Sąlygos visuomenės dvasinei reformacijai
Ne vienas mąstome apie visaverčius pokyčius tautoje. Siūlome savo ir išvestinius, užsienio, receptus, bet ar visos patiekalų sudedamosios dalys sveikos ir naudingos? Dvasinis maistas taip pat gali būti arba sveikas, arba ne, nelygu kas jo autorius. Ir labai svarbu, kad gamintų sveiki žmonės, o ne bacilų kupini ligoniai. Ne kiekvienas gali bet ką vartoti, todėl reiktų atidžiai atsirinkti, ir geriausia būtų, kad tame meniu nebūtų dvasios diletantų improvizacijų, nes tai pavojinga vartotojui.
Bet rizika rizikai nelygu. Todėl bet kas, kas rizikuoja, t. y. rodo iniciatyvą, yra ne tik neprotingas žydų kultūros mylėtojas, bet ir pavojingas ,,man“ asmeniškai, tad reikia jį neutralizuoti arba pademonstruoti sielos turinį – jausmų gamą: pyktį, pavydą, išdidumą, puikybę, neapykantą, o jei nėra galimybės susidoroti fiziškai, – režimas nepalankus ar svorio kategorija ne ta, – bandoma padaryti iš tolo žodžiu arba žvilgsniu.
Lietuvoje kaip niekur kitur veikia totalitarinis palikimas – jei turiu galimybę pirmuose puslapiuose išsibambėti raštu, būtinai pasinaudosiu – pirmųjų sekretorių palikimas tebėra gajus. Ko linkime vienas kitam, ko mokome? Ar darome tai mylinčia širdimi, ar pakeltu balsu, tegul ir per atstumą? Ir ar ne sielos ligos pasekmės yra kai kurie prieš tai išvardyti žmogaus bruožai? Pasak Šventojo Rašto, ši žemė yra ta vieta, kur turime išsiskaistinti ir apsivalyti. Bet neapykantos nepaslėpsi nei už žodžių lavinos, nei už pseudožinių. Biblijoje neapykanta vadinama žmogžudyste (1 Jn 3, 15). Nors turbūt nėra nė vieno žmogaus, kuris nebūtų bent kartą neapkentęs. Tai yra mirtinos ligos – dvasinio vėžio – simptomai, ir joks intelekto perteklius jos neišgydys.
Erudicija be dvasios patepimo – neveiksminga, lygiai kaip ir žodžiai be meilės – tik žvangantys cimbolai, o intelektas be atgimusios dvasios – nepažabotas mulas žirgų lenktynėse arba sutrūnijusios vadelės išdidaus vadeliotojo rankose.
Taip pat ir aiškinti Bibliją be Kristaus Dvasios yra tas pat, kaip saulėtą dieną žiūrėti į žvaigždes be teleskopo norint jas įžiūrėti arba skaityti ,,Mobį Diką“ kaip vadovėlį banginiams medžioti. Tad ir rezultatas lygus nuliui, o klausytojui ir skaitytojui – žala.
Protiniai aukšto, bet neapvaldyto intelekto žmonės savo kalbomis ir toliau ves kitus į paklydimą, nes dvasios apreiškimo jie neturi: ,,Bet sielinis žmogus nepriima to, kas yra iš Dievo Dvasios, nes jam tai kvailystė; ir negali suprasti, nes tai dvasiškai vertinama. O dvasinis žmogus gali spręsti apie viską, bet niekas negali spręsti apie jį“ (1 Kor 2, 14–15).
Širdimi, dvasia suprasdami žmogų, jį mylime. Dievas yra Meilė, tad skaityti ir suprasti Šventąjį Raštą reikia širdimi – ji tebelieka geriausias prietaisas pamatyti ir suprasti kai kada užkoduotą Mokytojo meilės kalbą. Ir ne ,,Da Vinčio kode“ yra atsakymas į begalinius žmogaus ieškojimus bei Tiesos racionalizacijas, bet Adomo nuodėmėje. O visų užkoduotų rebusų bei klausimų raktas yra Meilė, kuria atrakinami bet kokie kodai ar užrūdijusių širdžių spynos.
***
Rodos, pavyzdingu tonu Lietuvoje tapo pastangos sutrinti vienas kitą taip, kaip net tankas nesugebėtų. Pasirodo, jog tas Kainas turėjo tiek pavydo ir neapykantos, kad ne viena karta dar tebejaučia... Kaip vis dėl to išgyti nuo pykčio, neapykantos, baimės, godumo, išdidumo, nervingumo ir kitų bjaurių sielos savybių? Turbūt tam reiktų bent jau noro, o dar ryžto ir valios pastangų. Todėl manau, kad būtina pažymėti bent dvi iš kelių pakopų.
Pirmoji būtų tokia – gimimas iš Dvasios. Norėdamas išsilaisvinti iš įvairių priklausomybių, žmogus kreipiasi į narkologus, bet jei nepadeda, ieško įvairių koduotojų, ekstrasensų, po kurių paslaugų jam pasidaro dar blogiau, nes įsijungia tamsiosios anapusinio pasaulio jėgos. Vienas nelaimėlis nuolat prisigerdavo ir niekaip nerado ramybės, nes prisidirbdavo po kiekvienų išgertuvių. Alkoholio dvasia kankino jį, todėl teko jam pasakyti štai ką: ,,Tau reikia Kristaus, kuris sumokėjo už tave ir tavo bėdas savo krauju ant Kryžiaus, kad tu nebevergautum savo nuodėmėse, o būtum laisvas ir laimingas. Dievas yra mylintis Asmuo ir parūpino tau išvadavimo kelią.“ Kokį? Per Jėzų Kristų, štai kokį.
,,Aš esu kelias, tiesa ir gyvenimas. Niekas nenueina pas Tėvą kitaip, kaip tik per mane“ (Jn 14, 6) – tokį kelią mums rodo prisikėlęs Viešpats. Tad pirmosios pagalbos žodžiai būtų tokie: ,,Brangus Jėzau, aš esu nusidėjėlis, bet išgirdau Gerąją Žinią, kad Tu mirei už mano nuodėmes ir trečią dieną prisikėlei. Viešpatie Jėzau, prašau, įeik į mano širdį ir tapk mano Viešpačiu.“ Galimas daiktas, kad po šių žodžių tu pasijusi pagijęs nuo kokios nors ligos, ko laukei ne vienerius metus.
Išbandyk, nepasididžiuok – maždaug vienas milijardas žmonių pasaulyje nuėjo šiuo keliu ir nenusivylė. Perfrazuojant Blezą Paskalį – jei tu tiki Dievu ir Jis gyvas, tu nieko neprarandi. Jei tu tiki, bet Jo nėra – taip pat nepralaimi. Bet jei tu netiki, o Jis net Sūnaus dėl tavęs nepagailėjo, tai...
Ir jei tau sunku žengti šį pirmąjį žingsnį, žinok, kad piktasis labai bijo šio tavo žingsnio ir darys viską, kad tu liktum savo ydose ir nuodėmėse bei kuo greičiau mirtum, o tavo siela eitų į amžiną kančių vietą. Gimimas iš Dvasios (žr. Jn 3, 7) – tai bene svarbiausia sielos ir, be abejo, dvasios gydymo pakopų.
Kita būtų tokia: pradėk lankyti Bažnyčią, kurioje aiškinamas Dievo Žodis, skaityk Šventąjį Raštą. Kito dvasinio maisto, kuris taip gerai atgaivintų ir pamaitintų tavo vidinį žmogų, tavo dvasią – paprasčiausiai nėra. Skaityk Bibliją, joje yra visi atsakymai į tau rūpimus klausimus. Žmogaus tikslas – ne vien malonumai šiame pasaulyje, kuris kaip makiažas – laikinas – praeis ir nebeliks, todėl neverta sudėti vilčių į praeinančius dalykus, nes Jėzus ateis antrą kartą ir pakeis šio pasaulio sistemą. Šioje Žemėje nuskaistinkim savo sielą ir pasiruoškim amžinybei, stenkimės išlikti dori ir mylintys.
Visi planetos žmonės turėtų suprasti, kad serga sunkia liga: profesoriai, filosofai, nusipelnę kultūros veikėjai ir nenusipelnę, daktarai ir tie patys sielovados žinovai. Ši liga ne vienadienė (yra žinomos 39 kategorijos žemiškų ligų) ir ne žemiška, ji nesibaigia paprasta mirtimi, o kai kuriuos nuveda į amžinybę kančiose, kurios niekada nesibaigs. Tad vietoj velniško paveldo verta įsigyti meilę, kuri, beje, nėra vien tik glostanti ar migdanti, bet kai reikia, ir gana skausmingai baudžianti.
***
Sakralizuota psichologija bei psichologizuota ezoterika, New Age rišančiosios grandys, veržte veržiasi į auditorijas, spaudą, bet tik ne dora. Kažkam nepatinka Dangaus Karalystė Žemėje, Kristaus mokslo prioritetai. Tai gal labiau patiktų tai, kas prieštarauja Kristui?! Antikristas? Kristus graikų kalba reiškia ,,pateptasis“, o žodis ,,pateptasis“ hebrajiškai – Mesijas. Tad kai kam geroji žinia, kad Jis, Jėzus Kristus, jau seniai atėjęs, ir netikintiesiems bei žydams nebereikia laukti kito Mesijo, reikia tik patikėti ir priimti Tą, kurį Tėvas siuntė kaip permaldavimo auką už mūsų nuodėmes.
Patepimas yra tai, kas sklinda iš žmogaus vidaus, širdies (dvasios) turinys. Taip pat ir žodžių autoriai, ir autorių žodžiai turi savo patepimą. Tik vienų jie gali būti patepti ruda spalva, kitų – žydra, trečių – raudona. Nelygu kokia dvasia žmoguje. Taip ir muzika: vienų rankose ji – statydinanti, kitų rankose – griaunanti ir destruktyvi. Žodis vienur tampa raide, žudančia klausytoją, o iš kitos terpės išaugusi sėkla ugdo ir teikia gyvybę. Jusliniai – sieliniai pasisakymai neduoda skaitytojui naudos, tik veda į chaosą – lyg ir pripažįstamas Kristus, bet gal paieškokim žmoguje atsakymo, gal dėl visko kaltas viduje tūnantis objektas, vardu dualizmas. O iš ko susideda tas dualizmas?
Apaštalas Paulius aiškiai įvardijo jo kilmę ir jį apibrėžė. Laiške romiečiams parašyta: ,,Aš net neišmanau ką darąs, nes darau ne tai, ko noriu, bet tai, ko nekenčiu. O jei darau, ko nenoriu, tai pripažįstu, jog įstatymas geras. Tada jau nebe aš tai darau, bet manyje gyvenanti nuodėmė. Aš žinau, kad manyje, tai yra mano kūne, negyvena gėris. Mat gero trokšti sugebu, o padaryti – ne. Aš nedarau gėrio, kurio trokštu, o darau blogį, kurio nenoriu. O jeigu darau, ko nenoriu, tai nebe aš tai įvykdau, bet manyje gyvenanti nuodėmė. <...> Vargšas aš žmogus! Kas mane išvaduos iš šito mirtingo kūno!“ (Rom 7, 15–20. 24).
Kritusio žmogaus prigimtis – kūniški norai, siela (sielą sudaro jausmai, valia ir protas) nuolat kovoja su sąžine, žmogaus dvasia, štai ir dualizmas arba dvigubi standartai. Skaityk Bibliją nuo pradžių, ten viskas parašyta, ko reikia asmenybei teisingai vystytis.
***
Šiais apostazės laikais manęs nebestebina neapykanta viskam, kas susiję su Kristumi, – juk Jis žydų ,,karalius“, tad galima ir pasityčioti, nieko neatsitiks meilės Dievui. Tai pabandyk su Mahometu šitaip... Kažin ar drąsos užteks. Taip ir pasimato visuomenėje, kas yra kas – neapykanta žydams, judaizmui. Bet net Koranas pripažįsta, kad Kristus ateis į Žemę antrą kartą ir teis bedievius. O tam tikrų žmonių kritika, tai etnokosmologinis fetišizmas, susipynęs su astrologija ir tik maža dalele tikrojo mokslo. Astronomija ten tėra tik priedanga pagonybei, tebeliekančiai gera dirva Naujojo Amžiaus judėjimui (New Age) įžengti į Lietuvą, puiki terpė okultistams ir kitiems, nekenčiantiems žydų, Šventojo Rašto, krikščioniškų radijo studijų ir laidų.
Okultistams ir ezoterininkams Jėzus – tik dieviška, kosminė būtybė, dažnai beasmenė. Kalbėdami apie Jėzų, jie atskiria Jėzų nuo Kristaus, jiems Jėzus – grynai žmogiškas indas. Teosofija, dar vienas ezoterininkų nuodų kanalas, moko, kad aukščiausias pasaulio mokytojas Kristus buvo įsikūnijęs Budoje (Indija); Hermyje (Egiptas); Zoroastre – Zaratustroje (Persija), Orfėjuje (Graikija) ir Jėzuje?!
Gali būti ir tokia žodžių semantika – Buda pateptasis, Hermis pateptasis arba Buda ,,Kristus“, Hermis ,,Kristus“, tik klausimas, kas juos patepė ir kuo? Kristus arba ,,pateptasis“ šalia vardo reiškia, kad žmogus turi įgaliojimą iš aukščiau, o žodis ,,pateptasis“ viso labo tik įvardžiuotinis būdvardis. Istorija žino ir kitą patepimo lygį, šėtono pateptuosius: Leniną, Staliną, Aleksandrą Makedonietį, Čingis Chaną, Hitlerį ir kitus. Ir šituos patepė tikrai ne Dievas. Iš vaisių pažinsite juos, na, ir iš spalvos…
Kai kurių religijų aukščiausieji net negyveno – Višnu, Krišna, Orfėjas. Naujaamžininkai (New Age) sako: ,,Jėzus, Zaratustra, Laozi, Mahometas ir kiti istorijos žinomi yra dieviški pateptieji, atstovaujantys daliai žmonijos tikslo.“
Utopija, bet ne Tomo Moro – tamsa nori tapti šviesos dalininke: ,,Kas gi bendra tarp teisumo ir nuodėmės? Arba kas bendra tarp šviesos ir tamsos?“ (2 Kor 6, 14).
Kvietimas religijų susiliejimui yra dar vienas velnio tarno – Naujojo Amžiaus platformos ramstis, masalas nekaltoms aukoms – kūdikius ir jaunimą ant šėtoniško aukuro aukojanti neopagonybė, besibroliaujanti su raganomis ir satanistinėmis jėgomis, kviečia bendradarbiauti Meilės Dievą: ,,Kaip gi galima gretinti Kristų su Beliaru?“ (2 Kor 6, 15). Beliaras – vienas šėtono vardų.
Mūsų atveju Jėzų įgaliojo Tėvas. Tad ir lygis visai kitas. Kalbančių ir rašančių, klausančių ir skaitančių.
***
Ar galima pakeisti dvasinę visuomenės DNR formulę? Transformuoti ir perkeisti? Transformacija (perkeitimas) – rimtas žodis, turintis gilią dvasinę prasmę. Ką jis reiškia visuomenės mastu? Ar įmanomas radikalus transformavimas – individo, šalies, miesto, visuomenės? Mūsų mąstymas – dažnai rimti stabdžiai bet kokiam progresui. Bet toks procesas įmanomas, jei šalį arba miestą aplanko Viešpats. Bet ar Jis dar aplanko? Taip!
Apie Dangaus Karalystę. Ne vien televizija gyvas žmogus. Yra daug internetinės medžiagos apie tai, kas šiuo metu vyksta pasaulyje. Iš įvairių videofilmų galime sužinoti, kas vyksta įvairiuose mūsų Žemės kampeliuose. Kas? Ogi prabudimas, visuomenės transformavimas – reformacija ir atgimimas. Nuo ko jis prasideda ir kaip? Nuo Dievą mylinčių pasišventusių vyrų ir moterų maldų.
Dabar viena tokių vietų pasaulyje – Kali miestas Kolumbijoje. Prieš prabudimą narkotikų baronai tiek kontroliavo miestą, kad kartais per dieną įvykdavo iki penkiolikos žmogžudysčių. Kelių narkotikų baronų apyvarta siekė penkis šimtus milijonų dolerių per mėnesį.
Žmonės troško perkeitimo, ir jis įvyko jų širdyse, o paskui ir visuomenėje. Po intensyvių maldų narkotikų baronai Rodrigesai buvo suimti, ir Dievo Karalystė nužengė į miestą, pas Kristų atėjo žymūs miesto žmonės, radijo, sporto žurnalistai – komentatoriai, o miesto meras vieną dieną 55 000 vietų stadione viešai pareiškė, kad šis miestas priklauso Jėzui. Vietoj karnavalų ir alkoholinių orgijų miesto valdžia leido naktines maldas stadionuose, skelbti Evangeliją miesto aikštėse. Valdžia praregėjo ir pripažino Evangelijos naudą, nes sumažėjo korupcija, nusikalstamumas, todėl pastorių tarybai miestas tik dėkoja. Žuvusio pastoriaus Chulijo Ruboiljo pranašystė pildosi, nes Dievui nėra nieko neįmanomo.
Didžiausias stebuklas, kad šį, anksčiau buvusį dvasiškai nešvarų ir atsilikusį miestą pasirinko Dievas. Tai ženklas, kad Jis pasirengęs veikti kitose šalyse ir miestuose, jei tos šalys nusižemins prieš Dievo Kristų, atgailaus ir mels pasikeitimų.
Kitame mieste, Kiambu, Kenijoje, trisdešimčia procentų padidėjo gyventojų kontingentas. Buvęs prastos reputacijos miestas tapo prestižiniu. Vietoj barų – bažnyčios. Po Evangelijos skelbimo pamaldų miesto valdžia vietoj dešimt dienų trunkančių karnavalų ir alkoholinių orgijų pasiūlė 25 000 dviračių treką maldoms ir šlovinimui. Bet svarbiausia, kad perpildyto narkotikų miesto dvasinis klimatas buvo perkeistas ir kokaino imperija susvyravo. Jei visuomenė atgailaus, Dievas ją pagerbs. Ką Jis padarė čia, gali padaryti ir kitose šalyse.
Kalifornijos Hemeto miestas amfetamino gamyba buvo žinomas visoje Rytų pakrantėje. Šis, anksčiau buvęs satanistų, krišnaistų, munistų, alkoholikų miestas skendėjo skurde. Miesto pakraščius kontroliavo jaunimo gaujos. Policija ištisomis naktimis neturėdavo poilsio, o į reidus nevykdavo be ypatingos apsaugos. Bet Evangelijos jėga veikė galingai – banditai pasiprašė padėti jiems išsigelbėti, atėjo į bažnyčias atgailai. Daugelis sektų dingo. Transcendentinės meditacijos centras sudegė savaime – atėjusi iš laukų ugnis sudegino jį. Verta priminti, kad Bažnyčia – tai tokių žmonių darinys, kurie nesėdi tarp keturių sienų, bet gyvena su tais ir gyvenime tų, kurie už jos sienų kenčia.
Po truputį kalėjimai ištuštėjo. Miesto gatvės pavadintos bibliniais vardais. 1994 metais buvo uždarytas paskutinis miesto kalėjimas. Daugiau nei 90 procentų gyventojų tapo krikščionimis, uždaryti visi viešnamiai, iš 36 alkoholinių barų beveik nė vieno neliko.
Almolongos lygumoje atkurtas net žemės ūkis – ten, kur buvo skurdas ir nuolatinė sausra, dabar tris kartus per metus nuimamas derlius. Morkos, runkeliai išauga net iki 1,5 kilogramo. Štai kas būna, kai Evangelija paliečia žemę. Iš JAV atvažiavusiems mokslininkams buvo paaiškinta, kad tikėjimas pakeitė net dirvą. Valstiečiai perka krovininius ,,Mersedesus“ ir vos spėja auginti daržoves. Štai kaip persisunkusią burtais ir korupcija, prasigėrusią visuomenę pakeitė Evangelija. Ką Dievas padarė ten, tai Jis padarys ir pas mus. O kur dar Evangelijos paveiktų žmonių išgijimas. Viena mirštanti moteris buvo išgydyta daugelio akyse ir žmonės pradėjo domėtis Dievo Žodžiu. Taip Evangelijos dėka buvo perkeista ne tik dirva, bet ir visuomenė.
Štai ką Dievas padarė trijuose žemynuose. Manau, kad to norėtų ir mūsų šalies gyventojai. Argi ne stebuklas, kai žmonės, atskiros socialinės struktūros, kardinaliai perkeičiamos? Siaubą, rasistinius išpuolius, nusikaltimų gausą pakeitė rimtis, džiaugsmas ir ramybė. Neabejoju, kad mes taip pat turėtume puoselėti valdžios norą dvasiniams pokyčiams.
Ir tai vyksta ne kur nors neįžengiamų džiunglių tankmėje, o mūsų planetos miestuose, kur žmonės apsisprendė imtis ryžtingų veiksmų, pasikeitė patys ir prašė Dievo, kad perkeistų jų šalį. Ir iš Dangaus atėjo atsakymas, kokio dar nėra mačiusi mūsų žemė: Sibereo (JAV Arktis), Resistencia (Argentina), Navapuras (Indija), Selekau Villages (Malaizija), Vitoria da Conguista (Brazilija), Kampavos Beruitas (Uganda) – tai miestai, kur nužengė Dangaus Karalystė. Yra ir daugiau tokių vietų...
Kas bus kiti? Tikiu, kad Vilnius, Lietuvos sostinė, Lietuvos miestai ir miesteliai, kaimai ir jų žmonės...
2008 11 07
