2011 m. sausio 1 d., šeštadienis

Daktaro Moro sala

Chimera (Arezzo) 

 Apie užjūrio dovanėles...



 Šiame pasaulyje daug pavojingesnė ne recesija, bet proto obsesija. Neseniai ES leido eksperimentuoti pačia pavojingiausia žmogaus egzistencijai forma – persodinti žmogaus ląsteles į gyvūnų audinius. Chimerų dauginimas? Ir taip, ir ne. Anglijos Parlamentas leido persodinti žmogaus lytines ląsteles kam ir kur nori. Jie jau pakeitė karvės DNR. Tokia karvė duoda keturis kartus daugiau pieno. Kažin kokia jo kokybė? 
 Noras modifikuoti viską ir visus, pvz., išvesti žydrų pomidorų veislę (gal dar avių ir, aišku, žmonių), kad ,,iš kažkur” tarp jų atsiradus raudoniems, žydrieji pomidorai galėtų apkaltinti, jog raudoni pomidorai – anomalija, jie neteisingi ir netikri. Nors raudoni pomidorai ir sako: ,,parašyta“...
     – ,,Kas?“ – rėkia žydrieji. 
    – ,,Kad pomidorai turi būti raudoni" - atsako anie... 
     Tai – didžioji vinis į Europos civilizacijos karstą. Daugiau kažin ar bereikia. Eksperimentuosim? Kiškianozaurus veisim, o po to Kunstkameroje auginsim? Ar žinot, kodėl kai kurios šeimos išnyko? Todėl, kad prakeikimas eina iš kartos į kartą, todėl ir uždaryta šeimos linija, uždraustas giminės genealoginis medis, kad nebedaugintų nelaimėlių skaičiaus, o mes norim dirbtinio apvaisinimo, kad monstrai gimtų?
  Nors… tebekalama ir daugiau vinių. Vien Č. Darvino atvaizdas ant penkių svarų sterlingų banknoto ko vertas, arba užrašai ant autobusų Londone: ,,Tikėtina, kad Dievo nėra...“ Buvo bandymas ir Vilniuje ant troleibusų užrašyti, tik tema buvo a la ,,Laisvę gėjams“.
     Gruodžio 18 d. JTO būstinėje Prancūzijos iniciatyva buvo pristatyta ,,Deklaracija apie žmogaus teises, seksualinę orientaciją ir lyties tapatybę“. O čia net nekvepia homoseksualizmo dekriminalizavimu. Tik dar vienu bandymu įteisinti bjaurastį. 
     Na gerai, mat jį bala tą moralizavimą, gal tu netiki Biblija… Bet savo vaikams juk nesakome ,,vok“, ,,meluok“ ar panašiai. Nes tai bjaurios ydos. Jei skatintume vaikus taip daryti, pasmerktume juos mažų mažiausiai socialinei izoliacijai. O iš kur žinome, kad meluoti, vogti – negerai? Mokykloje moko, tėvai sakė ir Šventajame Rašte parašyta. Ten pat parašyta, kad homoseksualizmas – dar baisesnė nuodėmė. Tad jei leisime gėjams užsiimti savo ,,verslu“, atidarysime jiems duris į pražūtį. Argi tai humaniška? Tikrai ne. Visuomenė, leidžianti nekliudomai pražūti savo narių grupei, elgtųsi nusikalstamai.
     Jei geras toks šūkis: ,,Neleisk girtam sėstis prie vairo“, tai geresnis būtų štai koks: ,,Neleisk homoseksualui žūti nuodėmėje“, pasakyk, ką dėl jo Kristus padarė! O ne gatvėje reklamas kabinėti apie vienodas homoseksualo ir heteroseksualo širdis. Tad būkime nuoseklūs ir šioje socialinėje sferoje – juk nenuolaidžiaujame savo vaikams iki beprotybės, leisdami jiems daryti viską ir visur? Negi tada gėjai ne žmonės? Žmonės, tik įnoringesni už vaikus, todėl ir reikia juos apsaugoti nuo pragaištingo hobio. Kodėl leidžiame šiai nedidelei, gal net 1% neapimančiai, visuomenės daliai eiti į pražūtį? Nemylime jų? Bet Dievas juos myli, dėl to negali būti jokių abejonių, bet šios nuodėmės Jis nekenčia labiausiai. Dėl jos jau buvo sudeginti keli pasaulio miestai.
      Senajame Testamente, Kunigų knygoje, aprašyti štai tokie asmens higienos būdai, pvz., mėnesinių metu negalėdavai liesti moters. Negi senovėje žmonės geriau išmanė asmens higieną? O dabar? Tomponų reklamos per TV nuo ryto iki vakaro. Išsiliejus vyro sėklai būdavai nešvarus iki vakaro. O čia – homoseksualų orgijos nušviečiamos laikraščiuose ir nieko... Ir dar jaunimas verbuojamas į iškrypėlių klubus – bendri vakarėliai, kad po to užsikrėtę ta dvasia papildytų jų gretas. Ir visi tyli. Nebe failų formatai, bet falų.
    Tad didžioji vinis į Europos civilizacijos karstą įkalta, taip kaip sudaužomas šampano butelis naujam laivui atsišvartuojant ir palydint jį į kelionę, tik šiuo atveju – finalinė.
      Kas tą pirmą vinį nukaldino – Feuerbachas, Ničė ar Karlas Marksas – teroro tėvas? Kas užsakė Europos žūtį? Kas užbėgo į priekį ir iš anksto parašė nekrologą? Djordas Lukačas, P. Bjukinenas? Ne, tai padarė melo ir neapykantos dvasia. Juk tai ji kalba: ,,Europos Parlamente per daug krikščionybės...“ Koks jos vardas? Antikristo dvasia, štai jos tikrasis vardas. Suomių satanistinio įvaizdžio grupės laimėjimas Eurovizijoje, štai tikrasis – ne Hauso, bet daktaro Moro veidas. 
   Todėl Tiesos ir neapkenčia Europarlamentas. Veikiau ta dvasia už jo. Juk piktasis žino, kad jo laikas artėja į pabaigą, todėl ir kova tokia arši. Homoseksualizmas yra viena iš antikristo platformos atramų, ant kurios jis taikosi atsisėsti vietoj Kristaus, juk ir dabar kas kalba apie Kristų, yra labiausiai nekenčiamas. Liuteris pasakė: ,,prakeikta tebūna tokia meilė ir vienybė, dėl kurios Dievo Žodis turi būti paniekintas“. Vyskupas Latimeras, sudegintas ant laužo, sakė: ,,Vienybė privalo būti pagal Dievo Žodį, nes kitaip geriau karas negu taika“. Privalom grąžinti Kristaus vardą į deramą vietą ES konstitucijoje.
      Įstojusios į ES Rumunija ir Bulgarija įsigijo daugiau autobusų, juose yra net kištukai mobiliems kompiuteriams… Bet ar tarpusavio bendravimui tai padeda? Jau dabar nuo intymių pokalbių detalių viešoje erdvėje ausys kaista...
      Kelionių daugėjimas – tai paskutinių laikų ženklas, bet ne progreso rodiklis. Daugiau nei prieš 200 metų Izaokas Niutonas sakė: ,,Artėja laikas, kai žmogus keliaus 50 mylių per valandą greičiu“. Skeptikas bedievis Volteras išjuokė Niutono pranašavimą ir pasakė: ,,Pažiūrėk į Niutono galingą protą, studijavusį gravitaciją. Pasenęs ir antrąsyk tapęs vaiku, jis ėmė studijuoti knygą, vadinamą Biblija. Rodos, tam, kad tikėtume jos absurdiškomis nesąmonėmis, mes turime patikėti, kad žmonijos pažinimas taip padidės, jog žmogus galės keliauti 50 mylių per valandą greičiu. Vargšas bukaprotis! Joks žmogus negali keliauti 30 mylių per valandą greičiu ir likti gyvas“.
      Kelionės ir pažinimas – tai du svarbūs ženklai, kurių nematė jokia kita karta: ,,O tu, Danieliau, laikyk paslaptyje šiuos žodžius ir užantspauduok knygą iki laikų pabaigos. Daugelis bus pasimetę (bėgios šen bei ten), ir pažinimas vis labiau plis“ (ST, Dan 12, 4).
     Rumunija, Bulgarija, kaip ir Lietuva, Latvija ir kitos šalys su jų nacionaliniu turtu kai kam yra kaip akcijos, krizės metu superkamos lengvatinėmis sąlygomis. Arba patys parduodame – auksą, ne tik juodą, už grašius. O po to… Štai tas ,,po to“ ir yra kertinis klausimas. Kažin kur dabar yra Lietuvos auksas?
      Valdoma demokratija garsiai rėkia, todėl ir girdima. Griovėjus veda neapykantos impulsas. Bet reikia meilės impulso vedamų žmonių. O gal egzistuoja civilizacijų problema? Nebent meilės ir neapykantos civilizacijos, dvi stovyklos, du poliai... Ne, ne civilizacijų karas vyksta, o jei taip, tai viena civilizacija – šviesos, kita – tamsos. Kaip tvirtina mokslininkai, pasaulyje nėra civilizacijų konflikto, o yra tik socializmo ir kapitalizmo konfliktas, kurį eskaluoja nenubaustas komunizmas, keičiantis savo veidą ir prisitaikantis prie besikeičiančių sąlygų.
      Žmonės negali – net į negyvenamą salą pakliuvę – sukurti taikios visuomenės. Kodėl? ,,Musių valdovas“ neleidžia. Akcentai į matomą valdžią. Vadybininkų sindromas, kredencialų, regalijų troškimas. Bet yra ir nematoma valdžia.
       Valstybių vadovai geriausi būtų tie, kurie tiki nematomu Asmeniu... Tokių valstybių gyventojai – patys laimingiausi, nes jiems nekyla problemų su nematomu Valdovu, be to jie visi motyvuoti, nes gyvena ir tikėjimu, ne vien regėjimu. Šis Asmuo neišnaudoja, nesavanaudiškai juos myli, todėl gyventojams nereikia nuolat keisti regimų vadovų... Arba dar blogiau – nukaldinti aukso veršį.
     O ir regimi vadovai, patys būdami motyvuoti ir sveikai bijantys nematomo Valdovo bei mylintys Jį, dažniausiai randa teisingus sprendimus ir todėl valstybėje vyrauja harmonija.
***
      Apie vadovus, kad ir biblinius. Kodėl akcentas į Bibliją, o ne į Koraną? Apie Lietuvos istoriją lietuviai rašo tik gerai. Arabai taip pat. O žydai? Ar tai, ką sakė ST pranašai Ezechielis, Jeremijas, nedaro gėdos žydų tautai? Daro! 
     ,,...Žmogaus sūnau, ar matai, ką Izraelio namų vyresnieji daro prie stabų piešinių? <...> ...pamatysi  dar didesnių bjaurysčių''.
     ,,...Jis (Dievas) įvedė mane į Viešpaties namų kiemą. Tarp Viešpaties šventyklos durų ir aukuro stovėjo maždaug dvidešimt penki vyrai, nusigręžę nuo Viešpaties šventyklos į rytus, ir garbino saulę.    
     ,,Aš išliesiu ant jų savo įtūžį,  nesigailėsiu jų ir nebūsiu jiems nuolaidus. Nors jie garsiai šauksis mano pagalbos, neišklausysiu jų“ (Ez 8, 12–13.16.18).
      O štai ką dar Dievas jiems ,,pažadėjo“ per pranašą Jeremiją už tai, kad jie garbino Dangaus Karalienę: ,,Aš darysiu jiems pikta, o ne gera; visi Judo žmonės Egipto žemėje žus nuo kardo ir bado, kol bus visai sunaikinti“ (Jer 44, 27). 
      Nieko sau atvirumas? Ir tikrai, kad plauką neglostantis... Izidė Egipte, Astartė – Dangaus Karalienė Izraelyje, Indijoje – deivė Devaki, Afroditė Graikijoje ir t. t. Tai demoniškų dvasių vardai, nukreipiantys žmoniją nuo Jėzaus garbinimo, atitolinantys žmonių sielas nuo išgelbėjimo. Beje, tai ir feminizmą skatinančios dvasios.
     Nuo to laiko žlugo šešios imperijos. Dabar – septintosios laikas. Gamtoje lieka patys stipriausieji, sakė Č. Darvinas. Šventasis Raštas sako, kad lieka moraliausieji. Gamta nemėgsta tuštumos – kultai, savirealizacijos treningai, šarlataniški hilerių kursai, ,,Urantijos“ knygos pavidalo ezoterika kemšama žmogui; spiritistės – mediumės, rasistinės teorijos apie žmonijos dalį – atlantus kūrėjos J. Blavatskajos mokymai. Žmogus juk turi kažkuo tikėti. M. Gorkis vadino Leniną Mahatma. ,,Didžioji siela“, nukankinusi milijonus žmonių... 
  Gi ES leis airiams uždrausti abortus, jei Airija surengs dar vieną referendumą Lisabonos sutarties ratifikavimui. Kokio lygio manipuliacija! Karaliukų leidimas... Gal ir antram Kristaus atėjimui reiks prašyti leidimo pas kurį? Kur mes einame, kad leidžiame iš savęs taip tyčiotis?
     O kur tu buvai, kai žmogų žudė? Nors ir morališkai. Po medžiu stovėjai?
***
      Apskritai šis pasakojimas ne apie supertiesias Europos morkas, bet apie jų vartotojus... nebūtinai kiškius. Ir ne apie ES–alos, atsiprašau, Sąjungos, žandarmeriją ar šalį, kurios sostinė pavadinta specifinių kopūstų vardu ir tos šalies kariuomenę, o apie mūsų Tėvynę – jau beveik be sienų, tėvų ir protėvių sampratos ir, svarbiausia, beveik be jokios moralės. Tauta kastruojama: išpjaunama lietuviška tapatybė asmens dokumentuose, kėsinamasi į nacionalinę valiutą, visaip teršiama kalba, moralinės vertybės, griaunamos valstybės sienos.
       O ką galime įskiepyti savo vaikams štai taip mokydami... Kaip? Paskaitykim, kas rašoma apie gyvybės atsiradimą 7–os klasės Biologijos vadovėlyje: ,,Verčiame gyvybės istorijos puslapius. Nuo pat pradžių, kai dar nebuvo šviesos, tamsybėse lakiojo dvasia, panaši į karvelį. Tai buvo Dievas sutvėrėjas, kuris ėmė skirstyti pasaulio dalis.
      Praskleidęs miglas, padarė į aukštį taką, kuriuo galėjo visur vaikščioti. Beeidamas nusispjovė į kairę pusę. Seilės nukrito ant vandens, kuriame pasirodė būtybė. Dievas jį pavadino Liucinu. Liepė tam Liucinui pasinerti į marias ir iš ten atnešti žemės sėklų. Liucinas tik trečią kartą panėręs atnešė jų pilną burną ir ausis. Dievas subarė Liuciną už gobšumą, o sėklas pasėjo – pradėjo augti jo pasėta žemė“ (Sakmė, užrašyta 1887 metais Raseinių apskr.).
   Tokiame kontekste ir užauga mūsų vaikai, – nekalbant jau apie Č. Darvino ir T. Hakslio, nuo jaunystės paveiktų hipnoze, evoliucijos teorijos dėstymą, – kuriuos ten pat, mokykloje, bandome mokyti tikybos, prieš tai nuo jos paskiepiję, o kai kuriuos gal būt visam gyvenimui... Todėl užaugus ir žudomasi, nes nėra nei baimės, nei atsakomybės, nei supratimo apie Kūrėją.
***
      232 metų Nepriklausomybės deklaracijos paskelbimo sukaktį šventė galingiausia pasaulio valstybė – JAV. Lietuva dar ,,tik“ tūkstančio... O ką pasiekėm? Argi nereikšminga JAV patirtis, kad į savo šalies Konstituciją amerikiečiai sudėjo 90 procentų Biblijos tiesų? O gal jūs norit dar vieno tūkstantmečio? Apsaugok, Dieve, dar nuo 1000 metų H. Poterio kultūros!
    Rusijoje jau veikia jo pasekėjų mokykla, kurioje mokosi raganos ir raganiai, prasmirdę smala. Kodėl blogis taip atakuoja žmogų, o ne šunis ar kates? Todėl, kad jis vienintelis sukurtas pagal Dievo atvaizdą. Tai negi vis dar neaišku, kas ir kodėl atakuoja?
  Štai kas sakoma apie Amerikos įkūrėjus: ,,Visi šios biblinės sandraugos kūrėjai tikėjo, kad juos vedė pats Kristus, kad būtų sukurta visuomenė, pagrįsta sandoros su Dievu ir vieno su kitais Kristuje principais...“ – rašo istorikas P. Marshallas.
    Prieš keturis šimtus metų pirmieji kolonistai iš Anglijos pasiekė Amerikos krantus sukurti Biblijos įstatymais grįstą visuomenę. 1607 metų balandžio mėnesį jie išsilaipino Cape Henry vietovėje, šiandien žinomoje kaip Virginia Beach, pastatė kryžių ir pašventė Naująjį pasaulį Dievui. Iš jų sudarytos su Dievu sandoros vėliau ir išaugo JAV.
     Kolonistai nusprendė, kad Dievas, o ne Anglijos karalius Jokūbas I bus jų Teisėjas, įstatymdavys ir karalius: ,,Viešpats yra mūsų teisėjas ir mūsų įstatymų davėjas, Viešpats yra mūsų karalius, – Jis yra tas, kuris mus išvaduos“.
Iki 1776 metų Nepriklausomybės deklaracijos paskelbimo jos teiginiai (pagrįsti Biblija) jau buvo tiek išpamokslauti, kad žaibiškai prigijo valstybės gyvenime. Taigi Biblija ,,turėjo įtakos pamokslininkams, o pamokslininkai – politikams“ – rašo istorikas D. Bartonas. Argi neįkvepianti šios šlovingos tautos istorija?
***
     Mūsų TV beveik visų laidų motto – klausimas ,,kodėl?“ Kitaip laidos nėra. Apvalių skylių užkamšymas kvadratiniais kamščiais. Jei būtų atsakinėjama iš kristologinės pusės, nebebūtų medžiagos laidoms su klausimu ,,kodėl?“ Bet gal ir gerai – tada būtų daugiau teisingų ,,todėl“.
     Visus komentarus lydi žodinė ekvilibristika: homofobija, eutanazija, heteroseksualus(i), homoseksualus(i) ir t. t., po kurios vis labiau susipinama sąvokose ir kurias po to vėl ir vėl narplioja prelegentai. Nes nėra mąstymo šaknų bei pagrindo. Platoniška ar bet kokia kita filosofija pasaulio sampratą suveda į nieką. Z. Froido libido tyrinėjimai, Edipo komplekso apibūdinimas, seksualinio potraukio sublimacijos teorija – viso labo tik atradimai sielos srityje arba vos apčiuopiami grybštelėjimai puolusio žmogaus mirusioje dvasioje.
     Ne technologijos laimi karus arba nutiesia kelius į pažangą, bet Tautos dvasia. Dvasios jėgoje žmogus pereina net į ketvirtą išmatavimą. Šviesos vaikai kai kada ir atstumus pereina šviesos greičiu. Bet gerai ir natūralios transporto priemonės.
    Kažkas nuskrido į Mėnulį. Bet juk Kristus yra jo Kūrėjas. Kažkas pakilo į aukščiausią pasaulio kalną. Bet juk Jis tą kalną sukūrė... Kažkas atrado Šiaurės ašigalį, bet ar ne Kristus jį sutvėrė? Koks vis dėlto yra žmogaus laikino gyvenimo tikslas?
     Žemė – viso labo starto aikštelė gyvenimui anapus, poligonas, kuriame šlifuojamas mūsų charakteris, turintis įtakos aplinkiniams ir mūsų amžinybei. Iš nematomos sėklos gimęs Atpirkėjas ir nuėjo atgal į nematomą pasaulį. Svarbiausias Jo tikslas šioje Žemėje buvo patarnauti kitiems. Atiduoti save, paaukoti...
     O ką mes šloviname už pasaulinio masto atradimus, už savo talentus, už tariamus pasiekimus muzikos, literatūros, mokslo srityje? Garbinam vienas kitą, bet ne Kūrėją, kuriam vienam tik pridera visa garbė ir šlovė. Atiduodami Jam priderančią šlovę, atsikratytume tarpusavio konkurencijos, perfekcionizmo ir puikybės, tokių bruožų, kurie tėra vienintelis kelias į tarpusavio rietenas ir nesveiko išdidumo auginimą. Kur ir kaip baigė savo gyvenimą daugybė milijonierių, mokslo genijų, talentingų kūrėjų: kompozitorių, dailininkų bei rašytojų, savo laiku neatidavusių šlovės Kūrėjui ir gyvenusių vien tik sau?
     Mes gyvename ne tam, kad sužinotume, bet tam, kad darytume tai, ką žinome. Ne tam, kad vien tik turėtume, bet kad pasidalytume tuo, ką turime, tuo, ko išmokome, kuo esame turtingi, talentingi. Juk tik Kūrėjas yra visa ko šaltinis, neišsenkama versmė... Ir kuo giriamės, lyg ne Jis būtų davęs?
     Astronomams Jis galėtų būti Tas, kuris ištiesė dangaus skliautus, pakabino žvaigždes ir planetas.
     Filosofams Jis – kelias, tiesa ir gyvenimas. Antropologams – Tas, kuris sutvėrė žmogų...
    Medikams Jis – didysis gydytojas, vienu prisilietimu išgydantis bet kokią ligą. Filantropams Jis yra Tas, kuris gali pamaitinti minią penkiais kepalėliais duonos...
    Muzikantams Jis – Dangaus muzika. Teisėjams – Saliamono išmintis.
***
     Galima nesutikti su JAV politika, bet galima ir reiktų gerbti šalies biblinius principus (pagrindus). TSRS prakeikinėjo Izraelį, ir jos pabaiga – dėsninga. Mums Izraelio istorinis kelias (kur veda neklusnumas Dievo Žodžiui), – turi būti pavyzdys, iš kurio turėtume pasimokyti ir padaryti išvadas, o šios šalies istorija – vadovėlis visoms tautoms.
     Todėl sveika pažiūrėti į reiškinius plačiau, o ne siaurai ir provincialiai. Provincija ne visada geografinė sąvoka, kai kada tai mūsų širdžių pozicija.
     Kažkas Seimo posėdžio metu pasakė, kad naujai išrinktųjų programoje daugiau Šventojo Rašto citatų nei konkrečios programos. Kokie rezultatai, kokie vaisiai bus – pamatysim, kai ateis laikas (tada teisim arba girsim). O gal jau turime šalį, nors truputį panašią į buvusią JAV – moralės, ekonomikos prasme?
     ,,Pradžioje Dievas sukūrė dangų ir žemę. O žemė buvo padrika ir dyka“ (ST, Pr 1, 1–2). Hebrajiškai ,,padrika ir dyka“ (kitame vertime ,,beformė ir tuščia“) – ,,tohu ve vohu“. Primena situaciją mūsuose. Kuo?..
     Štai kuo... Amerikos kolonistai pradėjo nuo nulio. Daug kas mūsų gyvenime taip pat prasideda praktiškai nuo nulio ir dažnai lydint abejonėms. Keliaujant taku į sėkmę visuomet sutiksim bent keletą nesėkmių. Bet tikint, nuosekliai einant pasirinkta kryptimi toliau ir įgyvendinant svajones, gaunami rezultatai, pranokstantys net drąsiausias svajones, taip kaip buvo su Roberto Fulerio didžiąja Krištolo bažnyčia Kalifornijoje, Oreindžo apygardoje, Eifelio bokštu, Empire State dangoraižiu Niujorke. Gal ir Disneilendu... 
    Žmonės, kurie keliavo dengtais krovininiais furgonais per JAV, norėdami ištirti ir apgyvendinti Vakarus, nuolat patirdavo išmėginimų naštą. Jie žinojo, kas yra spaudimas, ir sėkmingai jį atlaikę, tapo nugalėtojais.
     Spaudimas ir prieštaravimai yra ženklas, kad einama teisingu keliu. Tai tinka ir valstybei, ir žmogui. Ramiausiai miega tie, kurie nenori nieko ar pasiekę tariamą savo galimybių ribą ilsisi. Niekada nieko vertingo nebuvo sukurta be išorinio ar vidinio spaudimo. Esame ne civilizacijų kare, bet paskutiniųjų laikų galutiniame mūšyje už žmogų. Ir gan keistas būtų mūšis, jei ,,kartais“ nejaustume spaudimo, nerimo ar nusivylimo...
     Nei ekonomine, nei kultūrine pažanga mūsų kaimynų ir pasaulio nenustebinsime. Mes privalome suprasti, kad mūsų tautos pašaukimas – tapti tikėjimo doros apaštalavimo švyturiu, kurio spindulys pasiektų šiaurę ir pietus, vakarus ir rytus. 
     Gal ir nebloga būtų tokia antikrizinio plano dalis... Ji taip pat pareikalautų nemažai pastangų, bet verta pabandyti. Kodėl? Todėl, kad vieną dieną mūsų tauta vis tiek klestės dvasiškai ir ekonomiškai.
    2009 01 31  
            

2010 m. lapkričio 23 d., antradienis

Nei katalikybė, nei protestantizmas



    Apie tikėjimą... 

  Nuo seno Lietuva buvo lyg ir pasidalijusi į dvi stovyklas – vienoje pusėje katalikybė, kitoje – protestantizmas. Nuo seno, tai maždaug nuo to laiko, kai Lietuva galutinai priėmė krikščionybę. Tuo laiku Reformacija Europoje jau valė dvasinius voratinklius nuo žmonių protų. Kad Reformacija buvo Dievo darbas nekyla net abejonių, jau sprendžiant iš to, kokius žmones Dievas pasirinko tam darbui (Viklifas, Husas, Savonarola).  
       Lietuvius ir giminingas gentis pradėta krikštyti maždaug prieš tūkstantį metų, tačiau pirmas istoriškai užfiksuotas Mindaugo krikštas 1251 metais. Tada apsikrikštijo Mindaugas, jo žmona Morta, du jo sūnūs ir būrys dvariškių. Šie metai laikomi oficialiu krikščionybės įvedimu; įvyko Lietuvos krikštas. Popiežius Inocentas IV ,,priėmė“ Lietuvą Apaštalų Sosto globon, pažadėjo karališkąjį vainiką. 1253 m. Mindaugas tapo pirmuoju Lietuvos karaliumi.
       Nuo to laiko daug vandens nutekėjo, kol Lietuva pergyveno savo antrąjį krikštą. Prieš tai buvusius kunigaikščius Kęstutį ir Algirdą popiežiai ir Europos šalių karaliai bandė palenkti krikščionybėn, bet tuščiai, o ir nuolatiniai kryžiuočių puldinėjimai nedavė ramybės bei akstino kažką keisti.
       Tik Algirdui mirus ir didžiuoju Lietuvos kunigaikščiu tapus jo sūnui Jogailai, pradėjo keistis aplinka ir susidarė sąlygos krikščionybei galutinai įvesti, mat Jogailai buvo pasiūlytas Lenkijos sostas. Priedo Jogaila, vesdamas lenkų karalaitę Jadvygą, pažadėjo pats apsikrikštyti ir apkrikštyti visą Lietuvą. 1386 m. vasario 15 d. Jogaila su broliais apsikrikštijo Krokuvos katedroje, o 1387–1388 m. Jogaila pagoniškų giraičių bei alkų prisėtoje krašto gilumoje jau krikštijo žmones. Tais pačiais metais buvo įsteigta Vilniaus vyskupija su septyniomis parapijomis.
     Ilgiausiai krikštui priešinosi žemaičiai – tik po 1411 metų, kai buvo sudaryta Torno sutartis ir Žemaitija grįžo į Lietuvos glėbį, Vytautas ir Jogaila pradėjo masišką krikštą.
      Likęs vieninteliu Lietuvos valdovu, Vytautas nenustojo rūpintis krikščionybe Lietuvoje. Pats krikštas visoje Lietuvoje buvo skubotas, todėl žmonių protų, o juo labiau širdžių nepakeitė. Visos apeigos buvo tik formalumas. Mes buvome paskutiniai, priėmę krikščionybę ir esame paskutiniai, dar neatsisakę pagonybės, nors, kita vertus, jei širdis nesutaria su protu, toks tikėjimas taip ir lieka paviršutiniška, žmonių gyvenimo nekeičiančia kultūrine–religine tradicija.
     O iš Europos į Lietuvą jau keliavo protestantizmas. Išplitęs kaimyninėje Vokietijoje, gana greit pasiekė ir Lietuvą.
     Martynas Liuteris, stoiškai oponavęs oficialiajai Bažnyčiai, yra pasakęs: ,,Jei manęs neįtikins Šventojo Rašto žodžiais arba aiškiais argumentais, kad klystu, nes popiežiai ir susirinkimai dažnai klysdavo ir patys sau prieštaraudavo, tuomet negalėsiu atsisakyti savo žodžių, nes paklūstu Šventajam Raštui, kurį citavau. Mano sąžinė yra Dievo Žodžio belaisvė. Nesaugu ir pavojinga veikti prieš savo sąžinę“.
      To meto Bažnyčia mokė apie indulgencijas, kas visai neatitinka Šventojo Rašto, kuris tvirtina, kad vienintelis kelias žmogaus išganymui tai tikėjimas Atpirkėju. O kyšinė indulgencijų sistema yra tiesiausias kelias į pragarą, instituciją tada ir dabar tebeveikiančią visu pajėgumu. Ir jokios tarpinės poilsio stoties tarp Žemės ir Dangaus Šventasis Raštas nepripažįsta. Taip pamokslavo Liuteris, o po jo J. Kalvinas ir kiti. Tai buvo tie laikai, t.y. 1517 metų spalio trisdešimt pirmos dienos vidurdienis, kai Liuteris prikalė savo garsiąsias 95 tezes prie Vitenbergo pilies bažnyčios durų. Tai Reformacijos pradžia, oficiali jos gimimo diena – diena, pakeitusi naktį.
***
      XVI a. per Prūsiją į Lietuvą ėmė sklisti ir liuteronų tikėjimas. Šveicarijoje Ulrichas Cvinglis ir Jonas Kalvinas reformavo M. Liuterio mokymą dar radikaliau, ir jų sekėjai pradėjo save vadinti reformatais (kai kas vadino juos kalvinistais).
XVI a. kelią Lietuvoje skynėsi ir reformatų tikėjimas, bet liuteronai dažniau buvo vokiečių miestelėnai, o reformatai – lietuviai ir lenkai bajorai.
Bažnyčios padėtis viduramžiais buvo nepavydėtina. Dauguma žmonių aklai tikėjo Bažnyčios doktrinomis bei tradicijomis ir niekuomet nesidomėjo, kiek jos atitinka Šventąjį Raštą. Be to tik nedaugelis mokėjo skaityti, tad nieko nuostabaus, kad klestėjo nuodėmių atleidimas už pinigus – indulgencijos, iškreiptas išganymo kelias, mokama paslauga.
     1525 metais vokiečių ordino didysis magistras Albrechtas Branderburgietis metė vienuolio aprangą ir vedė. Tapdamas pasaulietišku Prūsijos kunigaikščiu, jis davė pavyzdį daugumai vienuolių riterių, virtusių dvarininkais. 1544 metais Albrechtas įsteigė Karaliaučiuje universitetą. Tuo pačiu jis rūpinosi, kad būtų knygų lietuvių kalba. Protestantų didiesiems kunigams: M. Mažvydui, B. Vilentui ir J. Bretkūnui buvo patikėta parengti Katekizmą, giesmyną ir kitas knygas. Dar 1539 metais A. Kulvietis buvo įsteigęs Vilniuje protestantišką mokyklą, kurią kiek vėliau uždarė, nes Žygimantas Senasis draudė ,,naują“ mokslą. Bet atėjus į valdžią jo sūnui   Žygimantui Augustui, Reformacija pradėjo plisti nekliudomai. 
     Jau 1547 metais Karaliaučiuje buvo išspausdinta pirmoji lietuviška knyga – M. Mažvydo katekizmas. Mažvydas ne tik davė mūsų spausdintai raštijai pradžią, bet ir dvidešimt trejus metus buvo jos kūrėjas (1547–1570).
      Ir tik po trisdešimt aštuonerių metų katalikai išleido Kanizijaus katekizmo vertimą, bet, deja, nė vienas šios knygos egzempliorius neišliko. Dar po dešimties metų M. Daukša 1595 metais išvertė Jokūbo Ledesmos katekizmą. Tais pačiais metais Vilniaus jėzuitų spaustuvėje jis ir buvo išspausdintas. O 1599 metais buvo išleista M. Daukšos ,,Postilė“...
   Vienas ryškiausių to meto protestantų šviesulių buvo taip vadinamas ,,nutildytasis“ reformatorius A. Kulvietis, pirmasis Lietuvoje pradėjęs skelbti M. Liuterio mokslą. Turbūt mažai kas žino, kad 1538–1541 metais jis buvo Šv. Onos bažnyčios Vilniuje pamokslininku ir skelbė protestantiškas idėjas. 1539 m., persekiojimų priverstas, Kulvietis iškeliavo į Prūsus. Šis Dievo vyras, mokėjęs graikų, hebrajų kalbas, prieš pat mirtį vėl sugrįžo į Lietuvą, kūrė evangeliškas giesmes, vertė psalmes. Mirė labai anksti, 1545 metais.
      Vėliau lietuviškas knygas, žodynus, giesmynus Prūsų Lietuvoje rašė kiti protestantų veikėjai – Jonas Rėza, Danielius Kleinas, Pilypas ir Povilas Ruigiai, Kristijonas Donelaitis.
      1539 m. Vilniuje įsteigta pirmoji Lietuvoje lietuviška mokykla buvo didelė kliūtis tolimesniam krašto žmonių rusinimui ir lenkinimui. Protestantizmas praskynė lietuvių kalbai kelią į visas Lietuvos krikščionių bažnyčias – pamaldos jose pradėtos laikyti žmonėms jų suprantama gimtąja kalba. Taip buvo sustabdytas lietuvių nutautinimas per bažnyčias – vietoj visuotinai priimtos lenkų kalbos bažnyčiose Dievo Žodis buvo pradėtas skelbti lietuvių kalba. Protestantizmas paskatino ir Romos katalikų Lietuvos Bažnyčią leisti religinę literatūrą lietuvių kalba, steigti mokyklas.


     Tuo metu Reformacijos stulpais Lietuvoje tapo garsių kunigaikščių giminė – Radvilos, ypač Radvila Juodasis. Ši viena garsiausių LDK didikų šeima ženkliai prisidėjo prie protestantizmo plėtros Lietuvoje. Radvila Rudasis Vilniuje ir Biržuose atkūrė ir įsteigė reformatų mokyklas. Kito šios giminės atstovo Mikalojaus Radvilos Juodojo dvaruose nuolat pamokslavo liuteronų ir evangelikų reformatų pamokslininkai. Abu didikai buvo išsimokslinę, mokėjo daug kalbų. M. Radvila Juodasis ilgą laiką susirašinėjo su Šveicarijos bažnyčios vadovais – J. Kalvinu, Ciuricho teologu H. Bulingeriu. 1557 m. jo iniciatyva buvo sukviestas pirmas evangelikų reformatų suvažiavimas (sinodas). Reformatais buvo ir Pacų, Hornostajų, Tiškevičių, Chodkevičių ir kitos šeimos.
    Žymiausi reformatų Bažnyčios steigėjai Lietuvoje be Radvilų buvo M. Čechovičius, J. Licijus, S. Minvydas, J. Morkūnas, M. Petkevičius.
     Dar vienas įžymus mūsų šalies protestantas – Andrius Volanas. Jo plunksnai priklauso daugybė kalvinistų tikėjimą gynusių ir naujoves LDK skleidusių raštų, savo aktualumo nepraradusių iki mūsų dienų. Labiausiai A. Volaną išgarsino 1572 metų veikalas ,,Apie politinę arba pilietinę laisvę“. Jame Volanas kalba apie būtinas ateities gyvenimo reformas. Jose jis kritikuoja tų laikų požiūrį į visuomenės hierarchiškumą ir luominį susisluoksniavimą. Šis veikalas garsus ir tuo, kad Volanas pabrėžė žmogaus laisvę, akcentuodamas visų individų prigimtinę laisvę ir lygybę, o valstybės pareigą tą laisvę ginti, ir tai turi būti daroma visų pirma per įstatymus, kurie galioja visiems vienodai. Turbūt Volaną galima laikyti liberalizmo (gerąja prasme) pradininku. Kiek žinau, paskesni autoriai, tokie kaip Džonas Lokas ar A. Smitas, 1776 m. parašęs vadinamąją ekonomikos liberalų bibliją (,,Tautų turtas“), yra iš vėlesnių amžių, praėjus 100–200 metų.
      A. Volano apmąstymuose ir paieškose tarp piliečio teisių ir pareigų pagrindinė vieta tenka ne atskiram, bet gyvenančiam pilietinėje visuomenėje individui.
     Viena iš svarbiausių Reformacijos – mums dar žinomos mokymosi ir atgimimo vardu – dorybių buvo ta, kad ji padėjo žmonėms nusimesti neraštingumo ir baudžiavos jungą, priemones, kurių dėka dvasininkija savo valdžioje laikė daugybę žmonių. Dėl šio jungo Lietuvą buvo priversti palikti M. Mažvydas, ,,nutildytasis“ reformatorius A. Kulvietis ir daugelis kitų.
    Todėl noriai sutinku su mintimi, kad Reformacija atsirado būtent kaip pasipriešinimas tuometiniam krikščionybės ceremonializmui bei turtinei pompastikai. Ir ne tik...
     Priminsiu, kad ir Kristijonas Donelaitis buvo protestantas. 1743 metais įšventintas į kunigus evangelikus, jis iki pat gyvenimo pabaigos pastoriavo, 1780 m. mirė ir buvo palaidotas Tolminkiemyje. 1977 metais UNESCO įtraukė K. Donelaičio ,,Metus“ į ,,Europos literatūros šedevrų biblioteką“. Šiais faktais noriu atkreipti visuomenės dėmesį į nepaprastai didelį ir reikšmingą protestantų indėlį Lietuvos kultūrai, kurio jokiais būdais negalima nuvertinti ir kuris yra neleistinai užmirštas. Nuo XVI a. iki XIX a. antros pusės vien tik Karaliaučiuje esančios spaustuvės išspausdino apie 600 knygų ir įvairių periodinių leidinių. O Karaliaučiaus universitetas Albertina keturis šimtus metų (1544–1944) buvo protestantizmo tvirtovė Rytuose.
***
      Kadangi istorija turi savybę atsikartoti, kad ir dėl persekiojimų – ,,tolerancijos pertekliaus“ (kai kada tai tik į naudą), tad noriu pakalbėti apie šių dienų Lietuvos protestantizmą. Šiuo metu turime daug įvairių protestantiškų denominacijų šalyje: evangelikai liuteronai, evangelikai reformatai (kalvinistai), metodistai, sekmininkai, Tikėjimo Žodžio bendrija ir kt.
      Kai kurie asmenys, begindami tam tikras konfesines dogmas, oponuodami tvirtina, kad jehovistai būdami protestantais, gana stipriai klysta teologiniuose dalykuose... Teisingai. Pasakysiu dar daugiau, – jehovistai negali būti krikščionimis, nes jie teigia Jehovos karalystę, nors pagal Raštą visa valdžia Danguje ir Žemėje priklauso Viešpačiui Jėzui Kristui (žr. Mt 28, 18). Pagaliau ne Jehova mirė ant kryžiaus ir prisikėlė, bet Kristus.
       Ir nepripažindami pragaro bei Šventosios Dvasios kaip Asmens, jie atsiduria ant ilgo, nežinia ko laukiančiųjų atsarginių suolelio...
     Kartą buvau pakviestas svečio teisėmis į netikinčiųjų susirinkimą. Vienas vyriškis kalbėjo apie tikėjimą. Bet kai jis prakalbo apie Tikėjimo Žodžio (TŽ) bendriją, kad ten žmonės koduojami, t.y. hipnotizuojami, man užvirė kraujas, tad neištvėręs atsistojau ir pasakiau: ,,Melas!“
      Taip pat noriu oponuoti ir tokį melą, kurį man išsakė vienas kunigas radijo laidos metu, kad TŽ buvo daug savižudybių. Netiesa! Jei mes vadiname savo šalį katalikiška (80% gyventojų save įvardija katalikais), tai ką pasaulis vadina savižudžių tauta, jei ne mus? Jei mes būtume protestantai, tada galima būtų sakyti, kad protestantiška Lietuva – savižudžių kraštas. Bet kaip yra dabar?
     Aš gerai pažįstu tuos žmones (TŽ narius) ir niekada nemačiau, kad susirinkimų metu vyktų bent kažkas panašaus į hipnozę ar kodavimą, nes ten jų ir būti negali. Taip pat dėl kai kurių atsiliepimų internetinėse svetainėse pasakysiu, kad geresnių atsiliepimų apie TŽ bendruomenę yra žymiai daugiau nei prastų. Ir kodėl turėtų būti prasti, jei jie (TŽ) pirmieji pokario metais (1993 m.) pakartotinai išleido M. Mažvydo ,,Katekizmą“ ir dar daugybę naudingų knygų, iš kurių galime pasisemti svarbių dvasinių žinių. Tad ačiū Dievui už juos.
     Laiške romiečiams Paulius kiekvien1 ragina būti klusniais aukštesnėms valdžioms, nes nėra valdžios, kuri nebūtų iš Dievo. Nežinau kaip jūs, bet aš pasitikiu šiuo mąstytoju. Ar daug šalyje yra tų, kurie nekeikia, bet meldžiasi už policiją, Seimo narius, šalies vyriausybę? O jie meldžiasi ir laimina, tuo padėdami valstybei klestėti, o ne smukti vis gilyn į ekonominę ir moralinę duobes. Ir tai yra labai daug, nes netikintys dažniausiai prakeikinėja. Ir kas, jei ne jie, kartu su broliais katalikais ir visais Lietuvos gyventojais Sąjūdžio pradžioje ir eigoje, dieną naktį budėjo už mūsų Tėvynės laisvę ir meldėsi, kad okupantų tankai ir kariuomenė paliktų šalį?! Šventasis Raštas sako, kad iš vaisių pažinsite juos. Na, ir iš darbų...
***
      Mažytė aliuzija į praeitį. Pirmasis visą Šventąjį Raštą iš vadinamosios Liuterio Biblijos (t.y. vokiško vertimo) į lietuvių kalbą 1579–1590 m. išvertė Karaliaučiaus evangelikų liuteronų kunigas Jonas Bretkūnas (1536–1602); deja, jo vertimas, nors ir pasiekęs mūsų laikus, niekada nebuvo išleistas. Daug sėkmingesnis buvo vėlesnis jungtinis evangelikų liuteronų ir evangelikų reformatų bandymas – keleto vertėjų parengtas naujas Liuterio Biblijos lietuviškas vertimas, pirmą kartą išleistas 1735 m. Karaliaučiuje ir neretai pavadinamas jį globojusio Prūsijos evangelikų liuteronų generalinio superintendento, pagal šių dienų kriterijus – arkivyskupo, prof. dr. Jono Jokūbo Kvanto (Quandt, 1686–1772) vardu. Šis vertimas plačiai pasklido tarp protestantų ir vien iki 1931 m. sulaukė devyniolikos leidimų, kuriuos nuolat tobulino Mažosios Lietuvos raštijos darbininkai: 1816–1824 m. prof. dr. Liudvikas Rėza (1776–1840), 1853 ir 1856–1869 m. kun. prof. Frydrichas Kuršaitis (1806–1884), 1908 m. kun. dr. Vilius Gaigalaitis (1870–1945) ir kiti.
      Beje, Alfredo Vėliaus (Brukfildas, 1998 m.) ir Kosto Burbulio (Vilnius, 1996 m., išleido Biblijos centras ,,Tikėjimo žodis“) parengtos Biblijos laidos nelaikytinos savarankiškais vertimais. K. Burbulis, prieš karą tarnavęs metodistų pastoriumi Lietuvoje, leido redaguoti ir išleisti jo darbą – visos Biblijos vertimą, nes tokio leidinio, parašyto dabartine lietuvių kalba dar neturėjome. Tad ,,Tikėjimo žodžio“ Bažnyčios 1996 m. išleista Biblija buvo tikra dvasinė bomba į tamsos karalystę, įvykis, kurio svarbą sunku ir nusakyti. Ar mažas indėlis į šalies kultūrą išleisti pačią svarbiausią ir skaitomiausią pasaulyje knygą, Senąjį ir Naująjį Testamentus kartu – Bibliją, Dievo Žodį? Tikrai, kad ne. O padaryti tai pirmiems yra garbinga dar ir todėl, nes ir tikintieji, ne tik sportininkai, bėga gana nelengvą savo gyvenimo maratoną.
       Taip pat TŽ nėra jokia sekta, o Teisingumo ministerijoje įregistruota tikinčiųjų bendrija. Ir tikrai nederėtų vadinti sektantais tuos, kurie savo lėšomis leidžia pasaulio dvasinio literatūros lobyno knygas, spausdina puikų krikščionišką laikraštį ,,Ganytojas“, moko vaikus nuosavoje mokykloje būti moraliais, apsišvietusiais inteligentais, ginti savo Tėvynę, dirbti, tarnauti jai, melstis už ją; kurie savo lėšomis išlaiko Šventojo Rašto – Biblijos mokyklą ir t. t.
Kaip minėjau, pirmoji TŽ leidyklos išleista knyga buvo M. Mažvydo ,,Katekizmas“. Jo anotacijoje pastorius G. Saulytis rašo: ,,Atmesdami M. Mažvydo atneštą Evangelijos gelbėjančią žinią Lietuvai pakliuvome į nuolatinę priklausomybę nuo stipresnių priešų, o dažniau – ir į tikrą vergystę jiems...“ Negali nesutikti su šia tiesa, juolab matome, kad visa lietuvių tautos istorija nusėta vargais ir dejonėmis.   Su JAV istorija nelabai sulyginsi, o norėtųsi...
    Šalia 1996 metais išleistos Biblijos negaliu nepaminėti ir dar vienos knygos, neatsiejamos protestantiškos Reformacijos dalies – giesmyno išleidimo svarbą. 268 giesmės, tarp kurių autorių yra tokių puikių kompozitorių, kaip G. Abariaus ir kitų, kūriniai. Kaip matome, niekas nebando dalyti žmonių į ,,mūsų“ ar ,,jūsų“. Visi mes – tikintieji Jėzumi – Dievo vaikai ir broliai Kristuje.
     O kur dar ,,Tikėjimo žodžio“ bendrijos TV laida ,,Kertinis akmuo“ – fenomenalus reiškinys mūsų visuomenės bedieviškų dekoracijų padangėje!
     Kas toliau? Toliau reiktų grįžti prie bendrijos ištakų. Apie 1986–87 metus, besiformuojant būsimajai TŽ bendruomenei, prie jų, tuo metu dar mažos saujelės žmonių, prisijungė dabar gerai žinomas kunigas V. Rudzinskas su grupele katalikų. Kiek vėliau ta grupė katalikų charizmatų su V. Rudzinsku atsiskyrė ir įkūrė ,,Gyvųjų akmenų“ bendruomenę. Įvyko skilimas. Bet...
     Kiekvienas žmogus yra laisvas rinktis tai, kas jam arčiau širdies – savo kelią. Buvusių bendražygių ar kolegų pasitraukimas iš mūsų ,,regėjimo“ zonos yra geras testas kai kurių organizacijų, bendrijų ar bažnyčių dvasingumui patikrinti. Ir ne visi šį testą išlaiko – ne paslaptis, kad kai kurie juos palikusius šmeižia, apkalbinėja ar įvairiais kitokiais būdais kenkia...
O štai kaip kunigas V. Rudzinskas, kurį pažįstu ir gerbiu, atsako į dar vieną melagingą tezę, kad TŽ bendrija – sekta: ,,Aš tikrai (TŽ bendrijos) nesmerkiu. Jų bendruomenės narių mes pamatysime Dangaus karalystėje daugiau negu katalikų...“
      ,,Tai nėra sekta, – toliau tęsia jis. – Jie išpažįsta Jėzų, Trejybę, Bibliją. ,,Tikėjimo Žodis“ – viena iš protestantizmo atšakų, o juk protestantų ar liuteronų bendruomenių nevadiname sektomis. Sektos yra bendruomenė, atsiribojusi nuo kristologinio, biblinio pagrindo, tarkim, Jehovos liudytojai. O ,,Tikėjimo Žodžio“ jaunimas kasdien sąvartyno (Alytuje) žmonėms veža karštus pietus, skelbia jiems Evangeliją. Mane toks faktas labai džiugina. Juk nė vienas iš mūsų šito nepadarė, ir aš nepadariau...“ Taip 1997 m. apie TŽ bažnyčios atliekamą darbą tarp vargšų ,,Lietuvos žiniose“ rašė kunigas.
Evangelijos skelbimas yra Dievo skeptras, vainikuojantis bet kokį kitą darbą šioje Žemėje – tai yra visų pasaulio viršūnių viršūnė.
    Svarbus TŽ bendrijos veikloje buvo ir 1991 m. Lesterio Samralo įkurto tarptautinio labdaros fondo remtas projektas ,,Pamaitinkime alkstančius“, kurio koordinatoriumi sutiko būti pastorius G. Saulytis. Kaune net penkerius metus veikė bažnyčios TŽ prižiūrima labdaros tarnystė asocialiems gyventojams.
    Dar vienas TŽ projektas, pradėtas 1998 m. ir padedantis skelbti Evangeliją tautoje – tai didžiojo mūsų laikų evangelisto Bilio Greimo sūnaus, Franklino Greimo, labdaringos organizacijos ,,Samariečio krepšys“ akcijos vaikams ,,Vaikų Kalėdos“ koordinavimas, kuris verčia daug ką susimąstyti apie praktinę krikščionybės paskirtį, Kristaus meilės bei gailestingumo išraiškas. Nuo 1998 m. iki šiol Lietuvoje išdalyta daugiau kaip 230 tūkstančių dovanėlių; mano ir daugelio vaikai ne kartą gavo šias dovanėles, tad turi už ką ir kam dėkoti. Šis projektas apjungė tokias tarpkonfesines jėgas kaip baptistų, liuteronų, metodistų, laisvųjų krikščionių, katalikų, reformatų, sekmininkų, ,,Vynuogyno“, Pilnos Evangelijos ir kitas Bažnyčias.
      Ir dar vienas nuostabus faktas, kurį noriu paminėti, tai pastoriaus G. Saulyčio ir TŽ bendrijos nario G. Abariaus (dabar jau buvusio) svečiavimosi faktą pas tuometinį Islandijos Prezidentą Olafurą Ragnarą Grimssoną. Ar ne nuostabu? Po fizinio valstybės pripažinimo sekė ir dvasinis...
      Ir kas, jei ne TŽ pažadino snaudalius katalikus, kurie nežada užmigti...
***
     Manau, kad mūsų rūpintojėliai per daug liūdni. ,,Ite, missa est“ – Kristus paėmė visus mūsų vargus ir rūpesčius, galima, na ir reikia, džiaugtis, nes Jis jau kartą mirė, ir kas svarbiausia, prisikėlė, paimdamas vieną kartą visiems laikams mūsų nuodėmes, savo kūno auka vieną kartą pašventino mus (tikinčiuosius) visiems laikams ir viena vienintele atnaša amžiams padarė tobulus šventinamuosius (Hbr 10, 10.14).
    ,,Tad nebedalysim visuomenės į tuos ar anuos, bet žiūrėkime, ką reikia daryti!“ – rašė mūsų tautos patriarchas J. Basanavičius.
    Kaip sako žymus šių dienų Dievo tarnas Rikas Džoineris: ,,Galime rodyti į kai kurias denominacijas ir kaltinti jas dėl istorijos žiaurumų, tačiau jei taip darysime, patys neišvengsime kritimo. Yra daug nedenominacinių Bažnyčių, kurios tokios pat sektantiškos ir netolerantiškos kaip ir bet kuri denominacinė Bažnyčia. Lygiai taip pat yra ir daug denominacinių Bažnyčių, tarp jų ir kai kurios katalikų Bažnyčios, kuriose labai nedaug arba visai nėra sektantizmo dvasios. Kurios gi labiau patinka Dievui?“
     Šventasis Raštas sako: ,,Palaiminti taikdariai; jie bus vadinami Dievo vaikais“ (Mt 5, 9). Mes turime ieškoti kas mus vienija, o ne skiria. Mus vienija Kristus, Jo vėliava virš mūsų yra meilė. Mylėti vienas kitą, o ne peštis dėl doktrinų, štai kur kviečia mus Jėzus.
    R. Džoineris toliau rašo: ,,Aš neginu katalikų Bažnyčios, tačiau faktas, kad ji yra davusi ir tebeduoda šiandien tokių vyrų ir moterų, kurie labiausiai panašūs į Kristų...
     Tiesa ir tai, kad ji yra davusi ir labiausiai nepanašių į Kristų vyrų ir moterų. Tą patį galima pasakyti ir apie protestantiškąją Bažnyčią“.
     Siono kalno papėdėje (,,Sionas“ hebrajų kalboje – ,,neapykanta“, aut. past.) mes nerasime taikos ir tarpusavio sutarimo, bet jį rasime ant Golgotos kalno, ten kur buvo pralietas kraujas už mus ir mūsų nuodėmes.
   O jei ir toliau kovosime tarpusavyje, rodysime prastą pavyzdį žūstančiam pasauliui, kuris ir taip neturi kur ieškoti pagalbos, nes aplink vien tik kariaujama – žmonės bėga iš karo zonos ir vėl patenka pas kariaujančius, ir taip be galo. O kas toliau? Bažnyčios tuštėja, žmonės žūsta.
      Kalbėdamiesi Siono ar Tauro kalno papėdėje nuolat skaudinsime vienas kitą. Kalbėdami ant Golgotos kalno turėsim viską – meilė, taika ir tikroji vienybė galima tik žvelgiant į Kryžių Golgotoje.
     Mūsų tautos didvyris, Lietuvos atgimimo tėvas, Petras Vileišis dar atgimimo priešaušrio laikotarpiu suprato vienybės galybę ir nuosaikiai ją vykdė gyvenime. Patriotizmas ir tarpusavio vienybė yra taip pat ir tikinčiųjų prerogatyva. Todėl pamirškime doktrinų skirtumus – ne dėl jų mirė Viešpats Jėzus, bet už mūsų žūstantį pasaulį. Tik Kristus yra ta vienintelė vienijanti ašis, aplink kurią turime burtis: ,,Kur du ar trys susirinkę mano vardu, ten ir Aš esu tarp jų“ (Mt 18, 20).
     Kertinis Dievo Bažnyčios pastato akmuo yra Jo Sūnus, kuris lieka nepajudinamas ir nesikeičiantis – Jėzus Kristus tas pats vakar, šiandien ir per amžius!
Galingas Dievo įsikišimas į istoriją – Jėzaus Kristaus atėjimas į šią Žemę atvėrė kelią pas Tėvą, parodė naują bendravimo kokybę, nubrėžė naujas tarpžmogiškų santykių gaires.
     Visiems mums šiame pasaulyje reikia meilės, nė vienas mūsų per daug nemylėjo. Yra daug žmonių, kurie nori, kad juos mylėtų, bet patys tos meilės nėra pasėję. Todėl nesantaiką, kerštą, simpatijas ir antipatijas palikim nuošalyje. Pradėkime sėti tai, kas nerūdija ir negenda, bet turi išliekamąją vertę kaip Žemėje, taip ir Danguje: meilės, tiesos, gėrio sėklas, ir kas žino, gal daugelį paklydusių sielų pavyks išgelbėti amžinybėn.
       Šia optimistine gaida ir norėčiau baigti savo pasakojimą apie tai, kas nerūdija ir negenda, bet turi išliekamąją vertę ,,kaip Žemėje, taip ir Danguje“.
        P.S. ,,Blogio triumfui reikia tik vieno – kad geri žmonės nieko nedarytų“. (Edmundas Burke).


                       2010 11 23
                                             
       

2010 m. lapkričio 19 d., penktadienis

Gimti iš naujo








                            ištrauka iš knygos knygos        
                                      ,,AKLIEJI''  
                
Savo liudijime minėjau, kad vienos operacijos metu pakviečiau į savo širdį Jėzų Kristų. Taip pat minėjau, kad žmogus apart fizinės, turi ir taip vadinamą dvasinę širdį  (šerdį) – tai žmogus dvasia. 
Kam teko kalbėti su krikščionimis, tas turbūt pastebėjo tam tikrus besikartojančius jų kalboje žodžius: atsivertęs, gimęs iš naujo, dvasinis gimtadienis, atgimimas iš aukšto...
Jei paklaustum krikščionio, kaip susitaikyti su Dievu, nes aistros užvaldė ir gyvenimas tapo nepakeliama našta – ligos, rūkalai, alkoholis, skolos, magija kaip girnapusė ant kaklo traukia į dugną, jis atsakytų, kad turi gimti iš naujo! Dabar pasaulyje yra maždaug milijardas žmonių, kurie žino kas tai yra. Ir šis skaičius sparčiai auga.
Ne vienas matėme telvizijos laidą “Grožio fabrikas”, kur žmonėms atliekamos plastinės chirurgijos operacijos, ištaisant kūno ar veido defektus, po kurių pacientai grįžta į savo šeimas, į darbo kolektyvus lyg naujai atgimę, linksmi, pasikeitusiais veido bruožais, atjaunėję... Aišku, tas atjaunėjimas ir pasiketimai tik išoriniai.
Viena mergina po kreivos nosies korekcijų taip ir pasakė: ”Aš gimiau iš naujo!” Ir tai nuostabūs ir džiuginantys faktai, kad mūsų plastinės chirurgijos specialistai daro tokius stebuklus. Ar nenuostabu matyti pakeistus, ištaisytus, anksčiau buvusius sudarkytus ir deformuotus veido bruožus – nosį, ausis ar kitas kūno dalis?
Bet patikėkit – dar nuostabiau pamatyti buvusio nusikaltėlio, vagies ar narkomano pasikeitusius charakterio bruožus – nuolankumą, paslaugumą, meilę ir gailestingumą vietoj buvusių bjaurių būdo bruožų – išdidumo, žiaurumo, egoizmo, nekalbant jau apie fizinius nusikaltimus…
Ar ne stebuklas – gero būdo žmogus!? Tokia metamorfozė, gimti iš naujo, galima tik pakviečiant Jėzų Kristų į savo širdį. Todėl nesistebėkit, jog sakau: „…jums būtina gimti iš naujo“ Jono (3, 7). Taip vienam žmogui, vardu Nikodemas, prieš du tūkstančius metų gyvenusiam Izraelio mokytojui, pasakė Visatos Viešpats, Jėzus Kristus. Tas pats Jėzus, anuo metu gyvenęs ir buvęs paprastu žmogumi, tokiu, kaip jūs ir aš, bet daręs nepaprastus darbus – prikeldavęs mirusiuosius, išgydydavęs raupsuotuosius, ataugindavęs kūno dalis, tik daręs tai be chirurginio skalpelio…
Sakydamas, kad „jums reikia gimti iš naujo“, Jėzus turėjo omeny gimimą į nematomą dvasinį pasaulį mums dar būnant šiame mirtingame kūne. Gimimas iš naujo, tai ne bilietas į TV šou “Kelias į žvaigždes“, ar dar kur nors. Šis gimimas, tai kelio į amžinybę pradžia; tai bilietas, ant kurio užrašytas klausimas – „kur tu praleisi amžinybę?“ Ir į šitą klausimą tu turi atsakyti dar būdamas šioje gyvenimo skaistykloje, vardu Žemė.
Ar tikrai šis klausimas toks svarbus? Jėzus sakė: „Jei tavo ranka traukia tave nusidėti, – nukirsk ją!“ Bum! Rankos nebėra.
„Jei ir tavo koja traukia tave nusidėti, – nukirsk ją!“ Bum! Kojos nebėra.
„Ir jei tavo akis traukia tave nusidėti, – išlupk ją, nes geriau tau vienaakiui įeiti į Dievo Karalystę, negu su abiem akim būti įmestam į ugnies pragarą…“ Morkaus (9, 43; 45; 47).
Ir patikėkit, Jėzus ne tik gerai žinojo, ką sakė, bet pats buvo visiems pavyzdžiu. Tikrai, kad geriau eiti be kojos, rankos ar be akies, bet į dangų, nei išdailintu, išpuoselėtu kūnu į pragarą, kur po penkių minučių suprastum, kas yra kas, bet, deja, bilietas tik į vieną pusę…
Gimti iš aukšto, tai esminė sąlyga, norint tapti Dievo vaiku, būti Jo šeimoje ir aišku, girdėti Tėvo balsą, suprasti aplinką, kurioje gyveni ir augti dvasiškai.
Pirmasis žmogaus gimimas – fizinis, kai žmogus gimsta iš motinos įsčių, ir tai nusisukęs nuo Dievo, – tokia visų žmonių pradžia, bet yra ir pabaiga. O tarp pradžios ir pabaigos yra raidos etapas – kelias, kuriuo žmogus turi praeiti.
„Taigi, mano mylimieji, <…>, – atbaikite savo išgelbėjimą su baime ir drebėdami“ Filipiečiams (2, 12). Todėl taip svarbu keliauti teisinga kryptim!
O kas eina be Jėzaus, tas aklas ir eina prakeikimo keliu, nes gimstame prakeikti, tai Adomo nuodėmės pasekmė: „Todėl, kaip per vieną žmogų nuodėmė (mirtis) įėjo į pasaulį <…>, taip ir mirtis (nuodėmės pavidalu) pasiekė visus žmones…“ Romiečiams (5, 12).
Tą dieną, kai Adomas nepakluso Dievo įsakymui nevalgyti nuo medžio pažinimo gero ir blogo, turbūt, kad įtiktų Ievai, jis mirė dvasiškai. Atpildas už nuodėmę – mirtis, (Romiečiams 6, 23).
Amžiną gyvenimą, kuris buvo duotas Adomui nuo jo sukūrimo pradžios, pakeitė dvasinė, o po to ir fizinė mirtis. Taip Adomas, įgavęs šėtoniškų bruožų, perdavė juos žmonijai.
Ir tai dar ne viskas – žmogui mirus, jo fizinis kūnas supūva. O siela ir dvasia, kaip su jomis? Jos nemirtingos, štai kas svarbiausia! Ir keliai po kūno mirties tik du – į dangų pas Tėvą arba į pragarą, į amžiną ugnį.
Antrasis gimimas – gimimas iš naujo, iš Dvasios per Jėzų Kristų, tai perėjimas iš prakeikimo į palaiminimą – kas negims iš naujo, negalės regėti Dievo Karalystės, Jono (3, 3). Tai Jėzaus ištarti ir Jo mylimiausio mokinio, Jono, užrašyti žodžiai, kuriais verta tikėti.
Biblinis atgimimas, tai – žmogaus perėjimo iš mirties į gyvenimą, – procesas. Ir šis atgimimas iš naujo neįvyksta per vieną dieną, pakvietus Jėzų į širdį. Tai viso žmogaus gyvenimo  kelio, o jei norit, tai ir maratono tikslas  bei trokštamas tikinčiojo Kristumi, rezultatas – nevystantis vainikas, (1 Korintiečiams 9, 24–25).
Iki naujo atgimimo Kristuje žmogaus dvasia Dievui yra labai tolima, ji – mirusi dėl to, kad mirtis yra at(si)skyrimas nuo gyvenimo ir Dievo. Žmogaus dvasia mirusi ir dėl to nesugeba bendrauti su Dievu. Tokią dvasią valdo arba siela, pavergusi ją jausmais, idėjomis ir įsivaizdavimais (iliuzijomis), arba ją stimuliuoja (tokią mirusią dvasią) ir veda į vergystę aistros bei kūniški įpročiai.
Žmogaus dvasia turi būti atgaivinta jau vien dėl to, kad gimsta negyva, kaip neišnešiotas kūdikis. Gimimas iš naujo, apie kurį kalbėjo Kristus su Nikodemu (Jono 3, 1–10), yra naujas žmogaus dvasios gimimas. Ir, aišku, tai ne tai ne fizinis gimimas, apie kurį galvojo Nikodemas, ir ne sielinis. Šis naujas gimimas įlieja į žmogaus dvasią Dievo gyvybę. Kadangi Kristus išpirko mūsų sielą ir sugriovė kūniškos tvirtovės principus, mes, susijungę su Juo, tampame Kristaus Prisikėlimo dalyviais. Naujas gimimas įvyksta žmogaus dvasioje ir jis neturi nieko bendro su siela ir kūnu.
Žmogų Dievo tvarinių tarpe unikalų padaro ne tai, kad jis turi sielą, bet tai, kad jis turi dvasią, kuri sujungta su siela sudaro žmogų. Būtent šis derinys pastato žmogų į išskirtinę vietą Visatoje. Žmogaus siela tiesiogiai (nuosekliai) nesujungta su Dievu. Biblija tvirtina, kad tik dvasia bendrauja su Dievu. Dėl to, kad Dievas yra Dvasia, visi, garbinantys Jį, turi garbinti dvasioje ir tiesoje. Amen! Tik dvasia gali kontaktuoti su Dievu. Tik dvasia gali garbinti Dvasią. Biblijoje skaitome šias vietas: ,,kuriam tarnauju dvasia“ (Romiečiams 1, 9; 7, 6; 12, 11); ,,Kas < ... > žino... jei ne paties žmogaus dvasia?“ (1 Korintiečiams 2, 11); garbins (garbinti) dvasioje ir tiesoje (Jono 4, 23, 24; Fil 3, 3).
Kadangi Dievas kalba žmogui į jo dvasią, todėl žmogui labai svarbu kad jo dvasia nuolat budėtų, būtų pasiruošusi kontaktuoti su Dievu, ir kuo mažiau nuolaidžiautų jausmams, sielos norams, neaiškiems idealams ir keistoms inspiracijoms. Taip – nuolat nuolaidžiaujant – prarandamas dvasios aštrumas, gyvybiškumas ir bukinama dvasia praranda jautrumą dieviškiems apreiškimams ir pasireiškimamas. Kada mūsų vidinį žmogų (mūsų dvasią) pradeda valdyti išorė, jis praranda kontaktą su Dievu ir dėl to kenčia (apmiršta). ,,Ir jūs buvote mirę nusikaltimais ir nuodėmėmis, kuriuose kadaise gyvenote... sekdami savo kūno geiduliais, vykdydami kūno ir minčių troškimus“ Efeziečiams (2, 1–3).
Neatgimusio žmogaus gyvenimą praktiškai valdo vien siela. Jis gali gyventi bijodamas, smalsaudamas, džiaugdamasis, nuolat sielodamasis; būti kupinas išdidumo ir puikybės, nuostabos, nuolat gėdintis, kažko gailėtis arba būti pakilios nuotaikos. Arba gali būti pilnas idealų, svajonių, prietarų, abejonių, nuojautų, ieškojimų, išvadų, analizių, potroškių ir t.t. Toks žmogus gali būti vedamas valdžios ir turtinių troškimų, pripažinimo visuomenėje, neribotos laisvės, padėties, šlovės, žinių, pagyrimų, priverčiančių jį priimti daugybę drąsių sprendimų ar užsispyrusiai išsakyti nuomonę, išpažinimus. Arba jis gali demonstruoti nuostabią valios stiprybę. Visa tai, ką paminėjau, yra tik trijų pagrindinių sielos funkcijų – emocijų, proto ir valios – pasireiškimai. Ar ne iš tokių dalelių susideda daugelio gyvenimo mozaika?
Visa tai nėra ir negali būti Atgimimo (gimimo iš naujo) pagrindas. Gailėjimasis dėl daromų nuodėmių, ašaros, ar net sprendimo priėmimas neatveda į naują gimimą. Taip pat ir išpažintis bei religinė veikla neveda į išgelbėjimą ir dvasios atgimimą. Racionalūs sprendimai, inteligentiškas ir protinis supratimas, gėrio, grožio ir tiesos ieškojimas, gerų darbų darymas, – visa tai tik sielos veikla, jei dvasia nepaliesta Viešpaties ir Jo nesužadinta. Žmogaus idealai, jo jausmai ir supratimai gali neblogai tarnauti žmogui kaip tarnai, bet ne šeimininkai, ir todėl atgimimo procese jie yra tik antraeiliai.
Biblija niekuomet netapatina gimimo iš naujo su rūsčiu elgesiu savo kūno atžvilgiu, kaip tai daro religiniai fanatikai Filipinuose, kaldami save ant kryžiaus, ar kai kurios konfesijos, versdamos žmones keliais ropoti aplink pačių rankomis pasigamintus stabus, plakti save rykštėmis ir žodžiais ,,aš kaltas, labai kaltas“ ir t.t. Arba versti žmones atsisakyti gyvenimo susituokus, atsiskirti gyvenimui vienuolynų celėse tuo metu, kai žmonės pasaulyje žūna ir tūkstančiais eina į pragarą.
Gimimas iš naujo neturi nieko bendro su jausmų impulsyvumu, valios reikalavimais arba iki atgimimo vyravusių protinių nusistatymų pasikeitimu. Biblinis atgimimas įvyksta žymiai giliau nei sieloje ar žmogaus kūne, jis vyksta žmogaus dvasioje, kur ji priima Dievišką gyvybę per Šventąją Dvasią.
Patarlių autorius, Saliamonas, rašo, kad ,,žmogaus dvasia yra Viešpaties žiburys, tiriantis širdies gelmes“ Patarlių (20, 27). Gimimo iš naujo metu Šventoji Dvasia įeina į žmogaus dvasią ir ją atgaivina ,,uždegdama“ joje žiburį. Taip gimsta nauja dvasia, paminėta Ezechielio (36, 26). Gimstant iš naujo keičiasi širdis – sena ir mirusi dvasia atgimsta iš naujo Dieviškam gyvenimui.
Gimdamas iš naujo (iš aukšto) tu tampi Dievo vaiku, Jo šeimos nariu. Šioje šeimoje tu augi ir augdamas sužinai šeimos paslaptis ir planus. O aplink lieka kaimynai, dažnai negeranoriški, kai kada žiūrintys pro rakto skylutę, ar apkalbinėjantys ir šmeižiantys tai, ko patys neišmano. Nereikia įžeisti kitų žmonių, neturinčių širdyje Jėzaus Kristaus, neatgimusių iš naujo, bet tiesa tokia – jei tu ne Dievo vaikas, tai kieno tu vaikas?
O Dievo malonės dovana – amžinasis gyvenimas (Romiečiams 6, 23). Pamenat, kaip buvo dovanota gyvybė F. Dostojevskiui, atleidžiant jį nuo mirties bausmės? (Daugiau  apie tai  skyrelyje ,,Aklieji" - ,,Krikščionio tikėjimo credo"). Taip ir žmonėms atleista per Tėvo brangiausią dovaną – Jėzų Kristų, tiems, kurie tiki Jo brangia auka.
Šiuo meilės aktu Dievas pasigailėjo žmonijos, ir štai pažadas, kurį Jis mums davė – amžinasis gyvenimas (1Jono 2, 25).
Tad kam to reikia – gimti iš naujo, koks šio pasikeitimo tikslas? Gimti iš naujo reikia tam, kad taptum Dievo Tėvo šeimos nariu, ir dar šioje žemėje pragyventum pilnavertį gyvenimą, kuriuo pašlovintum savo dangiškąjį karalių Karalių, Viešpatį Jėzų Kristų. Ir vienas Dievo tikslų, dėl kurių Jis pasiuntė savo Sūnų, buvo noras turėti žemėje šeimą, priartinti žmoniją prie savęs, na, ir kad būtume išgelbėti nuo pragaro, kuris yra realesnis nei karas Irane ar Irake, kurio metu, jei tau gyvam pjautų kurią nors kūno dalį be narkozės, ar matytum kaip tavo akyse žudomi tavo vaikai, tai šis baisumas, lyginant su amžinomis kančiomis pragare, būtų tik vaikų žaidimas.
Jono 3, 16 parašyta: „…Dievas taip pamilo pasaulį, jog atidavė savo viengimį Sūnų, kad kiekvienas, kuris Jį tiki, nepražūtų, bet turėtų amžinąjį gyvenimą“. Nuo ko ir kur nepražūtų? Nepražūtų pragaro ugnyje, ir tai ne ugnies ir pramogų parkas Druskininkuose, ten nėra šokių ir žaidimų… Tai ugnies ir sieros ežeras, kuriame kančios nesibaigia nei dieną, nei naktį (Apreiškimo 20, 10).
Kažkas gali paklausti: “O kam man tas atgimimas iš aukšto? Gal kitam gyvenime aš būsiu laimingesnis ir be atgimimo iš aukšto… Čia turima omeny reinkarnacijos teorija, ačiū Dievui, mūsuose dar netapusi populiari.
Arba kitas: „aš vaikystėje krikštytas…“
Ir trečias: „aš esu praktikuojantis katalikas…“
Ketvirtas: „aš vaikštau į bažnyčią kiekvieną sekmadienį“.
Ir penktas: „aš giedu bažnyčios chore, o mano brolis kunigas…“ Kokia rimtų argumentų gausa, ar taip?
     ***
Apie reinkarnaciją. O jei reinkarnuosis savo išgalvoto dievuko dėka į kiaulę? Ir tave kitame gyvenime suvalgys?
Dar kartą apie vandens krikštą. Jėzus sakė: „kas negims iš vandens ir Dvasios, negalės įeiti į Dievo Karalystę“, Jono (3, 5). ,,O kas įtikės ir bus pakrikštytas, bus išgelbėtas“, Morkaus (16,16). Čia minimas gimimas iš vandens, tai vandens krikštas. Asmeniškai aš tikiu, kad vandens krikštas turi būti ne kūdikystėje, kai žmogutis nemąstantis, t.y. neatsakingas už save ir savo poelgius, bet užaugęs ir sąmoningas. Pasirinkimus darome patys, o ne kas nors vietoje mūsų. Išsigelbėjimas nėra bendruomeninis...
Kaip Bažnyčia pakeitė savo mokymą apie “Limbus infantum” vietą, taip gali pakeisti ir vaikų krikštą kūdikystėje į krikštą brandžiame amžiuje. Aš mačiau žymiai daugiau žmonių, suklupusių savo gyvenimo kelyje ir tragiškai jį baigusių, kurie buvo pakrikštyti kūdikystėje, nei tų, kurie sąmoningai pasikrikštijo brandžiame amžiuje savanoriškai pasišvęsdami Viešpačiui.
Krikštas turi būti savanoriškas aktas ir prievarta čia nepadės. Lietuvos krikštas ir buvo toks – prievartinis ir nesąmoningas, todėl ir nevykęs. Kai kurie M. Mažvydo žodžiai, parašyti prieš keturis šimtus penkiasdešimt metų, tebelieka aktualūs, – pagonybė vis dar gaji, bet, tikiu, neilgam…
Atsakymas trečiam – dėl praktikavimo ir posakio “praktikuojantis katalikas” arba krikščionis... Praktikuoti, tai taikyti įgytas žinias darbe ir gyvenime. Kokias žinias ir kur įgytas? Gal teologines?
Mano ir visų atgimusių iš aukšto Dievas – Jėzaus Kristaus Tėvas. Tikintys Jėzumi Kristumi yra gyva šeima – Tėvas ir Jo vaikai. O ar bendravimo su savo tėvais išmokstama iš pedagogikos vadovėlių, seminarijose ir koledžuose?
Ar galimas mokslas apie tėvo, motinos pažinimą, nebendraujant su jais iš lūpų į lūpas, iš širdies į širdį? Teorija be praktikos... Dievas Tėvas yra gyvas Asmuo, todėl manau, kad su gyvais artimaisiais tik bendraujant galima vienas kitą pažinti... 
  • Aš praktikuoju tėvąmylystę...
  • O tu ką?
  • Aš praktikuoju motinmylystę...
  • O ką tu darai?
  • Na... Valandų valandas skaitau ir rašau.
  • Ar bent pakalbi su jais?
  • ???
***
      Atsakymas ketvirtam. Jei manę paklaustų, kuri bažnyčia gali išgelbėti, aš atsakyčiau, kad nei Romos katalikų, nei pravoslavų ar protestantų, nei bet kuri kita bažnyčia negali išgelbėti nei tavęs, nei tavo uošvės... Išgelbėti gali tik Viešpats Jėzus Kristus, o ne katalikybė, pravoslavybė ar protestantizmas. Tūkstančiai protestantų nėra išgelbėti, nors jie vadina save krikščionimis: „Ir štai nuo daugelio paslėpta, kiek vardų ištrinta iš gyvenimo knygos, – tų, kurie tikisi, kad jie išgelbėti“, – šiuos žodžius Dievo Dvasia išsakė vokiečių kilmės pamokslininko E. Štegeno lūpomis Kijeve, rusų kalba, kurios jis net nemoka...
       Atsakymas penktam. Tu gali visą savo gyvenimą giedoti bažnyčios chore ir eiti į pragarą – išsigelbėjimas nėra perduodamas giminystės ryšiais, testamentu ar juo labiau – genetiškai.
       Krikščionių tarpe klesti rūkalai, alkoholis, pinigų geismas, narkotikai, magija ir okultizmas, yda seka ydą ir maskuojasi Kristumi… Apkalbos, nuosavas teisumas, nejautrumas vienas kito atžvilgiu, vienas kitą suvedžioja – brolis girdo brolį. Jau geriau girnapusė ant kaklo tam, kuris silpnesnį už save nuo siauro ir tiesaus kelio pas Kristų nuvilioja.
***
       Bet štai po „negausaus“ ydų sąrašo išvardijimo, išgelbėjimo ratas skęstantiems: “Ir nėra niekame kitame išgelbėjimo, nes neduota žmonėms po dangumi kito vardo, kuriuo turime būti išgelbėti” Apaštalų darbų (4, 12).
      Nei katalikų kunigo, nei pravoslavų batiuškos, nei protestantų pastoriaus, „bet Jėzaus Kristaus vardą Tu duosi, nes Jis išgelbės Savo tautą…“ Mato (1, 21).
       Štai dabar mes žinome Vardą, kuriuo galime būti išgelbėti, o apie kitus vardus kalbėsime kituose skyriuose, nes būtent tam ši knyga ir skirta – parodyti kelius ir klystkelius dvasinėje piligrimo kelionėje.
       Tad, mielas skaitytojau, jei „lūpomis išpažinsi Viešpatį Jėzų ir širdimi tikėsi, kad Dievas Jį prikėlė iš numirusių, būsi išgelbėtas, nes kiekvienas, kuris šaukiasi Viešpaties vardo, bus išgelbėtas“ Romiečiams (10, 9–13). Dabar prašau, kurie tikite tuo kas čia parašyta, pasimelskime šia malda, tikėdami ką kalbate, nes Jis girdi mus, o svarbiausia, – mus besąlygiškai myli: “Dangiškasis Tėve, aš visa širdimi tikiu, kad Jėzus Kristus mirė už mano nuodėmes ir trečią dieną prisikėlė. Jėzau Kristau, įeik į mano širdį ir tapk mano Gelbėtoju, mano gyvenimo Viešpačiu. Aš tikiu, kad Tu mane išvaduoji iš nuodėmės, atgimdai ir padarai Dievo vaiku. Dėkoju Tau, Dangiškasis Tėve, Tavo Sūnaus, Jėzaus Kristaus vardu. Amen!”
      *** 
       Štai tu dabar, gavęs dovanai amžiną gyvenimą – „kas tiki Sūnų, turi amžinąjį gyvenimą…“ (Jono 3, 36), gali paklausti, o ką toliau daryti? Nagi, saugok savo širdį, kalbą ir liežuvį, protą ir akis nuo pragaro kultūros – pornografijos, horoskopų ir astrologijos, apsimetusios nekenksminga baltąja magija, nors tėra ta pati juodoji, tik pabalinta. Šalinkis ydų, kurios turi savybę pragraužti ne tik metalą, bet ir sielą, nes „lašas po lašo ir akmenį pratašo“, taip byloja lietuvių liaudies patarlė, tik patvirtindama Šventąjį Raštą. Nuolat skaityk Bibliją, kad apsaugotum savo protą nuo dvasinių teršalų – TV reklamų srauto, sekso, smurto scenų ir t.t. Bet geriausia išeitis – nežiūrėti ir nesiklausyti pragaro kultūros laidų. Vienas žymiausių XX a. evangelistų, Smitas Vigelsvortas, net į namus neįsileisdavo tų, kurie ateidavo nešini laikraščiais!
       Aišku, čia ne pagrindinės kelio į išsigelbėjimą taisyklės, bet daugiau negu rimtas įspėjimas, kad saugotum savo širdį nuo dvasinio purvo! Išmok bent jau atsirinkti, ką žiūri ir ko klausai.. O tau patarti gali ir dvasiškai vyresni, brandesni krikščionys. Bet geriausia kreiptis į Dievo atsiųstą Vietininką šioje žemėje – Šventąją Dvasią. Prisipažinsiu, mano gyvenime štai jau šešiolikti metai geriausias Draugas – Šventoji Dvasia. 
      ***  
       Tad sveikinu visus, atvykusius į Tėvo – Dievo šeimą ir Jo Sūnaus, Jėzaus Kristaus, Karalystę! Džiaukimės ir dėkokime Jam visi Jo vaikai, nes Jis atpirko mus savo brangiu krauju, išlaisvino mus iš tamsybių valdžios ir perkėlė į šviesos karalystę! Amen! 


n!