Apie mūsų Nepriklausomybę
Komunistų laikais kovodami (pasyviai) saugojom savo kraštą – tapatumą, tapatybę ir kultūrą nuo išnykimo, sulenkėjimo, surusėjimo. Nuo mirties ir užmaršties. Bet dabar, jau atkūrę nepriklausomybę – laisvę, vėl kovodami (pasyviai) bandom apsaugoti savo tapatybę, kultūrą ne tiek nuo surusėjimo, kiek nuo suvakarėjimo, nuo iškrypusios europietiškos kultūros.
Atgavom laisvę tam, kad vėl už ją kovotume? Lyg ir taip. Už laisvę reikia su(si)mokėti, yra ir tokia žmogiška dalia. Juk kovojame už santuoką, už vaikus – bent jų išsilavinimą taip, kaip kas supranta. Kovojame už darbo našumą, už išsilavinimą, pasiekimus versle, ieškodami žmonos, kūryboje ir t. t. Vis stengiamės pačiupti tai, ką manome esant mūsų, ar imame tai, kas ne mūsų – gal pravers. Nepravers – tai, kas ne tavo, gali ir į klampynę nutraukti.
Toji ponia ,,laisvė“ kaip upės srovė, kaip aikštinga panelė ar drugelis – nenumaldomai veržiasi į priekį užkariaudama vis naujas žemės vietas, kovodama ir atkovodama vis naujas visuomenės sferas, o žmogus nespėja kartu. Ir mėtosi tarp to, ką gali ir ko nori. Ką spėja nuveikti ir ko nespėja. Mėtosi ir pavargsta. Stato, stato, pasėdi, nugriauna ar pataiso, ir vėl stato – bėga, krinta, stojasi.
Ar yra galimybė namuose su vaikais pabūti per dieną ne septynias minutes, o kokias tris valandas? Nėra. Nors tas laikas yra būtinas, nes jo reikia ir tėvams, ir vaikams. Nors imk ir sustabdyk akimirkai laiką. O jei išties sustabdytume laiką... Kas apie tai nors kartą nesvajojo? Biblijoje toks kartas aprašytas, kai Dievas dėl savo tarno Jozuės sustabdė Saulę – sulaikė vietoje. Dvidešimt keturiom valandom buvo sustabdytas Žemės sukimasis (Joz 10, 12–14). Čia tai bent! Senajame Testamente, 2 Karalių 20, 9 aprašytas atvejis, kaip Viešpats pastūmė Saulės laikrodžio šešėlį net dešimčia laipsnių atgal...
Manau, kad sėklos mirtis ir yra iš dalies sustabdytas laikas, kad nepražystų per staigiai, per anksti, ar tokiomis sąlygomis, kuriomis nebegalėtų augti, sveikai vystytis ir užaugti. Nes daug išorinių priešiškų veiksnių galėtų visai sužlugdyti, arba užgniaužti procesą ir traumuoti pirmuosius želmenis.
Tuo metu (mirus sėklai) su ta sėkla, pasėta į žemę, apmirusia, lyg ir nebereikalinga bei nevaisinga, vyksta kažkokie geri, galingi, mūsų akiai nepastebimi, procesai. Tai vidiniai ir išoriniai dalykai, nes žemdirbiai gerai žino, kad esant geroms meteorologinėms sąlygoms ir sėklai sėkmingai numirus (tai bent paradoksas!), ji atgyja ir duoda trisdešimteriopą, šešiasdešimteriopą, o kai kada ir šimteriopą derlių. Kokios tai sąlygos? Paruošta, įdirbta rudenį žemė, o apskritai kalbant, tai žmogaus triūsas. Kryptingas ir su tikėjimu, kad užderės.
***
Keturios dirvos, į kurias sėjama sėkla, minimos Šventraštyje. Evangelijoje pagal Morkų parašyta, kad sėjėjas sėja žodį. Sėjėjas – tai Dievas, Jo žmonės, skelbiantys Evangelijos žinią: ,,Ar jis (žmogus) miega ar keliasi, ar naktį ar dieną, sėkla dygsta ir auga, jam nežinant kaip. Juk žemė savaime duoda vaisių: pradžioje želmenį, paskui varpą, pagaliau pribrendusį grūdą varpoje“ (Mk 4, 27–28).
Sėklos inkubacijos metu ne tik įvairūs parazitai, bet ir pikti žmonės toliau dirba savo darbą – vieni nesąmoningai, kiti sąmoningai. Jei pabandytum tokius išravėti, reiktų gerokai paplušėti. Reikia žiūrėti ir kad ravėdamas bei šluodamas nešvarybes, neišravėtum gerų želmenų, ne tik piktžolių. O kai kas tyčia sėja piktžoles tarp jų, taip kaip žmonės paskalas. Tautoje, kuri patyrusi ilgaamžes represijas, dažnas atvejis, kai paskalos tampa savotišku ginklu, kad ir agresijai ar patirtam siaubui ir skausmui numalšinti, – juk išsiliejus... lyg ir darosi lengviau. Bet tai tik iliuzija. Apkalbos yra lyg peilio dūris iš pasalų. Ir pavojingiausias jis, kai smogia artimiausieji – arčiausiai esantys.
Apie kokią sėklą ir kokią mirtį čia kalbam? Galima būtų išskirti dviejų rūšių mirtį: mūsų minėtu atveju – augalo sėklos, o kitu – žmogaus ar žmonių, pasišventusių idėjai. Galima ir tokia klasifikacija – išmintinga ir neprotinga mirtis. Tad sėkla dvejopa – arba augalinės kilmės, arba žmogiška – jo pastangos, bemiegės naktys dėl idėjos, sunkus triūsas siekiant užsibrėžto tikslo. Senovėje dar buvo gyvūninės kilmės aukos, kai izraelitai, ir ne tik jie, nuplaudavo nuodėmę paaukoto gyvulio krauju.
Pabandykim prisiminti iš istorijos, kokios žymiausios žmogiškos sėklos buvo pasėtos kad mirtų, o paskui davė gausų derlių? Be abejo, iškiliausia tarp jų – Kristaus mirtis.
Ne menka ir mūsų tėvų tikėjimo auka, tų, kurie buvo išvežti į Sibirą. Tėvų sėkla buvo pasiaukojimas, gal net per nuolankus atsidavimas į budelių rankas.
Kita vertinga sėkla buvo partizanų tikėjimo auka – kova už Lietuvą, už Tėvynę. Ar ne didvyriška sėkla buvo pasėta? Jie buvo pasiryžę viskam: Jonas Žemaitis – Vytautas, Adolfas Ramanauskas – Vanagas ir kiti. Jų tikėjimas ir pasiaukojimas, yra mažai analogų turintys pavyzdžiai, – nereikia nė Spartako ar kitų tautų herojų – turime savo tautoje daugiau negu pakankamai, kad ir mūsų sukilėlių, tokių kaip kunigas Antanas Mackevičius. Vien Kražių bažnyčios gynimas ko vertas, kai tikėjimas buvo ginamas šakėmis ir dalgiais, bet buvo apgintas.
Šiek tiek kitų šalių istorijos. Galileo Galilėjaus, Nikolo Koperniko ir kitų pastangos juk taip pat nebuvo bergždžios – jų mokslo sėklos sudygo. Kai kurių sėklų derlių nupjauname ir pradedame vartoti net po šimtmečių. XVII a. italų genijus buvo reabilituotas tik po dviejų šimtų metų, 1992 metais, o jo teismas pripažintas ,,tragiška klaida“. Už ką gi jis buvo pasmerktas? Už novatoriškumą. Jį pasmerkiant svarbus buvo ir ano meto visuomenės religingumas – bukas fanatizmas bei pavydas, kurie suvaidino neantraeilį vaidmenį nukryžiuojant Dievo Kristų.
Galilėjus buvo ,,tikintis žmogus, bandęs, ano laikmečio kontekste, savo mokslinių tyrimų rezultatus sutaikinti su krikščionybe“ – taip Vatikanas apibūdino genialaus mokslininko išteisinimo ir pripažinimo faktą. ,,Šiais pasiekimais Galileo Galilėjus nusipelnė mūsų pripažinimo ir dėkingumo“. Nors mokslininkas ir nebuvo negyvai nukankintas, buvo persekiojamas ir visiškai palaužtas.
O knygnešių sėkla, knygų platinimas mūsų tautoje, šventas knygnešių atminimas? Kokia tauta turi tokių analogų? Ar ne nuostabus pasiaukojimo pavyzdys? Ir vaisius – unikali Lietuvos kultūra ir literatūra. Stebint Kaune stovinčią Petro Rimšos skulptūrą ,,Lietuvos mokykla“, užlieja toks nuostabus, širdį veriantis jausmas, lyg pavasarinio saulės blyksnio sukeltas jaudulys širdyje.
LKB 100 metų tikėjimo ir vilties kronikos išsaugojimas būtų dar vienas pasiaukojimo pavyzdys. Pažvelkim dar iš arčiau. Mūsų kunigų – Juozo Zdebskio ir kitų – mirtys vardan tos Lietuvos, negi tai tuščios, nevertos sėklos?
Jei jau paminėjau katalikų kroniką, tai galima prisiminti ir kitas analogiškas bei tragiškas tikinčiųjų sėklas iš tolimesnės praeities, pavyzdžiui, Pauliaus ar Petro žūtį už Evangelijos šviesą. O ir kitų devynių apaštalų mirtys nebuvo savaiminės, nes tik Jonas mirė sava mirtimi Patmos saloje, kurioje gavo apreiškimą – didžiausią kada kam parodytą viziją apie paskutinius laikus. Turbūt nesaldu jam buvo tarp mirtininkų ir įvairių kalinių, galimas daiktas, besityčiojančių iš apaštalo taip, kaip iš Jėzaus tyčiojosi šalia ant kryžiaus kabojęs niekšelis. Nors kitam pakako išminties pasiprašyti su Viešpačiu anapilin.
Apaštalų pastangos neliko bevaisės – homoseksualizmo, pedofilijos ir dykinėjimo visuomenė, Romos imperija, žlugo. Tai buvo Kristaus mokslo pergalė – per aspera ad astra. Įdomu, kad Jėzus ir mokiniai nestatė nei finansinių piramidžių, nei karinių poligonų. Jie ėjo kitu keliu ir laimėjo daugiau nei Napoleonas. Tik Judas bandė pastatyti savo finansinį marketingą, ir kuo tai baigėsi, žinom...
Mūsų tautos brangiausia sėkla taip pat gana skausminga, – ir dar kokia skausminga, nes tiek laukta, tiek metų nešiota ir godota buvo toji laisvė. Taip sunkiai ją auginom, gavom. Ir še tau – turim susitaikyti su mintim, kad ji mirė. Dirbtinai neatgaivinsi, reikia laukti Prisikėlimo. Kiek? Nežinau. O ką daryti laukiant? Kantriai sėdėti? Ne.
Reikia nuvalyti nuo protų dvasinius voratinklius, o kad juose nesuvešėtų melo tvirtovės – polinkis dvasinei bjaurasčiai, – skelbti Evangeliją. Nes valdžios institucijos peržengė ribą. Tiesa nuo visuomenės slepiama. O jei tiesa nesakoma, vadinasi, proteguojamas melas. Toks yra kai kurių partijų bei valdžios institucijų dabartinis elgesys.
Dėl to Lietuvos žmonės ir buvo tremtyje, todėl ir boluoja tėvų ir senelių kaulai Sibiro platybėse; dėl to Lietuvos kariuomenė be šūvio pasidavė 1941 metais raudoniesiems, dėl to niekada neturėjom jokios savasties, nieko savo, nes nuolat meluojame. Patys sau, o paskui ir kitiems. Ir, oi kaip greitai mes pamirštame tuos žmones, dėl kurių aukos mes išlikome kas esame – lietuviai...
***
Taigi – keturios dirvos. Dirvos tai terpės, į kurias beriamas grūdas – Dievo Žodis. Kokiu tikslu jis skelbiamas (beriamas), aiškinti nereiktų, – amžinybė yra pagrindinis tikslas, dėl ko skelbiamas Žodis. Juk ne dėl asmeninės naudos pluša misionieriai, skelbdami Gerąją Naujieną, ir ne mums, o jiems nuolat gręsia persekiojimai, panieka ir dažnai žmonių atmetimas dėl Evangelijos. O Evangelija, priimta teisingai, gelbėja žmogų amžinybei su Tėvu. Kodėl žudomi tie, kurie skelbia šią žinią? Negi tik dėl netolerancijos? Tai kodėl vienuolika apaštalų sutiko verčiau mirti, bet išlikti ištikimi skelbėjai, Žodžio sėjėjai? Arba tai grupinė beprotybė, arba galinga motyvacija, pamačius prisikėlusį Kristų…
Negi analai meluoja, kad Paulius prikeldavo mirusiuosius? Negi nieko vertas XX amžiaus pradžios Azuzos gatvės prabudimas Amerikoje? Juk ten vykę stebuklai užfiksuoti – daugybė faktų, patvirtintų istoriniu teisiniu metodu – prisikėlę mirusieji, ataugusios nosys, rankos, kojos... Išlaisvinti iš piktųjų dvasių žmonės, pakeisti likimai. Dažnai žmogaus likimas – kaip į dirvą pasodinto daigo augimas.
Tad pirma dirva, arba žmonių rūšis, būtų tie, kurie, išgirdę žinią apie Dievo Kristų, priima Jį, bet atėjęs piktasis išplėšia jų širdyse pasėtą žodį.
Kita rūšis – tie, kurie su džiaugsmu jį priima. Bet jie neturi savyje šaknų ir yra nepastovūs. Ištikus kokiam nors sunkumui ar persekiojimui dėl Kristaus, jie tuoj pat pasipiktina.
Treti, – tai tie, kuriems pasaulio rūpesčiai ar turtų apgaulė bei įvairiausi geismai užgožia priimtą žodį, ir jis tampa nevaisingas.
Ir paskutinė kategorija yra tie žmonės, kurie, išgirdę žodį, Evangelijos žinią, priima ir duoda vaisių: kas trisdešimteriopą, kas šešiasdešimteriopą, o kas šimteriopą. Tokius žmones galima pavadinti prisikėlusiais – praregėjusiais (nubudusiais) ir pasiruošusiais dirbti Tėvynei, o jei sutinka, ir Dievui. Visose gyvenimo sferose bei srityse. Tai būtų ta visuomenės dalis, kuri, bijodama Dievo, suprasdama ir gerbdama Jį, gali sąžiningai bei išties produktyviai darbuotis valstybės naudai ir tautai.
Matot, Dievo baimė yra išminties pradžia. O apie kokią išmintį ar normalų valstybės valdymą galima kalbėti, kai tos baimės nėra? Tada sveiką baimę racionalizuoja, imituoja šimtai projektų, idėjų, priešingų Evangelijai. O Evangelija yra paskelbtas karas ir priešprieša melui, vagystėms, nesąžiningumui, godumui, Dievo įsakymų nepaisymui ir t. t.
Pasaulis pilnas susidvejinusių žmonių – vieną daro, kitą sako. Kad pateisintų ir visais įmanomais būdais užglaistytų savyje tūnančią nuodėmę. Dėl jos kartais ir toks proto veiklumas, racionalizuojant moralinius principus: melas, fantazijos, beprasmės teorijos, tušti įsivaizdavimai, pasiteisinimai... Kaip įkliuvusio į spąstus žvėrelio pastangos ištrūkti.
Čiumpant katę už uodegos, ji kabina nagais. Kai pričiumpi žmoguje nuodėmę, baimę, ji rangosi, išsisukinėja bei teisinasi visais turimais (gamtos duotais) būdais. Sielos manipuliacijos reiškiasi per kūną: judesiai, akių kontaktas. Sielai išreikšti naudojamas ir fonetinis aparatas, o jei paprasčiau, tai plepama ir meluojama. Iš širdies gausos kalba lūpos... Ir jei nepadeda, tada įsijungia protas. Valdomas nuodėmės jis ,,kuria“, išsigalvoja nesąmones – baimė racionalizuoja. Bedieviško proto miegas ir pagimdo chimeras – fantazijas a la Franciskas Goja ar Čarlzo Darvino evoliucijos teorija. Neatnaujintas Dievo Žodžiu protas gali berti faktus, argumentus, enciklopedines žinias, kryžiažodinę erudiciją ir t. t. Bet visa tai be naudos, nes tuščia...
Tik prisikėlusi, atgimusi iš naujo dvasia – žmogaus širdis gali papildyti protą ir nukreipti jį teisinga linkme. O bet koks prisikėlimas – tai jau Dievo prerogatyva. O mūsų dalis – perstatyti Laisvės namą. Tik šį kartą ant teisingų moralinių pamatų. Laisvė yra kaip namas – kreivą pastatei, gali nugriauti, nes žemė, kurioje statai, jau iškovota, ji tavo. Tad statyk iš naujo, kol dar yra laiko, ir nežiopsok.
Tas namas, kurį kreivai pastatėm – tai Lietuvos valstybė. Visos civilizacijos statė ant pamatų, kuriuos pasirinkdavo pačios – ant asmenybių, jų būdo savybių, tokių kaip intelektas ir panašiai. Bet Raštas sako: ,,Geriau pasitikėti Viešpačiu, negu sudėti viltis į žmones“ (Ps 118, 8).
Kiti stato ant partijų gausos. Ir nors tu kuolą ant galvos tašyk, vis tiek jie daro savo. Vėl iškeliamas žmogus, ,,homo sapiens“, – vis nepasimokoma iš praeities. Stabų paieškos tebesitęsia. Neteisingo kertinio akmens montavimas – kad tik savaip, kad tik nepjautų jų ,,ego“ – kūniškumo, kad kuo daugiau juslingumo, įgeidžių tenkinimo ir panašiai.
Žmogus ribotas. Tad belieka tik pranašauti. Ką? Apie Lietuvos suklestėjimą, štai ką. ,,Sakei, kad Dievo prerogatyva yra atgaivinti sėklą?“ Sakiau. Dievas turi tokią galią. Ja Jis prikėlė Kristų iš numirusių. Ja išvedė izraelitus iš vergovės. Tai negi Jis nepadės lietuviams išeiti iš vergijos, nusimesti pančius, kad ir kokie jie būtų sunkūs, ir įeiti į Pažadėtąją žemę? Padės. Bet pradėti turim ir patys – nuo gerų pradmenų: įdirbtos žemės, t. y. kantriai ir kruopščiai išpurentų (Dievo Žodžiu) širdžių ir t. t. O tuo pat metu kovokim ir už Tėvynės Prisikėlimą.
Tad dar kartą, – kas toji tautos sėkla? Ta sėkla – tai mūsų Nepriklausomybė – žmogus kai kada beria sėklą verkdamas, bet pjauna su džiaugsmu.
***
Ten, kur atsiranda tikėjimas Kristumi, viskas keičiasi. Ar įmanoma sudaryti geras ekonomines sąlygas, kad žmogus pasikeistų? Ne! Tai ne išeitis. Keisti reikia žmogaus širdį. Neatsivertusi žmogaus širdis yra visų pasaulio problemų priežastis. Tokios širdies vaisius – ,,Gender Loops“ programa. Tokia širdis sėja užkratą aplink, kur tik įžengia, daro įtaką net gamtai, nekalbant apie kitus žmones. Sunaikink visus pasaulio ginklus, vis tiek nieko nepakeisi vien dėl kritusio žmogaus dvasios – širdies.
Prieš tai minėjau misionierių triūsą. Jų užduotis – kviesti žmones sekti paskui Ganytoją, kuris Vienintelis turi galią pakeisti žmogaus širdį. O kadangi Jis atėjo ne smerkti, bet ieškoti pražuvusiųjų, tai ir sako ne ,,stot, teismas eina“, bet ,,pjūtis didelė...“
Paklausi, o ką daryti, kai viskas aplink sugriuvę, recesija ir chaosas? Ar ką tik praūžęs cunamis ir audra suniokojo aplinką, nekalbant jau apie derlių... Apie tokį šeimininką, kalbantį apie pjūtį maro ir bado metu, žmonės pasakytų, kad jis išėjo iš proto.
Misijų laukas, – tai dažnai laukas praūžus uraganui ar audrai su kruša. Tai vieta, kur vidury lauko stovi pavargęs žmogus ir, pakėlęs rankas į dangų, klausia – už ką? Čia ir yra tikėjimas – kartais tuščioj dykvietėj, iš pažiūros nevaisingoj terpėj, pasiryžti nuimti derlių.
Sėjėjas sėja Žodį, bet tam, kad jis (prigijęs) duotų derlių, būtinas ilgas ir kruopštus darbas bei kantrybė, kantrybė ir dar kartą – kantrybė, nes greita sėkmė dažnai trumpalaikė, o jos vaisiai – bergždi. Darbas tokiuose laukuose pilnas kančios, atsakomybės naštos, atradimų ir praradimų bei sunkaus triūso. Tai ir pasiaukojimas tų, kurie ištikimi ir supranta, ką ir kodėl daro. Taip pat ir tradicija tų, kurie pasiaukojo vardan tos Lietuvos ir negailėjo savo gyvybės.
Šis laikas, kai pareiškėm savo nuomonę apie buvusius ir esančius valdininkus, ir yra išeities taškas. Be nusivylimo nėra jokio judėjimo dvasioje! Tik pradėkim ne nuo naujos bedievių partijos kūrimo, ne nuo senų kaip pasaulis pradmenų, bet nuo Evangelijos, nes nebėra daugiau laiko netikrai kantrybei, o ir nereikia kantrybės bandyti. Nes kaip egzistuoja tikra ir netikra kantrybė, taip ir savigarba (išdidumas) be tikro nuolankumo yra puikybė, o netikras, apsimestinis nuolankumas be savigarbos – bestuburiškumas.
***
Ne bet kokia sėkla yra tinkama. Sėkla turi būti adekvati norui, kurio tikisi ir dėl kurio stengiasi sėjėjas. Pagal rūšį: jei sėji žiemkentį, tikrai nesitikėk rugių. Jei sėsi teroro sėklas, pjausi terorą. Dvasiniai dėsniai nežino atstumų. Paprasčiausiai jų nepripažįsta – ką žmogus pasėja, tą ir pjauna. Manau, kad tame dalyvauja ir tikėjimas – juk jei žemdirbys netikėtų, tai ir nesėtų. O paskui įsijungia ir kiti svertai – kantrybė laukiant vaisiaus, ištvermė.
Galų gale ir sėkla sėklai – nelygu. Sėkla gali būti dangiška arba pragariška. Ja gali būti ir žmogaus žūtis. Tik sėkla, arba tų žmonių gyvenimo principai, turi būti tinkama. Jei mirtis beprasmė, tai ir sėkla analogiška, ir derlius toks pat – tuščias heroizmas netinka...
Bet jei žmogus žūva už Dievo tiesą, tai sėkla visu šimtu procentų dangiška! Daugelio įvairių amžių mūsų rašytojų veikalai ir mintys taip pat gali būti priskiriamos prie tokių (gerų) sėklų, pavyzdžiui, Martyno Mažvydo, didžiojo Lietuvos pranašo, pasėta Dievo Žodžio sėkla ,,Katekizmas“. Kur dar yra buvę, kokioje tautoje, kad pirmoje šalyje išleistoje knygoje būtų sudėta Šventojo Rašto išmintis? Argi ne Dievo ranka, Dievo sėkla – ši knyga?..
Kas Europą iškėlė į Renesanso aukštumas, iš viduramžių letargo pažadino tokiam dvasiniam šuoliui, po kurio ėjo neregėtas ekonominis ir kultūrinis pakilimas? Žemyną pakeitė Reformacija, Dievo Žodžio šviesa, atnešta į gūdžius viduramžius, paženklintus raganų laužais ir inkvizicijos tamsa.
Prancūzijos karalienės Margaritos leidimas anais laikais skelbti Dievo Žodį pagrindinėse Paryžiaus bažnyčiose atnešė stulbinančius rezultatus – mieste sumažėjo girtavimo, žmogžudysčių skaičius ir bendras nusikalstamumas. Tik Dievo Žodis turi galią pakeisti ne tik žmogų, bet ir nacijas.
Tik kažin kokią funkciją atlieka marga plokštė tarp Katedros ir varpinės, baltosios magijos lopinėlis Vilniaus mieste? Ką bendro turi šviesa su tamsa? Negi reikia žaibo iš Dangaus, kad suskaldytų šią prakeiktą plytą, ar nebeužtenka darbininkų rankų?
***
Bet žmogus vis tiek stato savaip, savo Babelio bokštą, – nors buvo pakankamai įspėjimų iš praeities – pagal Himną, pagal Maironį, kad tik ne pagal Evangeliją. Statykit, bet kaip Dievas įsikišo į istoriją sustabdydamas laiką, taip Jis pasilieka teisę koreguoti ir mūsų beriamos sėklos kokybę!!!
Pasėtą sėklą reikia puoselėti – iš kartos į kartą pasakoti apie bočių pastangas, ugdyti savimonę, tikėjimą ir daryti tai savo pavyzdžiu, o ne tuščiom kalbom. Po gulinčiu akmeniu vanduo neteka. Tokia ir laukiančio derliaus žmogaus pareiga. Nepasyvi, neabejinga ar infantili, bet veržli ir gyvybinga. Dėl tokio infantiliškumo ir užėjo tokie bedieviški viduramžiai, kad piktasis užtemdė protus ir visom priemonėm trukdė Evangelijai palankių žmonių darbams: bažnytiniai kitamanių žudymai ir persekiojimai, prilygstantys Hitlerio gestapui, inkvizicijos laužai, klausyklų agentų paskalos – geros pamokos KGB, ir daugelis kitų veiksnių slopino Dievo šviesą, bet taip ir nenuslopino.
Kalbu tai, siekdamas priartinti Evangeliją, supažindinti su ja daugumą, nes vieną dieną Evangelijos sėkla pražys ir duos vaisių, tam ji buvo ir bus sėjama, ir ne bet kur, kokioj globalizuotoj erdvėj ar nežinomoj aukštumoj – ,,na bezimianoj visote“, – bet Lietuvos žemėj.
Nemanau, kad Dievas ir sėkmė nusisuko nuo mūsų tautos, nemanau, kad mes Jam nerūpime – tautos yra Dievo širdyje. Ne viena kuri tauta, net ne išrinktoji, bet tautų gausa. O ir Raštas apie tai kalba. Kūrėjas visados buvo už tautas. Tautos Jo užmanyme – didžiai reikšmingos ir turi svarbią paskirtį. Tautų tėvui Abraomui buvo pažadėtas derlius: tautų gausa kaip smėlio smiltys pajūry, kaip žvaigždės danguje.
Globalistams pasakysiu, kad Viešpats yra prieš bet kokį tautų ir jų vertybių niveliavimą bei globalizaciją. Apreiškimo knygoje 21 skyriuje 24 eilutėje parašyta: ,,Ir išgelbėtos tautos vaikščios jo šviesoje...“ O 26–oje: ,,...ir į jį (dangiškąjį miestą) bus atnešta tautų šlovė ir garbė.“
O Apaštalų darbuose rašoma, kad Jam priimtinas kiekvienos tautos žmogus. Ir jokiu būdu ne globalizuotas tautos išvestinis darinys, kurio mentalitetas globalizuotas, viena kalba, vienodais teletabiškais drabužiais ir pimpalais ar be jų... Viena kalba jau buvo statant Babelę, ir statyba baigėsi nesėkmingai.
Tad dėl ko vienijamasi? Dėl išpūstos garbės, kažkieno šlovės? Varlė pūtėsi prieš jautį... Kitas tuščias bandymas – išdidaus žmogaus pastangų paminklas – buvo pastačius (sėkmingai) ,,Titaniką“ ir jam (nesėkmingai) nuskendus.
Pasaulio globalizacija, – tai prievartinis veiksmas, nors ir pasyviai (kol kas) brukamas. Tai misterio 666 sistema, kuria naudojantis būtų galima be problemų valdyti ir suvaldyti bet kokį judėjimą ar laisvą mintį, tautų savimonę ir jų pačių laisvą valią. Tam ruošiama ir stebėjimų bei pokalbių pasiklausymo sistema prisidengiant tariama kova prieš terorizmą – mūsų laisvės sąskaita! Sekimo implantai naudojami jau ne vieną dešimtmetį. Atminkim, kad neribota valdžia gimdo prievartą!
Tai, kaip pasaulis kraustosi iš proto dėl Obamos, pavertė jį savotišku Nimrodu, valdančiu Babelę.
2009–ųjų JAV atkartoja 1933–ų Vokietiją. Obamos manija JAV pasiekė dimensiją, proporcingą absurdiškam Putino liaupsinimui Rusijoje. Rusai ir toliau skelbia, kad Stalinas yra jų didžiausias herojus visoje Rusijos istorijoje. Superherojų paieška ir jų idealizavimas grindžia kelią naujo ,,Hitlerio“ sukūrimui. Tokia yra kritusio Adomo žmogiška prigimtis – patiems išsirinkti karalių. Valdžios praranda budrumą! Kaip? Pasaulis grindžia kelią antikristui, štai kaip. Tik trūksta charizmatinės figūros Europoje, kad 1, 5 milijardo musulmonų ir 1 milijardas indusų pasaulyje galėtų džiaugtis, nes Kristaus jau nekenčia ir dalis amerikiečių.
Tad žvilgsnis krypsta į Europą, milijardą žmonių, gyvenančių joje – Danieliaus pranašystėje aprašyti įvykiai nenumaldomai artėja. Kitoj vandenyno pusėj – ne linksmiau – Niujorko, paleistuvystės, prekybos ir žydrų linksmybių miesto, ateitis ne linksmesnė, ateina pelnytas atpildas už paniekintą Dievo Žodį! O kada, tai tik dienų klausimas. Nepadės nei kažkieno sukauptos maisto atsargos. Reikalinga tautos atgaila už obamiškąją toleranciją abortams, homoseksualizmo palaikymą ir pritarimą.
Kontroliuojamos valstybės ir toliau verčiamos iš vieningo tautų demokratijos centro kontroliuoti viską ir visus – be specialaus leidimo neparduosi net paršo kaimynui. Tad jeigu esam verčiami, tai jau prievarta, brangieji, nebe demokratija. O Kristaus mokslas neverčia, bet kviečia Jį išbandyti.
Jau minėjau, kad Lietuvos laukia galingas Dievo aplankymas. Kaip jis pasireikš? Raštas sako, kad pjūtis didelė, o darbininkų maža. Tad darbininkai ir padės įdirbti lietuvišką dirvą. Kur tie darbininkai? Tikintieji ir bus tie darbininkai. Dovanai gavai, dovanai ir duok tai, ką patyrei, išgirdai. Taigi tikėjimas – iš klausymo ir girdėjimo, o klausymas – iš Dievo Žodžio.
Evangelijos lietus su ženklais ir stebuklais jau lijo ir Europoj. Britų misionierius Deividas Hatavėjus gavo iš Dievo pranašystę, kad Evangelijos lietūs praūš Europoje nuo Rytų iki Vakarų. 1965–1972-aisiais, komunistinio režimo metais, Deividas Hatavėjus pervežė daugiau kaip 150 000 Biblijų per Geležinę uždangą. Už tai jam teko ir kalėti. Jo dėka prabudimas praūžė Bulgarijoje, Vengrijoje, Rumunijoje ir Vakarų Vokietijoje.
Šiais metais Lietuvoje viešės kitas didis Dievo tarnas, Franklinas Greimas, tad turim ir patys neapsileisti. Na, o Dievo Žodžio išgydymų stebuklai būtinai atnaujins ir atneš permainų vėjų į mūsų šalį, nuvargintą tarpusavio rietenų ir kivirčų, bei pagirdys ištroškusią žemę. Kaip žemė išaugina želmenis ir kaip sodas suželdina savo sėklas, taip Viešpats Dievas suželdins teisumą ir šlovę mūsų tautoje (Iz 61, 11). Kadangi sėkla žemėje, tai turėkim vilties. Juk ne istorinė klaida, o Lietuvos Nepriklausomybė buvo pasėta. Sėkla turėjo mirti! Tikėkime ir laukime permainų, nes dabar, nors ir po dvidešimties metų (1991 m. Sausio 13 d.), yra laikas Prisikėlimui. Ir tikrai klaida būtų nedalyvauti ne tik istorinėje kovoje, bet ir galutiniame bei žūtbūtiniame mūšyje už tautą ir Tėvynę. Atminkim, kad Valstybę sunaikinus, ją dar galima atkurti, bet sunaikinus tautą, kelio atgal nėra.
2011 03 11
Aleksandras Kavoliūnas
