2011 m. gegužės 14 d., šeštadienis

Aš tikiu Lietuva


  Kovojanti Lietuva

     Kai kas sako, kad anų dienų Pakaunės įvykiai ne tik pakeitė, bet ir supriešino didelę dalį Lietuvos žmonių. Ar tikrai supriešino?   
      Citata iš internautų laiško: ,,Važiuokit, žmonės, mielieji... Kas tik krutat, gelbėkit Lietuvą nuo išgamų šturmo...“ Tai Dr. Kedžio dukrelės gynimo akcijos Garliavoje atgarsis. Tokį atvejį, panašų kaip Garliavoje, Lietuvos istorijoje jau turėjome – tai Perlojos Respublikos gynimas. Truputis praeities... 
 
Kovojanti Lietuva

      Sakoma, kad šauliai – tautos kariuomenė. Taikos metu šauliai rengiasi tėvynės gynimui. Kam tai reikalinga, geriausiai 1928 metais atsakė Šaulių sąjungos įkūrėjas Vladas Putvinskis Pūtvis: „Pagrindinis tėvynės gynėjo ypatumas glūdi žmogaus sieloje. Jos negalima sudaryti ūmai, trumpu laiku. Jis auklėjamas iš pat mažens. Tėvynės gynimo dvasia reikalinga ne vien tiems, kurie su ginklu rankose ją gina. Tikrai nenugalimas kraštas bus tiktai tas, kurio visi gyventojai – ir dideli, ir maži, ir vyrai, ir moterys – brangins savo krašto laisvę ir kaip galėdami ją stiprins ir gins. Tebūnie visi mūsų darbai nušviesti tėvynės meilės, tėvynės gynimo dvasios, tada visi jie tėvynei bus naudingi, ją stiprins ir gins.“

Svarbiausia ,,visuomenės reikalas“

  Perlojos respublika turėjo net savo pinigus ir antspaudą su herbiniu kunigaikščio Perliaus atvaizdu. Veikė teismas, tvarką palaikė 6 vyrų milicija, surasta vieta ir daboklei. Iš 300 ginkluotų vyrų sudaryta kariuomenė sugebėjo atremti ne vieną puolimą. Savo kovingą dvasią perlojiškiai demonstravo ir vėliau, kai pokario metais į partizanus išėjo keliasdešimt kaimo vyrų.
      Naujoji savivalda paskelbė, kad pagrindinis jos veiklos principas – „visuomenės reikalas“, o „valdymo forma: visi aukščiausieji valdymo organai arba tiesiogiai renkami, arba atstovaujamų organų sudaromi“. Taigi daugiau kaip 90 ies metų senumo įvykiai – puikus patikimos savivaldos ir demokratijos pavyzdys.

Valdžios dėmesys žmonių skriaudoms ir ginčams

  Perlojos respublikos prezidento J. Lukoševičiaus užrašai ir dar gyvi senoliai liudija apie tai, kad įkūrus savivaldą pirmiausiai imtasi spręsti paprastų žmonių ginčus ir taisyti jų patirtas skriaudas. Pavyzdžiui, pavogus arklį, teismas reikalaudavo jį grąžinti šeimininkui ir dar sumokėti 500–700 markių bei praleisti 10–15 parų daboklėje.
      Už tai, kad vienas perlojiškis viešai keikė moterį, vadino ją paleistuve, teismas nusprendė, kad vyras sekmadienį, kai visi išeina iš bažnyčios, nukentėjusiosios turi viešai atsiprašyti. Priešingu atveju, jam teksią kelias paras praleisti kalėjime.
      Teismo paslaugomis naudojosi ir nesutariančios poros: ,,Teisėjai, išnagrinėję vienos šeimos nesutarimus, nusprendė siųsti pas juos milicininką, kad šis įkrėstų „skūron svetimoteriaujančiam“, o teismo pirmininkas dar pagąsdino porą. Viskas baigėsi tuo, kad šeima susitaikė.“
      ...Tai tiek nuotrupų apie Perlojos Respublikos veiklą ir apie šalies gynybą praeitame amžiuje. Su ginklu rankose. Mūsų gi atvejis – beginklis, kaip ir atgauta šalies Nepriklausomybė, kurią atkovojome be ginklų, su negausiom, ačiū Dievui, netektim, ir su dainom lūpose bei džiaugsmo ašarom akyse.
      Beliko tik įtvirtinti galutinę Tautos Nepriklausomybę: nuo baimės, nuo netikėjimo, nuo įsišaknijusios giliai širdyse nuodėmės...

Tikrosios Nepriklausomybės link...

     Štai nuo ko pradėjo nykštukinės Perlojos Respublikos vyriausybė: ,,pirmiausiai imtasi spręsti paprastų žmonių ginčus ir taisyti jų patirtas skriaudas...“
      Prezidento institucijos veiklos prioritetas turėtų būti ne buhalterinė apskaita, bet Tautos vienybės, jos vidinio saugumo bei bendro dvasinio stovio priežiūra ir puoselėjimas. Prezidento institucija privalėtų labiau užtikrinti visuomenės rimtį, o ne užsiiminėti vien ekonominių rebusų šaradų sprendimais! Taip būtų užtikrinta tikroji rimtis.
      Kažkieno taip puoselėjama ,,rimtis“ vos nepavertė šalį užakusia kūdra, į kurią tik kuo greičiau įleidus šviežio vandens, įmanomas jos pavertimas švariu telkiniu, kuriame vietoj prisiveisusių gyvių gyventų karališkos žuvys – lašišos ir upėtakiai.
      Dabar gi mūsuose matome vien tik skriaudas: plėšiami vidury baltos dienos žmonės, nes valdžia nebaudžiamai plėšia šalį, jos turtą, ir nebe tūkstančiais, bet dešimtimis milijonų. Šalis pilna svetimautojų; dėl jų prakeikimo gedi kraštas, išdžiūvusios laukų ganyklos. Jie eiklūs daryti, kas nedora (pikti siekiai), jų jėga – neteisybė (Jeremijo 23, 10). Ir nereikia sakyti, kad tai gal kiek perdėta. Nė kiek neperdėta, nė kiek!
      O nuo ko viskas prasidėjo, štai kas įdomu?! Manau, viską puikiai iliustruoja (atspindi) sekančios eilutės: „Tėvynę pardaviau kaip prekę, už šiltą vietą komisaro, prie Stalino kritau apakęs – ką nori su manim tą daro. Tai kas, kad išdaviau gimtinę, – karjera man brangesnė, nes ji ir pinigas auksinis gyvenimo sudaro prasmę.“ Kas tai?.. Eilėraštis apie komunistą, štai kas.
      Ką mes padarėm, kad raudonasis maras liautusi siautėjęs šalyje... Ką? Ogi nieko. Tuo metu, kai Rusiją vis stipriau apima imperinis ilgesys, kai imperinių jėgų kruoščiai puoselėjama grėsmingai skleidžiasi putiniškos ,,deržavos“ vizija, mes gi ,,bac“, ir pardavėm energetinį saugumą, – uždarėm IAE, nors vienu metu kažkuri naujokė ES šalis ir parodė mums ženklą kaip elgtis, pasipriešindama ES ponų užmačioms. Deja, tik trumpam. Nes niekas jos nepalaikė. O mus ar ne maža Islandija anuomet palaikė ir pirmoji pripažino? Kažką juk ir mes karts nuo karto galėtume kitiems padaryti – turėtume palaikyti. Bet še tau... Negana to, kad ne taip seniai atsukome Gruzijai nugarą, vėl puolame glebėsčiuotis su meška. Tik pasitraukėme nuo kontroliuojančio, ir vėl lendame prie jo. Ko... Medaus?
***
      Teko girdėti per radiją, kad Pensilvanijoje egzistuoja labai autonomiška krikščionių bendruomenė: savo ūkiai, sava elektra, važinėja bričkomis, augina ekologišką produkciją, pelningai ją parduoda ir yra turtingi. Toks autonomiškumas uždarė kelioms kartoms kelią tokioms nuodėmėms kaip homoseksualizmas, nekalbant jau apie pedofiliją. Kadangi bendruomenė išties didelė, tai nėra nei kraujomaišos, nei kitokios moralinės bjaurasties. Žmonės, dirbdami žemės ūkyje, neturi laiko panašiems dalykams. O ir dvasinė atmosfera ten yra tokia švari, kad negali prigyti joks moralinis purvas, nes iš kartos į kartą perduodamas ir nuolat siekiama šventumo. Juk ir Raštas sako, kad be šventumo nė vienas neregėsime Dievo.
      Tad jei kas tvirtina, kad mes negalime apsieiti be didžiųjų valstybių paramos, tas klysta, nes Vakarai padės tik tada, kai mes ryžtingai stosime ginti savo valstybės bei joje gyvenančios lietuvių tautos moralines vertybes, tarp kurių prioritetinis turėtų būti šventumas. O kai kieno siekiamas (bet kokiom priemonėm) progresas, iš tikrųjų yra tiesiausias kelias į regresą!
      Šventumas, tai visų pirma nepakantumas netyrumui, kurį sudaro visos seksualinės nuodėmės, eskaluojamos taip vadinamų ,,mažumų“. Tai ir nuolatinis visuomenės teršimas seksualine informacija – nuogybių viešinimas per įvairias TV ir kai kurias žiniasklaidos priemones, o dabar dar ir itin subtiliai perduodamas reklaminių stendų pagalba gatvėse – vadybininkų, išaugusių be jokio supratimo apie moralę, kursiniai darbai...
     Šokiruojanti bedievystė, ištvirkęs ir vis mažiau puoselėjantis dorovės normas visuomenės elitas, vykdantis antimoralią sekso revoliuciją, lydimą homoseksualų paradų, nuogybių demonstravimu viešoje erdvėje, tai ne tas kraitis, su kuriuo galima stoti prieš Dievo ir istorijos teismą! 
      Tad nebūtina ir laukti kažkieno leidimo, kad išvalyti šį purvą. Reikia pasipriešinti, o po to išmiežti bjaurastį, kol ji mūsų neapsėmė. Ir nebūtina žinoti, iš kur tada ateis pagalba, nes tai jau nebebus tikėjimas, nes tikėjimas nėra žinojimas kas ir kaip tave palaimins, t.y. padės krizės metu. Tikėjimas, tai visų pirma Pasitikėjimas, kad Tas, kuris tave atpirko savo krauju ant Kryžiaus, lemiamu momentu ateis į pagalbą. Tik toks tikėjimas, virtęs kasdieniu pasitikėjimu, ir yra vertas Viešpaties akyse. Ir tik toks tikėjimas užaugina drąsą bei dvasios stiprybę, be kurių jokia tauta neišstovės amžių kryžkelėje.
     Nėra Dievo baimės tautoje, nėra, o turėtų būti... Šiom dienom per TV vienas žmogelis po škvalo pasakė: ,,Dievulis mus nubaudė...“ Dievulis ar ne, ne tiek svarbu, svarbu, kad tas žmogus turi Dievo baimę, kuri, kaip sako senovės išmintis, yra ,,išminties pradžia“.
      Tik tikėjimas Viešpačiu Kristumi yra ta jėga, kuri pajėgi tautas išvesti į laisvę ir tikrąją Nepriklausomybę!
***
      Jei tikėdami įsakysit šiam kalnui mestis, tai jis ir mesis į jūrą (Mato 21, 21). Taip sakė Jėzus. ,,Nesąmonė, to negali būti pasakysi tu. O gal dar pasakysi, kad ir Kristaus nebuvo? Nebuvo? Tada papasakosiu apie keliautoją Marką Polą. O gal ir... Buvo? Tai klausykis.
   ,,Kartą kinų imperatorius ir Markas Polas nuvyko į vieną kaimą ir ten sutiko nedidelę krikščionių grupelę. Imperatorius buvo labai žiaurus ir liepė savo kareiviams juos išžudyti. Jis dar pridūrė: ,,Prieš nužudydamas aš įrodysiu, kad Dievas miręs, ir Biblija meluoja. Jūsų Biblijoje rašoma, kad jei turėsite tikėjimą kaip garstyčios grūdelį ir liepsite kalnui pasitraukti, jis pasitrauks. Už jūsų kaimo yra kalnas duodu jums tris dienas, kad jį pajudintumėt!“
      Trys dienos kalnui pajudinti! Markas Polas rašo, kad pirmą dieną tikintieji verkė: ,,Dieve, mes mirsime, pajudink kalną!“ Bet kalnas nejudėjo. Kitą dieną jie surado vieną žmogų, kuris buvo ,,dvasingesnis“ už kitus ir privertė jį melstis, todėl tas visą dieną meldė: ,,Dieve, mes mirsime, pajudink kalną!“ O kalnas vis nejudėjo. Trečią dieną grįžęs imperatorius įsakė savo kariams išrikiuoti tikinčiuosius už kaimo ir nukirsti jiems galvas!
      Tačiau prieš tai jis pasakė: ,,Daviau jums tris dienas pajudinti kalnui, o jis vis dar čia! Jūs neturite Dievo, jūsų Biblija meluoja ir aš noriu, kad jūs mirtumėt žinodami, jog Dievo nėra – todėl privalote paskutinį kartą pasimelsti man stebint! O tada aš jus nužudysiu.“
      Toliau Markas Polas rašo: ,,Šį kartą tikintieji meldėsi kitaip, su tikėjimu! Jie žvelgė į kalną ir liepė jam pasijudinti Jėzaus Kristaus vardu! Imperatoriaus akyse kalnas PAJUDĖJO! Jis tapo tikinčiuoju ir išsiuntė Marką Polą atgal į Italiją, kad pakviestų misionierius skelbti Evangeliją Kinijoje. Dėl šio vieno stebuklo visa Kinija atsivėrė Evangelijai ir šiandien joje yra daugiau nei 100 milijonų tikinčiųjų! Kodėl? Nes Dievas pajudino kalną!
***
      Praeitais metais  Dievas atvėrė neregei moteriai akis. Per maldos susirinkimą Kaune. Štai taip. Misionieriai meldėsi ir įvyko stebuklas.
      Netikiu – vėl pasakys kuris... Ir Jėzumi netikiu. Iš kur žinai, kad jis buvo..?
      – O iš kur žinai, kad Jo nebuvo? Istorijos vadovėliuose nerašo? Ne tuos vadovėlius skaitai, Bibliją skaityk...
      Praeitais metais Vilniuje ,,Siemens“ arenoje vykusį misionieriaus Deivido Hatavėjaus kruzeidą per tris dienas aplankė 30 000 žmonių... O ką tuo metu veikė didžiausios mūsų šalies TV? Kaimyninės Latvijos sostinėje, Rygoje, visas tris dienas susirinkimus įrašinėjo ir transliavo TV 3.
      Ar šimtai akyse pagijusių nuo įvairių ligų žmonių, tame tarpe ir vėžio, nėra stebuklas? O gal tai kliūvinys daktarams, jų išdidumui? O gal mūsų valdžiai? Kodėl ,,Siemens“ arenoje nebuvo nei valdžios atstovų, nei premjero, nei mero... Per krepšinio varžybas, už stiklinės sienos, tai kai kurie buvo...
      Tik per šventes į Katedrą nueinam? O išėjus už jos sienų, ir vėl savo... Tikrosios krikščionybės Lietuvoje dar nebuvo. Dar ne... Bet tas laikas nebe už kalnų.
      Grįžkim prie Perlojos įvykių...

Sovietmetį atlaikęs Vytauto Didžiojo paminklas

      Daugiau kaip 700 gyventojų dabar turintis kaimelis didžiuojasi Vytauto Didžiojo paminklu. Sovietiniais laikais skulptūrą bandyta dukart nugriauti. Pirmą kartą ją apjuosė grandinėmis ir traukė arkliais, bet skulptūroje įmūrytos storos metalinės sijos apsaugojo paminklą. Antrą kartą bandyta griauti traktoriumi, tąkart paminklą apgynė susirinkę perlojiečiai.
      Šeštame dešimtmetyje buvo sumanyta paminklą susprogdinti, bet, negavus leidimo, paminklas taip ir liko stovėti. Negana to, 1968 m. jis buvo restauruotas (panaikintos kulkų ir grandinių paliktos žymės), o 1971 metais paskelbtas vietinės reikšmės dailės paminklu.
      Taip ir stovėjo visą sovietmetį tarsi laisvės simbolis Vytauto Didžiojo paminklas, ant kurio lentos užrašyti žodžiai anais laikais įkvėpė ne vieną tautietį.

Naujo Tautos dvasinio Sąjūdžio pradžia

      Kol mūsų šalyje bus gyvas nors vienas doras žmogus, tol šalis gali tikėtis Dievo malonės. Bet yra sąlyga: tauta turi gręžtis nuo daugybės stabų garbinimo prie vienintelio Gyvojo Dievo, Viešpaties Jėzaus Kristaus: ,,Ir jei mano tauta, kuri vadinasi mano vardu, nusižemins, melsis, ieškos mano veido ir atsisakys savo blogų kelių, Aš išgirsiu danguje, atleisiu jos nuodėmes ir išgydysiu jų žemę“ (2 Kronikų 7, 14).
      Laikas pradėti domėtis tuo, kas vyksta aplinkui, nes įkišusio smėlin galvą stručio pozicija, o dar blogiau, užakusios kūdros sindromas, tai terpė veistis įvairiausiems parazitams: burtininkėms ir astrologėms, gėjams ir pedofilams bei panašiems į juos... Kaip taikliai sako rusų patarlė: tykioje kūdroje velniai veisiasi...
      Vien geranoriškų šūkių nebeužtenka! Tauta privalo atgailauti! Visi kiti keliai jau išbandyti!
  ...Judėjimą Garliavoje, apėmusį kone visą Lietuvą ir tame tarpe užsienyje gyvenančius tautiečius, daugelis pavadino violetine revoliucija. Violetinė spalva, tai atgailos spalva. Tiesos šalininkų simboliu tapusi spalva. Ir tikėkime, kad tai... galutinio Tautos dvasinio, ne smurtinio, prabudimo pradžia.
       Aš tikiu Lietuva!

     A. K. 
 2011 0513

2011 m. gegužės 9 d., pirmadienis

Sekminės



               Šventosios Dvasios krikštas  

       Kas tai yra – Šventosios Dvasios krikštas? Gal tada reikėtų paminėti ir Sekmines. Kokia tai šventė Sekminės? Senovėje Izraelio tauta, judėjai, šventė derliaus ir Pirmųjų vaisių šventę praėjus septynioms savaitėms arba penkiasdešimčiai dienų po Paschos ir Neraugintos duonos šventės (ST, Pak. Įst. 16, 1; 16:8–10). Jų metu buvo sunešama dar daugiau pirmųjų vaisių (Kun 23:15–17).     
      Šios šventės metu buvo dėkojama Dievui Jahvei už pirmąjį, ankstyvąjį metų derlių žmonėms. Abi šventės yra Kristaus ir Jo Bažnyčios provaizdžiai. Pirmasis rodė į Kristų, nukryžiuotą per Paschą (Velykas) ir tapusį prisikėlimo pirmąvaisiu (1 Kor 15, 23). 
    Mums, Naujojo Testamento tikintiesiems, Jo malonėje esantiems Kristaus mokiniams, Sekminių diena primena pirmąjį, galingą Šventosios Dvasios išsiliejimą pirmiesiems krikščionims, laukusiems Jos jėgos išsiliejimo Jeruzalėje (Apd 1, 4). Tai yra antrasis, Bažnyčios, provaizdis – mokiniai, Naujojo Testamento pirmieji vaisiai (Jok 1, 18), pripildyti Šventosios Dvasios būtent per Sekmines. Sekminės, be abejo, pabrėžia Šventosios Dvasios reikšmę Bažnyčios ir kiekvieno tikinčiojo gyvenime! 
        Už šią brangią dovaną ir palaimą, Šventosios Dvasios atsiuntimą, mes turime būti dėkingi tik TėvuiDievui. „Jonas krikštijo vandeniu, o jūs po kelių dienų būsite pakrikštyti Šventąja Dvasia“ (Apd 1, 5).
         Jono Evangelijoje parašyta: „Aš paprašysiu Tėvą ir Jis duos jums kitą Guodėją, kad Jis liktų su jumis per amžius, Tiesos Dvasią…“ Jono (14:16–17)“.
       Ši Tiesos Dvasia yra Trečiasis Trejybės Asmuo, Šventoji Dvasia, Viešpats Dievas ir Guodėjas (Jn 14, 26).
        Juk tik lygiavertis Asmuo galėjo užimti Viešpaties Jėzaus vietą, ar taip? Ir Jėzus siųsdamas mokinius į pasaulį skelbti Evangeliją, sakė: „…eikite ir padarykite Mano mokiniais visų tautų žmones, krikštydami juos Tėvo, ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios vardu…“ Mato (28, 19).
     Tris Asmenis mini ši įkvėpta, nuostabi Rašto vieta. Trys lygiaverčiai Asmenys – Šventoji Trejybė. Dar viena Rašto vieta liudija apie Šventąją Trejybę: ,,Mat yra trys liudytojai danguje: Tėvas, Žodis ir Šventoji Dvasia; ir šitie trys yra viena“ 1 Jono (5, 7).
        Tėvas – Dievas, Žodis – Jėzus Kristus ir Šventoji Dvasia! Manau, kad nebelieka daugiau jokių abejonių dėl to, kad Dievas yra trijuose asmenyse – Šventoji Trejybė!        
     Dar viena vietoje, Mato 3–16, 17, parašyta: ,,Pakrikštytas Jėzus tuoj išbrido iš vandens. Ir štai Jam atsivėrė dangus, ir Jis pamatė Dievo Dvasią…“
      ,,Ir štai balsas iš dangaus prabilo: ,,Šitas yra mano mylimas Sūnus, kuriuo Aš gėriuosi“ (17). Šioje ištraukoje matome tris Asmenis: Jėzų, Šventąją Dvasią ir Tėvą (balsas, kuris prabilo).
     ***  
      Šventoji Dvasia pirmuosiuose krikščionyse degė kaip ugnis. Ji duodavo jiems kryptis dėl Evangelijos skelbimo – į vieną šalį siuntė, į kitą draudė eiti. Sakydavo, ką ir kaip išpildyti. Turbūt pamenat tą Rašto vietą, kur Dvasia pasakė Pilypui: „Prieik ir laikykis greta šio vežimo“ (Apaštalų darbai 8, 29).
      Ta pati Dvasia, kuri prikėlė Kristų iš numirusiųjų, perskrosdama pragaro tamsą, pakėlė Jį iki Dangaus ir pasodino Tėvo dešinėje, dabar atėjo į žemę vietoje Jėzaus ir Sekminių dieną apgaubė Viešpaties mokinius jėga iš aukštybių: „Staiga iš dangaus pasigirdo ūžesys, tarsi pūstų smarkus vėjas. <…>. Visi tapo kupini Šventosios Dvasios ir pradėjo kalbėti kalbomis, kaip Dvasia davė jiems prabilti“ Apaštalų darbai (8:913).
    Dievas Sekminių dieną (praėjus 7 savaitėms, 50 dienų po Velykų) išliejo Šventosios Dvasios sroves tikintiesiems, jie buvo Ja pripildyti ir pakrikštyti: „…Jis krikštys jus Šventąja Dvasia ir ugnimi“ Mato (3, 11). Net burtininkai ir magai, matydami apaštalų daromus ženklus ir stebuklus, įtikėjo Kristų ir leidosi pakrikštijami (Apd 8, 13).
      Šventosios Dvasios krikštas davė galingą vaisių ir Kristaus trejų metų žemiškame tarnavime. Ir šis Dvasios išsiliejimas dabar, praėjus 2000 metų, nepasibaigė, bet pildosi tai, kas buvo pasakyta per pranašą Joelį: „Paskutinėmis dienomis, – sako Dievas, – Aš išliesiu savo Dvasios kiekvienam kūnui, ir jūsų sūnūs bei dukterys pranašaus, jūsų jaunuoliai matys regėjimus, o senieji sapnuos sapnus“ (Apd 2, 17).
      ***
 Gal ir dabar yra bendruomenių, kurios, kaip Samarijos tikintieji, yra priėmę Žodį, bet nepatyrė Šventosios Dvasios krikšto… Tai žinokit, kad Dievas ir šiandien tebekrikštija tikinčiuosius, nes „Jėzus yra tas pats vakar, šiandien ir per amžius“ (Hbr 13, 8). Pats Jėzus neatsisakė Šventosios Dvasios krikšto, kuri ant Jo nužengė kūnišku pavidalu tarsi balandis (Lk 3, 22). Juk būtent Šventoji Dvasia įgalino Jėzų atlikti tuos stebuklus, kurie aprašyti Evangelijose.
Ta pačia Šventąja Dvasia, kurios deginanti ugnis priverčia demonus ir piktąsias dvasias palikti apsėstuosius, ta pačia Šventąja Dvasia Jėzus tebekrikštija ir šiandien. Dievas savo dovanas dalija veltui, ir būtų kvaila atsisakyti to, ką duoda Tėvas: ,,Kai Paulius uždėjo rankas, ant jų nužengė Šventoji Dvasia ir jie ėmė kalbėti kalbomis ir pranašauti'' (Apd 19, 6). 
Jėzus pūtė į mokinius ir sakė: ,,Priimkite Šventąją Dvasią" (Jn 20, 22). Apaštalai dėjo rankas… Šventoji Dvasia nužengia ir šiandienos šventųjų tarnavimuose krikštydama tūkstančius! Pavyzdžiui, vokiečių kilmės evangelisto Rainhardo Bonkės tarnavimuose Afrikoje ir kitų evangelistų tarnavimuose. 
      Jėzus pasakė „Aš išeinu, nes jei neišeičiau, pas jus neateitų Guodėjas…“ (Jn 16, 7). Šventoji Dvasia yra ir Mokytojas, mokantis, kaip atsilaikyti šiame piktame pasaulyje prieš pragaro ordas, o atsilaikius, pagelbėti ir išvaduoti pavergtuosius iš vergystės pančių, išvaryti demonus ir išgydyti ligonius. Paklausite, ar mes galime? Galite, nes Viešpats neprašė, bet įsakė visiems, kurie Jį įtikės: „Eikite į visą pasaulį ir skelbkite Evangeliją visai kūrinijai. <…> mano vardu jie išvarinės demonus… <…> Jie dės rankas ant ligonių, ir tie pasveiks“, Morkaus (16:15; 17–18).
      Ir dar užtvirtino, sakydamas, kad: „kas Mane tiki, darys darbus, kuriuos Aš darau, ir dar už juos didesnių darys…“ (Jn 14, 12). 
     Būtent Šventosios Dvasios krikštas ir įgalina tikinčiuosius tarnauti Dievui pilna jėga su ženklais ir stebuklais. Ir Šventoji Dvasia nėra Dievo veiklioji jėga, kaip tvirtina nuklydę į šalį broliai protestantai – Septintosios dienos adventistai arba nei broliai, nei krikščionys Jehovistai – Jehovos liudytojai. Apie atskilusias nuo Kristaus mokslo ar visai Jo nepažįstančius, bet bandančius vadintis Kristaus mokiniais, kalbėsime kituose straipsneliuose.
      Be Šventosios Dvasios, kaip Asmens pažinimo, apskritai nėra jokios krikščionybės arba ji įgauna religinę išvaizdą, imituojančią tikėjimą, bet tikėjimas be darbų – miręs.
        Šventumas – gerai, bet šventumas dėl šventumo, tai – šventeiviškumas. Apaštalas Paulius įspėja savo jaunąjį brolį Kristuje net šalintis tokių žmonių, turinčių dievotumo išvaizdą, bet atsižadėjusių Jo jėgos (2 Tim 3, 5). O kad mumyse išryškėtų tikras šventumas ir nuolankumas, matuojamas ne ilgais iki kulnų drabužiais ar pabrėžtinai trumpais kostiumėliais, bet širdies rūbais apdengtas neapsimestinis nuolankumas, – reikia daug druskos išragauti su Viešpačiu…
        Okultizmui ir feminizmui lipant ant Dievo aukuro, Bažnyčioje pasirodė šarlatanų su įvairiomis Viešpaties fizinių kančių imitacijomis, pavyzdžiui, stigmomis. Nepamirškim, kad yra ir velnio stebuklų…
       ,,O nuo šiol <…> savo kūne nešioju Jėzaus žymes“ (Gal 6, 17). Tai apaštalo Pauliaus atsakymas į žydų paprotį apipjaustyti berniukus, ir ne tik... Apsisprendimas tarnauti Kristui, mirtis sau, savo „ego“ – žymės, glūdinčios vidiniame apsisprendime, kuris matosi ir išorėje, – štai dvasinės stigmos, kurios yra vertos Viešpaties akyse, o ne išorinis pamaldumas, ištisę veidai, o viduje, lyg pabalintuose grabuose, supūvę kaulai... 
        Sutikime, kad be Šventosios Dvasios mes labai prasti kovotojai ne tik Viešpaties kariaunoje, bet ir kasdieniame gyvenime. Taip pat be Šventosios Dvasios pagalbos nepažinsime ir Jėzaus kaip Asmens taip gerai, kaip norėtume, ir kaip norėtų pats Viešpats. „Bet kai ji ateis, Tiesos Dvasia, jus Ji įves į visą tiesą…“ (Jn 16, 13). Kadangi Jėzus sakė: „Aš esu tiesa, kelias ir gyvenimas“ (Jn 14, 6), į tą tiesą, bendrystę su Viešpačiu – Tiesa, ir įves mus Šventoji Dvasia. 
      Šiuo metu mes turime viską, ką turėjo savo tarnavimo metu Jėzus, ir žymiai daugiau, nei bet kuris Senojo Testamento didvyris. Ar pajėgiat tai suprasti?

Tą pačią Dvasią, kuri nužengė ant Dovydo, ir kurios pagalba jis nugalėjo liūtą, lokį ir milžiną Galijotą; tą pačią Dvasią, kurios pagalba Samsonas išdaužė filistinų ordas, pakėlė pranašą Eliją į Dangų, bet svarbiausia, prikėlė iš numirusiųjų mūsų Viešpatį Jėzų Kristų ir pasodino Tėvo sosto dešinėje, tą pačią Dvasią mes gauname per Šventosios Dvasios krikštą! 
       Senojo Testamento laikais Šventoji Dvasia tik retkarčiais nužengdavo ant atskirų žmonių, o mūsų laikais Ji apsigyvena pas kiekvieną, prašantį Jos pas Tėvą ir tikintį Jo Sūnaus atlikta auka ant kryžiaus: ,,Kuris iš jūsų, būdamas tėvas, duonos prašančiam vaikui duotų akmenį?! <...> Jei tad jūs, būdami blogi, mokate savo vaikams duoti gerų daiktų, juo labiau jūsų Tėvas iš dangaus duos Šventąją Dvasią tiems, kurie Jį prašo“ (Lk 11–11. 13).
 Tai atsakymas tiems, kurie sako, kad ir piktasis gali duoti tai, ko jie prašo pas dangiškąjį Tėvą. Tikėjimas koncentruojasi į tai, ką gali padaryti Dievas, o ne šėtonas, kitaip tai  yra jau nebe tikėjimas, bet baimė ir, jei norit, netikėjimo nuodėmė nepasitikėjimas Tėvu... O ar gali nepasitikėjimas gailestingu Dievu atnešti Jam šlovę?..
*** 
    …Ir mažiausiai, ką mes galime šiais laikais, yra žymiai daugiau, nei kai kam Senojo Testamento laikais…
        Šiame pasaulyje, kuriame klesti okultizmas, burtai ir netikros religijos; kai Naujojo Amžiaus judėjimas skverbiasi į Bažnyčią, kai pasaulį lyg išsiveržusio vulkano dūmais apdengė netikėjimas ir žmonių nukankinta Žemė spjaudosi vulkanų dūmais, nėra kada ilsėtis komforto zonoje. Hedonizmas, epikūrizmas apraizgęs jaunąją kartą, bando įtraukti mūsų vaikus į paleistuvystės, alkoholizmo ir narkotikų liūną.
        Prašykime Dievo dvasinių dovanų, kad tarnautume vieni kitiems ir pasauliui, kuris kenčia labiau, nei mes įsivaizduojame, ir tenebūna tarp mūsų inicijuotųjų, nes dovanos yra skirtos visiems, kas jų trokšta artimo labui.
1 laiške Korintiečiams išvardintos Dvasios dovanos, bet viena jų yra itin svarbi, – tai dvasių skyrimo dovana – nors ir kitos nepaprastai svarbios (1 Kor 12, 8–10). Prašykime Dievo dvasių skyrimo dovanos, kad galėtume atpažinti, kokia dvasia randasi už žmonių kalbų ir veiksmų. Ši dovana ypač vertinga Bažnyčioje atskiriant avis nuo vilkų avies kailyje. Išlaisvinimo tarnavimas irgi nepelnytai pamirštas…
Kontempliatyvių maldų, atskiestų pavojingu misticizmu, dėka į bažnyčias priėjo okultinių dvasių, o blogiausia, kad kai kurie dvasininkai patys eina pas būrėjas ir nesibodi jų paslaugų. Buvau kartą „Akropolio“ prekybos centre, kad iškrapštyčiau iš ten susisukusios gūžtos būrėją, o ji tiesiai šviesiai ir sako – pas mane jūsų kunigai ateina burtis… Še tau, boba, devintinės...
 Šventoji Dvasia yra tas Mokytojas, Padėjėjas, nukreipiantis mūsų žingsnius teisinga linkme, duodantis patarimus, padedantis atskirti gyvenime slypinčius pavojus einant tikėjimo keliu su Viešpačiu: „Aš esu kelias, tiesa ir gyvenimas…“ (Jn 14, 6). Bet...  vienas pastebėjimas – Šventoji Dvasia visados rodo į Jėzų tam, kad pašlovintų Jį ir tik Jį vieną: „Ji (Šventoji Dvasia) pašlovins mane (Jėzų), nes ims iš to, kas mano, ir jums tai paskelbs“ (Jn 16, 14).
     ***    
     Šiame pasaulyje tiek šėtoniškų pinklių ir spąstų, kad tik Šventosios Dvasios ugnimi uždegti krikščionys galės atlikti tai, ką Viešpats Jėzus mums numatė: „Minios vieningai klausėsi Pilypo žodžių, girdėdamos ir matydamos, kokius jis darė stebuklus. Iš daugelio apsėstųjų baisiai šaukdamos išeidavo netyrosios dvasios, išgydavo daug paralyžiuotųjų ir luošų“ (Apd 86, 7).
         Tik Šventoji Dvasia ir įgalino Jėzų bei Jo mokinius padaryti tuos stebuklus, kurie aprašyti Evangelijose ir Apaštalų darbuose. Gal paklausit, kokius stebuklus?..  
            Apsėstojo išgydymas, (Morkaus 1:23, 28). 
           Raupsuotojo išgydymas: „Viešpatie, jei nori, Tu gali mane padaryti švariu“ (Mato 8:2,4). Anais laikais raupsuotojo išgydymas būvo tas pats, kas mums – mirusiojo prikėlimas. Jei kam neteko matyti, kaip atrodo toks nelaimėlis, tai pasakysiu – gana ne koks vaizdas – pūvanti mėsa, trupantis ir irstantis kūnas gyvam esant…  
          Lozoriaus prikėlimas, (Jono 11:1, 45). Ar keturias dienas negyvu išbuvusio, dvokiančio numirėlio prikėlimas, – ne stebuklas? Ta pati Dvasia per Jėzų prikėlė ir Lozorių: „Aš esu prisikėlimas ir gyvenimas. Kas tiki mane, nors ir mirtų, bus gyvas…“ (Jono 11, 25). 
        Ir daugybę kitų, vienas už kitą nuostabesnių stebuklų padarė Jėzus po Šventosios Dvasios krikšto.
      *** 
Ta pati Šventoji Dvasia mūsų dienomis prikėlė iš numirusiųjų ir pastorių iš Nigerijos – Danielių Ekečiukvu. Tris dienas prabuvęs Danguje, matęs pragarą, grįžęs į žemę, jis liudijo apie Dievo šlovę. Bet vienas jo pastebėjimas apie santykius šeimoje itin vertas dėmesio. Jis pasakė – nesiginčykit, nusileiskit vienas kitam, jau geriau užsidaryti kur, bet tik nesiginčyti… Ginčai – tai dvasia.  
       Gal paklausit, kas yra tas žmogus? Jis buvo bažnyčios pastorius, kai įvyko autokatastrofa. Ligoninėje jam konstatavo mirtį, paguldė į karstą, prieš tai pakeitę kraują fiziologiniu skysčiu, uždėjo baltas kojines, pirštinaites… Bet jo žmona nesutiko su šiuo faktu ir priminė Dievui Jo pažadus (Heb 11, 35). Galų gale, neapsikentusi su pralaimėjimu, paėmė karstą su tris dienas išgulėjusio vyro palaikais ir nuvežė jį į netoliese, kitame mieste, vienoje iš bažnyčių, vykusį Evangelisto Rainhardo Bonkės tarnavimą. Ten jai liepė nunešti karstą su numirėliu į rūsį, o salėje tebevyko malda…
Ir štai, tas pastorius, Danielius Ekečiukvu, atsisėdo karste ir paprašė stiklinės šalto vandens. Štai taip, o kam įdomu, gali įsigyti video kasetę, bet… Yra vienas ,,bet" – reikia bent norėti pamatyti, o pamačius pradėti tikėti tuo, ką Dievas daro šiomis dienomis. Tam reikia išlįsti iš savo kiauto ir pažvelgti į pasaulį tikėjimo akimis.
       Šventoji Dvasia tebedaro stebuklus ir veikia tikinčiųjų gyvenime, tų – kurie atsidavę Jam ir seka Juo, palikę savo tikslus ir ambicijas. Dievo Karalystė yra ne kalboje, bet jėgoje, tiek moralinėje – šventume, tiek išgydymų bei stebuklų darymo sferoje. Laikas pradėti demonstruoti Karalystės jėgą, kaip tai darė Jėzus ir Jo mokiniai. „Yra daug kitų dalykų, kuriuos Jėzus padarė. Jeigu juos visus atskirai aprašytume, manau, kad visas pasaulis nesutalpintų knygų, kurios būtų parašytos. Amen.“ (Jn 21, 25).
      Ir šių dienų tikinčiųjų Jėzumi tarnavimuose stebuklai ir ženklai tebesitęsia. Kas nori sužinoti ir pamatyti, gali susirasti įvairių video kasečių su išgydymais ir žmonių liudijimais – ataugusios galūnės, ištiesinti stuburai, antgamtiškai išspjauti vėžiniai augliai, praregėję aklieji, pradėję girdėti kurtieji. Vien tik Kinijoje kas mėnesį pas Viešpatį ateina 1 200 000 tūkstančių nusidėjėlių, Indijoje – 1 000 000 žmonių gimsta kas mėnesį iš naujo, į Viešpaties Kristaus karalystę! 
  Ir tai tik maža dalis to, kas vyksta šio prabudimo metu įvairiose pasaulio šalyse.
  Bet svarbiausia ne rankos ir kojos, bet ištiesinti žmonių keliai, šimtai tūkstančių pakeistų gyvenimų, likimų, širdžių.
   Laikraščiai ir masinės informacijos priemonės jums apie tai nepraneš, ir nieko ten nesužinosite, nes pasaulis pavergtas piktojo, bet žinokite, „nota bene“, kad mūsų Dievas „vis dar“ Dievas, ir Jam nėra nieko neįmanomo. 
     ***
        Šios dienos pareikalaus iš mūsų visko, tad viską ir atiduokime be rezervų, ir neatmeskime to, ką duoda Dievas, ir tegul krikštas Šventąja Dvasia, o dar svarbiau – jūsų bendradarbiavimas su Trečiuoju Trejybės Asmeniu būna kuo sėkmingesnis.
      Paprašyk, kad Tėvas krikštytų tave Šventosios  Dvasios krikštu, ir tu pradėsi naują, nepakartojamą kelionę su Trečiuoju Trejybės Asmeniu, tikinčiųjų Mokytoju ir Guodėju, Šventąja Dvasia. Biblijoje Ji dar vadinama Patarėju, Padėjėju, Užtarėju ir Gynėju. 
       Krikštas Šventąja Dvasia duoda karališką valdžią ir atrakina Dangų, – nėra aukštesnio ordino! Jei, mielas skaitytojau,  trokšti visos pilnatvės tikinčiojo gyvenime, jei nori Šventosios Dvasios krikšto, tada melskis šia malda: 
       ,,Dangiškasis Tėve, savo Žodyje Tu sakai, kad kas prašo, tas gauna. Taip pat Žodis sako, kad, kuris iš jūsų, būdamas tėvas, duonos prašančiam vaikui duotų akmenį?! Arba prašančiam kiaušinio – duotų skorpioną?  
       Jei tad mes, būdami blogi, mokame savo vaikams duoti gerų daiktų, juo labiau Tu, Tėve, duosi mums iš Dangaus Šventąją Dvasią. Krikštyk mane Šventąja Dvasia su pradiniu išoriniu kalbėjimu kitomis kalbomis. Ačiū Tau, Tėve, už šią dovaną. Amen! 
       Tu turi fonetinį aparatą – tai tavo kalbos padargai: lūpos, liežuvis, balsas ir balso stygos. Pradėk kalbėti tau duota kalba, kurią supranta tik Dievas – tai Dangaus kalba, kuria tu šlovinsi ir garbinsi Dievą Tėvą ir kalbėsi Jam paslaptis (1 Kor 14, 2), nes žinia, kas kalbama artimam asmeniui, nebūtina žinoti aplinkiniams, o tuo labiau šėtonui ir pragaro ordoms.
       Tad dabar turėdami viską, ko reikia Švento Rašto studijoms, ir leiskimės pažintinėn kelionėn Biblijos puslapiais! O po to, įgavę tam tikrą dvasinį imunitetą, galėsim toliau keliauti ir po dvasines džiungles, bet ne vieni, o su Jėzumi Kristumi, ir telaimina mus Viešpats. Nors šitame kelyje daug pavojų, bet su mūsų Viešpačiu mes ne tik nepaklysime, bet ir nepražūsime.
        Neatgimęs iš naujo žmogus negali vaikščioti po dvasines džiungles be pavojaus sau ir aplinkiniams.  

B.d.