2011 m. kovo 29 d., antradienis

Apie anapusinį pasaulį. Spiritizmas, UFO etc.




 Pasaulių sankirtoje   
   (Apie anapusinį pasaulį)    
 
  Gan dažnokai tenka išgirsti žodžius – kosmosas, marsiečiai, ufonautai. Pasirodė piktoji dvasia su ausytėmis – jau ufonautai. Lakūnas nufotografavo švytintį objektą, jau ir sensacija. Dar taurelę vieną kitą maktelėjo viršaus – ir NSO už lango. Lyg angelai neskraido ir nespinduliuoja. Gert mažiau reikia. Kosmocentrai, kosmoso ,,gyventojai“, kas dar šiandien mus traukia? Blogieji angelai irgi skraido, vaikšto, kalba ir moko. Juk jie nematomi? – pasakysi tu. Bet užtat – girdimi. Kiek tu įlindęs į dvasinį pasaulį su melo terba, ir kuo ji didesnė, tuo daugiau velnių tau kalba – už įvairių tavo įsivaizdavimų, veikiau ,,tiesų“, stovi dvasios, kurių šiame pasaulyje milijonai. Du trečdaliai – Dievo angelų, vienas – šėtono. O tas vienas trečdalis, išvarytas iš Dangaus už sukilimą prieš Viešpatį, ir kabina makaronus. Ir daro tai jau ne vieną tūkstantmetį. Tad nieko nuostabaus, kai juos susitinki pasaulių sankirtoje.
      Šiomis dienomis pasirodė itin daug straipsnių – tiek interneto svetainėse, tiek laikraščiuose, tiek pokalbiai kai kuriose radijo laidose – apie skaistyklą, pomirtinį gyvenimą ir maldas mirusiems. ,,Žmogus, netekęs mylimojo, nors ir vaikšto žeme, gyvena vien prisiminimais, graužiamas kaltės jausmo“, – rašo vienur. Ypatinga žiūrėjimo į veidrodį technika (ŽVT), pasak tokio R. Moudžio, ,,suteikia žmonėms galimybę išvysti mirusių artimųjų dvasias praktiškai bet kuriuo metu, ir tai palengvina gyvųjų skausmą“, – rašo žurnalistė laikraštyje. ,,Nuo senų senovės žmonės naudodavosi poliruotomis taurėmis, pripildytomis vandens, stikliniais rutuliais ir taip bandydavo patirti įvairių regėjimų.“ – rašoma ten pat. Toliau dar gražiau: ,,ŽVT padeda visiškai nauju ir saugiu būdu įsiskverbti į anapusinį pasaulį. Ir čia, kitaip nei knygose ir kino filmuose, šmėklos ne baisios, o geranoriškos. …Po tokių susitikimų žmonės dažniausiai nurimdavo supratę, kad jų artimieji ten laimingesni nei buvo gyvenime. Ir patys patikėdavo, kad kiekvieno mūsų ten laukia šviesos, o ne tamsos karalystė.“
        ***
      Apie tamsos ir šviesos karalystes. Spiritizmas tebevilioja žmones visame pasaulyje. Kaimo gyventojai traukia pas karpų užkalbėtojas, žiniuones ir aiškiareges. Viena tokia moterėlė gali būti viso kaimo nelaimių priežastis. Būtent ji, o ne kas kitas, pritraukia dvasines blogio jėgas į tą vietovę ar miesto rajoną, kurioje ji gyvena ir vysto savo veiklą. 
      Tikrai yra žmonių, kurie mato antgamtinį pasaulį. Teko kalbėtis su viena moteriške turguje. Ji man papasakojo, kaip jai būna baisu, nes nuolat mato piktąsias dvasias, besislepiančias už to ar kito žmogaus. Toks dvasių matymas – aiškiaregystė – yra viena iš okultizmo formų. Įspėjau ją, kad nebendrautų su mirusiais, nesvarbu, ar tai ,,artimieji“, ar ,,buvę draugai“, nes tuo metu, kai gedime, netyčia galime pradėti bendrauti su „mirusiuoju“. Tada ir prisistato demonai, apsimetę išėjusiais anapilin artimaisiais ir imituoja jų balsus. Šita piktųjų dvasių rūšis – familiariosios arba giminės dvasios (apskritai dvasios nei miršta, nei kur dingsta – jos amžinos), gerai juos pažinojo, todėl be vargo apgauna patikliuosius. Dvasios yra itin kruopščios ir gali atkartoti ne tik kažkada pasakytus žodžius, bet ir atkurti žmogaus, kurį cituoja, balso tembrą bei toną. 
      Priminsiu, kad Dievas griežtai draudžia tokią veiklą, nes ji užtraukia toli siekiantį prakeikimą: ,,Vyras ar moteris, kurie užsiima mirusiųjų dvasių iššaukimu ir žyniavimu (būrimais, astrologija, hipnoze, Taro kortomis), turi mirti; juos užmuškite akmenimis; jie patys kalti dėl savo mirties“ (ST, Kun 20, 27).
     Piktosios dvasios nevaržomai juda erdvėje, ir kas, jei ne jos, geriau žino, kada ir kaip pakenkti žmogui. Išvarytos iš Dangaus už sukilimą prieš Dievą, jos turi tik vieną tikslą – kuo labiau trukdyti Evangelijos plitimui Žemėje. O didelė dalis žmonijos net neįtaria, kad jos egzistuoja.
     Nematomas priešas – pats pavojingiausias. Todėl šėtonas sapnuose ir naudoja prieš mus mylimų, kažkada gyvenusių žmonių veidus! Kai tu matai priešą puolant tave lazda, žinai, iš kur pavojus, ir gali pasipriešinti jam. Bet jei tu nuolat sapnuoji juos, ir dar blogiau, pradedi su jais bendrauti, žinok, kad tai yra demonai, kurie prisiima mylimųjų pavidalus. Įspėju, kad tokia ilgalaikė veikla gali mus nuvesti į spąstus, kurių pavadinimas – spiritizmas!
  Didelis noras greit ir neskausmingai kompensuoti sielos skausmą gali nuvesti į priklausomybę nuo įvairių sielos norų, kurie dažnai priešingi Dvasiai ir prieštarauja Biblijai. O ,,Dievo žodis yra gyvas, veiksmingas, aštresnis už bet kokį dviašmenį kalaviją. Jis prasiskverbia iki sielos ir dvasios atšakos, iki sąnarių ir kaulų smegenų, ir teisia širdies sumanymus bei mintis“ (Hbr 4, 12). Štai dėl ko įvyksta teigiami pasikeitimai ne tik žmonių sąmonėje, jų kūnuose, bet ir visuomenėje, jei nuolat skaitoma Biblija, nes Dievo Žodis turi galią, Jis ir visatą išlaiko.
      O siekiant dirbtinai, ne Dievo Žodžiu nuskausminti sielą, dažnai griebiamasi stiprių, greitai veikiančių trankvilizatorių, kurie yra tiesiausias kelias į narkotikų pasaulį. Esu skaitęs atsivertusio į Kristų indo R. R. Maharadžos knygą ,,Vieno guru mirtis“. Štai ką jis rašo apie narkotikus: ,,Rimtai susimąsčiau ir pradėjau melstis dėl to, kad tiek daug narkomanų, nors anaiptol ne visi išgyvena tą patį kaip ir jogai – tik pirmieji vartodami narkotikus, o antrieji per rytietišką meditaciją. Sužinojau, kad narkotikai sukelia panašią kaip ir meditacija sąmonės būseną, sudarydami galimybę demonams (piktosioms dvasioms, velnio angelams) manipuliuoti neuronais smegenyse ir sukelti tariamai tikrus išgyvenimus, kurie tačiau yra ne kas kitas, tik apgaulinga, veikianti sielą gudrybė.“
      Kita piktojo gudrybė yra alkoholis. Dar viena gudrybė – laisva meilė, kuri pasąmonėje užfiksuoja malonų atsipalaidavimą, ir kai atsiranda naujų sunkumų, siela vėl daro tai, ką jai pasufleruoja pasąmonėje išlikusi greito malonumo, sielos nuskausminimo informacija – ,,daryk tai, ką aną kartą darei (paleistuvauk), tada greičiau skausmas praeis…“ Tas skausmas gali būti ir artimųjų netektis, darbo kaip pagrindinio finansų išteklių šaltinio praradimas ir t. t.
      Šėtoniška jėga sielą traukia prie transcendentinės meditacijos, laisvo sekso, narkotikų, alkoholio, Rytų misticizmo, jogos, kad tik toliau nuo Dievo ir Jo Kristaus. Bet priešpastačius sielai Dvasios norus, rezultatai būna visai kitokie: ištvermė, charakterio tvirtumas, valios užgrūdinimas, sielos nuskaistinimas. Šios savybės yra pagrindiniai ir svarbiausi charakterio bruožai pakeliui į Dangų: ,,Toks būtų pagrindinis žmogiškos prigimties įstatymas: veiksmai ugdo įpročius, įpročiai formuoja būdą, būdas – valią, o teisingai suformuota valia yra charakteris“ – Andrew Murray.
      Be to, mes žinome, kad žmogus, kovojantis ir pasitikintis vien tik savo jėgomis, gana greit užkietina savo valią. O pasitikintis Dievu ir Jam pavedantis savo problemas asmuo niekada nebus sugėdintas, nes ,,ištikimas Tas, kuris pažadėjo“.
      Tad, grįžtant prie apgaulingų būdų ir kelių sielai nuraminti, reikia pasakyti, kad kai kada geriau tą skausmą panešioti ir leisti Dievui bei laikui jį užgydyti. Tai tiktų ir eutanazijos idėjoms neutralizuoti, nes siela kančioje apsivalo ir turi šansą išsigelbėti į amžinybę, šaukiantis kančios metu Gelbėtojo Jėzaus.
      ***
      Tiek interneto svetainėse, tiek laikraščiuose apie pomirtinį gyvenimą klausiama: negi Dievas, būdamas toks geras, įkūrė koncentracijos stovyklą. Pragaras buvo įkurtas šėtonui ir kritusiems angelams, o ne žmonėms!
      Ir ne Dievas, bet šėtonas, būdamas nuo pat pradžių žmogžudys, veda žmones į pražūtį pragaran, apgaudamas milijonus sielų, ten vedamų. Ir kažin ką jos, tos apgautos sielos, išrėš tiems, kurie suokia melą suplonintais liežuviais apie skaistyklą, kai vietoje skaistyklos jie pateks į pragarą? Ar ne laikas palikti ramybėje Šventajame Rašte aiškiai neįvardytas, bet kažkieno įsteigtas tarpines poilsio stotis tarp Žemės ir Dangaus, kaip tai nutiko su ,,Limbus Infantum“ vieta? Nežinia su kuo pasitarus ir kur gavus leidimą, buvo nuspręsta, kad vaikai po mirties eis tiesiai į Dangų, o ne į laikiną stovyklą kažkur tarp Žemės ir Dangaus. Kiek reikia turėti arogancijos, kad šitaip manipuliuotum Biblijos ir amžinybės sąvokomis?!
      Dievui nereikia koncentracijos stovyklų, ir klausimas būtų toks: kam tada Jis leido niekinti savo Sūnų tokiu mastu, jei išgelbėjimą galima pelnyti indulgencijomis ar panašiomis manipuliacijomis apie tarpines sielų poilsio stovyklas (skaistyklą) tarp Dangaus ir Žemės?! ,,Vargas vadinantiems piktą geru, o gerą piktu, keičiantiems tamsą į šviesą, o šviesą į tamsą, laikantiems karčius dalykus saldžiais, o saldžius karčiais“ (ST, Iz 5, 20).
      ,,Bijokite to, kuris nužudęs turi galią įstumti į pragarą. Taip, sakau jums, šito bijokite!“ (Lk 12, 5). Ar parašyta, kad bijotų to, kuris nužudęs įmes į kokią tarpinę stovyklą, o paskui už kažkieno kažkam sumokėtus pinigėlius žemėje leis nukeliauti į Rojų? Pragaras yra finalinė instancija atmetusiems Kristų, kitos ir tarpinės nebus. Juk seniai žinoma, kad būtent šis ir kiti panašūs melai Šventojo Rašto atžvilgiu pagimdė Reformaciją Europoje. 
     Ir jei Reformacija tuščias reikalas, tai kas (ir kam) tada atsiprašė už Galileo Galilėjaus, Mykalojaus Koperniko, Jano Huso, tūkstančių protestantų persekiojimus ir žudymus praeityje, ar ne Vatikanas? Katalikų kunigas jėzuitas Antanas Saulaitis, būdamas jėzuitų ordino provinciolu, taip pat yra viešai (Vilniaus Šv. Kazimiero bažnyčioje) atsiprašęs už jėzuitų ordino klaidas ir už kontrreformaciją.
      ***
      Sieliniai, neatgimę iš Dvasios žmonės, kupini melagingų žmogiškų doktrinų, bet ne Tėvo Dvasios apreiškimo, nuolat interpretuos Šventąjį Raštą taip, kaip jiems patogu, todėl nesvarbu, kokį postą kuris turi, kokio rango, tiesa tokia – šiame gyvenime neburnok prieš Dievą, bijok Jo, išskaistink save, savo poelgius, savo motyvus, gerbk Tėvą ir Jo Dvasią, nes Šventoji Dvasia ištiria ne tik žmogaus gelmes, bet ir paties Dievo Tėvo.
      O dėl žmogaus nuopuolio, tai kažin ar didesnė tragedija kada nors yra ištikusi žmoniją. Juk ne Dievo angelai verčia žmones ištvirkauti, bet šio amžiaus tamsybių valdovai ir valdžios, ne žemiškos (juo labiau ne NSO), bet dvasinės blogio jėgos dangaus aukštumose (žr. NT, Ef 6, 12). O jei ne, tai ką tada Jėzus išvarė iš gadariečio: ,,Išėjusios (iš apsėstojo) netyrosios dvasios apniko kiaules, ir visa kaimenė, apie du tūkstančius kiaulių, ūmai metėsi nuo skardžio į ežerą ir prigėrė“ (Mk 5, 13). Ir jei ne demonai, tai kas gi privertė tą legioną kvailų kiaulių mestis į ežerą?
      Kas klykdamas ir smarkiai jį purtydamas išėjo iš kurčnebylio? (žr. Mk 9, 25–26). Kam skirti ir ką reiškia šie žodžiai: ,,Jis paskyrė dvylika, kad jie būtų kartu su Juo ir kad galėtų siųsti juos pamokslauti ir jie turėtų valdžią gydyti ligas ir išvarinėti demonus“ (Mk 3, 14–15). Negi kiškius iš morkų laukų? Ar tas dvasias, kurios pašauktos kankinti žmogų, nes kaip kitaip paaiškinsi pedofilų nusikaltimus, savižudybes, žmogžudystes? Ir ar ne velnio pasityčiojimas iš žmogaus yra homoseksualų ir lesbiečių gyvenimo būdas?
      Teko dalyvauti sąšaukos už ,,Tautą ir Dorą“ 2005 metais surengtoje akcijoje prieš gėjų paradą Vilniuje, ir kai vienas itin piktas homoseksualistas pradėjo savo propagandą, priėjau prie jo ir pasakiau, kad Dievas jį myli, bet tai, kuo jis užsiiminėja, nuves jį į pražūtį. O kad pražūties nasrai yra plačiai atverti, abejonių nekyla. Juk jau išsiaiškinome, kad Jėzus po mirties prisikėlė, ir žemės gelmėse (pragare) pamokslavo ten esančioms dvasioms (1 Pt 3, 19), kurios pateko ten už neklusnumą Dievui, nekalbant apie tai, kad Jis gyveno.
      Turtuolis, kuris kentėjo pragare, taip pat nėra išgalvotas personažas ar biblinis sceninis vaidmuo aktorystei – ši ištrauka nėra palyginimas, bet tikrovė – vargšas elgeta Lozorius yra Jėzaus matytas asmuo, kurį taip pat pažinojo šimtai to meto žmonių, vaikščiojusių pro šalį kiekvieną dieną ir mačiusių, kaip jis dienų dienas gulėjo prie turtuolio vartų su ištiesta ranka. Jėzus pasakoja: ,,Kentėdamas pragare, jis (turtuolis) pakėlė akis ir iš tolo pamatė Abraomą ir jo prieglobstyje Lozorių. Jis ėmė šaukti: ‘Tėve Abraomai, pasigailėk manęs! Atsiųsk Lozorių, kad, suvilgęs vandenyje piršto galą, atvėsintų man liežuvį, nes baisiai kenčiu šioje liepsnoje“ (Lk 16, 23–24). Ši vieta, kurioje jis kenčia, tikrai neprimena Druskininkų kurorto garų vonių ar karšto vandens versmių Birštone.
      Liberalioms jėgoms pavyko nustumti Biblijos tiesas į pasakų lentyną, kur ji baigia užtrokšti nuo melą propaguojančiųjų. Jei nuosavų tiesų aiškintojai kasdienę hipnozę vadina dieviška psichologine priemone sielai apsivalyti, tai visai nestebina, kad apreiškimas apie sielos amžinybę yra taip iškraipomas.
      ***
      Dar apie sielas, kurios ieško kontaktų su gyvaisiais. Vienas didžiausių kada nors piktojo sugalvotų melų yra apokrifinės Makabiejų antros knygos įtraukimas į Bibliją. Štai čia velnias ir pakišo daugeliui koją – spąstai paspęsti. Daugelis mano sutiktų žmonių, tarp jų ir pažįstamų tikinčiųjų, yra pakliuvę į šiuos spąstus, ir keisčiausia, – tose vietose, kuriose turėtų būti saugiausia, – beskaitant Šventajame Rašte patalpintą ne kanoninę, bet apokrifinę – Makabiejų antrą knygą: ,,Todėl jis (Judas) ir darė auką už mirusiuosius, kad jie būtų išlaisvinti iš šios nuodėmės“ (2 Mak 12, 46).
      Šios eilutės kontekste yra pasakyta, kad kai kurie Judo pusėje kovoję vyrai žuvo dėl nuodėmės – po kiekvieno žuvusiojo tunika buvo rasti stabų atminai, kuriuos nešioti žydams draudžia įstatymas. Visiems buvo aišku, dėl ko vyrai žuvo (čia kalbama apie gamtos dievų garbinimą žydų tautoje, kas taip būdinga ir lietuvių tautai). Taigi Judas nusprendė, jog melsdamiesi už žuvusius, jie aukos tinkamą Dievui auką, kad mirusieji būtų išlaisvinti iš šios okultinės bei stabmeldiškos nuodėmės (2 Mak 12, 40–42). Priminsiu, kad Makabiejų antroje knygoje aprašyti įvykiai yra 175–134 m. pr. Kristų.
      Apokrifinės knygos nėra Šventojo Rašto kanonas, todėl daugelis kaip klupo, taip ir tebeklumpa melsdamiesi už mirusiuosius, nors skaitydami toliau pamatytume, kad tas pats Senasis Testamentas aiškiai įspėja apie bet kokius kontaktus su anapusiniu pasauliu (ST, Kunigų knyga; 1 Krn 10, 13) – juk nei tu, žmogau, žinai, nei ką, kur tavo artimieji, o melsdamasis ir kalbindamas anapilin išėjusiuosius, prisišauksi piktųjų dvasių. Tegu geriau tavo Tėvas pasikalba su išėjusiaisiais.
      Be to, tikiu, kad Šventoji Dvasia, trečiasis Trejybės Asmuo, kuris atėjo į Žemę vietoj Jėzaus ir dabar sulaiko nedorybės sūnų (antikristą) bei smurtą Žemėje, tobulai sutvarkė knygų seką ir skaičių Biblijoje! Ir Jos mokyti nederėtų.
   Savo veikale ,,Adversus Haereses“ (,,Prieš erezijas“) Šv. Irenėjas (130–200 m. po Kr.) kalba apie ,,neapsakomą skaičių apokrifinių ir suklastotų raštų, kuriuos jie patys (eretikai) padirbinėja, siekdami sujaukti kvailių protus“. Tad lygiai taip, kaip mus šiurpina Naujojo Testamento apokrifai: pavyzdžiui, viename iš seniausių NT apokrifų, ,,Kančios Evangelijoje“, skaitome, kad ,,Jis kentėjo ant kryžiaus, tačiau tai tebuvusi tik regimybė, nes iš tikrųjų Jis nekentėjęs, ir apskritai Jis buvęs be kūno, tik atrodė, kad Jis turi kūną...“, lygiai taip pat ir Senojo Testamento apokrifai neturėtų būti mūsų kelrodis, ir geriausia būtų, kad juos, jei kas to labai nori, išspausdintų atskira knyga.
      Dar visai neseniai pakeitėm laikiną ,,Limbus infantum“ vietą mirusiems vaikams į kitą, amžiną ir nelaikiną, tad, tikiuosi, ,,suderinę“ savo pozicijas su Dangumi, pakeisim ir savo nuostatas dėl Senojo Testamento apokrifų.
      ***
      Apie prakeikimus ir įvairius nužiūrėjimus. Tam tikrai politikų daliai reiktų itin moraliai elgtis, nes elektoratas moka ne tik keiktis, bet ir prakeikti. Moka šio amato ir tam tikri profesionalai – aiškiaregiai, būrėjos, ekstrasensai ir visa piktojo kariauna. Neapsaugotam žmogui tai labai pavojinga. O kaip apsisaugoti? Yra toks mokslas – Kristaus mokslas, ir kas nesupranta šio mokslo arba netiki juo, pakliūna į rimtus gyvenimo spąstus. Paulius nuolat mums primena, kad yra nematomo pasaulio jėgos, kurios manipuliuoja žmonija. Kaip? Apie tai ir bandome čia kalbėti. Ką daro žmogus, kai jį nužiūri, ar nelaimės nuolat lanko jo namus, ir tai tęsiasi iš kartos į kartą? Ieško atsakymo. Pas ką? Pas įvairaus plauko ezoterininkus. Tai ekstrasensai – radiastezininkai, spiritistai mediumai, Kabalos ,,žinovai“, transcendentinės meditacijos kultivuotojai, astrologai, hipnotizuotojai, būrėjai iš arbatos ir kavos tirščių, telepatai, aiškiaregiai ir t. t.
      O pas ką tu eini? Kuo tiki tavo konsultantas, koks jo moto, ir ar jis tiki Kristumi? Daugelio žmonių problemų šaknys glūdi giliai dvasiniame pasaulyje, ir jų autorius tikrai ne Kristus. O jei ne Kristus, tai kas? Jeigu ne Dievas, tai kas? Atsakymas, turbūt, aiškus. ,,Viešpatie Jėzau, Tavo vardu atsižadu tų dvasių šaukimosi“, – štai koks turėtų būti tavo širdies noras po panašių seansų. Dėl tokio neišmanymo ir turime tautoje tiek savižudybių. Piktosios jėgos per mūsų nežinojimą ir įsipainiojimą į Dievo uždraustą veiklą įgauna teisę žudyti žmones, pavyzdžiui, pasakyti: ,,Šok iš devinto aukšto!“ – ir vieną dieną nušoksi, nes pasipriešinti nebesugebėsi.
      Tokius negatyvius pasireiškimus kaip prakeikimas – šeimose ir visuomenėje – lydi nuolat pasikartojančios savižudybės, avarijos keliuose, nelaimingi nutikimai, priešlaikinės vyriškos lyties asmenų mirtys, – dar daug ką galima būtų išvardyti. Tai demonai (piktosios dvasios), uždaryti tavo šeimoje, kankina ir siunčia įvairias vizijas, nes nei mes, nei mūsų proseneliai neatgailavome už savo ir protėvių nuodėmes. Tačiau pakvietus Kristų į savo širdį ir atgailavus už tėvų nužudytuosius ar praeityje įskaudintus žmones, giminės dvasios pasišalins daugiau nebekenkdamos šeimai! Kai kas pergyvena ir netiki, kad prakeikimas paliaus graužti jų šeimas, todėl nenori nieko nei daryti, nei stengiasi ką nors pakeisti savo gyvenime. Bet Geroji Žinia yra ta, kad Jėzus Kristus sutraukė bet kokių prakeikimų pančius!
      Todėl žiūrėkim, pas ką einame konsultuotis dėl tam tikrų problemų, pavyzdžiui, dėl prakeikimo ar nužiūrėjimo. Dar daug yra dalykų arba reiškinių, garbinamų visuomenėje, kurių šaknys gana abejotinos. Bet apie juos gal kitą kartą... 
     Dvasinės būtybės, demonai, daug ką gali. Pakanka pamatyti vien tik Sai Babos triukus, kurie yra realūs, kad suvedžiotų daugumą: ,,Ano nedorėlio atėjimą, šėtonui veikiant, lydės visokios jėgos, ženklai ir netikri stebuklai“ (2 Tes 2, 9). Dvasios (puolę angelai) patarinėja ir kužda apie karjerą, apie tai, kaip investuoti (,,čenelingo“ kursai), kuo tu būsi – gal premjeru, o gal meru ir t. t.
    Kadangi jos gyvena laike – dabartyje, ateityje ir praeityje, tad nieko nuostabaus, kad per mediumus ir pasako, kas kuo bus. Ir tai nėra akių dūmimas ar magų ,,DiArchy“ triukai, bet tikri ir realūs demonų sukeliami reiškiniai, kai daiktai atsiranda iš oro arba dingsta tau akyse. Tai – materializacija ir dematerializacija. Ir tai tik maža dalis antgamtinių dalykų, vykstančių aplink mus, kuriuos sukelia demonai. Yra ir toks fenomenas, kaip perėjimas kiaurai sieną – aporte, pavyzdžiui, Deivido Koperfildo perėjimas per Kinų sieną matant daugumai žiūrovų. Ir dar daug ko yra. Bet. Jei tai gali piktojo angelai, tai kaip daugiau gali Dievas, visatos Kūrėjas, nes šėtonas viso labo – tik plagiatorius.
      ***
      Mielas žmogau, atmink! Jei eisi pas ekstrasensą ar į kokį kosmocentrą – vieną dieną žūsi ir dvasiškai, ir fiziškai, o amžinąjį gyvenimą praleisi kančiose, kurių nesulyginsi su tokiu vaizdu, net jei matytum kaip tavo akyse žūva tavo šeima, prievartaujama žmona ar vaikai. Ir dar milijonus metų (begalybę) dieną naktį, jei ten, pragare, yra diena, kęsi nesibaigiančias patyčias būtybių, kurių net blogiausiame sapne nematei.
      O jei eisi pas Dievo žmogų, laimėsi amžiną gyvenimą. Kaip atrodo Dievo žmogus? Gali būti mažas ir storas, aukštas ir plonas, – ne tai svarbu. Bet jei jis kalbės apie reinkarnaciją, ne pas tą patekai. Jei kalbės apie magiją, apie NSO, apie žvaigždžių padėtį, bėk iš ten, ir kuo greičiau. O jei paklaus, ar tavo siela išgelbėta, ar turi Kristų širdyje, tada patekai į geras rankas.
      Dievo priešininkas ir žmogžudys (žr. Jn 8, 44) nuo amžių pradžios trokšta daryti įtaką žmogų. Todėl su skausmais, kuriais kankina žmoniją, piktasis kartu pakišo ir ezoterinį masalą, kad žmogus ieškotų pagalbos pas jį. Tame masale pilna tokių dalykų kaip burtai, hipnozė, užkalbėjimai, kurie, nors ir įvilkti į kasdienį apdarą, gerai pažįstami tikintiems Viešpačiu Kristumi.
       Jau geriau visą gyvenimą sirgti ir neieškoti pas okultistus ,,išgijimo“, nei eiti į pragarą – taip Jėzus moko (žr. Mt 5, 29–30). Panašiai Viešpats kalba ir kitoje vietoje: ,,Kokia gi žmogui nauda, jeigu jis laimėtų visą pasaulį, o pakenktų savo sielai? Arba kuo žmogus galėtų išsipirkti savo sielą?“ (Mt 16, 26). Niekuo, nes nėra piniginio atitikmens žmogaus sielai įvertinti.
      Ir tikrai verta laikytis atokiau nuo spiritizmo propaguotojų ir neskaityti įvairiose sankirtose buitinių patarimų apie kasdienę hipnozę, autohipnozę, jogą ir t. t. Štai su kuo mes flirtuojame, kai einame pas ekstrasensus, astrologes, kalbiname mirusiuosius ar tikėdami tuo, kas ten vyksta, žiūrime TV laidas ,,su Palmira“, ,,Ekstrasensų mūšis“ – su pragaro jėgomis, kurios tik to ir laukia. Profesinė kompetencija, specialybės įvaldymas tebūnie, – visa tai reikalinga ir būtina asmenybės ugdymui bei valstybės statymui, bet nelįskime į abejotinas vietas ir sankirtas, ten kur net Dievo angelai nevaikšto. Tik tada išsaugosime savo tautą nuo žlugimo – nebebūsime savižudžių tauta, ir ne tik apsaugosime valstybę nuo suniokojimo bei dirbtinio tautos naikinimo, bet išsigelbėsime ir išgelbėsime savo vaikus nuo pragaro vartų ir amžinos mirties.
      Tad apsaugok, Viešpatie, nuo įvairių paklydimų, į kuriuos veda melagingi ir pikti liežuviai. 

      2008 11 15 
 

Postmodernistinės eros viražai arba naujasis multikultūriškumas


 Pamąstymai   postmodernistinėje eroje apie praeitį, dabartį, žmogų ir terpę, kurioje jis gyvena 

     Ne viskas, kas žydra, yra negražu arba iškreipta. Pavyzdžiui, žydras, šviesiai mėlynas dangus. Arba žydrai melsvo atspalvio, tarsi dūminė poliarinė lapė, – reta rūšis, esanti prie išnykimo ribos. Galima ir toliau tęsti: žydras užutėkis, žydra juosta. Arba toks archajiškas posakis – ,,mėlynas kraujas“ – iš tikro turėtų vadintis žydru arba šviesiai mėlynu krauju. Toks kraujas teka aristokratų, bajorų kilmės žmonių gyslomis… Turbūt visi suprantame, kad tai tik pašmaikštavimas. 
     Šiais laikais tikrojo aristokratiškumo pasigendame kaip švaraus oro didmiesčiuose ar nuoširdaus draugiškumo ir atsidavimo vienas kitam tiek šeimose, tiek kasdieniuose, visuomeniniuose santykiuose. Ką padarysi, nyksta lapės, nyksta aristokratai, nyksta ir elementarus žmoniškumas, todėl atsivėrė begalinė terpė nenormaliems santykiams. Žemiška aristokratų kilmė – gerbtinas dalykas… Bet ar susimąstome apie dangiškos kilmės vertybes: meilę, gailestingumą, dorumą, sąžiningumą, ištikimybę, gerumą – tokiems dalykams senaties termino nėra. O ar įsivaizduojame, kiek Dangaus pilietybę įrodantis pasas yra vertesnis, nei žemiškoji jo kopija, nors ir su giminės medžio atvaizdu, ant kurio, kai kurių mėlynojo kraujo atstovų giliu įsitikinimu, tupėjo ir uodegą krapštėsi jų garbingi protėviai.
     Tikiu ir žinau, kad ir spalvos Danguje kitokios nei žemėje – ryškios, nuodėmės neišblukintos. Tokių Žemėje nėra, nes tai – kopijos, ir tik originalai Danguje nepakitę. Originalas ir lieka originalu, doleris ir Afrikoje – doleris. Žmogus pasak Šventojo Rašto taip pat „kopija“, jei žmogui apibūdinti toks žodis tinka, sukurtas pagal Dievo atvaizdą, ir toks jis tebėra jau septintą tūkstantmetį.
     Per tą laiką žmogus sukūrė daug gerų dalykų, o piktavaliai panaudojo blogam. Kad ir vaistai – jais galima palengvinti žmogui dalią: neskausmingai jį nužudyti, pavadinus tai gailestingumo auka. Ir kai kam nesvarbu, kad tokio žmogaus siela nueis į pražūtį… Šį aktą pavadinome iš pažiūros gražiu, nekaltu žodžiu – eutanazija, neskausmingu sergančio žmogaus numarinimu. Beje, net buvusioje TSRS tai buvo laikoma nusikaltimu.
     Nusikaltimams buvo panaudoti ir atradimai atomo branduolio energijos srityje. Matome, kad žmogus ne tik kuria, bet ir nusikuria. Tai jam būdinga, nes kūrybą ir asmens laisvę ne visi supranta vienodai – Adomas nepakluso Dievui, bet pakluso žmonai, ir dėl šio neklusnumo žmogaus dvasia degradavo, mirtis nuodėmės pavidalu įėjo į jį, jo palikuonis ir mūsų Žemę.
      Dievas sukūrė ne tik gravitacinius, bet ir dvasinius dėsnius, ir jie nepakeičiami – pjaunam tai, ką pasėjam. Žmogui liko tik sielinis Adomo mąstymas, valia ir penki pojūčiai, nepaklūstantys Dievui, nes tik dvasia gali įsakyti, ką daryti, o ko ne… Ar garbinti Dievą tiesa ir dvasia ir tiesiog paklusti Kūrėjui, arba nepaklusti. Ir mirusios dvasios žmogus renkasi neklusnumą. Štai iš šio neklusnumo ir kyla žmonių padaryti nusikaltimai žiauriame praėjusiame XX amžiuje  ir tebedaromi šiandien.
     Dievo kūrimas – gėris. Deja, Jo kūrinių – žmonių – darbai toli gražu neadekvatūs… Jei prabilome apie Dievą, kaip visa ko Kūrėją, matyt supratome, kad kalbėsime apie krikščionybę ir jos požiūrį į kai kuriuos šių dienų visuomenės reiškinius.   
     ***   
     Iš esmės krikščionybė yra mokslas. Praėjusių 2000 metų istorija – tai Kristaus mokslo raidos etapas. Bet dabar žinodami, kad žmogus ne tik kuria, bet ir nusikuria, suprantame, kad ir krikščionybė kartais buvo naudojama, – kaip ne tik vaistai ar kai kurie mokslo atradimai, – kaip priedanga piktiems darbams atlikti… 
     O kiek visokių mokymų atsirado atėjus į pasaulį Kristui, kiek piktų jėgų norėjo šį naujagimį sunaikinti. Vieni ginklu, kiti – žodžiu. Iš čia ir tokia krikščionybei priešiškų ideologijų gausa. Kadangi Jėzus pasakė: ,,Aš esu kelias, tiesa ir gyvenimas“, nenuostabu, kad priešas pakelyje prisėjo tiek piktžolių…
     Ko vieni nepadarė ginklu iš Vakarų, dabar kiti bando padaryti rusiškų ir totoriškų žodelių bei importuotų estrados atlikėjų – transvestitų, homoseksualų iš Rytų – gausa bei keista scenografija ir dekoracijomis, verčiančiomis susimąstyti, kas jų autorius ir ko jis tikisi iš mūsų? Gal padaryti iš mūsų teletabiškas būtybes su iškastruotomis emocijomis? Ar užliūliuoti mus pažiūrėti naujomis, bet iš tikrųjų senomis ir sugedusiomis kaip pasaulis scenomis, nutapytomis ant neseniai atkastų kažkada po karštais pelenais palaidoto Pompėjos miesto sienų? Gal norit sužinoti, kas ten pavaizduota? Homoseksualūs lytiniai santykiai – pragariškos etikos pradžiamokslis.
     Neseniai demonstruotame per TV naujai sukurtame dokumentiniame filme apie buvusią Romos imperiją vėl išgirstame viską niveliuojantį ir istorijos mokslą revizuojantį temos leitmotyvą, lyg tai žmogus buvo sukūręs laisvą laisvų piliečių visuomenę…
     Tik nuo ko laisvą? Nuo visatos Konstitucijos normų? Biblijoje, Senajame Testamente, Teisėjų knygos 19 skyriuje, aprašytas toks atvejis. Mieste, kuris vadinosi Gibėja, liko nakvoti du vyrai. Juos priglaudęs senolis vos ne jėga įsitempė nakčiai pas save į namus. Ir pačiu laiku, nes apie tai sužinoję to miesto vyrai (manau, kad jiems jau buvo nusibodę visi ir viskas aplink), užsigeidė „šviežienos“, tad nusprendė tuodu išprievartauti. Toliau įvyko klasikinė anų, beje, barbariškų laikų pabaiga. Izraelio vyrai kariavo su iškrypėliais, brolis prieš brolį, ir 50 000 vyrų buvo išžudyta.
     Štai jums ir pirmykštis atsakas į anomaliją. Bet tai ne Kristaus eros sprendimas. Tai buvo Senojo Testamento laikais, o dabar Naujojo Testamento era, malonės laikas, tabu laikotarpio pabaiga. Tik įdomiai kai kas tą malonę supranta: tai, kas net prieš 3000 metų buvo nežmoniška ir amoralu, dabar bandoma pavaizduoti kaip nekaltą silpnybę, o šlykščią žmonėms ir Dievui nuodėmę įvardyti kaip skirtingą kultūrą ar panašiai. Beje, tiems, kas netiki žmogaus Sukūrimu, o tiki evoliucija, pasakysiu, kad net gyvūnai lytiškumo atžvilgiu nesielgia taip, kaip žmonės. O juk jų tarpe taip pat galioja paveldimumo dėsniai.
     Vietoj anų laikų kultūros (su žaibišku teismu – akis už akį) mes sukūrėme modernią, šiuolaikinę tremties visuomenę ir vartotojų kastas. Kaip sakė vienas žinomas kunigas: tai šiuolaikiniai tremtiniai, tik vietoj traukinio vagonų įkalinti stadionuose, alaus baruose, kazino, sofose ar lovose.
     Nuolankių stebėtojų karta – tylintys, pasyvūs ir pataikaujantys vartotojai – ,,aš tau, tu man…“ Laisvės apologetai ir kultivuotojai, kai tragiška tiesa nesakoma, nuslepiama ir kuo giliau nukišama. Ir tai mes vadiname politiniu korektiškumu. Kuo baigėsi toks politinis korektiškumas Vokietijoje, žinome ne vienas – žmonės tol laižė Hitleriui batus, kol jų liežuviai tapo juodi. Kokia spalva dažysim dabar? Žydra?
     Sistema verčia mus tapti marionetėmis, nemąstančiomis būtybėmis. O juk gerai yra pasakęs anų laikų aukščiausiasis raudonojo maro „bacilvedys“ Volodia Uljanovas: ,,mokytis, mokytis ir dar kartą mokytis“.
     Tik ko mokytis ir kaip? Žydrojo trikampio – Lenino, Kamenevo ir Zinovjevo „dialogų“? Aš ne fizikas, bet žinau, kad yra tokie tikslieji mokslai kaip matematika, fizika, chemija, ir ne tokie „tikslieji“ – etika, istorija… Pabandykit įnešti analfabetizmą į tokią discipliną kaip matematika – vargšai liktų mūsų bankai. Vargšė valstybė, jei analfabetai valdžioje. Taisyklės ir tvarka būtini ir privalomi tiek mokantis šių mokslų pagrindų, tiek taikant juos gyvenime.
     Arba įsivaizduokime betvarkę ir chaosą medicinoje – mokslinių žinių ir praktinių priemonių, skirtų žmogaus sveikatai apsaugoti, sistemoje. Kas būtų tūkstančiams ligonių, jei nerevizuotume medikų darbo, o pasyviai stebėtume viską, kas darosi už baltų ligoninės sienų.
     Na, o etikoje? Ar tvarka nebereikalinga? Nes etika nieko „negamina“, nei paliesti, nei paragauti gali, ir į sąskaitą padėti nėra ko, nes ji – nematoma ir neapčiuopiama. O juk mokslas apie moralę brandina žmones ir moko, kaip atsargiai elgtis kad ir su tais pačiais apčiuopiamais fizikos išradimais. Etikos mokslas yra svarbus dar ir todėl, kad moko mus suprasti, kas esame, kas yra žmogus. Na, o po tų mokslų, kai žinome, kas yra kas, galime į rankas ir kokį branduolinį žaisliuką įdėti.
     Krikščioniškos etikos mokslas paliečia pačią žmogaus šerdį – jo dvasią. Ir kol visuomenė neįsisąmonins, jog žmogus visų pirma – dvasinė būtybė, tol jokios pažangos nebus. Tik teisingai suprasdami žmogų – kas jis yra, iš ko susideda, suvoksime visų žmonijos problemų esmę. Tačiau neužtenka vien tik žinoti apibrėžimą. Kad atsakymas į šį klausimą būtų išties naudingas, turime žinias pritaikyti praktikoje.
     Todėl ir siūlau pažiūrėti į nūdienos visuomenės reiškinius per krikščioniškos moralės mokslo prizmę, pritaikius analizei tris kertinius krikščionybės struktūrinius elementus – Sukūrimą, Nuopuolį ir Atpirkimą. Kodėl? Manau, Sukūrimo, Nuopuolio ir Atpirkimo elementai tinka bet kokios pasaulėžiūros ar ideologijos išsamiai analizei. Jei mes laiką skaičiuojame nuo Kristaus, tai pažiūrėkime ir ko moko mus etika „nuo Kristaus“…
     Sukūrimas. Dievas sukūrė žmogų – ,,…vyrą ir moterį sukūrė Jis“ (ST, Pr 1, 27), ir nubrėžė jiems etines gaires.
     Nuopuolis. Žmogus pamynė Dievo moralinius principus ir nupuolė į nuodėmę ir blogį.
     Atpirkimas. Matydamas tai, Dievas surado būdą, kaip atpirkti kritusį žmogų ir sumokėti už nuodėmę.
     Visa žmonija, nori ji to ar ne, daugiau kaip 6000 metų tebėra raidos etape, kurio vardas Nuopuolis. Bet turiu gerą žinią, kad prieš 2000 metų įvykdytas Atpirkimas. Tik ne visi tai žino ar pripažįsta. O daugelis žino ir supranta, kad už mus sumokėta brangiu Atpirkėjo krauju. O tie, kurie nežino apie Dievo Atpirkimą ar netiki juo, renkasi arba kuria savo modelius, dažniausiai konfliktuojančius su krikščioniškąja etika.
     Pavyzdžiui, radikalus feminizmas marksizmo teoriją apie kapitalistų engiamą proletariatą pakeitė tuo, kad vyrai engia moteris, ir kai kur feminizmas susijungė su gėjų išsivadavimo judėjimu. Štai taip homoseksualizmo nuodėmė bando racionalizuoti tai, ką atliko Kristus. Kitur homoseksualizmo šalininkai sako, kad normalūs žmonės engia homoseksualus ir t. t.
     Todėl „išnaudojamos“ grupės – „aukos“ raginamos sąmoningai pasipriešinti prispaudėjams ir įdiegti savąjį Atpirkimo modelį. Dažnai šie išsilaisvinimo judėjimai išsilieja keisčiausiomis formomis ar susijungia. Prisiminę istorija tapusį marksistų planą – išsivaduoti iš blogio ir kančių šaltinio, sunaikinant privačią gamybos priemonių nuosavybę ir sukylant prieš kapitalistus, – šiuolaikiniai judėjimai, dažniausiai gėjų ir lesbiečių, taip pat mano turintys teisę „nusimesti jungą“ ir tapti laisvais žmonėmis. Tik nuo ko laisvais? Nuo žmonijos moralės normų? Mažuma, šokdinanti daugumą… Aikštingas vaikas, šokdinantis tėvus?! Ir kaip, kokiomis priemonėmis jie bandytų tai padaryti? Manau, pačiais agresyviausiais būdais, išdėstytais ,,Gėjų manifeste“.
     Ir kadangi vis dažniau atmetamas etikos mokslas, moraliniai principai visuomenėje, kurių laikėsi mūsų tėvai, tai remdamiesi istorija galime tikėtis, kad gali būti atpalaiduotas milžiniškas moralinis smurtas prieš mus ir mūsų vaikus. Štai ką mums siūlo prisikėlusi chimera, Naujosios Romos imperija Europos Sąjungos pavidalu, – žydrųjų judėjimą. Ir labai jau agresyviai jis reiškiasi kitose valstybėse!
     Valdžios baimė buvusioje TSRS buvo pagrindinė varomoji jėga. Europos Sąjungoje turėtų būti tikima šviesiu rytojumi, tik ar taip yra? Nuolat bandoma užgniaužti žmonių nuomonę ir uždėti dar didesnes baimės grandines! Iš vieno kalėjimo perėjom į kitą…
     Mes – laisvi žmonės: tiek reikšti savo nuomonę, tiek rinktis tokią ar kitokią valstybės valdymo formą! Negi dar neaišku, kad baimė – tai naujojo kalėjimo kameros penktoji siena! Pakaks bijoti, nes bjauriau būti nebegali – mes ne vergai. Ar Europos Sąjunga – šventa karvė?! Jei ne, tai iš kur tokia daugelio baimė išreikšti savo nuomonę? Negi mums nusispjaut į tai, kaip gyveno mūsų tėvai, į jų moralines vertybes?! Nejau nebematome, kur link einama? Tautos deleguotieji bijo pasirašyti – balsuoti prieš ištvirkėlių invaziją į mūsų šalį. Vieną dieną Europos ,,švietėjai“ gali pabandyti perrašyti ir žmogaus anatomijos bei fiziologijos vadovėlius!
      Argi kažkokios ,,seksualinio švietimo“ asociacijos direktorės siūlomos masturbacijos pamokos mokyklose – tai visuomenės svarstymų objektas?! Negi daugiau neturime apie ką kalbėti? Ir savaime suprantama, kad onanizmo proteguotojus remia RFSU organizacija Švedijoje, kuruojanti pelningą prezervatyvų ir pornografinių filmų verslą! Kodėl mes, lietuviai, turime gėdytis savo vertybių, savo tradicijų? Ar mes norime matyti plikų užpakalių paradus Lietuvos miestuose? Juk aiškiau ir būti negali, kad gėjus proteguoja milžiniški kažkieno pinigai! 
     Vieno žinomo teologo žodžiais, ,,žmonės daugiau linkę į žiaurumą ne tuomet, kai daro kažką blogo, bet kai jie įsitikinę, jog daro gėrį“. Argi gėris yra homoseksualų santuokos? Jei valstybė įteisintų tokias santuokas, tai gal pradėsime švęsti gėjines? Neduok Dieve ir apsaugok Lietuvą nuo to! Psichologijos moksle žinoma ir tokia schema, kai auka, šefuojama ir globojama gelbėtojo, pereina į puolimą ir, pasikeitusi vietomis su gelbėtoju, iš aukos tampa persekiotoju, o gelbėtojas – auka ir galų gale žydruoju…
     Homoseksualizmo bacilos yra tūkstančius kartų pavojingesnės už paukščių gripo! Pasiklauskit bet kurio egzorcisto ir jis jums pasakys, kad kai kada užtenka vieno mesto žvilgsnio į tokio pobūdžio šlykštybes, demonstruojamas gėjų, kad šio šlykštaus maro bacilos priliptų prie jūsų vaiko!
     Todėl šio, žydrojo maro, pavojaus akivaizdoje siūlau – likime prie „senos geldos“ – etinių normų, kurios teigia, kad svetimavimas ir palaidas seksualinis gyvenimas negali būti toleruojamas nei tautoje, nei valstybėje. Reikia rasti būdą, kad Dievo ir žmonių įstatymai eitų kartu. O tauta ir Bažnyčia jokiu būdu neturi prisitaikyti prie besikeičiančių visuomenės „vertybių“ bei ,,normų“.
     Kadaise visuomenės ir Bažnyčios konformistinis elgesys leido Hitleriui sukurti etniškai ir morališkai „tobulą“ visuomenę. Tai žmonijai kainavo kartu paėmus maždaug 60 milijonų gyvybių.
     Rudąjį marą atlaikėm. Nuo raudonojo dainuodami išsigydėm. Atėjo eilė paskutiniam, lemiamam etapui – pažaboti žydrąjį marą. Ir manau, didžioji Lietuvos visuomenės dalis pritars šiam teiginiui: ,,Mūsų nedomina, kas ką daro savo lovose ar tualetuose, tačiau negalima taikstytis ir tylėti, kai iškrypimas nešamas į aplinką, agresyviai primetant jį visuomenei kaip normą!“ Tokia buvo akcijos – mitingo, kurį prie Vilniaus miesto savivaldybės 2005 m. rugsėjo 30 d. surengė piliečių sąšaukos ,,Už dorą ir tautą“ iniciatyvinė grupė ir jiems prijaučiantieji, viena pagrindinių idėjų.
     Nota bene. Kiekvienas mokslas yra gerai įsisavinamas nuolat darant tą patį per tą patį – mokantis ir dar kartą mokantis iš praeities ir dabarties. O ko išmokom? Partijos, kaip grybai po lietaus, dygo ir dygsta Lietuvoje. Ką gali pakeisti partijų gausa? Žmonės be pamato… Kristus ir dvylika mokinių be ginklo pakeitė pasaulį ir net laiką. 
    Napoleonas, savo karais įvaręs siaubo pusei Europos, gyvenimo pabaigoje dienoraštyje rašė: ,,Turėdamas šitokią kariuomenę ir tiek generolų, nesugebėjau net ir ketvirčiui amžiaus pavergti nors vieną žemyną. O šitas Jėzus be jokių ginklų ir prievartos užvaldo tautas ir kultūras jau tūkstančiai metų.“ Štai taip...
     Todėl, turėdami tokį analogą, užuot įkūrę dar vieną bedievių partiją,  paskirkime laiko pasidomėti, ar „šitas“ Jėzus paliko kokį nors mokymą… Ir jei taip, tai ,,imkim ir paskaitykim!“ Partijos nieko nepakeitė, jų gausą išbandėm. O Evangelijos vėjai ar praūžė Lietuvoje? Europoje, iš kurios tikimės milijardų, Reformacija pastatė valstybes ant reikiamo pamato, todėl tos šalys klestinčios, tik primiršusios, iš kur atėjo ekonominis klestėjimas. Na, o Amerikos konstitucija? Ji 90% paremta Biblijos tiesomis, todėl ši valstybė pati stipriausia ir galingiausia pasaulyje dėl Dievo Žodžio praktinio panaudojimo kasdieniame žmonių ir valstybės gyvenime.
     Ir ką gi skelbia Dievo Žodis? Ogi tai, kad neįmanoma gyventi pergalingai ir visaverčiai be aiškaus supratimo apie visą žmogaus asmenybę – apie jo dvasią, sielą ir kūną. Būtent to mus ir moko krikščioniškoji etika, Kristaus mokslas, o ne Krylovo pasakėčių rinkinys ar Mikaldos pranašystės!
     Todėl siūlau: grįžkime prie pamatinių Šventojo Rašto tiesų. Šioje knygoje daugybė naudingų patarimų, kaip saugiai ir ramiai nuvažiuoti iš taško A į tašką B.
     Pabaigai galimos gairės visuomenės laisvėjimui ir vergystės pančių numetimui: a) atsiribojant nuo aiškios erezijos; b) neieškant priešų; c) su atgaila atsimenant praeities pamokas; d) priėmę konstruktyvią kritiką ir patarimus, raginančius išbandyti Evangelijos principus tautos sąmonėjimo kelyje, galime tikėtis Dievo palaimos valstybei, visuomenei, šeimoms ir paskiriems individams šiame tūkstantmetyje. O gangreną ar pūlinį, kad ir kokios spalvos jis būtų, – ar gelsvai žalsvas, ar melsvai žydras, – reikia išpjauti kol nevėlu ir visas kūnas neužsikrėtė. Šiuo atveju, kol mūsų tauta neišsigimė.
     ***  
     P. S. Už homoseksualizmo ir pedofilijos širmos kaip kokia pabaisa slypi godumo ir gobšumo dvasia, reikalaujanti pinigų, pinigų ir dar kartą – pinigų… Tie veikėjai, kurie žydri ar dar ne, ant materializmo aukuro ruošiasi aukoti mus ir mūsų vaikus. Jų šūkis – ,,Po mūsų praturtėjimo nors ir tvanas.“ Ir už 23 milijardų „sanglaudą“ jie pasiruošę sanglaudautis su kuo tik nori, viską ir visus parduoti. Tad klausimas būtų toks – ar tokios sanglaudos mums reikia? Nors ir už 23 milijardus litų…         
      
2011 03 29 

2011 m. kovo 26 d., šeštadienis

Давид Вилкерсон - ,,Последователи Иосифа"


Давид Вилкерсон ,,Последователи Иосифа"

   
Я знаю одного учёного библиолога, который открыл более ста возможных обстоятельств и деталей, в которых Иосиф является прообразом Иисуса Христа. Да, я уверен, что Иосиф является прообразом Христа, я так же верю, что он является прообразом остатка последних дней - людей, которых Бог воздвигает сегодня, чтобы показать Его церкви, как спастись от духовного голода!  
  
     Позвольте мне представить вам последователей Иосифа - небольшой остаток верующих последнего времени, полностью преданных Господу. Они общаются с Богом ежедневно. Они водимы Духом во всех обстоятельствах их жизни. И в то же самое время они проходят через великие испытания и проверки, чтобы войти в место откровения, мудрости и плодотворности. Бог трудится в них, открывая им свою истину и знание. И наступает то время, когда Он вызовет их, как Он вызвал Иосифа! В настоящее время церковь Иисуса Христа становится всё более мирской, сластолюбивой, порочной и холодной. Наша миссия получает буквально тысячи писем от пасторов и духовных лиц, которые озабочены состоянием их церквей. Люди жалуются, что они не слышат обличающих, изменяющих жизнь проповедей. Пасторы жалуются, что очень немногие желают слушать истину.
     Конечно, в Америке имеется несколько сильных церквей - исполненных света, славы и святости Божией. Пасторы их горят, проповедуя святость, и Бог могущественно производит движение среди народа.
    Но в большинстве своём церкви сегодня переживают широко распространившийся духовный голод: бедные проповеди, мёртвые слушатели, "милые" служения, которые не подтверждаются святым хождением. Лаодикийская слепота окутала, как облако, глаза множества людей, которые когда-то горели для Господа.
     Многие истинные служителя Божий впадают в уныние. Один пастор недавно написал: "Многие из богобоязненных пасторов уволены или вынуждены оставить свои церкви. Я подал в отставку в моей церкви 31 декабря прошлого года. Мой коллега, церковь которого находилась в десяти милях от нашей, также оставил свою церковь. Третий пастор, находившийся в шестидесяти милях от нас, был вынужден подать в отставку. Четвёртый был уволен из церкви в октябре....
     В нашей местности церкви растут не из-за приобретения новообращённых, а в основном, из-за перемещения верующих с потребительским складом ума, бегающих из церкви в церковь. Это вращающаяся дверь.... Пожалуйста, посмотрите, сколько сейчас мужей Божьих, имеющих сокрушённое сердце, расстроенных, обескураженных, но всё-таки взывающих: "Всё равно, гряди, Господи Иисусе!"
     Каков же Божий план вывода верующих из такого отступления и голода?
     Бог всегда трудился заранее над каждым духовным голодом в Его Церкви. В каждом поколении Он заботился о том, чтобы приготовить выход для Своего народа!
     Семьдесят пять членов дома Иаковлева умерли бы от голода, распространившегося по всей земле (и обетование, данное Богом Израилю, было бы разрушено), если бы Бог не предусмотрел всё намного вперёд. В самом деле, за двадцать лет перед наступлением голода, Бог привёл в движение Свой план спасения Своего народа от гибели.
    Он послал Иосифа в Египет! В продолжение двадцати лет Бог работал над этим человеком -изолировав его, испытывая его, приготовляя его на должность правителя - потому что Иосиф должен спасти жизнь Божьих избранных. Он удерживал Иосифа от широкой известности, чтобы приготовить его для наступающего времени хаоса и смерти!
      Возлюбленные, точно так же как Бог изолировал Иосифа. Он имеет Иосифов и сегодня, которые сокрыты от глаз всех людей. Они находятся в горниле испытаний, в тюрьмах страданий и в борьбе с искушениями. Они умирают для этого мира, не желая себе ничего из его славы, чести, денег или удовольствий. И у них растёт жажда быть ближе ко Христу - познать Его голос и Его сердце.
      Вы можете не понимать всех таинственных проверок, испытаний и трудностей в вашей жизни. Но если ваше сердце полностью направлено на то, чтобы следовать за Иисусом, вы можете успокоиться, будучи уверенными, что Бог имеет в этом цель! Он желает, чтобы вы стали Иосифом!
      Имеются три вещи, через которые надлежало пройти Иосифу, чтобы стать испытанным и проверенным слугой Господним. И вы будете переживать то же самое, если вы являетесь Иосифом последних дней:
     1. Иосиф ответил на призыв Духа Святого к святой, непорочной жизни.
       Дух Божий всегда зовёт человеческий род к Себе - к святости, чистоте сердца и отделённой от мира жизни. К сожалению, отвечают немногие, но в каждом поколении Бог имеет небольшой остаток, которые отвечают на Его призыв. Они отделяют себя, очищают свою жизнь и отдают себя полностью Ему.
     Иосиф ответил на Божий зов в очень раннем возрасте. Он имел десять старших братьев, которые получили тот же самый призыв отказаться от мира, ходить праведно и отделить себя от нечистоты.     
      Но они избрали для себя остаться в этом мире - и их хождение перед Богом было с половинчатым сердцем.
     Было, по крайней мере, два случая, когда все сыновья Иакова получили очень ясно Божий призыв. Первый случай произошел в Сихеме, когда Иаков построил жертвенник БОГУ ИЗРАИЛЕВУ. Иаков позвал своих сыновей к жертвеннику, чтобы и они вместе с ним преклонились перед Господом и последовали Ему всем сердцем.
    Но братья Иосифа, вместо этого, обратились к мести и кровопролитию. Когда сын князя Сихемского обесчестил их сестру Дину, они напали на город, сожгли его дотла, убили всех мужчин и увели в плен женщин и детей (Быт. 34 ). Эти десять братьев не отдались полностью, чтобы верить и служить Богу. Нет - их злодеяние сделало Иакова ненавистным для Хананеян!
     Однако, Бог призывал их ещё один раз, на этот раз в Вефиле. Иаков знал, что его сыновья были привязаны к идолам и отвергли Божий призыв к чистоте и праведности. И он предупреждал их: "....бросьте богов чужих, находящихся у вас, и очиститесь, и перемените одежды ваши; встанем и пойдём в Вефиль; там устрою я жертвенник Богу." (Быт. 35:2-3).
     Возлюбленные, это был один из наиболее отчётливых призывов во всём Божьем Слове! Фраза "перемените одежды ваши" на еврейском языке значит моральное и духовное очищение ума и сердца. Внешне сыновья Иакова обратились: "И отдали Иакову всех богов чужих, бывших в руках их, и серьги, бывшие в ушах их", (ст. 4). Но их покаяние было только поверхностным - они никогда не имели истинной перемены сердца. Они вернулись обратно к своему мятежному образу жизни, исполнившись ненависти, зависти и враждебности!
     Но с Иосифом произошло нечто другое: его покаяние было чистосердечным. Он ответил на призыв Духа Святого - и с семнадцати лет он полностью предал себя следованию за Господом. И, находясь в самой середине порочного, злого окружения, Иосиф сохранял чистыми свои руки и сердце.
      Иаков имел других сыновей, которые были рождены от Валлы и Зелфы, его служанок и наложниц. Эти сыновья пасли семейные стада, и Иосиф был посылаем на поля работать с ними. Но вскоре он опечалился - потому что его братья разговаривали и жили, подобно язычникам. Его чистое сердце сокрушалось от порока, который был в его собственной семье.
      "И доводил Иосиф худые о них слухи до отца их" (Быт. 37:2). Иосиф приносил эту тяжесть в своём сердце к своему отцу: "Ты не поверишь, отец, тому, как они живут. Они говорят против твоего и моего Бога. Они оскорбляют Его!"
      Возлюбленные, это есть признак Иосифов наших дней: они опечалены грехом! Они оставили всех идолов и возлюбили Иисуса - их сердца пламенеют в Его святости! Они видят грех в стране, но более всего они печалятся о грехе в церкви. Они взывают в своей душе: "О, Отец, посмотри, что происходит среди Твоих детей!"
     Если вы являетесь Иосифом наших дней, вы не можете не замечать греха. Наоборот, что-то побуждает вас говорить: "О, Боже, я не могу переносить то, что они делают с Твоим именем!" Вы начинаете молиться - не против людей, а против вторжения демонических сил в церковь Иисуса Христа!
     Отец Иосифа любил его более других сыновей своих и одел его в особую одежду, что выделило его из среды его братьев!
     Имеет ли наш небесный Отец особое расположение к некоторым из Своих детей? Не говорит ли Библия, что Он не имеет лицеприятия?
     Когда речь идёт о вечном спасении и Его замечательных обетованиях завета, Бог относится ко всем одинаково. Однако, Господь отвечает взаимностью тем, кто всем сердцем ответил на Его зов. Он проявляет Своё особое расположение к тем, кто всецело отдаёт Ему свою жизнь!
     Иов сказал: "Жизнь и милость даровал мне..." (Иов. 10:12). И Давид говорил: "Ибо Ты благословляешь праведника, Господи; благословением, как щитом, венчаешь его." (Пс. 5:13). "По благоволению Твоему, Господи, Ты укрепил гору мою." (Пс. 29:8). Писание, также, говорит нам: "Отрок же Самуил более и более приходил в возраст и в благоволение у Господа и у людей." (1Цар. 2-26).
      В самом деле, наш небесный Отец одевает в особую одежду тех, кто ищут Его и отдают Ему своё сердце полностью: "Радостью буду радоваться о Господе, возвеселится душа моя о Боге моём; ибо Он облёк меня в ризы спасения, одеждою правды одел меня..." (Ис.61:10).
     Иосиф ответил на призыв Духа Божьего, отказавшись от всего, и он получил особое расположение от своего отца. Ему дали одежду, которая выделила его. Но это особое благорасположение его отца стоило ему дорого! Оно стоило Иосифу потери родственных отношений со своими братьями. Оно принесло ему отречение, непонимание, насмешки: "...братья его ...возненавидели его" (Быт. 37:4).
      Почему братья Иосифа восстали против него? Разгадка находится в стихе 11: "Братья его досадовали на него." Когда они видели одежду, которую носил Иосиф, они знали, что она говорит о благоволении отца, о праведности Иосифа. И они ненавидели его - потому что она напоминала им о том призыве Духа Божьего, который они отвергли! Иосиф был упрёком их половинчатому образу жизни!
     Видите, братья Иосифа, собираясь вместе, занимались мелкими сплетнями и себялюбивыми разговорами. Их сердца были заняты мечтой о имении, земле и их будущем. Но мысли Иосифа были в другом месте. Он говорил о Божественном, о сверхъестественных проявлениях. Бог давал ему сны, которые в те дни рассматривались, как голос Божий.
     Итак, Иосиф носил другую одежду - и эта разница сделала его ненавистным его братьям. И возлюбленные, то же самое будет происходить и с вами. если вы отдались Иисусу!
     Равнодушные христиане вокруг вас будут желать говорить о своих машинах, домах и работах, но вы бы лучше хотели говорить о вечных ценностях, о том, что Бог говорит вам. Через некоторое время вы станете упрёком их половинчатости Они будут досадовать на вас - потому что вы олицетворяете тот призыв Духа Святого, который они отклонили.
     Воистину, остаток подобных Иосифу людей испытывает презрение во всей его полноте. Эти люди знают, как больно, когда их называют духовно неуравновешенными. Даже проповедники злословят их, называя их отделение от мира и преданность Иисусу "духовной гордостью". Они говорят в своих церквях: "Этот ушел слишком далеко. Богу не нужен такой фанатизм."
      2. Самое большое испытание Иосифа - было испытание Словом Божьим, Словом Того, Кого он так любил и Кому так доверял!
       "Послал пред ними человека: в рабы продан был Иосиф. Стеснили оковами ноги его, в железо вошла душа его, доколе исполнилось слово Его; Слово Господне испытало его." (Пс. 104:17-19) Иосиф был проверен и испытан многими способами - но его величайшим испытанием было Слово, которое он получил!
     Давайте рассмотрим всё, что Иосиф перенёс. Будучи всего семнадцати лет, он был раздет и брошен в яму, чтобы умереть от голода. Его хладнокровные братья смеялись над его мольбами о милости. Он был продан измаильтянским купцам, увезён с караваном на египетский рынок рабов и затем продан, как обыкновенный раб.
      Но величайшим испытанием для Иосифа было не отречение его братьями, не оскорбление его человеческого достоинства, когда он превратился в раба или когда был брошен в темницу. Нет - Иосиф был смущён и испытан в духе тем ясным Словом, которое он слышал от Бога!
     Бог открыл Иосифу через сны, что ему будет дана великая власть и он будет использовать её для славы Божией. Его братья поклонятся ему -даже солнце, луна и звёзды поклонятся ему! Он будет великим освободителем многих людей.
      Я считаю, что никакое из этих откровений не было для Иосифа проверкой на эгоизм. Его сердце настолько было предано Богу, что это Слово, наоборот, давало ему способность смиренно осознавать своё призвание. "О, Господь, Ты положил на меня Свою руку, чтобы я был частью Твоего вечного, великого плана. О, Боже, почему Ты избрал меня?" Иосиф переживал благословение только от сознания того, что он будет играть важную роль в том, чтобы воля Божия совершилась!
      Но все обстоятельства в жизни Иосифа были как раз противоположны тому, что Бог дал ему в его сердце. Он был слугою - он должен был кланяться! Как он мог вместить Слово от Бога, что придёт день, когда он освободит множество людей, если он сам был рабом? Он должен был думать: "Это что-то не то. Как Бог мог направить мой путь в темницу? Он сказал , что я получу благословение. Но Он не сказал мне, что вот это всё случится со мной!"
     Десять лет Иосиф верно служил в доме Потифара - однако, в конце он был оклеветан и ложно обвинён. Его победа над искушением со стороны жены Потифара только привела его в тюрьму. В такие минуты он, должно быть, размышлял над вопросами: "Правильно ли слышал я? Или это моя гордость придумала эти сны? Может быть, мои братья были правы, что я придал слишком большое значение этому Слову? Может быть, все то, что происходит со мной, является лишь наказанием за мои, в некотором роде тщеславные, желания...?"
      Возлюбленные, были моменты, когда Господь показывал мне то, что Он определил для меня - труд, служение, плодотворность - однако, все мои обстоятельства были полностью противоположны этому Слову. В такие минуты я думал: "О, Боже, это наверное, не Ты говорил, это, должно быть, моя плоть." Я был испытываем Словом Божьим ко мне!
      Я знаю одного дорогого пастора, который испытывается Словом Божьим. Он верит в то, что Библия говорит об исцелении - и, однако, последние пять лет он ухаживает за своей женой, поражённой редкой болезнью. Он молится за больных в своей церкви - и потом приходит домой кормить, одевать и купать свою жену. Он верит, что Бог может исцелить его жену, но ей становится всё хуже с каждым днём!
      Я вижу проявляющуюся в этом человеке милость и терпение Иисуса Христа. Он является одним из наиболее любящих и заботливых мужей Божьих, каких я только когда-либо встречал. Нежность, которую он проявляет к своей жене, переходит на его служение в его церкви!
      Одна дорогая сестра недавно написала, что больше года назад она определённо решила посвятить себя всецело Иисусу. Бог начал проявлять в ней Христа - и, однако, очень скоро после того она обнаружила, что её муж наведывал непристойные места. Он оставался каждую ночь в барах и домах с нехорошей репутацией.
        Эта женщина была вынуждена оставить дом и пойти работать, чтобы содержать своих троих детей. Чем более преданной она становилась по отношению ко Христу, тем больше её муж отворачивался от Бога. Она не могла понять, почему, когда она предала своё сердце Христу, случилась такая ужасная трагедия. Но я почувствовал в её письме твёрдость и божественную силу.
     Она также испытывается Словом! Бог дал ей свои обетования - однако, её обстоятельства оказались как раз противоположными!
     Даже в самой середине каждого испытания и трудного места, Бог благословляет Своих Иосифов!
      Даже в то время, когда Иосиф был в доме Потифара, он был благословлён Богом. Вскоре после того, как он был брошен в тюрьму, он также имел успех. Как Бог благословлял его? Это благословение не заключалось в деньгах или владениях, это не была также занимаемая должность. Нет - всё время Бог благословлял дух Иосифа - говоря к его сердцу, давая ему сны и истолкования!
     Это и было то, что удерживало Иосифа на Божьем пути. Он верил в то, что несмотря на все его трудности и разные ситуации. Бог был с ним. У Иосифа не было и минуты без ощущения присутствия Господня - и это постоянно пребывающее присутствие давало ему мир.
     Я думаю, что Бог, должно быть, очень желал показать Иосифу конец истории -прошептать ему: "Не переживай, Иосиф. Вот каким образом это всё окончится...." Но Он не мог этого сделать, потому что Иосиф всё ещё был в школе!
     Вы видите, Иосиф не знал, что наступит день, что он будет "старейшин его (фараона) учить мудрости" (Пс. 104:22). Как смог бы он учить вельмож Египетских мудрости Божией, если бы он не изучил её сначала сам? Божьи дети учатся таким урокам только верой! Мы получаем мудрость Божью через испытания, скорби, трудности и проверки. Мы не вымаливаем её - мы получаем её из жизни!
         ***
     Если вы являетесь Иосифом последних дней перед Богом, тогда вы учитесь полагаться на Него в ваших испытаниях. Вы учитесь доверять и не роптать - покоиться в Нём полностью. Вы можете не понимать все таинственные пути, которыми Бог ведёт вас. И вообще, всё вокруг вас может казаться очень противоположным Слову Божьему, когда-то данному вам.
    Но во всём этом вы постигаете, что Христос является вашим источником. И Бог держит вас в школе до дня, когда Он Сам позовёт вас!
        3. Наступил день, когда всё это стало понятным для Иосифа. Бог собрал всё воедино - и каждое слово и обетование было исполнено до единой буквы!
    Я считаю, что это случилось в один из самых тёмных часов для Иосифа; когда он был одинок, отвержен, внезапно прозвучал голос одного из охранников фараона: "Иосиф! Приведи себя в порядок - фараон зовёт тебя!"
     В этот момент, должно быть, Дух Божий сошёл могущественно на Иосифа. Я считаю, его сердце затрепетало, волнение нарастало в нём. Он стоял перед тем, чтобы наконец понять, почему это всё происходило в его жизни!
     Когда Иосиф брился и стриг свои волосы, он, наверное, думал: "Это начало того, что Бог обещал мне. Теперь я знаю, что я слышал это от Него! Нет, не дьявол управлял всеми обстоятельствами, моя жизнь не была прожита напрасно. Бог управлял всем всё это время!"
    Через несколько минут Иосиф стоял перед фараоном, слушая его сон. Он истолковал этот сон о надвигающемся голоде и сказал фараону, что он должен собирать и складировать зерно по всей стране: "И ныне да усмотрит фараон мужа разумного и мудрого, и да поставит его над землёй Египетскою." (Быт. 41:33).
       Фараон посмотрел вокруг и повернулся и Иосифу: "Ты будешь этим человеком, Иосиф! Я назначаю тебя вторым правителем! Только я во всём царстве буду иметь больше власти, чем ты Ты будешь смотреть за всем этим!"
       Как быстро всё изменилось! Втечение часа Иосиф превратился из забытого, неизвестной заключённого во второго по власти человека в Египте. И когда он ехал в царской колеснице по улицам, люди. кланялись ему - и внезапно он осознал, что его сон сбылся!
     Я представляю, как Иосиф ехал в глубоком но радостном размышлении. Он, должно быть вспомнил каждую тяжёлую минуту из последних двадцати лет. Он думал обо всех испытаниях и проверках - об отречении его братьев, о продаж его в рабство.
     Но сейчас радость пришла в его сердце потому что всё стало на свои места! Он сказала: "Теперь-то я вижу это! Голод наступает - и Бог желает спасти моего отца и братьев. Он посла меня перед ними. Это и был Его план всё это время!"
     День пришёл, когда Иосиф стоял перед своим братьями и мог сказать: "Вот, вы умышляли против меня зло; но Бог обратил это в добро, чтобы сделать то, что теперь есть: сохранить жизнь великому числу людей." (Быт. 50:20)
    "Бог послал меня перед вами, чтобы оставить вас на земле и сохранить вашу жизнь великим избавлением. Итак, не вы послали меня сюда, но Бог, который и поставил меня отцом фараону и господином во всём доме его, и владыкою во всей земле Египетской." (Быт. 45:7-8).
     Иосиф говорил: "Бог стоял за всем этим, за каждым шагом на этом пути! Каждое переживание, которое дьявол приносил мне - даже вред, который вы думали причинить мне - Бог обратил в добро и сделал частью Своего вечного плана!"
       *** 
     Дорогой верующий, если вы являетесь Иосифом наших дней, очень скоро вы уразумеете ваши прежние огненные испытания. Бог введёт вас в то обетование, которое Он дал вам - и внезапно всё обретёт смысл. Вы увидите, что Он никогда не оставлял вас. Он должен был провести вас этим путём - потому что Он тренировал вас, готовил вас и учил вас доверять Ему во всём. Он назначил время, когда вас использовать - и это время впереди!
      Евангелисты последних дней в большинстве своём не будут стоять за кафедрами - они будут в собрании, не очень известны, но используемы могущественно!
     Наступает время, когда будет такой духовный голод, которого мир никогда не видел. Люди будут голодать духовно повсеместно. Но все разбитые и изголодавшиеся будут позваны один за другим и им скажут: "Пойдём со мной - я знаю людей, исполненных Господом. Они были испытаны, проведены через огонь и исполнены Духа Святого. Они имеют истинное слово освобождения для тебя!"
     Возлюбленные, я вижу, это происходит теперь! Я знаю некоторых Иосифов по имени, потому что я разговаривал с ними. Они способны дать Хлеб Жизни голодающим - потому что они имеют ключ от Божьих закромов! Они знают пути Господни, потому что они прошли через свои испытания и искушения с надеждой на Бога. Что-то очень сильное открылось в них - и это сердце полностью убеждено, что Бог отвечает на молитвы!
     Как вы относитесь к Божьим действиям по отношению к вам, которые для вас непонятны? Уверены ли вы, что Бог действует во всём этом, выполняя Своё обетование, данное вам? Можете ли вы сказать: "Мне достаточно того сейчас, что я знаю, что Иисус со мной, и Он благословляет мой дух"?
      Стойте в вере! Не бойтесь, потому что вы находитесь в школе Христа. Всё находится в Его руках. Внезапно наступит час, когда ваша битва будет окончена и ваша победа станет явной.
      Вы выйдете из огня СОСУДОМ в чести - совершать Его волю, как Иосиф!