Apie terpes

       

 

            Sąlygos visuomenės dvasinei reformacijai 

   
      Ne vienas mąstome apie visaverčius pokyčius tautoje. Siūlome savo ir išvestinius, užsienio, receptus, bet ar visos patiekalų sudedamosios dalys sveikos ir naudingos? Dvasinis maistas taip pat gali būti arba sveikas, arba ne, nelygu kas jo autorius. Ir labai svarbu, kad gamintų sveiki žmonės, o ne bacilų kupini ligoniai. Ne kiekvienas gali bet ką vartoti, todėl reiktų atidžiai atsirinkti, ir geriausia būtų, kad tame meniu nebūtų dvasios diletantų improvizacijų, nes tai pavojinga vartotojui.

      Bet rizika rizikai nelygu. Todėl bet kas, kas rizikuoja, t. y. rodo iniciatyvą, yra ne tik neprotingas žydų kultūros mylėtojas, bet ir pavojingas ,,man“ asmeniškai, tad reikia jį neutralizuoti arba pademonstruoti sielos turinį – jausmų gamą: pyktį, pavydą, išdidumą, puikybę, neapykantą, o jei nėra galimybės susidoroti fiziškai, – režimas nepalankus ar svorio kategorija ne ta, – bandoma padaryti iš tolo žodžiu arba žvilgsniu.

      Lietuvoje kaip niekur kitur veikia totalitarinis palikimas – jei turiu galimybę pirmuose puslapiuose išsibambėti raštu, būtinai pasinaudosiu – pirmųjų sekretorių palikimas tebėra gajus. Ko linkime vienas kitam, ko mokome? Ar darome tai mylinčia širdimi, ar pakeltu balsu, tegul ir per atstumą? Ir ar ne sielos ligos pasekmės yra kai kurie prieš tai išvardyti žmogaus bruožai?

      Pasak Šventojo Rašto, ši žemė yra ta vieta, kur turime išsiskaistinti ir apsivalyti. Bet neapykantos nepaslėpsi nei už žodžių lavinos, nei už pseudožinių. Biblijoje neapykanta vadinama žmogžudyste (1 Jn 3, 15). Nors turbūt nėra nė vieno žmogaus, kuris nebūtų bent kartą neapkentęs. Tai yra mirtinos ligos – dvasinio vėžio – simptomai, ir joks intelekto perteklius jos neišgydys.

      Erudicija be dvasios patepimo – neveiksminga, lygiai kaip ir žodžiai be meilės – tik žvangantys cimbolai, o intelektas be atgimusios dvasios – nepažabotas mulas žirgų lenktynėse arba sutrūnijusios vadelės išdidaus vadeliotojo rankose.

      Taip pat ir aiškinti Bibliją be Kristaus Dvasios yra tas pat, kaip saulėtą dieną žiūrėti į žvaigždes be teleskopo norint jas įžiūrėti arba skaityti ,,Mobį Diką“ kaip vadovėlį banginiams medžioti. Tad ir rezultatas lygus nuliui, o klausytojui ir skaitytojui – žala.

      Protiniai aukšto, bet neapvaldyto intelekto žmonės savo kalbomis ir toliau ves kitus į paklydimą, nes dvasios apreiškimo jie neturi: ,,Bet sielinis žmogus nepriima to, kas yra iš Dievo Dvasios, nes jam tai kvailystė; ir negali suprasti, nes tai dvasiškai vertinama. O dvasinis žmogus gali spręsti apie viską, bet niekas negali spręsti apie jį“ (1 Kor 2, 14–15).

      Širdimi, dvasia suprasdami žmogų, jį mylime. Dievas yra Meilė, tad skaityti ir suprasti Šventąjį Raštą reikia širdimi – ji tebelieka geriausias prietaisas pamatyti ir suprasti kai kada užkoduotą Mokytojo meilės kalbą. Ir ne ,,Da Vinčio kode“ yra atsakymas į begalinius žmogaus ieškojimus bei Tiesos racionalizacijas, bet Adomo nuodėmėje. O visų užkoduotų rebusų bei klausimų raktas yra Meilė, kuria atrakinami bet kokie kodai ar užrūdijusių širdžių spynos.

            ***

     Rodos, pavyzdingu tonu Lietuvoje tapo pastangos sutrinti vienas kitą taip, kaip net tankas nesugebėtų. Pasirodo, jog tas Kainas turėjo tiek pavydo ir neapykantos, kad ne viena karta dar tebejaučia...

      Kaip vis dėl to išgyti nuo pykčio, neapykantos, baimės, godumo, išdidumo, nervingumo ir kitų bjaurių sielos savybių? Turbūt tam reiktų bent jau noro, o dar ryžto ir valios pastangų. Todėl manau, kad būtina pažymėti bent dvi iš kelių pakopų.

      Pirmoji būtų tokia – gimimas iš Dvasios. Norėdamas išsilaisvinti iš įvairių priklausomybių, žmogus kreipiasi į narkologus, bet jei nepadeda, ieško įvairių koduotojų, ekstrasensų, po kurių paslaugų jam pasidaro dar blogiau, nes įsijungia tamsiosios anapusinio pasaulio jėgos. Vienas nelaimėlis nuolat prisigerdavo ir niekaip nerado ramybės, nes prisidirbdavo po kiekvienų išgertuvių. Alkoholio dvasia kankino jį, todėl teko jam pasakyti štai ką: ,,Tau reikia Kristaus, kuris sumokėjo už tave ir tavo bėdas savo krauju ant Kryžiaus, kad tu nebevergautum savo nuodėmėse, o būtum laisvas ir laimingas. Dievas yra mylintis Asmuo ir parūpino tau išvadavimo kelią.“ Kokį? Per Jėzų Kristų, štai kokį.

      ,,Aš esu kelias, tiesa ir gyvenimas. Niekas nenueina pas Tėvą kitaip, kaip tik per mane“ (Jn 14, 6) – tokį kelią mums rodo prisikėlęs Viešpats. Tad pirmosios pagalbos žodžiai būtų tokie: ,,Brangus Jėzau, aš esu nusidėjėlis, bet išgirdau Gerąją Žinią, kad Tu mirei už mano nuodėmes ir trečią dieną prisikėlei. Viešpatie Jėzau, prašau, įeik į mano širdį ir tapk mano Viešpačiu.“ Galimas daiktas, kad po šių žodžių tu pasijusi pagijęs nuo kokios nors ligos, ko laukei ne vienerius metus.

      Išbandyk, nepasididžiuok – maždaug vienas milijardas žmonių pasaulyje nuėjo šiuo keliu ir nenusivylė. Perfrazuojant Blezą Paskalį – jei tu tiki Dievu ir Jis gyvas, tu nieko neprarandi. Jei tu tiki, bet Jo nėra – taip pat nepralaimi. Bet jei tu netiki, o Jis net Sūnaus dėl tavęs nepagailėjo, tai...

      Ir jei tau sunku žengti šį pirmąjį žingsnį, žinok, kad piktasis labai bijo šio tavo žingsnio ir darys viską, kad tu liktum savo ydose ir nuodėmėse bei kuo greičiau mirtum, o tavo siela eitų į amžiną kančių vietą. Gimimas iš Dvasios (žr. Jn 3, 7) – tai bene svarbiausia sielos ir, be abejo, dvasios gydymo pakopų.

      Kita būtų tokia: pradėk lankyti Bažnyčią, kurioje aiškinamas Dievo Žodis, skaityk Šventąjį Raštą. Kito dvasinio maisto, kuris taip gerai atgaivintų ir pamaitintų tavo vidinį žmogų, tavo dvasią – paprasčiausiai nėra. Skaityk Bibliją, joje yra visi atsakymai į tau rūpimus klausimus. Žmogaus tikslas – ne vien malonumai šiame pasaulyje, kuris kaip makiažas – laikinas – praeis ir nebeliks, todėl neverta sudėti vilčių į praeinančius dalykus, nes Jėzus ateis antrą kartą ir pakeis šio pasaulio sistemą. Šioje Žemėje nuskaistinkim savo sielą ir pasiruoškim amžinybei, stenkimės išlikti dori ir mylintys.

      Visi planetos žmonės turėtų suprasti, kad serga sunkia liga: profesoriai, filosofai, nusipelnę kultūros veikėjai ir nenusipelnę, daktarai ir tie patys sielovados žinovai. Ši liga ne vienadienė (yra žinomos 39 kategorijos žemiškų ligų) ir ne žemiška, ji nesibaigia paprasta mirtimi, o kai kuriuos nuveda į amžinybę kančiose, kurios niekada nesibaigs. Tad vietoj velniško paveldo verta įsigyti meilę, kuri, beje, nėra vien tik glostanti ar migdanti, bet kai reikia, ir gana skausmingai baudžianti.

***

      Sakralizuota psichologija bei psichologizuota ezoterika, New Age rišančiosios grandys, veržte veržiasi į auditorijas, spaudą, bet tik ne dora. Kažkam nepatinka Dangaus Karalystė Žemėje, Kristaus mokslo prioritetai. Tai gal labiau patiktų tai, kas prieštarauja Kristui?! Antikristas? Kristus graikų kalba reiškia ,,pateptasis“, o žodis ,,pateptasis“ hebrajiškai – Mesijas. Tad kai kam geroji žinia, kad Jis, Jėzus Kristus, jau seniai atėjęs, ir netikintiesiems bei žydams nebereikia laukti kito Mesijo, reikia tik patikėti ir priimti Tą, kurį Tėvas siuntė kaip permaldavimo auką už mūsų nuodėmes.

       Patepimas yra tai, kas sklinda iš žmogaus vidaus, širdies (dvasios) turinys. Taip pat ir žodžių autoriai, ir autorių žodžiai turi savo patepimą. Tik vienų jie gali būti patepti ruda spalva, kitų – žydra, trečių – raudona. Nelygu kokia dvasia žmoguje. Taip ir muzika: vienų rankose ji – statydinanti, kitų rankose – griaunanti ir destruktyvi. Žodis vienur tampa raide, žudančia klausytoją, o iš kitos terpės išaugusi sėkla ugdo ir teikia gyvybę. Jusliniai – sieliniai pasisakymai neduoda skaitytojui naudos, tik veda į chaosą – lyg ir pripažįstamas Kristus, bet gal paieškokim žmoguje atsakymo, gal dėl visko kaltas viduje tūnantis objektas, vardu dualizmas. O iš ko susideda tas dualizmas?

      Apaštalas Paulius aiškiai įvardijo jo kilmę ir jį apibrėžė. Laiške romiečiams parašyta: ,,Aš net neišmanau ką darąs, nes darau ne tai, ko noriu, bet tai, ko nekenčiu. O jei darau, ko nenoriu, tai pripažįstu, jog įstatymas geras. Tada jau nebe aš tai darau, bet manyje gyvenanti nuodėmė. Aš žinau, kad manyje, tai yra mano kūne, negyvena gėris. Mat gero trokšti sugebu, o padaryti – ne. Aš nedarau gėrio, kurio trokštu, o darau blogį, kurio nenoriu. O jeigu darau, ko nenoriu, tai nebe aš tai įvykdau, bet manyje gyvenanti nuodėmė. <...> Vargšas aš žmogus! Kas mane išvaduos iš šito mirtingo kūno!“ (Rom 7, 15–20. 24).

      Kritusio žmogaus prigimtis – kūniški norai, siela (sielą sudaro jausmai, valia ir protas) nuolat kovoja su sąžine, žmogaus dvasia, štai ir dualizmas arba dvigubi standartai. Skaityk Bibliją nuo pradžių, ten viskas parašyta, ko reikia asmenybei teisingai vystytis.

***

  Šiais apostazės laikais manęs nebestebina neapykanta viskam, kas susiję su Kristumi, – juk Jis žydų ,,karalius“, tad galima ir pasityčioti, nieko neatsitiks meilės Dievui. Tai pabandyk su Mahometu šitaip... Kažin ar drąsos užteks. Taip ir pasimato visuomenėje, kas yra kas – neapykanta žydams, judaizmui. Bet net Koranas pripažįsta, kad Kristus ateis į Žemę antrą kartą ir teis bedievius. O tam tikrų žmonių kritika, tai etnokosmologinis fetišizmas, susipynęs su astrologija ir tik maža dalele tikrojo mokslo. Astronomija ten tėra tik priedanga pagonybei, tebeliekančiai gera dirva Naujojo Amžiaus judėjimui (New Age) įžengti į Lietuvą, puiki terpė okultistams ir kitiems, nekenčiantiems žydų, Šventojo Rašto, krikščioniškų radijo studijų ir laidų.

      Okultistams ir ezoterininkams Jėzus – tik dieviška, kosminė būtybė, dažnai beasmenė. Kalbėdami apie Jėzų, jie atskiria Jėzų nuo Kristaus, jiems Jėzus – grynai žmogiškas indas. Teosofija, dar vienas ezoterininkų nuodų kanalas, moko, kad aukščiausias pasaulio mokytojas Kristus buvo įsikūnijęs Budoje (Indija); Hermyje (Egiptas); Zoroastre – Zaratustroje (Persija), Orfėjuje (Graikija) ir Jėzuje?!

      Gali būti ir tokia žodžių semantika – Buda pateptasis, Hermis pateptasis arba Buda ,,Kristus“, Hermis ,,Kristus“, tik klausimas, kas juos patepė ir kuo? Kristus arba ,,pateptasis“ šalia vardo reiškia, kad žmogus turi įgaliojimą iš aukščiau, o žodis ,,pateptasis“ viso labo tik įvardžiuotinis būdvardis. Istorija žino ir kitą patepimo lygį, šėtono pateptuosius: Leniną, Staliną, Aleksandrą Makedonietį, Čingis Chaną, Hitlerį ir kitus. Ir šituos patepė tikrai ne Dievas. Iš vaisių pažinsite juos, na, ir iš spalvos…

Kai kurių religijų aukščiausieji net negyveno – Višnu, Krišna, Orfėjas. Naujaamžininkai (New Age) sako: ,,Jėzus, Zaratustra, Laozi, Mahometas ir kiti istorijos žinomi yra dieviški pateptieji, atstovaujantys daliai žmonijos tikslo.“

      Utopija, bet ne Tomo Moro – tamsa nori tapti šviesos dalininke: ,,Kas gi bendra tarp teisumo ir nuodėmės? Arba kas bendra tarp šviesos ir tamsos?“ (2 Kor 6, 14).

      Kvietimas religijų susiliejimui yra dar vienas velnio tarno – Naujojo Amžiaus platformos ramstis, masalas nekaltoms aukoms – kūdikius ir jaunimą ant šėtoniško aukuro aukojanti neopagonybė, besibroliaujanti su raganomis ir satanistinėmis jėgomis, kviečia bendradarbiauti Meilės Dievą: ,,Kaip gi galima gretinti Kristų su Beliaru?“ (2 Kor 6, 15). Beliaras – vienas šėtono vardų.

      Mūsų atveju Jėzų įgaliojo Tėvas. Tad ir lygis visai kitas. Kalbančių ir rašančių, klausančių ir skaitančių.

    ***

      Ar galima pakeisti dvasinę visuomenės DNR formulę? Transformuoti ir perkeisti? Transformacija (perkeitimas) – rimtas žodis, turintis gilią dvasinę prasmę. Ką jis reiškia visuomenės mastu? Ar įmanomas radikalus transformavimas – individo, šalies, miesto, visuomenės? Mūsų mąstymas – dažnai rimti stabdžiai bet kokiam progresui. Bet toks procesas įmanomas, jei šalį arba miestą aplanko Viešpats. Bet ar Jis dar aplanko? Taip!

      Apie Dangaus Karalystę. Ne vien televizija gyvas žmogus. Yra daug internetinės medžiagos apie tai, kas šiuo metu vyksta pasaulyje. Iš įvairių videofilmų galime sužinoti, kas vyksta įvairiuose mūsų Žemės kampeliuose. Kas? Ogi prabudimas, visuomenės transformavimas – reformacija ir atgimimas. Nuo ko jis prasideda ir kaip? Nuo Dievą mylinčių pasišventusių vyrų ir moterų maldų.

   Dabar viena tokių vietų pasaulyje – Kali miestas Kolumbijoje. Prieš prabudimą narkotikų baronai tiek kontroliavo miestą, kad kartais per dieną įvykdavo iki penkiolikos žmogžudysčių. Kelių narkotikų baronų apyvarta siekė penkis šimtus milijonų dolerių per mėnesį.

      Žmonės troško perkeitimo, ir jis įvyko jų širdyse, o paskui ir visuomenėje. Po intensyvių maldų narkotikų baronai Rodrigesai buvo suimti, ir Dievo Karalystė nužengė į miestą, pas Kristų atėjo žymūs miesto žmonės, radijo, sporto žurnalistai – komentatoriai, o miesto meras vieną dieną 55 000 vietų stadione viešai pareiškė, kad šis miestas priklauso Jėzui. Vietoj karnavalų ir alkoholinių orgijų miesto valdžia leido naktines maldas stadionuose, skelbti Evangeliją miesto aikštėse. Valdžia praregėjo ir pripažino Evangelijos naudą, nes sumažėjo korupcija, nusikalstamumas, todėl pastorių tarybai miestas tik dėkoja. Žuvusio pastoriaus Chulijo Ruboiljo pranašystė pildosi, nes Dievui nėra nieko neįmanomo.

       Didžiausias stebuklas, kad šį, anksčiau buvusį dvasiškai nešvarų ir atsilikusį miestą pasirinko Dievas. Tai ženklas, kad Jis pasirengęs veikti kitose šalyse ir miestuose, jei tos šalys nusižemins prieš Dievo Kristų, atgailaus ir mels pasikeitimų.

      Kitame mieste, Kiambu, Kenijoje, trisdešimčia procentų padidėjo gyventojų kontingentas. Buvęs prastos reputacijos miestas tapo prestižiniu. Vietoj barų – bažnyčios. Po Evangelijos skelbimo pamaldų miesto valdžia vietoj dešimt dienų trunkančių karnavalų ir alkoholinių orgijų pasiūlė 25 000 dviračių treką maldoms ir šlovinimui. Bet svarbiausia, kad perpildyto narkotikų miesto dvasinis klimatas buvo perkeistas ir kokaino imperija susvyravo. Jei visuomenė atgailaus, Dievas ją pagerbs. Ką Jis padarė čia, gali padaryti ir kitose šalyse.

       Kalifornijos Hemeto miestas amfetamino gamyba buvo žinomas visoje Rytų pakrantėje. Šis, anksčiau buvęs satanistų, krišnaistų, munistų, alkoholikų miestas skendėjo skurde. Miesto pakraščius kontroliavo jaunimo gaujos. Policija ištisomis naktimis neturėdavo poilsio, o į reidus nevykdavo be ypatingos apsaugos. Bet Evangelijos jėga veikė galingai – banditai pasiprašė padėti jiems išsigelbėti, atėjo į bažnyčias atgailai. Daugelis sektų dingo. Transcendentinės meditacijos centras sudegė savaime – atėjusi iš laukų ugnis sudegino jį. Verta priminti, kad Bažnyčia – tai tokių žmonių darinys, kurie nesėdi tarp keturių sienų, bet gyvena su tais ir gyvenime tų, kurie už jos sienų kenčia.

      Dabar Almolongoje, Gvatemaloje, 19 000 gyventojų mieste, – 20 bažnyčių. Narkotikų vartojimas mieste sumažėjo 90 procentų. O prieš dvidešimt metų miestas skendėjo alkoholyje, buvo garbinamos protėvių dvasios. Okultizmas, kerėjimas, stabmeldystė tirštu rūku dengė miestą. Skurdas ir prievarta slėgė visuomenę. Keturi kalėjimai nebegalėjo sutalpinti nusikaltėlių. Sinkretizmas stipriai veikė žmones. O dar stabo Mošemono kultas, suparalyžiavęs vietinius gyventojus.

      Po truputį kalėjimai ištuštėjo. Miesto gatvės pavadintos bibliniais vardais. 1994 metais buvo uždarytas paskutinis miesto kalėjimas. Daugiau nei 90 procentų gyventojų tapo krikščionimis, uždaryti visi viešnamiai, iš 36 alkoholinių barų beveik nė vieno neliko.

      Almolongos lygumoje atkurtas net žemės ūkis – ten, kur buvo skurdas ir nuolatinė sausra, dabar tris kartus per metus nuimamas derlius. Morkos, runkeliai išauga net iki 1,5 kilogramo. Štai kas būna, kai Evangelija paliečia žemę. Iš JAV atvažiavusiems mokslininkams buvo paaiškinta, kad tikėjimas pakeitė net dirvą. Valstiečiai perka krovininius ,,Mersedesus“ ir vos spėja auginti daržoves. Štai kaip persisunkusią burtais ir korupcija, prasigėrusią visuomenę pakeitė Evangelija. Ką Dievas padarė ten, tai Jis padarys ir pas mus.

      O kur dar Evangelijos paveiktų žmonių išgijimas. Viena mirštanti moteris buvo išgydyta daugelio akyse ir žmonės pradėjo domėtis Dievo Žodžiu. Taip Evangelijos dėka buvo perkeista ne tik dirva, bet ir visuomenė.

      Štai ką Dievas padarė trijuose žemynuose. Manau, kad to norėtų ir mūsų šalies gyventojai. Argi ne stebuklas, kai žmonės, atskiros socialinės struktūros, kardinaliai perkeičiamos? Siaubą, rasistinius išpuolius, nusikaltimų gausą pakeitė rimtis, džiaugsmas ir ramybė. Neabejoju, kad mes taip pat turėtume puoselėti valdžios norą dvasiniams pokyčiams.

      Ir tai vyksta ne kur nors neįžengiamų džiunglių tankmėje, o mūsų planetos miestuose, kur žmonės apsisprendė imtis ryžtingų veiksmų, pasikeitė patys ir prašė Dievo, kad perkeistų jų šalį. Ir iš Dangaus atėjo atsakymas, kokio dar nėra mačiusi mūsų žemė: Sibereo (JAV Arktis), Resistencia (Argentina), Navapuras (Indija), Selekau Villages (Malaizija), Vitoria da Conguista (Brazilija), Kampavos Beruitas (Uganda) – tai miestai, kur nužengė Dangaus Karalystė. Yra ir daugiau tokių vietų...

      Kas bus kiti? Tikiu, kad Vilnius, Lietuvos sostinė, Lietuvos miestai ir miesteliai, kaimai ir jų žmonės... 

2008 11 07 

Netikrų dievų laidotuvės

           

     Mano liudijimas

  

     Pirmą kartą Evangeliją išgirdau 1993 metais, kai į Vilnių buvo atvažiavęs pamokslininkas iš Švedijos. Tų pačių metų vasarą kartu su savo vaikais – penkerių metų sūnumi ir septynerių metų dukra – išpažinome Jėzų Kristų kaip savo Gelbėtoją, pakvietėm Jį į savo širdis, prieš tai iš gėlių sudėlioję ratelį, visi trys priklaupę ant kelių aplink jį, susikabinę rankomis šaukėmės Viešpaties. Ir Jis atėjo…

      Bet po to, iki 1995 metų, pergyvenau septynias operacijas. Manau, kad dvasiniame pasaulyje vyko didžiulė kova dėl mano sielos, kadangi iki įtikėjimo buvau įklimpęs okultizme: būrimas kortomis, čigonės pranašavimas, kompiuterio sudaryta astrologinė prognozė mano gyvenimui, kodavimai, hipnozė bei kasdieniai prietarai, susipynę su horoskopų skaitymu ir t. t.

       Visa ši okultinė praeitis leido šėtonui reikalauti mano gyvenimo. Bet mes žinom, kad jis – liūtas be dantų, nes juos prieš 2000 metų jam išmušė kitas liūtas, – iš Judo giminės. Galiu net vietą nurodyti, kur vyko didžioji kova – Golgotos kalno ringe. Pranašumas buvo akivaizdus, velniui laimėti Jėzus nepaliko jokių šansų! Maža to, nužengęs į pragarą, nuplėšė priešui maršalo antpečius ir parodė, kas yra vienintelis Viešpats Danguje, Žemėje ir po žeme!

       Taigi grįžtu prie asmeninio liudijimo. Pirmasis netikras dievas mano gyvenime buvo raumenys – štanga, dvipūdė ir veidrodis. Tuštybių tuštybė. Ir baigėsi analogiškai, nes okultinė mano praeitis atnešė prakeikimą, lydintį kiekvieną tokio pobūdžio veiklą: lygioje vietoje lūžo koja – dvigubas kulkšnelių lūžis. Ligoninėje paremontavo, įgręžė kojon septynias vinis ir paleido.

       O po metų, keliant dviese su žmona nedidelį staliuką, trūko dešinės rankos dvigalvis raumuo (bicepsas), nors iki to laiko sportuojant nieko neatsitikdavo – kilnojau štangą, mėčiau dvipūdę. Tuo metu bicepsai buvo mano pasididžiavimas, ir būtent čia įvyko fiasko – mano raumenys neatlaikė! Taip mirė pirmas netikras dievas mano gyvenime – raumenų tvirtovė.

       Ištvėręs šias operacijas netekau pasitikėjimo kai kuriomis savo gyvenimo atramomis. Kadangi šeimą reikėjo aprūpinti, teko eiti dirbti ten, kur niekada neičiau, jei ne fizinės traumos. Ta vieta tapo Gariūnų turgus. Pasitvirtino liaudies išmintis: ,,Nespjauk į šulinį, nes iš jo gali tekti pačiam gerti".

       Ten, Gariūnuose, įvyko lemiami pokyčiai mano gyvenime. Susipažinau su tikinčiais prekiautojais, kurie man padovanojo Naująjį Testamentą. Tokiõs knygos, tarp tūkstančio kitų, dar nebuvau turėjęs. Todėl šiandien esu labai dėkingas už man parodytą dėmesį, nes nebuvau lengvai sukalbamas žmogus.

      Ilgainiui turguje uždirbtus pinigus, kadangi gerai sekėsi, padėjau į firmą palūkanoms gauti – panorau tapti turtingu, kol vieną dieną sužinojau, kad firmos direktorius su mano ir kitų indėliais paspruko į užsienį. Taip mirė antras dievukas mano gyvenime, kurio vardas – finansinis saugumas!

       Kur buvęs, kur nebuvęs, prisistatė trečias – malonumų ieškojimas. O kaip gi kitaip pasaulis siūlo reaguoti į tuštybės laidotuves? Alkoholis, draugų kompanijos ir panašiai… Gerai žinoma, kad išgėrus bet kokią alkoholio dozę sumažėja dorovinis imunitetas – žmogus tampa ne toks atsparus įvairioms pagundoms. Blogi dalykai, prasidedantys lyg ir labai nekaltai, kaip ir geri, turi tendenciją didėti. Kadangi buvau drovus, tai liko šie ,,džiaugsmai“: alkoholis, nikotinas ir  vaistai nuo skausmo – broliai trynukai. Tai piktosios dvasios, turinčios misiją žlugdyti ir nuodyti mūsų kūną, kuris yra Šventosios Dvasios šventovė. O jeigu prie visų šių ydų dar prisideda nesantuokinis lytinis gyvenimas – ištvirkimas (gyvenimas susidėjus), ar paleistuvystė (santuokinė neištikimybė), padėtis tampa itin rimta!

      ''Sergėkitės ištvirkimo! Jokia kita žmogaus daroma nuodėmė nepaliečia kūno, o ištvirkaujantis nusideda savo kūnui. Ar nežinote, kad jūsų kūnas yra šventykla jumyse gyvenančios Šventosios Dvasios, kurią gavote iš Dievo, ir kad jūs nebepriklausote patys sau?'' (1 Korintiečiams 6, 18–19).

       Ir kitoje vietoje: ''…joks svetimautojas, ištvirkėlis ar goduolis, tai yra joks stabmeldys, nepaveldės Kristaus ir Dievo karalystės'' (Efeziečiams 5, 5) .

      Taip sako Dievo Žodis! Mes būsim teisiami, t. y. duosim apyskaitą Viešpačiui, ne tik už savo talentų panaudojimą, bet ir už savo kūno priežiūrą kaip ūkvedžiai ir prievaizdai, kaip elgėmės su mums Jo patikėtu turtu šioje Žemėje!

      Kadangi anksčiau, bekoncertuodamas Alytuje 1979 m., susirgau geltlige, tai nedaug reikėjo, kad išsivystytų kepenų ir kasos uždegimas bei tulžies akmenligė, – mat beprekiaudamas turguje, dar grojau vestuvėse, kavinėse ir restoranuose, taip uždirbdamas šeimai, o dar daugiau pradirbdamas. Buvau tiek pasinėręs į gyvenimo malonumus, kurie ne tik kad neatnešė nieko teigiamo, bet taip žlugdė, kad nieko nebemačiau aplink, tik save – šokinėjau nuo vieno kraštutinumo, prie kito… Nuo filmavimosi meniniuose filmuose – nusifilmavau viename pirmųjų lietuviškų filmų ''Posūkis'' – prie muzikos; nuo muzikos prie skulptūros (neakivaizdžiai mokiausi pas profesorių K. Bogdaną); nuo skulptūros prie žurnalistikos; nuo žurnalistikos prie teatro režisūros ir t. t.

      Visais laikais netikintys žmonės gyvenime renkasi laikinas atramas – pinigai, valdžios troškimas ar epikūrizmas – kol jaunas, linksminkis, o atėjus laikui atgailausiu ir viskas bus gerai…

Ne, nebus gerai, nes iliuzijos greit išsisklaido ir neatlaikys nei gyvenimo, nei laiko patikrinimo. Vienintelis pamatas ir atrama mūsų gyvenime – charakteris. Tikinčiojo gyvenime jis formuojamas bendraujant su Viešpačiu Jėzumi Kristumi.

      Šioje vietoje noriu padaryti mažytį ekskursą į praeitį… 1965 metais, išmokęs pagrindinius gitaros akordus, parodžiau juos draugams, tarp kurių buvo visiems gerai žinomas, bet deja, jau anapilin išėjęs, V. Kernagis, ir įkūrėm ansamblį ''Aisčiai''. Grojom mokyklos šokiuose, pasisekimas buvo nepaprastas. Teko groti ir už mokyklos ribų, net vestuvėse, o anais laikais tai buvo gana didelis pasiekimas…

      Su V. Kernagiu suvalgėm ne vieną pūdą druskos, kol gyvenimas, veikiau moteris, pakoregavo savaip… O Vytą ir daugelį ansamblio ''Aisčiai'' narių groti išmokiau aš.

      Kiek vėliau mane pakvietė groti bosine gitara į tuo metu labai populiarų VISI ansamblį ''Geležinis vilkas''. Tik Dievas žino, kaip tokį pavadinimą toleravo ano meto valdžia!

      Netrukus mano draugas ir kolega V. Kernagis įkūrė ansamblį ''Rupūs miltai'', į kurį groti pakvietė ir mane. Na, o tuo metu dar sudalyvavau Kęstučio Antanėlio statomoje roko operoje ''Jėzus Kristus – superžvaigždė'', kur atlikau Poncijaus Piloto ariją, be to pridainuodavau ''back ground'' vokale.

      Iš tiesų įdomūs žmogiškojo gyvenimo vingiai – nuo sielinio rok operos personažo, pasmerkusio mirti Jėzų ant kryžiaus, iki antgamtinio, bet realaus susitikimo su Kristumi ligoninėje, tik ne kaip operos personažu, bet Visatos Viešpačiu!

      ...Visas šias žinias pateikiau todėl, kad visai neseniai, užsukęs į muzikos prekių parduotuvės ''Tamsta'' koncertų salę, ant laiptinės sienų surengtoje nuotraukų retrospektyvoje radau savo pavardę, paminėtą informacijoje apie tris ansamblius. Tai buvo man netikėtas kalėdinis siurprizas! Bet didžiausi netikėtumai laukė ateityje. Atsiprašau skaitytojų už tokį laiko šuolį savo liudijime...

***

      Apskritai, nors grojimas tais laikais man buvo naudingas finansiškai, bet didelio džiaugsmo neteikė. 1979 metais buvau pakviestas į Valstybinės filharmonijos ansamblį, vadovaujamą kompozitoriaus Miko Suraučiaus, kuriame grojau ir dainavau. Su ansambliu apvažinėjom visą Lietuvą, didesnius Latvijos miestus, koncertavom Vidurinės Azijos šalyse: Kirgizijoje, Turkmėnijoje, Kazachstane.

      Tais pačiais metais viename Lietuvos mieste po koncerto pajutau silpnumą: veidrodyje pamačiau pageltusius akių baltymus, net rankų pirštų nagai pagelto. Kadangi ir temperatūra pakilo, buvau priverstas gulti į ligoninę. Ten nustatė geltą. Grįžęs į ansamblį, nenustojau lankyti vakarėlių, ir taip penkiolika metų, kol atėjo lemtingi 1995 metai.

      Išbandęs visų trijų dievukų pagalbą, buvau paguldytas į Vilniaus greitosios pagalbos ligoninę. Diagnozė – ūmus kasos uždegimas, pankreatitas. Kraujo sudėtis organizme pakito, bilirubino (tulžies pigmentas, kuris susidaro organizme yrant hemoglobinui, rudi kristalai) kiekis viršijo 200 – gerokai daugiau nei leistina norma.

      Bet įdomiausia buvo tai, kas vyko man gulint ligoninėje. Mane paguldė į septintą palatą septintam aukšte, o lemiama operacija, po kurios keliai į praeitį buvo galutinai atkirsti, įvyko gruodžio septintąją dieną. Tik vėliau, jau susipažinęs su Biblija, sužinojau, kad skaičius septyni – tai dieviškas išbaigtumo, Šventosios Dvasios skaičius.

      Ir jeigu ne Šventoji Dvasia, tai nežinau, kaip būčiau vėl ir vėl gulęs ant operacinio stalo, ant kurio toje ligoninėje teko lipti net keturis kartus. Ir kiekvieną kartą Ji mane guodė, ramino. O prieš kepenų operaciją mintyse lyg spalvotame kine pamačiau kadrus, kaip vienas misionierius kelionėje sužeistas, bejėgis, už šimtų kilometrų nuo artimiausios gyvenvietės, gulėjo Pietų Amerikos džiunglėse, ir jo žaizdose šliaužiojo kirmėlės. O aš juk buvau ne vienas, aplink mane buvo medicinos seselės, daktarai, palatos draugai, lankė žmona, artimieji… Beje, to misionieriaus pavardė – Briusas Olsonas, jo parašytą knygą ''Briučka'' skaitė ne vienas.

      Štai kokį Draugą ir Guodėją aš susitikau ligoninėje ir pasakysiu, kad ne vienai dienai, bet visam likusiam gyvenimui, ir šios draugystės trukmė bei stiprumas priklauso tik nuo manęs. Mes drauge štai jau trylika metų ir nieks negali Jai prilygti, – be Šventosios Dvasios bendrystės net neįsivaizduoju savo gyvenimo. Ir žinokite, kad tikinčiojo, atgimusio iš aukšto žmogaus gyvenime viskas priklauso tik nuo jo bendradarbiavimo su Šventąja Dvasia!

***

      …Bet grįžkim prie keturių operacijų, pergyventų toje ligoninėje. Trys iš jų buvo be kraujo, kitaip sakant – mikrooperacijos. Būtent jos ir buvo pačios baisiausios, nes be įprastos narkozės. Kadangi nesu medikas, tad visų niuansų nepasakosiu, tik noriu pasakyti, ką jaučia siela: begalinę baimę, mirties alsavimą ir klaikią nežinią dėl ateities, kur praleis amžinybę, jei mirs be Jėzaus…

      Ko gero šie išgyvenimai ir pastūmėjo mane vėliau melsti Dievą, kad parodytų man pragarą ir aš efektyviau liudyčiau Evangeliją! Į šią maldą Viešpats atsakė maždaug po pusantrų metų, bet apie tai vėliau.

Pirmoji mikrooperacija truko apie valandą. Medikai specialiu vamzdeliu sujungė kasą ir kepenis. Kai tik tai pavyko padaryti, tas vamzdelis, prieštaraudamas visiems fiziniams dėsniams, bet neprieštaraudamas, kaip dabar gerai suprantu, dvasiniams, antgamtiška jėga buvo išmestas lauk. Kas jį išmetė ir kodėl? Tada dar nežinojau… Tik vėliau supratau, kad tai angelas išmetė, nes neatgailavau!

      Po savaitės mane pakartotinai paguldė ant operacinio stalo. Operacijos metu daktaras vaikščiojo aplinkui, švelniai ,,keikdamas“ aparatūrą ir vis klausinėjo asistentės, ar ji ką nors mato… O kadangi ji nieko nematė, tad mano ausys, dydžiu panašios į drambliuko, tik ir laukė, kada gi jie pasakys ką nors gero?!

      Šįkart, po valandos ir keturiasdešimt minučių, aš dužau širdyje, tyliai pravirkau ir ištariau šiuos žodžius: ,,Jėzau, ateik į mano širdį, leisk man užauginti vaikus, o po to kaip nori…"

      Tik man ištarus tuos žodžius, kurie išėjo iš mano sielos gelmių, chirurgas sušuko: O, aparatūra pradėjo veikt, į palatą jį…

      Po mėnesio man buvo atlikta paskutinė, ketvirta operacija. Kadangi mano šeimoje buvo ne vienas medikas: teta – žymi pediatrė, mokslų daktarė, Vilniaus universiteto profesorė L. Steponaitienė, 1973 m. gruodžio 16 d. žuvusi lėktuvo katastrofoje; žmona – medicinos seselė, sesuo – daktarė, tad numaniau, kas manęs laukia…

Prieš operaciją daktaras pasakė, kad nebijočiau, nes išpjaus tik gabalą kepenų, tačiau to daryti nereikėjo – po operacijos, kurios metu išpjovė tik tulžies pūslę, daktaras pasakė, kad mano kepenys kaip jauno žmogaus! Ar tai maža Dievo dovana – išgydyti kepenys?!

      Po operacijos sekusios dienos buvo antgamtiškumo liudijimas. Gydytojų konsiliumas į mane žiūrėjo kaip į gyvą stebuklą. Mano nuotaika buvo puiki! Ant staliuko, palatoje, atsirado Naujasis Testamentas ir krūva prirašytų lapų, kuriuose bandžiau gvildenti okultizmo temą, nors patį Naująjį Testamentą laikiau rankose tik keletą kartų...

      Dar gulint ligoninėje, išgirdęs žodžius ir muziką savo viduje, lyg kažkas kuždėtų, ką ir kaip rašyti, pradėjau kurti dainas. Beje, gulint ligoninėje, man atsivėrė dar viena dovana – meldžiantis už ligonius traukėsi net vėžiniai susirgimai.

     Savo liudijimo pradžioje žadėjau papasakoti apie atsakymą į savo maldą apie pragarą, nes norėjau efektyviai skelbti Evangeliją su jos šviesiąja ir tamsiąja pusėmis... Taip, aš mačiau pragarą. Dvi valandas mano siela buvo atsiskyrusi nuo kūno. Ten, aname pasaulyje, aš mačiau ugnies apimtus degančius žmones aukštyn iškeltomis rankomis. Bet labiausiai mane sukrėtė nevilties pilnos jų akys... Amžinybė kančiose, kurios niekada nesibaigs! Aš dar paklausiau: ,,Jėzau, kodėl tiek mažai parodei?" Atsakymas buvo toks: ,,Kad neišeitum iš proto..."

* * *

      Kokia iš viso to išvada? Evangelijoje pagal Joną (Jono 3, 16) parašyta: ,,Dievas taip pamilo pasaulį, jog atidavė savo viengimį Sūnų, kad kiekvienas, kuris Jį tiki, nepražūtų, bet turėtų amžinąjį gyvenimą''.

      Nuo ko nepražūtų? Nuo persivalgymo? Nuo persigėrimo? Nuo barnių?.. Ne!!! Iš amžinų kančių vietos – pragaro, štai nuo ko mus išgelbėjo ir brangia savo kraujo auka išpirko Jėzus!

      Arba kas nors pasakytų, jog Buda ar Konfucijus gyveno anksčiau ir kalbėjo tariamai protingiau nei Jėzus? Argi dėl to Dievas atidavė savo Sūnų tokioms baisioms kančioms!?

      Tai, kad Jėzus tikrai yra tas Asmuo, kokiu Jį vaizduoja Biblija, įrodo daugybė archeologinių, bibliografinių ir istorinių dokumentų. Jo gimimas, mirtis už mūsų nuodėmes ir prisikėlimas – nenuginčijami faktai! Budos, Mahometo, Konfucijaus ir daugelio kitų filosofų ar veikėjų žodžiai, pamokymai taip ir liko žodžiais, moralizavimu. Vienintelis Jėzus Kristus – Žodis, kuris tapo kūnu ir gyveno tarp mūsų, ir Jam šlovė ir garbė per amžių amžius!

      J. Gagarinas išdidžiai pareiškė: ''Skraidžiau stratosferoje ir Dievo nemačiau...'' Taip sakydamas, Gagarinas tik parodė savo dvasinį aklumą, nes nežinojo, kad tikrasis Dievas – nematoma būtybė. Norint Dievą, apie kurį kalba kiekviena lauko žolelė ir kiekviena dangaus žvaigždė, išvysti ar bent Jį pajausti, reikia pirmiau dvasiškai praregėti.

     ***  

       Skridau ir aš, tik ne ant sparnų, ir mačiau tą vietą, kurioje niekam nelinkėčiau praleisti amžinybės. Po to, kai regėjimą apie pragarą papasakojau kai kuriems Lietuvos dvasininkijos hierarchams, buvau pakviestas pasidalyti savo tikėjimu su ''Mažosios studijos'', ''Marijos radijo'' klausytojais.

      Kurį laiką rašiau dainas vaikams, jas transliuodavo krikščioniško radijo studija ''GNC'' per Žinių radiją. Grojau įvairiuose renginiuose, dainų vakaruose – dalyvavau krikščioniškos muzikos festivalyje ,,Sielos 2005".

      Dabar rašau publicistinius straipsnius apie visuomenės aktualijas. Pagal juos ir parengta spaudai ši straipsnių knyga ''Apie Dievą, valstybę ir kasdienybę''.

      Rengiau visuomenei paskaitas prieš okultizmą. Parašiau dvi knygas šia tema. Pirmoji vadinasi ''Jei mes tylėsim, akmenys šauks! Gatvės evangelisto užrašai''. Tai penkiolikos metų patirtys man bekeliaujant po Lietuvą ir toliau su Evangelijos žinia. Ši knyga jau galėtų pasirodyti, jei netrukdytų piniginiai reikalai.

      Antroji knyga vadinasi ''Aklieji'', ji dar tik rengiama spaudai. Tai gana plati studija apie sektas ir okultizmo plitimą Lietuvoje, nukreipta prieš visuomenę apraizgiusias baltąją ir juodąją magijas.

      Ir dar ką noriu pabrėžti: be Viešpaties Jėzaus aš nieko nebūčiau nei parašęs, nei sukūręs, bet seniai miręs!

            2008 06 07

Aleksandras Kavoliūnas