Apie sielą ir dvasią

  
       Pakaitalai, pakaitalai… ar standartai?

        

      
   Liaudyje sakoma – namai pragarai, be namų negerai… Tokiu pavadinimu kažkada buvo spausdinami šmaikštūs feljetonai kažkokiame lietuviškame žurnale. Truputis kritikos, ironijos, nedrąsių pašmaikštavimų apie valdžią ir drąsesnių – apie orus.  

      Saugi namų aplinka žmogui yra nepaprastai svarbi – apsaugo nuo oro permainų, triukšmo ir kitų priešiškų išorės veiksnių. Bet vien perdėtas pasitikėjimas aplinka taip pat nėra gerai, nes namai gali pavirsti kalėjimu, kuris nėra ir niekada nebus ideali tvirtovė nuo negandų ir įvairių baimių. Tokia tvirtovė gali būti tik žmogaus širdis arba dvasia. Tai ir pakalbėkime apie kitokius žmogaus namus, kuriuose gyvena nematomi ir kartais tarpusavyje labai priešiški gyventojai – ramybė ir nesantaika, karas ir taika, meilė ir baimė. Tie namai – tai žmogaus širdis.

     Baimė yra vienas didžiausių mūsų gyvenimo priešų, nes ji slopina svajones, norus, sveikas fantazijas. O nuo nesveikų geriausiai apsaugo Šventasis Raštas. Senojo Testamento istorijos su visais jo žiaurumais, didvyriais ir niekšais tinka ir jaunam, ir senam, bet itin svarbios – vaikams.

       Vaikų dvasia žino, kad pasaulyje yra blogis. ,,Puiki literatūra vaikams yra K. S. Liuiso ,,Narnijos kronikos“, H. Bičer Stou ,,Dėdės Tomo trobelė“ ar M. Tveno ,,Tomo Sojerio ir Heklberio Fino nuotykiai“ su visais jų plėšikais ir vagimis. Tokios istorijos nupiešia vaikų vaizduotėje tai, ką jie žino esant, ir saugioje namų aplinkoje moko mus susidoroti su nežabotomis gyvenimo aistromis. Kiek iš mūsų prisimena, kaip gyvai mūsų vaizduotė piešė skaitomų knygų scenas, kol televizija visa tai išstūmė.    

       O dabar tai daro dar ir kompiuteriai. Kompiuteriniai pakaitalai galutinai išstūmė vaizduotę. Televizija ir vaidybiniai filmai yra siaubingos priemonės, kurias reiktų gerokai apvalyti. Šeimos, nepriklausančios Dievo Bažnyčiai, dažnai nesuteikia savo vaikams nei meilės, nei Biblijos pagrindų, todėl jiems labai dažnai atrodo, kad filmai ir televizija rodo, koks turėtų būti gyvenimas! Jų gyvenimo supratimą formuoja žmonių kūryba. O gyvenimas dažniausiai neturėtų toks būti“, – rašo krikščionys šeimų konsultantai Džonas ir Polė Sandfordai.

       Vietoj knygų gavome televiziją: ,,Vagis ateina tik vogti, žudyti, naikinti“ (Jn 10, 10). Taip apvagiami vaikų vaizduotės turtai. 

    Didysis Einšteinas, kuris kaip asmenybė susiformavo tik brandžiame amžiuje, yra pasakęs, kad vaizduotė yra kur kas svarbesnė už žinias. Pakaitalai, pakaitalai… Vietoj sutaikymo maldos – skubūs skyrybų procesai, tapę verslu kaip greičiau išsiskirti – ,,skyrybos per tris dienas“. Ačiū! Verčiau susitaikymas per tris dienas.

      Kartais susidaro toks įspūdis, kad vertybė Lietuvoje – būti nuolat kritiškam bei nepatenkintam. Vietoj padrąsinančio žodžio, pakaitalas – kritika, visur ir visada, tapusi vos ne tradicija.

      Įvairūs ,,specialistai“ siūlo raudoną vyną, kuriame tarsi yra reikalingų žmogaus sveikatai antioksidantų. Raudonųjų vynuogių sultyse, kuriose nėra alkoholio bei rizikos, kad bus pažeistos kepenys ar centrinė nervų sistema, antioksidantų gerokai daugiau, nei raudoname vyne.

      Ir dar daug kas siūloma… Pavyzdžiui, Ispanijoje įteisintos gėjų vestuvės, todėl kai kurie, darvinizmo pagrindu išauklėti, mūsuose jau reklamuoja gėjų bei lesbiečių įžymybių gyvenimo būdą – kažkokios aktorės mėgaujasi ,,šeimynine laime“. Normalių šeimų jau nebe pakanka, pasenę. Pakaitalai… 
     *** 

      Bet didysis pakaitalas, kurį atnešė žmonijos priešas, yra tas, kad žmogaus siela nuolat painiojama su jo dvasia.

   Yra du požiūriai, vertinantys žmogų kaip dvasią ir kūną. Šie požiūriai formuoja elgesio standartus, kuriuos į mūsų prigimtį įskiepija kultūra. Jie veikia visą mūsų gyvenimą, nesvarbu, ar žinome apie juos, ar ne. ,,Pirmasis yra judaistinis – krikščioniškas. Antrasis yra antikristiškas. Judaistinis – krikščioniškas tvirtina, kad dvasia ir kūnas egzistuoja ir gyvena vienybėje. Ir abu, dvasia ir kūnas, yra gerbtini. Pilnatvė yra tada, kai dvasia laisvai reiškiasi kūne ir materijoje“, – Dž. ir P. Sandfordai.

      Antikristiniu požiūriu dvasia yra gėris, o materija – blogis. Kūną reikia numarinti, užgesinant jo aistras ir grįžtant į tyros dvasios būtį. Kitaip sakant, kūno aistros sutepa dvasią. Toks mąstymas priešingas krikščioniškajam troškimui pasiekti pilnatvę kūne. Taigi seksas yra didelis Dievo palaiminimas, bet tik santuokos rėmuose. Santuokoje seksas krikščioniui yra Dievo dovana, šventas ir jaudinantis dvasios bei kūno išsiliejimas.

      Beje, už bekompromisinį judaizmo požiūrį į homoseksualizmą, ir ne tik, Hitleris ir jo vaikaičiai norėjo išnaikinti visą žydų naciją. 
  O juk net islamas kategoriškai pasisako prieš homoseksualizmo nuodėmę! 
     ***  

   Kitas pakaitalas – homoseksualizmas, tai nuodėmė, kurią visaip bandoma apvilkti kuo baltesniais drabužiais ir prastumti visuomenės apžiūrai kaip pačią nekalčiausią nuotaką. Homoseksualizmas, arba dar kitaip, liaudiškai, vadinama ,,Sodomos nuodėmė“ – tai vienos lyties asmenų (nesvarbu, vyrai ar moterys) tarpusavio lytiniai santykiai.

      Šiais laikais atpildas už seksualines nuodėmes neateina taip greit kaip Senojo Testamento laikais. Bet tai nereiškia, kad bausmės už jas amžinybėje bus švelnesnės, nes pritaikytos šalies Konstitucijai. Pakanka pažvelgti į AIDS aukas, kad suprastum seksualinių nuodėmių rimtumą. Teko lankytis pažįstamoje šeimoje, kurios vienas iš sutuoktinių paklydo gyvenimo kelyje ir dabar guli ligos patale. Diagnozė – AIDS! Tad negi dar neaišku, kad Fredžio Merkurio paskutinės dienos – tai rimčiausias įspėjimas paskutinių dienų Sodomos nuodėmės kultivuotojams! 

  Antropologas J. D. Unwinas išanalizavo aštuoniasdešimt aštuonias pasaulyje egzistavusias civilizacijas: ,,Visos kultūros turėjo panašų gyvenimo ciklą – prasidėdavo griežta morale, o baigdavosi visiška sekso laisve. Pasak jo, kiekviena visuomenė, kurioje vyraudavo sekso laisvė, greit žlugdavo. Ir nebūdavo jokių išimčių… Dievas uždraudė neatsakingą seksualinę laisvę ne tam, kad atimtų malonumą ir pasitenkinimą, bet tam, kad apsaugotų nuo klaikių pasekmių! Tie žmonės ir tos tautos, kurios paniekino šį įsakymą, labai brangiai sumokės.“

      Ir dar vienas pakaitalas, kurį vis dar norima prastumti vietoj Šeimos politikos koncepcijos – partnerystės įstatymas, tai valstybės pamatų griovimas. Per lytinių partnerių kaitą ne tik ligos ateina, bet ir kraujomaiša! Ant kiekvieno kampo „šopai“: ,,Padėvėtų nuotakų parduotuvė“, ,,Naudotų jaunikių supirktuvė“ – taip ir maišosi nacija. Šlepečių keitimo variantas – nusidėvėjusias pakeisiu kitomis… Anksčiau paleistuvės slėpdavosi viešnamiuose, o dabar išėjo į gatves, visuomenę ir vaikšto, reikalaudamos dėmesio! Ne partnerystės įstatymas, bet įteisinta paleistuvystė – štai ką norima įtvirtinti dar vienu pagonišku valdžios dekretu!

      Tik kam tai į naudą? Kodėl ŽIV progresuoja? Dėl nesupratimo, kad žmogus yra dvasinė būtybė. Iš čia ir nuolatinė partnerių kaita arba nežabotumas seksualiniame gyvenime, t. y. besaikis kūno norų tenkinimas.

      Imdamas padėvėtą nuotaką, imi ir jos buvusių vyrų nuodėmes kaip kraitį, ir atvirkščiai – tekėdama už padėvėto jaunikio, gauni jo kraitį su kaupu. Štai kodėl reikalingas pastovumas ir ištikimybė, kad tokios vestuvės vietoj laimės netaptų nelaime – matomų ir nematomų problemų priežastimi! Juk ir medikai pripažįsta, kad daugelio ligų priežastis – negaluojanti žmogaus dvasia. Ar serganti šeima atsilaikys? Gal paklausit, prieš ką reikia atsilaikyti? Kad ir prieš gyvenimo audras, tokias kaip ginčai, jausmų atšalimas, nuomonių neatitikimas, gal ir pasibarimas… Ir ar tokia valstybė, kupina nesveikų šeimų, atsilaikys? Ir manau, kad nebereikia klausti, prieš ką.

      Jei vadinamės krikščioniška šalimi, tai ir valdžia tebūna išties krikščioniška, be pagoniškų priemaišų – okultinių džinų dresuotojų ir šluotų transporto specialisčių, feminizmo apologečių su paleistuvišku kvapeliu.

      O štai dar į kokį pakaitalą vietoj Kristaus mokslo noriu atkreipti dėmesį – į plintančius Lietuvoje Rytų mokymus, 330 milijonų Indijos dievybių miglą… Hinduistai tiki, kad žmonija įkliuvo į kūno spąstus, į ,,dharmos“ ir ,,karmos“ ciklus. Kiekvienas žmogus turi nuolat persikūnyti, kol dvasia apsivalys nuo kūniškų priedų ir taps tyra ir bekūnė. Hinduistų viltis – ištrūkti iš kūno, o ne pasiekti jame pilnatvę. Todėl krikščionys neturi turėti nieko bendra su Rytų misticizmu ir mistikais, mokančiais meditacijos, nes jų tikslas – užblokuoti visus jausmus ir mintis. Tai perskelia gyvenimą pusiau. Krikščionio kelias veda į vienybę ir pilnatvę, ir tai reiškia gyvenimo gausą, o ne jo atsižadėjimą.

      …Vietoj astronomijos turime astrologiją ir nežinia kieno aprobuotą etnokosmologiją, persipynusią su magija ir pavojingai besiribojančią su okultizmu.

  Vietoj Kristaus mokslo į visuomenę bando įslinkti New Age judėjimas – įvairiausių religinių pažiūrų konglomeratas bei ,,Scientology“ Bažnyčia. Noriu atkreipti dėmesį, kad New Age judėjimas bei ,,Scientology“ Bažnyčia su jos apologetu L. R. Habardu priešakyje, yra vieni destruktyviausių ir pavojingiausių reiškinių, nukreiptų visuomenės moralei bei tautos dvasiniams pagrindams griauti!

     ***

      Nuolat neteisingai vartodami terminus, o ir jų gerai nežinodami – niekas nemokė, nes buvo diegiami darvinizmo pagrindai, kurie nieko bendra neturi su žmogumi, gal tik tiek, kad aktyviai padeda nužmogėjimo procese, nuolat painiojame kairę su dešine, tiesą su melu. Todėl žmogus ir nesupranta, kad homoseksualizmas – itin pavojinga žmogaus, kurį valdo piktasis, būsena.

      Tad kaip atskirti tiesą nuo melo?! Kas yra ir iš ko sudarytas žmogus, koks skirtumas tarp fizinės ir dvasinės širdies?

      Jei paklaustum medikų, kaip išsaugoti širdį ir ilgiau ją išlaikyti sveiką ir darbingą, jie nurodytų tris veiksnius: a) teisinga mityba, b) ramybė, c) sveika gyvensena. Panagrinėkim punktą a) teisinga mityba. Iš tiesų manau, kad maitindami savo vaiką nededam į maistą žiurkių nuodų. Turbūt ir patys nei garnyrą, nei desertą „nepagardintume“ tokiais priedais… O jei panašų maistą vartotojas nusipirktų parduotuvėje, tai kiltų toks skandalas, kad parduotuvės neišgelbėtų nei piniginės baudos, nei taisyklingai kalbančių advokatų plejados. Deja, mes tokį, tik dvasinį, maistą vartojame kasdien – sąmoningai ar nesąmoningai. Neseniai mūsų vos neapmokestino prieš mūsų valią – turiu galvoje priverstinį mokestį už Lietuvos televizijos laidas, kurių metu skaitomi horoskopai, demonstruojami filmai, vyksta diskusijos, propaguojančios okultizmą. Ir tai ne tik per valstybinę televiziją!

      Namų šeimininkėms leidžiami maisto gaminimo vadovėliai, kuriuose nurodomi sveikatai naudingi produktai. Einantiems į mišką grybautojams išleistos kišeninio formato knygutės, kurias išsitraukęs iš kišenės miške gali nustatyti, kuris grybas nuodingas, kuris – ne…

      Dvasinis maistas taip pat gali būti nuodingas arba ne… O kuo užpildyti tuščią dvasios nišą neturintiems Kristaus?

       Biblija yra pagrindinis dvasios maisto šaltinis, nes tik ji yra Dievo Žodis. Beveik visur, išskyrus Bibliją ir krikščionybę, teigiama, kad žmogus yra dvilypis, t. y. sudarytas iš dviejų dalių. Psichiatrai, psichologai ir filosofai tvirtina, kad žmogus susideda iš dviejų dalių: kūno ir sielos. Jų nuomone, yra išorė ir vidus. Tai, kas matoma, ir tai, kas nematoma. O Biblija, Dievo žodis moko, kad žmogų sudaro trys dalys. Žmogus Šventajame Rašte įvardytas kaip trijų matmenų būtybė – dvasia, siela ir kūnas (1 Tes 5, 23). Bet dvasios terapija (krikščioniška), kur ji? Jos pakaitalai yra psichologija ir psichoterapija. Te nesupyksta gerbiami medikai, tarp kurių aš turiu ir giminių, bet seniai laikas atskirti dvasią nuo sielos, nes tokia jų samplaika – nemokšiškumas. Jokia psichologija (nebent krikščioniška) neatstos kvalifikuoto dvasininko pagalbos…

      Turime suprasti, kad neįmanoma gyventi pergalingai ir visaverčiai be aiškaus supratimo apie visą žmogaus asmenybę – apie jo dvasią, sielą ir kūną. Aš ne prieš psichologiją, jei už jos stovi moralus asmuo. Ir ne prieš psichoterapiją, bet tai sferos, tiriančios ir atsakančios į žmogaus reikmes sielos lygmeniu. Pavyzdžiui, kaip psichologas gali įvertinti egzorcisto seansą? Niekaip! Nes tai yra vertinama dvasiškai. Teko skaityti brolio Kristuje mintis viename savaitraštyje apie jo atliekamus egzorcizmo seansus. Bet straipsnio pabaigoje ,,apibendrinantys“ psichologo komentarai sukėlė mažų mažiausiai nusivylimą. Laikraščiuose pilna psichologių patarimų paaugliams apie saugų nesantuokinį seksą ir dar daugiau…

   Leisti psichologui nekrikščioniui komentuoti egzorcizmo seansą – tai tas pat, kas leisti kaminkrėčiui komentuoti ginekologo darbo subtilybes. Tik Kristaus dvasios kupinas tarnautojas gali suteikti tinkamą dvasinę pagalbą. Psichologija padeda susigaudyti savo jausmuose, mintyse… Bet ką ji gali padaryti prieš piktąją dvasią – nematomą būtybę, pašauktą žmogui kenkti ir jį pražudyti? Šventojo Rašto mokslas nėra stalo žaidimas ,,Pažaiskime Dievą“ arba pasakų knyga!
     ***  

       Graikų kalba žodis ,,psyche“ reiškia protą, sielą. Ir psichologija, ir psichoterapija yra gerai, bet kai reikia gydyti žmogaus dvasią, kas padės? O dvasios (gr. pneuma) mokslas vadinasi pneumologija. Dvasios, bet ne sielos! Negi nėra skirtumo tarp žodžių ,,psyche“ ir ,,pneuma“? Viešpats išskleidė dangų, padėjo pamatus Žemei ir sukūrė žmogaus dvasią (ST, Zch 12, 1). Laiške Hebrajams Paulius dar kartą pabrėžia sielos ir dvasios skirtumą, mokydamas, kad Dievo Žodis prasiskverbia iki sielos ir dvasios atšakos, iki sąnarių ir kaulų smegenų (Hbr 4, 12).

      Todėl, kad pas mus tebepainiojami dvasios ir sielos terminai, ir turime tiek sielos bei dvasios ligonių, o mus vadina savižudžių tauta. Tik teisingai suprasdami žmogų – kas jis yra, iš ko susideda (ne vien kaulai, mėsa ir smegenys), suvoksime visų žmonijos problemų esmę bei apčiuopsime jų šaknis. Toks supratimas – tai vienintelis kelias teigiamai reformuoti visuomenę.

      Dėl šio nežinojimo, o gal ir nenoro žinoti, tebekuriamos įvairios televizijos laidos, maitinančios kūrėjų išdidumą ir keliančios reitingus TV žiūrovų akyse. Žmogaus akys ir ausys yra sielos vartai. Ką mes praleidžiame pro tuos vartus, ką žiūrime, ko klausomės, tai formuoja mūsų esybę, vidinį žmogų – mūsų dvasią. Maitindami vien savo kūną – žmogaus esybės apvalkalą, namą, kuriame gyvena siela ir dvasia, – užmirštame apie savo namų vidų: sielą ir dvasinę širdį. Reikia ir jas maitinti, bet tik ne ezoteriniu šlamštu!

      Ne vienas matėme plakatus su juose pavaizduotomis širdimis: viena – negro, kita – baltojo, o trečia – homoseksualisto su užrašu ,,Mūsų širdys vienodos!“ Fizinės – taip, tik ne dvasinės! Ir ne fizinės širdys stos teismo dieną prieš Teisėją, o dvasinės. 

      Tai kas gi yra toji antroji, nematoma dvasinė širdis?

     ***

       Kiekvienas žmogus turi fizinę širdį, kurios paskirtis aprūpinti vidaus organus krauju. Taip pat kiekvienas turime dvasinę širdį. Žmogaus dvasia – tai tarsi pieštuko ar morkos šerdis, tik nematoma. Kai kas žmogaus dvasią vadina pasąmone. Tai ne visai teisinga: sakyčiau, kad dvasinė širdis – tai lyg dovana, iš išorės supakuota didesniu ar mažesniu popieriaus kiekiu, viduje kartoninė dėžutė, o dėžutėje glūdi kažkas, kas taip svarbu mums.

      ...Dvasinė širdis, tai lyg persiko kauliuke esantis branduolys. Persiko minkštimas – tai kūnas. Kauliukas minkštime – siela. O branduolys kauliuko viduje ir yra mūsų dvasia, vidinis žmogus, mūsų sąžinė ir, jeigu norit, intuicija. Žmogaus dvasia yra svarbiausia jo dalis, kuri turi sugebėjimą pažinti Dievą, mylėti Jį ir Jam tarnauti. Tai žmogaus dalis, turinti sąžinę, kuriai padedant jis pažįsta Aukščiausiąjį Dievą, jam tarnauja ir Jį garbina.

      Vienas žmogus, kuris labai gerai pažinojo, kas yra žmogaus širdis, parašė: ,,Pats ramybės Dievas iki galo jus tepašventina ir teišlaiko jūsų dvasią, sielą ir kūną nepeiktiną mūsų Viešpaties Jėzaus atėjimui“ (1 Tes 5, 23). Tas žmogus, apaštalas Paulius, parašęs didžiąją Naujojo Testamento (Biblijos) dalį, neabejojo, kad žmogus susideda iš trijų dalių: dvasios, sielos ir kūno.

      Jei pažeidi vidinę moralės normą, sąžinė sukelia kaltės jausmą. Taip pat sąžinė nukreipia žmogų reikiamu keliu. O kas geriausia žmogui, t. y. kas iš Dievo, o ne iš piktojo, suvokia tik atgimusio iš naujo žmogaus dvasia (žr. Jn 3, 7). Deja, daugelio žmonių tai ignoruojama, iškeliant tobulo kūno privalumus, pabrėžtinai gerbiant jo norus. Iš čia ir tokia įvairių ,,izmų“ gausa… Geriausias žmogaus vertinimo kriterijus yra ne turtas, ūgis, užimamos pareigos ar proto aštrumas. Mes turime pažinti žmogų pagal dvasią. Ir nesvarbu, ar jis kiek keistokas, o gal nelabai kultūringas…

      Mes tenkiname savo sielos reikalavimus nuolat sakydami ,,taip“ jos norams, todėl siela valdo mūsų kūnus, lyg mažytis vairas didžiulį tanklaivį, pavyzdžiui, ,,Titaniką“. Tarp sielos ir gyvuliško prado ir yra mūsų tikrasis ,,aš“ – mūsų dvasia. Ir daugelio bėda vis dar tebėra ta, kad neatskiriame sielos nuo dvasios. Sielos išsikerojimą arba visišką atsidavimą sielai žymūs krikščionys – Tomas Kempietis, šv. Augustinas nuo seno laikė pagrindine žmogaus problema. Jei leisime protui, jausmams ir ,,laisvai“ valiai mums vadovauti, būsime lyg tas žmogus, per audrą snaudžiantis laivo stiebo viršūnėje...

      Siela daug ką gali – pastatyti Eifelio bokštą, nuskraidinti žmogų į kosmosą. Tačiau ji bejėgė dvasios sferoje. Mūsų siela turi būti nuolatiniame sutarime su atgimusia dvasia ir leisti Dievui kiekvieną dieną nukreipti žingsnius Jo norima linkme!

      O kūnas tėra tik dulkės: ,,Viešpats Dievas padarė žmogų iš žemės dulkių ir įkvėpė jam į šnerves gyvybės alsavimą…“ (ST, Pr 2, 7). Žmogaus kūnas buvo molio gabalas, kurį Dievas atgaivino – taip žmogus tapo gyva siela.

        Pakartosiu. Mūsų sielą sudaro keli elementai: protas, valia ir jausmai. Ja mes priimame atsakomybę už asmeninius sprendimus – į protą ateina mintis, ir jis pareiškia – ,,aš manau“. Paskui mintis, prisiauginusi svorio, pajudina valią, kuri sako – ,,aš noriu“, ir kūnas pajuda link norų išsipildymo vietos ar geidžiamo objekto. Įsijungia juslingumo svertai ,,aš noriu“, ,,man gera“ ir panašiai. Juk retas kuris iš mūsų žinome, iš kur tos mintys atėjo. O mintys turi įsčias! Nemąstant apie dvasios norus, ignoruojant vidinio žmogaus balsą ir vykdant vien tik kūno norus, kartais ir nueinama tiesiausiu keliu link tokios nuodėmės kaip homoseksualizmas.

      Taigi, dabar jau žinome, kad dažną iš mūsų kontroliuoja trys sielos sritys: valia, protas, jausmai. Kontroliuojamas sielos norų žmogus tėra tik marionetė to paties pavadinimo (marionečių) teatre. Kodėl? Todėl, kad žmogus nuo pat gimimo – nuodėmingas. Ir tai yra pirmojo žmogaus, Adomo, padarytos nuodėmės pasekmė. Mūsų sielos nuo tada yra maištininkės: ,,Jūs buvote mirę savo nusikaltimais ir nuodėmėmis, kuriuose kadaise gyvenote, laikydamiesi šio pasaulio papročių, paklusdami kunigaikščiui, viešpataujančiam ore, dvasiai, veikiančiai neklusnumo vaikuose. Tarp jų kadaise ir mes visi gyvenome, sekdami savo kūno geismais, vykdydami kūno ir minčių troškimus, ir iš prigimties buvome rūstybės vaikai, kaip ir kiti“ (Ef 2, 1–3).

      Kol žmogaus dvasią kontroliavo Dievas, dvasia kontroliavo sielą ir vadovavo kūnui, ir tai buvo gerai. Mūsų esybės dalis – siela, atskirta nuo kūno, gali jausti, girdėti, kalbėti ir mąstyti, bet negali egzistuoti be fizinio apvalkalo, kūno. Mums mirus, fizinis kūnas palaidojamas, o mūsų siela ir dvasia tuoj pat keliauja į Dangų, kur stos prieš Teisėją garbų, ,,prieš Kristaus teismo krasę“. Todėl mes, tikintieji Jėzumi, norėtume ,,verčiau palikti kūną ir būti kartu su Viešpačiu“ (žr. 2 Kor 5, 8. 10). Bet būti kartu su Viešpačiu Jėzumi neišeis be susitaikymo su Dievu.

       O susitaikyti su Dievu žmogus gali tik tikėjimu į Jėzų Kristų. Susitaikiusi, arba naujai atgimusi dvasia ima vadovauti sielai ir kūnui taip, kaip tai buvo nuo sukūrimo pradžios. Pabrėžiu, kito kelio pas Tėvą, kaip tik per Viešpatį Jėzų Kristų, nėra: ,,Ir nėra niekame kitame išgelbėjimo, nes neduota žmonėms po dangumi kito vardo, kuriuo galėtume būti išgelbėti“ (Apd 4, 12).

      Kristaus mokslas ir krikščionybė – Bažnyčia, kunigai ir pastoriai, kalba apie sielos nemirtingumą, tad jei mes pripažįstame, jog Šventasis Raštas – krikščionybės pagrindas – yra Dievo Žodis, tai ar galima išmesti ir ignoruoti Jėzaus mokinių žodžius apie žmogų kaip dvasinę būtybę?!

      Tie, kurie akli dėl nežinojimo, kurie atsisako keistis pamindami savo sąžinę dėl savo įgeidžių: gobšumo ir juos užvaldžiusio ištvirkimo bei paleistuvystės, tai tie, kurie labiau mylėjo tamsą nei šviesą, kurie, neapkęsdami šviesos, patys neina į šviesą ir kitų neleidžia (žr. Jn 3, 19–20).

      Atsisakyti tiesos dėl melo, atsisakyti Evangelijos mums duoto mokymo, nepaisyti Golgotoje Kristaus paaukoto kraujo, tai tas pats, kaip atsisakyti vandens, duonos, oro, šviesos ir gyvenimo.

      Todėl manau, kad tik Naujojo Testamento dėstymas mokyklose atneš tuos rezultatus, kurių taip tikisi lietuvių tauta.

    *** 

       Mums bekeliaujant link pažinties su Biblija, dar daug įdomybių laukia, nes kuo giliau į mišką, tuo daugiau medžių.

     ,,Biblija mums buvo duota ne mūsų žinioms praplėsti, o gyvenimui pakeisti“ – (D. L. Moody, evangelistas, 1837–1899).

2008 11 29 
 

Apie santykius...

             

         Meilė, geismas etc.

        Kartais net įdomu, kiek toli gali pažengti Biblijos interpretacijos kai kuriais, joje aiškiai išdėstytais punktais, nors ir nelabai patogiais kūnui. Tai, kas Biblijoje įvardijama kaip nuodėmė, kai kur vadinama viso labo tik prieštara, panašiai kaip homoseksualizmo nuodėmė tam tikruose visuomenės sluoksniuose įvardinama tik kaip genetinė modifikacija… Taigi, geranorišką kritiką pradėsime štai nuo ko... 

      Žmogus Rašte visų pirma įvardintas, kaip trijų dimensijų būtybė, – dvasia, siela ir kūnas (1 Tesalonikiečiams 5, 23). Kas gera kūnui, nebūtinai gerai dvasiai.

     Sutikime, kad žmogus visų pirma yra dvasinė būtybė, o atgimęs iš aukšto žmogus (Jono 3, 7) turi ir vidinį liudijimą, kas gerai, o kas ne, – Tėvo įsakymai įrašyti jo širdyje.

      Šiais laikais, kai pasaulyje liberalėja viskas kas moralu ir savo laiku buvo nepajudinama, – fundamentalios dorovinės tiesos, – nenuostabu, kad Kristaus dvasiai priešingas mokslas bando nepastebimai prasibrauti ne tik į visuomenę, bet ir Bažnyčią.

      Ne paslaptis, kad veiksmo pradžia yra žmogaus mintys. Didysis gundytojas labai meistriškai išnaudoja kiekvieną skausmo klavišą žmogaus jausmų klaviatūroje. Ypatingai jis mėgsta minorines tonacijas, kai žmogui sunku, kai išsiskyrimo, skyrybų, netekties skausmas prislegia žmogų, ir štai piktasis jau čia.

      Ką jis dažniausiai siūlo? Ogi greitą išeitį iš bet kokios sudėtingos ar skausmingos situacijos. Štai jo dvasiniame meniu dominuojantys, dažniausi patiekalai: vietoj kantrybės – alkoholio gurkšnelis; vietoj paguodos ieškojimo pas gyvą Asmenį, kokiu tikintiesiems yra Jėzus Kristus – nikotinas arba svetima moteris lovoje. Greitas bet kokių problemų sprendimo būdas, tai jo mėgstamiausias ginklas, kurį jis meistriškai naudoja nuo Adomo laikų: o gal Dievas (Raštas) nuslėpė tiesą ir viskas bus gerai?.. 

      Panagrinėkim. Mintimis ir jausmais, o po to ir veiksmais, labai svarbu budėti septintojo įsakymo atžvilgiu. Mes gyvename pasaulyje, kur amoralumas vis didėja ir plinta. Ir turėtume būti atsargūs dėl įvairių gundymų, supančių mus visur, kur mes būname tarp žmonių, nežinančių Dievo ir Jo nebijančių – žmonių, kuriems paleistuvystė bei netvarka intymiame gyvenime tapo norma.

      Brangieji! Į visuomenės sąmonę yra pilama didžiulė dvasinių nuodų gausa, kurią galima būtų apibūdinti trim raidėm, – SSS. Tai smurtas, seksas ir sensacijų troškimas! Iš tos pačios serijos poligamija ir poli šeimos.

      Todėl šventą aklumą ir kurtumą bjaurasčiai ne tik kad galima, bet ir būtina įsigyti šiais paskutiniaisiais laikais, nors ir už visus pinigus, nes šventumas yra neįkainojama Dangiška valiuta, – be šventumo mes ir Dievo nematysime.

      Turėti skaisčias mintis būtina visiems – jaunuoliams ir jaunuolėms, vyrams ir moterims, turintiems šeimą ir viengungiams, paprastiems bažnyčios nariams ir tarnautojams…

      Ypač turi budėti mūsų vaikinai ir merginos, o taip pat paaugliai, įžengiantys jaunystėn. Bręstant jie pradeda suprasti lytinius klausimus ir dažnai prieš nesuprantamą ir neištirtą gyvenimo sferą širdis apima jauduliai, o ir gundytojas kur buvęs, kur nebuvęs, jau prie slenksčio. Jis deda visas pastangas, kad nutrauktų visas uždangas, slepiančias intymaus gyvenimo paslaptis, o paskui jį demoralizuotų – pradžioje dvasiškai, – mintimis bei jausmais, o vėliau ir fiziškai.

      Ir rezultatas toks, kad jauni žmonės prieš tuokiantis jau būna ,,raštingi“ – sugadinti ir susitepę, praradę mergystės garbę ir jaunuolišką skaistumą; viso to pasekmė – laimės praradimas, na ir dvasinės pagirios – sėja ir pjūtis į savo gyvenimą, taip pat į savo vaikų ir vaikaičių likimą, padarys savo – prakeikimai gali tiek sueit į tavo ir tavo šeimos gyvenimą, kad ir iki ketvirtos kartos teks kuopti, jei laiku neatsipeikėsi…

      Ar norime taip toli spjauti į savo ir savo vaikų likimą? Paklausit, iš kur tai? Iš to paties Švento Rašto: Tėvai valgė rūgščių vynuogių, o vaikams dantys atšipo… (ST, Ezechielio 18, 2). O viskas prasideda rodos visai „nekaltai“, – iš pradžių nuo neskaisčių, – pradžioje proto, o vėliau ir širdies minčių.

      Ne paslaptis, kad mintys iš proto, kuris yra sielos prerogatyva, pereina į širdį: Kokios jo sielos mintys, toks ir jis… (Patarlių 23, 7). O po to tik vienas žingsnis iki norų išsipildymo. 
     Epikūrizmas ir hedonizmas itin propaguojamas mūsų visuomenėje. Gal kai kas pasakytų, kad reikia išsidūkti, na o po to, laikui atėjus, atgailausiu, ir viskas bus gerai… Ne, nebus gerai. Kodėl? Todėl kad Raštas, Dievo Žodis nedaro reveransų nuodėmei. Nuodėmė ir yra nuodėmė, nesvarbu, kokio ji dydžio, kaip iš pažiūros nekaltai atrodo, ar panašiai. Dievas nemėgsta racionalizacijų šia tema, – Rašte viskas įvardinta aiškiai ir bekompromisiškai. Kurioje vietoje, paklausit?

      Atsiverskime 1 laišką Korintiečiams, kurį parašė apaštalas Paulius, – ar bereikia didesnio autoriteto?, – ir paskaitykime: Ar nežinote, kad neteisieji nepaveldės Dievo karalystės? Neapsigaukite! Nei ištvirkėliai, nei stabmeldžiai, nei svetimautojai, nei homoseksualistai,  <...>, nepaveldės Dievo karalystės (1 Korintiečiams 6:9-10).

      ***

      Kodėl ŽIV ar seksualiniai nusikaltimai šiais laikais progresuoja ir darosi savo pobūdžiu nebenuspėjami? Imdamas padėvėtą nuotaką arba jaunikį, imi ir jų buvusių partnerių nuodėmes kaip kraitį! Štai, kodėl reikalingas pastovumas ir ištikimybė – kad tokios vestuvės, vietoj laimės, netaptų nelaime – matomų ir nematomų ligų priežastimi! Juk ir medikai pripažįsta, kad daugelio ligų priežastis – negaluojanti žmogaus dvasia.

      Ar serganti šeima išstovės? Paklausit prieš ką reikia išstovėti? Ogi prieš gyvenimo audras, tokias kaip ginčai, jausmų atšalimas, nuomonių neatitikimas, gal ir pasibarimas, jau nekalbant apie badą, karą, marą… Ar tokia valstybė, pilna nesveikų šeimų, – išstovės? Manau, kad nebereikia klausti prieš ką...

      Juk toks svarbus žmogaus bruožas, kaip ištikimybė, yra susijęs ir su laiko sąvoka. Tik per tam tikrą laiko tarpą galima subrandinti patikrinti ištikimybę šeimoje, tarnyboje ir t. t. O čia koją pakiša partnerystės įstatymas: du metai su viena, trys metai su kitu… Kaip ir ką patikrinsi per tokį trumpą laiko tarpą?

      Kas formuoja ištikimybę, nuo ko ji priklauso?.. Nuo charakterio tvirtumo – jei charakterio pamate yra geros kokybės ,,cementas“ – tokios dvasinės vertybės kaip pastovumas, ištikimybė, pagarba vienas kitam, meilė, – tai tokio žmogaus gyvenime bus geri vaisiai. Jei mylėsi Dievą, mylėsi ir žmogų! Mylėti – tai dalytis subrandintais vaisiais, o ne nuograužom! 

    Gyvenimas yra Dievo dovana, kuri prasideda nuo apvaisinimo, ir tolimesniuose gyvenimo etapuose, – vaisių dalinimo!

    Ir amžinybės požiūriu, ir realiame gyvenime, dvasinės vertybės yra svarbesnės nei materialinės, tad jų neperteikdamas artimiesiems, savaip apvagi juos, – skriaudi dvasiškai!

      Tai dvasiniai dėsniai, ir jie yra nepakeičiami, kaip ir Niutono atrasti gravitacijos, kurie nėra Dievo pamesti, bet sukurti! Padaryk kam nors gera, ir tau sugrįš gėris, kurį padarei. Jei ne šiemet, kitąmet. Padaryk bloga, pjausi tai, ką pasėsi! O vien tik pjaunant, žemė nualinama ir lieka bevaisė…

      Žmogau! Manai, kad būsi gudresnis ir, sukūręs šeimyninę komuną, laimėsi prieš Kūrėją? Nelaimėsi, – ne ta svorio kategorija! Na, ir naikintojas nesnaudžia, jo veiklos rezultatai akivaizdūs. Kokie, paklausi? Kad ir rugsėjo 11 –osios įvykiai Niujorke. Arba gausus skyrybų ir savižudybių ,,derlius“ mūsų šalyje! Taip pat eksperimentai mūsų jau minėtos ir, ačiū Dievui, neįteisintos partnerystės – neo paleistuvystės tema ir t. t.

      Tad seksualumas yra Dievo dovana, skirta pasišventus visą gyvenimą truksiančiai heteroseksualiai santuokai. Viso kitos seksualumo apraiškos peržengia Dievo nustatytas ribas ir todėl yra nepriimtinos, nes nuodėmingos!

      ***

      Ir ne Da Vinčio kode yra atsakymas į begalinius žmogaus ieškojimus bei Tiesos racionalizacijas, bet Adomo prigimtinėje nuodėmėje. Visų užkoduotų rebusų bei klausimų išsprendimas yra Meilė, su kuria tu atrakinsi bet kokį kodą ir gausi atsakymus į visus tau rūpimus klausimus, nes Dievas yra Meilė!

      O dėl jaunavedžių, ir ne tik, intymaus gyvenimo, – verta žinoti, kad svarbiausias lytinis organas yra smegenyse.

      Dar apie galimą žmonų perteklių ir mylėjimo visų vienodai… Žemėje yra daugybė valiutų įvairiais pavadinimais, ir dirbtinis jų sukryžminimas, suvienodinimas niekam neatnešė ir neatneš jokios naudos. Dirbtinai išvesti dariniai tokiais ir lieka…

      Bet yra ir visai kitos rūšies valiuta, Dangiškos spalvos ir prabos, vertybės, kurios neapmokestinamos, tai, – pasikartosiu – meilė, gailestingumas, ištikimybė, pagarba. Jos fiziškai neapčiuopiamos, bet patikėkit, jos pačios vertingiausios ne tik žemėje, – o kadangi tai nenykstantis turtas, – ir Danguje!

      Yra du bankai žmogaus gyvenime, – į vieną mes dedam, iš kito daugelis tik imam! Vienas žemėje, kitas – Danguje!

      Dėl seksualinių iliuzijų ir jų sukeltų galimų problemų šeimoje ar viengungio gyvenime… Yra tokios sąvokos kaip frustracija ir sublimacija. Jei negali patenkinti savo poreikių, pradėk kurti, perkeisk vienos rūšies energiją į kitą. Sportuok, dirbk, kad nuovargis ateitų į tavo kūną. Pažabok savo fantazijas ir kūno norus, nes nuo persisotinimo žuvo ne tik įžymūs žmonijos atstovai, bet ir ištisi miestai, pvz., Pompėja.

      Ant neseniai atkasto šio miesto sienų freskų pavaizduoti iškrypę lytiniai santykiai. Ar tai ne rimtas, vėl ir vėl nuskambantis, įspėjimas ateinančioms kartoms apie slaptus kai kurių bažnyčios ir visuomenės narių laisvalaikio užsiėmimus bei persisotinimą jais?!

      Šventajame Rašte paminėti ne tik Sodomos ir Gomoros, bet ir Admos bei Seboimo miestai buvo didžiausi homoseksualizmo židiniai anuometiniame pasaulyje. Todėl Dievas ir sunaikino juos ugnimi (Pakartoto Įstatymo 29, 23).   
  ,,…Sodomos ir jos dukterų nusikaltimas buvo išdidumas, perteklius ir dykinėjimas; <...> Jos kėlėsi puikybėn ir darė bjaurystes mano akivaizdoje. Todėl Aš sunaikinau jas" (ST, Ezechielio 16, 49-50). Šiuos visuomenės dvasinio surambėjimo požymius dabar ir pastebime.

      Dar yra senatvės demencijos požymiai, ypač apie 50 metus, kai noras poruotis pralenkia sveiką protą, arba liaudiškai kalbant, žilė galvon – velnias uodegon. Ir nenuostabu, juk pats šėtonas apsimeta šviesos angelu (2 Korintiečiams 11, 14).

      Mano tauta žūsta dėl pažinimo stokos! – įspėjo Dievas pranašo lūpomis Izraelį (Ozėjo 4, 6). Šis įspėjimas taip pat galioja visoms tautoms bei rasėms.

      Bet ne, žiūrėk, vis atsiranda revizorių arba naujųjų Lietuvos knygnešių bei įvairių etikos sergėtojų, kurie bando racionalizuoti ne tik Bibliją, bet ir žmonių tarpusavio santykius, moralės principus, net iki žmogaus išsigimimo (betrūksta tik anatomijos ir fiziologijos vadovėlius perrašyti ir nurodyti, kad vaikai gimsta per už...)

      Brangieji, kas tai? Ar tik ne paskutiniai laikai pasibeldė į mūsų duris…

      Moralinės kompetencijos nebuvimas, manyčiau yra mūsų visuomenės ir apskritai, visos žmonijos priešas Nr. 1. Nežabotas gašlumas, sklindantis iš TV ekranų, laikraščių puslapių… Agresyviai propaguojamas palaidas seksas, neturintis jokių moralinių svertų, nors jie ir įvertinti, ir aprašyti, belieka tik pradėti mokytis, o išmokus bent jau stengtis vykdyti tai, ką išmokai.

      Kai kas paklaus, kodėl negerai nesantuokinis seksas? Todėl, kad Kūrėjas sukūrė ne tik žmogų, bet kartu ir fizinius bei dvasinius dėsnius. O dvasiniai, nematomi dalykai byloja kur kas garsiau, nei matomi, fiziniai, ir jie įspėja, kokiose sferose geriau net ne eksperimentuoti!

      Pavyzdžiui, sąžinė. Ar labai gerai jaučiamės, kai užgaunam nekaltą žmogų. Ar ji nekalba garsiau už radiją… Bet juk ji nematoma!? – gal pasakys kuris...

      Kiek gydytojų tvirtina, kad per skrodimą nematę ir neradę sielos… O sąžinę, ar rado? Jausmus, mintis, atsiminimus, perskaitytų knygų turinį… Bet argi jų nėra vien dėl to, kad nematoma, ar kad kažkas taip sako?

      Pasikartosiu – ne viena civilizacija žlugo nuo eksperimentų seksualinėje sferoje. Visam pasaulyje žinomas antropologas J. D. Unwinas išanalizavęs 88 pasaulyje egzistavusių civilizacijų žlugimo priežastis, tvirtina, kad kiekviena visuomenė, kurioje vyraudavo sekso laisvė, greitai žlugdavo. Ir nebūdavo jokių išimčių!

      ***

      …Tai tiek populiariai apie poligamiją, poli šeimas ir laisvą erotiką be rėmų ir atsakomybės. Kūrėjas ne prieš seksą, bet būk malonus, susituok, tada ir pavyzdį kai kam parodysi teigiamą. O susituokęs nenuklysk nei į kairę, nei į dešinę, – neprisifantazuok, – tada jokie graužikai neapgrauš tavo šeimos dorovinių šaknų, – neperduosi nematoma info linija savo genetinės bei dvasinės įvairiom negandom apkrėstos informacijos ateinančiom kartom!

      Kadangi nekalbama apie Kryžiaus jėgą: kūno geismų pažabojimą, savo ego norų atsižadėjimą vardan kitų gerovės ir ateities, todėl liberalizmas ir net okultizmas lipa ant aukuro, skirto tik Viešpačiui, ir priedo – pačiom nepadoriausiom formom. Raštas aiškiai įspėja, kad paskutiniaisiais laikais kai kurie, nebepakęsdami sveiko mokslo, pasikvies sau mokytojų, kad dūzgentų jiems ausyse.

      …Nors kartais ,,mažos“, – kai kam – iš pažiūros nuodėmės ir gali nepastebėtos praslysti į visuomenę ar paskiro individo gyvenimą, bet tai nereiškia, kad maža vinis negali sukelti gangrenos, ir kad tik baslys, naudotas aborigenų priešų kūnams pamauti, yra veiksmingiausia priemonė staigiai numarinti gyvastį. Efektas gal ir greitesnis, bet dažnai ,,maža" nuodėmė, kaip gudriai užmaskuota uždelsto veikimo bomba, yra žymiai veiksmingesnė… Kodėl? Todėl, kad nuodėmės alga – mirtis.

      Todėl, mano galva, nenuklyskim nuo biblinės moralės, – neberacionalizuokime Šventojo Rašto, nes vieną dieną teks stoti prieš Teisėją Garbų. Ir geriau jau ant kaklo girnapusę, nei suvedžioti Jo patį mažiausiąjį…

      Pabaigai. Mylimiausias Jėzaus mokinys Jonas, Viešpaties įkvėptas, užrašė daugiau nei rimtą įspėjimą, kuriame parašyta: …ištvirkėliams, burtininkams (būrėjams, astrologėms, ekstrasensams), stabmeldžiams ir visiems melagiams (iškraipantiems pagal savo įgeidžius Šventąjį Raštą) skirta dalis ežere, kuris dega ugnimi ir siera… (Apreiškimo knyga 21, 8). Čia minimas ugnies ežeras, tai ne kurortas su garų voniom ar versmėm Druskininkuose, tai amžinų kančių vieta.

      Todėl ir klausimas vienareikšmis, – jei nepaveldės Dievo karalystės, tai paveldės..? 

    2010.05.12. 

      

Kas yra tikėjimas ir kaip jis veikia

 

               
              Apie mūsų tapatybę

       Tikėjimas yra nematoma substancija. Tikėjimas – kaip garsas po trankaus smūgio. Smūgis buvo, bet garsas – aidas atskrieja tik po tam tikro laiko. Štai tas laikas, kol sulauksime aido (tikėjimo rezultato), yra labai svarbus – tai kantrybės ir laukimo laikas, kurio neturime sugadinti nei žodžiais, nei poelgiais. 

Tikėjimas yra kaip užmestas į vandenį tinklas žuvims – praeis kiek laiko ir bus laimikis: ,,Tikėjimas užtikrina tai, ko viliamės, ir parodo tai, ko nematome“ (Hbr 11, 1). Kitaip sakant, tikėjimas materializuoja tai, ko trokštame ar maldoje prašome.

Tikėjimas yra kaip namai, kuriuose gyvename. Vienų jie tvirti, kitų – griūvantys, ir jiems verkiant reikia remonto. Vieni patys pasidaro, kitiems reikia pagalbos – ar kaimynų, ar brangiai imančių meistrų. Pagalba visada yra gerai – tiek materialiame gyvenime, tiek dvasiniuose reikaluose.

O ką daro Asmuo, kuriuo mes tikime, matydamas būrį žmonių, gyvenančių moraliai ir Jo besišaukiančių? Ima ir atskuba į pagalbą. Negi turtingos, galingos ir moralios šalies prezidentas nepadės tokiai šaliai, kurios žmonės dori, kantrūs, tikintys, o dar labiau – pasitikintys Viešpačiu? Taip ir dar kartą taip. O ar padės Jis tokiai šaliai, kurioje legalizuoti abortai, įteisintos homoseksualios santuokos? Ne! Tokiai šaliai gal padės manipuliuojančios jėgos, suinteresuotos ir siekiančios savanaudiškų tikslų. Bet manipuliuojančiųjų užkrauta našta bus tokia, kokios kai kas nesitiki, ir pasekmės gali būti katastrofiškos. O Viešpaties našta lengva.

Kaip Dievas padeda žmonėms? Kad ir kilus krizei. Kaip? Per žmones. Yra pakankamai žmonių, kurie girdi Jo raginimą padėti ir pagelbėti.

Kodėl įvyksta stebuklų garbinant Jėzų? Gal kas paklaus, kokių? Išgijimai – aklieji praregi, kurtieji pradeda girdėti. Taigi, kodėl…

Todėl, kad sukuriama garbinimo atmosfera, į kurią ateina Viešpats savo Dvasia. Vyksta net tokie stebuklai, kaip kažkada operaciniu būdu pašalintų kūno dalių atsiradimas: kepenų, auksinių plombų dantyse ir t. t. Arba akivaizdus metabolizmas – kūno svorio praradimas akyse. Šešiasdešimties metų vyriškis visą gyvenimą buvo aklas, bet per evangelistų Deivido ir Stefani Hercogų pamaldas Peru 2008 metų pavasarį praregėjo.

Kodėl vyksta šie ir kiti stebuklai? Mūsų išpjautų ir prarastų organų molekulės tebėra ore, o po įsakymo organams atsikurti, – susijungus mūsų širdies tikėjimui su protu – ir įvyksta kūno dalių atkūrimas. Ne veltui juk Viešpats sakė, kad jei turėsim tikėjimą kaip garstyčios grūdą, galėsim pajudinti kalnus. Beje, ore, kuriuo mes kvėpuojame, yra ne viena deguonies molekulė, kuria kvėpavo Kristus.

      O kas vyksta garbinant piktąsias dvasias? Rėkiant mantras ,,Hare Krišna“, garbinant pagoniškas dievybes ar atliekant apeigas joms pagerbti, burtininkaujant ir buriant įvairiuose salonuose, dvasinė tamsa apgaubia miestus, kaimus ir veikia žmonių protus: žmonės pradeda smurtauti, gerti, žudytis ir panašiai. Primygtinai prašau nesilankyti pas krišnaistus, net neragauti jų nemokamų vaišių, nes ten buriama virš maisto produktų. Taip pat geriau neiti į mormonų rengiamus anglų kalbos kursus, nes tarp jų veikia viliojančios ir klaidinančios dvasios. 

Bet jei tauta garbina Dievą, dėkoja Jam, Kristaus jėga nužengia į tą vietą, kurioje žmonės garbina. Ir dėl to keičiasi žmonių ir tautos likimas. Tada jokia pikta jėga nebegali įveikti nei valstybės sienų, nei tavo namų – atnešti prakeikimo ar savižudybių į juos.

O mes tebeieškome savo tapatybės Merkinės miškuose, šarlatanų kromeliuose, neopagoniškose bendruomenėse, kuriose pusnuogės mergos turškiasi su Perkūną (demonišką dvasią) garbinančiais kriviais (žyniais) alaus bačkose (tokie žmonės nieko nepasigėdys, nes jie yra veikiami piktųjų dvasių). Pagonybės atgaivinimas Lietuvoje būtų vienas blogiausių tamsos jėgų scenarijų. Juk masonybė taip pat remiasi panašiais dalykais – kalbama apie senąjį Saulės, Mėnulio, dangaus ir Žemės elementų garbinimą. Primityvioji mitologija keliama į padanges ir tvirtinama, kad mūsų protėviai dievybę garbino tik šiuo būdu: ,,Masonija grįžta prie primityviosios mitologijos ir po aštuoniolikos amžių bando atgaivinti pagonių kultą ir papročius“ (Leonas XIII, Humanum Genus).

Turbūt didžiausias okultinio pasaulio pavojus mūsų tautai šiais laikais yra ir kerėjimas – pastangos kontroliuoti žmones ir priversti juos daryti tai, ko nori kerėtojas. Dar vieną pavojų kelia hipnozė.

Ar tai yra mūsų tapatybė – tuntai žolininkių, buriančių iš delno ir tų pačių žolių, raganų, besimanifestuojančių sumoterėjusiose TV laidose? Ir tai mes vadiname papročių perimamu, savo tapatybe?

Ko jokių moralinių pagrindų neturinčios šamanės iš Tuvos lenda į mūsų miškus? Mūsiškės pagoniško dvasinio purvo vonios jas traukia, – toks prie tokio tik ir telimpa. Pamanykit, vilkai atbėgo išgirdę pragaro garsus. Gerai, kad ne drambliai. Misionieriai, pabuvę Afrikoje, Indijoje, pasakoja, kad ir po šiai dienai demoniškos dvasios sueina į dramblių ar raganosių bandas, nusiaubiančias ištisus kaimus. Piktasis tebesiunčia liūtus, tigrus žmogėdras, kurie užpuola žmones.

Neseniai pagonybė iš Seimo bandė persimesti ir į vieną Lietuvos miestelį, net agitacija vyko – stokit į mūsų pagonišką bažnyčią. Ko? Garbinti Perkūną? Jau prisigarbinom ne vieną šimtą metų, todėl ir dūla protėvių kaulai Sibire, todėl Lietuvos kariuomenė pasidavė raudoniesiems be šūvio, todėl ir geriame nebe pirmą dešimtmetį samanę ir degtinę, tūkstančiais vaikštome pas mūsų kraujo ir pinigų ištroškusias būrėjas, o paskui žudomės.

Ne veltui žaibas nugriovė Nidos Saulės laikrodį kaip įspėjimą bedieviams Saulės garbintojams. Ne dangaus kūriniją, bet Kristų garbinant keisis valstybė. Net angelų garbinimas yra negalimas. ,,Dievą garbink!“ Taip angelas pasakė apaštalui Jonui po to, kai Viešpats jam parodė ateities apokaliptinę viziją (žr. Apr 22, 9).

Šventoji Trejybė reiškia skaičių trys. Nei prieš tris, nei po trijų nėra jokio kito Asmens, jokio kito vardo ir būti negali – trys ir yra trys – Tėvas, Sūnus ir Šventoji Dvasia. Tik šie trys Asmenys yra Dievas. Ar taip gali būti? Gali. Ar ne vanduo, ledas ir garai yra H₂O, trys viename?

Dvasia, siela ir kūnas sudaro žmogų. Trys – melodija, ritmas ir harmonija – muziką. Dievas yra dvasia. Ir muzika yra dvasia, tik svarbu, kokiose rankose ji yra, nuo to priklauso ir kokia ji – dieviška ar velniška. Šioje Žemėje jokio neutralumo nėra – arba tu su Dievu, arba su priešu…

***

Miestai vieną dieną pradings, o žmogaus siela – amžina. Ir jei žmogus tiki Kūrėju, vykdo Dievo įsakymus, angelai tarnauja tokiam žmogui ir tokių žmonių valstybei.

Kitokios rūšies angelai (demoniškos dvasios) taip pat ,,tarnauja“, bet to žmogaus, jei neatgailaus ir nepakeis savo kelių, na, ir tų angelų likimas nulemtas, kai Jėzus apsireikš iš Dangaus liepsnojančioje ugnyje ir ,,atmokės tiems, kurie <…> nepaklūsta mūsų Viešpaties Jėzaus Evangelijai“ (2 Tes 1, 8).

Kam Žemėje egzistuoja kalėjimai? O kur dėti nusikaltėlius, negi leisti jiems gyventi šalia mūsų nebaudžiamiems ir toliau leisti tvirkinti vaikus, žudyti žmones?

,,O kaip sielos, juk jos amžinos?“ – paklausi tu. Tam ir pragaras, dvasinis kalėjimas, egzistuoja (skirtas sielų žudikui ir jo angelams), – negi piktos ir žiaurios sielos galėtų būti danguje, kur tvyro taika, ramybė ir harmonija? Ir kuo Dangus pavirstų, jei ten būtų įleisti tie, kurie visą gyvenimą žudė ir niekada neatgailavo: Čingis Chanas, Neronas, Kaligula, Leninas, Hitleris, Berija, Stalinas? Kur tada teisingumas ir kokio jis lygio, jei taip būtų? Dvasinis pasaulis yra fizinio atspindys. Žemėje nusikaltėliai turi atlikti bausmę, o ne būti perauklėjami, kaip buvo TSRS, nepašventinto humanizmo šalyje.

Štai ką apaštalas Jonas apibūdina kaip dvasinius nusikaltėlius (ezoterikos ir okultizmo propaguotojus): tai tie, kurie garbina demonus ir auksinius, sidabrinius, žalvarinius, akmeninius ir medinius stabus, kurie negali nei matyti, nei girdėti, nei vaikščioti. Tai tie, kurie neatgailauja dėl savo žmogžudysčių, būrimų, žyniavimų, ištvirkavimų ir vagysčių (žr. Apr 9, 20–21).

Tarp tokių yra ir daugelio mėgstamos TV laidos ,,Su Palmira“ vedėja, jos komanda ir klientai. Liūdna pabaiga laukia tokių, jei nenusisuks nuo savo bjaurasčių. Tikintieji Kristumi neužsiima prakeikimais ir būrimo ,,verslo“ žlugdymu, bet vis tiek privalu aiškiai suprasti, kad Dievo teismas dažnai atneš mirtį tiems, kurie eina koja kojon su priešu ir stoja skersai kelio tam, ką Viešpats nori šioje Žemėje nuveikti, taip, kaip atsitiko Argentinos diktatoriaus žmonai Evai Peron: ,,Savo spiritistiniais bandymais ji atvedė šalį į okultizmo glėbį, bet buvo praryta siaubingos, baisios mirties, klykdama dėl savo gyvybės ir iš įniršio raudamasi savo nuostabius plaukus. 
Mirtis ją nunešė į jos Dieviškojo Teisėjo akivaizdą“, – taip rašė praeitame šimtmetyje R. E. Mileris, vienas iš Argentinos dvasinio prabudimo tėvų ir pionierių.

Štai dėl ko okultizmas žydams buvo uždraustas vaisius. Tos tautos, į kurių teritoriją įžengdavo izraelitai, buvo pagoniškos, kaip ir hebrajai, bet pastarieji turėjo bendravimo su Tėvu patirties ir Dievo įsakymus, įrašytus akmens plokštėje, tik, deja, ne visų širdyse… Štai dėl to daugelis jų ir žuvo dykumoje, vaikščiodami po dykumą 40 metų, nors galėjo ją pereiti per porą savaičių. Įsakymas skelbia: ,,Neturėk kitų dievų...“, bet daugelis jų garbindavo pagonių tautų dievybes, perimdami iš tų tautų astrologinius bei burtininkavimo metodus.

Senovės izraelitai net savo namus sugriaudavo, kai raupsai (įdubę žalsvos ar rausvos spalvos taškai) paplisdavo ant namo, į kuriuos jie persikraustydavo, sienų, jei namuose būdavo paslėptų pagonių garbinimo objektų – statulėlių, amuletų ir panašiai. Tad jei taip buvo elgiamasi Senojo Testamento laikais, tai juo labiau mums reiktų budėti šiais laikais, kai viskas eina į pabaigą.

Naujojo Testamento raupsai – ,,dvasiniai“. Tai ezoterinė makulatūra kai kurių namuose: įvairūs sapnininkai, astrologinės programos, horoskopų pilni laikraščiai, Rytų filosofijos bei magijos knygos, įvairūs ezoteriniai žurnalai, tokie kaip ,,Būrėja“ ir kiti. Todėl daugelyje šeimų ir tęsiasi nuolatiniai barniai, finansiniai nepritekliai, o jei ir yra pinigų, tai neužsibūna, nes dvasinis purvas pritraukia atitinkamas viską naikinančias dvasines jėgas. Šią ezoterinę makulatūrą reikėtų nedelsiant sudeginti, kol mūsų vaikai šunkeliais nenuėjo – tegu mūsų vaikai eina vien takais dorybės, mina kelią pas Viešpatį, o ne pragaištin.

Kai kas klausia, negi tada demoniškos dvasios galingesnės už žmogų ir mes nepajėgūs atsilaikyti prieš jas? Atsakysiu – turinčiam Kristų širdyje jos nepavojingos, nes Kristaus vardo jos, oi kaip bijo. Todėl, norėdami saugiau gyventi, išsivalykim dvasinį purvą ne tik iš savo namų, bet ir iš širdžių. O ir nėra geresnio ginklo nei Jėzaus vardas bei Šventosios Dvasios krikštas, padedantis atskirti tiesą nuo melo, kuris kartais taip subtiliai imituoja tiesą, kad net įgudusiai akiai sunku atskirti. Tie, kurie ateinančiais laikais neturės Šventosios Dvasios liudijimo savo širdyse, paprasčiausiai neišstovės.

***

Atminkim, kad aplink mus yra nematoma galybė angelų. Ir kiek yra aprašyta atvejų, kai žmogus, turėjęs tuoj pat žūti, lieka gyvas... Kiek yra užfiksuota atvejų, kai angelai pasirodo žmonėms. Ir ne tik Šventajame Rašte.

Ir ne tiek Biblija, kiek asmeninis Kristaus pažinimas padeda ir padės išvengti daugybės piktojo ir jo angelų paspęstų spąstų, nes demonai yra mąstančios būtybės, numatančios įvykius į priekį. Pagaliau tai tie patys angelai, prieš nuopuolį tarnavę Dievui, bet po maišto Danguje (trečdalis angelų) su šėtonu priešaky išmesti į Žemę. Ir kas, jei ne jie, sukelia avarijas keliuose, gamtos stichijas, karus, nelaimingus atsitikimus. O savižudybės yra jų itin mėgstama sfera.

Bet verčiau pakalbėkime apie geruosius angelus, saugančius žmones. Paminėsiu kelis atvejus apie angelų pasirodymą žmonėms kritiškais momentais, pasiekusius mus iš anksčiau.

Antrojo pasaulinio karo metais Dievo angelai tarpininkavo sąjungininkams, kovojusiems prieš velnio indus – A. Hitlerį, B. Musolinį. Kitą kipšo tarną, Staliną, Dievas panaudojo, kad padėtų sunaikinti rudojo maro bacilas. Rašytojas T. Hiksas knygoje ,,Angelai sargai“ aprašo JAV armijos piloto Alekso B. Kouvio skrydį Ramiojo vandenyno pakrantėse. Kouvį skrydžio metu atakavo japonų kovos lėktuvai. Jis pradėjo melstis ir Viešpats atvėrė jam akis: ,,Jis pamatė galingą angelą, laikantį lėktuvo sparną. Jis pasižiūrėjo į kitą pusę ir pamatė kitą angelą, laikantį antrąjį sparną. Kai sudaužytas ir aplamdytas lėktuvas nusileido, visi, matę jo vaizdą, stebėjosi saugiu nutūpimu“, – rašo T. Hiksas.

O štai dar vienas atsitikimas. Kapitonas S. V. Heivordas pasakojo apie Pirmojo pasaulinio karo metu vykusį mūšį, kai britų kariai pateko į beviltišką padėtį – juos apsupo vokiečiai. Nors kare ,,palauk“ nebūna, bet, kaip pasakojo kapitonas: ,,staiga smarkus vokiečių šaudymas nutilo ir stojo keista tyla – dangų perskyrė skaisti šviesa ir pasirodė švytinčios būtybės, kurios plaukė tarp anglų ir vokiečių kareivių pozicijų...“ Kai vokiečiai, tą dieną britų paimti į nelaisvę, buvo apklausti, kodėl jie pasidavė, atsakymas buvo toks: ,,Bet jūsų buvo tokia daugybė...“

Angelus tarpininkauti žmonių naudai įgalina maldos, kurių metu angelai įgauna jėgų – lyg mašiną pripildžius kuro – kovoti prieš tamsos angelus, demoniškas dvasias. Tad valdžia, garbinanti Viešpatį Kristų ir besilaikanti Jo mokslo, yra didelis palaiminimas valstybei. O ištvirkusi, apsivogusi valdžia yra šaliai lyg rakštis...

***

Mes be Dievo nieko negalime, net gero darbo dorai atlikti. Mūsų kūnai viduje be paliovos gamina karinę amuniciją, o tu vis kovoji ir kovoji. Nugali vieną priešą, kokią ydą, pavyzdžiui, rūkymą, lenda alkoholis arba paleistuvystė. Paskui pasirodo kitas ir taip be galo, kol kūnas arba bus užkastas po velėna, arba kol mes jo ,,nepakabinsim ant kryžiaus“ – pasninku, arba, liaudiškai kalbant, dieta, t. y. kol nesutramdysim kūniškų geismų, silpnybių, kurios kaip slibino galvos – vieną nukerti, atauga kita. Per šį vidinį konfliktą kiekviena pergalė prieš nuodėmę atskleidžia naują armiją blogų polinkių, todėl negali žmogus įdėti savo kardo į makštį – nustoti melstis ir budėti! Negali...

Kryžius kūnui arba pasipriešinimas bet kokiems netyriems geismams yra vienintelis efektyvus ginklas: ,,Kurie yra Kristaus Jėzaus, tie nukryžiavo savo kūnus su aistromis ir geismais“ (Gal 5, 24). Tik jokiu būdu ne Filipinų religinių fanatikų pavyzdžiu – didesnį pasityčiojimą iš Kryžiaus vargu ar įmanoma sugalvoti... O ir žmonių sielų priešas nesnaudžia: plakti save iki kraujo – pakankamas priešo buvimo ir jo tyčiojimosi iš žmogaus pavyzdys.

***

Apie moralumą politikoje. Moraliai politikai neturi jokios reikšmės, kad tu atėjai į Parlamentą teistas. Jei tu atsiprašei žmonių, Dievo, atgailavai (nebesielgi kaip anksčiau), tada tau uždegta žalia šviesa: ,,eik ir daugiau nebenusidėk.“ O tas, kuris neturi nė vienos nuodėmės, pirmas temeta akmenį į tave.

Senajame Testamente aprašytas karalius Dovydas, kuris pagal ano laiko standartus gana stipriai nusidėjo (2 Sam 11, 12). Dievas net siuntė pas jį pranašą su teismo žinia. Ką blogo karalius padarė? Permiegojo su savo mylimiausio ir talentingiausio kario žmona. Maža to, sužinojęs, kad moteris tapo nėščia, liepė jai kuo greičiau suartėti su savo vyru, kad tik neišaiškėtų, kas vaiko tėvas. Kai tai nepavyko, išsiuntė jį karan į pačias pavojingiausias pozicijas, mat tikėjosi, kad vyras žus. Taip ir nutiko. Bet ko nežinojo žmonės, žinojo Visagalis. Ir siuntė savo tarną, pranašą Nataną, pas jį. Šis apkaltino Dovydą nusidėjus keliais punktais: pirma – suvedžiojus moterį, antra – norėjus apgauti jos vyrą ir trečia – pasiuntus jį į tikrą mirtį.

Dovydas bausmės neišvengė – ne santuokoje gimęs vaikas mirė, nors Dovydas ir labai meldė vaiko pasigailėti. Bet net taip nusidėjus, Dievas jo neapleido – Dovydas ir toliau karaliavo (aišku, prieš tai atgailavęs), o Dievas vadino jį vyru pagal savo širdį…

Dvasiniai dėsniai galioja nepriklausomai nuo to, ar tu juos pripažįsti, ar ne... Juk ne Makiavelis sukūrė dvasinius dėsnius, ir ne Niutonas gravitacinius – pastarasis tik obuoliui bumptelėjus priešais nosį šį bei tą suprato – atrado. ,,Neapsigaukite! Dievas nesiduoda išjuokiamas. Ką žmogus sėja, tą ir pjaus“ (Gal 6, 7). Klaidų darome visi. Svarbu, kokias išvadas suklydę padarome. Netikęs poelgis ar šiurkštus fizinis veiksmas ir po jo ėjęs teistumas toli gražu nelygu tokioms nematomoms žmoguje nuodėmėms kaip godumas, nuosavas teisumas, pavydas – nesveika Kaino konkurencija.

Ir kas blogiau – ar balsuoti Europos Parlamente ar kitur už totalinę gėjų invaziją į pasaulį, ar būti teistam už smulkų chuliganizmą? Būti teistam už kvailą juoką (po kurio gailiesi?), ar būti viduje gobšiam, apgaudinėti visus visur ir visada, patyliukais apvaginėti valstybę, nors ir išlikti neteistam? Ar? ar? ar?..

Dvasinių dėsnių nepaisymas mūsų gyvenime tolygu kelių eismo ženklų nepaisymui mūsų keliuose. Sakoma: ,,Aš netiesos nesakau…“ Arba: ,,Tai tiesa, aš nemeluoju.“ O pats gyvena susidėjęs, apvaginėja valstybę ir t. t. Tai yra kur kas pavojingiau.

Arba dar gražiau: ,,Moterys meluoja geriau…“ Koks absurdas. Jokio nesveiko džentelmeniškumo nei silpnybės moteriškiems a la J. Timošenko kasos kerams nebus – tiek vyrai, tiek moterys vienodai stos prieš Kristaus Teismo krasę, – todėl nemeluok, neapkalbinėk ir nevok. Neatgimęs iš naujo, neturintis Kristaus širdyje žmogus, jei ir nemeluoja, nevagia, vis vien Dievo akyse yra nusidėjėlis, nes kitaip Kristus veltui ėjo ant Kryžiaus. Savo darbais Dievo išgelbėjimo malonės, žmogau, nepelnysi, antraip malonė nebūtų malonė (Rom 11, 6).

,,Aš neprašiau Jo eiti ant kryžiaus“ – pasakys kuris. Bet juk ir motinos neprašei, kad tave gimdytų, o ji kančiose pagimdė. Meilė aukojasi neprašoma, o be to, ir visata kenčia nuo purvinų žmogaus darbų, visa kūrinija dejuoja dieną naktį. Dėl to ir skelbiama Evangelija, kad kuo daugiau žmonių priimtų Kristų, išsigelbėtų amžinybėn, ir kad Kristus greičiau grįžtų į Žemę...

***

O homoseksualams būtų toks žodis – geriau jau visiškai nusipjaukit... (žr. Gal 5, 12). Tokia Pauliaus nuomonė. Kodėl? Todėl, kad geriau be... eiti į Dangų, nei su... į pragarą. „Jei tavo ranka traukia tave nusidėti, – nukirsk ją! Tau geriau sužalotam įeiti į amžinąjį gyvenimą, negu su abiem rankom patekti į ugnies pragarą, į negęstančią ugnį…“ Mrk (9, 43).

Bet yra išeitis ir jiems. Aš pažįstu ne vieną homoseksualą, kuris buvo šios baisios nuodėmės pavergtas, bet Jėzus išlaisvino – dabar jie turi žmonas, vaikų ir yra normalūs visuomenės piliečiai.

Ir patikėkit, Jėzus ne tik gerai žinojo, ką sakė, bet pats buvo visiems pavyzdžiu. Tikrai, kad geriau eiti be kojos, rankos ar be akies, bet į dangų, nei išdailintu, išpuoselėtu kūnu į pragarą, kur po penkių minučių suprastum, kas yra kas, bet, deja, bilietas tik į vieną pusę…

Ar ne tragedija, pametus prigimtį, pasukti prieš ją? Tas pat, kaip bandyti apsukti upės tėkmę. Pamenu, vienas žymus visuomenės veikėjas, gėjus, pageidavęs likti nežinomas, pasakė, kad gėjų judėjimą inspiruoja keli NVS ir ES statytiniai. Taip yra plaunami pinigai. Šiaip tai intelektualai gėjai apsieina be paradų, įvairių ,,šou“ ir viešumo. O tai, kad kažkuris jų sukūrė ar parašė kažką vertingo, muzikinį kūrinį ar knygą, tik dar kartą įrodo, kad Dievas yra nuostabus Kūrėjas – net kritusio (mirusios dvasios) žmogaus protas ir siela geba kurti šedevrus…

Dėl jau minėto kelio… Jėzus ant kryžiaus sumokėjo brangią kainą, kad išpirktų mus iš nuodėmės spąstų ir mirties, kartu ir homoseksualus bei lesbietes. Tad kam dar ieškoti aplinkkelių? ,,Nemesk kelio dėl takelio“, – sako liaudis.

,,Kas yra tiesa?“ – paklausė Poncijus Pilotas Jėzaus prieš perduodamas Jį budeliams. Tikrai, tik priešas gali taip uždengti akis (okultuoti), kad, stovėdamas taip kaip Poncijus Pilotas prieš Tiesą, klaustum, kas yra Tiesa? Tiesa yra Asmuo. Tas Asmuo – Jėzus: ,,Aš esu kelias, tiesa ir gyvenimas...“ (Jn 14, 6).

Tad ar bereikia išradinėti vis nauja, bandyti pateisinti savo neteisingus poelgius bei pomėgius? Na, o jei manot, kad tai melas, tai išbandykit, ar Kristus gyvas. Pakvieskit Jį į savo gyvenimą ir matysit, kas melagis, o kas ne – ,,ir tiesa padarys jus laisvus“. Tada nebereikės daugiau slėptis po kaukėmis ir įvairiais domino. O įvairūs keliai ir keleliai veda kur tik nori, tik ne į Tiesą.

***

Tiems, kurie vis dar abejoja… Dievas niekada nepasakys: ,,Aš užsiėmęs.“ Tu visada gali ateiti pas Jį, nes geras yra Tėvas, kuris Danguje, ir Jam neprilygs joks žemiškasis. Kai tu atmestas, užgautas ar sudaužytas gyvenimo negandų kaip tas laivas po audros, – ateik pas Jėzų, kuris ėjo vietoj tavęs mirti ir Jo širdis plyšo ant kryžiaus. Kristus jau nuėjo tą kelią, kokiu dabar einame ne vienas. O gal tu arba tavo vaikai sergate, gal tave nepritekliai spaudžia?

Tai ateik pas Jį nešinas paprastais žodžiais: ,,Jėzau Kristau, ateik į mano širdį. Padėk man, nuramink, paguosk…“ Nes Jis – tas, kuris sugeba atjausti – pats pažinęs ir patyręs žmonių atmetimą, patyčias, nežmoniškus skausmus ir žmogiškų nuodėmių, užmestų Jam vietoj mūsų, naštą, neatstums tavęs.

Kiekviena diena priartina mus prie amžinybės ribos. Ir tik su Kristumi galima tikroji žmogaus tapatybė. Tikra tapatybė veda mus Tiesos keliu. Ir tik tapatybė su Tiesos Autoriumi padės teisingai, pergalingai ir sėkmingai nueiti bet kokius gyvenimo etapus, kad ir kokie sunkūs jie būtų. 

         2009 01 10