Gimti iš naujo

                            ištrauka iš knygos knygos        
                                      ,,AKLIEJI''  
                

Savo liudijime minėjau, kad vienos operacijos metu pakviečiau į savo širdį Jėzų Kristų. Taip pat minėjau, kad žmogus apart fizinės, turi ir taip vadinamą dvasinę širdį  (šerdį) – tai žmogus dvasia. 

Kam teko kalbėti su krikščionimis, tas turbūt pastebėjo tam tikrus besikartojančius jų kalboje žodžius: atsivertęs, gimęs iš naujo, dvasinis gimtadienis, atgimimas iš aukšto...

Jei paklaustum krikščionio, kaip susitaikyti su Dievu, nes aistros užvaldė ir gyvenimas tapo nepakeliama našta – ligos, rūkalai, alkoholis, skolos, magija kaip girnapusė ant kaklo traukia į dugną, jis atsakytų, kad turi gimti iš naujo! Dabar pasaulyje yra maždaug milijardas žmonių, kurie žino kas tai yra. Ir šis skaičius sparčiai auga.

Ne vienas matėme telvizijos laidą “Grožio fabrikas”, kur žmonėms atliekamos plastinės chirurgijos operacijos, ištaisant kūno ar veido defektus, po kurių pacientai grįžta į savo šeimas, į darbo kolektyvus lyg naujai atgimę, linksmi, pasikeitusiais veido bruožais, atjaunėję... Aišku, tas atjaunėjimas ir pasiketimai tik išoriniai.

Viena mergina po kreivos nosies korekcijų taip ir pasakė: ”Aš gimiau iš naujo!” Ir tai nuostabūs ir džiuginantys faktai, kad mūsų plastinės chirurgijos specialistai daro tokius stebuklus. Ar nenuostabu matyti pakeistus, ištaisytus, anksčiau buvusius sudarkytus ir deformuotus veido bruožus – nosį, ausis ar kitas kūno dalis?

Bet patikėkit – dar nuostabiau pamatyti buvusio nusikaltėlio, vagies ar narkomano pasikeitusius charakterio bruožus – nuolankumą, paslaugumą, meilę ir gailestingumą vietoj buvusių bjaurių būdo bruožų – išdidumo, žiaurumo, egoizmo, nekalbant jau apie fizinius nusikaltimus…

Ar ne stebuklas – gero būdo žmogus!? Tokia metamorfozė, gimti iš naujo, galima tik pakviečiant Jėzų Kristų į savo širdį. Todėl nesistebėkit, jog sakau: „…jums būtina gimti iš naujo“ Jono (3, 7). Taip vienam žmogui, vardu Nikodemas, prieš du tūkstančius metų gyvenusiam Izraelio mokytojui, pasakė Visatos Viešpats, Jėzus Kristus. Tas pats Jėzus, anuo metu gyvenęs ir buvęs paprastu žmogumi, tokiu, kaip jūs ir aš, bet daręs nepaprastus darbus – prikeldavęs mirusiuosius, išgydydavęs raupsuotuosius, ataugindavęs kūno dalis, tik daręs tai be chirurginio skalpelio…

Sakydamas, kad „jums reikia gimti iš naujo“, Jėzus turėjo omeny gimimą į nematomą dvasinį pasaulį mums dar būnant šiame mirtingame kūne. Gimimas iš naujo, tai ne bilietas į TV šou “Kelias į žvaigždes“, ar dar kur nors. Šis gimimas, tai kelio į amžinybę pradžia; tai bilietas, ant kurio užrašytas klausimas – „kur tu praleisi amžinybę?“ Ir į šitą klausimą tu turi atsakyti dar būdamas šioje gyvenimo skaistykloje, vardu Žemė.

Ar tikrai šis klausimas toks svarbus? Jėzus sakė: „Jei tavo ranka traukia tave nusidėti, – nukirsk ją!“ Bum! Rankos nebėra.

„Jei ir tavo koja traukia tave nusidėti, – nukirsk ją!“ Bum! Kojos nebėra.

„Ir jei tavo akis traukia tave nusidėti, – išlupk ją, nes geriau tau vienaakiui įeiti į Dievo Karalystę, negu su abiem akim būti įmestam į ugnies pragarą…“ Morkaus (9, 43; 45; 47).

Ir patikėkit, Jėzus ne tik gerai žinojo, ką sakė, bet pats buvo visiems pavyzdžiu. Tikrai, kad geriau eiti be kojos, rankos ar be akies, bet į dangų, nei išdailintu, išpuoselėtu kūnu į pragarą, kur po penkių minučių suprastum, kas yra kas, bet, deja, bilietas tik į vieną pusę…

Gimti iš aukšto, tai esminė sąlyga, norint tapti Dievo vaiku, būti Jo šeimoje ir aišku, girdėti Tėvo balsą, suprasti aplinką, kurioje gyveni ir augti dvasiškai.

Pirmasis žmogaus gimimas – fizinis, kai žmogus gimsta iš motinos įsčių, ir tai nusisukęs nuo Dievo, – tokia visų žmonių pradžia, bet yra ir pabaiga. O tarp pradžios ir pabaigos yra raidos etapas – kelias, kuriuo žmogus turi praeiti.

„Taigi, mano mylimieji, <…>, – atbaikite savo išgelbėjimą su baime ir drebėdami“ Filipiečiams (2, 12). Todėl taip svarbu keliauti teisinga kryptim!

O kas eina be Jėzaus, tas aklas ir eina prakeikimo keliu, nes gimstame prakeikti, tai Adomo nuodėmės pasekmė: „Todėl, kaip per vieną žmogų nuodėmė (mirtis) įėjo į pasaulį <…>, taip ir mirtis (nuodėmės pavidalu) pasiekė visus žmones…“ Romiečiams (5, 12).

Tą dieną, kai Adomas nepakluso Dievo įsakymui nevalgyti nuo medžio pažinimo gero ir blogo, turbūt, kad įtiktų Ievai, jis mirė dvasiškai. Atpildas už nuodėmę – mirtis, (Romiečiams 6, 23).

Amžiną gyvenimą, kuris buvo duotas Adomui nuo jo sukūrimo pradžios, pakeitė dvasinė, o po to ir fizinė mirtis. Taip Adomas, įgavęs šėtoniškų bruožų, perdavė juos žmonijai.

Ir tai dar ne viskas – žmogui mirus, jo fizinis kūnas supūva. O siela ir dvasia, kaip su jomis? Jos nemirtingos, štai kas svarbiausia! Ir keliai po kūno mirties tik du – į dangų pas Tėvą arba į pragarą, į amžiną ugnį.

Antrasis gimimas – gimimas iš naujo, iš Dvasios per Jėzų Kristų, tai perėjimas iš prakeikimo į palaiminimą – kas negims iš naujo, negalės regėti Dievo Karalystės, Jono (3, 3). Tai Jėzaus ištarti ir Jo mylimiausio mokinio, Jono, užrašyti žodžiai, kuriais verta tikėti.

Biblinis atgimimas, tai – žmogaus perėjimo iš mirties į gyvenimą, – procesas. Ir šis atgimimas iš naujo neįvyksta per vieną dieną, pakvietus Jėzų į širdį. Tai viso žmogaus gyvenimo  kelio, o jei norit, tai ir maratono tikslas  bei trokštamas tikinčiojo Kristumi, rezultatas – nevystantis vainikas, (1 Korintiečiams 9, 24–25).

Iki naujo atgimimo Kristuje žmogaus dvasia Dievui yra labai tolima, ji – mirusi dėl to, kad mirtis yra at(si)skyrimas nuo gyvenimo ir Dievo. Žmogaus dvasia mirusi ir dėl to nesugeba bendrauti su Dievu. Tokią dvasią valdo arba siela, pavergusi ją jausmais, idėjomis ir įsivaizdavimais (iliuzijomis), arba ją stimuliuoja (tokią mirusią dvasią) ir veda į vergystę aistros bei kūniški įpročiai.

Žmogaus dvasia turi būti atgaivinta jau vien dėl to, kad gimsta negyva, kaip neišnešiotas kūdikis. Gimimas iš naujo, apie kurį kalbėjo Kristus su Nikodemu (Jono 3, 1–10), yra naujas žmogaus dvasios gimimas. Ir, aišku, tai ne tai ne fizinis gimimas, apie kurį galvojo Nikodemas, ir ne sielinis. Šis naujas gimimas įlieja į žmogaus dvasią Dievo gyvybę. Kadangi Kristus išpirko mūsų sielą ir sugriovė kūniškos tvirtovės principus, mes, susijungę su Juo, tampame Kristaus Prisikėlimo dalyviais. Naujas gimimas įvyksta žmogaus dvasioje ir jis neturi nieko bendro su siela ir kūnu.

Žmogų Dievo tvarinių tarpe unikalų padaro ne tai, kad jis turi sielą, bet tai, kad jis turi dvasią, kuri sujungta su siela sudaro žmogų. Būtent šis derinys pastato žmogų į išskirtinę vietą Visatoje. Žmogaus siela tiesiogiai (nuosekliai) nesujungta su Dievu. Biblija tvirtina, kad tik dvasia bendrauja su Dievu. Dėl to, kad Dievas yra Dvasia, visi, garbinantys Jį, turi garbinti dvasioje ir tiesoje. Amen! Tik dvasia gali kontaktuoti su Dievu. Tik dvasia gali garbinti Dvasią. Biblijoje skaitome šias vietas: ,,kuriam tarnauju dvasia“ (Romiečiams 1, 9; 7, 6; 12, 11); ,,Kas < ... > žino... jei ne paties žmogaus dvasia?“ (1 Korintiečiams 2, 11); garbins (garbinti) dvasioje ir tiesoje (Jono 4, 23, 24; Fil 3, 3).

Kadangi Dievas kalba žmogui į jo dvasią, todėl žmogui labai svarbu kad jo dvasia nuolat budėtų, būtų pasiruošusi kontaktuoti su Dievu, ir kuo mažiau nuolaidžiautų jausmams, sielos norams, neaiškiems idealams ir keistoms inspiracijoms. Taip – nuolat nuolaidžiaujant – prarandamas dvasios aštrumas, gyvybiškumas ir bukinama dvasia praranda jautrumą dieviškiems apreiškimams ir pasireiškimamas. Kada mūsų vidinį žmogų (mūsų dvasią) pradeda valdyti išorė, jis praranda kontaktą su Dievu ir dėl to kenčia (apmiršta). ,,Ir jūs buvote mirę nusikaltimais ir nuodėmėmis, kuriuose kadaise gyvenote... sekdami savo kūno geiduliais, vykdydami kūno ir minčių troškimus“ Efeziečiams (2, 1–3).

Neatgimusio žmogaus gyvenimą praktiškai valdo vien siela. Jis gali gyventi bijodamas, smalsaudamas, džiaugdamasis, nuolat sielodamasis; būti kupinas išdidumo ir puikybės, nuostabos, nuolat gėdintis, kažko gailėtis arba būti pakilios nuotaikos. Arba gali būti pilnas idealų, svajonių, prietarų, abejonių, nuojautų, ieškojimų, išvadų, analizių, potroškių ir t.t. Toks žmogus gali būti vedamas valdžios ir turtinių troškimų, pripažinimo visuomenėje, neribotos laisvės, padėties, šlovės, žinių, pagyrimų, priverčiančių jį priimti daugybę drąsių sprendimų ar užsispyrusiai išsakyti nuomonę, išpažinimus. Arba jis gali demonstruoti nuostabią valios stiprybę. Visa tai, ką paminėjau, yra tik trijų pagrindinių sielos funkcijų – emocijų, proto ir valios – pasireiškimai. Ar ne iš tokių dalelių susideda daugelio gyvenimo mozaika?

Visa tai nėra ir negali būti Atgimimo (gimimo iš naujo) pagrindas. Gailėjimasis dėl daromų nuodėmių, ašaros, ar net sprendimo priėmimas neatveda į naują gimimą. Taip pat ir išpažintis bei religinė veikla neveda į išgelbėjimą ir dvasios atgimimą. Racionalūs sprendimai, inteligentiškas ir protinis supratimas, gėrio, grožio ir tiesos ieškojimas, gerų darbų darymas, – visa tai tik sielos veikla, jei dvasia nepaliesta Viešpaties ir Jo nesužadinta. Žmogaus idealai, jo jausmai ir supratimai gali neblogai tarnauti žmogui kaip tarnai, bet ne šeimininkai, ir todėl atgimimo procese jie yra tik antraeiliai.

Biblija niekuomet netapatina gimimo iš naujo su rūsčiu elgesiu savo kūno atžvilgiu, kaip tai daro religiniai fanatikai Filipinuose, kaldami save ant kryžiaus, ar kai kurios konfesijos, versdamos žmones keliais ropoti aplink pačių rankomis pasigamintus stabus, plakti save rykštėmis ir žodžiais ,,aš kaltas, labai kaltas“ ir t.t. Arba versti žmones atsisakyti gyvenimo susituokus, atsiskirti gyvenimui vienuolynų celėse tuo metu, kai žmonės pasaulyje žūna ir tūkstančiais eina į pragarą.

Gimimas iš naujo neturi nieko bendro su jausmų impulsyvumu, valios reikalavimais arba iki atgimimo vyravusių protinių nusistatymų pasikeitimu. Biblinis atgimimas įvyksta žymiai giliau nei sieloje ar žmogaus kūne, jis vyksta žmogaus dvasioje, kur ji priima Dievišką gyvybę per Šventąją Dvasią.

Patarlių autorius, Saliamonas, rašo, kad ,,žmogaus dvasia yra Viešpaties žiburys, tiriantis širdies gelmes“ Patarlių (20, 27). Gimimo iš naujo metu Šventoji Dvasia įeina į žmogaus dvasią ir ją atgaivina ,,uždegdama“ joje žiburį. Taip gimsta nauja dvasia, paminėta Ezechielio (36, 26). Gimstant iš naujo keičiasi širdis – sena ir mirusi dvasia atgimsta iš naujo Dieviškam gyvenimui.

Gimdamas iš naujo (iš aukšto) tu tampi Dievo vaiku, Jo šeimos nariu. Šioje šeimoje tu augi ir augdamas sužinai šeimos paslaptis ir planus. O aplink lieka kaimynai, dažnai negeranoriški, kai kada žiūrintys pro rakto skylutę, ar apkalbinėjantys ir šmeižiantys tai, ko patys neišmano. Nereikia įžeisti kitų žmonių, neturinčių širdyje Jėzaus Kristaus, neatgimusių iš naujo, bet tiesa tokia – jei tu ne Dievo vaikas, tai kieno tu vaikas?

O Dievo malonės dovana – amžinasis gyvenimas (Romiečiams 6, 23). Pamenat, kaip buvo dovanota gyvybė F. Dostojevskiui, atleidžiant jį nuo mirties bausmės? (Daugiau  apie tai  skyrelyje ,,Aklieji" - ,,Krikščionio tikėjimo credo"). Taip ir žmonėms atleista per Tėvo brangiausią dovaną – Jėzų Kristų, tiems, kurie tiki Jo brangia auka.

Šiuo meilės aktu Dievas pasigailėjo žmonijos, ir štai pažadas, kurį Jis mums davė – amžinasis gyvenimas (1Jono 2, 25).

Tad kam to reikia – gimti iš naujo, koks šio pasikeitimo tikslas? Gimti iš naujo reikia tam, kad taptum Dievo Tėvo šeimos nariu, ir dar šioje žemėje pragyventum pilnavertį gyvenimą, kuriuo pašlovintum savo dangiškąjį karalių Karalių, Viešpatį Jėzų Kristų. Ir vienas Dievo tikslų, dėl kurių Jis pasiuntė savo Sūnų, buvo noras turėti žemėje šeimą, priartinti žmoniją prie savęs, na, ir kad būtume išgelbėti nuo pragaro, kuris yra realesnis nei karas Irane ar Irake, kurio metu, jei tau gyvam pjautų kurią nors kūno dalį be narkozės, ar matytum kaip tavo akyse žudomi tavo vaikai, tai šis baisumas, lyginant su amžinomis kančiomis pragare, būtų tik vaikų žaidimas.

Jono 3, 16 parašyta: „…Dievas taip pamilo pasaulį, jog atidavė savo viengimį Sūnų, kad kiekvienas, kuris Jį tiki, nepražūtų, bet turėtų amžinąjį gyvenimą“. Nuo ko ir kur nepražūtų? Nepražūtų pragaro ugnyje, ir tai ne ugnies ir pramogų parkas Druskininkuose, ten nėra šokių ir žaidimų… Tai ugnies ir sieros ežeras, kuriame kančios nesibaigia nei dieną, nei naktį (Apreiškimo 20, 10).

Kažkas gali paklausti: “O kam man tas atgimimas iš aukšto? Gal kitam gyvenime aš būsiu laimingesnis ir be atgimimo iš aukšto… Čia turima omeny reinkarnacijos teorija, ačiū Dievui, mūsuose dar netapusi populiari.

Arba kitas: „aš vaikystėje krikštytas…“

Ir trečias: „aš esu praktikuojantis katalikas…“

Ketvirtas: „aš vaikštau į bažnyčią kiekvieną sekmadienį“.

Ir penktas: „aš giedu bažnyčios chore, o mano brolis kunigas…“ Kokia rimtų argumentų gausa, ar taip?

     ***

Apie reinkarnaciją. O jei reinkarnuosis savo išgalvoto dievuko dėka į kiaulę? Ir tave kitame gyvenime suvalgys?

Dar kartą apie vandens krikštą. Jėzus sakė: „kas negims iš vandens ir Dvasios, negalės įeiti į Dievo Karalystę“, Jono (3, 5). ,,O kas įtikės ir bus pakrikštytas, bus išgelbėtas“, Morkaus (16,16). Čia minimas gimimas iš vandens, tai vandens krikštas. Asmeniškai aš tikiu, kad vandens krikštas turi būti ne kūdikystėje, kai žmogutis nemąstantis, t.y. neatsakingas už save ir savo poelgius, bet užaugęs ir sąmoningas. Pasirinkimus darome patys, o ne kas nors vietoje mūsų. Išsigelbėjimas nėra bendruomeninis...

Kaip Bažnyčia pakeitė savo mokymą apie “Limbus infantum” vietą, taip gali pakeisti ir vaikų krikštą kūdikystėje į krikštą brandžiame amžiuje. Aš mačiau žymiai daugiau žmonių, suklupusių savo gyvenimo kelyje ir tragiškai jį baigusių, kurie buvo pakrikštyti kūdikystėje, nei tų, kurie sąmoningai pasikrikštijo brandžiame amžiuje savanoriškai pasišvęsdami Viešpačiui.

Krikštas turi būti savanoriškas aktas ir prievarta čia nepadės. Lietuvos krikštas ir buvo toks – prievartinis ir nesąmoningas, todėl ir nevykęs. Kai kurie M. Mažvydo žodžiai, parašyti prieš keturis šimtus penkiasdešimt metų, tebelieka aktualūs, – pagonybė vis dar gaji, bet, tikiu, neilgam…

Atsakymas trečiam – dėl praktikavimo ir posakio “praktikuojantis katalikas” arba krikščionis... Praktikuoti, tai taikyti įgytas žinias darbe ir gyvenime. Kokias žinias ir kur įgytas? Gal teologines?

Mano ir visų atgimusių iš aukšto Dievas – Jėzaus Kristaus Tėvas. Tikintys Jėzumi Kristumi yra gyva šeima – Tėvas ir Jo vaikai. O ar bendravimo su savo tėvais išmokstama iš pedagogikos vadovėlių, seminarijose ir koledžuose?

Ar galimas mokslas apie tėvo, motinos pažinimą, nebendraujant su jais iš lūpų į lūpas, iš širdies į širdį? Teorija be praktikos... Dievas Tėvas yra gyvas Asmuo, todėl manau, kad su gyvais artimaisiais tik bendraujant galima vienas kitą pažinti... 

• Aš praktikuoju tėvąmylystę...
• O tu ką?
• Aš praktikuoju motinmylystę...
• O ką tu darai?
• Na... Valandų valandas skaitau ir rašau.
• Ar bent pakalbi su jais?
• ???

***

      Atsakymas ketvirtam. Jei manę paklaustų, kuri bažnyčia gali išgelbėti, aš atsakyčiau, kad nei Romos katalikų, nei pravoslavų ar protestantų, nei bet kuri kita bažnyčia negali išgelbėti nei tavęs, nei tavo uošvės... Išgelbėti gali tik Viešpats Jėzus Kristus, o ne katalikybė, pravoslavybė ar protestantizmas. Tūkstančiai protestantų nėra išgelbėti, nors jie vadina save krikščionimis: „Ir štai nuo daugelio paslėpta, kiek vardų ištrinta iš gyvenimo knygos, – tų, kurie tikisi, kad jie išgelbėti“, – šiuos žodžius Dievo Dvasia išsakė vokiečių kilmės pamokslininko E. Štegeno lūpomis Kijeve, rusų kalba, kurios jis net nemoka...

       Atsakymas penktam. Tu gali visą savo gyvenimą giedoti bažnyčios chore ir eiti į pragarą – išsigelbėjimas nėra perduodamas giminystės ryšiais, testamentu ar juo labiau – genetiškai.

       Krikščionių tarpe klesti rūkalai, alkoholis, pinigų geismas, narkotikai, magija ir okultizmas, yda seka ydą ir maskuojasi Kristumi… Apkalbos, nuosavas teisumas, nejautrumas vienas kito atžvilgiu, vienas kitą suvedžioja – brolis girdo brolį. Jau geriau girnapusė ant kaklo tam, kuris silpnesnį už save nuo siauro ir tiesaus kelio pas Kristų nuvilioja.

***

       Bet štai po „negausaus“ ydų sąrašo išvardijimo, išgelbėjimo ratas skęstantiems: “Ir nėra niekame kitame išgelbėjimo, nes neduota žmonėms po dangumi kito vardo, kuriuo turime būti išgelbėti” Apaštalų darbų (4, 12).

      Nei katalikų kunigo, nei pravoslavų batiuškos, nei protestantų pastoriaus, „bet Jėzaus Kristaus vardą Tu duosi, nes Jis išgelbės Savo tautą…“ Mato (1, 21).

       Štai dabar mes žinome Vardą, kuriuo galime būti išgelbėti, o apie kitus vardus kalbėsime kituose skyriuose, nes būtent tam ši knyga ir skirta – parodyti kelius ir klystkelius dvasinėje piligrimo kelionėje.

       Tad, mielas skaitytojau, jei „lūpomis išpažinsi Viešpatį Jėzų ir širdimi tikėsi, kad Dievas Jį prikėlė iš numirusių, būsi išgelbėtas, nes kiekvienas, kuris šaukiasi Viešpaties vardo, bus išgelbėtas“ Romiečiams (10, 9–13). Dabar prašau, kurie tikite tuo kas čia parašyta, pasimelskime šia malda, tikėdami ką kalbate, nes Jis girdi mus, o svarbiausia, – mus besąlygiškai myli: “Dangiškasis Tėve, aš visa širdimi tikiu, kad Jėzus Kristus mirė už mano nuodėmes ir trečią dieną prisikėlė. Jėzau Kristau, įeik į mano širdį ir tapk mano Gelbėtoju, mano gyvenimo Viešpačiu. Aš tikiu, kad Tu mane išvaduoji iš nuodėmės, atgimdai ir padarai Dievo vaiku. Dėkoju Tau, Dangiškasis Tėve, Tavo Sūnaus, Jėzaus Kristaus vardu. Amen!”

      *** 

       Štai tu dabar, gavęs dovanai amžiną gyvenimą – „kas tiki Sūnų, turi amžinąjį gyvenimą…“ (Jono 3, 36), gali paklausti, o ką toliau daryti? Nagi, saugok savo širdį, kalbą ir liežuvį, protą ir akis nuo pragaro kultūros – pornografijos, horoskopų ir astrologijos, apsimetusios nekenksminga baltąja magija, nors tėra ta pati juodoji, tik pabalinta. Šalinkis ydų, kurios turi savybę pragraužti ne tik metalą, bet ir sielą, nes „lašas po lašo ir akmenį pratašo“, taip byloja lietuvių liaudies patarlė, tik patvirtindama Šventąjį Raštą. Nuolat skaityk Bibliją, kad apsaugotum savo protą nuo dvasinių teršalų – TV reklamų srauto, sekso, smurto scenų ir t.t. Bet geriausia išeitis – nežiūrėti ir nesiklausyti pragaro kultūros laidų. Vienas žymiausių XX a. evangelistų, Smitas Vigelsvortas, net į namus neįsileisdavo tų, kurie ateidavo nešini laikraščiais!

       Aišku, čia ne pagrindinės kelio į išsigelbėjimą taisyklės, bet daugiau negu rimtas įspėjimas, kad saugotum savo širdį nuo dvasinio purvo! Išmok bent jau atsirinkti, ką žiūri ir ko klausai.. O tau patarti gali ir dvasiškai vyresni, brandesni krikščionys. Bet geriausia kreiptis į Dievo atsiųstą Vietininką šioje žemėje – Šventąją Dvasią. Prisipažinsiu, mano gyvenime štai jau šešiolikti metai geriausias Draugas – Šventoji Dvasia. 

      ***  

       Tad sveikinu visus, atvykusius į Tėvo – Dievo šeimą ir Jo Sūnaus, Jėzaus Kristaus, Karalystę! Džiaukimės ir dėkokime Jam visi Jo vaikai, nes Jis atpirko mus savo brangiu krauju, išlaisvino mus iš tamsybių valdžios ir perkėlė į šviesos karalystę! Amen! 

n! 

Ar peržengsim ribą... (3)

       arba ,,Nėra už ką..."
                                   

 Globalizmas įsigali ekonomikoje, kultūroje ir tragiškiausia, kad ir intymiausiuose žmogaus santykiuose. 

 Įvairių kazino vadybininkai TV laidose aiškinasi, kaip plaunami milijonai, o tuo metu jų įstaigų prieangiuose šaudomi žmonės...
    ,,Uogos“, tik jokiu būdu ne ištvirkėlės, nusirenginėja TV ekranuose… Pusnuogės mergos tyčiojasi iš visko ir visų pačia bjauriausia forma – striptizas vakare, kai vaikai dar nemiega. Uogos... O gal erkės? Ar mes jau visi apakom...
     O teisėtvarka tyli arba baudžia 50 litų už tai, kad skubėdamas į autobusą ne vietoje perėjai kelią, – dar gerai, kad ne eurų, tikrai, kad litas geresnis pinigas už eurą, – o vaikų tvirkinimas veltui. 
Vaikai jau rašo laiškus, apeliuodami į suaugusiųjų sąžines – gana smurto ir pornografijos. O mes juos apipilam vis didesniu sekso ir iškrypimų srautu.

,,Olialia“ ar ,,opapa“ mergaitės, ir panašiai, kviečiamos į vaikiškas laidas apie šeštokus… Ko? Kad pasirodyti vaikams? Ar parodyti? Arealo plėtimas? Vaikai kratosi vertybių ,,suaugusiems“, nes jie – tik vaikai. O jei nėra ką ir už ką pavalgyti, tai ką, siūlysim užpakalį atkišti?      

,,Bla bla bla“ – po to mekena vaikučiai kaip avelės, mėgdžiodami nežinia ką. Nes nebesusivokia, kas vyksta po tiekos ant jų galvelių išpiltų nuodų, kuriuos pilame mes, o ne kas kitas. Ir atsakysime visų pirma mes! Uždelsto veikimo bombą, štai ką mes paruošėme jiems, nes vien tik pinigai valdo mus. Oi, kaip brangiai mes užmokėsime už tai, jei nepakeisim savo kelių: ,,Aš siųsiu jums pranašą Eliją, prieš ateinant didingai ir baisiai Viešpaties dienai. Jis atgręš tėvų širdis į vaikus ir vaikų širdis į tėvus, kad neateičiau ir neištikčiau žemės prakeikimu“ (ST, Malachijo 4, 5–6). Čia kalbama apie pabudusios dvasios žmones tautose. Panašios, pranašiškos dvasios buvo M. Mažvydas, J. Basanavičius.

Kažkokioj laidoj vaikas sakosi, kad nekenčia motinos. Bet tai ir yra prakeikimo pradžia. Gerbk tėvą ir motiną... Kad nenužudytum, gal net žodžiu.

Štai kur yra krizė. Pati baisiausia, ir ne popiežių išpranašauta, bet Malachijo, paskutinio Senojo Testamento pranašo (tik po 400 metų Senąjį Testamentą pakeitė Naujasis). Gelbėdami vaikus, gelbėsime ir save, ar bent suvokti pradėsime, kur jau peržengėme ribas, o kur dar ne…

O gal nėra kas sumoka už tai, už akciją – ,,gelbėkime vaikus?“ Bet kaina jau sumokėta: ,,Dievas taip pamilo pasaulį, kad atidavė savo Viengimį Sūnų…“ Tereikia tik žinią, kuri nieko nekainuoja, atnešti laiku ir į vietą. Kur ta vieta? Darželiuose, vaikų globos namuose, vidurinėse, o po to ir aukštosiose mokyklose. 

     ***          

,,Uolus katalikas“, – kažkam užkliūva. Lyg prisipažindamas, kad  myli Asmenį, turėtum jausti gėdą. Tai gal geriau – uolus vagis, plepys, girtuoklis? Ir ne uolume esmė. Esmė – kad negali būti ne uolus meilėje, negali. Ar blogai, jei galima apie žmogų pasakyti, kad jis uolus mylėdamas tėvus? Arba savo žmoną, vaikus? Juk ne katalikybę ar protestantizmą, batiušką ar kunigą, tu myli, bet Dievą. Tai juk svarbiausia.

Dėl uolumo. Būti uoliam, tai taikyti įgytas teorines žinias praktikoje – darbe ir gyvenime. Kokias žinias ir kur įgytas? Nesvarbu. Nors ir teologines! Mano ir visų atgimusių iš aukšto Dievas – Jėzaus Kristaus Tėvas. Tikintieji Kristumi yra gyva šeima – Tėvas ir Jo vaikai. Ar bendravimo su savo tėvais išmokstama iš pedagogikos vadovėlių, seminarijose, koledžuose? Ar galimas tėvo, motinos pažinimas nebendraujant su jais iš lūpų į lūpas, iš širdies į širdį? Teorija be praktikos... Dievas Tėvas yra gyvas Asmuo, todėl manau kad su gyvu Asmeniu, o juo labiau su artimaisiais, tik bendraujant galima vienas kitą pažinti.

     ***        

Kodėl Jį mylim? O jei tave išgelbėtų koks Vardenis ar Pavardenis, ištraukdamas žiemą iš eketės, negi nedėkotum? Tai kaip nedėkoti Tėvui, kuris nepagailėjo savo Viengimio Sūnaus už tave. Ne ,,nėra už ką“, bet ,,ačiū“, – toks turėtų būti tavo pirmas žodis. Ir gaila, kad tu to nesupranti. Labai gaila.

,,Nėra už ką“ – labiausiai paplitęs, kvailiausias, nieko nereiškiantis ir, ko gero, viską niveliuojantis atsakymas, suvedantis į nieką bet kokią padėką už atliktą darbą. Suremontavo butą dykai – ,,nėra už ką…“ 

,,Tada tu – fanatikas“ – pasakysi. Negi geriau šnapso fanatikas? Alaus? Narkotikų? Jau ne vienas vaikšto po miestą, prifarširuotas ne tokio stipraus narkotiko – metadono ar ne tokio stipraus alkoholio. Gydosi arba ,,gydomi“ nežinia nuo ko. Nelieskit mūsų vaikų, – jokios metadono programos paaugliams!

Ne toks stiprus alkoholis – sidras daug pavojingesnis nei degtinė. Kodėl? Geriasi skaniai, todėl ir prasigerti gali greičiau, ypatingai moterys.

Spaudoje pasirodė ,,specialistų“ pamokymų, kad raudoname vyne yra reikalingų žmogaus sveikatai antioksidantų. Bet ,,raudoname vyne randamų antioksidantų, kurie padeda apsisaugoti nuo širdies ligų, netgi daugiau galima rasti raudonųjų vynuogių sultyse, kuriose nėra alkoholio bei rizikos, kad bus pažeistos kepenys ar centrinė nervų sistema. Alkoholis, tame tarpe ir alus, negali būti laikomas vitaminų bei mikroelementų šaltiniu, nes, skatindamas šlapimo išsiskyrimą, jis pirmiausia sutrikdo elektrolitų pusiausvyrą organizme. Alkoholis yra psichiką veikianti medžiaga, vartotojui galinti sukelti priklausomybės ligą, kuri tarptautinėje ligų klasifikacijoje vadinama ,,Psichikos ir elgesio sutrikimai, vartojant alkoholį“ – rašo gydytojas, nesuinteresuotas nesąžiningu pelnu.

Manantiems, kad alus gerina apetitą ir palengvina virškinimą, todėl jo ragauti neretai duodama net vaikams, belieka priminti, kad apetitą ir virškinimą skatina kartumynai, kurių sėkmingai galima rasti vaistinių žolelių nuovirose, kur nebus vaikams pavojingo alkoholio. Taip bandoma įtvirtinti nuostatą, kad ,,neatsitiks nieko baisaus, jei išgersi gurkšnelį apetitui pagerinti, ar kraujo apytakai ,,normalizuoti“.

Žmogus pila į save nuodus ir tikisi, kad mirs kitas. Kuo silpnesnis gėrimas, tuo jo poveikis klastingesnis! Mokslininkai paskaičiavo, kad pavojinga toksine doze laikoma 40 ml absoliutaus alkoholio (100 ml degtinės, 400 ml vyno, 800 ml alaus). Moterims tos dozės dar mažesnės. Daugiausia antioksidantų yra Biblijoje, o ne raudoname vyne.

     ***         

,,Leiskit ir mums turėti savo tapatybę, savo kultūrą“ – rėkia tūlas, argumentams sutvirtinti laikydamas rankose metimui į kažkieno langą akmenį… Turėkit, ar kas draudžia? Bet sau.

Po daugiakultūriškumo sąvoka slepiasi noras prastumti visokį moralinį purvą. Tvyro tokia tapatybių gausa, į kurią vos įmanoma įsitekti, o po to sausam išlipti, nekalbant jau apie tai, kad nenuskęsti.

Ir negi vis dar neaišku, kad ,,kažkas“ augina priklausančiųjų nuo ,,ne tokių stiprių narkotikų“ kartą? Nuo ,,ne tokio stipraus alkoholio“ ir t.t. Kam? O kam reikalingi pinigai? Netikit? Labai gaila, kad netikit. Ir jau nebe pirmą kartą…

Ne toks stiprus narkotikas, metadonas, narkomanui? Kaip gali padėti ne tokie stiprūs narkotikai? Silpni nuodai. Kad nemirtum? Pirmyn su šūkiu – ,,silpni nuodai organizmo tonusui“. Metadonas ypač kenkia sąnariams, kaulams.

Alkoholikams – silpnas vynas ir alus? Kad nebegertų… Nusikaltėliui – netoli šaunantis ginklas, nelabai aštrus peilis. Teroristui – nedidelė bomba, kad nepastebimai pakišti kur po namu ar lėktuve.

Nauji vartotojų – mėgėjų rateliai: netradicinis narkomanas – metadono vartotojas. Netradicinės kulinarijos atstovas – kanibalas. Žmogienos valgytojai, netradicinės pakraipos gurmanai… Netradicinės lytinės orientacijos asmuo – gėjus, vos ne gėlytė. Netradicinis pirotechnikas, Niujorko dangoraižių sprogdintojas, lakūnas mėgėjas. Daktaras mėgėjas. Policininkas mėgėjas. Ministras mėgėjas. Prezidentas… Gal jau pakaks.

Fiziologinių procesų fanų rateliai: nosies krapštytojų, garsiai čiaudėjančių, žagsinčių. Kokie dar yra fiziologiniai procesai? Kosėtojų ir t.t. XXL drabužių dydžio nešiotojų išimtinės teisės – pensijų ir algų didinimas papildomam maistui pirkti, butų plotui didinti, spec. šaldytuvams, unitazams…

Proto galiūnų šeima su išimtinėmis teisėmis ir soc. garantijomis. Viešumos ištroškusiųjų lyga, nes erosas stipresnis. Pedofilų, gėjų – nebe lyga, bet aukščiau – partija. Net katinai tarpusavy nesi... , o čia?

Ir nuo kada Lietuva – Europos moralinių teršalų ir atliekų dėžė? Kam tai naudinga? Kad tik įgint į savo gardą... Dar kartą: homoseksualizmas + lesbianizmas = nuodėmė, perduodama pavyzdžiu arba agresyviu veiksmu – išprievartavimu.

NEW AGE įkvėpti gėjai ir feministės teigia, kad nuodėmė neegzistuoja. Tad galima ir išvada kad homoseksualizmas nėra nuodėmė(?). Kadangi visa yra viena (monizmas), nebelieka skirtumo tarp blogio ir gėrio. Arba tai tiesiog vietinės reikšmės, psichinės problemos. Ir viskas, ko reikia žmonėms, tai – žinojimo apie savo dievybę, t.y. vyrų ir moterų pagrindinė problema yra ta, kad jie nesupranta savo dieviškumo.

O gal per reinkarnaciją žmogus galiausiai susijungs su Dievu? Tik su kokiu? Su tuo, kuris tave reinkarnuos kitam gyvenime į kiaulę ir tave suvalgys? Taip ir baigsis tavo blogosios karmos dėsnis arba gerosios paieškos.

Kadangi žmonės netiki nuodėmės problema, tai jiems joks išgelbėjimas nereikalingas. Gal tik iš eketės. Štai kaip piktasis sau palankiai apvertė žmogaus Sukūrimo, Nuopolio ir Atpirkimo elementus. Pastatė žmones aukštyn galva, o ką gali suprasti stovėdamas ant galvos? Stovi ant galvos kaip ,,Vanka vstanka” ir vis stebisi ,,kodėl?” Atsistok vieną kartą ant kojų, tada ir ateis visi atsakymai – patikėk galų gale, kad nuodėmės alga – mirtis.

Todėl ir noriu, kad krašto neištiktų pražūtis. Be orgazmo žmogus nemiršta. Be alkoholio ir narkotikų – taip pat. Bet be vandens ir maisto – taip. O jei ne, tada jokio skirtumo tarp fizinio ir dvasinio bomžos. Jokio.

     ***               

Jei nemokome tautos nuo pat mažens kaip elgtis, tada ir bausti nėra už ką, nes taip buvo išmokyti. Bet niekada nepervėlu auklėti…

,,Yra šalis, kur upės teka”, su ,,ta pačia gramatine klaida…” – vėl ir vėl ieškoma moralinių formulių kai jos esti šalia.

Jei žmogus talpina kelias kultūras, kalbas ir t.t. – puiku. Tapatybė su kalba, gerai. Su šalimi ir jos kultūra, gerai. O su vieninteliu Tuo, blogai? Per daug tapatybių tik sukelia chaosą.

Kai kas klausia, ar mes išlaisvinome žmogų iš politinio – socialinio egoizmo, neapykantos, pykčio, pavydo, karjerizmo, smurto, melo ir demagogijos? Žmogiški santykiai, soc. gerbūvis nepanaikina to, ko baidosi siela. Tai panaikina tik žmogaus siekimas paklusti Kristaus dvasiai. Kristaus mokslas ir sekimas Juo panaikina ir atneša matomus pasikeitimus ne tik politikoje, medicinoje, bet apskritai – visuomenėje. Ir atsako į nesibaigiančius ,,kodėlčių“ klausimus.

Belieka tik klausimų mėgėjų tie patys šūksniai su naujom sintaksės variacijom, be naudos klausiančiajam ir atsakančiajam – ar gali Dievas sukurti akmenį, didesnį už save? Ar karosai prakaituoja? Kodėl varlė neplaukuota? Ar sliekas žiovauja? Ir t.t. 

Civilizuotos valstybės elgesys. Kuo jis pasireiškia? Rusija ne taip elgiasi. O ES taip elgiasi? Ar etika, sklindanti iš ten – civilizuota?

Pažiūrėkim į Amerikos civilizaciją – ten visų rangų klerkai labai gerai žino tokį testą, veikiau išbandymą. Kokį? Valdžia, pinigais ir seksu. Kiekvienas politikas bus patikrintas šiose trijose pagrindinėse sferose. Ir kiekvienas ,,eilinis“ asmuo patikrinamas juo.

Dėl valstybės valdymo, tai mums nereikia nė Žanos d’Ark tipo asmens, pakaktų Oliverio Kromvelio. Nes ten, kur dominuoja moteris, būtinai kils konfliktai, arba dėl tariamos ramybės vyrai paklus, nuslopindami savo širdyje esantį įsitikinimą.

Moters dominavimo kaina dažniausiai yra klasta, pyktis, gąsdinimai ir susiskaldymai. Ir finale netenkama savų pinigų, mentaliteto ir autoriteto, – iš pradžių savo akyse, o po to ir kitų. Tėvo vaidmens naikinimas visuomenėje – suplanuotas feminizmo procesas. Pavargusiais nuo intelekto pertekliaus balsais, feministės – abortų, okultizmo ir paleistuvystės apologetės – ir toliau TV studijose, visuomenėje tebedėsto savais tapusius NEW AGE argumentus apie negimusiųjų žudymo technologijas.

Tėvo vaidmens atstatymas būtų viena svarbiausių visuomenės ugdymo plano dalių. Pokario metais gyvais likę tėvai nuskubėjo dirbti, mokytis, atstatinėti Tėvynės miestus ir ekonomiką. O auklėjo močiutės, tetos ir motinos. Ačiū joms už tai. Bet... Tuo metu komunizmas nesnaudė ir atėmė iniciatyvą iš tėvų. Dabar gi tai daro agresyvusis feminizmas matriarchato rūbais.

Žmogus pats pasirenka savo gyvenimo kelią, – kiek moralinio purvo jis prisileidžia, tiek ir praranda Dievo malonės prisileisdamas bjaurių bruožų. Ką mes žiūrime, ko klausom, taip pat yra ,,maistas“, formuojantis mus.

Ir niekas po šiai dienai nesako, kad cukrus šeria vėžio ląsteles, maitina diabetą. (Beje, nei budistai, nei musulmonai nėra tokie stori, kaip krikščionys). O 2001 metų rugsėjo 11–osios įvykiai Niujorke, tai šėtoniškosios religijos antpuolis prieš iškrypusią, Kristų pamiršusią ir paniekinusią, Vakarų kultūrą, kažkodėl vis dar besivadinančia krikščioniška. Tas pats laukia ir Europos.

     ***       

,,Ar tu Mane irgi laikai, kaip Markas Tvenas, sukūrusiu intrigą pramogai? Žmogaus kritimas – tragedija, kokios nelinkiu niekam“. Kas pasakė šituos žodžius? Tėvas, kas daugiau. Kam pasakė? Koks skirtumas, kam ar iš kur žinia, svarbu kad iš Dangaus.

Jei žmogaus ir Dievo santykiai būtų nebylūs, panašiai kaip šeimoje, kurioje vyras ir žmona nesikalba, tai tokioje šeimoje turėtume visišką chaosą ir sumaištį, pro kuriuos vos prasismelktų net mažiausi vilties spindulėliai. Panašiai būna tautoje ir visuomenėje, kai klausoma tik astrologių nesąmonių. Ir tada jau tikrai kad pakvimpa mirtimi.

Bet... Mes – ne mirštanti tauta. Objektyvi realybė arba faktai taip ir lieka realybe ir faktais. Bet Tiesa yra Jėzus, keičiantis bet kokią realybę, tai ką mes matome – faktus.

Vienu metu visuomenėje buvo paplitusi tokia nuomonė – ,,kai tu kalbi Dievui, tai malda. Kai Dievas tau kalba, tai – šizofrenija“.

Šio minties autorius, toks T.Šašas, sakė, kad pschikos liga – socialinės kilmės mitas. Kai kam ši mintis turėtų būti gelbėjimo ratas visuotinio pasmerkimo jūroje. ,,Antipsichiatrijos“ termino egzistavimą ginantis bei jį proteguojantis T. Šašas iš JAV, kovojo už teiginį, kad asmeninė tikrovė nepriklauso nuo jokio vyraujančio normalumo apibrėžimo, kurį primeta tradicinė psichiatrija. Bet šis jo aforizmas apie maldą...

O šmeižtas nėra jokia naujiena tikintiesiems – ir ko tik neprisiklausai apie save ir kitus, jei nuoširdžiai myli Tą, kuriuo tiki ir seki, nors Jo ir nematyti. Obelis nerėkia, kad ji teisi, kad veda obuolius, o ne kankorėžius. Dievo tiesa dažnai tyli, o melas niekada neuždaro ryklės. Žmonės mieliau tiki melu, negatyviais faktais, bet ne Tiesa. Ką bepadarysi...

Bet dialogas su Dievu ir šiandien įmanomas. Priešingai kai kurių visuomenės veikėjų nuomonei, kad pokalbis su Dievu – šizofrenija. O jei taip, tai ačiū Dievui už didžiuosius „šizofrenikus“ – Tomą Akvinietį, šv. Augustiną, apaštalus Paulių, Joną. Ar Teresę iš Kalkutos, popiežių Joną Paulių II ir kitus. 

Beje, ano aforizmo autoriaus pavardė, kaip ir jo mintis, yra panašaus lygio. Tad jei koks šašas ir kliudo grožiui, verčiau jį nusikrapštyti...

     ***                                         

Vox populi, vox Dei? Šį kartą ne! Kodėl? Tokio pobūdžio demonstracijos prie Seimo kol kas geriausias būdas destabilizuoti Lietuvos vidinį gyvenimą. Revoliucingi lozungai apie valdžios perteklių ir galimi žingsniai pakeisti situaciją nuverčiant tuos, kuriuos mes išrinkome, gali būti geras koziris Rusijos planams link naujos Baltijos šalių ekspansijos. Ne kas kitas, bet mūsų kolaborantai 100–u procentų dalyvavo ir daužė Seimo langus Vilniuje, kaip ir ,,Našy“ Rygoje.

Tai mūsuose tapo ,,gera proga“ išeiti į gatves analogiškoms jėgoms – jedistvininkams ir prosovietiškiems ,,kitataučiams“. Taip ir antrą kalbą dar susigalvos, o po to ir trečią pasiūlys įvesti, ne tik gatvių užrašus, vietovardžius pakeisti, kad nuvažiavęs kur į Šalčininkus nebežinotum – ar randiesi Lietuvoj, ar... 

Tai ne vienybės dvasia, ne Sąjūdžio, bet skaldymo, ir tikrai ne dieviška. ,,Skaldyk ir valdyk“, tai amžina piktojo ir sutemų jėgų strategija. Taigi, – kolizija? Taip. Niujorko ,,dvynių“ sugriovimas geriausiai parodo mūsų problemų menkumą ir juokingumą. Jomis Vakarų pasaulis seniai jau išbandytas. Ir nei čia valdžią gali kaltinti, nei dar ką nors. O jei kurie vedami godumo ir pasikėlė sau algas, tai dar kartą įrodo, koks būtų geras vedlys valstybės kelyje – moralė.

Visgi nėra to blogo, kas neišeitų į gerą. Yra proga sužinoti, kas yra kas, kokios jėgos yra pavojingiausios, kas jas inspiruoja ir kaip. Kas ko vertas, kokio ,,svorio“ ir t.t. Turime ,,kas yra kas“ laikmetį ir galime išgryninti, kas ir kokiose barikadų pusėse randasi. Kad tik neužsitęstų...

Priminsiu, kad okultizmo praktikos: būrimai, astrologija, žyniavimai, spiritizmo propagavimas, begaliniai būrimo salonai mieste, TV ezoterinių laidų įtaka ir yra (dalinai) prasiveržusio nežaboto smurto priežastys. Dvasinė tamsa kaupiasi dideliuose miestuose, o jos koncentracija didžiausia – sostinėse. Geriausias pavyzdys – turgaviečių dvasinis mikroklimatas.

Tai didina tamsos jėgų aktyvumą tautoje (dar neužimtumas). Žiūrėkim, kad tik miesto išvaizda nebūtų tokia, kaip stadionas po ,,sporto“ fanų iš Lenkijos veiksmų, – beje, braižas riaušėse gana panašus. 

Martynas Liuteris yra pasakęs, kad institucija, kuri kasdien nenagrinėja Dievo Žodžio, yra pasmerkta morališkai žlugti. Todėl dėstydami Darvino evoliucijos teoriją vidurinėse ir aukštosiose mokyklose, nesitikėkime moralaus jaunimo ir pagarbos savo valstybei, nes koks tikėjimas, tokie ir darbai. Negi tikėdami ir mokydami, kad mūsų protėviai kilę iš beždžionių, pakeisime ir teigiamai reformuosime visuomenę?

Primityvus, bedvasis, tokiu ir liks, jei nesužinos, kas jis toks, kad už jį sumokėta Kristaus krauju, kad jis, jo draugai ir jo šeima atpirkti nuo tokio elgesio prakeikimo. Galatams 3, 13 parašyta, kad ,,Kristus mus atpirko iš įstatymo prakeikimo, tapdamas už mus prakeikimu...“

Dėl to ir turi būti skelbiama Evangelija tautoje, nes nebėra nei laiko, nei prieš ką mandagiai čiustytis. Šie metai paskelbti Evangelijos skelbimo tautoje metais, nes Evangelija apima ir kultūrą, ir be abejo – moralę. 

Pabaigai. Ne, ne valstybės. Blogų kėslų ir veiksmų prieš ją. Kaltuosius būtina nubausti (vaikus nubaus tėvai). Jei kas norės keistis, gerai. Bet jokio nuolaidžiavimo piktavaliams, sąmoningiems nusikaltėliams. Jei piktžolių neišrausi, arba jos nenori būti išraunamos (šaknys visada randasi giliausiai), tada reikia naudoti atitinkamas technologijas. O gal nėra už ką?.. 

2009 02 21