Apie tikėjimą...
Nuo seno Lietuva buvo lyg ir pasidalijusi į dvi stovyklas – vienoje pusėje katalikybė, kitoje – protestantizmas. Nuo seno, tai maždaug nuo to laiko, kai Lietuva galutinai priėmė krikščionybę. Tuo laiku Reformacija Europoje jau valė dvasinius voratinklius nuo žmonių protų. Kad Reformacija buvo Dievo darbas nekyla net abejonių, jau sprendžiant iš to, kokius žmones Dievas pasirinko tam darbui (Viklifas, Husas, Savonarola).
Lietuvius ir giminingas gentis pradėta krikštyti maždaug prieš tūkstantį metų, tačiau pirmas istoriškai užfiksuotas Mindaugo krikštas 1251 metais. Tada apsikrikštijo Mindaugas, jo žmona Morta, du jo sūnūs ir būrys dvariškių. Šie metai laikomi oficialiu krikščionybės įvedimu; įvyko Lietuvos krikštas. Popiežius Inocentas IV ,,priėmė“ Lietuvą Apaštalų Sosto globon, pažadėjo karališkąjį vainiką. 1253 m. Mindaugas tapo pirmuoju Lietuvos karaliumi.
Nuo to laiko daug vandens nutekėjo, kol Lietuva pergyveno savo antrąjį krikštą. Prieš tai buvusius kunigaikščius Kęstutį ir Algirdą popiežiai ir Europos šalių karaliai bandė palenkti krikščionybėn, bet tuščiai, o ir nuolatiniai kryžiuočių puldinėjimai nedavė ramybės bei akstino kažką keisti.
Tik Algirdui mirus ir didžiuoju Lietuvos kunigaikščiu tapus jo sūnui Jogailai, pradėjo keistis aplinka ir susidarė sąlygos krikščionybei galutinai įvesti, mat Jogailai buvo pasiūlytas Lenkijos sostas. Priedo Jogaila, vesdamas lenkų karalaitę Jadvygą, pažadėjo pats apsikrikštyti ir apkrikštyti visą Lietuvą. 1386 m. vasario 15 d. Jogaila su broliais apsikrikštijo Krokuvos katedroje, o 1387–1388 m. Jogaila pagoniškų giraičių bei alkų prisėtoje krašto gilumoje jau krikštijo žmones. Tais pačiais metais buvo įsteigta Vilniaus vyskupija su septyniomis parapijomis.
Ilgiausiai krikštui priešinosi žemaičiai – tik po 1411 metų, kai buvo sudaryta Torno sutartis ir Žemaitija grįžo į Lietuvos glėbį, Vytautas ir Jogaila pradėjo masišką krikštą.
Likęs vieninteliu Lietuvos valdovu, Vytautas nenustojo rūpintis krikščionybe Lietuvoje. Pats krikštas visoje Lietuvoje buvo skubotas, todėl žmonių protų, o juo labiau širdžių nepakeitė. Visos apeigos buvo tik formalumas. Mes buvome paskutiniai, priėmę krikščionybę ir esame paskutiniai, dar neatsisakę pagonybės, nors, kita vertus, jei širdis nesutaria su protu, toks tikėjimas taip ir lieka paviršutiniška, žmonių gyvenimo nekeičiančia kultūrine–religine tradicija.
O iš Europos į Lietuvą jau keliavo protestantizmas. Išplitęs kaimyninėje Vokietijoje, gana greit pasiekė ir Lietuvą.
Martynas Liuteris, stoiškai oponavęs oficialiajai Bažnyčiai, yra pasakęs: ,,Jei manęs neįtikins Šventojo Rašto žodžiais arba aiškiais argumentais, kad klystu, nes popiežiai ir susirinkimai dažnai klysdavo ir patys sau prieštaraudavo, tuomet negalėsiu atsisakyti savo žodžių, nes paklūstu Šventajam Raštui, kurį citavau. Mano sąžinė yra Dievo Žodžio belaisvė. Nesaugu ir pavojinga veikti prieš savo sąžinę“.
To meto Bažnyčia mokė apie indulgencijas, kas visai neatitinka Šventojo Rašto, kuris tvirtina, kad vienintelis kelias žmogaus išganymui tai tikėjimas Atpirkėju. O kyšinė indulgencijų sistema yra tiesiausias kelias į pragarą, instituciją tada ir dabar tebeveikiančią visu pajėgumu. Ir jokios tarpinės poilsio stoties tarp Žemės ir Dangaus Šventasis Raštas nepripažįsta. Taip pamokslavo Liuteris, o po jo J. Kalvinas ir kiti. Tai buvo tie laikai, t.y. 1517 metų spalio trisdešimt pirmos dienos vidurdienis, kai Liuteris prikalė savo garsiąsias 95 tezes prie Vitenbergo pilies bažnyčios durų. Tai Reformacijos pradžia, oficiali jos gimimo diena – diena, pakeitusi naktį.
***
XVI a. per Prūsiją į Lietuvą ėmė sklisti ir liuteronų tikėjimas. Šveicarijoje Ulrichas Cvinglis ir Jonas Kalvinas reformavo M. Liuterio mokymą dar radikaliau, ir jų sekėjai pradėjo save vadinti reformatais (kai kas vadino juos kalvinistais).
XVI a. kelią Lietuvoje skynėsi ir reformatų tikėjimas, bet liuteronai dažniau buvo vokiečių miestelėnai, o reformatai – lietuviai ir lenkai bajorai.
Bažnyčios padėtis viduramžiais buvo nepavydėtina. Dauguma žmonių aklai tikėjo Bažnyčios doktrinomis bei tradicijomis ir niekuomet nesidomėjo, kiek jos atitinka Šventąjį Raštą. Be to tik nedaugelis mokėjo skaityti, tad nieko nuostabaus, kad klestėjo nuodėmių atleidimas už pinigus – indulgencijos, iškreiptas išganymo kelias, mokama paslauga.
1525 metais vokiečių ordino didysis magistras Albrechtas Branderburgietis metė vienuolio aprangą ir vedė. Tapdamas pasaulietišku Prūsijos kunigaikščiu, jis davė pavyzdį daugumai vienuolių riterių, virtusių dvarininkais. 1544 metais Albrechtas įsteigė Karaliaučiuje universitetą. Tuo pačiu jis rūpinosi, kad būtų knygų lietuvių kalba. Protestantų didiesiems kunigams: M. Mažvydui, B. Vilentui ir J. Bretkūnui buvo patikėta parengti Katekizmą, giesmyną ir kitas knygas. Dar 1539 metais A. Kulvietis buvo įsteigęs Vilniuje protestantišką mokyklą, kurią kiek vėliau uždarė, nes Žygimantas Senasis draudė ,,naują“ mokslą. Bet atėjus į valdžią jo sūnui Žygimantui Augustui, Reformacija pradėjo plisti nekliudomai.
Jau 1547 metais Karaliaučiuje buvo išspausdinta pirmoji lietuviška knyga – M. Mažvydo katekizmas. Mažvydas ne tik davė mūsų spausdintai raštijai pradžią, bet ir dvidešimt trejus metus buvo jos kūrėjas (1547–1570).
Ir tik po trisdešimt aštuonerių metų katalikai išleido Kanizijaus katekizmo vertimą, bet, deja, nė vienas šios knygos egzempliorius neišliko. Dar po dešimties metų M. Daukša 1595 metais išvertė Jokūbo Ledesmos katekizmą. Tais pačiais metais Vilniaus jėzuitų spaustuvėje jis ir buvo išspausdintas. O 1599 metais buvo išleista M. Daukšos ,,Postilė“...
Vienas ryškiausių to meto protestantų šviesulių buvo taip vadinamas ,,nutildytasis“ reformatorius A. Kulvietis, pirmasis Lietuvoje pradėjęs skelbti M. Liuterio mokslą. Turbūt mažai kas žino, kad 1538–1541 metais jis buvo Šv. Onos bažnyčios Vilniuje pamokslininku ir skelbė protestantiškas idėjas. 1539 m., persekiojimų priverstas, Kulvietis iškeliavo į Prūsus. Šis Dievo vyras, mokėjęs graikų, hebrajų kalbas, prieš pat mirtį vėl sugrįžo į Lietuvą, kūrė evangeliškas giesmes, vertė psalmes. Mirė labai anksti, 1545 metais.
Vėliau lietuviškas knygas, žodynus, giesmynus Prūsų Lietuvoje rašė kiti protestantų veikėjai – Jonas Rėza, Danielius Kleinas, Pilypas ir Povilas Ruigiai, Kristijonas Donelaitis.
1539 m. Vilniuje įsteigta pirmoji Lietuvoje lietuviška mokykla buvo didelė kliūtis tolimesniam krašto žmonių rusinimui ir lenkinimui. Protestantizmas praskynė lietuvių kalbai kelią į visas Lietuvos krikščionių bažnyčias – pamaldos jose pradėtos laikyti žmonėms jų suprantama gimtąja kalba. Taip buvo sustabdytas lietuvių nutautinimas per bažnyčias – vietoj visuotinai priimtos lenkų kalbos bažnyčiose Dievo Žodis buvo pradėtas skelbti lietuvių kalba. Protestantizmas paskatino ir Romos katalikų Lietuvos Bažnyčią leisti religinę literatūrą lietuvių kalba, steigti mokyklas.
Tuo metu Reformacijos stulpais Lietuvoje tapo garsių kunigaikščių giminė – Radvilos, ypač Radvila Juodasis. Ši viena garsiausių LDK didikų šeima ženkliai prisidėjo prie protestantizmo plėtros Lietuvoje. Radvila Rudasis Vilniuje ir Biržuose atkūrė ir įsteigė reformatų mokyklas. Kito šios giminės atstovo Mikalojaus Radvilos Juodojo dvaruose nuolat pamokslavo liuteronų ir evangelikų reformatų pamokslininkai. Abu didikai buvo išsimokslinę, mokėjo daug kalbų. M. Radvila Juodasis ilgą laiką susirašinėjo su Šveicarijos bažnyčios vadovais – J. Kalvinu, Ciuricho teologu H. Bulingeriu. 1557 m. jo iniciatyva buvo sukviestas pirmas evangelikų reformatų suvažiavimas (sinodas). Reformatais buvo ir Pacų, Hornostajų, Tiškevičių, Chodkevičių ir kitos šeimos.
Žymiausi reformatų Bažnyčios steigėjai Lietuvoje be Radvilų buvo M. Čechovičius, J. Licijus, S. Minvydas, J. Morkūnas, M. Petkevičius.
Dar vienas įžymus mūsų šalies protestantas – Andrius Volanas. Jo plunksnai priklauso daugybė kalvinistų tikėjimą gynusių ir naujoves LDK skleidusių raštų, savo aktualumo nepraradusių iki mūsų dienų. Labiausiai A. Volaną išgarsino 1572 metų veikalas ,,Apie politinę arba pilietinę laisvę“. Jame Volanas kalba apie būtinas ateities gyvenimo reformas. Jose jis kritikuoja tų laikų požiūrį į visuomenės hierarchiškumą ir luominį susisluoksniavimą. Šis veikalas garsus ir tuo, kad Volanas pabrėžė žmogaus laisvę, akcentuodamas visų individų prigimtinę laisvę ir lygybę, o valstybės pareigą tą laisvę ginti, ir tai turi būti daroma visų pirma per įstatymus, kurie galioja visiems vienodai. Turbūt Volaną galima laikyti liberalizmo (gerąja prasme) pradininku. Kiek žinau, paskesni autoriai, tokie kaip Džonas Lokas ar A. Smitas, 1776 m. parašęs vadinamąją ekonomikos liberalų bibliją (,,Tautų turtas“), yra iš vėlesnių amžių, praėjus 100–200 metų.
A. Volano apmąstymuose ir paieškose tarp piliečio teisių ir pareigų pagrindinė vieta tenka ne atskiram, bet gyvenančiam pilietinėje visuomenėje individui.
Viena iš svarbiausių Reformacijos – mums dar žinomos mokymosi ir atgimimo vardu – dorybių buvo ta, kad ji padėjo žmonėms nusimesti neraštingumo ir baudžiavos jungą, priemones, kurių dėka dvasininkija savo valdžioje laikė daugybę žmonių. Dėl šio jungo Lietuvą buvo priversti palikti M. Mažvydas, ,,nutildytasis“ reformatorius A. Kulvietis ir daugelis kitų.
Todėl noriai sutinku su mintimi, kad Reformacija atsirado būtent kaip pasipriešinimas tuometiniam krikščionybės ceremonializmui bei turtinei pompastikai. Ir ne tik...
Priminsiu, kad ir Kristijonas Donelaitis buvo protestantas. 1743 metais įšventintas į kunigus evangelikus, jis iki pat gyvenimo pabaigos pastoriavo, 1780 m. mirė ir buvo palaidotas Tolminkiemyje. 1977 metais UNESCO įtraukė K. Donelaičio ,,Metus“ į ,,Europos literatūros šedevrų biblioteką“. Šiais faktais noriu atkreipti visuomenės dėmesį į nepaprastai didelį ir reikšmingą protestantų indėlį Lietuvos kultūrai, kurio jokiais būdais negalima nuvertinti ir kuris yra neleistinai užmirštas. Nuo XVI a. iki XIX a. antros pusės vien tik Karaliaučiuje esančios spaustuvės išspausdino apie 600 knygų ir įvairių periodinių leidinių. O Karaliaučiaus universitetas Albertina keturis šimtus metų (1544–1944) buvo protestantizmo tvirtovė Rytuose.
***
Kadangi istorija turi savybę atsikartoti, kad ir dėl persekiojimų – ,,tolerancijos pertekliaus“ (kai kada tai tik į naudą), tad noriu pakalbėti apie šių dienų Lietuvos protestantizmą. Šiuo metu turime daug įvairių protestantiškų denominacijų šalyje: evangelikai liuteronai, evangelikai reformatai (kalvinistai), metodistai, sekmininkai, Tikėjimo Žodžio bendrija ir kt.
Kai kurie asmenys, begindami tam tikras konfesines dogmas, oponuodami tvirtina, kad jehovistai būdami protestantais, gana stipriai klysta teologiniuose dalykuose... Teisingai. Pasakysiu dar daugiau, – jehovistai negali būti krikščionimis, nes jie teigia Jehovos karalystę, nors pagal Raštą visa valdžia Danguje ir Žemėje priklauso Viešpačiui Jėzui Kristui (žr. Mt 28, 18). Pagaliau ne Jehova mirė ant kryžiaus ir prisikėlė, bet Kristus.
Ir nepripažindami pragaro bei Šventosios Dvasios kaip Asmens, jie atsiduria ant ilgo, nežinia ko laukiančiųjų atsarginių suolelio...
Kartą buvau pakviestas svečio teisėmis į netikinčiųjų susirinkimą. Vienas vyriškis kalbėjo apie tikėjimą. Bet kai jis prakalbo apie Tikėjimo Žodžio (TŽ) bendriją, kad ten žmonės koduojami, t.y. hipnotizuojami, man užvirė kraujas, tad neištvėręs atsistojau ir pasakiau: ,,Melas!“
Taip pat noriu oponuoti ir tokį melą, kurį man išsakė vienas kunigas radijo laidos metu, kad TŽ buvo daug savižudybių. Netiesa! Jei mes vadiname savo šalį katalikiška (80% gyventojų save įvardija katalikais), tai ką pasaulis vadina savižudžių tauta, jei ne mus? Jei mes būtume protestantai, tada galima būtų sakyti, kad protestantiška Lietuva – savižudžių kraštas. Bet kaip yra dabar?
Aš gerai pažįstu tuos žmones (TŽ narius) ir niekada nemačiau, kad susirinkimų metu vyktų bent kažkas panašaus į hipnozę ar kodavimą, nes ten jų ir būti negali. Taip pat dėl kai kurių atsiliepimų internetinėse svetainėse pasakysiu, kad geresnių atsiliepimų apie TŽ bendruomenę yra žymiai daugiau nei prastų. Ir kodėl turėtų būti prasti, jei jie (TŽ) pirmieji pokario metais (1993 m.) pakartotinai išleido M. Mažvydo ,,Katekizmą“ ir dar daugybę naudingų knygų, iš kurių galime pasisemti svarbių dvasinių žinių. Tad ačiū Dievui už juos.
Laiške romiečiams Paulius kiekvien1 ragina būti klusniais aukštesnėms valdžioms, nes nėra valdžios, kuri nebūtų iš Dievo. Nežinau kaip jūs, bet aš pasitikiu šiuo mąstytoju. Ar daug šalyje yra tų, kurie nekeikia, bet meldžiasi už policiją, Seimo narius, šalies vyriausybę? O jie meldžiasi ir laimina, tuo padėdami valstybei klestėti, o ne smukti vis gilyn į ekonominę ir moralinę duobes. Ir tai yra labai daug, nes netikintys dažniausiai prakeikinėja. Ir kas, jei ne jie, kartu su broliais katalikais ir visais Lietuvos gyventojais Sąjūdžio pradžioje ir eigoje, dieną naktį budėjo už mūsų Tėvynės laisvę ir meldėsi, kad okupantų tankai ir kariuomenė paliktų šalį?! Šventasis Raštas sako, kad iš vaisių pažinsite juos. Na, ir iš darbų...
***
Mažytė aliuzija į praeitį. Pirmasis visą Šventąjį Raštą iš vadinamosios Liuterio Biblijos (t.y. vokiško vertimo) į lietuvių kalbą 1579–1590 m. išvertė Karaliaučiaus evangelikų liuteronų kunigas Jonas Bretkūnas (1536–1602); deja, jo vertimas, nors ir pasiekęs mūsų laikus, niekada nebuvo išleistas. Daug sėkmingesnis buvo vėlesnis jungtinis evangelikų liuteronų ir evangelikų reformatų bandymas – keleto vertėjų parengtas naujas Liuterio Biblijos lietuviškas vertimas, pirmą kartą išleistas 1735 m. Karaliaučiuje ir neretai pavadinamas jį globojusio Prūsijos evangelikų liuteronų generalinio superintendento, pagal šių dienų kriterijus – arkivyskupo, prof. dr. Jono Jokūbo Kvanto (Quandt, 1686–1772) vardu. Šis vertimas plačiai pasklido tarp protestantų ir vien iki 1931 m. sulaukė devyniolikos leidimų, kuriuos nuolat tobulino Mažosios Lietuvos raštijos darbininkai: 1816–1824 m. prof. dr. Liudvikas Rėza (1776–1840), 1853 ir 1856–1869 m. kun. prof. Frydrichas Kuršaitis (1806–1884), 1908 m. kun. dr. Vilius Gaigalaitis (1870–1945) ir kiti.
Beje, Alfredo Vėliaus (Brukfildas, 1998 m.) ir Kosto Burbulio (Vilnius, 1996 m., išleido Biblijos centras ,,Tikėjimo žodis“) parengtos Biblijos laidos nelaikytinos savarankiškais vertimais. K. Burbulis, prieš karą tarnavęs metodistų pastoriumi Lietuvoje, leido redaguoti ir išleisti jo darbą – visos Biblijos vertimą, nes tokio leidinio, parašyto dabartine lietuvių kalba dar neturėjome. Tad ,,Tikėjimo žodžio“ Bažnyčios 1996 m. išleista Biblija buvo tikra dvasinė bomba į tamsos karalystę, įvykis, kurio svarbą sunku ir nusakyti. Ar mažas indėlis į šalies kultūrą išleisti pačią svarbiausią ir skaitomiausią pasaulyje knygą, Senąjį ir Naująjį Testamentus kartu – Bibliją, Dievo Žodį? Tikrai, kad ne. O padaryti tai pirmiems yra garbinga dar ir todėl, nes ir tikintieji, ne tik sportininkai, bėga gana nelengvą savo gyvenimo maratoną.
Taip pat TŽ nėra jokia sekta, o Teisingumo ministerijoje įregistruota tikinčiųjų bendrija. Ir tikrai nederėtų vadinti sektantais tuos, kurie savo lėšomis leidžia pasaulio dvasinio literatūros lobyno knygas, spausdina puikų krikščionišką laikraštį ,,Ganytojas“, moko vaikus nuosavoje mokykloje būti moraliais, apsišvietusiais inteligentais, ginti savo Tėvynę, dirbti, tarnauti jai, melstis už ją; kurie savo lėšomis išlaiko Šventojo Rašto – Biblijos mokyklą ir t. t.
Kaip minėjau, pirmoji TŽ leidyklos išleista knyga buvo M. Mažvydo ,,Katekizmas“. Jo anotacijoje pastorius G. Saulytis rašo: ,,Atmesdami M. Mažvydo atneštą Evangelijos gelbėjančią žinią Lietuvai pakliuvome į nuolatinę priklausomybę nuo stipresnių priešų, o dažniau – ir į tikrą vergystę jiems...“ Negali nesutikti su šia tiesa, juolab matome, kad visa lietuvių tautos istorija nusėta vargais ir dejonėmis. Su JAV istorija nelabai sulyginsi, o norėtųsi...
Šalia 1996 metais išleistos Biblijos negaliu nepaminėti ir dar vienos knygos, neatsiejamos protestantiškos Reformacijos dalies – giesmyno išleidimo svarbą. 268 giesmės, tarp kurių autorių yra tokių puikių kompozitorių, kaip G. Abariaus ir kitų, kūriniai. Kaip matome, niekas nebando dalyti žmonių į ,,mūsų“ ar ,,jūsų“. Visi mes – tikintieji Jėzumi – Dievo vaikai ir broliai Kristuje.
O kur dar ,,Tikėjimo žodžio“ bendrijos TV laida ,,Kertinis akmuo“ – fenomenalus reiškinys mūsų visuomenės bedieviškų dekoracijų padangėje!
Kas toliau? Toliau reiktų grįžti prie bendrijos ištakų. Apie 1986–87 metus, besiformuojant būsimajai TŽ bendruomenei, prie jų, tuo metu dar mažos saujelės žmonių, prisijungė dabar gerai žinomas kunigas V. Rudzinskas su grupele katalikų. Kiek vėliau ta grupė katalikų charizmatų su V. Rudzinsku atsiskyrė ir įkūrė ,,Gyvųjų akmenų“ bendruomenę. Įvyko skilimas. Bet...
Kiekvienas žmogus yra laisvas rinktis tai, kas jam arčiau širdies – savo kelią. Buvusių bendražygių ar kolegų pasitraukimas iš mūsų ,,regėjimo“ zonos yra geras testas kai kurių organizacijų, bendrijų ar bažnyčių dvasingumui patikrinti. Ir ne visi šį testą išlaiko – ne paslaptis, kad kai kurie juos palikusius šmeižia, apkalbinėja ar įvairiais kitokiais būdais kenkia...
O štai kaip kunigas V. Rudzinskas, kurį pažįstu ir gerbiu, atsako į dar vieną melagingą tezę, kad TŽ bendrija – sekta: ,,Aš tikrai (TŽ bendrijos) nesmerkiu. Jų bendruomenės narių mes pamatysime Dangaus karalystėje daugiau negu katalikų...“
,,Tai nėra sekta, – toliau tęsia jis. – Jie išpažįsta Jėzų, Trejybę, Bibliją. ,,Tikėjimo Žodis“ – viena iš protestantizmo atšakų, o juk protestantų ar liuteronų bendruomenių nevadiname sektomis. Sektos yra bendruomenė, atsiribojusi nuo kristologinio, biblinio pagrindo, tarkim, Jehovos liudytojai. O ,,Tikėjimo Žodžio“ jaunimas kasdien sąvartyno (Alytuje) žmonėms veža karštus pietus, skelbia jiems Evangeliją. Mane toks faktas labai džiugina. Juk nė vienas iš mūsų šito nepadarė, ir aš nepadariau...“ Taip 1997 m. apie TŽ bažnyčios atliekamą darbą tarp vargšų ,,Lietuvos žiniose“ rašė kunigas.
Evangelijos skelbimas yra Dievo skeptras, vainikuojantis bet kokį kitą darbą šioje Žemėje – tai yra visų pasaulio viršūnių viršūnė.
Svarbus TŽ bendrijos veikloje buvo ir 1991 m. Lesterio Samralo įkurto tarptautinio labdaros fondo remtas projektas ,,Pamaitinkime alkstančius“, kurio koordinatoriumi sutiko būti pastorius G. Saulytis. Kaune net penkerius metus veikė bažnyčios TŽ prižiūrima labdaros tarnystė asocialiems gyventojams.
Dar vienas TŽ projektas, pradėtas 1998 m. ir padedantis skelbti Evangeliją tautoje – tai didžiojo mūsų laikų evangelisto Bilio Greimo sūnaus, Franklino Greimo, labdaringos organizacijos ,,Samariečio krepšys“ akcijos vaikams ,,Vaikų Kalėdos“ koordinavimas, kuris verčia daug ką susimąstyti apie praktinę krikščionybės paskirtį, Kristaus meilės bei gailestingumo išraiškas. Nuo 1998 m. iki šiol Lietuvoje išdalyta daugiau kaip 230 tūkstančių dovanėlių; mano ir daugelio vaikai ne kartą gavo šias dovanėles, tad turi už ką ir kam dėkoti. Šis projektas apjungė tokias tarpkonfesines jėgas kaip baptistų, liuteronų, metodistų, laisvųjų krikščionių, katalikų, reformatų, sekmininkų, ,,Vynuogyno“, Pilnos Evangelijos ir kitas Bažnyčias.
Ir dar vienas nuostabus faktas, kurį noriu paminėti, tai pastoriaus G. Saulyčio ir TŽ bendrijos nario G. Abariaus (dabar jau buvusio) svečiavimosi faktą pas tuometinį Islandijos Prezidentą Olafurą Ragnarą Grimssoną. Ar ne nuostabu? Po fizinio valstybės pripažinimo sekė ir dvasinis...
Ir kas, jei ne TŽ pažadino snaudalius katalikus, kurie nežada užmigti...
***
Manau, kad mūsų rūpintojėliai per daug liūdni. ,,Ite, missa est“ – Kristus paėmė visus mūsų vargus ir rūpesčius, galima, na ir reikia, džiaugtis, nes Jis jau kartą mirė, ir kas svarbiausia, prisikėlė, paimdamas vieną kartą visiems laikams mūsų nuodėmes, savo kūno auka vieną kartą pašventino mus (tikinčiuosius) visiems laikams ir viena vienintele atnaša amžiams padarė tobulus šventinamuosius (Hbr 10, 10.14).
,,Tad nebedalysim visuomenės į tuos ar anuos, bet žiūrėkime, ką reikia daryti!“ – rašė mūsų tautos patriarchas J. Basanavičius.
Kaip sako žymus šių dienų Dievo tarnas Rikas Džoineris: ,,Galime rodyti į kai kurias denominacijas ir kaltinti jas dėl istorijos žiaurumų, tačiau jei taip darysime, patys neišvengsime kritimo. Yra daug nedenominacinių Bažnyčių, kurios tokios pat sektantiškos ir netolerantiškos kaip ir bet kuri denominacinė Bažnyčia. Lygiai taip pat yra ir daug denominacinių Bažnyčių, tarp jų ir kai kurios katalikų Bažnyčios, kuriose labai nedaug arba visai nėra sektantizmo dvasios. Kurios gi labiau patinka Dievui?“
Šventasis Raštas sako: ,,Palaiminti taikdariai; jie bus vadinami Dievo vaikais“ (Mt 5, 9). Mes turime ieškoti kas mus vienija, o ne skiria. Mus vienija Kristus, Jo vėliava virš mūsų yra meilė. Mylėti vienas kitą, o ne peštis dėl doktrinų, štai kur kviečia mus Jėzus.
R. Džoineris toliau rašo: ,,Aš neginu katalikų Bažnyčios, tačiau faktas, kad ji yra davusi ir tebeduoda šiandien tokių vyrų ir moterų, kurie labiausiai panašūs į Kristų...
Tiesa ir tai, kad ji yra davusi ir labiausiai nepanašių į Kristų vyrų ir moterų. Tą patį galima pasakyti ir apie protestantiškąją Bažnyčią“.
Siono kalno papėdėje (,,Sionas“ hebrajų kalboje – ,,neapykanta“, aut. past.) mes nerasime taikos ir tarpusavio sutarimo, bet jį rasime ant Golgotos kalno, ten kur buvo pralietas kraujas už mus ir mūsų nuodėmes.
O jei ir toliau kovosime tarpusavyje, rodysime prastą pavyzdį žūstančiam pasauliui, kuris ir taip neturi kur ieškoti pagalbos, nes aplink vien tik kariaujama – žmonės bėga iš karo zonos ir vėl patenka pas kariaujančius, ir taip be galo. O kas toliau? Bažnyčios tuštėja, žmonės žūsta.
Kalbėdamiesi Siono ar Tauro kalno papėdėje nuolat skaudinsime vienas kitą. Kalbėdami ant Golgotos kalno turėsim viską – meilė, taika ir tikroji vienybė galima tik žvelgiant į Kryžių Golgotoje.
Mūsų tautos didvyris, Lietuvos atgimimo tėvas, Petras Vileišis dar atgimimo priešaušrio laikotarpiu suprato vienybės galybę ir nuosaikiai ją vykdė gyvenime. Patriotizmas ir tarpusavio vienybė yra taip pat ir tikinčiųjų prerogatyva. Todėl pamirškime doktrinų skirtumus – ne dėl jų mirė Viešpats Jėzus, bet už mūsų žūstantį pasaulį. Tik Kristus yra ta vienintelė vienijanti ašis, aplink kurią turime burtis: ,,Kur du ar trys susirinkę mano vardu, ten ir Aš esu tarp jų“ (Mt 18, 20).
Kertinis Dievo Bažnyčios pastato akmuo yra Jo Sūnus, kuris lieka nepajudinamas ir nesikeičiantis – Jėzus Kristus tas pats vakar, šiandien ir per amžius!
Galingas Dievo įsikišimas į istoriją – Jėzaus Kristaus atėjimas į šią Žemę atvėrė kelią pas Tėvą, parodė naują bendravimo kokybę, nubrėžė naujas tarpžmogiškų santykių gaires.
Visiems mums šiame pasaulyje reikia meilės, nė vienas mūsų per daug nemylėjo. Yra daug žmonių, kurie nori, kad juos mylėtų, bet patys tos meilės nėra pasėję. Todėl nesantaiką, kerštą, simpatijas ir antipatijas palikim nuošalyje. Pradėkime sėti tai, kas nerūdija ir negenda, bet turi išliekamąją vertę kaip Žemėje, taip ir Danguje: meilės, tiesos, gėrio sėklas, ir kas žino, gal daugelį paklydusių sielų pavyks išgelbėti amžinybėn.
Šia optimistine gaida ir norėčiau baigti savo pasakojimą apie tai, kas nerūdija ir negenda, bet turi išliekamąją vertę ,,kaip Žemėje, taip ir Danguje“.
P.S. ,,Blogio triumfui reikia tik vieno – kad geri žmonės nieko nedarytų“. (Edmundas Burke).
2010 11 23
Ir tik po trisdešimt aštuonerių metų katalikai išleido Kanizijaus katekizmo vertimą, bet, deja, nė vienas šios knygos egzempliorius neišliko. Dar po dešimties metų M. Daukša 1595 metais išvertė Jokūbo Ledesmos katekizmą. Tais pačiais metais Vilniaus jėzuitų spaustuvėje jis ir buvo išspausdintas. O 1599 metais buvo išleista M. Daukšos ,,Postilė“...
Vienas ryškiausių to meto protestantų šviesulių buvo taip vadinamas ,,nutildytasis“ reformatorius A. Kulvietis, pirmasis Lietuvoje pradėjęs skelbti M. Liuterio mokslą. Turbūt mažai kas žino, kad 1538–1541 metais jis buvo Šv. Onos bažnyčios Vilniuje pamokslininku ir skelbė protestantiškas idėjas. 1539 m., persekiojimų priverstas, Kulvietis iškeliavo į Prūsus. Šis Dievo vyras, mokėjęs graikų, hebrajų kalbas, prieš pat mirtį vėl sugrįžo į Lietuvą, kūrė evangeliškas giesmes, vertė psalmes. Mirė labai anksti, 1545 metais.
Vėliau lietuviškas knygas, žodynus, giesmynus Prūsų Lietuvoje rašė kiti protestantų veikėjai – Jonas Rėza, Danielius Kleinas, Pilypas ir Povilas Ruigiai, Kristijonas Donelaitis.
1539 m. Vilniuje įsteigta pirmoji Lietuvoje lietuviška mokykla buvo didelė kliūtis tolimesniam krašto žmonių rusinimui ir lenkinimui. Protestantizmas praskynė lietuvių kalbai kelią į visas Lietuvos krikščionių bažnyčias – pamaldos jose pradėtos laikyti žmonėms jų suprantama gimtąja kalba. Taip buvo sustabdytas lietuvių nutautinimas per bažnyčias – vietoj visuotinai priimtos lenkų kalbos bažnyčiose Dievo Žodis buvo pradėtas skelbti lietuvių kalba. Protestantizmas paskatino ir Romos katalikų Lietuvos Bažnyčią leisti religinę literatūrą lietuvių kalba, steigti mokyklas.
Tuo metu Reformacijos stulpais Lietuvoje tapo garsių kunigaikščių giminė – Radvilos, ypač Radvila Juodasis. Ši viena garsiausių LDK didikų šeima ženkliai prisidėjo prie protestantizmo plėtros Lietuvoje. Radvila Rudasis Vilniuje ir Biržuose atkūrė ir įsteigė reformatų mokyklas. Kito šios giminės atstovo Mikalojaus Radvilos Juodojo dvaruose nuolat pamokslavo liuteronų ir evangelikų reformatų pamokslininkai. Abu didikai buvo išsimokslinę, mokėjo daug kalbų. M. Radvila Juodasis ilgą laiką susirašinėjo su Šveicarijos bažnyčios vadovais – J. Kalvinu, Ciuricho teologu H. Bulingeriu. 1557 m. jo iniciatyva buvo sukviestas pirmas evangelikų reformatų suvažiavimas (sinodas). Reformatais buvo ir Pacų, Hornostajų, Tiškevičių, Chodkevičių ir kitos šeimos.
Žymiausi reformatų Bažnyčios steigėjai Lietuvoje be Radvilų buvo M. Čechovičius, J. Licijus, S. Minvydas, J. Morkūnas, M. Petkevičius.
Dar vienas įžymus mūsų šalies protestantas – Andrius Volanas. Jo plunksnai priklauso daugybė kalvinistų tikėjimą gynusių ir naujoves LDK skleidusių raštų, savo aktualumo nepraradusių iki mūsų dienų. Labiausiai A. Volaną išgarsino 1572 metų veikalas ,,Apie politinę arba pilietinę laisvę“. Jame Volanas kalba apie būtinas ateities gyvenimo reformas. Jose jis kritikuoja tų laikų požiūrį į visuomenės hierarchiškumą ir luominį susisluoksniavimą. Šis veikalas garsus ir tuo, kad Volanas pabrėžė žmogaus laisvę, akcentuodamas visų individų prigimtinę laisvę ir lygybę, o valstybės pareigą tą laisvę ginti, ir tai turi būti daroma visų pirma per įstatymus, kurie galioja visiems vienodai. Turbūt Volaną galima laikyti liberalizmo (gerąja prasme) pradininku. Kiek žinau, paskesni autoriai, tokie kaip Džonas Lokas ar A. Smitas, 1776 m. parašęs vadinamąją ekonomikos liberalų bibliją (,,Tautų turtas“), yra iš vėlesnių amžių, praėjus 100–200 metų.
A. Volano apmąstymuose ir paieškose tarp piliečio teisių ir pareigų pagrindinė vieta tenka ne atskiram, bet gyvenančiam pilietinėje visuomenėje individui.
Viena iš svarbiausių Reformacijos – mums dar žinomos mokymosi ir atgimimo vardu – dorybių buvo ta, kad ji padėjo žmonėms nusimesti neraštingumo ir baudžiavos jungą, priemones, kurių dėka dvasininkija savo valdžioje laikė daugybę žmonių. Dėl šio jungo Lietuvą buvo priversti palikti M. Mažvydas, ,,nutildytasis“ reformatorius A. Kulvietis ir daugelis kitų.
Todėl noriai sutinku su mintimi, kad Reformacija atsirado būtent kaip pasipriešinimas tuometiniam krikščionybės ceremonializmui bei turtinei pompastikai. Ir ne tik...
Priminsiu, kad ir Kristijonas Donelaitis buvo protestantas. 1743 metais įšventintas į kunigus evangelikus, jis iki pat gyvenimo pabaigos pastoriavo, 1780 m. mirė ir buvo palaidotas Tolminkiemyje. 1977 metais UNESCO įtraukė K. Donelaičio ,,Metus“ į ,,Europos literatūros šedevrų biblioteką“. Šiais faktais noriu atkreipti visuomenės dėmesį į nepaprastai didelį ir reikšmingą protestantų indėlį Lietuvos kultūrai, kurio jokiais būdais negalima nuvertinti ir kuris yra neleistinai užmirštas. Nuo XVI a. iki XIX a. antros pusės vien tik Karaliaučiuje esančios spaustuvės išspausdino apie 600 knygų ir įvairių periodinių leidinių. O Karaliaučiaus universitetas Albertina keturis šimtus metų (1544–1944) buvo protestantizmo tvirtovė Rytuose.
***
Kadangi istorija turi savybę atsikartoti, kad ir dėl persekiojimų – ,,tolerancijos pertekliaus“ (kai kada tai tik į naudą), tad noriu pakalbėti apie šių dienų Lietuvos protestantizmą. Šiuo metu turime daug įvairių protestantiškų denominacijų šalyje: evangelikai liuteronai, evangelikai reformatai (kalvinistai), metodistai, sekmininkai, Tikėjimo Žodžio bendrija ir kt.
Kai kurie asmenys, begindami tam tikras konfesines dogmas, oponuodami tvirtina, kad jehovistai būdami protestantais, gana stipriai klysta teologiniuose dalykuose... Teisingai. Pasakysiu dar daugiau, – jehovistai negali būti krikščionimis, nes jie teigia Jehovos karalystę, nors pagal Raštą visa valdžia Danguje ir Žemėje priklauso Viešpačiui Jėzui Kristui (žr. Mt 28, 18). Pagaliau ne Jehova mirė ant kryžiaus ir prisikėlė, bet Kristus.
Ir nepripažindami pragaro bei Šventosios Dvasios kaip Asmens, jie atsiduria ant ilgo, nežinia ko laukiančiųjų atsarginių suolelio...
Kartą buvau pakviestas svečio teisėmis į netikinčiųjų susirinkimą. Vienas vyriškis kalbėjo apie tikėjimą. Bet kai jis prakalbo apie Tikėjimo Žodžio (TŽ) bendriją, kad ten žmonės koduojami, t.y. hipnotizuojami, man užvirė kraujas, tad neištvėręs atsistojau ir pasakiau: ,,Melas!“
Taip pat noriu oponuoti ir tokį melą, kurį man išsakė vienas kunigas radijo laidos metu, kad TŽ buvo daug savižudybių. Netiesa! Jei mes vadiname savo šalį katalikiška (80% gyventojų save įvardija katalikais), tai ką pasaulis vadina savižudžių tauta, jei ne mus? Jei mes būtume protestantai, tada galima būtų sakyti, kad protestantiška Lietuva – savižudžių kraštas. Bet kaip yra dabar?
Aš gerai pažįstu tuos žmones (TŽ narius) ir niekada nemačiau, kad susirinkimų metu vyktų bent kažkas panašaus į hipnozę ar kodavimą, nes ten jų ir būti negali. Taip pat dėl kai kurių atsiliepimų internetinėse svetainėse pasakysiu, kad geresnių atsiliepimų apie TŽ bendruomenę yra žymiai daugiau nei prastų. Ir kodėl turėtų būti prasti, jei jie (TŽ) pirmieji pokario metais (1993 m.) pakartotinai išleido M. Mažvydo ,,Katekizmą“ ir dar daugybę naudingų knygų, iš kurių galime pasisemti svarbių dvasinių žinių. Tad ačiū Dievui už juos.
Laiške romiečiams Paulius kiekvien1 ragina būti klusniais aukštesnėms valdžioms, nes nėra valdžios, kuri nebūtų iš Dievo. Nežinau kaip jūs, bet aš pasitikiu šiuo mąstytoju. Ar daug šalyje yra tų, kurie nekeikia, bet meldžiasi už policiją, Seimo narius, šalies vyriausybę? O jie meldžiasi ir laimina, tuo padėdami valstybei klestėti, o ne smukti vis gilyn į ekonominę ir moralinę duobes. Ir tai yra labai daug, nes netikintys dažniausiai prakeikinėja. Ir kas, jei ne jie, kartu su broliais katalikais ir visais Lietuvos gyventojais Sąjūdžio pradžioje ir eigoje, dieną naktį budėjo už mūsų Tėvynės laisvę ir meldėsi, kad okupantų tankai ir kariuomenė paliktų šalį?! Šventasis Raštas sako, kad iš vaisių pažinsite juos. Na, ir iš darbų...
***
Mažytė aliuzija į praeitį. Pirmasis visą Šventąjį Raštą iš vadinamosios Liuterio Biblijos (t.y. vokiško vertimo) į lietuvių kalbą 1579–1590 m. išvertė Karaliaučiaus evangelikų liuteronų kunigas Jonas Bretkūnas (1536–1602); deja, jo vertimas, nors ir pasiekęs mūsų laikus, niekada nebuvo išleistas. Daug sėkmingesnis buvo vėlesnis jungtinis evangelikų liuteronų ir evangelikų reformatų bandymas – keleto vertėjų parengtas naujas Liuterio Biblijos lietuviškas vertimas, pirmą kartą išleistas 1735 m. Karaliaučiuje ir neretai pavadinamas jį globojusio Prūsijos evangelikų liuteronų generalinio superintendento, pagal šių dienų kriterijus – arkivyskupo, prof. dr. Jono Jokūbo Kvanto (Quandt, 1686–1772) vardu. Šis vertimas plačiai pasklido tarp protestantų ir vien iki 1931 m. sulaukė devyniolikos leidimų, kuriuos nuolat tobulino Mažosios Lietuvos raštijos darbininkai: 1816–1824 m. prof. dr. Liudvikas Rėza (1776–1840), 1853 ir 1856–1869 m. kun. prof. Frydrichas Kuršaitis (1806–1884), 1908 m. kun. dr. Vilius Gaigalaitis (1870–1945) ir kiti.
Beje, Alfredo Vėliaus (Brukfildas, 1998 m.) ir Kosto Burbulio (Vilnius, 1996 m., išleido Biblijos centras ,,Tikėjimo žodis“) parengtos Biblijos laidos nelaikytinos savarankiškais vertimais. K. Burbulis, prieš karą tarnavęs metodistų pastoriumi Lietuvoje, leido redaguoti ir išleisti jo darbą – visos Biblijos vertimą, nes tokio leidinio, parašyto dabartine lietuvių kalba dar neturėjome. Tad ,,Tikėjimo žodžio“ Bažnyčios 1996 m. išleista Biblija buvo tikra dvasinė bomba į tamsos karalystę, įvykis, kurio svarbą sunku ir nusakyti. Ar mažas indėlis į šalies kultūrą išleisti pačią svarbiausią ir skaitomiausią pasaulyje knygą, Senąjį ir Naująjį Testamentus kartu – Bibliją, Dievo Žodį? Tikrai, kad ne. O padaryti tai pirmiems yra garbinga dar ir todėl, nes ir tikintieji, ne tik sportininkai, bėga gana nelengvą savo gyvenimo maratoną.
Taip pat TŽ nėra jokia sekta, o Teisingumo ministerijoje įregistruota tikinčiųjų bendrija. Ir tikrai nederėtų vadinti sektantais tuos, kurie savo lėšomis leidžia pasaulio dvasinio literatūros lobyno knygas, spausdina puikų krikščionišką laikraštį ,,Ganytojas“, moko vaikus nuosavoje mokykloje būti moraliais, apsišvietusiais inteligentais, ginti savo Tėvynę, dirbti, tarnauti jai, melstis už ją; kurie savo lėšomis išlaiko Šventojo Rašto – Biblijos mokyklą ir t. t.
Kaip minėjau, pirmoji TŽ leidyklos išleista knyga buvo M. Mažvydo ,,Katekizmas“. Jo anotacijoje pastorius G. Saulytis rašo: ,,Atmesdami M. Mažvydo atneštą Evangelijos gelbėjančią žinią Lietuvai pakliuvome į nuolatinę priklausomybę nuo stipresnių priešų, o dažniau – ir į tikrą vergystę jiems...“ Negali nesutikti su šia tiesa, juolab matome, kad visa lietuvių tautos istorija nusėta vargais ir dejonėmis. Su JAV istorija nelabai sulyginsi, o norėtųsi...
Šalia 1996 metais išleistos Biblijos negaliu nepaminėti ir dar vienos knygos, neatsiejamos protestantiškos Reformacijos dalies – giesmyno išleidimo svarbą. 268 giesmės, tarp kurių autorių yra tokių puikių kompozitorių, kaip G. Abariaus ir kitų, kūriniai. Kaip matome, niekas nebando dalyti žmonių į ,,mūsų“ ar ,,jūsų“. Visi mes – tikintieji Jėzumi – Dievo vaikai ir broliai Kristuje.
O kur dar ,,Tikėjimo žodžio“ bendrijos TV laida ,,Kertinis akmuo“ – fenomenalus reiškinys mūsų visuomenės bedieviškų dekoracijų padangėje!
Kas toliau? Toliau reiktų grįžti prie bendrijos ištakų. Apie 1986–87 metus, besiformuojant būsimajai TŽ bendruomenei, prie jų, tuo metu dar mažos saujelės žmonių, prisijungė dabar gerai žinomas kunigas V. Rudzinskas su grupele katalikų. Kiek vėliau ta grupė katalikų charizmatų su V. Rudzinsku atsiskyrė ir įkūrė ,,Gyvųjų akmenų“ bendruomenę. Įvyko skilimas. Bet...
Kiekvienas žmogus yra laisvas rinktis tai, kas jam arčiau širdies – savo kelią. Buvusių bendražygių ar kolegų pasitraukimas iš mūsų ,,regėjimo“ zonos yra geras testas kai kurių organizacijų, bendrijų ar bažnyčių dvasingumui patikrinti. Ir ne visi šį testą išlaiko – ne paslaptis, kad kai kurie juos palikusius šmeižia, apkalbinėja ar įvairiais kitokiais būdais kenkia...
O štai kaip kunigas V. Rudzinskas, kurį pažįstu ir gerbiu, atsako į dar vieną melagingą tezę, kad TŽ bendrija – sekta: ,,Aš tikrai (TŽ bendrijos) nesmerkiu. Jų bendruomenės narių mes pamatysime Dangaus karalystėje daugiau negu katalikų...“
,,Tai nėra sekta, – toliau tęsia jis. – Jie išpažįsta Jėzų, Trejybę, Bibliją. ,,Tikėjimo Žodis“ – viena iš protestantizmo atšakų, o juk protestantų ar liuteronų bendruomenių nevadiname sektomis. Sektos yra bendruomenė, atsiribojusi nuo kristologinio, biblinio pagrindo, tarkim, Jehovos liudytojai. O ,,Tikėjimo Žodžio“ jaunimas kasdien sąvartyno (Alytuje) žmonėms veža karštus pietus, skelbia jiems Evangeliją. Mane toks faktas labai džiugina. Juk nė vienas iš mūsų šito nepadarė, ir aš nepadariau...“ Taip 1997 m. apie TŽ bažnyčios atliekamą darbą tarp vargšų ,,Lietuvos žiniose“ rašė kunigas.
Evangelijos skelbimas yra Dievo skeptras, vainikuojantis bet kokį kitą darbą šioje Žemėje – tai yra visų pasaulio viršūnių viršūnė.
Svarbus TŽ bendrijos veikloje buvo ir 1991 m. Lesterio Samralo įkurto tarptautinio labdaros fondo remtas projektas ,,Pamaitinkime alkstančius“, kurio koordinatoriumi sutiko būti pastorius G. Saulytis. Kaune net penkerius metus veikė bažnyčios TŽ prižiūrima labdaros tarnystė asocialiems gyventojams.
Dar vienas TŽ projektas, pradėtas 1998 m. ir padedantis skelbti Evangeliją tautoje – tai didžiojo mūsų laikų evangelisto Bilio Greimo sūnaus, Franklino Greimo, labdaringos organizacijos ,,Samariečio krepšys“ akcijos vaikams ,,Vaikų Kalėdos“ koordinavimas, kuris verčia daug ką susimąstyti apie praktinę krikščionybės paskirtį, Kristaus meilės bei gailestingumo išraiškas. Nuo 1998 m. iki šiol Lietuvoje išdalyta daugiau kaip 230 tūkstančių dovanėlių; mano ir daugelio vaikai ne kartą gavo šias dovanėles, tad turi už ką ir kam dėkoti. Šis projektas apjungė tokias tarpkonfesines jėgas kaip baptistų, liuteronų, metodistų, laisvųjų krikščionių, katalikų, reformatų, sekmininkų, ,,Vynuogyno“, Pilnos Evangelijos ir kitas Bažnyčias.
Ir dar vienas nuostabus faktas, kurį noriu paminėti, tai pastoriaus G. Saulyčio ir TŽ bendrijos nario G. Abariaus (dabar jau buvusio) svečiavimosi faktą pas tuometinį Islandijos Prezidentą Olafurą Ragnarą Grimssoną. Ar ne nuostabu? Po fizinio valstybės pripažinimo sekė ir dvasinis...
Ir kas, jei ne TŽ pažadino snaudalius katalikus, kurie nežada užmigti...
***
Manau, kad mūsų rūpintojėliai per daug liūdni. ,,Ite, missa est“ – Kristus paėmė visus mūsų vargus ir rūpesčius, galima, na ir reikia, džiaugtis, nes Jis jau kartą mirė, ir kas svarbiausia, prisikėlė, paimdamas vieną kartą visiems laikams mūsų nuodėmes, savo kūno auka vieną kartą pašventino mus (tikinčiuosius) visiems laikams ir viena vienintele atnaša amžiams padarė tobulus šventinamuosius (Hbr 10, 10.14).
,,Tad nebedalysim visuomenės į tuos ar anuos, bet žiūrėkime, ką reikia daryti!“ – rašė mūsų tautos patriarchas J. Basanavičius.
Kaip sako žymus šių dienų Dievo tarnas Rikas Džoineris: ,,Galime rodyti į kai kurias denominacijas ir kaltinti jas dėl istorijos žiaurumų, tačiau jei taip darysime, patys neišvengsime kritimo. Yra daug nedenominacinių Bažnyčių, kurios tokios pat sektantiškos ir netolerantiškos kaip ir bet kuri denominacinė Bažnyčia. Lygiai taip pat yra ir daug denominacinių Bažnyčių, tarp jų ir kai kurios katalikų Bažnyčios, kuriose labai nedaug arba visai nėra sektantizmo dvasios. Kurios gi labiau patinka Dievui?“
Šventasis Raštas sako: ,,Palaiminti taikdariai; jie bus vadinami Dievo vaikais“ (Mt 5, 9). Mes turime ieškoti kas mus vienija, o ne skiria. Mus vienija Kristus, Jo vėliava virš mūsų yra meilė. Mylėti vienas kitą, o ne peštis dėl doktrinų, štai kur kviečia mus Jėzus.
R. Džoineris toliau rašo: ,,Aš neginu katalikų Bažnyčios, tačiau faktas, kad ji yra davusi ir tebeduoda šiandien tokių vyrų ir moterų, kurie labiausiai panašūs į Kristų...
Tiesa ir tai, kad ji yra davusi ir labiausiai nepanašių į Kristų vyrų ir moterų. Tą patį galima pasakyti ir apie protestantiškąją Bažnyčią“.
Siono kalno papėdėje (,,Sionas“ hebrajų kalboje – ,,neapykanta“, aut. past.) mes nerasime taikos ir tarpusavio sutarimo, bet jį rasime ant Golgotos kalno, ten kur buvo pralietas kraujas už mus ir mūsų nuodėmes.
O jei ir toliau kovosime tarpusavyje, rodysime prastą pavyzdį žūstančiam pasauliui, kuris ir taip neturi kur ieškoti pagalbos, nes aplink vien tik kariaujama – žmonės bėga iš karo zonos ir vėl patenka pas kariaujančius, ir taip be galo. O kas toliau? Bažnyčios tuštėja, žmonės žūsta.
Kalbėdamiesi Siono ar Tauro kalno papėdėje nuolat skaudinsime vienas kitą. Kalbėdami ant Golgotos kalno turėsim viską – meilė, taika ir tikroji vienybė galima tik žvelgiant į Kryžių Golgotoje.
Mūsų tautos didvyris, Lietuvos atgimimo tėvas, Petras Vileišis dar atgimimo priešaušrio laikotarpiu suprato vienybės galybę ir nuosaikiai ją vykdė gyvenime. Patriotizmas ir tarpusavio vienybė yra taip pat ir tikinčiųjų prerogatyva. Todėl pamirškime doktrinų skirtumus – ne dėl jų mirė Viešpats Jėzus, bet už mūsų žūstantį pasaulį. Tik Kristus yra ta vienintelė vienijanti ašis, aplink kurią turime burtis: ,,Kur du ar trys susirinkę mano vardu, ten ir Aš esu tarp jų“ (Mt 18, 20).
Kertinis Dievo Bažnyčios pastato akmuo yra Jo Sūnus, kuris lieka nepajudinamas ir nesikeičiantis – Jėzus Kristus tas pats vakar, šiandien ir per amžius!
Galingas Dievo įsikišimas į istoriją – Jėzaus Kristaus atėjimas į šią Žemę atvėrė kelią pas Tėvą, parodė naują bendravimo kokybę, nubrėžė naujas tarpžmogiškų santykių gaires.
Visiems mums šiame pasaulyje reikia meilės, nė vienas mūsų per daug nemylėjo. Yra daug žmonių, kurie nori, kad juos mylėtų, bet patys tos meilės nėra pasėję. Todėl nesantaiką, kerštą, simpatijas ir antipatijas palikim nuošalyje. Pradėkime sėti tai, kas nerūdija ir negenda, bet turi išliekamąją vertę kaip Žemėje, taip ir Danguje: meilės, tiesos, gėrio sėklas, ir kas žino, gal daugelį paklydusių sielų pavyks išgelbėti amžinybėn.
Šia optimistine gaida ir norėčiau baigti savo pasakojimą apie tai, kas nerūdija ir negenda, bet turi išliekamąją vertę ,,kaip Žemėje, taip ir Danguje“.
P.S. ,,Blogio triumfui reikia tik vieno – kad geri žmonės nieko nedarytų“. (Edmundas Burke).
2010 11 23
