2011 m. kovo 11 d., penktadienis

Sėkla mirė, kad prisikeltų!


Apie mūsų Nepriklausomybę

    Komunistų laikais kovodami (pasyviai) saugojom savo kraštą – tapatumą, tapatybę ir kultūrą nuo išnykimo, sulenkėjimo, surusėjimo. Nuo mirties ir užmaršties.
Bet dabar, jau atkūrę nepriklausomybę – laisvę, vėl kovodami (pasyviai) bandom apsaugoti savo tapatybę, kultūrą ne tiek nuo surusėjimo, kiek nuo suvakarėjimo, nuo iškrypusios europietiškos kultūros. 
Atgavom laisvę tam, kad vėl už ją kovotume? Lyg ir taip. Už laisvę reikia su(si)mokėti, yra ir tokia žmogiška dalia. Juk kovojame už santuoką, už vaikus – bent jų išsilavinimą taip, kaip kas supranta. Kovojame už darbo našumą, už išsilavinimą, pasiekimus versle, ieškodami žmonos, kūryboje ir t. t. Vis stengiamės pačiupti tai, ką manome esant mūsų, ar imame tai, kas ne mūsų – gal pravers. Nepravers – tai, kas ne tavo, gali ir į klampynę nutraukti.
Toji ponia ,,laisvė“ kaip upės srovė, kaip aikštinga panelė ar drugelis – nenumaldomai veržiasi į priekį užkariaudama vis naujas žemės vietas, kovodama ir atkovodama vis naujas visuomenės sferas, o žmogus nespėja kartu. Ir mėtosi tarp to, ką gali ir ko nori. Ką spėja nuveikti ir ko nespėja. Mėtosi ir pavargsta. Stato, stato, pasėdi, nugriauna ar pataiso, ir vėl stato – bėga, krinta, stojasi.
Ar yra galimybė namuose su vaikais pabūti per dieną ne septynias minutes, o kokias tris valandas? Nėra. Nors tas laikas yra būtinas, nes jo reikia ir tėvams, ir vaikams. Nors imk ir sustabdyk akimirkai laiką. O jei išties sustabdytume laiką... Kas apie tai nors kartą nesvajojo? Biblijoje toks kartas aprašytas, kai Dievas dėl savo tarno Jozuės sustabdė Saulę – sulaikė vietoje. Dvidešimt keturiom valandom buvo sustabdytas Žemės sukimasis (Joz 10, 12–14). Čia tai bent! Senajame Testamente, 2 Karalių 20, 9 aprašytas atvejis, kaip Viešpats pastūmė Saulės laikrodžio šešėlį net dešimčia laipsnių atgal...
Manau, kad sėklos mirtis ir yra iš dalies sustabdytas laikas, kad nepražystų per staigiai, per anksti, ar tokiomis sąlygomis, kuriomis nebegalėtų augti, sveikai vystytis ir užaugti. Nes daug išorinių priešiškų veiksnių galėtų visai sužlugdyti, arba užgniaužti procesą ir traumuoti pirmuosius želmenis.
Tuo metu (mirus sėklai) su ta sėkla, pasėta į žemę, apmirusia, lyg ir nebereikalinga bei nevaisinga, vyksta kažkokie geri, galingi, mūsų akiai nepastebimi, procesai. Tai vidiniai ir išoriniai dalykai, nes žemdirbiai gerai žino, kad esant geroms meteorologinėms sąlygoms ir sėklai sėkmingai numirus (tai bent paradoksas!), ji atgyja ir duoda trisdešimteriopą, šešiasdešimteriopą, o kai kada ir šimteriopą derlių. Kokios tai sąlygos? Paruošta, įdirbta rudenį žemė, o apskritai kalbant, tai žmogaus triūsas. Kryptingas ir su tikėjimu, kad užderės.
***
Keturios dirvos, į kurias sėjama sėkla, minimos Šventraštyje. Evangelijoje pagal Morkų parašyta, kad sėjėjas sėja žodį. Sėjėjas – tai Dievas, Jo žmonės, skelbiantys Evangelijos žinią: ,,Ar jis (žmogus) miega ar keliasi, ar naktį ar dieną, sėkla dygsta ir auga, jam nežinant kaip. Juk žemė savaime duoda vaisių: pradžioje želmenį, paskui varpą, pagaliau pribrendusį grūdą varpoje“ (Mk 4, 27–28).
Sėklos inkubacijos metu ne tik įvairūs parazitai, bet ir pikti žmonės toliau dirba savo darbą – vieni nesąmoningai, kiti sąmoningai. Jei pabandytum tokius išravėti, reiktų gerokai paplušėti. Reikia žiūrėti ir kad ravėdamas bei šluodamas nešvarybes, neišravėtum gerų želmenų, ne tik piktžolių. O kai kas tyčia sėja piktžoles tarp jų, taip kaip žmonės paskalas. Tautoje, kuri patyrusi ilgaamžes represijas, dažnas atvejis, kai paskalos tampa savotišku ginklu, kad ir agresijai ar patirtam siaubui ir skausmui numalšinti, – juk išsiliejus... lyg ir darosi lengviau. Bet tai tik iliuzija. Apkalbos yra lyg peilio dūris iš pasalų. Ir pavojingiausias jis, kai smogia artimiausieji – arčiausiai esantys.
Apie kokią sėklą ir kokią mirtį čia kalbam? Galima būtų išskirti dviejų rūšių mirtį: mūsų minėtu atveju – augalo sėklos, o kitu – žmogaus ar žmonių, pasišventusių idėjai. Galima ir tokia klasifikacija – išmintinga ir neprotinga mirtis. Tad sėkla dvejopa – arba augalinės kilmės, arba žmogiška – jo pastangos, bemiegės naktys dėl idėjos, sunkus triūsas siekiant užsibrėžto tikslo. Senovėje dar buvo gyvūninės kilmės aukos, kai izraelitai, ir ne tik jie, nuplaudavo nuodėmę paaukoto gyvulio krauju.
Pabandykim prisiminti iš istorijos, kokios žymiausios žmogiškos sėklos buvo pasėtos kad mirtų, o paskui davė gausų derlių? Be abejo, iškiliausia tarp jų – Kristaus mirtis.
Ne menka ir mūsų tėvų tikėjimo auka, tų, kurie buvo išvežti į Sibirą. Tėvų sėkla buvo pasiaukojimas, gal net per nuolankus atsidavimas į budelių rankas.
Kita vertinga sėkla buvo partizanų tikėjimo auka – kova už Lietuvą, už Tėvynę. Ar ne didvyriška sėkla buvo pasėta? Jie buvo pasiryžę viskam: Jonas Žemaitis Vytautas, Adolfas Ramanauskas – Vanagas ir kiti. Jų tikėjimas ir pasiaukojimas, yra mažai analogų turintys pavyzdžiai, – nereikia nė Spartako ar kitų tautų herojų – turime savo tautoje daugiau negu pakankamai, kad ir mūsų sukilėlių, tokių kaip kunigas Antanas Mackevičius. Vien Kražių bažnyčios gynimas ko vertas, kai tikėjimas buvo ginamas šakėmis ir dalgiais, bet buvo apgintas.

Šiek tiek kitų šalių istorijos. Galileo Galilėjaus, Nikolo Koperniko ir kitų pastangos juk taip pat nebuvo bergždžios – jų mokslo sėklos sudygo. Kai kurių sėklų derlių nupjauname ir pradedame vartoti net po šimtmečių. XVII a. italų genijus buvo reabilituotas tik po dviejų šimtų metų, 1992 metais, o jo teismas pripažintas ,,tragiška klaida“. Už ką gi jis buvo pasmerktas? Už novatoriškumą. Jį pasmerkiant svarbus buvo ir ano meto visuomenės religingumas – bukas fanatizmas bei pavydas, kurie suvaidino neantraeilį vaidmenį nukryžiuojant Dievo Kristų.
Galilėjus buvo ,,tikintis žmogus, bandęs, ano laikmečio kontekste, savo mokslinių tyrimų rezultatus sutaikinti su krikščionybe“ – taip Vatikanas apibūdino genialaus mokslininko išteisinimo ir pripažinimo faktą. ,,Šiais pasiekimais Galileo Galilėjus nusipelnė mūsų pripažinimo ir dėkingumo“. Nors mokslininkas ir nebuvo negyvai nukankintas, buvo persekiojamas ir visiškai palaužtas.
O knygnešių sėkla, knygų platinimas mūsų tautoje, šventas knygnešių atminimas? Kokia tauta turi tokių analogų? Ar ne nuostabus pasiaukojimo pavyzdys? Ir vaisius – unikali Lietuvos kultūra ir literatūra. Stebint Kaune stovinčią Petro Rimšos skulptūrą ,,Lietuvos mokykla“, užlieja toks nuostabus, širdį veriantis jausmas, lyg pavasarinio saulės blyksnio sukeltas jaudulys širdyje.  
LKB 100 metų tikėjimo ir vilties kronikos išsaugojimas būtų dar vienas pasiaukojimo pavyzdys. Pažvelkim dar iš arčiau. Mūsų kunigų – Juozo Zdebskio ir kitų – mirtys vardan tos Lietuvos, negi tai tuščios, nevertos sėklos?
Jei jau paminėjau katalikų kroniką, tai galima prisiminti ir kitas analogiškas bei tragiškas tikinčiųjų sėklas iš tolimesnės praeities, pavyzdžiui, Pauliaus ar Petro žūtį už Evangelijos šviesą. O ir kitų devynių apaštalų mirtys nebuvo savaiminės, nes tik Jonas mirė sava mirtimi Patmos saloje, kurioje gavo apreiškimą – didžiausią kada kam parodytą viziją apie paskutinius laikus. Turbūt nesaldu jam buvo tarp mirtininkų ir įvairių kalinių, galimas daiktas, besityčiojančių iš apaštalo taip, kaip iš Jėzaus tyčiojosi šalia ant kryžiaus kabojęs niekšelis. Nors kitam pakako išminties pasiprašyti su Viešpačiu anapilin.
Apaštalų pastangos neliko bevaisės – homoseksualizmo, pedofilijos ir dykinėjimo visuomenė, Romos imperija, žlugo. Tai buvo Kristaus mokslo pergalė – per aspera ad astra. Įdomu, kad Jėzus ir mokiniai nestatė nei finansinių piramidžių, nei karinių poligonų. Jie ėjo kitu keliu ir laimėjo daugiau nei Napoleonas. Tik Judas bandė pastatyti savo finansinį marketingą, ir kuo tai baigėsi, žinom...
Mūsų tautos brangiausia sėkla taip pat gana skausminga, – ir dar kokia skausminga, nes tiek laukta, tiek metų nešiota ir godota buvo toji laisvė. Taip sunkiai ją auginom, gavom. Ir še tau – turim susitaikyti su mintim, kad ji mirė. Dirbtinai neatgaivinsi, reikia laukti Prisikėlimo. Kiek? Nežinau. O ką daryti laukiant? Kantriai sėdėti? Ne.
Reikia nuvalyti nuo protų dvasinius voratinklius, o kad juose nesuvešėtų melo tvirtovės – polinkis dvasinei bjaurasčiai, – skelbti Evangeliją. Nes valdžios institucijos peržengė ribą. Tiesa nuo visuomenės slepiama. O jei tiesa nesakoma, vadinasi, proteguojamas melas. Toks yra kai kurių partijų bei valdžios institucijų dabartinis elgesys.
Dėl to Lietuvos žmonės ir buvo tremtyje, todėl ir boluoja tėvų ir senelių kaulai Sibiro platybėse; dėl to Lietuvos kariuomenė be šūvio pasidavė 1941 metais raudoniesiems, dėl to niekada neturėjom jokios savasties, nieko savo, nes nuolat meluojame. Patys sau, o paskui ir kitiems. Ir, oi kaip greitai mes pamirštame tuos žmones, dėl kurių aukos mes išlikome kas esame – lietuviai...
***
Taigi – keturios dirvos. Dirvos tai terpės, į kurias beriamas grūdas – Dievo Žodis. Kokiu tikslu jis skelbiamas (beriamas), aiškinti nereiktų, – amžinybė yra pagrindinis tikslas, dėl ko skelbiamas Žodis. Juk ne dėl asmeninės naudos pluša misionieriai, skelbdami Gerąją Naujieną, ir ne mums, o jiems nuolat gręsia persekiojimai, panieka ir dažnai žmonių atmetimas dėl Evangelijos. O Evangelija, priimta teisingai, gelbėja žmogų amžinybei su Tėvu. Kodėl žudomi tie, kurie skelbia šią žinią? Negi tik dėl netolerancijos? Tai kodėl vienuolika apaštalų sutiko verčiau mirti, bet išlikti ištikimi skelbėjai, Žodžio sėjėjai? Arba tai grupinė beprotybė, arba galinga motyvacija, pamačius prisikėlusį Kristų…
Negi analai meluoja, kad Paulius prikeldavo mirusiuosius? Negi nieko vertas XX amžiaus pradžios Azuzos gatvės prabudimas Amerikoje? Juk ten vykę stebuklai užfiksuoti – daugybė faktų, patvirtintų istoriniu teisiniu metodu – prisikėlę mirusieji, ataugusios nosys, rankos, kojos... Išlaisvinti iš piktųjų dvasių žmonės, pakeisti likimai. Dažnai žmogaus likimas – kaip į dirvą pasodinto daigo augimas.
Tad pirma dirva, arba žmonių rūšis, būtų tie, kurie, išgirdę žinią apie Dievo Kristų, priima Jį, bet atėjęs piktasis išplėšia jų širdyse pasėtą žodį.
Kita rūšis – tie, kurie su džiaugsmu jį priima. Bet jie neturi savyje šaknų ir yra nepastovūs. Ištikus kokiam nors sunkumui ar persekiojimui dėl Kristaus, jie tuoj pat pasipiktina.
Treti, – tai tie, kuriems pasaulio rūpesčiai ar turtų apgaulė bei įvairiausi geismai užgožia priimtą žodį, ir jis tampa nevaisingas.
Ir paskutinė kategorija yra tie žmonės, kurie, išgirdę žodį, Evangelijos žinią, priima ir duoda vaisių: kas trisdešimteriopą, kas šešiasdešimteriopą, o kas šimteriopą. Tokius žmones galima pavadinti prisikėlusiais – praregėjusiais (nubudusiais) ir pasiruošusiais dirbti Tėvynei, o jei sutinka, ir Dievui. Visose gyvenimo sferose bei srityse. Tai būtų ta visuomenės dalis, kuri, bijodama Dievo, suprasdama ir gerbdama Jį, gali sąžiningai bei išties produktyviai darbuotis valstybės naudai ir tautai.
Matot, Dievo baimė yra išminties pradžia. O apie kokią išmintį ar normalų valstybės valdymą galima kalbėti, kai tos baimės nėra? Tada sveiką baimę racionalizuoja, imituoja šimtai projektų, idėjų, priešingų Evangelijai. O Evangelija yra paskelbtas karas ir priešprieša melui, vagystėms, nesąžiningumui, godumui, Dievo įsakymų nepaisymui ir t. t.
Pasaulis pilnas susidvejinusių žmonių – vieną daro, kitą sako. Kad pateisintų ir visais įmanomais būdais užglaistytų savyje tūnančią nuodėmę. Dėl jos kartais ir toks proto veiklumas, racionalizuojant moralinius principus: melas, fantazijos, beprasmės teorijos, tušti įsivaizdavimai, pasiteisinimai... Kaip įkliuvusio į spąstus žvėrelio pastangos ištrūkti.
Čiumpant katę už uodegos, ji kabina nagais. Kai pričiumpi žmoguje nuodėmę, baimę, ji rangosi, išsisukinėja bei teisinasi visais turimais (gamtos duotais) būdais. Sielos manipuliacijos reiškiasi per kūną: judesiai, akių kontaktas. Sielai išreikšti naudojamas ir fonetinis aparatas, o jei paprasčiau, tai plepama ir meluojama. Iš širdies gausos kalba lūpos... Ir jei nepadeda, tada įsijungia protas. Valdomas nuodėmės jis ,,kuria“, išsigalvoja nesąmones – baimė racionalizuoja. Bedieviško proto miegas ir pagimdo chimeras – fantazijas a la Franciskas Goja ar Čarlzo Darvino evoliucijos teorija. Neatnaujintas Dievo Žodžiu protas gali berti faktus, argumentus, enciklopedines žinias, kryžiažodinę erudiciją ir t. t. Bet visa tai be naudos, nes tuščia...  
Tik prisikėlusi, atgimusi iš naujo dvasia – žmogaus širdis gali papildyti protą ir nukreipti jį teisinga linkme. O bet koks prisikėlimas – tai jau Dievo prerogatyva. O mūsų dalis – perstatyti Laisvės namą. Tik šį kartą ant teisingų moralinių pamatų. Laisvė yra kaip namas – kreivą pastatei, gali nugriauti, nes žemė, kurioje statai, jau iškovota, ji tavo. Tad statyk iš naujo, kol dar yra laiko, ir nežiopsok.
Tas namas, kurį kreivai pastatėm – tai Lietuvos valstybė. Visos civilizacijos statė ant pamatų, kuriuos pasirinkdavo pačios – ant asmenybių, jų būdo savybių, tokių kaip intelektas ir panašiai. Bet Raštas sako: ,,Geriau pasitikėti Viešpačiu, negu sudėti viltis į žmones“ (Ps 118, 8).
Kiti stato ant partijų gausos. Ir nors tu kuolą ant galvos tašyk, vis tiek jie daro savo. Vėl iškeliamas žmogus, ,,homo sapiens“, – vis nepasimokoma iš praeities. Stabų paieškos tebesitęsia. Neteisingo kertinio akmens montavimas – kad tik savaip, kad tik nepjautų jų ,,ego“ – kūniškumo, kad kuo daugiau juslingumo, įgeidžių tenkinimo ir panašiai.
Žmogus ribotas. Tad belieka tik pranašauti. Ką? Apie Lietuvos suklestėjimą, štai ką. ,,Sakei, kad Dievo prerogatyva yra atgaivinti sėklą?“ Sakiau. Dievas turi tokią galią. Ja Jis prikėlė Kristų iš numirusių. Ja išvedė izraelitus iš vergovės. Tai negi Jis nepadės lietuviams išeiti iš vergijos, nusimesti pančius, kad ir kokie jie būtų sunkūs, ir įeiti į Pažadėtąją žemę? Padės. Bet pradėti turim ir patys – nuo gerų pradmenų: įdirbtos žemės, t. y. kantriai ir kruopščiai išpurentų (Dievo Žodžiu) širdžių ir t. t. O tuo pat metu kovokim ir už Tėvynės Prisikėlimą.
Tad dar kartą, – kas toji tautos sėkla? Ta sėkla – tai mūsų Nepriklausomybė – žmogus kai kada beria sėklą verkdamas, bet pjauna su džiaugsmu.
***
Ten, kur atsiranda tikėjimas Kristumi, viskas keičiasi. Ar įmanoma sudaryti geras ekonomines sąlygas, kad žmogus pasikeistų? Ne! Tai ne išeitis. Keisti reikia žmogaus širdį. Neatsivertusi žmogaus širdis yra visų pasaulio problemų priežastis. Tokios širdies vaisius – ,,Gender Loops“ programa. Tokia širdis sėja užkratą aplink, kur tik įžengia, daro įtaką net gamtai, nekalbant apie kitus žmones. Sunaikink visus pasaulio ginklus, vis tiek nieko nepakeisi vien dėl kritusio žmogaus dvasios – širdies.
Prieš tai minėjau misionierių triūsą. Jų užduotis – kviesti žmones sekti paskui Ganytoją, kuris Vienintelis turi galią pakeisti žmogaus širdį. O kadangi Jis atėjo ne smerkti, bet ieškoti pražuvusiųjų, tai ir sako ne ,,stot, teismas eina“, bet ,,pjūtis didelė...“
Paklausi, o ką daryti, kai viskas aplink sugriuvę, recesija ir chaosas? Ar ką tik praūžęs cunamis ir audra suniokojo aplinką, nekalbant jau apie derlių... Apie tokį šeimininką, kalbantį apie pjūtį maro ir bado metu, žmonės pasakytų, kad jis išėjo iš proto.
Misijų laukas, – tai dažnai laukas praūžus uraganui ar audrai su kruša. Tai vieta, kur vidury lauko stovi pavargęs žmogus ir, pakėlęs rankas į dangų, klausia – už ką? Čia ir yra tikėjimas – kartais tuščioj dykvietėj, iš pažiūros nevaisingoj terpėj, pasiryžti nuimti derlių.
Sėjėjas sėja Žodį, bet tam, kad jis (prigijęs) duotų derlių, būtinas ilgas ir kruopštus darbas bei kantrybė, kantrybė ir dar kartą – kantrybė, nes greita sėkmė dažnai trumpalaikė, o jos vaisiai – bergždi. Darbas tokiuose laukuose pilnas kančios, atsakomybės naštos, atradimų ir praradimų bei sunkaus triūso. Tai ir pasiaukojimas tų, kurie ištikimi ir supranta, ką ir kodėl daro. Taip pat ir tradicija tų, kurie pasiaukojo vardan tos Lietuvos ir negailėjo savo gyvybės.
Šis laikas, kai pareiškėm savo nuomonę apie buvusius ir esančius valdininkus, ir yra išeities taškas. Be nusivylimo nėra jokio judėjimo dvasioje! Tik pradėkim ne nuo naujos bedievių partijos kūrimo, ne nuo senų kaip pasaulis pradmenų, bet nuo Evangelijos, nes nebėra daugiau laiko netikrai kantrybei, o ir nereikia kantrybės bandyti. Nes kaip egzistuoja tikra ir netikra kantrybė, taip ir savigarba (išdidumas) be tikro nuolankumo yra puikybė, o netikras, apsimestinis nuolankumas be savigarbos – bestuburiškumas.
***
Ne bet kokia sėkla yra tinkama. Sėkla turi būti adekvati norui, kurio tikisi ir dėl kurio stengiasi sėjėjas. Pagal rūšį: jei sėji žiemkentį, tikrai nesitikėk rugių. Jei sėsi teroro sėklas, pjausi terorą. Dvasiniai dėsniai nežino atstumų. Paprasčiausiai jų nepripažįsta – ką žmogus pasėja, tą ir pjauna. Manau, kad tame dalyvauja ir tikėjimas – juk jei žemdirbys netikėtų, tai ir nesėtų. O paskui įsijungia ir kiti svertai – kantrybė laukiant vaisiaus, ištvermė.
Galų gale ir sėkla sėklai – nelygu. Sėkla gali būti dangiška arba pragariška. Ja gali būti ir žmogaus žūtis. Tik sėkla, arba tų žmonių gyvenimo principai, turi būti tinkama. Jei mirtis beprasmė, tai ir sėkla analogiška, ir derlius toks pat – tuščias heroizmas netinka...
Bet jei žmogus žūva už Dievo tiesą, tai sėkla visu šimtu procentų dangiška! Daugelio įvairių amžių mūsų rašytojų veikalai ir mintys taip pat gali būti priskiriamos prie tokių (gerų) sėklų, pavyzdžiui, Martyno Mažvydo, didžiojo Lietuvos pranašo, pasėta Dievo Žodžio sėkla ,,Katekizmas“. Kur dar yra buvę, kokioje tautoje, kad pirmoje šalyje išleistoje knygoje būtų sudėta Šventojo Rašto išmintis? Argi ne Dievo ranka, Dievo sėkla – ši knyga?..
Kas Europą iškėlė į Renesanso aukštumas, iš viduramžių letargo pažadino tokiam dvasiniam šuoliui, po kurio ėjo neregėtas ekonominis ir kultūrinis pakilimas? Žemyną pakeitė Reformacija, Dievo Žodžio šviesa, atnešta į gūdžius viduramžius, paženklintus raganų laužais ir inkvizicijos tamsa.
Prancūzijos karalienės Margaritos leidimas anais laikais skelbti Dievo Žodį pagrindinėse Paryžiaus bažnyčiose atnešė stulbinančius rezultatus – mieste sumažėjo girtavimo, žmogžudysčių skaičius ir bendras nusikalstamumas. Tik Dievo Žodis turi galią pakeisti ne tik žmogų, bet ir nacijas.
Tik kažin kokią funkciją atlieka marga plokštė tarp Katedros ir varpinės, baltosios magijos lopinėlis Vilniaus mieste? Ką bendro turi šviesa su tamsa? Negi reikia žaibo iš Dangaus, kad suskaldytų šią prakeiktą plytą, ar nebeužtenka darbininkų rankų?
***
Bet žmogus vis tiek stato savaip, savo Babelio bokštą, – nors buvo pakankamai įspėjimų iš praeities – pagal Himną, pagal Maironį, kad tik ne pagal Evangeliją. Statykit, bet kaip Dievas įsikišo į istoriją sustabdydamas laiką, taip Jis pasilieka teisę koreguoti ir mūsų beriamos sėklos kokybę!!!
Pasėtą sėklą reikia puoselėti – iš kartos į kartą pasakoti apie bočių pastangas, ugdyti savimonę, tikėjimą ir daryti tai savo pavyzdžiu, o ne tuščiom kalbom. Po gulinčiu akmeniu vanduo neteka. Tokia ir laukiančio derliaus žmogaus pareiga. Nepasyvi, neabejinga ar infantili, bet veržli ir gyvybinga. Dėl tokio infantiliškumo ir užėjo tokie bedieviški viduramžiai, kad piktasis užtemdė protus ir visom priemonėm trukdė Evangelijai palankių žmonių darbams: bažnytiniai kitamanių žudymai ir persekiojimai, prilygstantys Hitlerio gestapui, inkvizicijos laužai, klausyklų agentų paskalos – geros pamokos KGB, ir daugelis kitų veiksnių slopino Dievo šviesą, bet taip ir nenuslopino.
Kalbu tai, siekdamas priartinti Evangeliją, supažindinti su ja daugumą, nes vieną dieną Evangelijos sėkla pražys ir duos vaisių, tam ji buvo ir bus sėjama, ir ne bet kur, kokioj globalizuotoj erdvėj ar nežinomoj aukštumoj – ,,na bezimianoj visote“, – bet Lietuvos žemėj.
Nemanau, kad Dievas ir sėkmė nusisuko nuo mūsų tautos, nemanau, kad mes Jam nerūpime – tautos yra Dievo širdyje. Ne viena kuri tauta, net ne išrinktoji, bet tautų gausa. O ir Raštas apie tai kalba. Kūrėjas visados buvo už tautas. Tautos Jo užmanyme – didžiai reikšmingos ir turi svarbią paskirtį. Tautų tėvui Abraomui buvo pažadėtas derlius: tautų gausa kaip smėlio smiltys pajūry, kaip žvaigždės danguje.
Globalistams pasakysiu, kad Viešpats yra prieš bet kokį tautų ir jų vertybių niveliavimą bei globalizaciją. Apreiškimo knygoje 21 skyriuje 24 eilutėje parašyta: ,,Ir išgelbėtos tautos vaikščios jo šviesoje...“ O 26–oje: ,,...ir į jį (dangiškąjį miestą) bus atnešta tautų šlovė ir garbė.“
O Apaštalų darbuose rašoma, kad Jam priimtinas kiekvienos tautos žmogus. Ir jokiu būdu ne globalizuotas tautos išvestinis darinys, kurio mentalitetas globalizuotas, viena kalba, vienodais teletabiškais drabužiais ir pimpalais ar be jų... Viena kalba jau buvo statant Babelę, ir statyba baigėsi nesėkmingai.
Tad dėl ko vienijamasi? Dėl išpūstos garbės, kažkieno šlovės? Varlė pūtėsi prieš jautį... Kitas tuščias bandymas – išdidaus žmogaus pastangų paminklas – buvo pastačius (sėkmingai) ,,Titaniką“ ir jam (nesėkmingai) nuskendus.
Pasaulio globalizacija, – tai prievartinis veiksmas, nors ir pasyviai (kol kas) brukamas. Tai misterio 666 sistema, kuria naudojantis būtų galima be problemų valdyti ir suvaldyti bet kokį judėjimą ar laisvą mintį, tautų savimonę ir jų pačių laisvą valią. Tam ruošiama ir stebėjimų bei pokalbių pasiklausymo sistema prisidengiant tariama kova prieš terorizmą – mūsų laisvės sąskaita! Sekimo implantai naudojami jau ne vieną dešimtmetį. Atminkim, kad neribota valdžia gimdo prievartą! 
 
Tai, kaip pasaulis kraustosi iš proto dėl Obamos, pavertė jį savotišku Nimrodu, valdančiu Babelę. 
2009–ųjų JAV atkartoja 1933–ų Vokietiją. Obamos manija JAV pasiekė dimensiją, proporcingą absurdiškam Putino liaupsinimui Rusijoje. Rusai ir toliau skelbia, kad Stalinas yra jų didžiausias herojus visoje Rusijos istorijoje. Superherojų paieška ir jų idealizavimas grindžia kelią naujo ,,Hitlerio“ sukūrimui. Tokia yra kritusio Adomo žmogiška prigimtis – patiems išsirinkti karalių. Valdžios praranda budrumą! Kaip? Pasaulis grindžia kelią antikristui, štai kaip. Tik trūksta charizmatinės figūros Europoje, kad 1, 5 milijardo musulmonų ir 1 milijardas indusų pasaulyje galėtų džiaugtis, nes Kristaus jau nekenčia ir dalis amerikiečių. 
 
Tad žvilgsnis krypsta į Europą, milijardą žmonių, gyvenančių joje – Danieliaus pranašystėje aprašyti įvykiai nenumaldomai artėja. Kitoj vandenyno pusėj – ne linksmiau – Niujorko, paleistuvystės, prekybos ir žydrų linksmybių miesto, ateitis ne linksmesnė, ateina pelnytas atpildas už paniekintą Dievo Žodį! O kada, tai tik dienų klausimas. Nepadės nei kažkieno sukauptos maisto atsargos. Reikalinga tautos atgaila už obamiškąją toleranciją abortams, homoseksualizmo palaikymą ir pritarimą.
Kontroliuojamos valstybės ir toliau verčiamos iš vieningo tautų demokratijos centro kontroliuoti viską ir visus – be specialaus leidimo neparduosi net paršo kaimynui. Tad jeigu esam verčiami, tai jau prievarta, brangieji, nebe demokratija. O Kristaus mokslas neverčia, bet kviečia Jį išbandyti.
Jau minėjau, kad Lietuvos laukia galingas Dievo aplankymas. Kaip jis pasireikš? Raštas sako, kad pjūtis didelė, o darbininkų maža. Tad darbininkai ir padės įdirbti lietuvišką dirvą. Kur tie darbininkai? Tikintieji ir bus tie darbininkai. Dovanai gavai, dovanai ir duok tai, ką patyrei, išgirdai. Taigi tikėjimas – iš klausymo ir girdėjimo, o klausymas – iš Dievo Žodžio.
Evangelijos lietus su ženklais ir stebuklais jau lijo ir Europoj. Britų misionierius Deividas Hatavėjus gavo iš Dievo pranašystę, kad Evangelijos lietūs praūš Europoje nuo Rytų iki Vakarų. 1965–1972-aisiais, komunistinio režimo metais, Deividas Hatavėjus pervežė daugiau kaip 150 000 Biblijų per Geležinę uždangą. Už tai jam teko ir kalėti. Jo dėka prabudimas praūžė Bulgarijoje, Vengrijoje, Rumunijoje ir Vakarų Vokietijoje. 
    Šiais metais Lietuvoje viešės kitas didis Dievo tarnas, Franklinas Greimas, tad turim ir patys neapsileisti. Na, o Dievo Žodžio išgydymų stebuklai būtinai atnaujins ir atneš permainų vėjų į mūsų šalį, nuvargintą tarpusavio rietenų ir kivirčų, bei pagirdys ištroškusią žemę. Kaip žemė išaugina želmenis ir kaip sodas suželdina savo sėklas, taip Viešpats Dievas suželdins teisumą ir šlovę mūsų tautoje (Iz 61, 11).
Kadangi sėkla žemėje, tai turėkim vilties. Juk ne istorinė klaida, o Lietuvos Nepriklausomybė buvo pasėta. Sėkla turėjo mirti! Tikėkime ir laukime permainų, nes dabar, nors ir po dvidešimties metų (1991 m. Sausio 13 d.), yra laikas Prisikėlimui. Ir tikrai klaida būtų nedalyvauti ne tik istorinėje kovoje, bet ir galutiniame bei žūtbūtiniame mūšyje už tautą ir Tėvynę. Atminkim, kad Valstybę sunaikinus, ją dar galima atkurti, bet sunaikinus tautą, kelio atgal nėra.

2011 03 11

Aleksandras Kavoliūnas 

 

2011 m. kovo 6 d., sekmadienis

Ekstrasensai, parapsichologai Temidės prieglobstyje?

Kaip atskirti demoniškus pasireiškimus visuomenėje nuo dieviškų 

 Temidės prieglobstyje 
      Vyksta laida televizijojekarštos diskusijos, aistros, įtikinėjimai, išsidirbinėjimai. Minimi: J. Husas, Platonas, Ninelė Kulagina... Kas tas Platonas – šiek tiek žinome. O Ninelė Kulagina? Šarlatanė... Šventoji? Ar ji ir jos talentas, tai tik išpūstas burbulas? Tad kas ji... Pasirodo – ekstrasensė. TV laidoje kalbinami Maskvos ekstrasensai, Lietuvos žyniuoniai ir t. t.    
       Ateizmo laikais žmonės ypač susidomėjo mistika, nes atsivėręs dvasinis vakumas žmonių širdyse reikalavo savo: gamta nemėgsta tuštumos. Ir aišku, kad toks žingeidumas arba dvasinių žinių toškimas atvėrė duris demoniškiems pasireiškimams visuomenėje... 
       Šiuo metu masinės informacijos priemonės, ypatingai televizija, ypatingai daug kalba apie dvasinius reiškinius ir įvairius metafizinius pasireiškimus mūsų visuomenėje. Kadangi sieliškumas atvėrė duris neregėtiems iki šiol demoniškiems reiškiniams, tik dvasinis, t. y. atgimęs iš naujo (NT, Jono 3–3, 7) per Jėzų Kristų žmogus gali atskirti dieviškus pasireiškimus nuo demoniškų aplinkiniame pasaulyje, na, ir savo asmeniniame gyvenime. Atgimti iš naujo – iš dvasios, tai kertinis atspirties taškas, norint pakeisti visuomenės DNR, teigiamai transformuoti visuomenės ateities matymą, mąstymą ir dorovę, be kurių neįmanomas tolimesnis moralinis ir bent jau minimalus ekonominis šalies augimas. 
       ...Daugelio žmonių neišprusimu pasinaudojo dvasinių nusikaltėlių gildijos atstovai: astrologai, būrėjos, bioenergetikai virgulininkai, gyduoliai – ekstrasensai, biodiagnostai, chiromantai – delnažyniai ir t. t. Jie masiškai užplūdo miestų sales, televizijos ekranus, demonstruodami savo „išprusimą“ bei brukdami dvasinius nuodus. Jiems mielai talkina televizijos laidų kūrėjai, kad praskaidrintų nykią kai kurių individų būtį prikurdami laidų, kupinų tokio dvasinio konglomerato, nuo kurio mąstančiam žmogui darosi bloga: krikščioniškos vertybės sumišusios vos ne su Vudu apeigom, ir viską vainikuoja satanistiniuose ritualuose naudojama atributika (pvz., Taro kortos), apie kurios paskirtį dažnas laidų kūrėjas ir vartotojas net neįtaria.

      Trumpai apie viską... (bendros pastabos)
      Okultizmas – tai neturinčių moralės normų žmonių gyvenimo būdas, sava „etika“, ir, pagaliau, vos ne religija, interpretuojanti Dievo Žodį kaip nori ir kaip jai patogu…
       Argi tokio pobūdžio laidos gali būti demonstruojamos per televiziją? Arba rytiniai horoskopų skaitymai, ir ne bet kur, o per valstybinę TV?! Tai – valstybiniu mastu įteisintas okultizmas. O dabartinės kai kurių TV laidos, – koks skirtumas tarp jų ir A. Kašpirovskio masinės hipnozės seansų per televiziją? Jo veikla buvo teisingai mūsų dvasininkų įvertinta! Bet tai kas vyksta dabar... 
       Kiek žmogus pasišovęs daryti blogį, – suprasdamas tai ar ne tiek blogis (demonai) turi priėjimą prie jo. Dauguma atveju jie yra ir žmogžudysčių bei įvairių nusikaltimų iniciatoriai (veikiau, jų užvaldyti žmonės). Todėl labai blogai, kai per televiziją skaitomi ir sudarinėjami horoskopai, buriama, rodomos būrėjos ir liaupsinamas jų gyvenimo būdas, kviečiami ekstrasensai ir net šamanai…
       Būrimas, astrologinės prognozės, mediumų prognozės – tai bendravimas su piktosiomis dvasiomis. Štai su kuo kontaktuoja mūsų TV laidų ,,herojės“, flirtuoja ir t. t. – su dvasinėmis blogio pasaulio jėgomis! (žr. Efez 6, 12). Patikėkit, gyvenant blogio apsuptyje, toks flirtas reiškia tikrų tikriausią pražūtį. Neatsivertusiam žmogui tai gal tik nuotykis, ir jei griūna jo gyvenimas – daug likimų ir gyvenimų dar grius, jeigu šalyje nebus sustabdyta būrėjų ir astrologių invazija į daugelio gyvenimus, – tai nurašoma likimui. Bet tai nėra nekalta mistika! Tai — okultizmas! 
      Žvilgsnis į praeitį...
      Septinto dešimtmečio viduryje tikra sensacija tapo režisieriaus Olenderio dokumentinis filmas „10 metų su ekstrasensais“ ir ypač tie jo kadrai, kuriuose buvo nufilmuota Ninelė Kulagina. Vidutinio amžiaus moteris prieina prie stiklinio dangčio. Po juo padėta paprasta degtukų dėžutė. Ekrane stambiu planu rodomas įtemptas Ninelės Kulaginos veidas, paskui link dangčio ištiestos rankos ir, galiausiai, lėtai judanti, nežinomos jėgos varoma degtukų dėžutė. Kas tai... Mistika ar realybė? Atsakysiu. Tai – realybė. 
      Beveik tuo pat metu Maskvoje buvo atliekamas dar žymesnio ekstrasenso – Džunos Davitašvili fenomeno tyrimas. Bet... Iš vienos pusės mokslininkai įsitikino, kad Ninelės Kulaginos ir Davitašvili telekinezė nėra apgaulė. Taigi apie tą pusę, – kad tai nėra apgaulė – ir pakalbėsim. Priminsiu, kad telekinezė (psichokinezė) reiškia daiktų judinimą per atstūmą ,,proto“ pagalba. Tik klausimas, ar ,,proto'' pagalba judinami daiktai?!
      Mokslinė parapsichologija šiuos reiškinius skirsto į dvi sritis: pirmąją sudaro taip vadinamas viršjuslinio suvokimo fenomenas (aiškiaregystė, telepatija ir prekognicija arba ateities spėjimas); antrąją parakinetiniai efektai (psichokinezė), dematerializacija ir rematerializacija, apporte (perėjimas per materialius objektus: kiaurai sienas ir kt.). Bet mes gerai žinome, kad mokslas, bent jau oficialusis, neigia Dievo buvimą ir pasaulio sukūrimą. Tad mokslas tegu ir lieka mokslu, o mes žvilgtelsim šiek tiek anapus tikėjimo akimis... 
*** 
      „Šitą bylą pilnai kontroliuoja saugumas, saugumas spaudžia ir prokurorus, ir teisėjus, ir todėl tiesa šitoje byloje bent jau artimiausiu metu kol kas neišaiškės“, vieno laikraščio korespondentei sakė būrėjas iš Šiaurės Lietuvos. Čia kalbama apie Dr. Kedžio bylą. Dar TV laidoje buvo tokia informacija: ekstrasensė advokatė iš Vilniaus savo laiške Dr. Kedžio artimiesiems pateikė tiek prokurorų, tiek Seimo narių pedofilų pavardes, įvardijo prokurorus, susijusius su Drąsiaus Kedžio mirtimi. Pasak šios ekstrasensės, su Dr. Kedžio nužudymu yra susiję du Generalinės prokuratūros prokurorai ir vienas Kauno apygardos prokuratūros prokuroras. Advokatė ekstrasensė savo laiške taip pat aprašė, kaip atrodo vietovė ir statinys, kuriame prokurorai pedofilai esą prievartauja mažamečius vaikus, nurodė statinio savininko vardą.
      Toje pačioje TV laidoje girdėjom, kaip apie vieną ekstrasensę buvo pasakojama, kad lygtai ji nurodė, jog tarp Vilniaus ir Grigiškių, beržynėlyje guli giminių seniai ieškoma mergina. Nušauta ir pakarta. Bet kyla toks klausimas – iš kur ekstrasensė sužinojo, kas gi jai pasakė? Ir apskritai – ar gali kas nors iš nematomo pasaulio ką nors kam nors pasakyti, nes būtent iš ten ekstrasensė sužinojo visą informaciją apie nužudytą merginą.
      Ką slepia ekstrasensai, ko mes nežinom? Ir ar jie slepia – iš ko ar kaip sužino informaciją, o gal patys nesupranta, arba tik apsimeta, kad nesupranta... Galų gale – ar galimi ryšiai su anapusiniu pasauliu? Ne vieną dešimtmetį stebint tokius pasireiškimus, – atsakysiu – ryšiai galimi. O TV laidoje dalyvavusi vietinė ragana nedviprasmiškai dar kartą patvirtino, kad egzistuoja ir ,,kiti ryšiai... 
      Taigi... Tik su kuo tie ryšiai ar su Dievu, ar su dvasinėmis padangių blogio jėgomis? Su Dievo angelais ar kritusiais angelais (piktojo demonais)?
      ...Žiūrovų replikos salėje (TV laidos metu): ,,Tarybiniais laikais KGB laboratorijose vyko tyrimai... Įrodyta...ir panašiai.
      Iš tiesų, KGB tyrė ir ištyrė, kad anapusinis pasaulis egzistuoja. Tai visgi, ar egzistuoja anapusinis pasaulis? Apie tai čia ir pakalbėsim.
      Okultinis pasaulis 
    
    Pasikliaudamas okultinėmis jėgomis, žmogus šaukiasi kito dievo – šio pasaulio dievaičio, melo tėvo, šėtono, kuris naudoja horoskopus, būrimą kortomis, chiromantiją, būrimą arbatos tirščiais, Ouija lenteles, krištolinius rutulius, švytuokles, visas raganavimo formas, užkalbėjimus, spiritistų seansus, ekstrasensinius pojūčius, telepatiją, telekinezę, spiritistų susirinkimus, automatinį rašymą, baldų bilsnojimą, levitaciją, hipnozę, burtų lazdeles ir daug kitų dalykų.         
      Visa tai vadinasi paprastai okultizmas. Okultizmas [lot. occultus – slaptas, paslaptingas], tai pasaulėžiūra, teigianti, kad gamtoje slypi paslaptingos antgamtinės jėgos, anapusinis dvasių pasaulis, su kuriuo galima kontaktuoti, t.y. bendrauti su dvasiomis. Nors tai sovietinio žodyno apibrėžimas, bet paradoksas tame, kad taip ir yra – bendravimas su dvasių pasauliu galimas. 
      Iš tikrųjų, tai okultizmas yra pseudo mokslinė doktrina, ir jis nėra mokslas. Be to, savo esme jis yra tikras pragaro kūdikis, smaluotas produktas, kitaip jo nepavadinsi. Taigi – antgamtinis pasaulis iš tiesų egzistuoja, ir Biblija labai aiškiai nurodo jėgas, valdančias mūsų trimatį, matomą ir apčiuopiamą pasaulį (žr. Efeziečiams 6, 12).   Okultiniam pasauliui tarnauja daygybė tamsos tarnų, kurie save tituluoja ,,metafizikos daktarais", parapsichologais ir t. t. Yra didelis skirtumas tarp okultiškai suprantamos parapsichologijos ir universitetinės, bandančios moksliniais metodais tirti paranormalius , antgamtinius reiškinius. 
       Garsus rusų akademikas A. Akimovas (beje, netikintis Kristumi) rašė: ,,Egzistuoja dvi gamtos pažinimo kryptys. Vienos iš jų laikosi Vakarų mokslas, ji pagrįsta žiniomis, gaunamomis iš tos metodologinės bazės, kuri vakarams yra įprasta: eksperimentai, įrodymai ir t. t. Kitos krypties laikosi Rytai, ji pagrįsta žiniomis, gaunamomis iš šalies, ezoteriniu keliu, meditacijos būsenoje. Einanat ezoteriniu keliu žinių susirasti nereikia, jos žmogui duodamos".
       Nors akademikas - neatgimęs iš naujo žmogus (Jono 3, 7), bet ir tai supranta, kad kanalas, kuriuo ateina ezoterinės žinios, yra iš anapusinio pasaulio. Tad ar mums vis dar reikia įrodymų, kad dvasiniame pasaulyje žaidimams nėra vietos?!? 
      Anapusinio pasaulio buvimą įrodo dar vieno ruso, buvusio KGB pulkininko, Pavelo Vesiolovo stebėjimai. Pasirodo, kad ši organizacija (būdama demoniška savo prigimtimi iš esmės), tyrinėjo anapusinio pasaulio reiškinius, tame tarpe ir demonų egzistavimą  bei jų pasireiškimus visuomenėje. Iš profesijos geologas, tyrinėdamas žemės gelmes, jis priėjo išvadą, kad ,,daugelio žemės gelmėse vykstančių reiškinių neįmanoma paaiškinti materialistinėmis kategorijomis.Požeminis (pagal P. V.) ,,žemasis'' pasaulis pilnas gyvybės. Ten verda aistros, rimtos dramos, kunkuliuoja energija... 1951 metai.     
      1951 metai. Rusijos mokslų akademijos vyr. mokslinis bendradarbis, geologas Ivanas Pavlovas, pragręžęs 12 000 metrų gylio gręžinį, akimirksniu pražilo – būtybė, kuri išskrido iš gręžinio, žvilgtelėjo į jį ir jo bendradarbius, ir vėl įskrido į gręžinio šulinį“ (,,Pravda“, Kovo 11 -osios vedamasis, 1 -asis laikraščio puslapis). 
      ,,Iš gręžinio gilumos pasigirdo tokios aimanos ir klyksmai, kad dar truputis, ir jo širdis būtų neatlaikiusi. Garsai, kuriiuos jis girdėjo, priminė gyvūnų – žmonių balsus... 
      Bet šiuokart jo kūnas apsiribojo tik matomu kosmetiniu pasikeitimu: kadaise buvę juodi plaukai akimirksniu tapo baltut baltutėliai, kas nelabai derinosi su jo tvirtu, rusiško lokio, stotu. Vos ne vidutinio amžiaus senis...“
       Netikintis, nepažįstantis Dievo žmogus (P. Vesiolovas), išmoko suvokti satanizmo subtilybes, aptikti šėtoniškų jėgų pėdsakus ir stebėti velnio išdaigas. Galų gale jam buvo pasiūlytas darbas KGB kuriamoje laboratorijoje. Ten buvo grupės, kurios užsiiminėjo žmogaus ypatingų galių panaudojimu – telepatija, telekineze, ekstrasensorika ir t. t.    
      P. Vesiolovo grupė užsiiminėjo okultizmo, demonologijos, magijos reikalais. Štai kai kurios jo mintys, kurios, manau, bus įdomios ir skaitytojui. P. Vesiolovas teigia, kad „anapusinis pasaulis perpildytas kaip ir žemiškasis. Ano pasaulio gyventojai kartais mėgina pabendrauti su žmonėmis… Galima išmokti pajungti demonus savo valiai, vienus panaudoti, siekiant kam nors padėti (tam, kad po to turėti auką savo gniaužtuose – aut. pastaba), kitus – kam nors pakenkti… “ (ką ir daro, veikiau su kuo bendrauja kai kurių TV laidų herojai – ekstrasensai, aiškiaregiai, numerologai, tarologai, būrėjos, raganos ir įvairaus plauko atsrologės). 
      Manau, daugiau nebereikia jokių įrodymų apie baltosios ir juodosios magijos ištakas. Jei taip mąsto neatgimęs iš naujo (Jono 3, 7) bedievis žmogus, tai ką kalbėti apie kai kuriuos, besivadinančiais krikščionimis... Juk ne paslaptis, kad kai kurie tebeeina pasiburti, t. y. sužinoti apie savo ir savo artimųjų ateitį.
  Ar gali mirusieji bendrauti su gyvaisiais... 
      Tokios Šventojo Rašto vietos, kaip ši, kur parašyta, kad ,,tarnaujančios dvasios (Dievo angelai), išsiųstos tarnauti tiems, kurie paveldės išgelbėjimą (išganymą)(Hebrajams 1, 14), kartais interpretuojamos taip, kaip kas nori ir kaip kam patogu... Liberalioji teologija, na ir ekstrasensų gildijos nariai, savaip išanalizavo kai kurias Šventojo Rašto vietas ir tebeanalizuoja. Jie aiškina, kad ,,tarnaujančios dvasios“ (Dievo angelai), tai mirusių vėlės sielos. Jie visai nepaiso, ką Šventasis Raštas sako apie dangiškųjų angelų egzistavimą ir jų ryšį su žmogaus likimu, istorija, jo gyvenimu iki mirties. 
      Mokymas apie tai, kad mirusieji grįžta tarnauti gyviesiems, sudarė sąlygas atsirasti šiuolaikiniam spiritizmui. Jeigu mirusiems būtų leidžiama grįžti į žemę, prieš tai prisipildžius įvairių žinių apie ateitį, praeitį, tai nebūtų ir šios Rašto vietos: ,,Nesikreipkite į mirusiųjų dvasių iššaukėjus ir nieko nesiteiraukite...“ (Kunigų 19, 31). Kai žmonės patiki, kad mirusieji iš tikrųjų grįžta bendrauti su jais, šėtonas priverčia, kad jo dvasios demonai, apsimestų tais mirusiaisiais, kurie kartais pasirodo sapnuose, ir imituotų jų balsus. Kartais iš tokių ,,lankytojų“, apsimetančių, jog jie esantys iš dvasių pasaulio, žmonės gali išgirsti įspėjimą, kuris po to pasitvirtina. Šitaip įgiję pasitikėjimą, jie pateikia mokymus, kurie pakerta tikėjimą Šventuoju Raštu.
      Dėdamiesi, jog siekia savo artimiesiems Žemėje gero, tuo skatina žmones daryti pačias pavojingiausias klaidas, tokias, kaip, pavyzdžiui, sunkiu gyvenimo momentu nusižudyti ir t. t. O kartais galėdami išpranašauti ateities įvykius, nes žinodami Dievo pažadus žmonijai ar konkrečiam asmeniui, jie suteikia savo pareiškimams patikimumo įspūdį. Galų gale piktosios dvasios (demonai) būna įvairiuose susirinkimuose bei pasitarimuose įvairiose žemės vietose, todėl jos daug žino apie bet kurio žmogaus veiklą, ir dažnai apie jo likimą. Be to, giminės dvasios keliauja iš kartos į kartą nešdamos savotišką tos šeimos giminės dvasinį kraitį: ligas, skurdą, skyrybas, nelaimingus atsitikimus bei begalę įvairių kitų negandų.
      Demonų valdomi žmonės naudoja spiritizmą, kaip medžiotojai masalą gyvūnams įvilioti į savo spąstus, o piktosios dvasios skatina įvairias spiritizmo formas ir atmainas, kad galėtų kontroliuoti žmones, taip atitraukdami jų sielas nuo išgelbėjimo ir nuo Dievo. Tam pasitelkiama aibė priemonių, lyg ir padedančių žmogui sužinoti ateitį, kaip elgtis ar panašiai: kerai, apžavai, mediumų apklausinėjimas, horoskopai, astrologija ir daugelis kitų. Trumpai sakant, lyg ir geranoriški ketinimai, bet...  
      Nota bene. Piktosios dvasios gali sakyti tiesą, bet tik tam, kad įgytų žmonių pasitikėjimą. Atminkim, kad daugelis tų, kurie besąlygiškai patiki ta ,,tiesa'' ar jų gyvenime pasitvirtinusiais faktais, yra tiesioginėje piktųjų dvasių įtakoje, kurių vienintelis tikslas toliau manipuliuoti tų žmonių gyvenimais iki galutinio sielų užvaldymo ir tų žmonių pražudymo. Taip ištisos kartos patenka į didžiausią prakeikimą, kuris tęsiasi metų metais, dešimtmečiais ar šimtmečiais. Toks likimas ir tų tautų, kurios ignoruoja Šventojo Rašto mokslą. Juk dažnas rėkte rėkia, kad nėra jokių velnių, o po minutės keliauja pas kokią būrėją ar astrologę, kad gautų žinių apie savo ar savo šeimos narių ateitį. Dvasinio pasaulio atstovai turi tokią atmintį, kuriai joks žemiškasis kompiuteris neprilygsta.
      Biblija skelbia, kad ,,vyras ar moteris, kurie užsiima mirusiųjų dvasių iššaukimu ir žyniavimu, turi mirti...“ (Kunigų 20, 27). Piktosios dvasios neigia Kristaus dieviškumą ir netgi patį Kūrėją stato ant vieno laiptelio (su jų vyresniuoju piktuoju). Ir taip prisidengęs nauja kauke (spiritizmo ir aiškiaregystės, hipnozės ir astrologijos, NEW AGE ar ,,Scientology“ judėjimu, Mefistofelio vardu ar sielos dualizmu, piktų ir dvasiškai aklų žmonių pavidalu), didysis maištininkas ir apgavikas (šėtonas) tęsia kovą prieš Dievą, pradėtą Danguje, ir vykstančią Žemėje ne vieną tūkstantį metų. Apie tai ir pasakoja Biblija, tik ne taip, kaip norėtų evoliucionistai bei Lietuvoje pasirodę nauji istorijos apaštalai, ,,bedieviai“ istorikai, užvaldyti piktųjų dvasių jiems primestų apreiškimų apie šalies istoriją, jos valdovus bei įvairių ženklų kilmę: ,,Dvasia aiškiai sako, kad paskutiniaisiais laikais kai kurie atsitrauks nuo tikėjimo, pasidavę klaidinančioms dvasioms ir demonų mokymams“ (1 Timotiejui 4, 1 ). Ką dabar ir stebime... 
*** 
      Daugelis stengiasi įrodyti, kad spiritizmo reiškiniai yra ne kas kita, o tik mediumo apsukrumas ir jo rankų miklumas. Nors tiesa ir tai, kad gudrybės yra pakišamos kaip tikri atsitikimai, kuriuose veikia antgamtinės jėgos. Pavyzdžiui, stebuklingas beldimas, nuo kurio prasidėjo šiuolaikinis spiritizmas, buvo ne žmogaus gudrybės ar apgavystės, bet tiesioginis piktųjų dvasių darbas, kaip viena sėkmingiausių sielą pražudančių apgaulių. Daugelis, kurie tiki, kad spiritizmas – susisiekimas su ,,mirusiaisiais“, kaip pavyzdžiui, ,,Dr. Kedžio dvasia“ ar panašiai, atneš jiems žinojimą ar aiškumą, turėtų suprasti, kad bet koks žinių gavimas įvairiais ir abejotinais (Dievo smerkiamais) kanalais yra uždraustas ne todėl, kad Dievas užsigeidė, bet todėl, kad šėtonas yra perėmęs šios planetos, vardu Žemė, administratoriaus galias, kurias jam netiesiogiai perdavė pirmasis žmogus Adomas, todėl jam ir pavaldžios daugelis struktūrų šiame pasaulyje, pradedant žiniasklaida ir baigiant bankais. Viešpats žino, kad mūsų įsipainiojimas į okultizmą nuves į amžinąją pražūtį. Štai nuo kokių dar vienų pavojingų spąstų Jis saugo žmoniją! 
    Mes ne vieni... (Glorijos Polo liudijimo fragmentai)
      Trumpai klinikinėje mirtyje buvusių žmonių išgyvenimai yra panašūs ir teigiami matyt todėl, kad jie patyrė tik mirties pačią pradžią, t. y. sielos atsiskyrimą nuo kūno, kuris, kaip tam tikras su žmogaus sandara susijęs procesas, daugmaž visiems yra vienodas. Mirties procesui rutuliojantis toliau, ryškėja skirtumai, kurie priklauso nuo konkretaus žmogaus. Glorijos Polo (dr. odontologė Gloria Polo) atvejis yra būtent toks. Jis unikalus dar ir tuo, kad Glorija nuo fizinio kūno atsiskyrė du kartus. Kai po žaibo kirčio ją ištiko klinikinė mirtis, jos patirtis nebuvo itin šiurpi, bet panaši į tą, kurią iš pradžių patiria visi mirštantieji. Ji, kaip ir dauguma trumpai klinikinėje mirtyje buvusiųjų, labai nenorėjo sugrįžti. Tačiau kai ant operacinio stalo Glorija dar kartą, ir ilgam, atsiskyrė nuo fizinio kūno, – jos patirtis jau buvo visai kitokia (priklausė nuo to, kokia ji buvo iki nelaimingo atsitikimo).
       ,,Kaip nuostabu yra dalintis su jumis dovana, rašo Glorija Polo kurią Viešpats man suteikė daugiau kaip prieš 10 metų, kai dar lankiau Kolumbijos Nacionalinį Universitetą Bogotoje. Tuo metu buvau paskutiniame kurse, kartu su savo sūnėnu, kuris taip pat buvo stomatologas. Mano vyras buvo su mumis tą dieną. Penktadienio popietę turėjome pasiimti knygas iš Stomatologijos Mokyklos. Tuo metu labai smarkiai lijo ir mes su sūnėnu slėpėmės po nedideliu lietsargiu. Mano vyras vilkėjo neperšlampantį lietpaltį ir prie Pagrindinės Bibliotekos prisiartino nuo sienos pusės. Tuo tarpu mes su sūnėnu šokinėdami per balas bėgom pro medžius. Tuo metu kai kaip tik ruošėmės šokti per didelę balą, mus nutrenkė žaibas. Abu smarkiai apdegėm. Mano sūnėnas mirė vietoje. Mano atveju žaibas perėjo tokiu būdu, kad siaubingai apdegino ne tik viduje, bet ir išorėje. Šis kūnas, kurį matote, yra atstatytas per mūsų Viešpaties malonę. Žaibas sudegino mane, paliko be krūtų, praktiškai sunaikino audinius ir šonkaulius. Pilvas, kojos, kepenys, inkstai, plaučiai viskas buvo apdegę...“
      Pasaulio mados mėtė Gloriją Polo kaip šapelį vėjas. Kartą, kai buvo jaunesnė, girdėjo kunigą sakant, kad pragaras neegzistuoja, ir demonai taip pat. Tai buvo vienintelis dalykas, kuris ją dar sulaikė bažnyčioje. Kai man pasakė, kad velnias neegzistuoja, aš pagalvojau, kad mes visi vis tiek eisim į dangų, nepriklausomai nuo to, kas esam ir kaip gyvenam. Tai galutinai atitolino mane nuo Viešpaties...
       Glorija Polo pradėjo visiems pasakoti, kad demonai neegzistuoja, kad juos išgalvojo kunigai, kad galėtų manipuliuoti žmonėmis. Susitikusi su bendramoksliais aiškindavo, kad Dievas neegzistuoja ir jog mes visi esam evoliucijos padarinys. ,,Bet toje operacinėje“, kaip ji rašo: ,,mane apėmė tikras siaubas! Mačiau demonus, paliekančius mano kūną ir aš buvau jų taikinys. Tą akimirką pamačiau žmones, pasirodančius iš operacinės sienų. Iš pirmo žvilgsnio jie atrodė normalūs, tik siaubingos neapykantos perkreiptais veidais. Bet staiga man buvo duotas supratimas, kad esu kiekvienam iš jų skolinga. Suvokiau, kad nuodėmė nėra už dyką, ir kad didžiausias velnio niekšiškumas ir melas yra konstatavimas, kad jis neegzistuoja. Mačiau, kad jie ateina manęs. Negalite įsivaizduoti, kokia buvau išsigandusi. Moksliškas ir intelektualus protas čia padėti negalėjo. Atsispyriau nuo grindų ir bandžiau grįžti į savo kūną, bet jis manęs neįsileido. Norėjau pabėgti ir nė neprisimenu, kaip išėjau per operacinės sieną tikėdamasi rasti saugią slėptuvę koridoriuje, bet vietoj to tik pakilau į orą...“
      Toliau piešiami pragaro vaizdai... Kadangi pats mačiau iš tolo, kaip atrodo Liuciferio ,,parapija“, tai net neabejoju, kad šie Glorijos Polo pasakojami vaizdai iš jo virtuvės... 
      Cituoju toliau: ,,Patekau (Gloria Polo) į kažkokius tunelius, vedančius žemyn. Iš pradžių juose buvo šviesa ir jie atrodė kaip medaus koriai. Juose buvo daug žmonių. Bet kuo toliau leidausi, tuo buvo tamsiau ir galiausiai ėmiau judėti visiškoje tamsoje. Tos tamsos nėra net su kuo palyginti. Tamsiausia tamsa žemėje čia būtų kaip vidurdienio saulė. Ši tamsa kupina skausmo, siaubo, gėdos. Ir labai smirdi. Lioviausi leistis tais tuneliais ir nusileidau ant kažkokios plokštumos. Anksčiau sakiau, kad turiu geležinę valią, kad galiu viską pakelti. Bet tai neturėjo jokios reikšmės dabar, nes aš norėjau kilti į viršų ir negalėjau. Tuo momentu pamačiau grindyse atsiveriančius milžiniškus nasrus ir pajutau siaubingą tuštumą savyje, bedugnę prarają. Pats baisiausias dalykas toje skylėje buvo tai, kad negalėjau pajusti nė lašelio Dievo meilės, nė kruopelytės vilties. Ir ta skylė ėmė mane traukti į vidų, labai išsigandau.
      ...Aš žinojau, jeigu ten pateksiu mano siela neišsigelbės. Ir to siaubo metu, kai buvau traukiama į tą skylę, pajutau, kad kažkas mane pagavo už kojų ir traukia viršun. Tai buvo labai skausmingas momentas. Mano ateizmas išnyko. Ėmiau šauktis ten esančių sielų gelbėti mane. Šaukdama suvokiau, kad tūkstančiai tūkstančių ten esančių žmonių jaunimas. Su skausmu išgirdau dantų griežimą, siaubingus riksmus ir dejones, kurie sukrėtė mane iki sielos gelmių. Prireikė daugybės metų, kad priprasčiau, nes apsiverkdavau kaskart prisiminusi jų skausmą. Suvokiau, kad tai yra siaubų kupina vieta, kurion patenka (ir) vilties netekę savižudžiai. Bet baisiausias ten Dievo nebuvimas. Dievo ten visiškai neįmanoma pajusti.“ 
      Informacija apmąstymui
      Daugelis tų, kurie tiki, kad spiritizmas (žinios, kurias kalba ekstrasensai, mediumai – spiritistai ir aiškiaregiai – okultizmo apologetai) – tik žmogaus gudrybės arba jų pačių antgamtiniai sugebėjimai, niekaip nesusiję su jokiomis dvasiomis, bus įvilioti į pinkles.
      Todėl susidūrę akis į akį su reiškiniais, kurių negalės paaiškinti niekaip kitaip, o tik kaip antgamtinių jėgų veikimą, jie apsigaus, palaikę tai Dievo jėgos veikimu.
      Pridursiu, kad okultinio pasaulio ,,specialistų“ įtraukimas į bet kokių valstybinių – ar tai policija, VSD, STT, prokuratūra ar medicina – institucijų veiklą, būtų tų struktūrų okultavimas arba valstybinių pamatų griovimas.
      Jei, pavyzdžiui, Mykolo Riomerio (Roemerio) universiteto vadovaujantys ir valstybės aparato tarnautojams teisines žinias teikiantys asmenys užsiiminėtų magija, tai vargšė, šiuo atveju, liktų valstybė. Tokia, apgailėtiną, padėtį turėtume, jei ir kitos valstybinės institucijos: teismai, Vyriausybė, Prezidentūra ir Seimas būtų okultuotos.  
      Dar daugiau... Įvairiose jėgos ir teisinėse struktūrose ne pirmą dieną kai kurie veikėjai turi pogrindines ,,koplytėles“, jei taip galima būtų pavadinti tas vietas, kuriose atliekami satanistiniai – stabmeldiški ritualai... O kokia galima šalies ateitis, – jei valdantieji (Seimo, Prezidentūros, įvairių ministerijų atstovai) eina pas būrėjas, astrologes ir kitus ,,tamsiojo pasaulio“ atstovus (nes tai yra ta pati magija, už kurių stovi tamsos kunigaikštis ir jo angelai), nereikia nė spėlioti, pakanka Rasputino pavyzdžio. Jo veiklos padarinius Rusija srebia iki šiol... 
      Jei prezidento ar kitų aukščiausių valdžios struktūrų vadovai bei jų patarėjai yra homoseksualistai ar juos palaikantys, tuomet dvasinė nešvara apgaubia šalį. Jei šalies aukščiausiųjų valdininkų patarėjai yra astrologai ir būrėjos, ar užimantys aukščiausius valdžios postus užsiiminėja okultinėmis praktikomis, turime importuotą kultūrinių mainų su Rytų draugiška valstybe Rasputino Rusijos rezultatą, kurį dabar ir stebime...
      O jei patarėjais būtų Dievo žmonės, t. y. tikintys visatos Viešpačiu Kristumi ir Juo sekantys, šalis laisvėtų ir valytusi nuo tamsos jėgų visose sferose: ekonomikoje, moralėje, švietimo sistemoje, teisėsaugoje, jėgos struktūrose, taip pat keistusi ir kasdienis šeimų gyvenimas bei visos tautos likimas. Todėl šalia valstybės vyrų ir moterų turi būti ne ezoterijos ir okultizmo žyniai, bet kupini Šventosios Dvasios Dievo žmonės!
      Vienintele atrama, padėsiančia išstovėti šiame melo ir apgaulės pasaulyje šiomis ir ateinančiomis dienomis, yra ir bus Kristaus Dvasia širdyse bei Šventosios Dvasios krikštas. Krikštas Šventaja Dvasia aprašytas Biblijoje, Apaštalų darbų antrame skyriuje: ,,Visi pasidarė pilni Šventosios Dvasios ir pradėjo kalbėti kitomis kalbomis, kaip Dvasia jiems davė prabilti“ (Apaštalų darbai 2, 4). Arba Luko evangelijoje: ,,Jei tad jūs, būdami blogi, mokate savo vaikams duoti gerų daiktų, juo labiau jūsų Tėvas iš dangaus duos Šventąją Dvasią tiems, kurie Jį prašo“ (Luko 11, 11).
      Krikštas Šventają Dvasia, tai išskirtinis ginklas, padėsiantis daugeliui atremti tamsos jėgų atakas ir išstovėti atskiriant Tiesą nuo melo, kurias skiria tik labai plona, kaip siūlas, riba. Tai lyg apčiuopti ženklus ant piniginio banknoto ryto aušroje ar vakaro prieblandoje – tik įgudusi akis gali atskirti tikrą pinigą nuo netikro... Šiuo atveju – klaidžiamokslius nuo Kristaus mokslo. 
      Kasdieniame gyvenime taip pat turime būti apdairūs mes negalime eiti prie kiekvieno pasitaikiusio žmogaus ir atverti jam savo gyvenimo paslapčių. Už žmogaus stovi dvasia. Todėl tie, kurie kalba apie Kristų, apie tavo sielos išgelbėjimą, tie verti, kad su jais kalbėtume. Bet ir čia yra išimtys... Kiekvienas brandus krikščionis jums pasakys, kad vieninteliu vadovu, kuriuo galime iki galo pasitikėti, gali būti tik Tas, kurį Tėvas atsiuntė vietoj Kristaus.
      Kas toks? Guodėjas, Užtarėjas (Advokatas, gr. parakletos) bei nepakartojamas tikinčiųjų Draugas – Viešpats Šventoji Dvasia. Tie, kurie šiais paskutiniaisiais laikais neturės Šventosios Dvasios liudijimo savo širdyse, pergyvens įvairius sunkumus asmeniniuose, savo šeimų gyvenimuose bei likimuose, verslo sferose bei įvairiuose gyvenimo verpetuose, nes kaip ne kartą esu minėjęs – tamsa tamsėja, o šviesa ryškėja. Todėl būtina glaustis prie Kristų tikinčių žmonių, nes tarp jų dažniausiai būna Tiesos Autorius, pati Tiesa. Bet svarbiausia, tai turėti Kristų savo širdyje bei glaudžius santykius su Trečiuoju Trejybės Asmeniu, Šventaja Dvasia...  
      Apie dvasinį įžvalgumą...
     Egzistuoja natūralus ir antgamtinis dvasių skirimo būdai. Natūralus melo bei įvairių paklydimo dvasių užvaldytų žmonių identifikavimo būdas arba paprastas bandymas, kuriuo nustatoma klaidinanti dvasia, tai testas žmogui – ar Jėzus Kristus atėjo kūne? ,,Mylimieji, ne kiekviena dvasia tikėkite, bet ištirkite dvasias, ar jos iš Dievo, nes pasklido pasaulyje daug netikrų pranašų. Iš to pažinsite Dievo Dvasią: kiekviena dvasia (žmogus), kuri išpažįsta Jėzų Kristų kūne atėjusį, yra iš Dievo, ir kiekviena dvasia, kuri neišpažįsta Jėzaus Kristaus kūne atėjusio, nėra iš Dievo. Tokia – iš antikristo, apie kurį girdėjote, kad jis ateisiąs. Jis jau dabar yra pasaulyje“ (1 Jono 4–1, 3).
      Tai ne paprastas išpažinimas, kad Jėzus atėjo, bet kad Jis atėjo kūne. Na, ir, be abejo, prisikėlė kūne... O Šventoji Dvasia tai patvirtina šiomis Rašto eilutėmis: ,,Tas Žodis tapo kūnu ir gyveno tarp mūsų; mes regėjome Jo šlovę – šlovę Tėvo viengimio, pilno malonės ir tiesos“ (Jono 1, 14). Jei tai yra pripažįstama, tuomet žmogus nėra veikiamas apgaulės...
      Tad kas tai Dievo dovana ar..? 
       
      Daugelis kalbėdami apie įvairius dvasinius pasireiškimus visuomenėje sako, kad kai kurių žmonių sugebėjimai, tai – Dievo dovana. Dvasinis jautrumas iš tiesų egzistuoja, bet jo ištakos nebūtinai dieviškos. Bet dar svarbiau, ką tomis dovanomis žmogus apreiškia, kam jis atiduoda šlovę – Dievui, ar didžiajam plagiatoriui, šėtonui, kurio visa veikla yra vien destruktyvi bei kenkėjiška ir tęsiasi nuo žmonijos egzistavimo pradžios. Šie žmonės (ekstrasensai, spiritistai mediumai) praleido nepastebėję (veikiau net neskaitę) Šventojo Rašto liudijimus apie šėtono ir jo tarnų daromus stebuklus. Apaštalas Paulius sako (mūsų laikais niekas jau neabejoja, kad Rašte minimi apaštalai gyveno, nes, galų gale, juk tai jie parašė pusę Naujojo Testamento), kad prieš antrąjį Kristaus atėjimą bus panašių šėtoniškosios jėgos pasireiškimų.
      Prieš Viešpaties atėjimą ir ,,šėtonui veikiant, lydės visokios jėgos, ženklai ir netikri stebuklai ir visokios nedoros apgaulės tiems, kurie eina į pražūtį už tai, kad atsisakė (savo noru) mylėti tiesą savo išgelbėjimui'', (2 Tesalonikiečiams 2–9, 10). Dar daugiau ir stipriau masinių apgaulių bumą pabrėžia kita Šventojo Rašto vieta, kurioje šėtonas ir jo demonai, bei jiems atstovaujantys žmonės suvedžioja žemės gyventojus nuostabiais ženklais, kuriuos jiems leista daryti... (žr. Apreiškimo 13, 14). Čia kalbama ne tik apie apgavystes – žmonės apsigaus stebuklais, kuriuos iš tikrųjų darys, o ne tik apsimes darą, šėtono tarnai. Štai jums ir atsakymas – kieno tai ,,dovana“. Iš vaisių pažinsite juos...
*** 
      Bedievių istorikų, mokslininkų bei tokių pačių politikų ir rezultatas bedieviškas: leidimai gėjų paradams, abortų legalizavimas, bedieviško liumpenproletariato surengtos revoliucijos Rusijoje, Prancūzijoje...  
      Tai ir Markso ,,Kapitalas“ bei teorijos apie žmogaus lytiškumo galimas modifikacijas, būgtai žmogaus lytis - jo apsisprendimo reikalas... 
      Tai ir tarologo (Taro kortos – satanistinių bažnyčių atributas Nr. 1), juodojo mago Leopoldo Malinausko dalyvavimas ,,Bėdų turguje“. Kaip minėjau, Šv. Raštas nedviprasmiškai įspėja, kad paskutiniaisiais laikais (dabartiniais laikais) daugelis pasiduos demonų valdomų žmonių mokymams. Įspėju, kad tokia ,,kūrybinė“ simbiozė, kurios tikslas pakelti laidų reitingą, ne vienam laidos dalyviui sukels rimtų problemų, nekalbant jau apie tuos, kurie vien patikėdami tuo, kas ten vyksta, bus paveikti pražūtingų juodųjų magų kerų, kurių pasekmės: ligos, artimųjų netektys, skyrybos, finansiniai nuostoliai, bei įvairios nediagnozuojamos ligos, o finale – savižudybės bei masinė emigracija!   
      ...Tai ir spektakliai tokiais pavadinimais, kaip ,,Vaginos monologai“ (kodėl ne ,,žarnyno potyriai“ ar ,,viduriavimo džiaugsmai“?). Tai ir leidimas gėjams įsivaikinti; tai okultizmo vedlių: vaivų, palmirų ir kitų nuolatinis dalyvavimas TV laidose ir tų instancijų leidimas okultistams formuoti visuomenės nuomonę.  
      Tai ir Drąsiaus Kedžio, Vytauto Pociūno neištirtos žūtys; tai ir vargšo Virgilijaus Jonaičio atidavimas į jogos bei transcendentinės meditacijos ,,specialisto“ Gaudento rankas... 
      Tai ir tokių mokslininkų, kaip astrofizikos ,,genijaus“ Stepheno Hawkingo pastangos išbraukti Dievą iš Visatos sukūrimo ir jo pareiškimas, kad ,,naujos teorijos parodė, jog Kūrėjas „nėra būtinas“. Stephenui Hawkingui vertėtų susimąstyti, ar Dievas jo paties neišbraukė iš savo sąrašo, kaip pasipūtėlį bedievį Zigmundą Froidą (Sigmund Freud)... O tai, patikėkit matome iš Glorijos Polo ir daugelio kitų pasakojimų, kurie grįžo iš anapus, kad pasakytų mums, jog Dievas trokšta kiekvieno mūsų išgelbėjimo, žymiai liūdniau.
*** 
      Mes esam ties didžiausiu visu amžių įvykiu Kristaus grįžimu į Žemę. Tai parašyta Biblijoje. Netikit Biblija? O juk ir Koranas tą patį tvirtina... 
      Šis pasaulis yra laikinas – viso labo tik makiažas. O kaip būna su makiažu? Jis nuplaunamas. Tad netikėkit tom kalbom, kad viskas bus kaip buvę, todėl galima teletabiškai seiliotis bei gyventi be atsakomybės ir elgtis, nebijant Dievo, kaip nori. Ne! Raštas sako, kad ši žemė bus suvyniota ir vėl ištiesta, kaip kilimėlis. Tokia Kūrėjo valia, nes šią Žemę jau beveik sugraužė nuodėmė.
      P. S. Tad baigiant... Kokiose rankose šalis ir jos turtai – gamtiniai ir kultūriniai: istorija, muzika, politika ir t. t., tai ir apspręs tos šalies ateitį bei jos žmonių likimą.
      Ir dar... Kai mūsų šalies vadovai nusilenks prieš Kristų, kai priklaups ant kelių prieš visatos Viešpatį (pradžioje širdyse, o vėliau galima ir vizualiai), tada ir pamatysime pasikeitimus moralėje bei ekonomikoje!
      Tai tinka ir visai tautai. Pastačius paminklą Kristui širdyse, galima statyti ir miestų aikštėse..

  2011 03 07