Rampos šviesos
Daug kur vanduo žemėje – deficitas ir radus kokią oazę dykumoje džiaugsmui nėra ribų… Bet dar didesnis nei vandens yra žmogiškųjų savybių – garbingumo, nuolankumo, pagarbos vienas kitam, paslaugumo stygius, to, ką suteikia tikėjimas Kristumi ir krikščionybė, kurią daug kur išstūmė Rytų mistika ir įvairūs klaidingi mokymai. O kai kur ji net nebuvo įžengusi, nepaisant daugelio jai atsidavusių žmonių pastangų.
Religinis sinkretizmas atskiedė visuomenės sąmonę, kurią šimtmečiais formavo ir ugdė iškilieji tautos protai: Martynas Mažvydas (pirmoji lietuviška knyga ,,Katekizmas“), Abraomas Kulvietis, Stanislovas Rapolionis, Jonas Bretkūnas (į lietuvių kalbą išvertė Bibliją), Mikalojus Daukša (,,Postilė“), Konstantinas Sirvydas, Danielius Kleinas (lietuvių kalbos gramatika), Kristijonas Donelaitis (poema ,,Metai“), Motiejus Valančius ir kiti. Religinis – dorovinis pažiūrų konglomeratas tapo tiek elito, tiek ,,eilinių“ piliečių mąstymo platforma, kuri nebegali nieko nei išlaikyti, nei būti ko nors pozityvaus atrama. O gal mums nebereikia atramų? Nei dorovinių, nei tautinių, nei tėvų praeities?
Atrama atramai nelygu. Vaikui augant kai kurios atramos nėra blogai – tėvų rūpestis, senelių išmintis, lovytės tvirtumas ir daugelis kitų veiksnių, tarp kurių turbūt patys svarbiausi – tėvų išmintis ir dora. Prieš tai paminėtos savybės reikalingos ir jaunoms valstybėms, o tokie mes ir esam.
Ne vienas mūsų gyvenime susidūrėm su jaunatvišku maksimalizmu – viską gauti dabar ir kuo greičiau! Tai nebrandaus žmogaus ir jaunų valstybių požymis. Kai kurios jų auga greičiau, kitos – lėčiau, gal ir skausmingiau, bet tai nereiškia, kad jų likimas nulemtas – blogąja prasme. Šansų visada yra, tik svarbu prieš ką nors darant, pavyzdžiui, prieš statant namą, – pasverti, apskaičiuoti, kiek tai kainuos, ar verta. Tik viską susumavus tęsiami tolesni darbai. ,,Skubos naudą velniai gaudo“ – taip nebrandų darbą apibūdina mūsų liaudies išmintis.
Anot žinomo mokslininko ir pedagogo profesoriaus Vlado Jurgučio, besimokančiam svarbu vengti dviejų dalykų: pirma – skubaus, neramaus, išsiblaškiusio mokymosi, antra – noro bei pastangų per trumpą laiką daug ir įvairių dalykų išmokti.
Mes, Lietuva, esame jauna valstybė, gera valstybė – juk mes visi dar tik mokomės, todėl nėra ko ir kur taip skubėti – užsėti laukus kukurūzais, kitais nebūtais augalais ar apgyvendinti Marsą, nes pakanka resursų ir žemės savo namuose. Tik neišparceliuokime anksčiau laiko, tada liks ir vaikaičių vaikaičiams. Bet tam reikia turėti, o paskui ir išsaugoti sąžinę, kuri nėra vienkartinio naudojimo indas, kad kartą panaudojus galima būtų išmesti lauk. Ir kaip atrama ji turbūt tiktų labiausiai, tik ar ji dar reikalinga, ar tebepopuliari?
Sąžinę derėtų nuolat stropiai saugoti ir puoselėti jaunam ir senam. Švari sąžinė – tai lyg sielos inkaras. Nešvari – sielos pragaras, gaisras namuose, ir daug vandens reiktų tokį užgesinti. Gulti nakčiai nešvaria sąžine tai lyg miegoti lovoje su meška…
***
Atskiedę sąmonę, daugelis toliau tebeskiedžia ir sąžinę. Vieni vagystėmis, kiti alkoholiu, treti – melu. Snobiški pasisakymai, kurie neturi nieko bendra su išmintimi ir tiesa, užtvindė tribūnas.
Apie sąžinę. Ar yra sąžinė, kas pasakys? Juk niekas jos nematė. Kiek ji sveria ir ar sveria, ar ji matoma? Kiek gydytojų tvirtina, kad per skrodimą nematė ir nerado sielos?! O atsiminimus, perskaitytų knygų turinį… Jausmus, širdies norus, meilę motinai, Tėvynei, mylimajai ar rado? Tas pats yra ir su sąžine. Tik ar kartais sąžinė nekalba garsiau už kokį radiją, nors ji ir nematoma?!
Ir negi jos nėra vien dėl to, jog kažkas tai tvirtina? Juk daug kas nematoma ,,sveria“ žymiai daugiau nei matoma. Dievo meilė mums visiems – didžiulė, bet ar ją pasvertum? O ir tokių svarstyklių dar niekas nepagamino – neatlaikytum net ir mažiausio Jo meilės trupinėlio, kad ir kaip stengtumeisi.
Tad kas yra toji sąžinė, ką reiškia širdies norai, ar tai ta pati širdis, kuri tiksi krūtinėje? Daug poezijos, – pasakys kas nors. – Gal galima paprasčiau? – Galima…
Nuo pat vaikystės esame įpratę ,,programuoti“ ateitį – bandome spėlioti kuo būsime užaugę. Vienas nori būti lakūnu, kitas – jūreiviu, dar kita – siuvėja, kirpėja, neseniai madingi buvo kosmonautai. O geru žmogumi ar nori būti? Gerų širdies savybių savininku?
,,Doras veidas be doros sielos yra kaip stiklinė akis, kuri spindi, bet nieko nemato“ – užpraeitame šimtmetyje pasakė Džonas Bleikas. Kas jis buvo? Visų pirma – geras žmogus. Be to, santūrus, įsipareigojęs. Turbūt ir kuklus, tada tokios asmens savybės dar buvo vertinamos.
O kokios širdies savybės, kokie bruožai vertinami šiandien, kas turi vertę iš to, ko negalima pasverti ar pamatyti plika akimi? Manau, kad tai tarnavimas kitiems, patriotiškumas, gailestingumas, sąžiningumas. Kur jos, šios savybės yra, gal Marse? Ne, Žemėje! Na jei taip, ar tada suprantame, kokios tai savybės, juk neužilgo eisime į rinkimus? Pamąstykime drauge.
***
Kai kurie, dar gyvi būdami, uoliai rūpinasi, kur bus palaidoti. Anksčiau gyviesiems statė paminklus, dabar dar ,,gyvai“ valdžiai memorialą stato, nors ne visi ,,gyvieji“ nori būti palaidoti tose kapinėse. Vėl grįžtame atgal – nusipelniusiųjų kapinės, nenusipelniusiųjų. Formos, formos, be turinio… Formos, norinčios išgelbėti ar bet kokiomis pastangomis išlaikyti sugedusį turinį, o po mirties – kūną, kuris vis tiek liks žemėse.
Po Saule nieko nauja, žmonės kaip tuokėsi, taip ir toliau tuokiasi, kaip valgė, taip ir toliau valgo, persivalgo, gimsta ir gimdo, miršta, etc. Kas buvo, tas vėl bus; kas padaryta, tas vėl bus daroma. Praeities įvykiai užmirštami, o ir vėliau būsiančių nebeatsimins tie, kurie gyvens po jų. Tad ar taip jau verta rūpintis, kur palaidos, ar ne geriau pamąstyti, ką galima nuveikti dabar – geras vardas mirties dieną yra geriau negu brangus tepalas… Ir tikrai vertingesnis už didelius turtus.
Kelionių ir komunikacijos priemonių gausos dėka gyvenimo tempas virsta chaosu ir sumaištimi, voverės rato sindromu, to pasėkoje – stabilumo stoka ir ramybės praradimas! O per tai – ir gerų bruožų išeliminavimas. ,,Copy–paste“ – vos ne vienintelė likusi tarpusavio bendravimo forma su tėvais, vaikais, artimaisiais. Formos, formos…
O kas, jei nebesirūpintume formomis – vis naujos išorės ,,kūrimu“, bet pakeistume turinį, nebijodami kai kurių terminų, bet įsigilindami ir įsiklausydami, ką kalba širdis. Aišku, jei ji pilna tulžies, tada ją neatsargiai pajudinęs gali apsipilti pats ir kitus aptaškyti.
Gal kas paklaus, o kaip pakeisti širdies turinį? O kokie tavo prioritetai, kokioje aplinkoje tu formuojamas, kas tave supa? Ar tas vanduo, kuriame tu norėtum ir toliau plaukioti, nėra prispjaudytas ir pilnas užkrato?
Apie širdį. Jos turinys lems viso tavo likusio gyvenimo kokybę. Žmogus keičiasi, žiūrėdamas į kažką, o į ką tu žiūri? Kuo tu tiki, kas yra tavo idealas? Į ką stiepiasi ta tuštuma, kuri yra kiekvieno žmogaus viduje nuo pat gimimo?
Vaiko – kas tuo metu yra arčiausiai – prie tėtės ir mamos. Jam paaugus ir jau galint judėti – prie leidžiamų objektų. Dar vėliau – prie jo paties pasirinktų. O dar vėliau jis pats leidžia sau rinkti arba save pasirinkti… Jei neišpuikęs, mąstantis ir mylintis – ne visada leidžiasi pasirenkamas. Tarnai rampos nemėgsta.
Rampos šviesoje nerasite tikrų tarnų, nes jie vengia jos kaip įmanydami. Deja, tokių tarnų: nuolankių, sąžiningų (vėl tas žodis) maža – daugelis valdžioje esančiųjų tik prieš rinkimus būna nuolankūs, bet pakliuvę į tribūną pasikeičia greičiau nei dieną keičia naktis. Galima sakyti, kad tai vyksta ir dėl to, jog nebuvo puoselėjama sąžinė. Tad kas yra sąžinė?
***
Artėja nauji rinkimai ir sąžiningų žmonių itin reikia: valstybės stabilumui palaikyti, kai kuriems sukurptiems įstatymams anuliuoti ir t. t.
Ką rinksime, kas vertas būti išrinktu, o kas – ne? Manau, kad nereiktų rinkti nieko nebijančių… Tikintieji Kristumi turėtų būti aukso vertės. Aišku, prieš rinkimus daug kas ,,atsiverčia“, bet yra praeitis, kurios negalima paslėpti, o galima ir patikrinti pagal darbus, nes parašyta, kad tikėjimas be darbų – miręs! Turi tikėjimą, parodyk darbus! Šaltinis iš tos pačios versmės nelieja saldaus ir kartaus vandens vienu metu...
Kas priešinga sąžinei? Tolerancija melui… Sąžinė į beprotnamį neveda. Melas – taip! Sąžinė turi svorį! Be to, sąžinė neveda į barus pragerti paskutinių šeimos grašių. Sąžinė nešmeižia artimo, nesamdo konkurentui žudiko ir dažnai ji atsispindi akyse. Akys daug ką pasako… Rinkitės veidus! Veidai (kriterijai) per šimtmečius nedaug kuo pasikeitė!
O štai kaip atrodė kai kurie veidai prieš daugelį metų: ,,Išdidumu ir smurtu jie rengiasi lyg drabužiu. Per akis užgriuvusius lašinius jie vos gali matyti; jie turi daugiau, negu geidžia širdis. Jie šaiposi ir kalba pikta; įžūliai grasina kitus engti. Prieš Dangų jie burnoja, o jų liežuviai po žemę vaikštinėja. Štai tokie yra bedieviai, kurie klesti pasaulyje ir turtėja“ (ST, Ps 73, 6–9. 12).
Šie veidai gyveno seniai, prieš 3000 metų. Bet ar jie nieko mums neprimena? Veidai, veidai… Be sąžinės, su sąžine. Tai kas gi pagaliau yra toji sąžinė?
Žodyne rašoma, kad sąžinė yra vidinis suvokimas, kas gera ir kas bloga. Jei pažeidi vidinę moralės normą, sąžinė sukelia kaltės jausmą. Sąžinė gali tave nukreipti tinkamu keliu. Pagaliau, sąžinė padeda nuspręsti, kuris kelias teisingas, o kuris – ne, ką galima daryti ir ko ne.
Paklausite, tai kodėl kai kurie gali blogai elgtis ir gyventi ,,ramia sąžine“? Gal todėl, kad nėra atsiskaitomybės ir atsakomybės prieš jokią valdžią – nei žemišką, nei dangišką. Nebėra ko bijoti (,,švogerių“ kraštas) o ir įvairūs statusai saugo. Status quo – neliečiamybė, laisvė…
Tik nuo ko? Žemiškos valdžios buvo bijoma prieš trisdešimt ir daugiau metų, bet tvarka buvo, nors buvo ir meluojama, ir vagiama, ir paleistuvaujama. Tik ne tokiu mastu ir ne taip atvirai, kaip dabar, nes buvo bijoma viešinti ir viešumos. Aišku, ne visi bijojo kalbėti apie tai, kas vyksta kuluaruose. Sąžinė nugalėdavo gėdą, o meilė – baimę. Dabar gi nieko nebijoma, nesigėdijama. Sąžinė ir gėda… Kai kas sako, kad jos tarpusavyje glaudžiai susipynusios. Jei tave pagauna vagiant, tada gėda ir baugu. O sąžinė? Ji tyli, nes buvo nuolat skiedžiama.
Pusė valdžios vyrų, neišskiriant nė moterų, sąžine vadina tai, kas matoma – nors poelgį tikrai galima pasverti, – jei vagi ir tavęs nemato, tada nieko bloga! Bet jei sužino (pamato), tada blogai, nes gėda! Vadinasi, kai nemato blogai darant – gerai, o kai mato – negerai?! Jei sužinos, kad vagi – bus gėda, jei nesužinos – nebus gėda! Štai kokia atsiskaitomybė, tik klausimas, kam? Nagi – niekam! Nei sąžinei, nei ciesoriui, nei Dievui.
Mes, žmonės, kaip avys be ganytojo. Partijos keičia viena kitą kaip partneriai iš gyvenimiško serialo ,,Partnerystės džiaugsmai“. Keičiasi šalių vadovai, karaliai ir ministrai, o religijos tebelieka, nesutarimai tebesitęsia. Prezidentai ateina ir išeina… O apie kurį teigiamą veikėją galima būtų pasakyti: ,,atėjo <…> visiems laikams…“ Visų vargų ir bėdų esmė viena – vardo nežinojimas arba neteisingas jo vartojimas, o dar blogiau – sąmoningas atmetimas vieno vienintelio Vardo, duoto žmonėms po dangumi.
Kas iš žmonių yra teigiamai paveikęs visuomenę iš vidaus? Jei yra ar buvo toks asmuo, tai verta pasidomėti, ar jis nepaliko kokio mokslo. Ir jei yra jo mokslo pagrindai, reformavę visuomenę teigiamai, tai ir mokykimės. Reformacija teigiama prasme prasideda nuo asmeninio pavyzdžio, nuo individo, kuris gyvena ne iliuzijomis, bet turi Mokytojo charakterį ir Jo savybes: ,,Iš vaisių pažinsite juos…“
Apie žmogiškus vaisius pradžioje sprendžiame iš žodžių, o paskui laukiame ir pavyzdžio, paremto darbais. Geros dvasios pilnas žmogus kalba apie tai, ko pilna jo širdis. Bet ar visi suprantame, kas yra toji širdis? Juk ne apie kraują varinėjantį organą kalbame… ,,Geras žmogus iš gero savo širdies lobyno ima gera, o blogas iš blogo lobyno ima bloga. Jo burna kalba tai, ko pertekusi širdis“ (Lk 6, 45). Ši širdis, – tai visų pirma žmogaus sąžinė, intuicija, kuria jis vadovaujasi, priimdamas įvairius sprendimus. Prieš darydamas apmąsto, ką atneš toks ar anoks pasirinkimas, kaip jis paveiks aplinkinius. Iš pradžių pagalvoja, o tik tada daro.
O kaip žinoti, kada mes teisingai elgiamės, kada ne? Kada mylime, o kada ne? Ar adekvačiai reaguojame į aplinkos ir žmonių mums metamus iššūkius… Kur ribos tarp gėrio ir blogio, ar tos ribos mums aiškios ir suprantamos?
Esu girdėjęs tokį posakį – valdžios vyrų nuodėmės… Bet ar gali žmogus, būdamas nuo pat gimimo nuodėmingas, nedaryti nuodėmių? Ar gali katinas negaudyti pelių arba pelė neėsti sūrio? Pyksta katinas ant katino, kad per giliai ir į riebesnę pelę dantis suleido...
Ar gali bevandeniai debesys pagirdyti ištroškusią nuo sausros žemę? Ne! Nes jie bevandeniai! Ar gali bedvasiai žmonės atnešti permainų į šalį, nualintą partinių rietenų ir sumaišties? Ne! Nes jie bedvasiai! Žmogus, neturintis Kristaus dvasios, negali nedaryti blogio, nes jis nuo pat mažens nešioja nuodėmingo žmogaus naštą – nuodėmę! Kaip leopardas negali pasikeisti dėmėto kailio arba žmogus pridėti sau ūgio, taip kritęs žmogus negali nedaryti blogio. Tad apie kokias nuodėmingo nuo pašaknų žmogaus nuodėmes dar galima kalbėti?!
Širdys, kurios švarios ir pripildytos Kristaus Dvasios, bet, svarbiausia, apsisprendusios bet kada priimti, o jei reikia, ir paleisti, – tai geriausia, ką mes galime turėti valdžioje.
Atsivertęs žmogus visai kitaip vertina gyvenimą, savo ir kitų poelgius. Jo žvilgsnis yra išlavintas, sąžinė jautri – ir sprendimai teisingi, o poelgiai – sąžiningi, nes paremti amžinomis vertybėmis. Ir atsiskaito jis ir ciesoriui, ir Dievui. Taip pat nepainioja melo su tiesa... Pasaulis sako: ,,Alus gerti sveika.“ Juozas Balčikonis rašė: ,,Alus gerti nesveika.“ Į pastiprintą alų vis dar pilamas nuodingas etanolio spiritas.
Pasaulis reklamavo ,,Marlboro“ cigaretes, bet neviešino, kad tas ,,Marlboro“ kaubojus mirė nuo plaučių vėžio. Štai koks reklamos herojaus likimas – melas nuvarė į kapus ne vieną ja patikėjusį.
Žemė purtosi nuo melo religijų, nuo sąžinės neturinčių veikėjų, kurie išdidžiai vaikšto tarp mūsų ir žiūri į mus iš aukšto iš lašiniais apaugusių veidų. Jų liežuviai tebevaikštinėja po Žemę...
Gera sąžinė ir išmintis ragina nebedaryti to, kas kažkada senovėje buvo vadinama sveiku protu ir atrodė savaime suprantama, – nerinkti bjaurasties proteguotojų. O gal sąžiningi žmonės iki pensijos turi išmirti?
Šiomis dienomis NASA mini 50 metų įkūrimo jubiliejų. Ta proga ir aš paminėsiu vieną asmenį, JAV astronautą Čarlzą Djuką. Štai ką jis sako apie tikėjimą: ,,Šiandien galiu su įsitikinimu pasakyti, kad mano vaikščiojimas su Dievu yra daug labiau jaudinantis ir prasmingas, negu Mėnulyje – ir jis truks amžinai.“
Tai tikros asmenybės, pažįstančios Dievą, pareiškimas. Koks tikėjimo credo! Tai ne Gogolio personažas Pliuškinas ir į jį panašūs, neturintys jokios gyvenimo prasmės, išskyrus pinigų kaupimą, mirusios dvasios žmonės, nežinantys Dievo!
Šis žmogus yra ne tik savo srities profesionalas – astronautas, bet ir dvasios žmogus. Jei jis gyventų Lietuvoje, tikiu, daugeliui būtų tinkamas kandidatas, nes tiki ta Knyga, iš kurios sklinda meilės Dievui spinduliai, kurioje yra ištakos ginti vargšų teises, kovoti dėl korupcijos išgyvendinimo, rūpintis, kad valdžia tarnautų piliečiams ir panašiai.
***
Kaip jau esu sakęs, mylintis Dievą žmogus mylės ir žmones. Atmesdami tikrąjį Dievą, Jėzų Kristų, mes griauname pagrindą, ant kurio stovime. Be teisingo pagrindo nesuvokiame ir reikmės stengtis dėl savo artimo, būti sąžiningam, sveikai bijoti Kūrėjo, kad sąžinė neištirptų ir nesurambėtų.
Ne verslas visagalis šioje Žemėje, bet Viešpats Jėzus Kristus. Ir jei galima būtų, visų pirma, rinkčiau Jį. Bet žinau, ir Šventajame Rašte parašyta, kad Jis nemėgo rampos šviesų.
O gal turime savo šalyje panašių? Bent kiek… Ne prašalaičių, o tikrų savo šalies piliečių? Kad būtų tikintys, paisytų Dievo ir šalies, kuriai atstovauja, įsakymų ir įstatymų. Ir kad būtų sąžiningi, mylėtų artimą. Tada ir rinktume juos, tokius…
2011 02 17
