Ne viskas, kas žydra, yra negražu arba iškreipta. Pavyzdžiui, žydras, šviesiai mėlynas dangus. Arba žydrai melsvo atspalvio, tarsi dūminė poliarinė lapė, – reta rūšis, esanti prie išnykimo ribos. Galima ir toliau tęsti: žydras užutėkis, žydra juosta. Arba toks archajiškas posakis – ,,mėlynas kraujas“ – iš tikro turėtų vadintis žydru arba šviesiai mėlynu krauju. Toks kraujas teka aristokratų, bajorų kilmės žmonių gyslomis… Turbūt visi suprantame, kad tai tik pašmaikštavimas.
Šiais laikais tikrojo aristokratiškumo pasigendame kaip švaraus oro didmiesčiuose ar nuoširdaus draugiškumo ir atsidavimo vienas kitam tiek šeimose, tiek kasdieniuose, visuomeniniuose santykiuose. Ką padarysi, nyksta lapės, nyksta aristokratai, nyksta ir elementarus žmoniškumas, todėl atsivėrė begalinė terpė nenormaliems santykiams. Žemiška aristokratų kilmė – gerbtinas dalykas… Bet ar susimąstome apie dangiškos kilmės vertybes: meilę, gailestingumą, dorumą, sąžiningumą, ištikimybę, gerumą – tokiems dalykams senaties termino nėra. O ar įsivaizduojame, kiek Dangaus pilietybę įrodantis pasas yra vertesnis, nei žemiškoji jo kopija, nors ir su giminės medžio atvaizdu, ant kurio, kai kurių mėlynojo kraujo atstovų giliu įsitikinimu, tupėjo ir uodegą krapštėsi jų garbingi protėviai.
Tikiu ir žinau, kad ir spalvos Danguje kitokios nei žemėje – ryškios, nuodėmės neišblukintos. Tokių Žemėje nėra, nes tai – kopijos, ir tik originalai Danguje nepakitę. Originalas ir lieka originalu, doleris ir Afrikoje – doleris. Žmogus pasak Šventojo Rašto taip pat „kopija“, jei žmogui apibūdinti toks žodis tinka, sukurtas pagal Dievo atvaizdą, ir toks jis tebėra jau septintą tūkstantmetį.
Per tą laiką žmogus sukūrė daug gerų dalykų, o piktavaliai panaudojo blogam. Kad ir vaistai – jais galima palengvinti žmogui dalią: neskausmingai jį nužudyti, pavadinus tai gailestingumo auka. Ir kai kam nesvarbu, kad tokio žmogaus siela nueis į pražūtį… Šį aktą pavadinome iš pažiūros gražiu, nekaltu žodžiu – eutanazija, neskausmingu sergančio žmogaus numarinimu. Beje, net buvusioje TSRS tai buvo laikoma nusikaltimu.
Nusikaltimams buvo panaudoti ir atradimai atomo branduolio energijos srityje. Matome, kad žmogus ne tik kuria, bet ir nusikuria. Tai jam būdinga, nes kūrybą ir asmens laisvę ne visi supranta vienodai – Adomas nepakluso Dievui, bet pakluso žmonai, ir dėl šio neklusnumo žmogaus dvasia degradavo, mirtis nuodėmės pavidalu įėjo į jį, jo palikuonis ir mūsų Žemę.
Dievas sukūrė ne tik gravitacinius, bet ir dvasinius dėsnius, ir jie nepakeičiami – pjaunam tai, ką pasėjam. Žmogui liko tik sielinis Adomo mąstymas, valia ir penki pojūčiai, nepaklūstantys Dievui, nes tik dvasia gali įsakyti, ką daryti, o ko ne… Ar garbinti Dievą tiesa ir dvasia ir tiesiog paklusti Kūrėjui, arba nepaklusti. Ir mirusios dvasios žmogus renkasi neklusnumą. Štai iš šio neklusnumo ir kyla žmonių padaryti nusikaltimai žiauriame praėjusiame XX amžiuje ir tebedaromi šiandien.
Dievo kūrimas – gėris. Deja, Jo kūrinių – žmonių – darbai toli gražu neadekvatūs… Jei prabilome apie Dievą, kaip visa ko Kūrėją, matyt supratome, kad kalbėsime apie krikščionybę ir jos požiūrį į kai kuriuos šių dienų visuomenės reiškinius.
***
Iš esmės krikščionybė yra mokslas. Praėjusių 2000 metų istorija – tai Kristaus mokslo raidos etapas. Bet dabar žinodami, kad žmogus ne tik kuria, bet ir nusikuria, suprantame, kad ir krikščionybė kartais buvo naudojama, – kaip ne tik vaistai ar kai kurie mokslo atradimai, – kaip priedanga piktiems darbams atlikti…
O kiek visokių mokymų atsirado atėjus į pasaulį Kristui, kiek piktų jėgų norėjo šį naujagimį sunaikinti. Vieni ginklu, kiti – žodžiu. Iš čia ir tokia krikščionybei priešiškų ideologijų gausa. Kadangi Jėzus pasakė: ,,Aš esu kelias, tiesa ir gyvenimas“, nenuostabu, kad priešas pakelyje prisėjo tiek piktžolių…
Ko vieni nepadarė ginklu iš Vakarų, dabar kiti bando padaryti rusiškų ir totoriškų žodelių bei importuotų estrados atlikėjų – transvestitų, homoseksualų iš Rytų – gausa bei keista scenografija ir dekoracijomis, verčiančiomis susimąstyti, kas jų autorius ir ko jis tikisi iš mūsų? Gal padaryti iš mūsų teletabiškas būtybes su iškastruotomis emocijomis? Ar užliūliuoti mus pažiūrėti naujomis, bet iš tikrųjų senomis ir sugedusiomis kaip pasaulis scenomis, nutapytomis ant neseniai atkastų kažkada po karštais pelenais palaidoto Pompėjos miesto sienų? Gal norit sužinoti, kas ten pavaizduota? Homoseksualūs lytiniai santykiai – pragariškos etikos pradžiamokslis.
Neseniai demonstruotame per TV naujai sukurtame dokumentiniame filme apie buvusią Romos imperiją vėl išgirstame viską niveliuojantį ir istorijos mokslą revizuojantį temos leitmotyvą, lyg tai žmogus buvo sukūręs laisvą laisvų piliečių visuomenę…
Tik nuo ko laisvą? Nuo visatos Konstitucijos normų? Biblijoje, Senajame Testamente, Teisėjų knygos 19 skyriuje, aprašytas toks atvejis. Mieste, kuris vadinosi Gibėja, liko nakvoti du vyrai. Juos priglaudęs senolis vos ne jėga įsitempė nakčiai pas save į namus. Ir pačiu laiku, nes apie tai sužinoję to miesto vyrai (manau, kad jiems jau buvo nusibodę visi ir viskas aplink), užsigeidė „šviežienos“, tad nusprendė tuodu išprievartauti. Toliau įvyko klasikinė anų, beje, barbariškų laikų pabaiga. Izraelio vyrai kariavo su iškrypėliais, brolis prieš brolį, ir 50 000 vyrų buvo išžudyta.
Štai jums ir pirmykštis atsakas į anomaliją. Bet tai ne Kristaus eros sprendimas. Tai buvo Senojo Testamento laikais, o dabar Naujojo Testamento era, malonės laikas, tabu laikotarpio pabaiga. Tik įdomiai kai kas tą malonę supranta: tai, kas net prieš 3000 metų buvo nežmoniška ir amoralu, dabar bandoma pavaizduoti kaip nekaltą silpnybę, o šlykščią žmonėms ir Dievui nuodėmę įvardyti kaip skirtingą kultūrą ar panašiai. Beje, tiems, kas netiki žmogaus Sukūrimu, o tiki evoliucija, pasakysiu, kad net gyvūnai lytiškumo atžvilgiu nesielgia taip, kaip žmonės. O juk jų tarpe taip pat galioja paveldimumo dėsniai.
Vietoj anų laikų kultūros (su žaibišku teismu – akis už akį) mes sukūrėme modernią, šiuolaikinę tremties visuomenę ir vartotojų kastas. Kaip sakė vienas žinomas kunigas: tai šiuolaikiniai tremtiniai, tik vietoj traukinio vagonų įkalinti stadionuose, alaus baruose, kazino, sofose ar lovose.
Nuolankių stebėtojų karta – tylintys, pasyvūs ir pataikaujantys vartotojai – ,,aš tau, tu man…“ Laisvės apologetai ir kultivuotojai, kai tragiška tiesa nesakoma, nuslepiama ir kuo giliau nukišama. Ir tai mes vadiname politiniu korektiškumu. Kuo baigėsi toks politinis korektiškumas Vokietijoje, žinome ne vienas – žmonės tol laižė Hitleriui batus, kol jų liežuviai tapo juodi. Kokia spalva dažysim dabar? Žydra?
Sistema verčia mus tapti marionetėmis, nemąstančiomis būtybėmis. O juk gerai yra pasakęs anų laikų aukščiausiasis raudonojo maro „bacilvedys“ Volodia Uljanovas: ,,mokytis, mokytis ir dar kartą mokytis“.
Tik ko mokytis ir kaip? Žydrojo trikampio – Lenino, Kamenevo ir Zinovjevo „dialogų“? Aš ne fizikas, bet žinau, kad yra tokie tikslieji mokslai kaip matematika, fizika, chemija, ir ne tokie „tikslieji“ – etika, istorija… Pabandykit įnešti analfabetizmą į tokią discipliną kaip matematika – vargšai liktų mūsų bankai. Vargšė valstybė, jei analfabetai valdžioje. Taisyklės ir tvarka būtini ir privalomi tiek mokantis šių mokslų pagrindų, tiek taikant juos gyvenime.
Arba įsivaizduokime betvarkę ir chaosą medicinoje – mokslinių žinių ir praktinių priemonių, skirtų žmogaus sveikatai apsaugoti, sistemoje. Kas būtų tūkstančiams ligonių, jei nerevizuotume medikų darbo, o pasyviai stebėtume viską, kas darosi už baltų ligoninės sienų.
Na, o etikoje? Ar tvarka nebereikalinga? Nes etika nieko „negamina“, nei paliesti, nei paragauti gali, ir į sąskaitą padėti nėra ko, nes ji – nematoma ir neapčiuopiama. O juk mokslas apie moralę brandina žmones ir moko, kaip atsargiai elgtis kad ir su tais pačiais apčiuopiamais fizikos išradimais. Etikos mokslas yra svarbus dar ir todėl, kad moko mus suprasti, kas esame, kas yra žmogus. Na, o po tų mokslų, kai žinome, kas yra kas, galime į rankas ir kokį branduolinį žaisliuką įdėti.
Krikščioniškos etikos mokslas paliečia pačią žmogaus šerdį – jo dvasią. Ir kol visuomenė neįsisąmonins, jog žmogus visų pirma – dvasinė būtybė, tol jokios pažangos nebus. Tik teisingai suprasdami žmogų – kas jis yra, iš ko susideda, suvoksime visų žmonijos problemų esmę. Tačiau neužtenka vien tik žinoti apibrėžimą. Kad atsakymas į šį klausimą būtų išties naudingas, turime žinias pritaikyti praktikoje.
Todėl ir siūlau pažiūrėti į nūdienos visuomenės reiškinius per krikščioniškos moralės mokslo prizmę, pritaikius analizei tris kertinius krikščionybės struktūrinius elementus – Sukūrimą, Nuopuolį ir Atpirkimą. Kodėl? Manau, Sukūrimo, Nuopuolio ir Atpirkimo elementai tinka bet kokios pasaulėžiūros ar ideologijos išsamiai analizei. Jei mes laiką skaičiuojame nuo Kristaus, tai pažiūrėkime ir ko moko mus etika „nuo Kristaus“…
Sukūrimas. Dievas sukūrė žmogų – ,,…vyrą ir moterį sukūrė Jis“ (ST, Pr 1, 27), ir nubrėžė jiems etines gaires.
Nuopuolis. Žmogus pamynė Dievo moralinius principus ir nupuolė į nuodėmę ir blogį.
Atpirkimas. Matydamas tai, Dievas surado būdą, kaip atpirkti kritusį žmogų ir sumokėti už nuodėmę.
Visa žmonija, nori ji to ar ne, daugiau kaip 6000 metų tebėra raidos etape, kurio vardas Nuopuolis. Bet turiu gerą žinią, kad prieš 2000 metų įvykdytas Atpirkimas. Tik ne visi tai žino ar pripažįsta. O daugelis žino ir supranta, kad už mus sumokėta brangiu Atpirkėjo krauju. O tie, kurie nežino apie Dievo Atpirkimą ar netiki juo, renkasi arba kuria savo modelius, dažniausiai konfliktuojančius su krikščioniškąja etika.
Pavyzdžiui, radikalus feminizmas marksizmo teoriją apie kapitalistų engiamą proletariatą pakeitė tuo, kad vyrai engia moteris, ir kai kur feminizmas susijungė su gėjų išsivadavimo judėjimu. Štai taip homoseksualizmo nuodėmė bando racionalizuoti tai, ką atliko Kristus. Kitur homoseksualizmo šalininkai sako, kad normalūs žmonės engia homoseksualus ir t. t.
Todėl „išnaudojamos“ grupės – „aukos“ raginamos sąmoningai pasipriešinti prispaudėjams ir įdiegti savąjį Atpirkimo modelį. Dažnai šie išsilaisvinimo judėjimai išsilieja keisčiausiomis formomis ar susijungia. Prisiminę istorija tapusį marksistų planą – išsivaduoti iš blogio ir kančių šaltinio, sunaikinant privačią gamybos priemonių nuosavybę ir sukylant prieš kapitalistus, – šiuolaikiniai judėjimai, dažniausiai gėjų ir lesbiečių, taip pat mano turintys teisę „nusimesti jungą“ ir tapti laisvais žmonėmis. Tik nuo ko laisvais? Nuo žmonijos moralės normų? Mažuma, šokdinanti daugumą… Aikštingas vaikas, šokdinantis tėvus?! Ir kaip, kokiomis priemonėmis jie bandytų tai padaryti? Manau, pačiais agresyviausiais būdais, išdėstytais ,,Gėjų manifeste“.
Ir kadangi vis dažniau atmetamas etikos mokslas, moraliniai principai visuomenėje, kurių laikėsi mūsų tėvai, tai remdamiesi istorija galime tikėtis, kad gali būti atpalaiduotas milžiniškas moralinis smurtas prieš mus ir mūsų vaikus. Štai ką mums siūlo prisikėlusi chimera, Naujosios Romos imperija Europos Sąjungos pavidalu, – žydrųjų judėjimą. Ir labai jau agresyviai jis reiškiasi kitose valstybėse!
Valdžios baimė buvusioje TSRS buvo pagrindinė varomoji jėga. Europos Sąjungoje turėtų būti tikima šviesiu rytojumi, tik ar taip yra? Nuolat bandoma užgniaužti žmonių nuomonę ir uždėti dar didesnes baimės grandines! Iš vieno kalėjimo perėjom į kitą…
Mes – laisvi žmonės: tiek reikšti savo nuomonę, tiek rinktis tokią ar kitokią valstybės valdymo formą! Negi dar neaišku, kad baimė – tai naujojo kalėjimo kameros penktoji siena! Pakaks bijoti, nes bjauriau būti nebegali – mes ne vergai. Ar Europos Sąjunga – šventa karvė?! Jei ne, tai iš kur tokia daugelio baimė išreikšti savo nuomonę? Negi mums nusispjaut į tai, kaip gyveno mūsų tėvai, į jų moralines vertybes?! Nejau nebematome, kur link einama? Tautos deleguotieji bijo pasirašyti – balsuoti prieš ištvirkėlių invaziją į mūsų šalį. Vieną dieną Europos ,,švietėjai“ gali pabandyti perrašyti ir žmogaus anatomijos bei fiziologijos vadovėlius!
Argi kažkokios ,,seksualinio švietimo“ asociacijos direktorės siūlomos masturbacijos pamokos mokyklose – tai visuomenės svarstymų objektas?! Negi daugiau neturime apie ką kalbėti? Ir savaime suprantama, kad onanizmo proteguotojus remia RFSU organizacija Švedijoje, kuruojanti pelningą prezervatyvų ir pornografinių filmų verslą! Kodėl mes, lietuviai, turime gėdytis savo vertybių, savo tradicijų? Ar mes norime matyti plikų užpakalių paradus Lietuvos miestuose? Juk aiškiau ir būti negali, kad gėjus proteguoja milžiniški kažkieno pinigai!
Vieno žinomo teologo žodžiais, ,,žmonės daugiau linkę į žiaurumą ne tuomet, kai daro kažką blogo, bet kai jie įsitikinę, jog daro gėrį“. Argi gėris yra homoseksualų santuokos? Jei valstybė įteisintų tokias santuokas, tai gal pradėsime švęsti gėjines? Neduok Dieve ir apsaugok Lietuvą nuo to! Psichologijos moksle žinoma ir tokia schema, kai auka, šefuojama ir globojama gelbėtojo, pereina į puolimą ir, pasikeitusi vietomis su gelbėtoju, iš aukos tampa persekiotoju, o gelbėtojas – auka ir galų gale žydruoju…
Homoseksualizmo bacilos yra tūkstančius kartų pavojingesnės už paukščių gripo! Pasiklauskit bet kurio egzorcisto ir jis jums pasakys, kad kai kada užtenka vieno mesto žvilgsnio į tokio pobūdžio šlykštybes, demonstruojamas gėjų, kad šio šlykštaus maro bacilos priliptų prie jūsų vaiko!
Todėl šio, žydrojo maro, pavojaus akivaizdoje siūlau – likime prie „senos geldos“ – etinių normų, kurios teigia, kad svetimavimas ir palaidas seksualinis gyvenimas negali būti toleruojamas nei tautoje, nei valstybėje. Reikia rasti būdą, kad Dievo ir žmonių įstatymai eitų kartu. O tauta ir Bažnyčia jokiu būdu neturi prisitaikyti prie besikeičiančių visuomenės „vertybių“ bei ,,normų“.
Kadaise visuomenės ir Bažnyčios konformistinis elgesys leido Hitleriui sukurti etniškai ir morališkai „tobulą“ visuomenę. Tai žmonijai kainavo kartu paėmus maždaug 60 milijonų gyvybių.
Rudąjį marą atlaikėm. Nuo raudonojo dainuodami išsigydėm. Atėjo eilė paskutiniam, lemiamam etapui – pažaboti žydrąjį marą. Ir manau, didžioji Lietuvos visuomenės dalis pritars šiam teiginiui: ,,Mūsų nedomina, kas ką daro savo lovose ar tualetuose, tačiau negalima taikstytis ir tylėti, kai iškrypimas nešamas į aplinką, agresyviai primetant jį visuomenei kaip normą!“ Tokia buvo akcijos – mitingo, kurį prie Vilniaus miesto savivaldybės 2005 m. rugsėjo 30 d. surengė piliečių sąšaukos ,,Už dorą ir tautą“ iniciatyvinė grupė ir jiems prijaučiantieji, viena pagrindinių idėjų.
Nota bene. Kiekvienas mokslas yra gerai įsisavinamas nuolat darant tą patį per tą patį – mokantis ir dar kartą mokantis iš praeities ir dabarties. O ko išmokom? Partijos, kaip grybai po lietaus, dygo ir dygsta Lietuvoje. Ką gali pakeisti partijų gausa? Žmonės be pamato… Kristus ir dvylika mokinių be ginklo pakeitė pasaulį ir net laiką.
Napoleonas, savo karais įvaręs siaubo pusei Europos, gyvenimo pabaigoje dienoraštyje rašė: ,,Turėdamas šitokią kariuomenę ir tiek generolų, nesugebėjau net ir ketvirčiui amžiaus pavergti nors vieną žemyną. O šitas Jėzus be jokių ginklų ir prievartos užvaldo tautas ir kultūras jau tūkstančiai metų.“ Štai taip...
Todėl, turėdami tokį analogą, užuot įkūrę dar vieną bedievių partiją, paskirkime laiko pasidomėti, ar „šitas“ Jėzus paliko kokį nors mokymą… Ir jei taip, tai ,,imkim ir paskaitykim!“ Partijos nieko nepakeitė, jų gausą išbandėm. O Evangelijos vėjai ar praūžė Lietuvoje? Europoje, iš kurios tikimės milijardų, Reformacija pastatė valstybes ant reikiamo pamato, todėl tos šalys klestinčios, tik primiršusios, iš kur atėjo ekonominis klestėjimas. Na, o Amerikos konstitucija? Ji 90% paremta Biblijos tiesomis, todėl ši valstybė pati stipriausia ir galingiausia pasaulyje dėl Dievo Žodžio praktinio panaudojimo kasdieniame žmonių ir valstybės gyvenime.
Ir ką gi skelbia Dievo Žodis? Ogi tai, kad neįmanoma gyventi pergalingai ir visaverčiai be aiškaus supratimo apie visą žmogaus asmenybę – apie jo dvasią, sielą ir kūną. Būtent to mus ir moko krikščioniškoji etika, Kristaus mokslas, o ne Krylovo pasakėčių rinkinys ar Mikaldos pranašystės!
Todėl siūlau: grįžkime prie pamatinių Šventojo Rašto tiesų. Šioje knygoje daugybė naudingų patarimų, kaip saugiai ir ramiai nuvažiuoti iš taško A į tašką B.
Pabaigai galimos gairės visuomenės laisvėjimui ir vergystės pančių numetimui: a) atsiribojant nuo aiškios erezijos; b) neieškant priešų; c) su atgaila atsimenant praeities pamokas; d) priėmę konstruktyvią kritiką ir patarimus, raginančius išbandyti Evangelijos principus tautos sąmonėjimo kelyje, galime tikėtis Dievo palaimos valstybei, visuomenei, šeimoms ir paskiriems individams šiame tūkstantmetyje. O gangreną ar pūlinį, kad ir kokios spalvos jis būtų, – ar gelsvai žalsvas, ar melsvai žydras, – reikia išpjauti kol nevėlu ir visas kūnas neužsikrėtė. Šiuo atveju, kol mūsų tauta neišsigimė.
***
P. S. Už homoseksualizmo ir pedofilijos širmos kaip kokia pabaisa slypi godumo ir gobšumo dvasia, reikalaujanti pinigų, pinigų ir dar kartą – pinigų… Tie veikėjai, kurie žydri ar dar ne, ant materializmo aukuro ruošiasi aukoti mus ir mūsų vaikus. Jų šūkis – ,,Po mūsų praturtėjimo nors ir tvanas.“ Ir už 23 milijardų „sanglaudą“ jie pasiruošę sanglaudautis su kuo tik nori, viską ir visus parduoti. Tad klausimas būtų toks – ar tokios sanglaudos mums reikia? Nors ir už 23 milijardus litų…
2011 03 29
