Šis bei tas apie teisingumą arba nepasimeskim tiesoje
(šiuolaikiniai fariziejai ar tiesiog niekadėjai?..)
Jeigu Dievo sosto pamatas yra teisingumas ir gailestingumas, tai kieno pasostė tada yra Lietuva?!
Ar Lietuva – teisinė valstybė? Vienas protingas amerikiečių sociologas įvardijo keturis valstybių tipus: inkvizicinė (policinė); uždara (neteisinė); totalitarinė; pliuralistinė (teisinė).
***
De jure, de facto... Tiesa – melas, teisingumas – beteisiškumas...
...Ne per seniausiai prezidentė paskelbė metinį pranešimą: ,,Kviečiu priimti savo valstybę kaip savą, joje esančias problemas kaip savas, ir jas ryžtingai patiems išspręsti. Kviečiu kiekvieną Lietuvos pilietį atsakingai rinkti, teisingai reikalauti ir pačiam rodyti asmeninį pavyzdį! Tikiu, įveiksime visas krizes. Jeigu įveiksime savyje blogiausią – atsakomybės ir pasitikėjimo krizę“.
Ir toliau: ,,Žmogus turi tapti prioritetu“, – sakė prezidentė, nuolat kartojusi, kad žmogus turi būti viršenybė visose politikos srityse – ir vidaus, ir užsienio.
Taigi – teisingumas, tiesa, teisė...
***
„Vieną kartą toleravus tokį piliečių elgesį, prasilenkiantį su teise, teisinis nihilizmas gali kartotis“ – Vilniaus miesto apylinkės teismas nustatė, kad ,,krizė nėra stichinė nelaimė, teisiškai tariant, nenugalima jėga (force majeure)“.
Štai taip valstybinė institucija atsakė į savo piliečio prašymą atidėti kredito mokėjimus dėl pablogėjusios ekonominės situacijos ir su ja susijusiu savo verslu...
Kas yra krizė? Ar Dievo teismas (gr. kalboje krisis – nuosprendis, sprendimas, sunki pereinamoji būklė) tam piliečiui, ar viso labo tik netikėta kliūtis jo kelyje? Be abejo, kad mūsų atveju tai nenumatyta kliūtis. Bet esmė net ne kliūtyje, o valdžios požiūryje į žmogų jo kelyje pasitaikius kliūčiai! Štai po tokio požiūrio ir suabejojama kai kuria kai kurių žodine ekvilibristika: ,,Valstybė stipri tiek, kiek žmonės tiki jos teisingumu“, – sakė D. Grybauskaitė. Teisingumas de jure, de facto...
O jei žmonės nebetiki valstybėje vykdomu teisingumu? Kokio tada valstybė stiprumo? Jei negailestinga įstatymo raidė kabo virš gailestingumo dvasios? Dvasia teikia gyvybę
(truputis teologijos...)
,,Ne raidė gelbsti sielą. Daugeliu atvejų raidė žudo ir niekada neteikia gyvybės. Jei jūs tik kartosite raidę, būsite gundomi panaudoti ją kaip ginklą prieš tiesą, kaip tai darė fariziejai, ir raidės pažinimas gali maitinti jūsų išdidumą, o išdidumas veda į pražūtį. Tik dvasia, tikra vidinė prasmė, kuri įsiskverbia į sielą, palaimina ir pašventina. Dievo žodis permerkia mus tarsi dangiška rasa Gedeono ištiestą kailį, ir taip bus tik tada, jei priimsime jį į savo protą ir širdį (dvasią), priimsime jį kaip Dievo tiesą, suprasime jį ir juo gėrėsimės. Mes turime suprasti Dievo Žodį, o jei nesuprantame, vadinasi, neskaitėme taip, kaip turėjome skaityti“ – taip rašė didysis XIX a. Dievo vyras Č. Sperdženas.
Kristaus laikais Rašto žinovai ir fariziejai uoliai skaitė įstatymą. Jie nuolatos tyrinėjo šventas knygas, susimąstydami apie kiekvieną žodį ir raidę. Jie užrašė gal ir nelabai reikšmingas, bet gana įdomias pastabas, pavyzdžiui: kuri eilutė yra pačiame Senojo Testamento viduryje, kuri eilutė žymi pusę iki vidurio, kiek kartų buvo pavartotas vienas ar kitas žodis ir net kiek kartų buvo pavartota kiekviena raidė. Jie pažymėdavo net raidės dydį ir jos ypatingą vietą. Jie paliko mums daugybę nuostabių užrašų apie kiekvieną paprasčiausią Šventojo Rašto žodį. Jie, žinoma, uoliai skaitė įstatymą, ginčijosi su Gelbėtoju dėl įstatymo dalykų ir, tarsi plėšrūs paukščiai nagais įsikibę į jį, buvo pasiruošę kovoti dėl kiekvienos jo raidelės.
...Kartą mūsų Viešpaties mokiniai nusiskynė keletą kviečių varpų ir trynė jas tarp delnų. Fariziejai aiškino, kad trinti kviečių varpas reiškia jas kulti, o kulti sabato dieną negalima (force majeure?). Todėl sutrinti tarp delnų vieną ar kitą varpą, net jei esi alkanas, sabato rytą yra labai blogai. Štai kaip jie argumentavo savo skundą, kai atėjo pas Kristų aiškintis dėl įstatymo apie sabatą.
Gelbėtojas paprastai perkeldavo mūšį į priešo stovyklą, – tai Jis padarė ir šį kartą. Jis pasitiko juos jų pačių žemėje, klausdamas: „Ar neskaitėte?" Tai Rašto žinovams ir fariziejams buvo įžeidžiantis klausimas, nors jame ir nėra nieko akivaizdžiai aštraus. Jiems buvo užduotas labai teisingas ir tinkamas klausimas, tačiau pagalvokite, ką reiškė to klausti jų. „Ar neskaitėte?“ „Skaitėme! – maždaug taip galėjo atsakyti jie. – Mes daug kartų perskaitėme visą knygą. Mes nuolatos ją skaitome. Pro mūsų pastabias akis nepraslydo nė viena eilutė“.
Įstatymas be dvasios – žudo!
Senajam Testamente Įstatymas, tai taisyklės, kurias Dievas davė savo tautai, kad ji žinotų, kaip gyventi patinkant Dievui. Įstatymų yra kur kas daugiau nei dešimt. Įstatymai surašyti Toroje – pirmose penkiose Biblijos knygose. Jie skirstomi į ceremonialinius – skirtus konkrečiai hebrajams pagal jų gyvenimo sąlygas – bei universalius (tokius kaip ,,Nevok“, ,,Nežudyk“), skirtus visiems žmonėms.
Tobulai laikytis Dievo įstatymo neįmanoma. Tik toks suvokimas ir padeda žmogui ateiti pas Jėzų – Gelbėtoją. Ir nors jie (fariziejai, tuometinės teisės žinovai) buvo patys uoliausi to meto įstatymo skaitytojai, tačiau mūsų Viešpats paklausia to dar kartą: ,,Ar neskaitėte?“, tarsi jie būtų neskaitę... Jis netiesiogiai davė jiems suprasti, jog iš tiesų jie nieko nesuprato, ir tada, lyg tarp kitko, atskleidžia jiems priežastį, kodėl Jis taip jų paklausė: „Jei būtumėte supratę, ką tai reiškia...“
Jų akys praslydo pro žodžius, jie suskaičiavo raides, pažymėjo kiekvienos eilutės bei žodžio vietą, todėl jie sakosi žiną viską apie visas knygas, tačiau iš tiesų jie iki šiol neskaitė šventų knygų, nes neišmoko tikro skaitymo meno (skaityti širdimi). Jie nesuprato, ką skaitė, todėl galima sakyti, jog iš tiesų jie neskaitė. Jie skaitė Žodį tik paviršutiniškai, prabėgomis. Veikiau jie kalė viską atmintinai, be dvasios, be širdies ir meilės, be noro suprasti – kas ir kaip...
Ir vykdė žodį taip pat: be meilės, be gailesčio ir gailestingumo...
***
Manau, kad štai ko labiausiai trūksta mūsų valdžiai – širdimi paremto teisingumo ir gailestingumo. Ekonomikos vadovėliai – tai viena, ES instrukcijos – kita, bet žmogus ir jo socialiniai poreikiai, tai prioritetų prioritetas.
Kaip gali premjeras neatsiklausęs iš žmogaus atimti tai, ką tas žmogus per 60 metų uždirbo? Vien dėl to, kad ES instrukcijos ragina taip elgtis? O ar jam žinoma, koks atotrūkis tarp turtingųjų ir paprastų žmonių? Kam kai kuriems Lietuvoje tie jų sukaupti milijonai ir milijardai? Kur namai našlaičiams, vargšams ir ligoniams?!? Štai amerikiečių milijardieriai dalį savo turto atiduoda labdarai, nes kitaip mokesčiai suris. Nors tiek...
Ir ką labiausiai pjauna mūsų šalies mokesčiai? Pensininkus ir šeimas... O kiek – kokį procentą nuo savo pajamų moka mūsų milijonieriai? Galų gale – ar jie pasiims pinigus su savim anapilin (kur jūs matėte kupiną pinigų grabą)? Juk ten, – jei pateksim į dangų – auksinės gatvės. Savaime suprantama, kad ir plytos auksinės...
Atsipeikėkit, nelaimingieji, pakaks puotauti iš pat ryto, girtauti! Nusimeskit kaukes, ponai teisėjai (kol kas be prisiekusiųjų), nes ten kur jūs einat, jų nebereikės. Nors... Galit ir dėvėti, nes ten viso to nebebus! Kur einat? Geriau neklauskit, oi neklauskit... Ko nebebus? Malonės (galimybės ištiesinti kreivus kelius), pokylių bei sielos linksmybių.
Pasakysiu palyginimą: „Vieno turtingo žmogaus laukai davė gausų derlių. Jis pradėjo sau vienas svarstyti: „Ką čia man dabar padarius? Neturiu kur sukrauti derliaus.“ Galop jis tarė: „Štai ką padarysiu: nugriausiu savo klojimus, statysiuos didesnius ir į juos sugabensiu visus javus ir visas gėrybes. Tada tarsiu savo sielai: mano siela, tu turi daug gėrybių, sukrautų ilgiems metams. Ilsėkis, valgyk, gerk ir linksmai pokyliauk!“ O Dievas jam tarė: „Kvaily, dar šiąnakt bus pareikalauta tavo gyvybės. Kam gi atiteks, ką susikrovei?“ Taip yra tam, kas krauna turtus, bet nesirūpina tapti turtingas pas Dievą“ (Luko 12, 16– 21). Taigi taigi, kaipgis – gal pasakys kuris...
Mūsų valstybės teisėsaugoje pastebimas jau nebe fariziejiškumas, bet kažkoks piktavalis nusiteikimas žmogaus padėčiai, jo likimui... Pasakykit, ar gailestingumas, ar ta pati mirties kupina raidė verčia vaiko teisių kontrolieriaus institucijos pareigūnus dalinti šeimoms receptus kam, kaip ir ką auginti? Vežioti ir taip jau traumuotus vaikus į psichines ligonines? O tuos, kurie vaikus prievartaujant, sako, jog ,,nieko tokio, kad kartą įkišo...“, palikti savo postuose!? Abejingumas tebelieka viena didžiausių visuomenės nuodėmių...
O jei nei tas, nei anas, tai užteks aplink tas institucijas vaikščioti ir verksmingai ūbauti, nes ir taip aišku, kad daugelis ,,sostuose“ užsibuvo per ilgai. Meilė baudžia ir mokina, ir kai kada su rykšte rankose, o ne iškreipto ir apsiseilėjusio humanizmo kupinais balsais keliaklupsčiauja aplink prisidirbusius chuliganus vaikus ir nusikaltėlius!!!
Štai kaip apibūdina daugelis lietuviškai ir ne lietuviškai kalbančių šalies gyventojų teisingumą Lietuvoje: ,,aš netikiu, kad įmanomas teisingumas... Be pinigų nieko nepadarysi...“
,,Lietuvoje negalima kalbėti tiesos, o žmogaus gyvybė neverta nei cento... Aš suprantu, kodėl mūsų teismuose priimami tokie absurdiški sprendimai – be pinigų mūsų teismuose neįmanoma nieko pasiekti... Aš netikiu, kad Lietuvos teismuose galima rasti teisingumą...“
Iš kur visa tai? Šitos mintys iš filmuko apie naująją pasaulinę tvarką ,,Pirmyn į praeitį“. Toliau ten kalbama: ,,Didžiausias pavojus kyla tada, kai į valdžią prasibrauna žmonės, pasiruošę prekiauti viskuo, netgi savo tautos interesais. Tokių supūvusių politikų ir valstybės tarnautojų paūnksmėje Lietuvoje išaugo visa naujoji karta... Dauguma jų jau bet kokia kaina siekia savo tikslų: lipa per kitų galvas, prisitaiko, žeminasi arba žemina kitus... Tai, deja, yra visuomenės moralinės degradacijos požymis...“ Ir t. t.
Nors ne jie, ir net ne Rotšildai, Rokfeleriai ar Karnegiai valdo pasaulį – sudeda pagrindinius akcentus... Kas valdo pasaulį? Perskaityk Jono Evangelijos 10–10, gal tada suprasi, kas ką valdo.
Taigi, ponai, pirmyn į praeitį?! Sekantis klausimas gal būtų toks: ,,Kas bus, jei vaikai pradės padavinėti tėvus į teismą už teisingą užpakalio iškaršimą? Pradėsim masiškai dauginti Pavliko Morozovo klonus? Seime jau į dantis siūloma... Nesveikas humanizmas ir feminizmas nesidrovėdami lipa ant vien tik Dievui skirto aukuro. Karingosios ksenos Parlamente? Na, na...
Juk ir tą pačią Prezidentę apsauginiai gali saugoti tik raidės vedami, nes ,,pareigos tokios, todėl ir saugau“. O galima tai daryti ir su meile, aišku, jei jos yra širdyje. Todėl štai ko reikia mūsų šaliai – dvasios žmonių, meilės bei gailestingumo specialistų.
Dėmesio! Raidė!
Meilei, gerumui, gailestingumui – šiems dalykams įstatymas neegzistuoja! (pagal Galatams 5-22, 23)
Raidė be dvasios neša mirtį. Vien vadovautis įstatymo raide yra ir būtų katastrofa. O Dvasios įstatymas yra laisvė: ,,Viešpats yra Dvasia, ir kur Viešpaties Dvasia, ten laisvė“ (2 Kor 3,17). Gi laisvei priešinga yra kontrolė. Pavojingiausia kontrolės rūšis – baimė! Kontrolė nevaikšto viena, ji turi ne vieną brolį ir seserį: baimę, melagingą kaltę (manipuliaciją) ir prievolę (pvz., kai kurių ES normatyvų atžvilgiu) bei jas dažniausiai lydinčią nusivylimo dvasią, kurios kraičio turinys – savižudybių gausa, depresija ir kaip to išdava – alkoholizmas, narkomanija bei viską vainikuojanti masinė emigracija.
Ką daro baimė, kai ją priremia prie sienos? Atakuoja, panašiai kaip užspeistas į kampą persigandęs šuo: loja, kanda... Tik panaudojus teisėtą valdžią, susisuka kampe ir nutyla, laukdama(s) tolimesnių veiksmų.
Pats stipriausias kanalas baimei auginti, tai žmonių jausmai ir žmonių nuomonės! Nuo jų įtakos būtina išsilaisvinti! Kontrolė neveikia per tuos žmones, kurių negerbi, ji dažniausiai veikia per tuos, kuriuos gerbi ir kurie turi tau autoritetą. Bet čia vėl gi reikia skirti teisingą – teisėtą kontrolę nuo manipuliacijos, sveiką valdžios kontrolę nuo nesveikos. Nesveika kontrolė galima ir vedybiniuose, partijų ir jų narių tarpasmeniniuose santykiuose. O kai žmogus vedamas negerų jausmų: pavydo, baimės, neapykantos ir t. t., tada kontrolė perauga į liguistą ir viską savo kelyje griaunančią jėgą.
Baimės vedami ir kontroliuojami (asmenų, nuomonių) žmonės gali parduoti viską: vaikus, tautą, valstybines paslaptis. Kontroliuojančios baimės arsenale yra trys galingi svertai: seksas, valdžia ir pinigai... Taip pat tokios kontrolės formos, kaip pvz., šantažas (kompromatas) dėl kažkada įvykdytų veiksmų: nesantuokinio sekso, kyšio, (ne)teisingo teismo nuosprendžio ar kitų klaidų.
Baimės dvasios kontroliuojamieji net iki mirties bijo tų, kurie sako Tiesą. O Tiesa nėra tyli. Ji konfrontuoja. Konfrontacija yra būtina visuomenės išlaisvinimo iš vergystės baimei pančių sąlyga: ,,Ir neprisidėkite prie nevaisingų tamsos darbų, o verčiau atskleiskite juos“ (Efez 5, 11).
Gi visų fobijų šaknis, taip pat ir kontroliuojančios baimės, yra mirties baimė.
Bet štai vilties spindulėlis – užtikrintas sielos inkaras – receptas nuo visų baimių ir fobijų: Ir jie nugalėjo jį (mirtį ir mirties autorių) Avinėlio (Kristaus) krauju, savo liudijimo žodžiu ir negailėjo savo gyvybės net iki mirties (Apreiškimo 12,11). Kai tu žinai, kur tavo amžinieji namai, tampa nebesvarbu nei mirtis, nei tie, kurie ją vykdo – kažkoks kūnas ir kraujas tų, kurių darbas žudyti pagal užsakymus...
Štai kodėl apaštalai su tokia drąsa ėjo pirmyn – jie matė Prisikėlusįjį, o liudijimo žodis darė stebuklus jų ir aplinkinių gyvenimuose. Tad pagrindinė mintis būtų tokia: Tas, kuris prisikėlė, ateis ir antrą kartą. Su savo angelais ir visais šventaisiais. Grįš į mūsų Žemę. Taip kaip ir parašyta, nes viskas, kas apie Jį parašyta iki Jo prisikėlimo ir dangun paėmimo, jau įšsipildė. Kristus gimė, mirė ir prisikėlė... Ir net Koranas tvirtina tą patį – Kristus ateis į šią žemę antrą kartą ir teis bedievius. Amen!? Taip, nes parašyta...
***
Ponai... Kas jums trukdo priartėti prie tautos? Gobšumas... Ne? O gal puikybė? Kokią vienybę turėjom prieš karą! ,,Žąsų politikos“ gal neįsivesim, bet kaip kas ir kokiais būdais klesti – ar tai teisingumas? Cezarių ir eilinių santykiai... Todėl, kad visa valdžia nuo Dievo? Valdžią juk ne Dievas renka, o mes... Beje, valdžia nuo Dievo, tai ne petrų, jonų ar maryčių valdžia, ne išrinktų asmenybių žavesys ir charizmos.
Valdžia nuo Dievo, tai instrumentas vykdyti būtiną ir teisėtą moralinę bei ekonominę kontrolę – per jėgos struktūras, ministerijas; planuoti biudžetą ir t. t. „Civilizuotoje (teisinėje) šalyje turbūt nesutelkiant savo draugų bei kaimynų ratą ir demonstruojant savo jėgą ar emocijų stiprumą turėtų būti sprendžiami klausimai, bet vis dėlto teisiškai argumentuojant ir dėstant motyvus, kurie lemia teisinius sprendimus. ...Šia prasme aš manau, kad neturėtų daryti įtakos sprendimo vykdymui susirinkusių žmonių vienur ar kitur skaičius, nes vis dėlto norint gyventi teisinėje valstybėje teismų sprendimus (įstatymus) reikia vykdyti“, – pabrėžė teisingumo ministras Šimašius, kalbėdamas apie paskutinius visuomenę sudrebinusius įvykius. Anot jo, teisinėje valstybėje klausimai turėtų būti sprendžiami ne demonstruojant jėgą, o argumentuojant ir dėstant motyvus teismuose.
Klausimas – pagal kokį kriterijų: gailestingumą, meilę ar mirtį nešančią raidę, šie klausimai turėtų būti ir yra sprendžiami? ,,Iš ko pasimokyti to jūsų gailestingumo?“ – gal paklaus kuris.
Bažnyčia moko meilės ir gailestingumo. Tai jos pareiga, ir ji yra iš Dievo. Žinau, kad ir dvasinių žmonių veiksmai fiziniame lygmenyje daro didžiulę įtaką dvasiniam pasauliui ir jo įtakai mums – galioja sėjos ir pjūties dėsnis. Bažnyčia turi didžiulę įtaką fiziniams žmonijos veiksmams –net gamtai... Todėl neturime leisti inercijai ar jausmamas mus užvaldyti, nes kai kurie mūsų veiksmai gali lemti mus supančiųjų amžinybę, nors priekaištaujančių visados buvo ir bus: tas gyveno taip, o tas darė tą ir aną...
,,Savo žemiškoje misijoje Bažnyčia nuolat aptiks kelias tarytum padidintos rizikos sritis, kur jos tarnų dažniausiai tyko prasilenkimas su ,,jautrios širdies“ ir ,,meilaus žvilgsnio“ kunigyste“ – rašė pranciškonų vienuolis kunigas Julius Sasnauskas neseniai praėjusių prabangių laidotuvių fone.
,,Per amžių amžius tokia vieta bus visos skausmingosios, tragiškosios žmonių gyvenimo situacijos, kuriose kunigo ypač laukiama kaip užuojautos, solidarumo, kompasijos žmogaus. Dar iš prieškarinio kirpimo kunigų esu nesyk girdėjęs: gali būti griežtas ir kietas kur tik nori, bet tik ne tada, kai mirtis perbėga per gyvenimą. Kiek kartų, užuot besąlygiškai skelbę tikėjimo paguodą, tampame priekabiais kritikais, rūsčiais ir negailestingais teisėjais. Įstatymo raidė tarsi išsaugoma, bet vėliau būna skaudžiai aišku, kad Kristaus tiesai čia reikėjo ne įstatymo, ne taisyklių, ne pamokymo, o tik meilaus žvilgsnio“ – dalinosi mintimis kunigas.
***
Teisingumas yra valstybės pagrindas. Nėra teisingumo – nėra valstybės...
Deja, šiandien ,,teisinė valstybė“, tai „de facto“ deklaratyvi iškaba, nes teisingumas kol kas tėra tik iliuzija – kai kurie teisėjai ir prokurorai jau laiko save aukščiau Dievo: ,,Įstatymas tai Aš“, ką jau ten apie žmogų kalbėti.
Apie savęs aukštinimą ir kai kurių per daug išpūstą savo ego...
Štai kas buvo pamišėliui karaliui Erodui (tikra istorija): ,,Vieną dieną Erodas, apsivilkęs karališkais drabužiais, atsisėdo į sostą ir sakė Tyro bei Sidono gyventojams prakalbą. O liaudis pradėjo šaukti: Tai Dievo, ne žmogaus balsas!“ Ir beregint Erodą ištiko Viešpaties angelas, kad neatidavė Dievui garbės. Ir jis mirė, kirminų suėstas“. Visa tai užfiksuota istoriniais faktais.
Dar Sokratas sakė, kad „teismai – tai valstybės veidrodis...“ Kokie teismai – tokia ir valstybė arba atvirkščiai.
O anot Winston'o Churchill'io: ,,nėra nei amžinų draugų, nei amžinų priešų. Tik amžini interesai...“, tai visi ir derina savaip tuos ,,interesus“, o nuo tokio ,,derinimo“ nebesuprasi ar ,,Inculto“ dainuoja, ar kuri Seimo narė šneka... Paprasta kalba kalbant, matome, kur jau nuėjome. Iš LR teisingumo ir piliečio teisių tinkamo gynimo bei visuomenės saugumo užtikrinimo, deja, liko tik iliuzija, o realiai, tai ,,vien tik euras valdo mus“... Štai kas yra mažumos ,,garantas“, todėl taip ir gyvename, nes nebeliko principų. Mūsų teismuose net paprastam žmogui sunku išsisakyti, nes iš jo reikalaujama vos ne tobulos juridinės leksikos... Tad jei tu ne teisinės kalbos specialistas, tai turi ieškoti pagalbos Strasbūre. Ir gal net laimėti. Bet tik ne Lietuvoje...
***
Tai kas dabar vyksta LR, yra teisė be teisingumo. Raidė be dvasios. Jei turi galių (postą, pareigas), tai darai ką nori, arba dar yra kokia nors kita teisė, nes tikrosios Lietuvoje beveik nebeliko, – viską valdo pinigai.
Tad tik Tiesa mus išlaisvins... Viskas kas tamsa, taps apšviesta. Ir viskas kas uždengta, taps atidengta. Vieną dieną...
Todėl reikia tvarkos ir tikros TEISINĖS VALSTYBĖS. Sunku net pagalvoti, kas būtų, jei kalėjimus su jų kontingentais perduotų verslininkams?! Kiek pas mus yra moralių, sąžiningų verslininkų? Vienas kitas moralus, o visi kiti?
Pradžiai reikia reformuoti teisėsaugą, o tik po to nusitaikyti į tokią visuomenės opą, kaip kalėjimai. Kad nebūtų taip, jog kaminkrėčių gildija rūpinsis medicinos reforma šalyje, prostitučių profsąjungos bandys reanimuoti merdinčią teismų sistemą, o kaliniai rinks prisiekusiuosius...
...Vis tik manau, kad tas ,,klanas“ jau gerokai išgąsdintas, nors dar pakankamai galingas ir viską darys, kad ,,sumėtyti pėdas“ ir apsaugoti save bei savo draugelius. Visuose ,,lygiuose“ jie bandys pačiom šlykščiausiom (ką jau ir demonstruoja) priemonėm apsisaugoti nuo atpildo.
Kažkas labai nori sugriauti mūsų valstybės, Lietuvos Respublikos pamatus, paniekinti Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio idėjas ir teisingas nuostatas... Kas stovi už šito klano?!? Kas stovi ar kas nestovi, nebesvarbu. Svarbu, kas atsistos priekyje – ar vežėčios, ar arklys... Juk reikės anksčiau ar vėliau išbristi iš viso to. Ir kol Prezidento institucija nepradės valyti (kuruoti) teisėsaugos klampyno, tol po jį ir klamposim.
Žiniasklaida bei dauguma TV ir radijo laidų kupinos kritikos (kuri iš dalies yra teisinga), bet be nuorodų, kaip pakeisti esamą padėtį. Tad... ką nors matyti nematant išeities, tai ir visai nieko nematyti.
***
...Be Kristaus dvasios neįmanoma nieko doro pastatyti šioje Žemėje. Papasakosiu autentišką istoriją. Napoleonui pralaimėjus karą su Rusija, jis buvo ištremtas į Šv. Elenos salą. Ten besišnekučiuodamas su vienu iš savo karininkų, generolu Montolonu, jis paklausė: ,,ką jūs manote apie Kristų?“ Montolonas atsakė: ,,Sere, turiu prisipažinti, kad niekada negalvojau ir nesusimąsčiau šiuo klausimu...“ ,,Tuo blogiau Jums!“ – tarė imperatorius ir prašneko apie jį kankinančias mintis: ,,Savo šlovės dienomis aš turėjau tokią garbę, kad žmonės nedvejodami mirdavo už mane. Jie neapsieidavo be mano buvimo – aš turėdavau įkvėpti kareivius... O dabar, kai aš randuosi Šv. Elenos saloje, kas už mane kovoja ...kas išliko man ištikimas? Tokia yra didžių žmonių dalia! Kokia didžiulė bedugnė tvyro tarp mano kritimo ir nelaimės bei amžinos Dievo Sūnaus valdžios! Aš dar nemiriau, o mano darbai jau nebeturi reikšmės, kai tuo tarpu Kristus numirė prieš 19 šimtmečių, o Jo darbai ir mokslas tebeplinta taip pat, kaip ir tada, kai Jis veikė šioje žemėje. <...> Beveik visuose žemės kampeliuose pamokslaujamas JO Žodis, Jėzų myli ir Jam meldžiasi...
...Aleksandras, Cezaris, Karlas Didysis ir aš, – mes buvome galingų valstybių įkūrėjai, bet kuo buvo ir yra paremta mūsų valdžia? Jėga. Jėzus Kristus savo Karalystę kūrė su Meile, ir dabartiniu metu tūkstančiai žmonių su džiaugsmu atiduotų už Jį savo gyvybes.
Jėzus yra Tas užkariautojas, Kuris tikrai vienija, ir Kuris ne tik vieną kurią nors tautą, bet visą žmoniją sujungia su pačiu Savimi. Koks stebuklas! <...> Kristus yra Meilė ir Jis nori šitą meilę dovanoti žmonėms, kad laimėtų jų širdis, tai viskas, ko Jis nori. Ir Jis jas laimi! Visi pasaulio užkariautojai, kokie jie bebūtų talentingi, patyrė pralaimėjimus vien dėl to, kad užkariaudami pasaulį, jie neįsigijo nė vieno draugo. Bendrystė ir vienybė, kuri apjungia Jėzų Kristų ir Jo išpirktuosius, pati švenčiausia ir galingiausia tarp visų kitų sąjungų...
Tai mane labiausiai žavi, ir kuo daugiau aš apie tai galvoju, juo labiau įsitikinęs Kristaus dieviškumu. Aš įsitikinęs, kad Kristus ne tik buvo žmogus, JIS DIEVAS!“
Štai taip vienas karvedys suprato tai, kas Biblijoje paaiškinama šiais žodžiais: ,,Jėzus Kristus yra tas pats vakar, šiandien ir per amžius“ (Hebrajams 13, 8).
***
...Kiekvienas sąjūdis ar dvasinis judėjimas prasideda lyg ir atsispiriant nuo moralinių vertybių, esančių kalno, kurį ruošiamės šturmuoti, papėdėje.. Bet vis toliau kopiant link kalno viršūnės, vertybės tolsta ar net visai užmirštamos.
Lietuva kol kas nenustebino pasaulio naujais ,,Microsoft“ ar ,,Nokia“ analogais, nei dar kažkokiais išsiskiriančiais savo pasiekimais... Nustebinti galėtume tik tvirta laikysena (Kristaus vertybių atžvilgiu) moralinių vertybių atžvilgiu – vidinei korozijai sunaikinti nėra ir negali būti kitų svertų nei priemonių. O po to gali kilti ir stambiausi projektai (ir kils), kokių gal niekas net ir nesitikėjo... Nieko naujo nepasakau taip tvirtindamas, tik kiek pamenu, visų judėjimų bei sąjūdžių geri norai buvo taranuojami žmogaus širdžių turinio buldozeriais – nesveika konkurencija, pavydu ir viską nustelbiančiu godumu. Apie tai kalbėjo ne tik ankstesnių laikų tautos šviesuoliai: M. Mažvydas, K. Donelaitis ir kiti.
P. S. Pasaulyje dar demokratijos vystymosi aušroje buvo žinoma, kad „Justitia est fundamentum regnorum...“ – teisingumas yra valstybės pagrindas. Privalome jo siekti ir Lietuvoje.
...Bet dar labiau – meilės, gerumo, gailestingumo, nes šiems dalykams įstatymas neegzistuoja!
2010.02.10.
