2011 m. kovo 16 d., trečiadienis

Virto ąžuolai

   Stebint paskutinių dienų Lietuvos politinio bei moralinio gyvenimo klimatą, arba pavadinkim taip, – įvykių žemėlapį, pamatysime, kad jis toks margas, kad ne visada gali pataikyti nuvažiuoti ten, kur reikia. Daug įvairių kelrodžių, kelių... Bet jei važiuoti reikia, kaip tada? Na reikia, tai reikia... Važiuojam. Tik kur?  
      Pradžiai į Prezidentūrą. O gal nereikia... Kodėl? – Na taip iš karto ir į Prezidentūrą... Juk važiuojam ne į svečius, bet ieškoti negerovių, pakritikuoti... O ir apsauga ten kvalifikuota, gali ir į mišką nuvežti, jei ne taip pasižiūrėsi į kurį. Kartą, esant kitam Prezidentui, žadėjo... Tai važiuojam ar nevažiuojam? – Ne! Kodėl?
      – Gal todėl, kad geri vėjai padvelkė iš ten... Važiuojam į Seimą, gal ten apsauginiai ne tokie raumeningi? Nutarėm ir važiuojam. Kas ten naujo? Kaita. Kartų? Ne! Žmonių, postų, vertybių, norų, įnorių, tikslų – savanaudiškų ir ne... 

     ***
      „Virto ąžuolai“ – buvo toks filmas. Prieš 33 metus. Dėl ko virto tada ąžuolai? Filme – dėl intrigų. Šiais laikais irgi virsta – dėl intrigų, dėl klaidų – asmeninių ar svetimų. O ir ąžuolas ąžuolui nelygu. Vieni iš prigimties sveiki, tad gal ilgiau išsilaiko. Kitus, daugiau ar mažiau sveikus, nei iš šio, nei iš to apspinta šernai, o tada, žiūrėk, ir pabaiga...
     O kai kurie suserga gyvenimo eigoj... Nuo saulės spindulių pertekliaus, nepritekliaus, nuo kitų išorinių sąlygų. Dar ir nuo gausybės „geranoriškų“ veiksmų – žodžių, palinkėjimų ar vidinių asmenybės faktorių. Nuo širdies dvasinės ir fizinės stovio.
      Kalbant apie augmenijos, šiuo atveju, medžių: ąžuolų, liepų, beržų ar drebulių šerdis – gal priežastys glūdi giliai viduje? Nors apie žuvis sakoma, kad jos genda nuo galvos.
      O dabar – apie žmonių širdis. Paskui apie galvas. Tad žmonių širdys. Šv. Raštas sako, kad žmogaus širdis yra sugedusi. Kai kurie tvirtina, kad net sugedusi kaip raugintų kopūstų statinė, palikta be priežiūros savaitei saulėje.
      Lietuva – Europos širdis. Bene visi suprantame perkeltinę žodžio „širdis“ prasmę. Žmogaus širdis... Širdis – tai branduolys, kieno nors centras. Greta fiziologinio organo, esančio mūsų krūtinėje, įvardijimo, žodis „širdis“ gana dažnai vartojamas žmogui apibūdinti apskritai.
      Širdis, hebrajiškai „leb“, o graikiškai „kardia“, apima jausmus, liūdesį, džiaugsmą, ryžtą, ištikimybę, neapykantą, išmintį.
      Šventajame Rašte, Patarlių knygoje išmintis, žinojimas, kvailumas, džiaugsmas, išdidumas, pavydas siejasi su širdimi. Širdis – tai žmogaus vidus. Jis priešingas išorei. Širdies negalima paprastai pastebėti: „Žmogus žiūri į išorę, bet Viešpats žvelgia į širdį“ (ST, 1 Sam 16, 7).
      Šiandien širdžiai paprastai priešpastatome galvą su jos mąstymu ir sielos jausmingumą. Tai neteisinga, nes dvasine prasme yra kiek kitaip... Valia, jausmai ir suvokimas sudaro sielos visumą. O širdis reiškia atskirą, svarbią žmogaus dalį, jo „tikrąją“ esybę, bet ne visą asmenį su siela ir kūnu.
      Širdis apibūdina ir visą žmogų Dievo akivaizdoje. Širdyje „tarpsta“ tikėjimas, netikėjimas, paklusnumas ir nepaklusnumas. Iš žmogaus vidaus, iš širdies kyla ir nuodėmė (Mt 5, 28), ir atleidimas (Mt 18, 35).
Jėzus, taip pat ir Paulius, šiuo atžvilgiu pasisako labai aiškiai. Žmogaus širdis yra sugadinta. Tai reiškia: visas žmogus yra sugadintas ir negali ištverti Dievo akivaizdoje. Nėra nė vienos žmogaus dalies, pvz., sielos su valia ar širdies (dvasios), kuri nebūtų sugedusi ir galėtų nukeliauti pas Dievą.
      Tokia padėtis yra pas netikinčius Kristumi. O tokių šalyje, deja, dauguma. Nors tvirtinama priešingai: „mes tikime Kristumi“. Gi Jokūbo 2, 19 parašyta: „Tikite, jog yra vienas Dievas? Gerai darote! Bet ir demonai tiki ir dreba“. Demonai irgi tiki, kad yra Dievas, Jėzus, kad bus teismas, kad yra amžinos kančios... Ar tai reiškia, kad demonai krikščionys? Ne. Tai reiškia, kad žmogus, kuris visa tuo tiki, dar negali savęs vadinti krikščionimi. Juk tiki ir būrėjos, ir visuomenės elitas, besilankantis pas jas ir besivadinantis krikščionimis. Būti „krikščionimi“, tai kažkas daugiau.
      Krikščionis – tai ne tik tikintysis Kristumi. Jei žiūrėdamas į tikinčiojo gyvenimą, gali pasakyti, kad jis panašus į Kristų, tada gerai. Ir tai ne išorinis ar dirbtinis pamaldumas... Toks turi būti visų tikinčiųjų Kristumi gyvenimo būdas.
      ...Vienas misionierius saloje pamokslavo čiabuvių genčiai apie Jėzų, bet jie nenorėjo klausyti. Dar blogiau, kai kurie žmonės iš tos genties misionieriaus plantacijose vogdavo ananasus. Jis buvo toks nepatenkintas situacija, kad apsitvėrė tvora ir įsigijo piktą šunį. Bet ir tai nepadėjo, – kitą rytą jis pamatė, kad ananasų plantacijoje dar sumažėjo. Misionierių apėmė depresija... Kartą, kai jis kreipėsi į Dievą maldoje dėl ananasų ir nenorinčios priimti Evangelijos, genties, Dievas jam atsakė: „problema – dėl ananasų“. Dievas taip pat paklausė: „O kaip pasielgtų Jėzus šitoje situacijoje?“ Tada misionierius nugriovė tvorą ir pašalino šunį. Po to nuėjo pas genties vyriausiąjį ir pasakė, kad jie gali ateiti ir prisiskinti ananasų kiek tik nori... Vakare visa gentis atėjo į misionieriaus namus, kad priimtų Kristų. „Kodėl jūs atėjote?“ – paklausė misionierius? – „Nes jūs tapote krikščionimi“ – atsakė vadas.
      Kaip mes gyvename, kalbame, kokie mūsų poelgiai, – turi atspindėti Jėzų mumyse. Stebėdami Kristaus sekėjus iš Antiochijos, aplinkiniai pradėjo juos vadinti krikščionimis...
      O ką atspindime mes, Lietuvos krikščionys? Mūsų darbai? Lietuvoje krikščionimis save vadina 80 procentų arba 2,75 mln. šalies gyventojų. O darbai? Darbai rodo ką kitą... Kas tai – masinis veidmainiavimas? „Ši tauta artinasi prie Manęs ir gerbia Mane savo liežuviu, bet jos širdis toli nuo Manęs. Veltui jie Mane garbina...“ (Mato 15–8,9). Širdys, širdys...

   ***
      Galvos, kurios per ilgai užsilaiko prie lovio, dažniausiai būna sugedusios. Galvos ir jose esanti pilkoji masė nekeičia pasaulio ir negali pakeisti. Gali tik širdys. Bet jos turi būti pilnos. Klausimas, tik ko pilnos? Ką laikysime tikru pripildymu?
       Širdis gali būti kupina arba tuščia – pilna tulžies, t. y. bjaurių savybių. Paradoksas, bet tuščia širdis kartu gali būti ir kupina: abejinga, žiauri, negailestinga, nemeilinga... O gali būti pripildyta gėrio: meilės, užuojautos, gailestingumo, sąžiningumo, garbingumo – prinokusių sveikų dvasios vaisių.
       Visa ko esmė – širdžių turinys! Širdies dirvoje (dvasioje) prasideda ir vystosi didžiausi žmonijos projektai, nes tikėjimas materializuoja tai, ko viliamės, ir parodo tai, ko nematome (užtvirtina ir atneša į matomą pasaulį iš nematomo).
      Širdies, kurioje nėra Jėzaus, vadas puikybė. Širdyje, kurios šeimininkas Kristus – nuolankumas ir gėris. O širdies, kuri neutrali..? Neutralumo nėra. Arba jos šeimininkas Nr. 1, arba Nr. 2. Ir jei Kristaus nėra, ten painiava.
      Žmogus visų pirma yra dvasinė būtybė. Ir be Kristaus dvasios žmogus (vyras, moteris) tėra vien tik kūnas. O kūnus turi ir gyvūnai – patinai ir patelės... Ne? Raštas sako kitaip...
      Kritusio žmogaus (nuo Adomo laikų – visų be išimties) dvasia yra mirusi, kitaip sakant abejinga sąžinė, nejautrumas Dievo balsui ir aplinkiniams. Galų gale, toks mirusios dvasios (kritęs) žmogus iš dalies ir pavojingas visuomenei. O jei kas mano, kad žmogus geras savaime, tada Jėzaus auka veltui...
       Štai tokie mirę žmonės nori sukurti naują partiją, naują šeimą, naują valstybės politiką. Bet mirusios dvasios žmogus – ką jis gali? Veikiau, ko negali...
       O negali jis nemeluoti, nevogti, nepaleistuvauti... Nebalsuoti Seime slapčia už kitus, nes jis negirdi pagrindinio – Dievo balso, kuris žmogui bando prakalbėti per artimą, sąžinę, ženklus ir t.t. Dievas kalba žmogui į jo dvasią, bet mirusi žmogaus dvasia kaip sugedusi radijo antena – priima daugybę bangų, tik ne tas, kurių reikia. Kurios ne tos? Biblijoje parašyta.
      Nors Bibliją aiškinti vien protu, tai lyg vaikščioti peilio ašmenimis: „Dievo Žodis yra gyvas ir veiksmingas, aštresnis už bet kokį dviašmenį kalaviją. Jis prasiskverbia iki pat sielos ir dvasios atšakos, iki sąnarių ir kaulų smegenų, ir teisia širdies mintis bei sumanymus“ (Heb 4, 12).
      Net iki sąnarių!!! Todėl ir išgyjama skaitant Dievo Žodį, Bibliją, nes Žodis gydo skausmingus sąnarius, todėl skelbiant Evangeliją ir vyksta stebuklai...
      „Iki kaulų smegenų...“ Žinia, kad kaulų smegenys – čiulpai gamina kraujo kūnelius: eritrocitus, leukocitus ir trombocitus, todėl tikint pamokslaujamu Dievo Žodžiu, gyjama net nuo vėžio – leukemijos, kaulų sarkomos, limfomų, anemijos bei įvairių kitų ligų.
      Tai įrodo ir praeitais metais vykęs D. Hatavėjaus Evangelijos kruzeidas Vilniuje, kuris vyks ir šiais metais, tik svečias bus Franklinas Greimas. Ir nesakykit, kad nežinojot – ateikit visi ir atsiveskit savo sergančius draugus bei giminaičius. Bet mažytė sąlyga... tik tikėkit! Kada vyks? 2011 m. spalio 28–30 dienomis. Kur? „Siemens“ arenoje, Vilniuje. Smagu būtų ten pamatyti Prezidentę, Seimo narius ir visus norinčius, mažus ir didelius. Renginiai – nemokami... 

     ***  
      Dar apie kritusio žmogaus širdies „produkciją“ – nuodėmes, blogus veiksmus ir darbus: prisigėrimus, muštynes, prievartavimus, žudymus ir t. t. Šie veiksmai, tai ne nuodėmės – tai mūsų nuodėmingos prigimties, kuri tūno mumyse, pasireiškimai arba išoriniai ženklai – didesni ar mažesni, drąstiški ir ne labai...
      „Bet dabar Jis (Kristus) vieną kartą pasirodė amžių pabaigoje, kad savo auka sunaikintų nuodėmę“ (Heb 9, 26).
      Atkreipkite dėmesį, kad Raštas nesako „nuodėmes“. Nuodėmės – tai neteisingi poelgiai arba darbai. Čia sakoma „nuodėmę“, turint galvoje visų žmogaus neteisingų poelgių priežąstį – nuodėmingą prigimtį.
      Kaip tai suprasti? Rodydami vienas į kitą bei kritikuodami tokias ydas, kaip girtuoklystė, ištvirkimas ir paleistuvystė, homoseksualizmas ir visi seksualiniai iškrypimai, melas ir vagystės, mes vaikome gaisro dūmus! O reikia gesinti ugnį…
      Ugnis – tai nuodėminga žmogaus prigimtis. Dūmai, tai tos prigimties rezultatatas, prieš tai išvardytos ydos – nuodėmės. Tad jas kritikuodami, kovodami su jomis žodžiais, mes kovojame su pasekmėmis, bet ne su priežąstimi. Įvairios TV laidos, išjuokiančios visuomenės elito „nuodėmes“, tai patyčių „šou“ arba nusidėjėlio, esančio vienoje ekrano pusėje baksnojimas pirštu į kitą tokį patį kitapus ekrano... Laidose pašiepiami elito nusižengimai yra ne kas kita, o vidinės prigimtinės nuodėmės inspiruoti darbai ir darbeliai...
      Taip ir Kristus, vieną kartą paaukotas, kad pasiimtų daugelio nuodėmes, antrą kartą grįš Jo laukiančiųjų išgelbėjimui (žr. Heb 9, 28).
      Kristus pasiėmė ne tiktai mūsų nuodėmes (netinkamus poelgius ir darbus). Jis apskritai prisiėmė mūsų nuodėmę (nuodėmingą žmogaus prigimtį).
      Jeigu Kristus būtų paėmęs tik mūsų nuodėmes, mums tai nebūtų naudinga, nes mumyse pasiliktų sena nuodėminga prigimtis ir mes negalėtume pakeisti savo nuodėmingo elgesio. Mes pasiliktume tokie patys, kaip ir anksčiau. Bet kai Jėzus savo auka sunaikino nuodėmę, kartu Jis padarė tai ir mūsų nuodėmingai prigimčiai, vertusiai mus nusidėti. Ir atliko Jis tai vieną kartą visiems laikams. Atlikta!
    ***
   Bet grįškim prie Seimo... Jame, kaip televizoriuje, atsispindi visuomenės panorama... O ką mes stebime nuo nepakenčiamai karštos saulės išvirtusio „visuomeninio“ karšio išklotinėje?
      Laidos vaikams komisijos galva, ne tik muzikinių vaikų gabumų vertintojas, bet ir seks „šopo“ savininkas. Beje, jau pasirodė  ir pirmoji sekso ekspertė, dalyvavusi šokių projekte, kol kitas ekspertas pateikinėjo astrologines šokių prognozes, o ką veiks šitoji...? Atliks erotinius pasažus? Tas lietuviškas skonis...
      Apie skonį. Prie ko čia dabar skonis – paklausi. Visuomenė prarado skonį teisingiems dalykams! Ne apie rūkytą dešrą kalbame, bet apie nematerialius dalykus. Neapčiuopiamus.
      Materialūs dalykai turi vienokį skonį, pvz., maistas: dešros, kumpiai, duona kasdienė. Neapčiuopiami dalykai taip pat turi skonį. Juos gali pajusti penkiais pojūčiais: skoniu, lytėjimu, uosle, regėjimu ir girdėjimu.
Kiekvieną dieną formuojamas tautos mentalitetas tais pojūčiais sielos lygmenyje, tik prieš ką? Kam peršamas tas įvaizdis ir koks jis? Nagi, vaikų ir jaunimo širdelės pildomos paleistuvystės vaizdeliais iš TV ekranų. Lyg būtų negana to, dar supažindinama ir su homoseksualių „herojų“ pasiekimais muzikos srityje, dailėje, mokslo sferose. Keistenybių paradas: transseksualai, homoseksualai, „kniaukiančios katės“ iš Lietuvos Londone, katinai... Friki šou.
      Jiems ir joms derėtų pasakyti, kad neturėtų net artintis prie mikrofono, o jas ir juos apdovanoja bilietais atgal į Europą, kad ir vėl žemintų Lietuvą. Vienas padorus krepšininkas, ačiū jam už tai, gynė Lietuvos garbę, protestuodamas prieš Lietuvos, kaip kanibalų šalies, įvaizdį. O ką daro kiti?
      Šaunioji trejukė Europos Parlamente jau pripildė tenykštę rinką šmeižtais. Taip kaip sovietiniais laikais pildėme sifonus. Bet žmogus juk ne sifonas...
      Viskas tapo verslu – šeima, tėvystė, motinystė, jaunystė. Tuoj viskas bus bendra? Dalinsimės žmonomis, nes žiniomis apie lovas ir lovomis jau masiškai dalijamasi...
      Apie homoseksualizmo informacijos apribojimą nėra ko ir kalbėti. Aišku, kad tokia turi būti uždrausta – filme „Aleksandras Makedonietis“ orakulas aiškina vaikams, kaip vyriška meilė taurina ir pakylėja žmogų didiems darbams. Bet esmė kitur. Kur? Reikia rimtai susimąstyti, kur neša mūsų vaikus ši purvina heteroseksualių, mazochistinių, sadomazochistinių sekso scenų upė, pilna tiek srutų, kad ne tik geriau toje upėje negaudyti žuvies ar maudytis, bet net nebūti šalia jos.

       ***
      Vis dėl to... Mylėkime žmogų, jis Dievo kūrinys. Ne? Per daug tamsos jame... Nebesusigaudau – pasakysi. Ir pataikysi į dešimtuką. Bet... Dievas! Tad nurimk. Kas žmoguje šviesu – iš Dievo, o kas tamsu – ne...
      Jei kalbame apie Dievą, tai iškart įsivaizduojame Bažnyčią. Bet Dievas nėra Bažnyčia, o Bažnyčia nėra forma, kurioje kepamas eilinis tikintysis. Taip, kaip įėjęs į garažą netapsi mersedesu, ar į kokį makdonaldą – hamburgeriu, taip ir sėdėdamas Bažnyčioje netapsi krikščioniu, Kristaus sekėju...
      Bažnyčia neturi būti religinis kiautas, kuriame gyvena neliečiamos pasibranginusios kriauklytės. Ir ne celė, kurioje gali gyventi pasislėpęs nuo pasaulio, vaidindamas kokį neutralą. Tiesa, tu gali turėti religinį kiautą, bet neturėti jokio gyvenimo.
      Kokia vis dėl to ta Kristaus Bažnyčia... Tikroji Bažnyčia arba Kristaus kūnas yra išties mistinė – nematoma. Jei tu tiki Jėzumi, tu jau esi jos narys. Ir jei nesi šiuo metu kokiame pastate, vadinamu Bažnyčia, tai vis tiek tu, tikėdamas Kristumi, esi Bažnyčios – Kristaus kūno narys. Būti Kristaus kūno nariu yra svarbiau už viską. Nes Kristaus kūno (visų tikinčiųjų Kristumi) Galva – pats Jėzus.
      ...Tiesa, tu gali būti oficialus Bažnyčios narys, gal net dainuoti chore, bet eiti į pražūtį. Nes jei tavo širdis veidmainiška, tai negi būdamas veidmainis, gobšas, nekenčiantis kitų, pavydus kaip Kainas, tikiesi būti išgelbėtas? O šios nuodėmės yra baisesnės net už homoseksualizmą. Nes jos lyg nematoma, paslėpta uždelsto veikimo bomba.
       Maža to, tu gali kasdieną džiaugtis saulės šviesa ir savo žiniomis, bet nepriklausyti tikrąjai Kristaus Bažnyčiai (kuri nebūtinai matoma), Kristaus kūnui. Ir tavo žinios ar privilegijos neišgelbės tavo sielos.
      O gal tu įsivaizduoji, kad būdamas prisijungęs prie tikinčiųjų Kristumi denominacijos, laikaisi tam tikrų tradicijų, dalyvauji eucharistijoje – Viešpaties vakarienėje, tai su tavo siela viskas gerai? Tai yra apsigavimas: tu gali būti katalikas, protestantas, ar priklausyti kokiai kitai (ne)denominacinei tikinčiųjų Kristumi bendruomenei, bet nepriklausyti tikrąjai Bažnyčiai, Kristaus kūnui.
      Dar daugiau: „Niekas teneatima jūsų atlygio, pamėgęs tariamą nusižeminimą ir angelų garbinimą, pasinėręs į tai, ko nėra matęs, be pagrindo pasipūtęs savo kūniškais samprotavimais, nesijungdamas su Galva...“ (Kolosiečiams 2–18, 19).
      Taip, kaip ne visi Lietuvos gyventojai yra lietuviai, taip ir ne visi Bažnyčios nariai, ar į ją vaikštantys, yra krikščionys.
      Galima būti Bažnyčios nariu ir neturėti Kristaus širdyje. Galima ir nebūti oficialiu Bažnyčios nariu, bet turėti Kristų širdyje. Tad geriau jau būti Kristaus kūno nariu su Kristumi širdyje, nei būti oficialiu Bažnyčios nariu be Kristaus širdyje. Galų gale taip saugiau, nes tada tik Dievas yra tavo apsauga.
      Taip pat verta suprasti, kad tikroji Bažnyčia, tai darinys žmonių, nesėdinčių tarp keturių sienų, bet gyvenančių su tais ir gyvenime tų, kurie kenčia už jos sienų...
      Bažnyčia nėra tikslas, ji – tik priemonė tikslui pasiekti. Visų dalykų pabaiga privalo būti Kristus. Visas Dievo tikslas Jo žmonėms – jog jie pasikeistų į Jo Sūnaus atvaizdą.
      O tada jau drąsiai galima vaikščioti ir į Bažnyčią, ir į kitas bendruomenes svečiuosna, nes užsisklendimas inicijuotųjų būreliuose – elitarizmas – dažnai nuveda į žydrąjį pasaulį. O buvimas tarp panašiai mąstančių (tikinčiųjų) kai kada būtinas išlikimui...

      ***
      Neseniai kilę skandalai Bažnyčioje, kur laikomasi pačių aukščiausių TARPUSAVIO atsakomybės ir paklusnumo standartų, atskleidė tokius dalykus kaip ištvirkavimas, pedofilija ir homoseksualizmas. Ir tai tęsėsi ne vienerius metus. Moralinės, etinės ir erezinės problemos, kylančios Bažnyčioje, atsiranda ne todėl, kad nėra deramo paklusnumo Kūnui, bet todėl, kad nėra deramo paklusnumo Galvai (Kristui), nes visų pirma nėra asmeninio ryšio su Juo. Iš čia ir paskutiniai (ne)adekvatūs Bažnyčios sprendimai laidojant kai kuriuos tautos vadovus.
      Mes galime apgauti savo artimiausius draugus, šeimas, netgi spaudą, bet ne Dievą. Bažnyčioje iškylančios problemos atsiranda dėl nebuvimo tikros ir šventos Viešpaties baimės. O Viešpaties baimė ir yra tikro paklusnumo ir atsidavimo esmė. Taigi išeitis – ne nusimesti paklusnumą ir atsidavimą vienas kitam, bet dar labiau akcentuoti tai, kas svarbiausia, t.y. mūsų atsidavimą Viešpačiui. Tik tuomet mūsų paklusnumas vienas kitam bus tikras. Ir tik tada mūsų sprendimus lydės meilė, gailestingumas ir jautrumas gedintiems bei laidojantiems artimuosius, žmonėms.
      Toks Kristaus kūnas, paklūstantis Galvai, tai vienintelė Bažnyčia, kurios nė vienas narys nepražus. Kartą priimtas nusidėjėlis yra saugus per amžius, jis niekada nebus išmestas, nes jo širdy – Kristus.
      Ir eina žmonės į pražūtį ne dėl to, kad nesimeldžia tam tikrais būdais Dievui, bet dėl to, kad savo noru atmeta išsigelbėjimo galimybę. Kitaip sakant, patys išmeta raktus, kurių pagalba galėtų atrakinti Nuopolio – nuodėmingos prigimties ir nuodėmių narvo durų spyną. Ir taip išeiti į laisvę, į Kristaus atliktą Atpirkimą! Bet...
      Jie sąmoningai atmeta Dievo prašymą, – ne įsakymą, – tikėti tuo, ką Jis padarė dėl žmogaus. O įvykdė Jis dvasinio pasaulio, priešiško žmonijai ir net pačiam Dievui, sąlygas. Atliko viską pagal Visatos teisingumo normatyvus ir dėsnius, kuriuos pats sukūrė. Šie dėsniai neatmainomi, ant jų laikosi visata, mūsų Žemė.
      ...Matote, yra sąlygos, kurios turi būti įvykdytos, nori tu to ar nenori, kadangi yra tų sąlygų vykdymo stebėtojas arba prižiūrėtojas bei jo padėjėjai, stebintys taisykles: ar jos bus – buvo pažeistos, ar ne! Apie tai jau ne kartą rašyta, o be to yra ir geresnis tų dalykų žinovas, apaštalas Paulius. Laiško Efeziečiams šešto skyriaus 11 ir 12 eilutėse aiškiai nurodyta, kas vadovauja neišgelbėto (mirusios dvasios) žmogaus ir tokios pat visuomenės gyvenimui. Kas laiko vadeles ir važnyčioja. Verta susimąstyti, kol dar yra laiko... Nes institucija, vardu pragaras, veikia visu pajėgumu! 
      Sąlygos yra visur. Net atiduodant vaiką į darželį. Net stojant į kokią nors nepalankią sąjungą. Ir jos turi būti įvykdytos. Specifinės sąlygos būtinos ir sudarant naują sandėrį, pradedant naują gyvybę, organizaciją ar bažnytinę bendruomenę.
      Tos sąlygos gali būti dviejų arba kelių žmonių ir šalių susitarimas, arba žiaurus tam tikros pusės reikalavimas, kurio tu neįvykdęs, t.y. neatlikęs savo dalies, negali nieko nei pradėti, nei juo labiau sušukti pergalės šūkį, kad atlikta.
      Bet, ačiū Dievui, tau nereikia įsitempti – daryti kažką, kas viršija tavo jėgas, nes viskas ant kryžiaus seniai atlikta! „Atlikta!“, eik ir daugiau nebenusidėk!!!

     ***
       – Tai ką galų gale daryti, broli? Jei nieko nebereikia daryti...
      – Ką daryti? Pasaulyje itin populiarūs visuomeniniai judėjimai, jie turi ir daro nemažą įtaką visuomenės gyvenime, jie ir galėtų būti atsvara tam, kas vyksta už uždarų durų uždarose širdyse... Tik tuose judėjimuose norėtųsi matyti žmonių, turinčių bent minimalų dvasinių žinių kraitį. Apie kokį kraitį čia kalbame?
     Marc Nuttle savo knygoje „Tiesos momentas“ (Moment of Truth) parašė apie komunistinės Kinijos vado Jiang Zemin atidžius stebėjimus. Ką jis stebėjo? Buvęs „Time“ žurnalistas David Aikman 2002 metais paklausė buvusio komunistinės Kinijos vado Jiang Zemin, ko jis norėtų palinkėti savo šaliai. Jo atsakymas šokiravo ne tik žurnalistą, bet ir visą pasaulį: „Aš noriu, kad mano šalis taptų krikščioniška“. Kai jo paklausė, kodėl, jo atsakymas buvo tikras apreiškimas. Jiang Zemin aiškino, kad grupė kinų mokslininkų apie 20 metų tyrė pastovaus Kinijos atsilikimo nuo Vakarų technologijos, mokslo, industrijos ir meno srityse, priežastis. Išanalizavę kinų mokslininkai nustatė, kad tik religinė padėtis leido Vakarams pasiekti tokių aukštumų“.
      Kitas pavyzdys. Buvęs Etiopijos ministras pirmininkas, kuris daugelį metų buvo kovotojas už laisvę, sako, kad šiuo metu jis turi naują misiją: padėti savo tautai rasti laisvę Kristuje – rašo žurnalistas.
      „Aš tikiu, kad Evangelija – vienintelis būdas išspręsti šalies problemas, – sakė 54 –ių metų Tamrat Leinas, kuris buvo ministras pirmininkas pereinamojoje Etiopijos vyriausybėje 1991–1995 metais. – Vienintelė išeitis ir vienintelis raktas į plėtrą, demokratiją, politiką ir ekonomikos augimą – Evangelija“.
       Buvęs komunistas gyvena dėl Evangelijos. Daugelis žmonių buvo skeptiškai nusiteikę, kad Tamrat Leinas tapo tikintis, jie pagalvojo, kad tai politinė akcija.
      Tamrat Leinas sako, kad Dievas suteikė jam tikslą paskatinti krikščionis mylėti vienas kitą ir gyventi vienybėje. Jis gavo žodį tautai, kad vienintelė viltis Etiopijai – Kristus. „Aš nusprendžiau tapti Dievo tarnas, aš nusprendžiau tarnauti Jėzui visą likusį savo gyvenimą, – sakė Tamrat Leinas. – Daugelį metų aš laikiau šautuvą rankose, bet dabar iki mano gyvenimo galo rankose laikysiu Evangeliją. Tai yra tai, dėl ko gyvenu!“
      Štai du pavyzdžiai, kurie, sakyčiau, pribloškia. Kinų diktatorius ir Afrikos valstybės veikėjas – politikas... O mes vis ieškom kažko ir be galo klausinėjam „kas“, „kaip“, „kodėl..“ kariaudami karus smėlio dėžėse... Tautos lyderiai vis dar tebekovoja su išorės priešais: kryžiuočiais, komunizmo šmėkla ir t. t. Tebeieškome vado...
      Kai reikia tik vieno – pasikviesti ne kokį generalisimą, bet karalių Karalių... O Jis parodys ne į išorės veiksnius, bet lieps susitvarkyti savo vidų (širdį): nurodys sąlygas, kurias išpildžius, tiek išorės priešai, tiek vidaus – pasitrauks.
       Neseniai viename straipsnyje radau parašyta, kad „jei vyriausybė, atsiklaupusi ant kelių, nulenktų galvas prieš Kūrėją, tai Jis kaip mat palaimintų mūsų šalį!“ Kaip? Taip, kaip laimina kai kurias kitas šalis, apie kurias jau esu pasakojęs.
       Ir nemanykim, kad Lietuva nieko bendro neturi su šiomis šalimis (Lietuva aukščiau stovinti, ypatingesnė?!). Turi, ir dar kaip turi! Kokios odos spalvos žmogus bebūtų, jo širdis vienodai rusva, kraujas raudonas, o ne žydras ar mėlynas.
      Evangelija – totalus moralinis Visatos kodeksas! Ir kas gi žino, ko žmogui reikia, geriau nei visatos Kūrėjas? 


 Aleksandras Kavoliūnas
       2011 03 16