Malonės laikas
Paplitusi nuomonė apie Lietuvos kelininkus, veikiau jų darbą, kad jų nutiesti keliai – puikūs. Sutinku ir pritariu.
Yra ir kitokių kelelių, žmogaus nutiestų – dažnai nematomų, kuriuos jis nutiesia savo žodžiais, o neretai – veiksmais, ir daro įtaką savo, savo vaikų, šeimos ir tų, kurie jo klausosi ir juo seka, gyvenimui. Kiekvienas ištartas žodis – sėkla, iš kurios išdygs arba sveikas želmuo, arba piktžolė. Kiekvienas krikščionio ištartas žodis – ypatinga sėkla. Kodėl? Todėl, kad jis įėjęs į dvasinį pasaulį. Ar gali taip būti? Gali. Kol kas tik dvasia, nes kūnai tebėra šioje Žemėje.
Na, o jeigu įėjęs, tada turi būti ir vartai, pro kuriuos įeinama. Yra žmonių, įėjusių ne pro vartus, veikiau perlipusių tvorą – tai ezoterikos ir okultizmo propaguotojai, melagingų religijų guru ir jų pasekėjai. Ne veltui Kristus pasakė, kad kas neįeina pro vartus į avių gardą, tas vagis ir plėšikas. Taip pat, kad visi, kurie pirma Jo ,,atėjo, buvo vagys ir plėšikai“ (Jn 10, 8). Tai tie, kurie kalbėjo, darė, skelbėsi kažkuo esą, įkūrė religijas, nors ir padarė tai anksčiau, o gal vėliau už Kristų. Anksčiau ar vėliau, niekas nuo to nesikeičia, nes Kristus buvo Sukūrimo pradžioje: ,,O dabar dienų pabaigoje (Dievas) prabilo į mus per Sūnų, <...> per kurį sutvėrė pasaulius“ (Hbr 1, 2).
Ir atsitiko taip, kad Dievo malone jo buvo pasigailėta! Paskutinę minutę mirties bausmė buvo pakeista katorga. Grįžęs į tvirtovę toliau kalėti, F. Dostojevskis rašė broliui: ,,Gyvenimas – dovana, gyvenimas – laimė, kiekviena minutė galėtų tapti amžinybe, pilna laimės! Aš pasikeisiu, antrąkart gimsiu ir pasikeisiu gėriui! Tai – visa mano viltis ir paguoda!“ Štai kas yra malonė – nepelnytas pasigailėjimas. Pavyzdžiui, tu sėdi kalėjime ir nėra jokios prošvaistės, jog tave paleis. Ir štai ateina žmogus, kuris pareiškia, kad atsėdės tau skirtą laiką, o tu gali keliauti namo. Tu, aišku, sutinki ir tampi laisvas – gauni tai, ko neužsitarnavai, nes tavęs pasigailėjo.
Štai kas yra Dievo malonė, ir paniekinti ją gali tik beprotis arba labai piktas žmogus.
Būtent po šių įvykių – dėl Dievo, bet ne žmogaus malonės – F. Dostojevskis tapo žinomas kaip rašytojas – krikščionis ir humanistas – filosofas. Rašytojas savo gyvenime daugiau niekada nesiskyrė su Biblija ir skaitė ją iki paskutinės gyvenimo šioje Žemėje valandos.
***
Kuo dar pasireiškia šie laikai? Viešu apnuoginimu to, kas asmeniška, aklumu tiesai, žiaurumu ir panieka amžinoms vertybėms, patyčiomis ir savo teisumu. Todėl malonės laikas ir baigiasi. Negi mąstantis žmogus gali ramiai žiūrėti, kai jo vaikus veda mirti – pedofilai ir homoseksualai kėsinasi į mūsų vaikus, o kalbančius apie šią bjaurastį tiesą, sodina į kalėjimą. Kai TV laidose vyksta nuolatinis homoseksualių santykių propagavimas; kai žmogžudžiai išteisinami, o visuomenė tyli. Kai turimos pareigos, pažintys vėl vertinamas labiau nei dora. Kai Bažnyčios nuomonė ignoruojama kaip pasenusi ir kvepianti naftalinu...
Tų, kurie šiandien kalba prieš Dievo Žodį, noriu paklausti – gal jūs žindėte tikinčios motinos krūtį, o gal jus nešiojo tikinčio tėvo rankos? Ar, jūsų akimis žiūrint, jie taip pat – neišmanėliai?
,,Negi jūs tikite tokiomis nesąmonėmis?“ – paklaus skeptikas. Kodėl ne? Užteko savaitę liūtims palaistyti Vokietiją ir kai kurias kitas Europos šalis, ir automobiliai virto kanojomis. Pridėk dar trisdešimt tris dienas dieną naktį pliaupiančių vandenų, matysi, kas laukia. O laukia ne tik liūtys.
Dievas nepadarė klaidos. Klaidą padarė žmogus, nepatikėjęs Juo. Barbarų gentys buvo išnaikintos. Žiauru? O visatos kontekste nukirsti gyvam vaikui pirštus ir nusiųsti juos tėvams nežiauru? Žaginti vaikus nežiauru? Demonstruoti genitalijas sunkvežimiuose gėjų paradų metu – ar tai neverčia jūsų drebėti iš apmaudo? Jei ne, tai potvynis kai kam ir bus geroji žinia. Kitos nebebus, nes laikas paskutinis.
Taigi nuodėmės plitimas laikinai buvo sustabdytas, bet tik laikinai, nes Nojus, išlipęs iš laivo, spėjo gerokai prisidirbti, ir nuomarai vėl pasklido po Žemę. Dažnai žmogus, ką tik laimėjęs svarbią savo gyvenimo kovą, patiria skaudų pralaimėjimą. Bet visada yra galimybė pradėti iš naujo. O mūsų Dievas ir yra toks – antrojo šanso Viešpats.
***
Mes pavertėme Lietuvą nusikaltėlių, vagių ir paleistuvių žeme – tai blogoji žinia. ,,Viešpats kaltina krašto gyventojus, nes nėra šalyje tiesos, gailestingumo nė Dievo pažinimo. Šmeižtas, melagystė, žmogžudystė ir svetimavimas įsigalėjo krašte, vienas kraujo praliejimas po kito. ...Mano tauta žūsta dėl pažinimo stokos. ...Jie girtauja ir paleistuvauja, jų valdytojai gėdą pamėgo labiau negu garbę“ (ST, Oz 4, 1–2. 6. 18). Taip pranašas Ozėjas apibūdino padėtį anuometiniame Izraelyje. Ar labai kuo skiriasi nuo mūsų šalies?
O geroji žinia yra ta, kad vis dar yra galimybė, atverianti naujus kelius. Pradėkime mažiau žiūrėti, ką daro tas ar anas, ar kuris nors kitas. Reikia patiems imtis iniciatyvos visose gyvenimo sferose, o paskui, pasiekus pergalių, eiti į visuomenę su idėjomis, projektais, finansais.
Minia mąsto vienaip, bet eiti prieš minios nuomonę – didvyrių bruožas. Mūsų tauta amžių amžiais ėjo šiuo keliu, tad nereikia nukabinti nosies. Juk laisvę ginti stojom prieš daugelio norus ir patarimus. Kiek priešų kalbėjo prieš ir kritiškai apie mūsų laisvės siekius kaip apie akivaizdžią savižudybę? Juk ir 1918–1926 metais iš mūsų pastangų juokėsi ir bulvėmis mėtė net savi. Taip buvo ir 1988–1990 metais.
O kai laimėjome, staiga atsirado daug draugų. Kai laimi – gerai, bet kai pralaimi, tada atsiranda daugybė kritikų. Todėl geriau laimėti. 1985 metais Grenlandija nutraukė formalią ,,vedybų“ sutartį su ES. Salos gyventojai turi ir ES pilietybę, tik negali rinkti Europos parlamento. Tad ir mes galime nepritarti Lisabonos sutarčiai, arba pritarę bent išsikovoti sau naudingų sutarties punktų – nebūtina pataikauti istorinei klaidai. Klaidas reikia taisyti, ir geriausia – laiku. Vis labiau išsigimstanti ES nėra ir negali būti panacėja. O jei Rusija įstos į ES? Vinį jau įkalė, beliko tik purviną apsiaustą pasikabinti. Tada kaimynui prilupus kaimyną negi bendrabučio valdyba kišis? Pabars truputi nugalėtoją ar nugalėtąjį... Jau dabar kai kurie užsienio politikai kviečia eiti su Rusija, kad būtų išlaikyta taika.
Vien dėl to, kad ES pripažįsta homoseksualizmą, aš pasilieku teisę nepripažinti amoralios ES konstitucijos. Amoralūs valstybės vadovai savo pavojingumu niekuo nesiskirtų nuo Hitlerio ar Stalino, tik skirtumas būtų tas, kad pirmieji žudo dvasiškai, o amžinybės požiūriu tai yra kur kas pavojingiau, nes žūnant fiziškai išlieka šansas (jei tikėjai Kristumi) išsigelbėti amžinybėn. O dvasinė mirtis, jei tampi nuodėmės dalininku, uždaro duris į amžinybę su Tėvu. Toks skirtumas tarp dvasinio ir fizinio mirties poligonų. Tik pirmojo lygis gerokai aukštesnis...
***
Ir tikrai ne užkulisinės pažintys ar Europos koridorių žinovų ir šlifuotojų pagalba išves Lietuvą iš visokeriopos krizės. Matau, kad istorija kartojasi, keičiasi tik aplinkos, kurioje daromos (sąmoningos?) klaidos, dekoracijos. Dievo Žodis sako, kad homoseksualizmas (gėjų ir lesbiečių gyvenimas) – šlykšti nuodėmė. Neapsigaukite! Ar nežinote, kad nei vagys, nei homoseksualistai nepaveldės Dievo karalystės? Taip sako Paulius Pirmame laiške korintiečiams.
Ar reikia mūsų šalį gelbėti ir nuo ko, jei reikia? Kad reikia, tai taip, tik ne tais metodais, kuriuos kai kas siūlo. O nuo ko, spręskit patys (šie sakiniai oi kaip seniai parašyti): ,,Vargas tiems, kurie jungia namą prie namo ir lauką prie lauko, kol nebelieka vietos kitiems, lyg jie vieni čia gyventų. Vargas tiems, kurie keliasi anksti rytą girtuokliauti... Vargas tiems, kurie yra karžygiai gerti vyną ir drąsūs vyrai maišyti stiprius gėrimus, kurie išteisina nedorėlį už kyšius, o nekaltą pasmerkia“ (Iz 5, 8. 11. 22–23).
,,Vargas neteisingų įstatymų leidėjams, kurie rašo neteisėtus potvarkius, užkirsdami skurdžiams kelią į teismą, varžydami vargdienių teises mano tautoje, paversdami našles savo grobiu ir našlaičius savo laimikiu“ (Iz 10, 1–2). Šie žodžiai užrašyti maždaug prieš 2740 metų.
,,Vargas, tau, šalie, kurios <...> didžiūnai pradeda puotauti ryto metą“ (Ekl 10, 16). Įspūdinga tiesa, lyg pirštu į akį?
Tokia yra mūsų šalies padėtis šiomis dienomis, kad ir kiek tai būtų skaudu. Vis labiau išsigimstanti ES neturi ateities, nes jos vertybių pagrindas neteisingas – ne gyvas Dievas, bet New Age ir svetimų religijų dievukai su Mamona priešakyje. Todėl ir nepadės mums kažkieno kuluarinės patirtys, – kol ES konstitucijos centre nebus Kristaus, visatos Kūrėjo, visi mūsų žodžiai taip ir liks žodžiais.
***
Juk ne Vladimiro Putino galvoje nuo pat pradžių kilo tokia mintis – grąžinti buvusias šalis į savo glėbį. Ne Hitleris išmąstė holokaustą, ne Leninas – Spalio revoliuciją, ir ne Stalinas – Ukrainos liaudies genocidą dirbtinai sukelto bado metu. Šie žmonės – tik marionetės. Mintys jiems buvo įmestos. Klausimas ,,kas įmetė?“ ir yra kai kam pagrindinis šių dienų suklupimo akmuo. O kas ,,įmeta“ norus narkomanui, sodomistui, žudikui, homoseksualams?
Jei pripažįstam, kad Kristus prisikėlė, vadinasi, mirtis ir jos autorius nugalėti, vadinasi, ir Jo gundymas dykumoje, ir gundytojas – realūs. Na, tada nebelieka abejonių ir dėl bet kokių žudynių iniciatoriaus. Nematomi įvykiai pakursto matomus. Įmestos mintys suveša ir štai rezultatas – veiksmai. Tad aišku, kad tas beprotiškas mintis įmetė Kristaus nuolatinis oponentas.
,,Vagis ateina tik vogti, žudyti, naikinti...“ (Jn 10, 10). Graikų kalbos žodžio ,,diabolos“ idėja yra tokia – įsiskverbti. Į protą, kūną, visuomenę. Žodis ,,balos“ kilęs nuo žodžio ,,ballo“, kuris reiškia ,,metu“ (kamuolį ar akmenį). Apie ką kalbu? Apie šio amžiaus dievaitį – šėtoną, kuris nėra Užgavėnių bildukas, o tas, kuris kasdieną mums į protus ir jausmus bruka savo nešvankias mintis, nešvarias idėjas, verčia žudyti artimą, paleistuvauti pačiais šlykščiausiais būdais, tvirkinti vaikus ar ryžtis savižudybei. Tai tas, kuris žudo, gundo, verčia ištvirkauti tave ir dalį visuomenės.
Mūsų netikėjimas ir nevalyvumas (žinių stoka) gali atvesti prie didelės asmeninės bei visuomeninės griūties: jei į aukščiausius šalies vadovų postus rinksim amoralius asmenis, laukim ugnies iš Dangaus, nes potvynis jau buvo. Kokios ugnies? Labai karštos, ir nebe Sodomai, bet savo šalies sostinei. Jei šalies vadovai atsidavę amoralumui, kokia ateitis gali laukti šalies? Tik moralūs vadovai yra palaiminimas šaliai! Tu gali išmanyti ekonomiką, bet to negalima sureikšminti. Pinigais galima nupirkti daug ką, tik kokio dydžio procentus turėsime atiduoti? Kuo grąžinsime skolą – natūra, tiesiomis morkomis? O jei negrąžinsim – nes nėra iš kur paimti, – tai liepus įkurti pedofilų partiją (ir ne tik), kuri jau egzistuoja Olandijoje, ką tada darysim?
***
,,Na jau, nėra jokio velnio... Tai tik užhipnotizuotos sielos būsena, ne daugiau...“ – kalba ne vienas. O jei nėra, tai ką tada išvarinėja egzorcistai – gal nykštukus iš urvų, trolius iš palėpių? Tik remdamiesi Šventuoju Raštu ir sužinosime, kaip mums įveikti daugelį problemų savo gyvenime ir šalyje. Tad dar kartą, kas gi jis, tas mirties genijus? Atsakymas gaunamas dedukciniu būdu – jei yra Dievas, yra ir ?.. Kadangi mirties autorius nugalėtas, tai nekyla abejonių, kad mes taip pat galime jį nugalėti. Kaip? Įvardydami dvikovos Nugalėtoją ir pralaimėjusįjį.
Taigi, kas kovojo ten, kur buvo nugalėta mirtis – Golgotoje? Sinoptinėse Evangelijose parašyta, kad vienas priešininkų buvo Kristus, o kitas – šėtonas. Ir nugalėjo Kristus.
Kaip išstovėti ir be kraujo ar didesnių aukų įveikti blogio jėgų naudojamus žmones ir jų primetamą agresiją? Ogi apsivilkti Kristumi visose sferose – (aišku, nenaudojant bolševikinės prievartos, metodų ir patirties) mokantis. O besimokydami Kristaus mokslo ir keisimės į atvaizdą To, kurio mokslą nagrinėsim. Puodas, žiūrėdamas į juodą katilą, arba katilas – į kiaurą puodą, atitinkamai ir pasikeis. Todėl reikalingas visuomenės susitarimas kertiniais klausimais, kad ir dėl leidžiamų įstatymų (Šventojo Rašto pagrindu), bet svarbiausia patiems pastatyti aplink save ir savo valstybę Kristaus meilės mokslo sieną. O iš to kils ir morali ekonomika bei teisingumas – juk prie Golgotos dvikovos Nugalėtojo neprieisi nešinas kyšiu...
Tik ar norim nebegerti, matyti šalį blaivią? Nepaleistuvauti. Nesididžiuoti, kad daugiau turim? Dalytis su artimu. Nors krikščionybė nėra lygiava! Tarnauti, o ne mėgautis valdžia? Mes (tikintieji) juk negeriam alkoholio ne dėl to, kad bijom, bet dėl to, kad turim kur kas daugiau nei penkių žvaigždučių konjakas. Ką? Tapk Kristaus sekėju ir sužinosi. Step by step. Žingsnis po žingsnio.
***
Negana to: ,,be jokios visuomeninės diskusijos į šalies įstatymus įtraukta ,,lytinės orientacijos“ sąvoka – taip sudarytos sąlygos persekioti bet kokią moralinę, idėjinę, politinę opoziciją vadinamųjų seksualinių mažumų ideologijai. Liūdni pavyzdžiai Europos ir Amerikos šalyse liudija, jog ši ideologija nepasitenkina tolerancija ir ,,lygiomis galimybėmis“ – ji tuoj virsta netolerancija visiems kitaip mąstantiems ir veikiantiems piliečiams. Už šeimos gynimą žmonės praranda darbą, paduodami į teismą, sulaukia finansinių baudų. Tai – blogio diktatūros įsigalėjimas.“
Ši ištrauka – iš Lietuvos piliečių kreipimosi į mūsų valstybės institucijas: Seimą, vyriausybę, į Lietuvos Respublikos atstovus Europos Parlamente. Ir tikrai ne nuodėmė viešai aktyviai priešintis valdininkams, kurie mėgina įtvirtinti šeimą griaunančius įstatymus, ir saugoti save, savo vaikus nuo bjaurasties proteguotojų – taip darančių ir juos palaikančių: ,,Todėl Dievas paliko juos gėdingų aistrų valiai. Jų moterys prigimtinius santykius pakeitė priešingais prigimčiai (lesbiškais). Panašiai ir vyrai, pametę prigimtinius santykius su moterimis, užsigeidė vienas kito, ištvirkavo vyrai su vyrais, ir gaudavo už savo paklydimą vertą atpildą“ (Rom 1, 26–27).
Jei taip sako Šventasis Raštas, Dievo Žodis, tai kiek ilgai bandysim Dievo kantrybę? ,,Nors jie žino teisingą Dievo sprendimą, kad visa tai darantys verti mirties, jie ne tik patys taip daro, bet ir palaiko taip darančius“ (Rom 1, 32). Pabodo klausytis nuolatinių šūkčiojimų apie žmogaus galimybes išvesti Lietuvą iš krizės. Negi Jonas Basanavičius, Juozas Tumas Vaižgantas, Motiejus Valančius, Petras Vileišis buvo nedorovingi, amoralūs asmenys?
Brangieji! Aplinkybės seniai pasikeitė ir pamatėme kas yra kas. Tik Moralė bei energetinis – ekonominis neutralitetas lieka apsauga ir garantija nuo vis naujų pinklių. Negi nebepamenate ,,draugiškos“ šalies ekonominės blokados? Būdamas šauliu ir tarnaudamas, saugojau valstybinį objektą. Nuo vagių. Ar manot, kad nuo ,,jedinstvininkų“, kurių ten buvo daugiau negu vandens ežere? Ne! Nuo savų, kurie vogė kur kas subtiliau ir didesniais kiekiais. O mes (apsauginiai) buvom tik aisbergo viršūnės prižiūrėtojai, kurią pavalydavom, jei galėdavom... Įvairios savų ir artimojo bei tolimojo užsienio vagių sąjungos tebetuština (duodamos) šalį, šis procesas dabar ir vyksta. Galop iš ten išėjau, nors širdyje likau prijaučiantis ir šauliams, ir savanoriams.
***
Jėzus, apie kurį pasakoju, – ne žydas. Arba tiek pat žydas, kiek lietuvis. Jėzus – Asmuo, išaugęs iš dieviškos sėklos žydų tautoje. Ir numirė Jis ir už lietuvius, ir už žydus. Kodėl Jis gimė žydų, o ne lietuvių tautoje? Nebuvo tada dar lietuvių, nebuvo. O gal Dievas turėjo kai kurių mūsų politikos apžvalgininkų ar religinių žurnalų apologetų atsiklausti, kaip atpirkti žmoniją nuo nuodėmės? Atleiskit. Dabar dar ne Jo laikas. Mano, tavo, mūsų. Bet ateina laikas, kai Jis su liūdesiu turės tam tikrai žmonijos daliai tarti lemiamą verdiktą: griežtus ir paskutinius žodžius...
O dalis žydų tebegyvena pagal įstatymo raidę, patys nesilaikydami Dievo prisakymų, pavyzdžiui, neburtininkauti (Kabala) – nenaudoti dvišakių lazdelių (šiuolaikinių virgulių analogas) ieškant paslėptų objektų: vandens, naftos, mineralų ir kt. (nuoroda į Ezechielio 8, 17: ,,žiūrėk, jie laiko šakas prie savo nosių!“, A. Rubšio vert.). Mokslininkų ir teologų nuomone, tai viena iš pagoniškų egiptiečių ir tų tautų, kurių žemėse apsigyvendavo izraelitai, apeigų, už kurių praktikavimą Viešpats griežtai baudė savo tautą.
Bet ne mums juos teisti, ir geriau to nedaryti, nes jų milijonai žuvo atmetus Kristų, taip pat įklimpus į aplinkinių tautų bedievystes, dėl ko ir pateko į baisius istorijos kataklizmus.
Ši Dievo pasirinktoji, nors ir griežtai bausta, bet tebemylima tauta ir taip prarado milijonus sūnų ir dukterų dėl neklusnumo Viešpačiui, kuris jiems padarė tiek daug gero ir tiek stebuklų.
Tad, žiūrint Evangelijos, jie yra Dievo priešai mūsų naudai (žr. Rom 11, 28), nes mes turime galimybę išnaudoti šį neprilygstamą malonės laiką – galimybę, t. y. įeiti pro išsigelbėjimo arką į dvasinį Nojaus laivą. Naivu? Bet ar paaiškinsi Dievo išmintį. Ta arka – tai Kristus, laivas – mūsų tikėjimas Jo atlikta auka, o galutinį kelionės tikslą vainikuos amžinybės laurai. Toks yra Tėvo prizas mylintiems Jo Sūnų.
***
Kiekvienas medalis turi dvi puses. Ir Evangelija turi dvi puses. Vienoje jos pusėje yra malonės ir amžinos laimės vieta pas mylintį Tėvą. Priešingoje pusėje – amžinų kančių vieta. Vietą, kurioje praleisime amžinybę, renkamės šioje žemėje, ir ta vieta – tai ne nusipelniusiųjų memorialas. Todėl ir kaina kita, matuojama ne pinigais, bet amžinomis vertybėmis.
Ir tikrai, kad istorinė klaida – praleisti savo šansą įlipti į išgelbėjimo laivą.
Nelauk potvynio...
2008 12 13
