2011 m. balandžio 25 d., pirmadienis

Kas yra tikėjimas ir kaip jis veikia


               
              Apie mūsų tapatybę

       Tikėjimas yra nematoma substancija. Tikėjimas – kaip garsas po trankaus smūgio. Smūgis buvo, bet garsas – aidas atskrieja tik po tam tikro laiko. Štai tas laikas, kol sulauksime aido (tikėjimo rezultato), yra labai svarbus – tai kantrybės ir laukimo laikas, kurio neturime sugadinti nei žodžiais, nei poelgiais. 
Tikėjimas yra kaip užmestas į vandenį tinklas žuvims – praeis kiek laiko ir bus laimikis: ,,Tikėjimas užtikrina tai, ko viliamės, ir parodo tai, ko nematome“ (Hbr 11, 1). Kitaip sakant, tikėjimas materializuoja tai, ko trokštame ar maldoje prašome.
Tikėjimas yra kaip namai, kuriuose gyvename. Vienų jie tvirti, kitų – griūvantys, ir jiems verkiant reikia remonto. Vieni patys pasidaro, kitiems reikia pagalbos – ar kaimynų, ar brangiai imančių meistrų. Pagalba visada yra gerai – tiek materialiame gyvenime, tiek dvasiniuose reikaluose.
O ką daro Asmuo, kuriuo mes tikime, matydamas būrį žmonių, gyvenančių moraliai ir Jo besišaukiančių? Ima ir atskuba į pagalbą. Negi turtingos, galingos ir moralios šalies prezidentas nepadės tokiai šaliai, kurios žmonės dori, kantrūs, tikintys, o dar labiau – pasitikintys Viešpačiu? Taip ir dar kartą taip. O ar padės Jis tokiai šaliai, kurioje legalizuoti abortai, įteisintos homoseksualios santuokos? Ne! Tokiai šaliai gal padės manipuliuojančios jėgos, suinteresuotos ir siekiančios savanaudiškų tikslų. Bet manipuliuojančiųjų užkrauta našta bus tokia, kokios kai kas nesitiki, ir pasekmės gali būti katastrofiškos. O Viešpaties našta lengva.
Kaip Dievas padeda žmonėms? Kad ir kilus krizei. Kaip? Per žmones. Yra pakankamai žmonių, kurie girdi Jo raginimą padėti ir pagelbėti.
Kodėl įvyksta stebuklų garbinant Jėzų? Gal kas paklaus, kokių? Išgijimai – aklieji praregi, kurtieji pradeda girdėti. Taigi, kodėl…
Todėl, kad sukuriama garbinimo atmosfera, į kurią ateina Viešpats savo Dvasia. Vyksta net tokie stebuklai, kaip kažkada operaciniu būdu pašalintų kūno dalių atsiradimas: kepenų, auksinių plombų dantyse ir t. t. Arba akivaizdus metabolizmas – kūno svorio praradimas akyse. Šešiasdešimties metų vyriškis visą gyvenimą buvo aklas, bet per evangelistų Deivido ir Stefani Hercogų pamaldas Peru 2008 metų pavasarį praregėjo.
Kodėl vyksta šie ir kiti stebuklai? Mūsų išpjautų ir prarastų organų molekulės tebėra ore, o po įsakymo organams atsikurti, – susijungus mūsų širdies tikėjimui su protu – ir įvyksta kūno dalių atkūrimas. Ne veltui juk Viešpats sakė, kad jei turėsim tikėjimą kaip garstyčios grūdą, galėsim pajudinti kalnus. Beje, ore, kuriuo mes kvėpuojame, yra ne viena deguonies molekulė, kuria kvėpavo Kristus.
      O kas vyksta garbinant piktąsias dvasias? Rėkiant mantras ,,Hare Krišna“, garbinant pagoniškas dievybes ar atliekant apeigas joms pagerbti, burtininkaujant ir buriant įvairiuose salonuose, dvasinė tamsa apgaubia miestus, kaimus ir veikia žmonių protus: žmonės pradeda smurtauti, gerti, žudytis ir panašiai. Primygtinai prašau nesilankyti pas krišnaistus, net neragauti jų nemokamų vaišių, nes ten buriama virš maisto produktų. Taip pat geriau neiti į mormonų rengiamus anglų kalbos kursus, nes tarp jų veikia viliojančios ir klaidinančios dvasios. 
Bet jei tauta garbina Dievą, dėkoja Jam, Kristaus jėga nužengia į tą vietą, kurioje žmonės garbina. Ir dėl to keičiasi žmonių ir tautos likimas. Tada jokia pikta jėga nebegali įveikti nei valstybės sienų, nei tavo namų – atnešti prakeikimo ar savižudybių į juos.
O mes tebeieškome savo tapatybės Merkinės miškuose, šarlatanų kromeliuose, neopagoniškose bendruomenėse, kuriose pusnuogės mergos turškiasi su Perkūną (demonišką dvasią) garbinančiais kriviais (žyniais) alaus bačkose (tokie žmonės nieko nepasigėdys, nes jie yra veikiami piktųjų dvasių). Pagonybės atgaivinimas Lietuvoje būtų vienas blogiausių tamsos jėgų scenarijų. Juk masonybė taip pat remiasi panašiais dalykais – kalbama apie senąjį Saulės, Mėnulio, dangaus ir Žemės elementų garbinimą. Primityvioji mitologija keliama į padanges ir tvirtinama, kad mūsų protėviai dievybę garbino tik šiuo būdu: ,,Masonija grįžta prie primityviosios mitologijos ir po aštuoniolikos amžių bando atgaivinti pagonių kultą ir papročius“ (Leonas XIII, Humanum Genus).
Turbūt didžiausias okultinio pasaulio pavojus mūsų tautai šiais laikais yra ir kerėjimas – pastangos kontroliuoti žmones ir priversti juos daryti tai, ko nori kerėtojas. Dar vieną pavojų kelia hipnozė.
Ar tai yra mūsų tapatybė – tuntai žolininkių, buriančių iš delno ir tų pačių žolių, raganų, besimanifestuojančių sumoterėjusiose TV laidose? Ir tai mes vadiname papročių perimamu, savo tapatybe?
Ko jokių moralinių pagrindų neturinčios šamanės iš Tuvos lenda į mūsų miškus? Mūsiškės pagoniško dvasinio purvo vonios jas traukia, – toks prie tokio tik ir telimpa. Pamanykit, vilkai atbėgo išgirdę pragaro garsus. Gerai, kad ne drambliai. Misionieriai, pabuvę Afrikoje, Indijoje, pasakoja, kad ir po šiai dienai demoniškos dvasios sueina į dramblių ar raganosių bandas, nusiaubiančias ištisus kaimus. Piktasis tebesiunčia liūtus, tigrus žmogėdras, kurie užpuola žmones.
Neseniai pagonybė iš Seimo bandė persimesti ir į vieną Lietuvos miestelį, net agitacija vyko – stokit į mūsų pagonišką bažnyčią. Ko? Garbinti Perkūną? Jau prisigarbinom ne vieną šimtą metų, todėl ir dūla protėvių kaulai Sibire, todėl Lietuvos kariuomenė pasidavė raudoniesiems be šūvio, todėl ir geriame nebe pirmą dešimtmetį samanę ir degtinę, tūkstančiais vaikštome pas mūsų kraujo ir pinigų ištroškusias būrėjas, o paskui žudomės.
Ne veltui žaibas nugriovė Nidos Saulės laikrodį kaip įspėjimą bedieviams Saulės garbintojams. Ne dangaus kūriniją, bet Kristų garbinant keisis valstybė. Net angelų garbinimas yra negalimas. ,,Dievą garbink!“ Taip angelas pasakė apaštalui Jonui po to, kai Viešpats jam parodė ateities apokaliptinę viziją (žr. Apr 22, 9).
Šventoji Trejybė reiškia skaičių trys. Nei prieš tris, nei po trijų nėra jokio kito Asmens, jokio kito vardo ir būti negali – trys ir yra trys – Tėvas, Sūnus ir Šventoji Dvasia. Tik šie trys Asmenys yra Dievas. Ar taip gali būti? Gali. Ar ne vanduo, ledas ir garai yra H2O, trys viename?
Dvasia, siela ir kūnas sudaro žmogų. Trys – melodija, ritmas ir harmonija – muziką. Dievas yra dvasia. Ir muzika yra dvasia, tik svarbu, kokiose rankose ji yra, nuo to priklauso ir kokia ji – dieviška ar velniška. Šioje Žemėje jokio neutralumo nėra – arba tu su Dievu, arba su priešu…
***
Miestai vieną dieną pradings, o žmogaus siela – amžina. Ir jei žmogus tiki Kūrėju, vykdo Dievo įsakymus, angelai tarnauja tokiam žmogui ir tokių žmonių valstybei.
Kitokios rūšies angelai (demoniškos dvasios) taip pat ,,tarnauja“, bet to žmogaus, jei neatgailaus ir nepakeis savo kelių, na, ir tų angelų likimas nulemtas, kai Jėzus apsireikš iš Dangaus liepsnojančioje ugnyje ir ,,atmokės tiems, kurie <…> nepaklūsta mūsų Viešpaties Jėzaus Evangelijai“ (2 Tes 1, 8).
Kam Žemėje egzistuoja kalėjimai? O kur dėti nusikaltėlius, negi leisti jiems gyventi šalia mūsų nebaudžiamiems ir toliau leisti tvirkinti vaikus, žudyti žmones?
,,O kaip sielos, juk jos amžinos?“ – paklausi tu. Tam ir pragaras, dvasinis kalėjimas, egzistuoja (skirtas sielų žudikui ir jo angelams), – negi piktos ir žiaurios sielos galėtų būti danguje, kur tvyro taika, ramybė ir harmonija? Ir kuo Dangus pavirstų, jei ten būtų įleisti tie, kurie visą gyvenimą žudė ir niekada neatgailavo: Čingis Chanas, Neronas, Kaligula, Leninas, Hitleris, Berija, Stalinas? Kur tada teisingumas ir kokio jis lygio, jei taip būtų? Dvasinis pasaulis yra fizinio atspindys. Žemėje nusikaltėliai turi atlikti bausmę, o ne būti perauklėjami, kaip buvo TSRS, nepašventinto humanizmo šalyje.
Štai ką apaštalas Jonas apibūdina kaip dvasinius nusikaltėlius (ezoterikos ir okultizmo propaguotojus): tai tie, kurie garbina demonus ir auksinius, sidabrinius, žalvarinius, akmeninius ir medinius stabus, kurie negali nei matyti, nei girdėti, nei vaikščioti. Tai tie, kurie neatgailauja dėl savo žmogžudysčių, būrimų, žyniavimų, ištvirkavimų ir vagysčių (žr. Apr 9, 20–21).
Tarp tokių yra ir daugelio mėgstamos TV laidos ,,Su Palmira“ vedėja, jos komanda ir klientai. Liūdna pabaiga laukia tokių, jei nenusisuks nuo savo bjaurasčių. Tikintieji Kristumi neužsiima prakeikimais ir būrimo ,,verslo“ žlugdymu, bet vis tiek privalu aiškiai suprasti, kad Dievo teismas dažnai atneš mirtį tiems, kurie eina koja kojon su priešu ir stoja skersai kelio tam, ką Viešpats nori šioje Žemėje nuveikti, taip, kaip atsitiko Argentinos diktatoriaus žmonai Evai Peron: ,,Savo spiritistiniais bandymais ji atvedė šalį į okultizmo glėbį, bet buvo praryta siaubingos, baisios mirties, klykdama dėl savo gyvybės ir iš įniršio raudamasi savo nuostabius plaukus. 
Mirtis ją nunešė į jos Dieviškojo Teisėjo akivaizdą“, – taip rašė praeitame šimtmetyje R. E. Mileris, vienas iš Argentinos dvasinio prabudimo tėvų ir pionierių.
Štai dėl ko okultizmas žydams buvo uždraustas vaisius. Tos tautos, į kurių teritoriją įžengdavo izraelitai, buvo pagoniškos, kaip ir hebrajai, bet pastarieji turėjo bendravimo su Tėvu patirties ir Dievo įsakymus, įrašytus akmens plokštėje, tik, deja, ne visų širdyse… Štai dėl to daugelis jų ir žuvo dykumoje, vaikščiodami po dykumą 40 metų, nors galėjo ją pereiti per porą savaičių. Įsakymas skelbia: ,,Neturėk kitų dievų...“, bet daugelis jų garbindavo pagonių tautų dievybes, perimdami iš tų tautų astrologinius bei burtininkavimo metodus.
Senovės izraelitai net savo namus sugriaudavo, kai raupsai (įdubę žalsvos ar rausvos spalvos taškai) paplisdavo ant namo, į kuriuos jie persikraustydavo, sienų, jei namuose būdavo paslėptų pagonių garbinimo objektų – statulėlių, amuletų ir panašiai. Tad jei taip buvo elgiamasi Senojo Testamento laikais, tai juo labiau mums reiktų budėti šiais laikais, kai viskas eina į pabaigą.
Naujojo Testamento raupsai – ,,dvasiniai“. Tai ezoterinė makulatūra kai kurių namuose: įvairūs sapnininkai, astrologinės programos, horoskopų pilni laikraščiai, Rytų filosofijos bei magijos knygos, įvairūs ezoteriniai žurnalai, tokie kaip ,,Būrėja“ ir kiti. Todėl daugelyje šeimų ir tęsiasi nuolatiniai barniai, finansiniai nepritekliai, o jei ir yra pinigų, tai neužsibūna, nes dvasinis purvas pritraukia atitinkamas viską naikinančias dvasines jėgas. Šią ezoterinę makulatūrą reikėtų nedelsiant sudeginti, kol mūsų vaikai šunkeliais nenuėjo – tegu mūsų vaikai eina vien takais dorybės, mina kelią pas Viešpatį, o ne pragaištin.
Kai kas klausia, negi tada demoniškos dvasios galingesnės už žmogų ir mes nepajėgūs atsilaikyti prieš jas? Atsakysiu – turinčiam Kristų širdyje jos nepavojingos, nes Kristaus vardo jos, oi kaip bijo. Todėl, norėdami saugiau gyventi, išsivalykim dvasinį purvą ne tik iš savo namų, bet ir iš širdžių. O ir nėra geresnio ginklo nei Jėzaus vardas bei Šventosios Dvasios krikštas, padedantis atskirti tiesą nuo melo, kuris kartais taip subtiliai imituoja tiesą, kad net įgudusiai akiai sunku atskirti. Tie, kurie ateinančiais laikais neturės Šventosios Dvasios liudijimo savo širdyse, paprasčiausiai neišstovės.
***
Atminkim, kad aplink mus yra nematoma galybė angelų. Ir kiek yra aprašyta atvejų, kai žmogus, turėjęs tuoj pat žūti, lieka gyvas... Kiek yra užfiksuota atvejų, kai angelai pasirodo žmonėms. Ir ne tik Šventajame Rašte.
Ir ne tiek Biblija, kiek asmeninis Kristaus pažinimas padeda ir padės išvengti daugybės piktojo ir jo angelų paspęstų spąstų, nes demonai yra mąstančios būtybės, numatančios įvykius į priekį. Pagaliau tai tie patys angelai, prieš nuopuolį tarnavę Dievui, bet po maišto Danguje (trečdalis angelų) su šėtonu priešaky išmesti į Žemę. Ir kas, jei ne jie, sukelia avarijas keliuose, gamtos stichijas, karus, nelaimingus atsitikimus. O savižudybės yra jų itin mėgstama sfera.
Bet verčiau pakalbėkime apie geruosius angelus, saugančius žmones. Paminėsiu kelis atvejus apie angelų pasirodymą žmonėms kritiškais momentais, pasiekusius mus iš anksčiau.
Antrojo pasaulinio karo metais Dievo angelai tarpininkavo sąjungininkams, kovojusiems prieš velnio indus – A. Hitlerį, B. Musolinį. Kitą kipšo tarną, Staliną, Dievas panaudojo, kad padėtų sunaikinti rudojo maro bacilas. Rašytojas T. Hiksas knygoje ,,Angelai sargai“ aprašo JAV armijos piloto Alekso B. Kouvio skrydį Ramiojo vandenyno pakrantėse. Kouvį skrydžio metu atakavo japonų kovos lėktuvai. Jis pradėjo melstis ir Viešpats atvėrė jam akis: ,,Jis pamatė galingą angelą, laikantį lėktuvo sparną. Jis pasižiūrėjo į kitą pusę ir pamatė kitą angelą, laikantį antrąjį sparną. Kai sudaužytas ir aplamdytas lėktuvas nusileido, visi, matę jo vaizdą, stebėjosi saugiu nutūpimu“, – rašo T. Hiksas.
O štai dar vienas atsitikimas. Kapitonas S. V. Heivordas pasakojo apie Pirmojo pasaulinio karo metu vykusį mūšį, kai britų kariai pateko į beviltišką padėtį – juos apsupo vokiečiai. Nors kare ,,palauk“ nebūna, bet, kaip pasakojo kapitonas: ,,staiga smarkus vokiečių šaudymas nutilo ir stojo keista tyla – dangų perskyrė skaisti šviesa ir pasirodė švytinčios būtybės, kurios plaukė tarp anglų ir vokiečių kareivių pozicijų...“ Kai vokiečiai, tą dieną britų paimti į nelaisvę, buvo apklausti, kodėl jie pasidavė, atsakymas buvo toks: ,,Bet jūsų buvo tokia daugybė...“
Angelus tarpininkauti žmonių naudai įgalina maldos, kurių metu angelai įgauna jėgų – lyg mašiną pripildžius kuro – kovoti prieš tamsos angelus, demoniškas dvasias. Tad valdžia, garbinanti Viešpatį Kristų ir besilaikanti Jo mokslo, yra didelis palaiminimas valstybei. O ištvirkusi, apsivogusi valdžia yra šaliai lyg rakštis...
***
Mes be Dievo nieko negalime, net gero darbo dorai atlikti. Mūsų kūnai viduje be paliovos gamina karinę amuniciją, o tu vis kovoji ir kovoji. Nugali vieną priešą, kokią ydą, pavyzdžiui, rūkymą, lenda alkoholis arba paleistuvystė. Paskui pasirodo kitas ir taip be galo, kol kūnas arba bus užkastas po velėna, arba kol mes jo ,,nepakabinsim ant kryžiaus“ – pasninku, arba, liaudiškai kalbant, dieta, t. y. kol nesutramdysim kūniškų geismų, silpnybių, kurios kaip slibino galvos – vieną nukerti, atauga kita. Per šį vidinį konfliktą kiekviena pergalė prieš nuodėmę atskleidžia naują armiją blogų polinkių, todėl negali žmogus įdėti savo kardo į makštį – nustoti melstis ir budėti! Negali...
Kryžius kūnui arba pasipriešinimas bet kokiems netyriems geismams yra vienintelis efektyvus ginklas: ,,Kurie yra Kristaus Jėzaus, tie nukryžiavo savo kūnus su aistromis ir geismais“ (Gal 5, 24). Tik jokiu būdu ne Filipinų religinių fanatikų pavyzdžiu – didesnį pasityčiojimą iš Kryžiaus vargu ar įmanoma sugalvoti... O ir žmonių sielų priešas nesnaudžia: plakti save iki kraujo – pakankamas priešo buvimo ir jo tyčiojimosi iš žmogaus pavyzdys.

***
Apie moralumą politikoje. Moraliai politikai neturi jokios reikšmės, kad tu atėjai į Parlamentą teistas. Jei tu atsiprašei žmonių, Dievo, atgailavai (nebesielgi kaip anksčiau), tada tau uždegta žalia šviesa: ,,eik ir daugiau nebenusidėk.“ O tas, kuris neturi nė vienos nuodėmės, pirmas temeta akmenį į tave.
Senajame Testamente aprašytas karalius Dovydas, kuris pagal ano laiko standartus gana stipriai nusidėjo (2 Sam 11, 12). Dievas net siuntė pas jį pranašą su teismo žinia. Ką blogo karalius padarė? Permiegojo su savo mylimiausio ir talentingiausio kario žmona. Maža to, sužinojęs, kad moteris tapo nėščia, liepė jai kuo greičiau suartėti su savo vyru, kad tik neišaiškėtų, kas vaiko tėvas. Kai tai nepavyko, išsiuntė jį karan į pačias pavojingiausias pozicijas, mat tikėjosi, kad vyras žus. Taip ir nutiko. Bet ko nežinojo žmonės, žinojo Visagalis. Ir siuntė savo tarną, pranašą Nataną, pas jį. Šis apkaltino Dovydą nusidėjus keliais punktais: pirma – suvedžiojus moterį, antra – norėjus apgauti jos vyrą ir trečia – pasiuntus jį į tikrą mirtį.
Dovydas bausmės neišvengė – ne santuokoje gimęs vaikas mirė, nors Dovydas ir labai meldė vaiko pasigailėti. Bet net taip nusidėjus, Dievas jo neapleido – Dovydas ir toliau karaliavo (aišku, prieš tai atgailavęs), o Dievas vadino jį vyru pagal savo širdį…
Dvasiniai dėsniai galioja nepriklausomai nuo to, ar tu juos pripažįsti, ar ne... Juk ne Makiavelis sukūrė dvasinius dėsnius, ir ne Niutonas gravitacinius – pastarasis tik obuoliui bumptelėjus priešais nosį šį bei tą suprato – atrado. ,,Neapsigaukite! Dievas nesiduoda išjuokiamas. Ką žmogus sėja, tą ir pjaus“ (Gal 6, 7). Klaidų darome visi. Svarbu, kokias išvadas suklydę padarome. Netikęs poelgis ar šiurkštus fizinis veiksmas ir po jo ėjęs teistumas toli gražu nelygu tokioms nematomoms žmoguje nuodėmėms kaip godumas, nuosavas teisumas, pavydas – nesveika Kaino konkurencija.
Ir kas blogiau – ar balsuoti Europos Parlamente ar kitur už totalinę gėjų invaziją į pasaulį, ar būti teistam už smulkų chuliganizmą? Būti teistam už kvailą juoką (po kurio gailiesi?), ar būti viduje gobšiam, apgaudinėti visus visur ir visada, patyliukais apvaginėti valstybę, nors ir išlikti neteistam? Ar? ar? ar?..
Dvasinių dėsnių nepaisymas mūsų gyvenime tolygu kelių eismo ženklų nepaisymui mūsų keliuose. Sakoma: ,,Aš netiesos nesakau…“ Arba: ,,Tai tiesa, aš nemeluoju.“ O pats gyvena susidėjęs, apvaginėja valstybę ir t. t. Tai yra kur kas pavojingiau.
Arba dar gražiau: ,,Moterys meluoja geriau…“ Koks absurdas. Jokio nesveiko džentelmeniškumo nei silpnybės moteriškiems a la J. Timošenko kasos kerams nebus – tiek vyrai, tiek moterys vienodai stos prieš Kristaus Teismo krasę, – todėl nemeluok, neapkalbinėk ir nevok. Neatgimęs iš naujo, neturintis Kristaus širdyje žmogus, jei ir nemeluoja, nevagia, vis vien Dievo akyse yra nusidėjėlis, nes kitaip Kristus veltui ėjo ant Kryžiaus. Savo darbais Dievo išgelbėjimo malonės, žmogau, nepelnysi, antraip malonė nebūtų malonė (Rom 11, 6).
,,Aš neprašiau Jo eiti ant kryžiaus“ – pasakys kuris. Bet juk ir motinos neprašei, kad tave gimdytų, o ji kančiose pagimdė. Meilė aukojasi neprašoma, o be to, ir visata kenčia nuo purvinų žmogaus darbų, visa kūrinija dejuoja dieną naktį. Dėl to ir skelbiama Evangelija, kad kuo daugiau žmonių priimtų Kristų, išsigelbėtų amžinybėn, ir kad Kristus greičiau grįžtų į Žemę...
***
O homoseksualams būtų toks žodis – geriau jau visiškai nusipjaukit... (žr. Gal 5, 12). Tokia Pauliaus nuomonė. Kodėl? Todėl, kad geriau be... eiti į Dangų, nei su... į pragarą. „Jei tavo ranka traukia tave nusidėti, – nukirsk ją! Tau geriau sužalotam įeiti į amžinąjį gyvenimą, negu su abiem rankom patekti į ugnies pragarą, į negęstančią ugnį…“ Mrk (9, 43).
Bet yra išeitis ir jiems. Aš pažįstu ne vieną homoseksualą, kuris buvo šios baisios nuodėmės pavergtas, bet Jėzus išlaisvino – dabar jie turi žmonas, vaikų ir yra normalūs visuomenės piliečiai.
Ir patikėkit, Jėzus ne tik gerai žinojo, ką sakė, bet pats buvo visiems pavyzdžiu. Tikrai, kad geriau eiti be kojos, rankos ar be akies, bet į dangų, nei išdailintu, išpuoselėtu kūnu į pragarą, kur po penkių minučių suprastum, kas yra kas, bet, deja, bilietas tik į vieną pusę…
Ar ne tragedija, pametus prigimtį, pasukti prieš ją? Tas pat, kaip bandyti apsukti upės tėkmę. Pamenu, vienas žymus visuomenės veikėjas, gėjus, pageidavęs likti nežinomas, pasakė, kad gėjų judėjimą inspiruoja keli NVS ir ES statytiniai. Taip yra plaunami pinigai. Šiaip tai intelektualai gėjai apsieina be paradų, įvairių ,,šou“ ir viešumo. O tai, kad kažkuris jų sukūrė ar parašė kažką vertingo, muzikinį kūrinį ar knygą, tik dar kartą įrodo, kad Dievas yra nuostabus Kūrėjas – net kritusio (mirusios dvasios) žmogaus protas ir siela geba kurti šedevrus…
Dėl jau minėto kelio… Jėzus ant kryžiaus sumokėjo brangią kainą, kad išpirktų mus iš nuodėmės spąstų ir mirties, kartu ir homoseksualus bei lesbietes. Tad kam dar ieškoti aplinkkelių? ,,Nemesk kelio dėl takelio“, – sako liaudis.
,,Kas yra tiesa?“ – paklausė Poncijus Pilotas Jėzaus prieš perduodamas Jį budeliams. Tikrai, tik priešas gali taip uždengti akis (okultuoti), kad, stovėdamas taip kaip Poncijus Pilotas prieš Tiesą, klaustum, kas yra Tiesa? Tiesa yra Asmuo. Tas Asmuo – Jėzus: ,,Aš esu kelias, tiesa ir gyvenimas...“ (Jn 14, 6).
Tad ar bereikia išradinėti vis nauja, bandyti pateisinti savo neteisingus poelgius bei pomėgius? Na, o jei manot, kad tai melas, tai išbandykit, ar Kristus gyvas. Pakvieskit Jį į savo gyvenimą ir matysit, kas melagis, o kas ne – ,,ir tiesa padarys jus laisvus“. Tada nebereikės daugiau slėptis po kaukėmis ir įvairiais domino. O įvairūs keliai ir keleliai veda kur tik nori, tik ne į Tiesą.
***
Tiems, kurie vis dar abejoja… Dievas niekada nepasakys: ,,Aš užsiėmęs.“ Tu visada gali ateiti pas Jį, nes geras yra Tėvas, kuris Danguje, ir Jam neprilygs joks žemiškasis. Kai tu atmestas, užgautas ar sudaužytas gyvenimo negandų kaip tas laivas po audros, – ateik pas Jėzų, kuris ėjo vietoj tavęs mirti ir Jo širdis plyšo ant kryžiaus. Kristus jau nuėjo tą kelią, kokiu dabar einame ne vienas. O gal tu arba tavo vaikai sergate, gal tave nepritekliai spaudžia?
Tai ateik pas Jį nešinas paprastais žodžiais: ,,Jėzau Kristau, ateik į mano širdį. Padėk man, nuramink, paguosk…“ Nes Jis – tas, kuris sugeba atjausti – pats pažinęs ir patyręs žmonių atmetimą, patyčias, nežmoniškus skausmus ir žmogiškų nuodėmių, užmestų Jam vietoj mūsų, naštą, neatstums tavęs.
Kiekviena diena priartina mus prie amžinybės ribos. Ir tik su Kristumi galima tikroji žmogaus tapatybė. Tikra tapatybė veda mus Tiesos keliu. Ir tik tapatybė su Tiesos Autoriumi padės teisingai, pergalingai ir sėkmingai nueiti bet kokius gyvenimo etapus, kad ir kokie sunkūs jie būtų. 
         2009 01 10

2011 m. balandžio 14 d., ketvirtadienis

Dar kartą apie astrologiją ir horoskopus


     
  Nemokamas sūris – tik  pelėkautuose?.. 
  
     Manau, kad daugelis sutiks su teiginiu, jog labiausiai visuomenės moralę griaunančios jėgos yra susijusios su krikščionybei priešiškomis ideologijomis. Tik vienos jų – pasyvios, o kitos – agresyvios.
     Ypatingą vaidmenį griaunant žmonių moralės normas ir gilinant bedugnę tarp Dievo ir žmogaus, pragaro jėgos skyrė okultizmui, astrologijai ir rytų religijų mokymams… Teliko vienintelė jėga, kuri grumiasi su totalia šėtono įtaka žmonijai, jos veiklai ir gyvenimui, tai – krikščionybė.
      Viliodami žmones nuo Kristaus meilės mokslo – krikščionybės, šie mokymai padarė žmonijai daugiau žalos negu visi karai kartu sudėjus. Taip daugeliui durys į išsigelbėjimą buvo uždarytos…
      Visai neseniai viena TV transliavo laidą su žymia Lietuvos astrologe, kuri ne tik už namų seansus plėšia milžiniškus pinigus – 400 litų už valandą, bet dar ir tendencingai mulkina žiūrovus laikraščių puslapiuose ir televizijoje apie astrologijos „mokslo“ esmę ir paskirtį. Ir kaip teko skaityti spaudoje, o ir TV darbuotojai patvirtino, kad laidos ,,Su Palmira“ vedėja ir komanda kabina žiūrovams „makaronus“ – laida iš anksto nufilmuota kažkurio namuose (į studiją atvežama vaizdajuostė), buvo pristatoma kaip autentiškai vedama tą patį vakarą tiesiai iš TV studijos… Kažin ką apie tai, na, ir apie okultizmo nežabotą propagavimą mąstė žurnalistų etikos sargai? Po mažo melo visada eina didesnis.
      Istorija mus moko, kad prie kiekvienos valdžios stengiasi prisiplakti žmonės, turintys okultinių galių – ekstrasensai, būrėjos, astrologai ir net raganos. Taip, raganos, jūs teisingai perskaitėte, ir nebūtinai ant šluotos.
      Mūsų šalies būrėjos visų pirma ieško kanalų į TV, svarbius laikraščius, maloniai šypsosi ir gražiai elgiasi. Šiuolaikinės raganos – astrologės motorizuotos, turi nešiojamuosius kompiuterius ir dalyvauja šlovės bei valdžios trokštančių TV režisierių laidose, kol vieną dieną – tikiuosi – jie išlėks iš savo šiltų vietų ir nebenuodys šalies dvasinio mikroklimato.
      Taip buvo ir vienam mūsų valdžios vyrui. Priešiškos jėgos suskubo pristatyti prie jo patyrusią burtininkę. Galiausiai jis išlėkė apkaltintas. Bet išleistas laisvėn okultizmo džinas padarė savo… Tauta liko susiskaldžiusi, tokia ir yra tamsos jėgų taktika – skaldyk ir valdyk!
      Bet šviesa po truputį atidengė, kas nematomame, o ir matomame pasaulyje „diriguoja“ miesto bei visos šalies gyvenimui – iš palėpių išlindo žiniuoniai, būrėjos, astrologės su pogrindiniais leidimais, išduotais nežinia po kokiom grindim… Prie jų prisidėjo raganos, rengiančios vakarėlius aukščiausio rango politikų sluoksniuose, aiškiaregės patarėjos ir kiti dvasiniai „guru“.
      Prisiminkim kad ir XIX a. Peterburgo dvasinę panoramą… Kuo ji skiriasi nuo dabartinės Lietuvoje? Kas atsitiko su rusų tauta, kai rusų valstybės galvas savo kerais užbūrė okultistas Rasputinas, o dabar ir Anatolijaus Kašpirovskio bei Pavelo Globos sekėjų tuntai – palmiros, būrėjos vaivos, jurgos – Lietuvoje veda patikliuosius į pražūtį, amžinų kančių vietą – pragarą…
      Taigi taikinio dešimtuke – astrologija. Visų pirma, astrologija nėra joks mokslas. Beje, o kuo gi skiriasi astrologija nuo astronomijos? Astrologija – tai iliuzijų ir įsivaizdavimų sistema, teigianti, kad žvaigždės ir planetos yra dievų valdomos ir lemia žmonių, tautų, valstybių likimą bei gamtos reiškinius.
      Astronomija – mokslas apie visatos materijos pasiskirstymą, judėjimą, fizinę sandarą ir raidą.
Dvasinius ir gravitacinius dėsnius sukūrė Dievas ir jie nepakeičiami – ką pasėsim, tą ir pjausim! Ar manot, kad tarp žmogiškų tragedijų ir dvasinių nusikaltėlių veiklos nėra jokio ryšio? Pabandysiu šį ryšį dar kartą parodyti!
      Jei jau vadinamės krikščioniška šalimi, tai kaip tokio pobūdžio laidos gali būti demonstruojamos per televiziją? Ar toleruotini horoskopų skaitymai per valstybinę TV? Tai – valstybinio masto okultizmas, o juk Seime ruošiama įstatymo pataisa prieš okultizmą…
      Tūkstančiai Lietuvos žmonių – politikų, menininkų, šou verslo atstovų, estrados meistrų, paprastų piliečių vedami į pražūtį, o mes tylim.
      Astrologija – ne mokslas, o veikiau smegenų žievės celiulitas… Ir manau, kad Visatos Konstitucijos – Šventojo Rašto viršenybė krikščioniškoje šalyje neturėtų niekam kelti abejonių.
      Šventasis Raštas įspėja saugotis, kad kartais, pakėlęs akis į dangų ir stebėdamas saulę, mėnulį ar žvaigždes, nebūtum sugundytas juos garbinti ir jiems tarnauti… (žr. Įst 4, 19).
      Astrologijos kilmės šalyje Mesopotamijoje prieš 2500 metų Saulės orbita buvo padalyta į dvylika sektorių, pavadintų pagal ten į akis krintantį žvaigždžių vaizdą. Taip atsirado vadinamieji gyvūnų rato ženklai.
      O mokslininkai tvirtina, kad pagrindinę priešpriešą šiandieninei astrologijai sudaro tai, kad dėl žemės sukimosi aplink savo ašį gyvūnų rato ženklai šiandien nebesutampa su anuometiniais žvaigždžių vaizdais. Žvaigždės, kurios prieš 2500 metų buvo vienoje trajektorijoje, dabar jau yra kitoje, ten, kur buvo Liūtas, dabar yra Mergelė, ten, kur buvo Avinas, dabar yra Žuvys.
      Išties beribiai žmogiškos fantazijos vingiai ir patiklumas – net iki pamišimo. Juk žmonijos priešas naudojasi horoskopais, kad atitrauktų žmones nuo tikėjimo Dievu ir paralyžiuotų jų valią, tai gal nebūkime kaip tie avinai, žiūrintys į vis naujus vartus ir niekaip nerandantys tiesos…
      Prieš kurį laiką laikraštis ,,Savaitė su TV“ išspausdino interviu su astrologe Palmira. Pacituosiu kai kuriuos fragmentus iš pokalbio su buvusia etatine vienos TV astrologe: ,,Ko žmonės dažniausiai eina pas astrologą?“ – klausia žurnalistė.
      – Dažniausiai žmonės klausia, kodėl jie yra nelaimingi. Verslas, darbas, sveikata, asmeninis gyvenimas, šeima…
      Aš pasakysiu taip – žmogus, einantis pas astrologę, netenka iniciatyvos ir leidžiasi valdomas determinuojančio fatalizmo, kuris teigia, kad viskas gyvenime iš anksto nulemta ir nieko pakeisti nebegali… Tai yra melas!
      Dar šv. Augustinas tvirtino, kad Jėzus atėjo į Žemę ne tam, kad mums atskleistų, kaip juda dangus, bet tam, kad parodytų kelią, kaip galima nueiti į Dangų!
      O dabar labai svarbi interviu su astrologe vieta. Žurnalistė klausia: ,,Sakykite, ar astrologija neprieštarauja bažnytiniams kanonams? Juk iš dalies astrologas užsiima pranašystėmis.“
      – Bažnyčios istorijoje astrologija buvo vertinama įvairiai – atsako astrologė Palmira.
      Tad čia ir sustokim. Ar astrologija priklauso magijos sferai? Magija – moraliai neteisėtas veiksmas. Viename Bažnyčios dokumente rašoma: Krikščionims praktikuoti magiją nevalia, nes negalima iškeisti tikrojo Dievo į apgaulingą lengvatikybę. Krikščionis negali atiduoti savo gyvenimo į okultinių jėgų, prišaukiamų maginiais ritualais, rankas ar spręsti apie savo ateitį pagal žvaigždžių išsidėstymą bei kitokias pranašystes.
      Čia aiškiai parašyta, kad žinių apie ateitį gavimas pagal žvaigždžių išsidėstymą prilyginamas magijai. Tiek juodosios, tiek baltosios magijos praktikavimas krikščioniui yra labai sunki nuodėmė. Tad jei krikščioniui pavojinga, tai negi kitiems – nebe? Jau minėjau, kad baltoji magija – tai pabalinta juodoji.
      Baltosios magijos sritis – astrologija yra tokia pat iš pažiūros „geranoriška“ kaip ir būrimas ar mirusiųjų patarimo per mediumus ieškojimas (nekromantija – juodoji magija). Juk žmogus lyg ir gero nori klausdamas, kas bus su juo ar jo šeima ateityje, tad argi galima atsisakyti tokia proga ir nepadėti klausiančiam? Jei dar už makaronų kabinimo valandą gausi 400 litų ir per TV parodys, kad klientūra padidėtų…
      Kuo labiau atrodo geranoriškos pastangos, kurių tikslas palengvinti žmogui dalią ar padėti jam sužinoti ateitį, bet jei šios žinios ne iš Dievo, tuo jos pavojingesnės. Pagaliau gyvenkime ir džiaukimės šia diena, nes kitaip tapsime susidvejinusios asmenybės. Juk nelaimė vienu metu gyventi tuo, kas buvo vakar, kas bus rytoj ir dėl to prarasti ramybę šiandien!
      Dar apie baltąją magiją. Visų šios šarlataniškos ir velniškos veiklos atstovų „darbo“ niuansų nevardysiu, bet į tezę, kad jų mokymas švarus, juk baltoji magija – ne juodoji, atsakysiu – žiurkių nuodai irgi baltos spalvos.
      Žurnalistė tęsia: ,,Ar astrologijoje yra magijos elementų?“
      – Ne, nėra… Jei norite sužinoti, kokio oro tikėtis, klausotės meteorologų pranešimų. Kai norite suvokti ką nors apie savo likimą, braižotės planetų padėtį.
      Ir kitoje vietoje:
      – Tačiau magija ir astrologija visai skirtingi dalykai…
      Dar kartą pacituosiu KB Katekizmą: ,,Horoskopų skaitymas, astrologija, būrimas iš rankos (chiromantija), pranašingų ženklų ir likimų aiškinimas, aiškiaregystė, mediumų paslaugos (spiritizmas) tik maskuoja norą valdyti laiką, istoriją, galiausiai ir žmones (manipuliuoti)… Visa tai nesiderina su vien Dievui privaloma garbe, <…> vien Jam priklausoma mūsų pagarba.“
      O čia informacija iš kito šaltinio: ,,Būtų kvaila manyti, jog Adolfas Hitleris, Karalienė Elžbieta, Haris Trumenas, Viljamas Šekspyras ir aš turime kažką bendra, nes visi gimėme po Tauro ženklu!“
      Šios minties autorius, visame pasaulyje žinomas filosofijos, medicinos, humanitarinių, teisės mokslų daktaras Džeimsas Dobsonas. Jis taip pat yra ir daugelio knygų, išleistų milijoniniais tiražais ir tapusių bestseleriais, autorius. Keturiolika metų jis buvo Pietų Kalifornijos universiteto Medicinos fakulteto pediatrijos profesorius ir septyniolika metų dirbo Los Andželo vaikų ligoninės Vaiko raidos ir medicininės genetikos skyriuje. Taip pat jis buvo ne vieno JAV prezidento patarėjas įvairiais, taip pat ir religijos klausimais. Humanitarinių mokslų garbės daktaro vardą jis įgijo Pranciškonų universitete Stiubenvilyje.
      Jo TV laidą ,,Atgręžk širdį į namus“ žiūri apie 30 milijonų žmonių. Dž. Dobsonas dalyvavo įvairiose JAV vyriausybės programose, susijusiose su nepilnamečių nusikalstamumu, mokesčių reformomis, šeimų problemomis. ,,Sidabrinio trimito“ leidykla yra išleidusi jo knygų ir Lietuvoje.
      Štai kaip į klausimą apie pagalbos savo finansinėms problemoms išspręsti, ir ne tik, ieškojimą astrologijoje atsako Džeimsas Dobsonas: ,,Nėra jokio mokslinio įrodymo, kuris galėtų paremti tokio nelogiško ir ateistinio išradimo (astrologijos) ilgaamžiškumą.
      Astrologija yra ne tik mitologinė nesąmonė, bet ji pavojinga tiems, kurie ja vadovaujasi. Problema yra ta, kad ji siūlosi būti pakaitalu racionaliam mąstymui ir išminčiai. Pavyzdžiui, jaunas vaikinas arba mergina gali pasirinkti santuokai partnerį pagal astrologinius patarimus, nors jiems derėtų rimčiau atsižvelgti į savo sprendimą. Kiti atidėlioja arba ignoruoja tuos veiksmus, kuriuos privalo atlikti, vien todėl, kad horoskopas liepia: Nieko nedaryk! Nėra kaip patikrinti, kiek svarbių sprendimų daroma pasikliaujant žvaigždėmis, ir, aišku, tai žaloja šeimas, biznį ir net valstybinius reikalus…
      Astrologija – tai paties šėtono (didžiausio Dievo ir žmonių priešo) darbo įrankis. Astrologų išsipildančios pranašystės kyla iš demoniško įkvėpimo, ir tai Dievui nepatinka.“
      Dar Tomas Akvinietis sakė, kad demonai realūs. Daugelis popiežių yra parašę laiškus apie velnią ir burtininkavimą. ,,Jei norime pasirinkti tinkamą gyvenimo kryptį, turime išmokti iššifruoti savo gyvenimo planą, stebėdami paslaptingus ženklus, kuriais Viešpats nusėja mūsų kasdienybę. Žinoma, čia niekuo negali pasitarnauti nei horoskopai, nei būrėjų pranašystės. Tam reikia nuoširdžios maldos, kuri visada padeda padaryti gyvenimo pasirinkimus, atitinkančius Dievo įstatymą.“
        Tai popiežiaus Jono Pauliaus II 1998 metais rugsėjo 6 d. pasakyti svarūs žodžiai magijos tema.
      Ir pabaigai noriu pateikti šias mintis kaip galutinį verdiktą taip ilgai pas mus besimanifestuojančiai kvailybei, okultizmo tarnaitei, vardu astrologija. Tai ne mano nuomonė. Tai Dievo požiūris, kuris išreikštas Šventame Žodyje. Citatos iš Šventojo Rašto padės apibendrinti tai, apie ką čia buvo rašyta.
      Lietuviai: politikai, menininkai, estrados artistai, verslo žmonės, mokytojai ir kiti – klausykitės Viešpaties Žodžio! Nesielkite taip, kaip tie, kurie sudarinėja horoskopus ir bando perskaityti jūsų likimą bei ateitį žvaigždėse! Netikėkite jų pranašystėmis, nes jos yra melagingos (žr. ST, Jer 10, 1–3).
        Tai ne dieviškas mokslas, bet dar vieni piktojo paspęsti spąstai jūsų gyvenime.
      ,,Tad astrologija – kas tai?“ – straipsnio pabaigoje klausia žurnalistė astrologės Palmiros.
       – Tai likimo higiena, kuri ne mažiau svarbi nei sveikatos higiena. Juk visi puikiai žino, jog privalu valytis dantis tam, kad jie negestų, laiku maitintis, gultis, keltis. Tad kodėl nepasirūpinus ir likimo higiena?
       Ir kas tai per higiena, nuo kurios išbyra dantys net vaikų vaikams: ,,Tėvai valgė rūgščių vynuogių, o vaikams atšipo dantys“ (ST, Ez 18, 2).
      Atminkime – prakeikimas, kuris dėl dvasinių žinių stokos nebuvimo ir jų ignoravimo yra apraizgęs kas antrą trečią šalies šeimą, yra tiesiogiai susijęs ir su baltosios magijos šaka – astrologija. Skyrybos šeimose, savižudybės, smurtas visuomenėje ir kitos nelaimės daugiausia vyksta dėl okultizmo – baltosios ir juodosios magijų kultivavimo mūsų šalyje. Argi dvasinė nešvara gali būti fizinės švaros ir higienos garantas? Kai kurie, eidami pas tokias dvasios „darbuotojas“, taip toli spjovė į savo ir savo vaikų likimą, kad ir iki ketvirtos kartos kažin ar pavyks išsikuopti, jau nekalbant apie kasdienę higieną. Jei jau savęs negaila, tai bent savo vaikų ir vaikaičių pasigailėkim!
      O jeigu ši TV sukčių ir šarlatanų veikla toleruojama dėl kažkieno šlovės ir reitingų, tai, kaip minėjau, liūdnos mišios laukia daugelio, tai dabar ir matome šalyje. Draugystė su Asmeniu – Jėzumi Kristumi – yra raktas į amžinąjį gyvenimą su Tėvu.
      Astrologija nėra, negali būti ir niekada nebus lietuvių tapatybės dalis, nes ji – pagonybės reliktas, okultizmo tarnaitė – pragaro šauklys. Bažnyčia niekada neglobojo ir neglobos nei pagonybės, nei astrologijos – Naujojo Amžiaus ,,mokslo“ pagrindų.
      Krikščionis negali būti nei masonas, nei pagonis, nes tiek pagonybė, tiek Naujojo Amžiaus (New Age) judėjimas su visomis religijomis, nepripažįstančiomis Kristaus kaip Dievo Sūnaus ir Viešpaties, yra masoniją maitinantys šaltiniai. O sūrus ir saldus vanduo iš to paties šaltinio neteka.

2010 03 25 
 

2011 m. balandžio 11 d., pirmadienis

Keliai, keleliai...




Malonės laikas  

Paplitusi nuomonė apie Lietuvos kelininkus, veikiau jų darbą, kad jų nutiesti keliai – puikūs. Sutinku ir pritariu.
Yra ir kitokių kelelių, žmogaus nutiestų – dažnai nematomų, kuriuos jis nutiesia savo žodžiais, o neretai – veiksmais, ir daro įtaką savo, savo vaikų, šeimos ir tų, kurie jo klausosi ir juo seka, gyvenimui. Kiekvienas ištartas žodis – sėkla, iš kurios išdygs arba sveikas želmuo, arba piktžolė. Kiekvienas krikščionio ištartas žodis – ypatinga sėkla. Kodėl? Todėl, kad jis įėjęs į dvasinį pasaulį. Ar gali taip būti? Gali. Kol kas tik dvasia, nes kūnai tebėra šioje Žemėje.
Na, o jeigu įėjęs, tada turi būti ir vartai, pro kuriuos įeinama. Yra žmonių, įėjusių ne pro vartus, veikiau perlipusių tvorą – tai ezoterikos ir okultizmo propaguotojai, melagingų religijų guru ir jų pasekėjai. Ne veltui Kristus pasakė, kad kas neįeina pro vartus į avių gardą, tas vagis ir plėšikas. Taip pat, kad visi, kurie pirma Jo ,,atėjo, buvo vagys ir plėšikai“ (Jn 10, 8). Tai tie, kurie kalbėjo, darė, skelbėsi kažkuo esą, įkūrė religijas, nors ir padarė tai anksčiau, o gal vėliau už Kristų. Anksčiau ar vėliau, niekas nuo to nesikeičia, nes Kristus buvo Sukūrimo pradžioje: ,,O dabar dienų pabaigoje (Dievas) prabilo į mus per Sūnų, <...> per kurį sutvėrė pasaulius“ (Hbr 1, 2).
,,Vėl apie paskutines dienas?“ – paklausite. Vėl. Paskutinės dienos ir yra paskutinės. Nes laikas paskutinis. Ir ne Dievo malonė baigėsi, bet malonės laikas. O kas yra toji malonė? Paaiškinsiu. Bet prieš tai papasakosiu apie rusų rašytoją F. Dostojevskį. Jo tikėjimo credo man labai imponuoja. Būdamas pačiame jėgų žydėjime jis buvo nuteistas myriop. Prieš nuosprendžio įvykdymą keletas minučių buvo skirta atgailai, ir F. Dostojevskis mąstė: ,,O kas būtų, jei nereikėtų mirti? Jeigu viską grąžintų atgal? Kokia amžinybė!!! Ir visa tai būtų mano – kiekviena minutė, valanda, diena... Nieko veltui neišeikvočiau!“
Ir atsitiko taip, kad Dievo malone jo buvo pasigailėta! Paskutinę minutę mirties bausmė buvo pakeista katorga. Grįžęs į tvirtovę toliau kalėti, F. Dostojevskis rašė broliui: ,,Gyvenimas – dovana, gyvenimas – laimė, kiekviena minutė galėtų tapti amžinybe, pilna laimės! Aš pasikeisiu, antrąkart gimsiu ir pasikeisiu gėriui! Tai – visa mano viltis ir paguoda!“ Štai kas yra malonė – nepelnytas pasigailėjimas. Pavyzdžiui, tu sėdi kalėjime ir nėra jokios prošvaistės, jog tave paleis. Ir štai ateina žmogus, kuris pareiškia, kad atsėdės tau skirtą laiką, o tu gali keliauti namo. Tu, aišku, sutinki ir tampi laisvas – gauni tai, ko neužsitarnavai, nes tavęs pasigailėjo.
Tokia yra Dievo malonė mūsų atžvilgiu, nes kiekvienas iš mūsų turėjome būti prikalti prie kryžiaus, bet malonė atėjo nelauktai, kai kam dar negimus. Dievo Sūnus mirė už esančius ir ateisiančius. Ar gali būti dar didesnė meilės ir gailestingumo išraiška? Vietoj mūsų ir būsimų kartų kraujo buvo pralietas Kristaus kraujas. Vietoj mano, tavo sūnaus kojų ir rankų buvo perdurtos Jo kojos, rankos... Ir ne į tave spjaudė, bet į Jį – INRI.
Štai kas yra Dievo malonė, ir paniekinti ją gali tik beprotis arba labai piktas žmogus.
Būtent po šių įvykių – dėl Dievo, bet ne žmogaus malonės – F. Dostojevskis tapo žinomas kaip rašytojas – krikščionis ir humanistas – filosofas. Rašytojas savo gyvenime daugiau niekada nesiskyrė su Biblija ir skaitė ją iki paskutinės gyvenimo šioje Žemėje valandos.

***
,,Apokalipto“ laikai (Melo Gibsono filmas) grįžo septynmyliais žingsniais – tik blogis šiandien dėvi kitokį apdarą. Net ir kasdienybė turi kitą veidą: vietoj kupranugarių – mersedesai, vietoj tunikų – kostiumai ir moteriški kostiumėliai, vietoj sijonų – džinsai. Tendencija tokia – supanašėti taip, kad neatskirtum, kur vyras, o kur moteris. Taip veikia pasaulio dvasia, ir kaip tai paranku homoseksualizmui. Kas iš mūsų žinome, kad net iš pažiūros nekalti aksesuarai – toks visuotinai populiarus auskaras kairėje vyro ausyje yra homoseksualistų skiriamasis ženklas?
Kuo dar pasireiškia šie laikai? Viešu apnuoginimu to, kas asmeniška, aklumu tiesai, žiaurumu ir panieka amžinoms vertybėms, patyčiomis ir savo teisumu. Todėl malonės laikas ir baigiasi. Negi mąstantis žmogus gali ramiai žiūrėti, kai jo vaikus veda mirti – pedofilai ir homoseksualai kėsinasi į mūsų vaikus, o kalbančius apie šią bjaurastį tiesą, sodina į kalėjimą. Kai TV laidose vyksta nuolatinis homoseksualių santykių propagavimas; kai žmogžudžiai išteisinami, o visuomenė tyli. Kai turimos pareigos, pažintys vėl vertinamas labiau nei dora. Kai Bažnyčios nuomonė ignoruojama kaip pasenusi ir kvepianti naftalinu...
Tų, kurie šiandien kalba prieš Dievo Žodį, noriu paklausti – gal jūs žindėte tikinčios motinos krūtį, o gal jus nešiojo tikinčio tėvo rankos? Ar, jūsų akimis žiūrint, jie taip pat – neišmanėliai?
Nojus (toks naivuolis) ano pasaulio žmonėms buvo gana keistas, gal per švelniai pasakyta, nenormalus fantazuotojas. Šimtą dvidešimt metų statė gigantišką arką, o finale? Štai apie finalą ir noriu pakalbėti. Finaliniai laurai atiteko būtent jam, o ne kaimynams, kurie 120 metų (anksčiau žmonės gyveno kiek ilgėliau) iš jo šaipėsi, rodydami pirštu į smilkinį (savo). Į kieno smilkinį rodė, taip ir įvyko, į kurią vietą rodė, ta vieta ir pakišo koją. Kaip? Patys liko už borto, ir tai ne ,,Titaniko“ variantas, nes ten kai kurie išsigelbėjo. O čia buvo aiškiai pasakyta – išsigelbėsi tu ir tavo šeima dėl to, kad patikėjai Dievo žodžiu. Ir išsigelbėjo viso labo tik aštuoni žmonės. Nuo ko išsigelbėjo? Nuo keturiasdešimties dienų baisaus potvynio pasekmių – žūties.
,,Negi jūs tikite tokiomis nesąmonėmis?“ – paklaus skeptikas. Kodėl ne? Užteko savaitę liūtims palaistyti Vokietiją ir kai kurias kitas Europos šalis, ir automobiliai virto kanojomis. Pridėk dar trisdešimt tris dienas dieną naktį pliaupiančių vandenų, matysi, kas laukia. O laukia ne tik liūtys.
Dievas nepadarė klaidos. Klaidą padarė žmogus, nepatikėjęs Juo. Barbarų gentys buvo išnaikintos. Žiauru? O visatos kontekste nukirsti gyvam vaikui pirštus ir nusiųsti juos tėvams nežiauru? Žaginti vaikus nežiauru? Demonstruoti genitalijas sunkvežimiuose gėjų paradų metu – ar tai neverčia jūsų drebėti iš apmaudo? Jei ne, tai potvynis kai kam ir bus geroji žinia. Kitos nebebus, nes laikas paskutinis.
Taigi nuodėmės plitimas laikinai buvo sustabdytas, bet tik laikinai, nes Nojus, išlipęs iš laivo, spėjo gerokai prisidirbti, ir nuomarai vėl pasklido po Žemę. Dažnai žmogus, ką tik laimėjęs svarbią savo gyvenimo kovą, patiria skaudų pralaimėjimą. Bet visada yra galimybė pradėti iš naujo. O mūsų Dievas ir yra toks – antrojo šanso Viešpats.

***
Mes pavertėme Lietuvą nusikaltėlių, vagių ir paleistuvių žeme – tai blogoji žinia. ,,Viešpats kaltina krašto gyventojus, nes nėra šalyje tiesos, gailestingumo nė Dievo pažinimo. Šmeižtas, melagystė, žmogžudystė ir svetimavimas įsigalėjo krašte, vienas kraujo praliejimas po kito. ...Mano tauta žūsta dėl pažinimo stokos. ...Jie girtauja ir paleistuvauja, jų valdytojai gėdą pamėgo labiau negu garbę“ (ST, Oz 4, 1–2. 6. 18). Taip pranašas Ozėjas apibūdino padėtį anuometiniame Izraelyje. Ar labai kuo skiriasi nuo mūsų šalies?
O geroji žinia yra ta, kad vis dar yra galimybė, atverianti naujus kelius. Pradėkime mažiau žiūrėti, ką daro tas ar anas, ar kuris nors kitas. Reikia patiems imtis iniciatyvos visose gyvenimo sferose, o paskui, pasiekus pergalių, eiti į visuomenę su idėjomis, projektais, finansais.
Minia mąsto vienaip, bet eiti prieš minios nuomonę – didvyrių bruožas. Mūsų tauta amžių amžiais ėjo šiuo keliu, tad nereikia nukabinti nosies. Juk laisvę ginti stojom prieš daugelio norus ir patarimus. Kiek priešų kalbėjo prieš ir kritiškai apie mūsų laisvės siekius kaip apie akivaizdžią savižudybę? Juk ir 1918–1926 metais iš mūsų pastangų juokėsi ir bulvėmis mėtė net savi. Taip buvo ir 1988–1990 metais.
O kai laimėjome, staiga atsirado daug draugų. Kai laimi – gerai, bet kai pralaimi, tada atsiranda daugybė kritikų. Todėl geriau laimėti. 1985 metais Grenlandija nutraukė formalią ,,vedybų“ sutartį su ES. Salos gyventojai turi ir ES pilietybę, tik negali rinkti Europos parlamento. Tad ir mes galime nepritarti Lisabonos sutarčiai, arba pritarę bent išsikovoti sau naudingų sutarties punktų – nebūtina pataikauti istorinei klaidai. Klaidas reikia taisyti, ir geriausia – laiku. Vis labiau išsigimstanti ES nėra ir negali būti panacėja. O jei Rusija įstos į ES? Vinį jau įkalė, beliko tik purviną apsiaustą pasikabinti. Tada kaimynui prilupus kaimyną negi bendrabučio valdyba kišis? Pabars truputi nugalėtoją ar nugalėtąjį... Jau dabar kai kurie užsienio politikai kviečia eiti su Rusija, kad būtų išlaikyta taika.
Vien dėl to, kad ES pripažįsta homoseksualizmą, aš pasilieku teisę nepripažinti amoralios ES konstitucijos. Amoralūs valstybės vadovai savo pavojingumu niekuo nesiskirtų nuo Hitlerio ar Stalino, tik skirtumas būtų tas, kad pirmieji žudo dvasiškai, o amžinybės požiūriu tai yra kur kas pavojingiau, nes žūnant fiziškai išlieka šansas (jei tikėjai Kristumi) išsigelbėti amžinybėn. O dvasinė mirtis, jei tampi nuodėmės dalininku, uždaro duris į amžinybę su Tėvu. Toks skirtumas tarp dvasinio ir fizinio mirties poligonų. Tik pirmojo lygis gerokai aukštesnis...

***
Kai kas sako: ,,liaukitės jūs su tom savo maldom“. Bet, brangieji, mes ir taip meldžiamės kiekvieną dieną to patys nežinodami. Kaip? Vergaudami Mamonai. Mamona – kai kam labai artimas dievas, juo gali būti bet kas, kuo tu sunkią gyvenimo valandą pasitiki – tavo pasitikėjimas žmogumi kaip gelbėtoju, darbas, pensija, verslas ar pinigai banke... O pastarieji tėra tik priemonės, kuriomis Dievas mus laimina.
Ir tikrai ne užkulisinės pažintys ar Europos koridorių žinovų ir šlifuotojų pagalba išves Lietuvą iš visokeriopos krizės. Matau, kad istorija kartojasi, keičiasi tik aplinkos, kurioje daromos (sąmoningos?) klaidos, dekoracijos. Dievo Žodis sako, kad homoseksualizmas (gėjų ir lesbiečių gyvenimas) – šlykšti nuodėmė. Neapsigaukite! Ar nežinote, kad nei vagys, nei homoseksualistai nepaveldės Dievo karalystės? Taip sako Paulius Pirmame laiške korintiečiams.
Ar reikia mūsų šalį gelbėti ir nuo ko, jei reikia? Kad reikia, tai taip, tik ne tais metodais, kuriuos kai kas siūlo. O nuo ko, spręskit patys (šie sakiniai oi kaip seniai parašyti): ,,Vargas tiems, kurie jungia namą prie namo ir lauką prie lauko, kol nebelieka vietos kitiems, lyg jie vieni čia gyventų. Vargas tiems, kurie keliasi anksti rytą girtuokliauti... Vargas tiems, kurie yra karžygiai gerti vyną ir drąsūs vyrai maišyti stiprius gėrimus, kurie išteisina nedorėlį už kyšius, o nekaltą pasmerkia“ (Iz 5, 8. 11. 22–23).
,,Vargas neteisingų įstatymų leidėjams, kurie rašo neteisėtus potvarkius, užkirsdami skurdžiams kelią į teismą, varžydami vargdienių teises mano tautoje, paversdami našles savo grobiu ir našlaičius savo laimikiu“ (Iz 10, 1–2). Šie žodžiai užrašyti maždaug prieš 2740 metų.
,,Vargas, tau, šalie, kurios <...> didžiūnai pradeda puotauti ryto metą“ (Ekl 10, 16). Įspūdinga tiesa, lyg pirštu į akį?
Tokia yra mūsų šalies padėtis šiomis dienomis, kad ir kiek tai būtų skaudu. Vis labiau išsigimstanti ES neturi ateities, nes jos vertybių pagrindas neteisingas – ne gyvas Dievas, bet New Age ir svetimų religijų dievukai su Mamona priešakyje. Todėl ir nepadės mums kažkieno kuluarinės patirtys, – kol ES konstitucijos centre nebus Kristaus, visatos Kūrėjo, visi mūsų žodžiai taip ir liks žodžiais.

***
Juk ne Vladimiro Putino galvoje nuo pat pradžių kilo tokia mintis – grąžinti buvusias šalis į savo glėbį. Ne Hitleris išmąstė holokaustą, ne Leninas – Spalio revoliuciją, ir ne Stalinas – Ukrainos liaudies genocidą dirbtinai sukelto bado metu. Šie žmonės – tik marionetės. Mintys jiems buvo įmestos. Klausimas ,,kas įmetė?“ ir yra kai kam pagrindinis šių dienų suklupimo akmuo. O kas ,,įmeta“ norus narkomanui, sodomistui, žudikui, homoseksualams?
Jei pripažįstam, kad Kristus prisikėlė, vadinasi, mirtis ir jos autorius nugalėti, vadinasi, ir Jo gundymas dykumoje, ir gundytojas – realūs. Na, tada nebelieka abejonių ir dėl bet kokių žudynių iniciatoriaus. Nematomi įvykiai pakursto matomus. Įmestos mintys suveša ir štai rezultatas – veiksmai. Tad aišku, kad tas beprotiškas mintis įmetė Kristaus nuolatinis oponentas.
,,Vagis ateina tik vogti, žudyti, naikinti...“ (Jn 10, 10). Graikų kalbos žodžio ,,diabolos“ idėja yra tokia – įsiskverbti. Į protą, kūną, visuomenę. Žodis ,,balos“ kilęs nuo žodžio ,,ballo“, kuris reiškia ,,metu“ (kamuolį ar akmenį). Apie ką kalbu? Apie šio amžiaus dievaitį – šėtoną, kuris nėra Užgavėnių bildukas, o tas, kuris kasdieną mums į protus ir jausmus bruka savo nešvankias mintis, nešvarias idėjas, verčia žudyti artimą, paleistuvauti pačiais šlykščiausiais būdais, tvirkinti vaikus ar ryžtis savižudybei. Tai tas, kuris žudo, gundo, verčia ištvirkauti tave ir dalį visuomenės.
Mūsų netikėjimas ir nevalyvumas (žinių stoka) gali atvesti prie didelės asmeninės bei visuomeninės griūties: jei į aukščiausius šalies vadovų postus rinksim amoralius asmenis, laukim ugnies iš Dangaus, nes potvynis jau buvo. Kokios ugnies? Labai karštos, ir nebe Sodomai, bet savo šalies sostinei. Jei šalies vadovai atsidavę amoralumui, kokia ateitis gali laukti šalies? Tik moralūs vadovai yra palaiminimas šaliai! Tu gali išmanyti ekonomiką, bet to negalima sureikšminti. Pinigais galima nupirkti daug ką, tik kokio dydžio procentus turėsime atiduoti? Kuo grąžinsime skolą – natūra, tiesiomis morkomis? O jei negrąžinsim – nes nėra iš kur paimti, – tai liepus įkurti pedofilų partiją (ir ne tik), kuri jau egzistuoja Olandijoje, ką tada darysim?

***
,,Na jau, nėra jokio velnio... Tai tik užhipnotizuotos sielos būsena, ne daugiau...“ – kalba ne vienas. O jei nėra, tai ką tada išvarinėja egzorcistai – gal nykštukus iš urvų, trolius iš palėpių? Tik remdamiesi Šventuoju Raštu ir sužinosime, kaip mums įveikti daugelį problemų savo gyvenime ir šalyje. Tad dar kartą, kas gi jis, tas mirties genijus? Atsakymas gaunamas dedukciniu būdu – jei yra Dievas, yra ir ?.. Kadangi mirties autorius nugalėtas, tai nekyla abejonių, kad mes taip pat galime jį nugalėti. Kaip? Įvardydami dvikovos Nugalėtoją ir pralaimėjusįjį.
Taigi, kas kovojo ten, kur buvo nugalėta mirtis – Golgotoje? Sinoptinėse Evangelijose parašyta, kad vienas priešininkų buvo Kristus, o kitas – šėtonas. Ir nugalėjo Kristus.
Kaip išstovėti ir be kraujo ar didesnių aukų įveikti blogio jėgų naudojamus žmones ir jų primetamą agresiją? Ogi apsivilkti Kristumi visose sferose – (aišku, nenaudojant bolševikinės prievartos, metodų ir patirties) mokantis. O besimokydami Kristaus mokslo ir keisimės į atvaizdą To, kurio mokslą nagrinėsim. Puodas, žiūrėdamas į juodą katilą, arba katilas – į kiaurą puodą, atitinkamai ir pasikeis. Todėl reikalingas visuomenės susitarimas kertiniais klausimais, kad ir dėl leidžiamų įstatymų (Šventojo Rašto pagrindu), bet svarbiausia patiems pastatyti aplink save ir savo valstybę Kristaus meilės mokslo sieną. O iš to kils ir morali ekonomika bei teisingumas – juk prie Golgotos dvikovos Nugalėtojo neprieisi nešinas kyšiu...
Tik ar norim nebegerti, matyti šalį blaivią? Nepaleistuvauti. Nesididžiuoti, kad daugiau turim? Dalytis su artimu. Nors krikščionybė nėra lygiava! Tarnauti, o ne mėgautis valdžia? Mes (tikintieji) juk negeriam alkoholio ne dėl to, kad bijom, bet dėl to, kad turim kur kas daugiau nei penkių žvaigždučių konjakas. Ką? Tapk Kristaus sekėju ir sužinosi. Step by step. Žingsnis po žingsnio.

***
Negana to: ,,be jokios visuomeninės diskusijos į šalies įstatymus įtraukta ,,lytinės orientacijos“ sąvoka – taip sudarytos sąlygos persekioti bet kokią moralinę, idėjinę, politinę opoziciją vadinamųjų seksualinių mažumų ideologijai. Liūdni pavyzdžiai Europos ir Amerikos šalyse liudija, jog ši ideologija nepasitenkina tolerancija ir ,,lygiomis galimybėmis“ – ji tuoj virsta netolerancija visiems kitaip mąstantiems ir veikiantiems piliečiams. Už šeimos gynimą žmonės praranda darbą, paduodami į teismą, sulaukia finansinių baudų. Tai – blogio diktatūros įsigalėjimas.“
Ši ištrauka – iš Lietuvos piliečių kreipimosi į mūsų valstybės institucijas: Seimą, vyriausybę, į Lietuvos Respublikos atstovus Europos Parlamente. Ir tikrai ne nuodėmė viešai aktyviai priešintis valdininkams, kurie mėgina įtvirtinti šeimą griaunančius įstatymus, ir saugoti save, savo vaikus nuo bjaurasties proteguotojų – taip darančių ir juos palaikančių: ,,Todėl Dievas paliko juos gėdingų aistrų valiai. Jų moterys prigimtinius santykius pakeitė priešingais prigimčiai (lesbiškais). Panašiai ir vyrai, pametę prigimtinius santykius su moterimis, užsigeidė vienas kito, ištvirkavo vyrai su vyrais, ir gaudavo už savo paklydimą vertą atpildą“ (Rom 1, 26–27).
Jei taip sako Šventasis Raštas, Dievo Žodis, tai kiek ilgai bandysim Dievo kantrybę? ,,Nors jie žino teisingą Dievo sprendimą, kad visa tai darantys verti mirties, jie ne tik patys taip daro, bet ir palaiko taip darančius“ (Rom 1, 32). Pabodo klausytis nuolatinių šūkčiojimų apie žmogaus galimybes išvesti Lietuvą iš krizės. Negi Jonas Basanavičius, Juozas Tumas Vaižgantas, Motiejus Valančius, Petras Vileišis buvo nedorovingi, amoralūs asmenys?
Brangieji! Aplinkybės seniai pasikeitė ir pamatėme kas yra kas. Tik Moralė bei energetinis – ekonominis neutralitetas lieka apsauga ir garantija nuo vis naujų pinklių. Negi nebepamenate ,,draugiškos“ šalies ekonominės blokados? Būdamas šauliu ir tarnaudamas, saugojau valstybinį objektą. Nuo vagių. Ar manot, kad nuo ,,jedinstvininkų“, kurių ten buvo daugiau negu vandens ežere? Ne! Nuo savų, kurie vogė kur kas subtiliau ir didesniais kiekiais. O mes (apsauginiai) buvom tik aisbergo viršūnės prižiūrėtojai, kurią pavalydavom, jei galėdavom... Įvairios savų ir artimojo bei tolimojo užsienio vagių sąjungos tebetuština (duodamos) šalį, šis procesas dabar ir vyksta. Galop iš ten išėjau, nors širdyje likau prijaučiantis ir šauliams, ir savanoriams.
***
Jėzus, apie kurį pasakoju, – ne žydas. Arba tiek pat žydas, kiek lietuvis. Jėzus – Asmuo, išaugęs iš dieviškos sėklos žydų tautoje. Ir numirė Jis ir už lietuvius, ir už žydus. Kodėl Jis gimė žydų, o ne lietuvių tautoje? Nebuvo tada dar lietuvių, nebuvo. O gal Dievas turėjo kai kurių mūsų politikos apžvalgininkų ar religinių žurnalų apologetų atsiklausti, kaip atpirkti žmoniją nuo nuodėmės? Atleiskit. Dabar dar ne Jo laikas. Mano, tavo, mūsų. Bet ateina laikas, kai Jis su liūdesiu turės tam tikrai žmonijos daliai tarti lemiamą verdiktą: griežtus ir paskutinius žodžius...
O dalis žydų tebegyvena pagal įstatymo raidę, patys nesilaikydami Dievo prisakymų, pavyzdžiui, neburtininkauti (Kabala) – nenaudoti dvišakių lazdelių (šiuolaikinių virgulių analogas) ieškant paslėptų objektų: vandens, naftos, mineralų ir kt. (nuoroda į Ezechielio 8, 17: ,,žiūrėk, jie laiko šakas prie savo nosių!“, A. Rubšio vert.). Mokslininkų ir teologų nuomone, tai viena iš pagoniškų egiptiečių ir tų tautų, kurių žemėse apsigyvendavo izraelitai, apeigų, už kurių praktikavimą Viešpats griežtai baudė savo tautą.
Bet ne mums juos teisti, ir geriau to nedaryti, nes jų milijonai žuvo atmetus Kristų, taip pat įklimpus į aplinkinių tautų bedievystes, dėl ko ir pateko į baisius istorijos kataklizmus.
Ši Dievo pasirinktoji, nors ir griežtai bausta, bet tebemylima tauta ir taip prarado milijonus sūnų ir dukterų dėl neklusnumo Viešpačiui, kuris jiems padarė tiek daug gero ir tiek stebuklų.
Tad, žiūrint Evangelijos, jie yra Dievo priešai mūsų naudai (žr. Rom 11, 28), nes mes turime galimybę išnaudoti šį neprilygstamą malonės laiką – galimybę, t. y. įeiti pro išsigelbėjimo arką į dvasinį Nojaus laivą. Naivu? Bet ar paaiškinsi Dievo išmintį. Ta arka – tai Kristus, laivas – mūsų tikėjimas Jo atlikta auka, o galutinį kelionės tikslą vainikuos amžinybės laurai. Toks yra Tėvo prizas mylintiems Jo Sūnų.

***
Kiekvienas medalis turi dvi puses. Ir Evangelija turi dvi puses. Vienoje jos pusėje yra malonės ir amžinos laimės vieta pas mylintį Tėvą. Priešingoje pusėje – amžinų kančių vieta. Vietą, kurioje praleisime amžinybę, renkamės šioje žemėje, ir ta vieta – tai ne nusipelniusiųjų memorialas. Todėl ir kaina kita, matuojama ne pinigais, bet amžinomis vertybėmis.
Ir jau geriau niekam nematyti medalio Evangelijai skelbti tamsiosios pusės, nes Žemėje nėra, nebuvo ir nebus tokios situacijos, tokio karo ar tokių žiaurumų, prilygstančių siaubui Žemės gilumoje, pragare – nei temperatūra, nei kančiomis, nes ten esančių būtybių nepermaldausi – ten malonės nebėra, yra tik amžinybė kančiose, kurios niekada nesibaigs.
Ir tikrai, kad istorinė klaida – praleisti savo šansą įlipti į išgelbėjimo laivą.
Nelauk potvynio... 

2008 12 13