus atimti tai, ką tas žmogus per 60 metų uždirbo? Vien dėl to, kad ES instrukcijos ragina taip elgtis? O ar jam žinoma, koks atotrūkis tarp turtingųjų ir paprastų žmonių? Kam kai kuriems Lietuvoje tie jų sukaupti milijonai ir milijardai? Kur namai našlaičiams, vargšams ir ligoniams?!? Štai amerikiečių milijardieriai dalį savo turto atiduoda labdarai, nes kitaip mokesčiai suris. Nors tiek...

       Ir ką labiausiai pjauna mūsų šalies mokesčiai? Pensininkus ir šeimas... O kiek – kokį procentą nuo savo pajamų moka mūsų milijonieriai? Galų gale – ar jie pasiims pinigus su savim anapilin (kur jūs matėte kupiną pinigų grabą)? Juk ten, – jei pateksim į dangų – auksinės gatvės. Savaime suprantama, kad ir plytos auksinės...

  Atsipeikėkit, nelaimingieji, pakaks puotauti iš pat ryto, girtauti! Nusimeskit kaukes, ponai teisėjai (kol kas be prisiekusiųjų), nes ten kur jūs einat, jų nebereikės. Nors... Galit ir dėvėti, nes ten viso to nebebus! Kur einat? Geriau neklauskit, oi neklauskit... Ko nebebus? Malonės (galimybės ištiesinti kreivus kelius), pokylių bei sielos linksmybių.

        Pasakysiu palyginimą: „Vieno turtingo žmogaus laukai davė gausų derlių. Jis pradėjo sau vienas svarstyti: „Ką čia man dabar padarius? Neturiu kur sukrauti derliaus.“ Galop jis tarė: „Štai ką padarysiu: nugriausiu savo klojimus, statysiuos didesnius ir į juos sugabensiu visus javus ir visas gėrybes. Tada tarsiu savo sielai: mano siela, tu turi daug gėrybių, sukrautų ilgiems metams. Ilsėkis, valgyk, gerk ir linksmai pokyliauk!“ O Dievas jam tarė: „Kvaily, dar šiąnakt bus pareikalauta tavo gyvybės. Kam gi atiteks, ką susikrovei?“ Taip yra tam, kas krauna turtus, bet nesirūpina tapti turtingas pas Dievą“ (Luko 12, 16– 21). Taigi taigi, kaipgis – gal pasakys kuris...

        Mūsų valstybės teisėsaugoje pastebimas jau nebe fariziejiškumas, bet kažkoks piktavalis nusiteikimas žmogaus padėčiai, jo likimui... Pasakykit, ar gailestingumas, ar ta pati mirties kupina raidė verčia vaiko teisių kontrolieriaus institucijos pareigūnus dalinti šeimoms receptus kam, kaip ir ką auginti? Vežioti ir taip jau traumuotus vaikus į psichines ligonines? O tuos, kurie vaikus prievartaujant, sako, jog ,,nieko tokio, kad kartą įkišo...“, palikti savo postuose!? Abejingumas tebelieka viena didžiausių visuomenės nuodėmių...

         O jei nei tas, nei anas, tai užteks aplink tas institucijas vaikščioti ir verksmingai ūbauti, nes ir taip aišku, kad daugelis ,,sostuose“ užsibuvo per ilgai. Meilė baudžia ir mokina, ir kai kada su rykšte rankose, o ne iškreipto ir apsiseilėjusio humanizmo kupinais balsais keliaklupsčiauja aplink prisidirbusius chuliganus vaikus ir nusikaltėlius!!!

        Štai kaip apibūdina daugelis lietuviškai ir ne lietuviškai kalbančių šalies gyventojų teisingumą Lietuvoje: ,,aš netikiu, kad įmanomas teisingumas... Be pinigų nieko nepadarysi...“

         ,,Lietuvoje negalima kalbėti tiesos, o žmogaus gyvybė neverta nei cento... Aš suprantu, kodėl mūsų teismuose priimami tokie absurdiški sprendimai – be pinigų mūsų teismuose neįmanoma nieko pasiekti... Aš netikiu, kad Lietuvos teismuose galima rasti teisingumą...“

        Iš kur visa tai? Šitos mintys iš filmuko apie naująją pasaulinę tvarką ,,Pirmyn į praeitį“. Toliau ten kalbama: ,,Didžiausias pavojus kyla tada, kai į valdžią prasibrauna žmonės, pasiruošę prekiauti viskuo, netgi savo tautos interesais. Tokių supūvusių politikų ir valstybės tarnautojų paūnksmėje Lietuvoje išaugo visa naujoji karta... Dauguma jų jau bet kokia kaina siekia savo tikslų: lipa per kitų galvas, prisitaiko, žeminasi arba žemina kitus... Tai, deja, yra visuomenės moralinės degradacijos požymis...“ Ir t. t.

         Nors ne jie, ir net ne Rotšildai, Rokfeleriai ar Karnegiai valdo pasaulį – sudeda pagrindinius akcentus... Kas valdo pasaulį? Perskaityk Jono Evangelijos 10–10, gal tada suprasi, kas ką valdo.

      Taigi, ponai, pirmyn į praeitį?! Sekantis klausimas gal būtų toks: ,,Kas bus, jei vaikai pradės padavinėti tėvus į teismą už teisingą užpakalio iškaršimą? Pradėsim masiškai dauginti Pavliko Morozovo klonus? Seime jau į dantis siūloma... Nesveikas humanizmas ir feminizmas nesidrovėdami lipa ant vien tik Dievui skirto aukuro. Karingosios ksenos Parlamente? Na, na...

    Juk ir tą pačią Prezidentę apsauginiai gali saugoti tik raidės vedami, nes ,,pareigos tokios, todėl ir saugau“. O galima tai daryti ir su meile, aišku, jei jos yra širdyje. Todėl štai ko reikia mūsų šaliai – dvasios žmonių, meilės bei gailestingumo specialistų.

   Dėmesio! Raidė!

  

      Meilei, gerumui, gailestingumui – šiems dalykams įstatymas neegzistuoja! (pagal Galatams 5-22, 23) 

 

        Raidė be dvasios neša mirtį. Vien vadovautis įstatymo raide yra ir būtų katastrofa. O Dvasios įstatymas yra laisvė: ,,Viešpats yra Dvasia, ir kur Viešpaties Dvasia, ten laisvė“ (2 Kor 3,17). Gi laisvei priešinga yra kontrolė. Pavojingiausia kontrolės rūšis – baimė! Kontrolė nevaikšto viena, ji turi ne vieną brolį ir seserį: baimę, melagingą kaltę (manipuliaciją) ir prievolę (pvz., kai kurių ES normatyvų atžvilgiu) bei jas dažniausiai lydinčią nusivylimo dvasią, kurios kraičio turinys – savižudybių gausa, depresija ir kaip to išdava – alkoholizmas, narkomanija bei viską vainikuojanti masinė emigracija.

          Ką daro baimė, kai ją priremia prie sienos? Atakuoja, panašiai kaip užspeistas į kampą persigandęs šuo: loja, kanda... Tik panaudojus teisėtą valdžią, susisuka kampe ir nutyla, laukdama(s) tolimesnių veiksmų.

        Pats stipriausias kanalas baimei auginti, tai žmonių jausmai ir žmonių nuomonės! Nuo jų įtakos būtina išsilaisvinti! Kontrolė neveikia per tuos žmones, kurių negerbi, ji dažniausiai veikia per tuos, kuriuos gerbi ir kurie turi tau autoritetą. Bet čia vėl gi reikia skirti teisingą – teisėtą kontrolę nuo manipuliacijos, sveiką valdžios kontrolę nuo nesveikos. Nesveika kontrolė galima ir vedybiniuose, partijų ir jų narių tarpasmeniniuose santykiuose. O kai žmogus vedamas negerų jausmų: pavydo, baimės, neapykantos ir t. t., tada kontrolė perauga į liguistą ir viską savo kelyje griaunančią jėgą.

        Baimės vedami ir kontroliuojami (asmenų, nuomonių) žmonės gali parduoti viską: vaikus, tautą, valstybines paslaptis. Kontroliuojančios baimės arsenale yra trys galingi svertai: seksas, valdžia ir pinigai... Taip pat tokios kontrolės formos, kaip pvz., šantažas (kompromatas) dėl kažkada įvykdytų veiksmų: nesantuokinio sekso, kyšio, (ne)teisingo teismo nuosprendžio ar kitų klaidų.

       Baimės dvasios kontroliuojamieji net iki mirties bijo tų, kurie sako Tiesą. O Tiesa nėra tyli. Ji konfrontuoja. Konfrontacija yra būtina visuomenės išlaisvinimo iš vergystės baimei pančių sąlyga: ,,Ir neprisidėkite prie nevaisingų tamsos darbų, o verčiau atskleiskite juos“ (Efez 5, 11).

         Gi visų fobijų šaknis, taip pat ir kontroliuojančios baimės, yra mirties baimė.

     Bet štai vilties spindulėlis – užtikrintas sielos inkaras – receptas nuo visų baimių ir fobijų: Ir jie nugalėjo jį (mirtį ir mirties autorių) Avinėlio (Kristaus) krauju, savo liudijimo žodžiu ir negailėjo savo gyvybės net iki mirties (Apreiškimo 12,11). Kai tu žinai, kur tavo amžinieji namai, tampa nebesvarbu nei mirtis, nei tie, kurie ją vykdo – kažkoks kūnas ir kraujas tų, kurių darbas žudyti pagal užsakymus...

         Štai kodėl apaštalai su tokia drąsa ėjo pirmyn – jie matė Prisikėlusįjį, o liudijimo žodis darė stebuklus jų ir aplinkinių gyvenimuose. Tad pagrindinė mintis būtų tokia: Tas, kuris prisikėlė, ateis ir antrą kartą. Su savo angelais ir visais šventaisiais. Grįš į mūsų Žemę. Taip kaip ir parašyta, nes viskas, kas apie Jį parašyta iki Jo prisikėlimo ir dangun paėmimo, jau įšsipildė. Kristus gimė, mirė ir prisikėlė... Ir net Koranas tvirtina tą patį – Kristus ateis į šią žemę antrą kartą ir teis bedievius. Amen!? Taip, nes parašyta...

    ***

         Ponai... Kas jums trukdo priartėti prie tautos? Gobšumas... Ne? O gal puikybė? Kokią vienybę turėjom prieš karą! ,,Žąsų politikos“ gal neįsivesim, bet kaip kas ir kokiais būdais klesti – ar tai teisingumas? Cezarių ir eilinių santykiai... Todėl, kad visa valdžia nuo Dievo? Valdžią juk ne Dievas renka, o mes... Beje, valdžia nuo Dievo, tai ne petrų, jonų ar maryčių valdžia, ne išrinktų asmenybių žavesys ir charizmos. 

      Valdžia nuo Dievo, tai instrumentas vykdyti būtiną ir teisėtą moralinę bei ekonominę kontrolę – per jėgos struktūras, ministerijas; planuoti biudžetą ir t. t. „Civilizuotoje (teisinėje) šalyje turbūt nesutelkiant savo draugų bei kaimynų ratą ir demonstruojant savo jėgą ar emocijų stiprumą turėtų būti sprendžiami klausimai, bet vis dėlto teisiškai argumentuojant ir dėstant motyvus, kurie lemia teisinius sprendimus. ...Šia prasme aš manau, kad neturėtų daryti įtakos sprendimo vykdymui susirinkusių žmonių vienur ar kitur skaičius, nes vis dėlto norint gyventi teisinėje valstybėje teismų sprendimus (įstatymus) reikia vykdyti“, – pabrėžė teisingumo ministras Šimašius, kalbėdamas apie paskutinius visuomenę sudrebinusius įvykius. Anot jo, teisinėje valstybėje klausimai turėtų būti sprendžiami ne demonstruojant jėgą, o argumentuojant ir dėstant motyvus teismuose.

        Klausimas – pagal kokį kriterijų: gailestingumą, meilę ar mirtį nešančią raidę, šie klausimai turėtų būti ir yra sprendžiami? ,,Iš ko pasimokyti to jūsų gailestingumo?“ – gal paklaus kuris.

   Bažnyčia moko meilės ir gailestingumo. Tai jos pareiga, ir ji yra iš Dievo. Žinau, kad ir dvasinių žmonių veiksmai fiziniame lygmenyje daro didžiulę įtaką dvasiniam pasauliui ir jo įtakai mums – galioja sėjos ir pjūties dėsnis. Bažnyčia turi didžiulę įtaką fiziniams žmonijos veiksmams –net gamtai... Todėl neturime leisti inercijai ar jausmamas mus užvaldyti, nes kai kurie mūsų veiksmai gali lemti mus supančiųjų amžinybę, nors priekaištaujančių visados buvo ir bus: tas gyveno taip, o tas darė tą ir aną...

        ,,Savo žemiškoje misijoje Bažnyčia nuolat aptiks kelias tarytum padidintos rizikos sritis, kur jos tarnų dažniausiai tyko prasilenkimas su ,,jautrios širdies“ ir ,,meilaus žvilgsnio“ kunigyste“ – rašė pranciškonų vienuolis kunigas Julius Sasnauskas neseniai praėjusių prabangių laidotuvių fone.

         ,,Per amžių amžius tokia vieta bus visos skausmingosios, tragiškosios žmonių gyvenimo situacijos, kuriose kunigo ypač laukiama kaip užuojautos, solidarumo, kompasijos žmogaus. Dar iš prieškarinio kirpimo kunigų esu nesyk girdėjęs: gali būti griežtas ir kietas kur tik nori, bet tik ne tada, kai mirtis perbėga per gyvenimą. Kiek kartų, užuot besąlygiškai skelbę tikėjimo paguodą, tampame priekabiais kritikais, rūsčiais ir negailestingais teisėjais. Įstatymo raidė tarsi išsaugoma, bet vėliau būna skaudžiai aišku, kad Kristaus tiesai čia reikėjo ne įstatymo, ne taisyklių, ne pamokymo, o tik meilaus žvilgsnio“ – dalinosi mintimis kunigas.

  ***

         Teisingumas yra valstybės pagrindas. Nėra teisingumo – nėra valstybės...

      Deja, šiandien ,,teisinė valstybė“, tai „de facto“ deklaratyvi iškaba, nes teisingumas kol kas tėra tik iliuzija – kai kurie teisėjai ir prokurorai jau laiko save aukščiau Dievo: ,,Įstatymas tai Aš“, ką jau ten apie žmogų kalbėti.

         Apie savęs aukštinimą ir kai kurių per daug išpūstą savo ego... 

       Štai kas buvo pamišėliui karaliui Erodui (tikra istorija): ,,Vieną dieną Erodas, apsivilkęs karališkais drabužiais, atsisėdo į sostą ir sakė Tyro bei Sidono gyventojams prakalbą. O liaudis pradėjo šaukti: Tai Dievo, ne žmogaus balsas!“ Ir beregint Erodą ištiko Viešpaties angelas, kad neatidavė Dievui garbės. Ir jis mirė, kirminų suėstas“. Visa tai užfiksuota istoriniais faktais.

       Dar Sokratas sakė, kad „teismai – tai valstybės veidrodis...“ Kokie teismai – tokia ir valstybė arba atvirkščiai.

      O anot Winston'o Churchill'io: ,,nėra nei amžinų draugų, nei amžinų priešų. Tik amžini interesai...“, tai visi ir derina savaip tuos ,,interesus“, o nuo tokio ,,derinimo“ nebesuprasi ar ,,Inculto“ dainuoja, ar kuri Seimo narė šneka... Paprasta kalba kalbant, matome, kur jau nuėjome. Iš LR teisingumo ir piliečio teisių tinkamo gynimo bei visuomenės saugumo užtikrinimo, deja, liko tik iliuzija, o realiai, tai ,,vien tik euras valdo mus“... Štai kas yra mažumos ,,garantas“, todėl taip ir gyvename, nes nebeliko principų. Mūsų teismuose net paprastam žmogui sunku išsisakyti, nes iš jo reikalaujama vos ne tobulos juridinės leksikos... Tad jei tu ne teisinės kalbos specialistas, tai turi ieškoti pagalbos Strasbūre. Ir gal net laimėti. Bet tik ne Lietuvoje...

   ***

         Tai kas dabar vyksta LR, yra teisė be teisingumo. Raidė be dvasios. Jei turi galių (postą, pareigas), tai darai ką nori, arba dar yra kokia nors kita teisė, nes tikrosios Lietuvoje beveik nebeliko, – viską valdo pinigai.

        Tad tik Tiesa mus išlaisvins... Viskas kas tamsa, taps apšviesta. Ir viskas kas uždengta, taps atidengta. Vieną dieną...

       Todėl reikia tvarkos ir tikros TEISINĖS VALSTYBĖS. Sunku net pagalvoti, kas būtų, jei kalėjimus su jų kontingentais perduotų verslininkams?! Kiek pas mus yra moralių, sąžiningų verslininkų? Vienas kitas moralus, o visi kiti?

       Pradžiai reikia reformuoti teisėsaugą, o tik po to nusitaikyti į tokią visuomenės opą, kaip kalėjimai. Kad nebūtų taip, jog kaminkrėčių gildija rūpinsis medicinos reforma šalyje, prostitučių profsąjungos bandys reanimuoti merdinčią teismų sistemą, o kaliniai rinks prisiekusiuosius...

        ...Vis tik manau, kad tas ,,klanas“ jau gerokai išgąsdintas, nors dar pakankamai galingas ir viską darys, kad ,,sumėtyti pėdas“ ir apsaugoti save bei savo draugelius. Visuose ,,lygiuose“ jie bandys pačiom šlykščiausiom (ką jau ir demonstruoja) priemonėm apsisaugoti nuo atpildo.

          Kažkas labai nori sugriauti mūsų valstybės, Lietuvos Respublikos pamatus, paniekinti Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio idėjas ir teisingas nuostatas... Kas stovi už šito klano?!? Kas stovi ar kas nestovi, nebesvarbu. Svarbu, kas atsistos priekyje – ar vežėčios, ar arklys... Juk reikės anksčiau ar vėliau išbristi iš viso to. Ir kol Prezidento institucija nepradės valyti (kuruoti) teisėsaugos klampyno, tol po jį ir klamposim.

        Žiniasklaida bei dauguma TV ir radijo laidų kupinos kritikos (kuri iš dalies yra teisinga), bet be nuorodų, kaip pakeisti esamą padėtį. Tad... ką nors matyti nematant išeities, tai ir visai nieko nematyti.

  ***

    ...Be Kristaus dvasios neįmanoma nieko doro pastatyti šioje Žemėje. Papasakosiu autentišką istoriją. Napoleonui pralaimėjus karą su Rusija, jis buvo ištremtas į Šv. Elenos salą. Ten besišnekučiuodamas su vienu iš savo karininkų, generolu Montolonu, jis paklausė: ,,ką jūs manote apie Kristų?“ Montolonas atsakė: ,,Sere, turiu prisipažinti, kad niekada negalvojau ir nesusimąsčiau šiuo klausimu...“

        ,,Tuo blogiau Jums!“ – tarė imperatorius ir prašneko apie jį kankinančias mintis: ,,Savo šlovės dienomis aš turėjau tokią garbę, kad žmonės nedvejodami mirdavo už mane. Jie neapsieidavo be mano buvimo – aš turėdavau įkvėpti kareivius... O dabar, kai aš randuosi Šv. Elenos saloje, kas už mane kovoja ...kas išliko man ištikimas? Tokia yra didžių žmonių dalia! Kokia didžiulė bedugnė tvyro tarp mano kritimo ir nelaimės bei amžinos Dievo Sūnaus valdžios! Aš dar nemiriau, o mano darbai jau nebeturi reikšmės, kai tuo tarpu Kristus numirė prieš 19 šimtmečių, o Jo darbai ir mokslas tebeplinta taip pat, kaip ir tada, kai Jis veikė šioje žemėje. <...> Beveik visuose žemės kampeliuose pamokslaujamas JO Žodis, Jėzų myli ir Jam meldžiasi...

       ...Aleksandras, Cezaris, Karlas Didysis ir aš, – mes buvome galingų valstybių įkūrėjai, bet kuo buvo ir yra paremta mūsų valdžia? Jėga. Jėzus Kristus savo Karalystę kūrė su Meile, ir dabartiniu metu tūkstančiai žmonių su džiaugsmu atiduotų už Jį savo gyvybes.

        Jėzus yra Tas užkariautojas, Kuris tikrai vienija, ir Kuris ne tik vieną kurią nors tautą, bet visą žmoniją sujungia su pačiu Savimi. Koks stebuklas! <...> Kristus yra Meilė ir Jis nori šitą meilę dovanoti žmonėms, kad laimėtų jų širdis, tai viskas, ko Jis nori. Ir Jis jas laimi! Visi pasaulio užkariautojai, kokie jie bebūtų talentingi, patyrė pralaimėjimus vien dėl to, kad užkariaudami pasaulį, jie neįsigijo nė vieno draugo. Bendrystė ir vienybė, kuri apjungia Jėzų Kristų ir Jo išpirktuosius, pati švenčiausia ir galingiausia tarp visų kitų sąjungų...

       Tai mane labiausiai žavi, ir kuo daugiau aš apie tai galvoju, juo labiau įsitikinęs Kristaus dieviškumu. Aš įsitikinęs, kad Kristus ne tik buvo žmogus, JIS DIEVAS!“

       Štai taip vienas karvedys suprato tai, kas Biblijoje paaiškinama šiais žodžiais: ,,Jėzus Kristus yra tas pats vakar, šiandien ir per amžius“ (Hebrajams 13, 8).

    ***

 ...Kiekvienas sąjūdis ar dvasinis judėjimas prasideda lyg ir atsispiriant nuo moralinių vertybių, esančių kalno, kurį ruošiamės šturmuoti, papėdėje.. Bet vis toliau kopiant link kalno viršūnės, vertybės tolsta ar net visai užmirštamos.

         Lietuva kol kas nenustebino pasaulio naujais ,,Microsoft“ ar ,,Nokia“ analogais, nei dar kažkokiais išsiskiriančiais savo pasiekimais... Nustebinti galėtume tik tvirta laikysena (Kristaus vertybių atžvilgiu) moralinių vertybių atžvilgiu – vidinei korozijai sunaikinti nėra ir negali būti kitų svertų nei priemonių. O po to gali kilti ir stambiausi projektai (ir kils), kokių gal niekas net ir nesitikėjo...

       Nieko naujo nepasakau taip tvirtindamas, tik kiek pamenu, visų judėjimų bei sąjūdžių geri norai buvo taranuojami žmogaus širdžių turinio buldozeriais – nesveika konkurencija, pavydu ir viską nustelbiančiu godumu. Apie tai kalbėjo ne tik ankstesnių laikų tautos šviesuoliai: M. Mažvydas, K. Donelaitis ir kiti.

        P. S. Pasaulyje dar demokratijos vystymosi aušroje buvo žinoma, kad „Justitia est fundamentum regnorum...“ – teisingumas yra valstybės pagrindas. Privalome jo siekti ir Lietuvoje.

      ...Bet dar labiau – meilės, gerumo, gailestingumo, nes šiems dalykams įstatymas neegzistuoja!

    2010.02.10.

Aš tikiu Lietuva

  Kovojanti Lietuva

     Kai kas sako, kad anų dienų Pakaunės įvykiai ne tik pakeitė, bet ir supriešino didelę dalį Lietuvos žmonių. Ar tikrai supriešino?   

      Citata iš internautų laiško: ,,Važiuokit, žmonės, mielieji... Kas tik krutat, gelbėkit Lietuvą nuo išgamų šturmo...“ Tai Dr. Kedžio dukrelės gynimo akcijos Garliavoje atgarsis. Tokį atvejį, panašų kaip Garliavoje, Lietuvos istorijoje jau turėjome – tai Perlojos Respublikos gynimas. Truputis praeities... 

 

Kovojanti Lietuva

      Sakoma, kad šauliai – tautos kariuomenė. Taikos metu šauliai rengiasi tėvynės gynimui. Kam tai reikalinga, geriausiai 1928 metais atsakė Šaulių sąjungos įkūrėjas Vladas Putvinskis Pūtvis: „Pagrindinis tėvynės gynėjo ypatumas glūdi žmogaus sieloje. Jos negalima sudaryti ūmai, trumpu laiku. Jis auklėjamas iš pat mažens. Tėvynės gynimo dvasia reikalinga ne vien tiems, kurie su ginklu rankose ją gina. Tikrai nenugalimas kraštas bus tiktai tas, kurio visi gyventojai – ir dideli, ir maži, ir vyrai, ir moterys – brangins savo krašto laisvę ir kaip galėdami ją stiprins ir gins. Tebūnie visi mūsų darbai nušviesti tėvynės meilės, tėvynės gynimo dvasios, tada visi jie tėvynei bus naudingi, ją stiprins ir gins.“

Svarbiausia ,,visuomenės reikalas“

  Perlojos respublika turėjo net savo pinigus ir antspaudą su herbiniu kunigaikščio Perliaus atvaizdu. Veikė teismas, tvarką palaikė 6 vyrų milicija, surasta vieta ir daboklei. Iš 300 ginkluotų vyrų sudaryta kariuomenė sugebėjo atremti ne vieną puolimą. Savo kovingą dvasią perlojiškiai demonstravo ir vėliau, kai pokario metais į partizanus išėjo keliasdešimt kaimo vyrų.

      Naujoji savivalda paskelbė, kad pagrindinis jos veiklos principas – „visuomenės reikalas“, o „valdymo forma: visi aukščiausieji valdymo organai arba tiesiogiai renkami, arba atstovaujamų organų sudaromi“. Taigi daugiau kaip 90 –ies metų senumo įvykiai – puikus patikimos savivaldos ir demokratijos pavyzdys.

Valdžios dėmesys žmonių skriaudoms ir ginčams

  Perlojos respublikos prezidento J. Lukoševičiaus užrašai ir dar gyvi senoliai liudija apie tai, kad įkūrus savivaldą pirmiausiai imtasi spręsti paprastų žmonių ginčus ir taisyti jų patirtas skriaudas. Pavyzdžiui, pavogus arklį, teismas reikalaudavo jį grąžinti šeimininkui ir dar sumokėti 500–700 markių bei praleisti 10–15 parų daboklėje.

      Už tai, kad vienas perlojiškis viešai keikė moterį, vadino ją paleistuve, teismas nusprendė, kad vyras sekmadienį, kai visi išeina iš bažnyčios, nukentėjusiosios turi viešai atsiprašyti. Priešingu atveju, jam teksią kelias paras praleisti kalėjime.

      Teismo paslaugomis naudojosi ir nesutariančios poros: ,,Teisėjai, išnagrinėję vienos šeimos nesutarimus, nusprendė siųsti pas juos milicininką, kad šis įkrėstų „skūron svetimoteriaujančiam“, o teismo pirmininkas dar pagąsdino porą. Viskas baigėsi tuo, kad šeima susitaikė.“

      ...Tai tiek nuotrupų apie Perlojos Respublikos veiklą ir apie šalies gynybą praeitame amžiuje. Su ginklu rankose. Mūsų gi atvejis – beginklis, kaip ir atgauta šalies Nepriklausomybė, kurią atkovojome be ginklų, su negausiom, ačiū Dievui, netektim, ir su dainom lūpose bei džiaugsmo ašarom akyse.

      Beliko tik įtvirtinti galutinę Tautos Nepriklausomybę: nuo baimės, nuo netikėjimo, nuo įsišaknijusios giliai širdyse nuodėmės...

Tikrosios Nepriklausomybės link...

     Štai nuo ko pradėjo nykštukinės Perlojos Respublikos vyriausybė: ,,pirmiausiai imtasi spręsti paprastų žmonių ginčus ir taisyti jų patirtas skriaudas...“

      Prezidento institucijos veiklos prioritetas turėtų būti ne buhalterinė apskaita, bet Tautos vienybės, jos vidinio saugumo bei bendro dvasinio stovio priežiūra ir puoselėjimas. Prezidento institucija privalėtų labiau užtikrinti visuomenės rimtį, o ne užsiiminėti vien ekonominių rebusų – šaradų sprendimais! Taip būtų užtikrinta tikroji rimtis.

      Kažkieno taip puoselėjama ,,rimtis“ vos nepavertė šalį užakusia kūdra, į kurią tik kuo greičiau įleidus šviežio vandens, įmanomas jos pavertimas švariu telkiniu, kuriame vietoj prisiveisusių gyvių gyventų karališkos žuvys – lašišos ir upėtakiai.

      Dabar gi mūsuose matome vien tik skriaudas: plėšiami vidury baltos dienos žmonės, nes valdžia nebaudžiamai plėšia šalį, jos turtą, ir nebe tūkstančiais, bet dešimtimis milijonų. Šalis pilna svetimautojų; dėl jų prakeikimo gedi kraštas, išdžiūvusios laukų ganyklos. Jie eiklūs daryti, kas nedora (pikti siekiai), jų jėga – neteisybė (Jeremijo 23, 10). Ir nereikia sakyti, kad tai gal kiek perdėta. Nė kiek neperdėta, nė kiek!

      O nuo ko viskas prasidėjo, štai kas įdomu?! Manau, viską puikiai iliustruoja (atspindi) sekančios eilutės: „Tėvynę pardaviau kaip prekę, už šiltą vietą komisaro, prie Stalino kritau apakęs – ką nori su manim tą daro. Tai kas, kad išdaviau gimtinę, – karjera man brangesnė, nes ji ir pinigas auksinis gyvenimo sudaro prasmę.“ Kas tai?.. Eilėraštis apie komunistą, štai kas.

      Ką mes padarėm, kad raudonasis maras liautusi siautėjęs šalyje... Ką? Ogi nieko. Tuo metu, kai Rusiją vis stipriau apima imperinis ilgesys, kai imperinių jėgų kruoščiai puoselėjama grėsmingai skleidžiasi putiniškos ,,deržavos“ vizija, mes gi ,,bac“, ir pardavėm energetinį saugumą, – uždarėm IAE, nors vienu metu kažkuri naujokė ES šalis ir parodė mums ženklą kaip elgtis, pasipriešindama ES ponų užmačioms. Deja, tik trumpam. Nes niekas jos nepalaikė. O mus ar ne maža Islandija anuomet palaikė ir pirmoji pripažino? Kažką juk ir mes karts nuo karto galėtume kitiems padaryti – turėtume palaikyti. Bet še tau... Negana to, kad ne taip seniai atsukome Gruzijai nugarą, vėl puolame glebėsčiuotis su meška. Tik pasitraukėme nuo kontroliuojančio, ir vėl lendame prie jo. Ko... Medaus?

***

      Teko girdėti per radiją, kad Pensilvanijoje egzistuoja labai autonomiška krikščionių bendruomenė: savo ūkiai, sava elektra, važinėja bričkomis, augina ekologišką produkciją, pelningai ją parduoda ir yra turtingi. Toks autonomiškumas uždarė kelioms kartoms kelią tokioms nuodėmėms kaip homoseksualizmas, nekalbant jau apie pedofiliją. Kadangi bendruomenė išties didelė, tai nėra nei kraujomaišos, nei kitokios moralinės bjaurasties. Žmonės, dirbdami žemės ūkyje, neturi laiko panašiems dalykams. O ir dvasinė atmosfera ten yra tokia švari, kad negali prigyti joks moralinis purvas, nes iš kartos į kartą perduodamas ir nuolat siekiama šventumo. Juk ir Raštas sako, kad be šventumo nė vienas neregėsime Dievo.

      Tad jei kas tvirtina, kad mes negalime apsieiti be didžiųjų valstybių paramos, tas klysta, nes Vakarai padės tik tada, kai mes ryžtingai stosime ginti savo valstybės bei joje gyvenančios lietuvių tautos moralines vertybes, tarp kurių prioritetinis turėtų būti šventumas. O kai kieno siekiamas (bet kokiom priemonėm) progresas, iš tikrųjų yra tiesiausias kelias į regresą!

      Šventumas, tai visų pirma nepakantumas netyrumui, kurį sudaro visos seksualinės nuodėmės, eskaluojamos taip vadinamų ,,mažumų“. Tai ir nuolatinis visuomenės teršimas seksualine informacija – nuogybių viešinimas per įvairias TV ir kai kurias žiniasklaidos priemones, o dabar dar ir itin subtiliai perduodamas reklaminių stendų pagalba gatvėse – vadybininkų, išaugusių be jokio supratimo apie moralę, kursiniai darbai...

     Šokiruojanti bedievystė, ištvirkęs ir vis mažiau puoselėjantis dorovės normas visuomenės elitas, vykdantis antimoralią sekso revoliuciją, lydimą homoseksualų paradų, nuogybių demonstravimu viešoje erdvėje, tai ne tas kraitis, su kuriuo galima stoti prieš Dievo ir istorijos teismą! 

      Tad nebūtina ir laukti kažkieno leidimo, kad išvalyti šį purvą. Reikia pasipriešinti, o po to išmiežti bjaurastį, kol ji mūsų neapsėmė. Ir nebūtina žinoti, iš kur tada ateis pagalba, nes tai jau nebebus tikėjimas, nes tikėjimas nėra žinojimas kas ir kaip tave palaimins, t.y. padės krizės metu. Tikėjimas, tai visų pirma Pasitikėjimas, kad Tas, kuris tave atpirko savo krauju ant Kryžiaus, lemiamu momentu ateis į pagalbą. Tik toks tikėjimas, virtęs kasdieniu pasitikėjimu, ir yra vertas Viešpaties akyse. Ir tik toks tikėjimas užaugina drąsą bei dvasios stiprybę, be kurių jokia tauta neišstovės amžių kryžkelėje.

     Nėra Dievo baimės tautoje, nėra, o turėtų būti... Šiom dienom per TV vienas žmogelis po škvalo pasakė: ,,Dievulis mus nubaudė...“ Dievulis ar ne, ne tiek svarbu, svarbu, kad tas žmogus turi Dievo baimę, kuri, kaip sako senovės išmintis, yra ,,išminties pradžia“.

      Tik tikėjimas Viešpačiu Kristumi yra ta jėga, kuri pajėgi tautas išvesti į laisvę ir tikrąją Nepriklausomybę!

***

      Jei tikėdami įsakysit šiam kalnui mestis, tai jis ir mesis į jūrą (Mato 21, 21). Taip sakė Jėzus. ,,Nesąmonė, to negali būti“ – pasakysi tu. O gal dar pasakysi, kad ir Kristaus nebuvo? Nebuvo? Tada papasakosiu apie keliautoją Marką Polą. O gal ir... Buvo? Tai klausykis.

   ,,Kartą kinų imperatorius ir Markas Polas nuvyko į vieną kaimą ir ten sutiko nedidelę krikščionių grupelę. Imperatorius buvo labai žiaurus ir liepė savo kareiviams juos išžudyti. Jis dar pridūrė: ,,Prieš nužudydamas aš įrodysiu, kad Dievas miręs, ir Biblija meluoja. Jūsų Biblijoje rašoma, kad jei turėsite tikėjimą kaip garstyčios grūdelį ir liepsite kalnui pasitraukti, jis pasitrauks. Už jūsų kaimo yra kalnas – duodu jums tris dienas, kad jį pajudintumėt!“

      Trys dienos kalnui pajudinti! Markas Polas rašo, kad pirmą dieną tikintieji verkė: ,,Dieve, mes mirsime, pajudink kalną!“ Bet kalnas nejudėjo. Kitą dieną jie surado vieną žmogų, kuris buvo ,,dvasingesnis“ už kitus ir privertė jį melstis, todėl tas visą dieną meldė: ,,Dieve, mes mirsime, pajudink kalną!“ O kalnas vis nejudėjo. Trečią dieną grįžęs imperatorius įsakė savo kariams išrikiuoti tikinčiuosius už kaimo ir nukirsti jiems galvas!

      Tačiau prieš tai jis pasakė: ,,Daviau jums tris dienas pajudinti kalnui, o jis vis dar čia! Jūs neturite Dievo, jūsų Biblija meluoja ir aš noriu, kad jūs mirtumėt žinodami, jog Dievo nėra – todėl privalote paskutinį kartą pasimelsti man stebint! O tada aš jus nužudysiu.“

      Toliau Markas Polas rašo: ,,Šį kartą tikintieji meldėsi kitaip, su tikėjimu!“ Jie žvelgė į kalną ir liepė jam pasijudinti Jėzaus Kristaus vardu! Imperatoriaus akyse kalnas PAJUDĖJO! Jis tapo tikinčiuoju ir išsiuntė Marką Polą atgal į Italiją, kad pakviestų misionierius skelbti Evangeliją Kinijoje. Dėl šio vieno stebuklo visa Kinija atsivėrė Evangelijai ir šiandien joje yra daugiau nei 100 milijonų tikinčiųjų! Kodėl? Nes Dievas pajudino kalną!

***

      Praeitais metais  Dievas atvėrė neregei moteriai akis. Per maldos susirinkimą Kaune. Štai taip. Misionieriai meldėsi ir įvyko stebuklas.

      Netikiu – vėl pasakys kuris... – Ir Jėzumi netikiu. Iš kur žinai, kad jis buvo..?

      – O iš kur žinai, kad Jo nebuvo? Istorijos vadovėliuose nerašo? Ne tuos vadovėlius skaitai, Bibliją skaityk...

      Praeitais metais Vilniuje ,,Siemens“ arenoje vykusį misionieriaus Deivido Hatavėjaus kruzeidą per tris dienas aplankė 30 000 žmonių... O ką tuo metu veikė didžiausios mūsų šalies TV? Kaimyninės Latvijos sostinėje, Rygoje, visas tris dienas susirinkimus įrašinėjo ir transliavo TV 3.

      Ar šimtai akyse pagijusių nuo įvairių ligų žmonių, tame tarpe ir vėžio, nėra stebuklas? O gal tai kliūvinys daktarams, jų išdidumui? O gal mūsų valdžiai? Kodėl ,,Siemens“ arenoje nebuvo nei valdžios atstovų, nei premjero, nei mero... Per krepšinio varžybas, už stiklinės sienos, tai kai kurie buvo...

      Tik per šventes į Katedrą nueinam? O išėjus už jos sienų, ir vėl savo... Tikrosios krikščionybės Lietuvoje dar nebuvo. Dar ne... Bet tas laikas nebe už kalnų.

      Grįžkim prie Perlojos įvykių...

Sovietmetį atlaikęs Vytauto Didžiojo paminklas

      Daugiau kaip 700 gyventojų dabar turintis kaimelis didžiuojasi Vytauto Didžiojo paminklu. Sovietiniais laikais skulptūrą bandyta dukart nugriauti. Pirmą kartą ją apjuosė grandinėmis ir traukė arkliais, bet skulptūroje įmūrytos storos metalinės sijos apsaugojo paminklą. Antrą kartą bandyta griauti traktoriumi, tąkart paminklą apgynė susirinkę perlojiečiai.

      Šeštame dešimtmetyje buvo sumanyta paminklą susprogdinti, bet, negavus leidimo, paminklas taip ir liko stovėti. Negana to, 1968 m. jis buvo restauruotas (panaikintos kulkų ir grandinių paliktos žymės), o 1971 metais paskelbtas vietinės reikšmės dailės paminklu.

      Taip ir stovėjo visą sovietmetį tarsi laisvės simbolis Vytauto Didžiojo paminklas, ant kurio lentos užrašyti žodžiai anais laikais įkvėpė ne vieną tautietį.

Naujo Tautos dvasinio Sąjūdžio pradžia

      Kol mūsų šalyje bus gyvas nors vienas doras žmogus, tol šalis gali tikėtis Dievo malonės. Bet yra sąlyga: tauta turi gręžtis nuo daugybės stabų garbinimo prie vienintelio Gyvojo Dievo, Viešpaties Jėzaus Kristaus: ,,Ir jei mano tauta, kuri vadinasi mano vardu, nusižemins, melsis, ieškos mano veido ir atsisakys savo blogų kelių, Aš išgirsiu danguje, atleisiu jos nuodėmes ir išgydysiu jų žemę“ (2 Kronikų 7, 14).

      Laikas pradėti domėtis tuo, kas vyksta aplinkui, nes įkišusio smėlin galvą stručio pozicija, o dar blogiau, užakusios kūdros sindromas, tai terpė veistis įvairiausiems parazitams: burtininkėms ir astrologėms, gėjams ir pedofilams bei panašiems į juos... Kaip taikliai sako rusų patarlė: tykioje kūdroje velniai veisiasi...

      Vien geranoriškų šūkių nebeužtenka! Tauta privalo atgailauti! Visi kiti keliai jau išbandyti!

  ...Judėjimą Garliavoje, apėmusį kone visą Lietuvą ir tame tarpe užsienyje gyvenančius tautiečius, daugelis pavadino violetine revoliucija. Violetinė spalva, tai atgailos spalva. Tiesos šalininkų simboliu tapusi spalva. Ir tikėkime, kad tai... galutinio Tautos dvasinio, ne smurtinio, prabudimo pradžia.

       Aš tikiu Lietuva!

     A. K. 

 2011 0513