Mano liudijimas
Pirmą kartą Evangeliją išgirdau 1993 metais, kai į Vilnių buvo atvažiavęs pamokslininkas iš Švedijos. Tų pačių metų vasarą kartu su savo vaikais – penkerių metų sūnumi ir septynerių metų dukra – išpažinome Jėzų Kristų kaip savo Gelbėtoją, pakvietėm Jį į savo širdis, prieš tai iš gėlių sudėlioję ratelį, visi trys priklaupę ant kelių aplink jį, susikabinę rankomis šaukėmės Viešpaties. Ir Jis atėjo…
Bet po to, iki 1995 metų, pergyvenau septynias operacijas. Manau, kad dvasiniame pasaulyje vyko didžiulė kova dėl mano sielos, kadangi iki įtikėjimo buvau įklimpęs okultizme: būrimas kortomis, čigonės pranašavimas, kompiuterio sudaryta astrologinė prognozė mano gyvenimui, kodavimai, hipnozė bei kasdieniai prietarai, susipynę su horoskopų skaitymu ir t. t.
Visa ši okultinė praeitis leido šėtonui reikalauti mano gyvenimo. Bet mes žinom, kad jis – liūtas be dantų, nes juos prieš 2000 metų jam išmušė kitas liūtas, – iš Judo giminės. Galiu net vietą nurodyti, kur vyko didžioji kova – Golgotos kalno ringe. Pranašumas buvo akivaizdus, velniui laimėti Jėzus nepaliko jokių šansų! Maža to, nužengęs į pragarą, nuplėšė priešui maršalo antpečius ir parodė, kas yra vienintelis Viešpats Danguje, Žemėje ir po žeme!
Taigi grįžtu prie asmeninio liudijimo. Pirmasis netikras dievas mano gyvenime buvo raumenys – štanga, dvipūdė ir veidrodis. Tuštybių tuštybė. Ir baigėsi analogiškai, nes okultinė mano praeitis atnešė prakeikimą, lydintį kiekvieną tokio pobūdžio veiklą: lygioje vietoje lūžo koja – dvigubas kulkšnelių lūžis. Ligoninėje paremontavo, įgręžė kojon septynias vinis ir paleido.
O po metų, keliant dviese su žmona nedidelį staliuką, trūko dešinės rankos dvigalvis raumuo (bicepsas), nors iki to laiko sportuojant nieko neatsitikdavo – kilnojau štangą, mėčiau dvipūdę. Tuo metu bicepsai buvo mano pasididžiavimas, ir būtent čia įvyko fiasko – mano raumenys neatlaikė! Taip mirė pirmas netikras dievas mano gyvenime – raumenų tvirtovė.
Ištvėręs šias operacijas netekau pasitikėjimo kai kuriomis savo gyvenimo atramomis. Kadangi šeimą reikėjo aprūpinti, teko eiti dirbti ten, kur niekada neičiau, jei ne fizinės traumos. Ta vieta tapo Gariūnų turgus. Pasitvirtino liaudies išmintis: ,,Nespjauk į šulinį, nes iš jo gali tekti pačiam gerti".
Ten, Gariūnuose, įvyko lemiami pokyčiai mano gyvenime. Susipažinau su tikinčiais prekiautojais, kurie man padovanojo Naująjį Testamentą. Tokiõs knygos, tarp tūkstančio kitų, dar nebuvau turėjęs. Todėl šiandien esu labai dėkingas už man parodytą dėmesį, nes nebuvau lengvai sukalbamas žmogus.
Ilgainiui turguje uždirbtus pinigus, kadangi gerai sekėsi, padėjau į firmą palūkanoms gauti – panorau tapti turtingu, kol vieną dieną sužinojau, kad firmos direktorius su mano ir kitų indėliais paspruko į užsienį. Taip mirė antras dievukas mano gyvenime, kurio vardas – finansinis saugumas!
Kur buvęs, kur nebuvęs, prisistatė trečias – malonumų ieškojimas. O kaip gi kitaip pasaulis siūlo reaguoti į tuštybės laidotuves? Alkoholis, draugų kompanijos ir panašiai… Gerai žinoma, kad išgėrus bet kokią alkoholio dozę sumažėja dorovinis imunitetas – žmogus tampa ne toks atsparus įvairioms pagundoms. Blogi dalykai, prasidedantys lyg ir labai nekaltai, kaip ir geri, turi tendenciją didėti. Kadangi buvau drovus, tai liko šie ,,džiaugsmai“: alkoholis, nikotinas ir vaistai nuo skausmo – broliai trynukai. Tai piktosios dvasios, turinčios misiją žlugdyti ir nuodyti mūsų kūną, kuris yra Šventosios Dvasios šventovė. O jeigu prie visų šių ydų dar prisideda nesantuokinis lytinis gyvenimas – ištvirkimas (gyvenimas susidėjus), ar paleistuvystė (santuokinė neištikimybė), padėtis tampa itin rimta!
''Sergėkitės ištvirkimo! Jokia kita žmogaus daroma nuodėmė nepaliečia kūno, o ištvirkaujantis nusideda savo kūnui. Ar nežinote, kad jūsų kūnas yra šventykla jumyse gyvenančios Šventosios Dvasios, kurią gavote iš Dievo, ir kad jūs nebepriklausote patys sau?'' (1 Korintiečiams 6, 18–19).
Ir kitoje vietoje: ''…joks svetimautojas, ištvirkėlis ar goduolis, tai yra joks stabmeldys, nepaveldės Kristaus ir Dievo karalystės'' (Efeziečiams 5, 5) .
Taip sako Dievo Žodis! Mes būsim teisiami, t. y. duosim apyskaitą Viešpačiui, ne tik už savo talentų panaudojimą, bet ir už savo kūno priežiūrą kaip ūkvedžiai ir prievaizdai, kaip elgėmės su mums Jo patikėtu turtu šioje Žemėje!
Kadangi anksčiau, bekoncertuodamas Alytuje 1979 m., susirgau geltlige, tai nedaug reikėjo, kad išsivystytų kepenų ir kasos uždegimas bei tulžies akmenligė, – mat beprekiaudamas turguje, dar grojau vestuvėse, kavinėse ir restoranuose, taip uždirbdamas šeimai, o dar daugiau pradirbdamas. Buvau tiek pasinėręs į gyvenimo malonumus, kurie ne tik kad neatnešė nieko teigiamo, bet taip žlugdė, kad nieko nebemačiau aplink, tik save – šokinėjau nuo vieno kraštutinumo, prie kito… Nuo filmavimosi meniniuose filmuose – nusifilmavau viename pirmųjų lietuviškų filmų ''Posūkis'' – prie muzikos; nuo muzikos prie skulptūros (neakivaizdžiai mokiausi pas profesorių K. Bogdaną); nuo skulptūros prie žurnalistikos; nuo žurnalistikos prie teatro režisūros ir t. t.
Visais laikais netikintys žmonės gyvenime renkasi laikinas atramas – pinigai, valdžios troškimas ar epikūrizmas – kol jaunas, linksminkis, o atėjus laikui atgailausiu ir viskas bus gerai…
Ne, nebus gerai, nes iliuzijos greit išsisklaido ir neatlaikys nei gyvenimo, nei laiko patikrinimo. Vienintelis pamatas ir atrama mūsų gyvenime – charakteris. Tikinčiojo gyvenime jis formuojamas bendraujant su Viešpačiu Jėzumi Kristumi.
Šioje vietoje noriu padaryti mažytį ekskursą į praeitį… 1965 metais, išmokęs pagrindinius gitaros akordus, parodžiau juos draugams, tarp kurių buvo visiems gerai žinomas, bet deja, jau anapilin išėjęs, V. Kernagis, ir įkūrėm ansamblį ''Aisčiai''. Grojom mokyklos šokiuose, pasisekimas buvo nepaprastas. Teko groti ir už mokyklos ribų, net vestuvėse, o anais laikais tai buvo gana didelis pasiekimas…
Su V. Kernagiu suvalgėm ne vieną pūdą druskos, kol gyvenimas, veikiau moteris, pakoregavo savaip… O Vytą ir daugelį ansamblio ''Aisčiai'' narių groti išmokiau aš.
Kiek vėliau mane pakvietė groti bosine gitara į tuo metu labai populiarų VISI ansamblį ''Geležinis vilkas''. Tik Dievas žino, kaip tokį pavadinimą toleravo ano meto valdžia!
Netrukus mano draugas ir kolega V. Kernagis įkūrė ansamblį ''Rupūs miltai'', į kurį groti pakvietė ir mane. Na, o tuo metu dar sudalyvavau Kęstučio Antanėlio statomoje roko operoje ''Jėzus Kristus – superžvaigždė'', kur atlikau Poncijaus Piloto ariją, be to pridainuodavau ''back ground'' vokale.
Iš tiesų įdomūs žmogiškojo gyvenimo vingiai – nuo sielinio rok operos personažo, pasmerkusio mirti Jėzų ant kryžiaus, iki antgamtinio, bet realaus susitikimo su Kristumi ligoninėje, tik ne kaip operos personažu, bet Visatos Viešpačiu!
...Visas šias žinias pateikiau todėl, kad visai neseniai, užsukęs į muzikos prekių parduotuvės ''Tamsta'' koncertų salę, ant laiptinės sienų surengtoje nuotraukų retrospektyvoje radau savo pavardę, paminėtą informacijoje apie tris ansamblius. Tai buvo man netikėtas kalėdinis siurprizas! Bet didžiausi netikėtumai laukė ateityje. Atsiprašau skaitytojų už tokį laiko šuolį savo liudijime...
***
Apskritai, nors grojimas tais laikais man buvo naudingas finansiškai, bet didelio džiaugsmo neteikė. 1979 metais buvau pakviestas į Valstybinės filharmonijos ansamblį, vadovaujamą kompozitoriaus Miko Suraučiaus, kuriame grojau ir dainavau. Su ansambliu apvažinėjom visą Lietuvą, didesnius Latvijos miestus, koncertavom Vidurinės Azijos šalyse: Kirgizijoje, Turkmėnijoje, Kazachstane.
Tais pačiais metais viename Lietuvos mieste po koncerto pajutau silpnumą: veidrodyje pamačiau pageltusius akių baltymus, net rankų pirštų nagai pagelto. Kadangi ir temperatūra pakilo, buvau priverstas gulti į ligoninę. Ten nustatė geltą. Grįžęs į ansamblį, nenustojau lankyti vakarėlių, ir taip penkiolika metų, kol atėjo lemtingi 1995 metai.
Išbandęs visų trijų dievukų pagalbą, buvau paguldytas į Vilniaus greitosios pagalbos ligoninę. Diagnozė – ūmus kasos uždegimas, pankreatitas. Kraujo sudėtis organizme pakito, bilirubino (tulžies pigmentas, kuris susidaro organizme yrant hemoglobinui, rudi kristalai) kiekis viršijo 200 – gerokai daugiau nei leistina norma.
Bet įdomiausia buvo tai, kas vyko man gulint ligoninėje. Mane paguldė į septintą palatą septintam aukšte, o lemiama operacija, po kurios keliai į praeitį buvo galutinai atkirsti, įvyko gruodžio septintąją dieną. Tik vėliau, jau susipažinęs su Biblija, sužinojau, kad skaičius septyni – tai dieviškas išbaigtumo, Šventosios Dvasios skaičius.
Ir jeigu ne Šventoji Dvasia, tai nežinau, kaip būčiau vėl ir vėl gulęs ant operacinio stalo, ant kurio toje ligoninėje teko lipti net keturis kartus. Ir kiekvieną kartą Ji mane guodė, ramino. O prieš kepenų operaciją mintyse lyg spalvotame kine pamačiau kadrus, kaip vienas misionierius kelionėje sužeistas, bejėgis, už šimtų kilometrų nuo artimiausios gyvenvietės, gulėjo Pietų Amerikos džiunglėse, ir jo žaizdose šliaužiojo kirmėlės. O aš juk buvau ne vienas, aplink mane buvo medicinos seselės, daktarai, palatos draugai, lankė žmona, artimieji… Beje, to misionieriaus pavardė – Briusas Olsonas, jo parašytą knygą ''Briučka'' skaitė ne vienas.
Štai kokį Draugą ir Guodėją aš susitikau ligoninėje ir pasakysiu, kad ne vienai dienai, bet visam likusiam gyvenimui, ir šios draugystės trukmė bei stiprumas priklauso tik nuo manęs. Mes drauge štai jau trylika metų ir nieks negali Jai prilygti, – be Šventosios Dvasios bendrystės net neįsivaizduoju savo gyvenimo. Ir žinokite, kad tikinčiojo, atgimusio iš aukšto žmogaus gyvenime viskas priklauso tik nuo jo bendradarbiavimo su Šventąja Dvasia!
***
…Bet grįžkim prie keturių operacijų, pergyventų toje ligoninėje. Trys iš jų buvo be kraujo, kitaip sakant – mikrooperacijos. Būtent jos ir buvo pačios baisiausios, nes be įprastos narkozės. Kadangi nesu medikas, tad visų niuansų nepasakosiu, tik noriu pasakyti, ką jaučia siela: begalinę baimę, mirties alsavimą ir klaikią nežinią dėl ateities, kur praleis amžinybę, jei mirs be Jėzaus…
Ko gero šie išgyvenimai ir pastūmėjo mane vėliau melsti Dievą, kad parodytų man pragarą ir aš efektyviau liudyčiau Evangeliją! Į šią maldą Viešpats atsakė maždaug po pusantrų metų, bet apie tai vėliau.
Pirmoji mikrooperacija truko apie valandą. Medikai specialiu vamzdeliu sujungė kasą ir kepenis. Kai tik tai pavyko padaryti, tas vamzdelis, prieštaraudamas visiems fiziniams dėsniams, bet neprieštaraudamas, kaip dabar gerai suprantu, dvasiniams, antgamtiška jėga buvo išmestas lauk. Kas jį išmetė ir kodėl? Tada dar nežinojau… Tik vėliau supratau, kad tai angelas išmetė, nes neatgailavau!
Po savaitės mane pakartotinai paguldė ant operacinio stalo. Operacijos metu daktaras vaikščiojo aplinkui, švelniai ,,keikdamas“ aparatūrą ir vis klausinėjo asistentės, ar ji ką nors mato… O kadangi ji nieko nematė, tad mano ausys, dydžiu panašios į drambliuko, tik ir laukė, kada gi jie pasakys ką nors gero?!
Šįkart, po valandos ir keturiasdešimt minučių, aš dužau širdyje, tyliai pravirkau ir ištariau šiuos žodžius: ,,Jėzau, ateik į mano širdį, leisk man užauginti vaikus, o po to kaip nori…"
Tik man ištarus tuos žodžius, kurie išėjo iš mano sielos gelmių, chirurgas sušuko: O, aparatūra pradėjo veikt, į palatą jį…
Po mėnesio man buvo atlikta paskutinė, ketvirta operacija. Kadangi mano šeimoje buvo ne vienas medikas: teta – žymi pediatrė, mokslų daktarė, Vilniaus universiteto profesorė L. Steponaitienė, 1973 m. gruodžio 16 d. žuvusi lėktuvo katastrofoje; žmona – medicinos seselė, sesuo – daktarė, tad numaniau, kas manęs laukia…
Prieš operaciją daktaras pasakė, kad nebijočiau, nes išpjaus tik gabalą kepenų, tačiau to daryti nereikėjo – po operacijos, kurios metu išpjovė tik tulžies pūslę, daktaras pasakė, kad mano kepenys kaip jauno žmogaus! Ar tai maža Dievo dovana – išgydyti kepenys?!
Po operacijos sekusios dienos buvo antgamtiškumo liudijimas. Gydytojų konsiliumas į mane žiūrėjo kaip į gyvą stebuklą. Mano nuotaika buvo puiki! Ant staliuko, palatoje, atsirado Naujasis Testamentas ir krūva prirašytų lapų, kuriuose bandžiau gvildenti okultizmo temą, nors patį Naująjį Testamentą laikiau rankose tik keletą kartų...
Dar gulint ligoninėje, išgirdęs žodžius ir muziką savo viduje, lyg kažkas kuždėtų, ką ir kaip rašyti, pradėjau kurti dainas. Beje, gulint ligoninėje, man atsivėrė dar viena dovana – meldžiantis už ligonius traukėsi net vėžiniai susirgimai.
Savo liudijimo pradžioje žadėjau papasakoti apie atsakymą į savo maldą apie pragarą, nes norėjau efektyviai skelbti Evangeliją su jos šviesiąja ir tamsiąja pusėmis... Taip, aš mačiau pragarą. Dvi valandas mano siela buvo atsiskyrusi nuo kūno. Ten, aname pasaulyje, aš mačiau ugnies apimtus degančius žmones aukštyn iškeltomis rankomis. Bet labiausiai mane sukrėtė nevilties pilnos jų akys... Amžinybė kančiose, kurios niekada nesibaigs! Aš dar paklausiau: ,,Jėzau, kodėl tiek mažai parodei?" Atsakymas buvo toks: ,,Kad neišeitum iš proto..."
* * *
Kokia iš viso to išvada? Evangelijoje pagal Joną (Jono 3, 16) parašyta: ,,Dievas taip pamilo pasaulį, jog atidavė savo viengimį Sūnų, kad kiekvienas, kuris Jį tiki, nepražūtų, bet turėtų amžinąjį gyvenimą''.
Nuo ko nepražūtų? Nuo persivalgymo? Nuo persigėrimo? Nuo barnių?.. Ne!!! Iš amžinų kančių vietos – pragaro, štai nuo ko mus išgelbėjo ir brangia savo kraujo auka išpirko Jėzus!
Arba kas nors pasakytų, jog Buda ar Konfucijus gyveno anksčiau ir kalbėjo tariamai protingiau nei Jėzus? Argi dėl to Dievas atidavė savo Sūnų tokioms baisioms kančioms!?
Tai, kad Jėzus tikrai yra tas Asmuo, kokiu Jį vaizduoja Biblija, įrodo daugybė archeologinių, bibliografinių ir istorinių dokumentų. Jo gimimas, mirtis už mūsų nuodėmes ir prisikėlimas – nenuginčijami faktai! Budos, Mahometo, Konfucijaus ir daugelio kitų filosofų ar veikėjų žodžiai, pamokymai taip ir liko žodžiais, moralizavimu. Vienintelis Jėzus Kristus – Žodis, kuris tapo kūnu ir gyveno tarp mūsų, ir Jam šlovė ir garbė per amžių amžius!
J. Gagarinas išdidžiai pareiškė: ''Skraidžiau stratosferoje ir Dievo nemačiau...'' Taip sakydamas, Gagarinas tik parodė savo dvasinį aklumą, nes nežinojo, kad tikrasis Dievas – nematoma būtybė. Norint Dievą, apie kurį kalba kiekviena lauko žolelė ir kiekviena dangaus žvaigždė, išvysti ar bent Jį pajausti, reikia pirmiau dvasiškai praregėti.
***
Skridau ir aš, tik ne ant sparnų, ir mačiau tą vietą, kurioje niekam nelinkėčiau praleisti amžinybės. Po to, kai regėjimą apie pragarą papasakojau kai kuriems Lietuvos dvasininkijos hierarchams, buvau pakviestas pasidalyti savo tikėjimu su ''Mažosios studijos'', ''Marijos radijo'' klausytojais.
Kurį laiką rašiau dainas vaikams, jas transliuodavo krikščioniško radijo studija ''GNC'' per Žinių radiją. Grojau įvairiuose renginiuose, dainų vakaruose – dalyvavau krikščioniškos muzikos festivalyje ,,Sielos 2005".
Dabar rašau publicistinius straipsnius apie visuomenės aktualijas. Pagal juos ir parengta spaudai ši straipsnių knyga ''Apie Dievą, valstybę ir kasdienybę''.
Rengiau visuomenei paskaitas prieš okultizmą. Parašiau dvi knygas šia tema. Pirmoji vadinasi ''Jei mes tylėsim, akmenys šauks! Gatvės evangelisto užrašai''. Tai penkiolikos metų patirtys man bekeliaujant po Lietuvą ir toliau su Evangelijos žinia. Ši knyga jau galėtų pasirodyti, jei netrukdytų piniginiai reikalai.
Antroji knyga vadinasi ''Aklieji'', ji dar tik rengiama spaudai. Tai gana plati studija apie sektas ir okultizmo plitimą Lietuvoje, nukreipta prieš visuomenę apraizgiusias baltąją ir juodąją magijas.
Ir dar ką noriu pabrėžti: be Viešpaties Jėzaus aš nieko nebūčiau nei parašęs, nei sukūręs, bet seniai miręs!
2008 06 07
Aleksandras Kavoliūnas
