Apie mūsų tapatybę
Tikėjimas yra nematoma substancija. Tikėjimas – kaip garsas po trankaus smūgio. Smūgis buvo, bet garsas – aidas atskrieja tik po tam tikro laiko. Štai tas laikas, kol sulauksime aido (tikėjimo rezultato), yra labai svarbus – tai kantrybės ir laukimo laikas, kurio neturime sugadinti nei žodžiais, nei poelgiais.
Tikėjimas yra kaip užmestas į vandenį tinklas žuvims – praeis kiek laiko ir bus laimikis: ,,Tikėjimas užtikrina tai, ko viliamės, ir parodo tai, ko nematome“ (Hbr 11, 1). Kitaip sakant, tikėjimas materializuoja tai, ko trokštame ar maldoje prašome.
Tikėjimas yra kaip namai, kuriuose gyvename. Vienų jie tvirti, kitų – griūvantys, ir jiems verkiant reikia remonto. Vieni patys pasidaro, kitiems reikia pagalbos – ar kaimynų, ar brangiai imančių meistrų. Pagalba visada yra gerai – tiek materialiame gyvenime, tiek dvasiniuose reikaluose.
O ką daro Asmuo, kuriuo mes tikime, matydamas būrį žmonių, gyvenančių moraliai ir Jo besišaukiančių? Ima ir atskuba į pagalbą. Negi turtingos, galingos ir moralios šalies prezidentas nepadės tokiai šaliai, kurios žmonės dori, kantrūs, tikintys, o dar labiau – pasitikintys Viešpačiu? Taip ir dar kartą taip. O ar padės Jis tokiai šaliai, kurioje legalizuoti abortai, įteisintos homoseksualios santuokos? Ne! Tokiai šaliai gal padės manipuliuojančios jėgos, suinteresuotos ir siekiančios savanaudiškų tikslų. Bet manipuliuojančiųjų užkrauta našta bus tokia, kokios kai kas nesitiki, ir pasekmės gali būti katastrofiškos. O Viešpaties našta lengva.
Kaip Dievas padeda žmonėms? Kad ir kilus krizei. Kaip? Per žmones. Yra pakankamai žmonių, kurie girdi Jo raginimą padėti ir pagelbėti.
Kodėl įvyksta stebuklų garbinant Jėzų? Gal kas paklaus, kokių? Išgijimai – aklieji praregi, kurtieji pradeda girdėti. Taigi, kodėl…
Todėl, kad sukuriama garbinimo atmosfera, į kurią ateina Viešpats savo Dvasia. Vyksta net tokie stebuklai, kaip kažkada operaciniu būdu pašalintų kūno dalių atsiradimas: kepenų, auksinių plombų dantyse ir t. t. Arba akivaizdus metabolizmas – kūno svorio praradimas akyse. Šešiasdešimties metų vyriškis visą gyvenimą buvo aklas, bet per evangelistų Deivido ir Stefani Hercogų pamaldas Peru 2008 metų pavasarį praregėjo.
Kodėl vyksta šie ir kiti stebuklai? Mūsų išpjautų ir prarastų organų molekulės tebėra ore, o po įsakymo organams atsikurti, – susijungus mūsų širdies tikėjimui su protu – ir įvyksta kūno dalių atkūrimas. Ne veltui juk Viešpats sakė, kad jei turėsim tikėjimą kaip garstyčios grūdą, galėsim pajudinti kalnus. Beje, ore, kuriuo mes kvėpuojame, yra ne viena deguonies molekulė, kuria kvėpavo Kristus.
Bet jei tauta garbina Dievą, dėkoja Jam, Kristaus jėga nužengia į tą vietą, kurioje žmonės garbina. Ir dėl to keičiasi žmonių ir tautos likimas. Tada jokia pikta jėga nebegali įveikti nei valstybės sienų, nei tavo namų – atnešti prakeikimo ar savižudybių į juos.
O mes tebeieškome savo tapatybės Merkinės miškuose, šarlatanų kromeliuose, neopagoniškose bendruomenėse, kuriose pusnuogės mergos turškiasi su Perkūną (demonišką dvasią) garbinančiais kriviais (žyniais) alaus bačkose (tokie žmonės nieko nepasigėdys, nes jie yra veikiami piktųjų dvasių). Pagonybės atgaivinimas Lietuvoje būtų vienas blogiausių tamsos jėgų scenarijų. Juk masonybė taip pat remiasi panašiais dalykais – kalbama apie senąjį Saulės, Mėnulio, dangaus ir Žemės elementų garbinimą. Primityvioji mitologija keliama į padanges ir tvirtinama, kad mūsų protėviai dievybę garbino tik šiuo būdu: ,,Masonija grįžta prie primityviosios mitologijos ir po aštuoniolikos amžių bando atgaivinti pagonių kultą ir papročius“ (Leonas XIII, Humanum Genus).
Turbūt didžiausias okultinio pasaulio pavojus mūsų tautai šiais laikais yra ir kerėjimas – pastangos kontroliuoti žmones ir priversti juos daryti tai, ko nori kerėtojas. Dar vieną pavojų kelia hipnozė.
Ar tai yra mūsų tapatybė – tuntai žolininkių, buriančių iš delno ir tų pačių žolių, raganų, besimanifestuojančių sumoterėjusiose TV laidose? Ir tai mes vadiname papročių perimamu, savo tapatybe?
Ko jokių moralinių pagrindų neturinčios šamanės iš Tuvos lenda į mūsų miškus? Mūsiškės pagoniško dvasinio purvo vonios jas traukia, – toks prie tokio tik ir telimpa. Pamanykit, vilkai atbėgo išgirdę pragaro garsus. Gerai, kad ne drambliai. Misionieriai, pabuvę Afrikoje, Indijoje, pasakoja, kad ir po šiai dienai demoniškos dvasios sueina į dramblių ar raganosių bandas, nusiaubiančias ištisus kaimus. Piktasis tebesiunčia liūtus, tigrus žmogėdras, kurie užpuola žmones.
Neseniai pagonybė iš Seimo bandė persimesti ir į vieną Lietuvos miestelį, net agitacija vyko – stokit į mūsų pagonišką bažnyčią. Ko? Garbinti Perkūną? Jau prisigarbinom ne vieną šimtą metų, todėl ir dūla protėvių kaulai Sibire, todėl Lietuvos kariuomenė pasidavė raudoniesiems be šūvio, todėl ir geriame nebe pirmą dešimtmetį samanę ir degtinę, tūkstančiais vaikštome pas mūsų kraujo ir pinigų ištroškusias būrėjas, o paskui žudomės.
Ne veltui žaibas nugriovė Nidos Saulės laikrodį kaip įspėjimą bedieviams Saulės garbintojams. Ne dangaus kūriniją, bet Kristų garbinant keisis valstybė. Net angelų garbinimas yra negalimas. ,,Dievą garbink!“ Taip angelas pasakė apaštalui Jonui po to, kai Viešpats jam parodė ateities apokaliptinę viziją (žr. Apr 22, 9).
Šventoji Trejybė reiškia skaičių trys. Nei prieš tris, nei po trijų nėra jokio kito Asmens, jokio kito vardo ir būti negali – trys ir yra trys – Tėvas, Sūnus ir Šventoji Dvasia. Tik šie trys Asmenys yra Dievas. Ar taip gali būti? Gali. Ar ne vanduo, ledas ir garai yra H2O, trys viename?
Dvasia, siela ir kūnas sudaro žmogų. Trys – melodija, ritmas ir harmonija – muziką. Dievas yra dvasia. Ir muzika yra dvasia, tik svarbu, kokiose rankose ji yra, nuo to priklauso ir kokia ji – dieviška ar velniška. Šioje Žemėje jokio neutralumo nėra – arba tu su Dievu, arba su priešu…
***
Miestai vieną dieną pradings, o žmogaus siela – amžina. Ir jei žmogus tiki Kūrėju, vykdo Dievo įsakymus, angelai tarnauja tokiam žmogui ir tokių žmonių valstybei.
Kitokios rūšies angelai (demoniškos dvasios) taip pat ,,tarnauja“, bet to žmogaus, jei neatgailaus ir nepakeis savo kelių, na, ir tų angelų likimas nulemtas, kai Jėzus apsireikš iš Dangaus liepsnojančioje ugnyje ir ,,atmokės tiems, kurie <…> nepaklūsta mūsų Viešpaties Jėzaus Evangelijai“ (2 Tes 1, 8).
Kam Žemėje egzistuoja kalėjimai? O kur dėti nusikaltėlius, negi leisti jiems gyventi šalia mūsų nebaudžiamiems ir toliau leisti tvirkinti vaikus, žudyti žmones?
,,O kaip sielos, juk jos amžinos?“ – paklausi tu. Tam ir pragaras, dvasinis kalėjimas, egzistuoja (skirtas sielų žudikui ir jo angelams), – negi piktos ir žiaurios sielos galėtų būti danguje, kur tvyro taika, ramybė ir harmonija? Ir kuo Dangus pavirstų, jei ten būtų įleisti tie, kurie visą gyvenimą žudė ir niekada neatgailavo: Čingis Chanas, Neronas, Kaligula, Leninas, Hitleris, Berija, Stalinas? Kur tada teisingumas ir kokio jis lygio, jei taip būtų? Dvasinis pasaulis yra fizinio atspindys. Žemėje nusikaltėliai turi atlikti bausmę, o ne būti perauklėjami, kaip buvo TSRS, nepašventinto humanizmo šalyje. Štai ką apaštalas Jonas apibūdina kaip dvasinius nusikaltėlius (ezoterikos ir okultizmo propaguotojus): tai tie, kurie garbina demonus ir auksinius, sidabrinius, žalvarinius, akmeninius ir medinius stabus, kurie negali nei matyti, nei girdėti, nei vaikščioti. Tai tie, kurie neatgailauja dėl savo žmogžudysčių, būrimų, žyniavimų, ištvirkavimų ir vagysčių (žr. Apr 9, 20–21).
Tarp tokių yra ir daugelio mėgstamos TV laidos ,,Su Palmira“ vedėja, jos komanda ir klientai. Liūdna pabaiga laukia tokių, jei nenusisuks nuo savo bjaurasčių. Tikintieji Kristumi neužsiima prakeikimais ir būrimo ,,verslo“ žlugdymu, bet vis tiek privalu aiškiai suprasti, kad Dievo teismas dažnai atneš mirtį tiems, kurie eina koja kojon su priešu ir stoja skersai kelio tam, ką Viešpats nori šioje Žemėje nuveikti, taip, kaip atsitiko Argentinos diktatoriaus žmonai Evai Peron: ,,Savo spiritistiniais bandymais ji atvedė šalį į okultizmo glėbį, bet buvo praryta siaubingos, baisios mirties, klykdama dėl savo gyvybės ir iš įniršio raudamasi savo nuostabius plaukus.
Mirtis ją nunešė į jos Dieviškojo Teisėjo akivaizdą“, – taip rašė praeitame šimtmetyje R. E. Mileris, vienas iš Argentinos dvasinio prabudimo tėvų ir pionierių.
Mirtis ją nunešė į jos Dieviškojo Teisėjo akivaizdą“, – taip rašė praeitame šimtmetyje R. E. Mileris, vienas iš Argentinos dvasinio prabudimo tėvų ir pionierių. Štai dėl ko okultizmas žydams buvo uždraustas vaisius. Tos tautos, į kurių teritoriją įžengdavo izraelitai, buvo pagoniškos, kaip ir hebrajai, bet pastarieji turėjo bendravimo su Tėvu patirties ir Dievo įsakymus, įrašytus akmens plokštėje, tik, deja, ne visų širdyse… Štai dėl to daugelis jų ir žuvo dykumoje, vaikščiodami po dykumą 40 metų, nors galėjo ją pereiti per porą savaičių. Įsakymas skelbia: ,,Neturėk kitų dievų...“, bet daugelis jų garbindavo pagonių tautų dievybes, perimdami iš tų tautų astrologinius bei burtininkavimo metodus.
Senovės izraelitai net savo namus sugriaudavo, kai raupsai (įdubę žalsvos ar rausvos spalvos taškai) paplisdavo ant namo, į kuriuos jie persikraustydavo, sienų, jei namuose būdavo paslėptų pagonių garbinimo objektų – statulėlių, amuletų ir panašiai. Tad jei taip buvo elgiamasi Senojo Testamento laikais, tai juo labiau mums reiktų budėti šiais laikais, kai viskas eina į pabaigą.
Naujojo Testamento raupsai – ,,dvasiniai“. Tai ezoterinė makulatūra kai kurių namuose: įvairūs sapnininkai, astrologinės programos, horoskopų pilni laikraščiai, Rytų filosofijos bei magijos knygos, įvairūs ezoteriniai žurnalai, tokie kaip ,,Būrėja“ ir kiti. Todėl daugelyje šeimų ir tęsiasi nuolatiniai barniai, finansiniai nepritekliai, o jei ir yra pinigų, tai neužsibūna, nes dvasinis purvas pritraukia atitinkamas viską naikinančias dvasines jėgas. Šią ezoterinę makulatūrą reikėtų nedelsiant sudeginti, kol mūsų vaikai šunkeliais nenuėjo – tegu mūsų vaikai eina vien takais dorybės, mina kelią pas Viešpatį, o ne pragaištin.
Kai kas klausia, negi tada demoniškos dvasios galingesnės už žmogų ir mes nepajėgūs atsilaikyti prieš jas? Atsakysiu – turinčiam Kristų širdyje jos nepavojingos, nes Kristaus vardo jos, oi kaip bijo. Todėl, norėdami saugiau gyventi, išsivalykim dvasinį purvą ne tik iš savo namų, bet ir iš širdžių. O ir nėra geresnio ginklo nei Jėzaus vardas bei Šventosios Dvasios krikštas, padedantis atskirti tiesą nuo melo, kuris kartais taip subtiliai imituoja tiesą, kad net įgudusiai akiai sunku atskirti. Tie, kurie ateinančiais laikais neturės Šventosios Dvasios liudijimo savo širdyse, paprasčiausiai neišstovės.
***
Atminkim, kad aplink mus yra nematoma galybė angelų. Ir kiek yra aprašyta atvejų, kai žmogus, turėjęs tuoj pat žūti, lieka gyvas... Kiek yra užfiksuota atvejų, kai angelai pasirodo žmonėms. Ir ne tik Šventajame Rašte.
Ir ne tiek Biblija, kiek asmeninis Kristaus pažinimas padeda ir padės išvengti daugybės piktojo ir jo angelų paspęstų spąstų, nes demonai yra mąstančios būtybės, numatančios įvykius į priekį. Pagaliau tai tie patys angelai, prieš nuopuolį tarnavę Dievui, bet po maišto Danguje (trečdalis angelų) su šėtonu priešaky išmesti į Žemę. Ir kas, jei ne jie, sukelia avarijas keliuose, gamtos stichijas, karus, nelaimingus atsitikimus. O savižudybės yra jų itin mėgstama sfera.
Bet verčiau pakalbėkime apie geruosius angelus, saugančius žmones. Paminėsiu kelis atvejus apie angelų pasirodymą žmonėms kritiškais momentais, pasiekusius mus iš anksčiau. Antrojo pasaulinio karo metais Dievo angelai tarpininkavo sąjungininkams, kovojusiems prieš velnio indus – A. Hitlerį, B. Musolinį. Kitą kipšo tarną, Staliną, Dievas panaudojo, kad padėtų sunaikinti rudojo maro bacilas. Rašytojas T. Hiksas knygoje ,,Angelai sargai“ aprašo JAV armijos piloto Alekso B. Kouvio skrydį Ramiojo vandenyno pakrantėse. Kouvį skrydžio metu atakavo japonų kovos lėktuvai. Jis pradėjo melstis ir Viešpats atvėrė jam akis: ,,Jis pamatė galingą angelą, laikantį lėktuvo sparną. Jis pasižiūrėjo į kitą pusę ir pamatė kitą angelą, laikantį antrąjį sparną. Kai sudaužytas ir aplamdytas lėktuvas nusileido, visi, matę jo vaizdą, stebėjosi saugiu nutūpimu“, – rašo T. Hiksas.
O štai dar vienas atsitikimas. Kapitonas S. V. Heivordas pasakojo apie Pirmojo pasaulinio karo metu vykusį mūšį, kai britų kariai pateko į beviltišką padėtį – juos apsupo vokiečiai. Nors kare ,,palauk“ nebūna, bet, kaip pasakojo kapitonas: ,,staiga smarkus vokiečių šaudymas nutilo ir stojo keista tyla – dangų perskyrė skaisti šviesa ir pasirodė švytinčios būtybės, kurios plaukė tarp anglų ir vokiečių kareivių pozicijų...“ Kai vokiečiai, tą dieną britų paimti į nelaisvę, buvo apklausti, kodėl jie pasidavė, atsakymas buvo toks: ,,Bet jūsų buvo tokia daugybė...“
Angelus tarpininkauti žmonių naudai įgalina maldos, kurių metu angelai įgauna jėgų – lyg mašiną pripildžius kuro – kovoti prieš tamsos angelus, demoniškas dvasias. Tad valdžia, garbinanti Viešpatį Kristų ir besilaikanti Jo mokslo, yra didelis palaiminimas valstybei. O ištvirkusi, apsivogusi valdžia yra šaliai lyg rakštis...
***
Mes be Dievo nieko negalime, net gero darbo dorai atlikti. Mūsų kūnai viduje be paliovos gamina karinę amuniciją, o tu vis kovoji ir kovoji. Nugali vieną priešą, kokią ydą, pavyzdžiui, rūkymą, lenda alkoholis arba paleistuvystė. Paskui pasirodo kitas ir taip be galo, kol kūnas arba bus užkastas po velėna, arba kol mes jo ,,nepakabinsim ant kryžiaus“ – pasninku, arba, liaudiškai kalbant, dieta, t. y. kol nesutramdysim kūniškų geismų, silpnybių, kurios kaip slibino galvos – vieną nukerti, atauga kita. Per šį vidinį konfliktą kiekviena pergalė prieš nuodėmę atskleidžia naują armiją blogų polinkių, todėl negali žmogus įdėti savo kardo į makštį – nustoti melstis ir budėti! Negali...
Kryžius kūnui arba pasipriešinimas bet kokiems netyriems geismams yra vienintelis efektyvus ginklas: ,,Kurie yra Kristaus Jėzaus, tie nukryžiavo savo kūnus su aistromis ir geismais“ (Gal 5, 24). Tik jokiu būdu ne Filipinų religinių fanatikų pavyzdžiu – didesnį pasityčiojimą iš Kryžiaus vargu ar įmanoma sugalvoti... O ir žmonių sielų priešas nesnaudžia: plakti save iki kraujo – pakankamas priešo buvimo ir jo tyčiojimosi iš žmogaus pavyzdys.
***
Apie moralumą politikoje. Moraliai politikai neturi jokios reikšmės, kad tu atėjai į Parlamentą teistas. Jei tu atsiprašei žmonių, Dievo, atgailavai (nebesielgi kaip anksčiau), tada tau uždegta žalia šviesa: ,,eik ir daugiau nebenusidėk.“ O tas, kuris neturi nė vienos nuodėmės, pirmas temeta akmenį į tave.
Senajame Testamente aprašytas karalius Dovydas, kuris pagal ano laiko standartus gana stipriai nusidėjo (2 Sam 11, 12). Dievas net siuntė pas jį pranašą su teismo žinia. Ką blogo karalius padarė? Permiegojo su savo mylimiausio ir talentingiausio kario žmona. Maža to, sužinojęs, kad moteris tapo nėščia, liepė jai kuo greičiau suartėti su savo vyru, kad tik neišaiškėtų, kas vaiko tėvas. Kai tai nepavyko, išsiuntė jį karan į pačias pavojingiausias pozicijas, mat tikėjosi, kad vyras žus. Taip ir nutiko. Bet ko nežinojo žmonės, žinojo Visagalis. Ir siuntė savo tarną, pranašą Nataną, pas jį. Šis apkaltino Dovydą nusidėjus keliais punktais: pirma – suvedžiojus moterį, antra – norėjus apgauti jos vyrą ir trečia – pasiuntus jį į tikrą mirtį.
Dvasiniai dėsniai galioja nepriklausomai nuo to, ar tu juos pripažįsti, ar ne... Juk ne Makiavelis sukūrė dvasinius dėsnius, ir ne Niutonas gravitacinius – pastarasis tik obuoliui bumptelėjus priešais nosį šį bei tą suprato – atrado. ,,Neapsigaukite! Dievas nesiduoda išjuokiamas. Ką žmogus sėja, tą ir pjaus“ (Gal 6, 7). Klaidų darome visi. Svarbu, kokias išvadas suklydę padarome. Netikęs poelgis ar šiurkštus fizinis veiksmas ir po jo ėjęs teistumas toli gražu nelygu tokioms nematomoms žmoguje nuodėmėms kaip godumas, nuosavas teisumas, pavydas – nesveika Kaino konkurencija.
Ir kas blogiau – ar balsuoti Europos Parlamente ar kitur už totalinę gėjų invaziją į pasaulį, ar būti teistam už smulkų chuliganizmą? Būti teistam už kvailą juoką (po kurio gailiesi?), ar būti viduje gobšiam, apgaudinėti visus visur ir visada, patyliukais apvaginėti valstybę, nors ir išlikti neteistam? Ar? ar? ar?..
Dvasinių dėsnių nepaisymas mūsų gyvenime tolygu kelių eismo ženklų nepaisymui mūsų keliuose. Sakoma: ,,Aš netiesos nesakau…“ Arba: ,,Tai tiesa, aš nemeluoju.“ O pats gyvena susidėjęs, apvaginėja valstybę ir t. t. Tai yra kur kas pavojingiau.
Arba dar gražiau: ,,Moterys meluoja geriau…“ Koks absurdas. Jokio nesveiko džentelmeniškumo nei silpnybės moteriškiems a la J. Timošenko kasos kerams nebus – tiek vyrai, tiek moterys vienodai stos prieš Kristaus Teismo krasę, – todėl nemeluok, neapkalbinėk ir nevok. Neatgimęs iš naujo, neturintis Kristaus širdyje žmogus, jei ir nemeluoja, nevagia, vis vien Dievo akyse yra nusidėjėlis, nes kitaip Kristus veltui ėjo ant Kryžiaus. Savo darbais Dievo išgelbėjimo malonės, žmogau, nepelnysi, antraip malonė nebūtų malonė (Rom 11, 6).
,,Aš neprašiau Jo eiti ant kryžiaus“ – pasakys kuris. Bet juk ir motinos neprašei, kad tave gimdytų, o ji kančiose pagimdė. Meilė aukojasi neprašoma, o be to, ir visata kenčia nuo purvinų žmogaus darbų, visa kūrinija dejuoja dieną naktį. Dėl to ir skelbiama Evangelija, kad kuo daugiau žmonių priimtų Kristų, išsigelbėtų amžinybėn, ir kad Kristus greičiau grįžtų į Žemę...
***
O homoseksualams būtų toks žodis – geriau jau visiškai nusipjaukit... (žr. Gal 5, 12). Tokia Pauliaus nuomonė. Kodėl? Todėl, kad geriau be... eiti į Dangų, nei su... į pragarą. „Jei tavo ranka traukia tave nusidėti, – nukirsk ją! Tau geriau sužalotam įeiti į amžinąjį gyvenimą, negu su abiem rankom patekti į ugnies pragarą, į negęstančią ugnį…“ Mrk (9, 43).
Bet yra išeitis ir jiems. Aš pažįstu ne vieną homoseksualą, kuris buvo šios baisios nuodėmės pavergtas, bet Jėzus išlaisvino – dabar jie turi žmonas, vaikų ir yra normalūs visuomenės piliečiai.
Ir patikėkit, Jėzus ne tik gerai žinojo, ką sakė, bet pats buvo visiems pavyzdžiu. Tikrai, kad geriau eiti be kojos, rankos ar be akies, bet į dangų, nei išdailintu, išpuoselėtu kūnu į pragarą, kur po penkių minučių suprastum, kas yra kas, bet, deja, bilietas tik į vieną pusę…
Ar ne tragedija, pametus prigimtį, pasukti prieš ją? Tas pat, kaip bandyti apsukti upės tėkmę. Pamenu, vienas žymus visuomenės veikėjas, gėjus, pageidavęs likti nežinomas, pasakė, kad gėjų judėjimą inspiruoja keli NVS ir ES statytiniai. Taip yra plaunami pinigai. Šiaip tai intelektualai gėjai apsieina be paradų, įvairių ,,šou“ ir viešumo. O tai, kad kažkuris jų sukūrė ar parašė kažką vertingo, muzikinį kūrinį ar knygą, tik dar kartą įrodo, kad Dievas yra nuostabus Kūrėjas – net kritusio (mirusios dvasios) žmogaus protas ir siela geba kurti šedevrus…
Dėl jau minėto kelio… Jėzus ant kryžiaus sumokėjo brangią kainą, kad išpirktų mus iš nuodėmės spąstų ir mirties, kartu ir homoseksualus bei lesbietes. Tad kam dar ieškoti aplinkkelių? ,,Nemesk kelio dėl takelio“, – sako liaudis.
,,Kas yra tiesa?“ – paklausė Poncijus Pilotas Jėzaus prieš perduodamas Jį budeliams. Tikrai, tik priešas gali taip uždengti akis (okultuoti), kad, stovėdamas taip kaip Poncijus Pilotas prieš Tiesą, klaustum, kas yra Tiesa? Tiesa yra Asmuo. Tas Asmuo – Jėzus: ,,Aš esu kelias, tiesa ir gyvenimas...“ (Jn 14, 6).
Tad ar bereikia išradinėti vis nauja, bandyti pateisinti savo neteisingus poelgius bei pomėgius? Na, o jei manot, kad tai melas, tai išbandykit, ar Kristus gyvas. Pakvieskit Jį į savo gyvenimą ir matysit, kas melagis, o kas ne – ,,ir tiesa padarys jus laisvus“. Tada nebereikės daugiau slėptis po kaukėmis ir įvairiais domino. O įvairūs keliai ir keleliai veda kur tik nori, tik ne į Tiesą.
***
Tiems, kurie vis dar abejoja… Dievas niekada nepasakys: ,,Aš užsiėmęs.“ Tu visada gali ateiti pas Jį, nes geras yra Tėvas, kuris Danguje, ir Jam neprilygs joks žemiškasis. Kai tu atmestas, užgautas ar sudaužytas gyvenimo negandų kaip tas laivas po audros, – ateik pas Jėzų, kuris ėjo vietoj tavęs mirti ir Jo širdis plyšo ant kryžiaus. Kristus jau nuėjo tą kelią, kokiu dabar einame ne vienas. O gal tu arba tavo vaikai sergate, gal tave nepritekliai spaudžia?
Tai ateik pas Jį nešinas paprastais žodžiais: ,,Jėzau Kristau, ateik į mano širdį. Padėk man, nuramink, paguosk…“ Nes Jis – tas, kuris sugeba atjausti – pats pažinęs ir patyręs žmonių atmetimą, patyčias, nežmoniškus skausmus ir žmogiškų nuodėmių, užmestų Jam vietoj mūsų, naštą, neatstums tavęs.
Kiekviena diena priartina mus prie amžinybės ribos. Ir tik su Kristumi galima tikroji žmogaus tapatybė. Tikra tapatybė veda mus Tiesos keliu. Ir tik tapatybė su Tiesos Autoriumi padės teisingai, pergalingai ir sėkmingai nueiti bet kokius gyvenimo etapus, kad ir kokie sunkūs jie būtų.
2009 01 10 
